A. J. pagal BK 189 str. 2 d., 189 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-267/2014

Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00364-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.14.12. (S)

2014 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Rimvydui Valentukevičiui,

nuteistajam A. J.,

gynėjui advokatui Ramūnui Gudašiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžiu A. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Šiuo nuosprendžiu buvo atmestas prokuroro civilinis ieškinys dėl 900 Lt proceso išlaidų.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu panaikintas Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis: A. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda.

Šiuo nuosprendžiu konfiskuotas automobilis BMW 520 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saugomas Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Aptarnavimo skyriuje.

Iš nuteistojo A. J. priteista valstybei 1723,72 Lt proceso išlaidų.

A. J. įpareigotas savanoriškai sumokėti baudą į Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos. Nustatytu laiku savanoriškai nesumokėjus ar nepervedus baudos į Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, ją išieškoti priverstinai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

A. J. nuteistas už tai, kad tyrimo nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2011 m. vasario 7 d. ir ne vėliau kaip 2011 m. rugsėjo 6 d., ir tyrimo nenustatytoje vietoje iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens įgijo automobilį BMW 520 su žinomai suklastotu identifikaciniu numeriu VIN WBANX32060C070582, kuris 2011 m. vasario 7 d. buvo pagrobtas Nyderlandų Karalystėje (automobilio tikrasis identifikacinis numeris VIN yra WBANX110X0CZ96893, vertė – 33 248 Lt); taip pat, turėdamas tikslą naudotis šiuo žinomai nusikalstamu būdu įgytu automobiliu, jis šią transporto priemonę įregistravo Lietuvos Respublikoje R. M. vardu, šio paprašydamas užsiregistruoti minėtą automobilį savo vardu, tiesiogiai pats dalyvaudamas transporto priemonės registravimo procese, pateikiant automobilio BMW 520, VIN WBANX32060C070582, angliškus dokumentus, kuriuos jis įsigijo per savo pažįstamą M. K. Jungtinėje Karalystėje iš ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų, turint tikslą parodyti, kad automobilis įgytas Jungtinėje Karalystėje, tačiau žinant, kad šis automobilis realiai yra įgytas nusikalstamu būdu; A. J. tiksliai tyrimo nenustatytu laikotarpiu, tačiau nuo ne anksčiau kaip 2011 m. vasario 7 d. ir ne vėliau kaip 2011 m. rugsėjo 6 d., naudojosi minėtu automobiliu; taip jis įsigijo ir naudojosi turtu, žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu.

Nuteistasis A. J. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorius nurodo, kad šioje byloje proceso šalis – valstybinis kaltintojas – buvo Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo (ONKT) skyriaus prokuroras A. M., byla buvo nagrinėjama pagal jo paties surašytą apeliacinį skundą. Kauno apygardos teismo, išnagrinėjusio šią bylą apeliacine tvarka, pirmininkas, taip pat einantis teisėjo pareigas šiame teisme, yra N. M.. Prokuroras A. M. ir Kauno apygardos teismo pirmininkas bei teisėjas N. M. yra tikri broliai. Taigi, pagal Teismų įstatymo 34 straipsnio 2 dalį Kauno apygardos teisme negalėjo būti nagrinėjama byla pagal prokuroro N. M. apeliacinį skundą ir jam palaikant valstybinį kaltinimą šioje byloje. Dėl to buvo padaryti šie esminiai baudžiamojo proceso įstatymo ir Teismų įstatymo 34 straipsnio pažeidimai: bylą išnagrinėjo šališkas teismas, byla išnagrinėta teisme, kuriame ji negalėjo būti nagrinėjama dėl to, kad bylos šalies (prokuroro) brolis dirba teisėju ir teismo pirmininku tame pačiame teisme. Visas apeliacinis bylos procesas neteisėtas.

Prokuroro apeliacinis skundas neatitinka BPK 313 straipsnio 1 dalyje įstatymu nustatytų reikalavimų apeliacinio skundo turiniui. Apeliaciniame skunde nenurodyta skundžiamo nuosprendžio esmė: nenurodyti teismo pripažinti įrodymai, kuriais teismas vadovavosi ir kuriuos teismas atmetė, jų vertinimas ir teismo motyvai, teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jų nustatymo pagrindimas konkrečiais bylos įrodymais ir motyvai, taip pat nenurodytos konkrečios teisės normos, kurias būtų pažeidęs ar neteisingai taikęs teismas, nagrinėdamas bylą, tirdamas ir vertindamas įrodymus, jų pagrindu padarytas išvadas. Apeliaciniame skunde nenurodyta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BPK 189 straipsnio 2 dalį ir kitas BK specialiosios dalies normas, kurios buvo taikomos šioje byloje. Pagal BPK 323 straipsnio 1 dalį skundas, neatitinkantis apeliaciniam skundui nustatytų reikalavimų, negalėjo būti priimtas, turėjo būti grąžintas apeliantui. Kauno apygardos teismas, pradėdamas apeliacinį procesą nesant įstatymų nustatytų reikalavimų atitinkančio paduoto apeliacinio skundo, padarė esminių BPK 313 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 1 dalies, 323 straipsnio 1 dalies, Teismų įstatymo 34 straipsnio pažeidimų, dėl kurių visas apeliacinis procesas ir jo rezultatai yra neteisėti, todėl skundžiamas apeliacinės instancijos nuosprendis naikintinas.

Skunde teigiama, kad šioje byloje kaltinamojo akto nustatomoji dalis savo turiniu ir tekstu identiška skundžiamo nuosprendžio nustatomajai daliai, kurioje nurodytos bylos aplinkybės nepatvirtina nė vieno BK 189 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytos veikos požymio. Taigi ir kaltinamasis aktas neatitinka imperatyvių BPK 219 straipsnio reikalavimų. Neįvertindamas kaltinamojo akto atitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams (tai, kasatoriaus manymu, visiškai akivaizdu iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir jo priėmimo teisinių pagrindų esmės) bei priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK 219 straipsnio, 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto, ir 6 dalies pažeidimų ir nuteistojo konstitucinę teisę į gynybą.

Kasatorius pažymi, kad apeliantas prašė panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, tai reiškia – priimti visiškai priešingą sprendimą dėl išteisintojo kaltės, kaip svarbiausio baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrindo, vertinimo. Taigi, apeliacinio skundo ribos buvo pačios plačiausios, visa tai įpareigojo apeliacinės instancijos teismą atlikti įrodymų tyrimą, o tokiu atveju apelianto prašymo iš naujo tirti įrodymus nebuvimas teismo nesaisto, tačiau apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė, nusprendė įrodymų tyrimo iš naujo neatlikti bei apsiriboti baigiamosiomis kalbomis. Apeliacinės instancijos teisinas, iš naujo neatlikdamas įrodymų tyrimo, buvo pasyvus, nesiekė visapusiškai ištirti bylai reikšmingų aplinkybių, nevykdė pareigos išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą, pažeidė BPK 324 straipsnio 6, 7 dalyse nustatytas apeliacinio teismo pareigas, šis pažeidimas yra esminis, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad esminis momentas šioje byloje – nustatyti, ar A. J. žinojo, jog automobilis yra vogtas, tačiau iš naujo įvertinęs įrodymus apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, kad jis žinojo. Kasatorius ginčija šį nuosprendžio motyvą, teigdamas, kad jis nežinojo, jog automobilis yra vogtas.

Kasatorius nesutinka su liudytojų M. K. ir D. R. parodymų vertinimu. Be to, skundžiamu nuosprendžiu teismas sukūrė ydingą teisinę situaciją – kaltintojas Kauno apylinkės teismo nagrinėjamoje byloje dėl valstybės tarnautojo papirkimo galės remtis šioje byloje nustatytais prejudicinę galią turinčiais faktais, kad A. J. perdavė 4000 eurų kyšį D. R. už automobilio neapžiūrėjimą ir nepaėmimą, bei saistyti Kauno apylinkės teismo nuomonę dėl įrodymų vertinimo byloje. Antra vertus, jei byloje dėl D. R. papirkimo bus nustatyta, kad A. J. nepapirko D. R., vėl susidarys ydinga dviprasmiška teisinė situacija – šiuo nuosprendžiu bus nustatyta, kad A. J. davė 4000 eurų D. R., kitu – kad nedavė. Taigi, apeliacinės instancijos teismas D. R. parodymų dalies dėl jam kasatoriaus duotų 4000 eurų fakto negalėjo pripažinti įrodymais šioje byloje bei jais vadovautis kol nepriimtas įsiteisėjęs sprendimas Kauno apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje. Vertinant D. R. parodymus šioje dalyje ir juos pripažįstant įrodymais bei pagrindžiant A. J. kaltę, buvo padarytas esminis BPK 20 straipsnio normų pažeidimas.

Be to, kasatorius teigia, kad apžiūros protokolas ir specialisto išvada gauta neteisėtais būdais, t. y. pažeidžiant BPK 288 straipsnio nuostatas. Šioje byloje prokuroras, neprašęs ir negavęs teismo leidimo, savo iniciatyva, teismui nežinant, nepranešęs apie tai gynybai ir neatsižvelgdamas į jos nuomonę, nepriėmus teismo nutarties, savavališkai atliko procesinius veiksmus ir pateikė teismui jų fiksavimo protokolus bei išvadas. Todėl šie įrodymai gauti neleistinu, įstatymui prieštaraujančiu būdu, prokuroras juos atliko pažeisdamas BPK reikalavimus. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, nepatikrino, ar minėti įrodymai gauti teisėtais būdais, nuosprendį grįsdamas teisme neištirtais ir teisėtumo aspektu nepatikrintais įrodymais, padarė esminių BPK 20 straipsnio 4 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies pažeidimų, taip pat pažeidė kasatoriaus konstitucines teises į gynybą – bylą nagrinėjant teisme teikti nuomonę dėl objekto tyrimo būtinumo ir apimties, išsakyti nuomonę dėl konkretaus specialisto parinkimo, teisę pareikšti nušalinimą specialistui, susipažinti su specialisto išvada bei ginčyti jo argumentus.

Šioje byloje įrodymu – daiktu, turinčiu reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, pripažintas automobilis BMV 520, surastas ir paimtas kratos metu, tačiau šioje byloje nėra ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties kaip to imperatyviai reikalauja BPK 1601 normos. Taigi, krata laikytina neteisėta, jos rezultatu – paimtu automobiliu BMW 520 negalėjo būti vadovaujamasi pagrindžiant A. J. kaltę skundžiamu nuosprendžiu. Automobilis BMW 520 – neteisėtai pripažintas įrodymu, šiuo neteisėtu įrodymu buvo vadovaujamasi viso tolesnio proceso metu ir skundžiamame nuosprendyje pagrįsta nuteistojo kaltė.

Kasatorius nurodo, kad šioje byloje nėra jokių Lietuvos teismų, prokuratūros ar ikiteisminio tyrimo įstaigos teisinės pagalbos prašymų užsienio šalių valstybių institucijoms dėl teisinės pagalbos suteikimo tiriant ir nagrinėjant šioje byloje reikšmingas aplinkybes bei tikrinant tyrimo duomenis apie automobilio BMW registravimą, savininkus, vagystę Nyderlandų Karalystėje. Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) Tarptautinių ryšių valdybos 2011 m. spalio 21 d. raštas yra tik pirminė informacija iš informacinės sistemos SIS, ji reikšminga tik pirminėje bylos tyrimo stadijoje ir turi būti patikrinta BPK numatytais ikiteisminio tyrimo veiksmais. Šios pirminės informacijos pagrindu turėjo būti siunčiami teisinės pagalbos prašymai į Nyderlandų Karalystės kompetentingas institucijas ir tik iš šių institucijų gauta oficialiai patvirtinta informacija gali būti pripažinta teisėtais ir leistinais įrodymais baudžiamajame procese. Todėl Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos raštas, kaip pirminė informacija, nepatvirtinta užsienio valstybių kompetentingų institucijų, negali būti pripažinta teisėtu įrodymu šioje byloje, ir tokia BPK nustatyta tvarka nepatikrinta informacija teismas negali grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Nuteistojo manymu, dėl analogiškų BPK (66 straipsnio) pažeidimų negalėjo būti pripažintas įrodymu ir LKPB Tarptautinių ryšių valdybos 2012 m. gruodžio 10 d. raštas, kad automobilis BMW 520D, V1N WBANX32060C070582, buvo registruotas Jungtinėje Karalystėje iki 2011 m. vasario mėn. Vėliau šis automobilis buvo eksportuotas.

Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2011 m. spalio 21 d. rašte pateikti duomenys ne tik apie automobilio BMW vagystę, bet ir tai, kad duomenų pateikimo metu minėto automobilio savininkas yra F. T.. Jokių kitų duomenų, kad šis asmuo būtų nusikaltimu praradęs automobilio nuosavybės ir valdymo teisę ar jos atsisakęs sandoriu, byloje nėra. Skundžiamame nuosprendyje teismas dėl šios informacijos nieko nepasisakęs, raštą pripažino įrodymu visa jo apimtimi, t. y. pripažino teisingais visus jame esančius duomenis. Tai reiškia, kad teismas konstatavo faktą, jog asmuo F. T., gyvenantis Nyderlandų Karalystėje, 2011 m. spalio 21 d. faktiškai valdė automobilį BMW 5ER REIHE, VIN WBANX110X0CZ96893. Bet automobilis BMW su tokiu pačiu identifikaciniu numeriu nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. buvo paimtas ir iki šio momento saugomas policijos įstaigoje Lietuvoje, tai irgi teismo patvirtintas faktas. Teismas nepašalino šių esminių faktų prieštaravimų, o aplinkybė, kad F. T. ir šiuo metu yra automobilio savininkas ir faktinis valdytojas, jei ji būtų tinkamai ištirta ir nustatyta, visiškai paneigtų A. J. kaltę. Teismas padarė esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų, be to, buvo akivaizdžiai šališkas.

Skundžiamame apeliaciniame nuosprendyje nenurodyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies turinys ir apelianto ginčijamos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytos faktinės bylos aplinkybės, todėl nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio l dalyje nustatytų reikalavimų. Apkaltinamajame nuosprendyje nepaneigta nė viena pirmosios instancijos teismo nustatyta faktinė aplinkybė, todėl neaišku, kodėl ir kokiu faktiniu pagrindu apeliacinis teismas nesivadovavo pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jų nepaisė bei, savaip interpretuodamas įrodymus, nustatė visiškai kitas, prokuroro suformuluotą kaltinimą atitinkančias aplinkybes.

Skunde nurodoma, kad šioje byloje itin svarbu nustatyti veikos padarymo vietą, nes automobilis buvo pavogtas užsienyje – Nyderlandų Karalystėje. Apeliacinės instancijos teismas dėl išteisinamuoju nuosprendžiu nustatytos automobilio įsigijimo vietos nieko nepasisakė, šios teismo nustatytos faktinės aplinkybės nepaneigė, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas, bet konstatavo, kad A. J. automobilį įsigijo nenustatytoje vietoje. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas privalėjo kiek įmanoma tiksliau nustatyti automobilio įsigijimo vietą. Teismas, neįrodęs, kad A. J. Nyderlandų Karalystėje vogtą automobilį įsigijo Lietuvos teritorijoje, o ne užsienyje neapibrėžtoje vietoje, taikydamas jam atsakomybę už užsienyje padarytą veiką, pažeidė BK 5 ir 8 straipsnių reikalavimus ir priėmė akivaizdžiai neteisingą ir neteisėtą nuosprendį.

Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nenurodytas (nenustatytas) privalomas inkriminuotos nusikalstamos veikos požymis – automobilis BMW yra svetimas konkrečiam savininkui priklausantis turtas. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad skundžiamo nuosprendžio visame tekste iš viso nepaminėti nei buvusieji automobilio BMW savininkai, nei jų pavardės. Byloje esantys duomenys prieštaringi. Automobilis priklausė Nyderlandų Karalystėje gyvenančiai K. M., 2011 m. vasario 7 d. ten buvo iš jos pavogtas. Ar automobilis buvo surastas ir grąžintas K. M., byloje jokių duomenų nėra, bet yra duomenys, kad po vagystės automobilio teisėtu savininku tapo F. T.. Tai reiškia, kad automobilis buvo surastas ir grąžintas savininkei K. M., kuri vėliau nuosavybės teisę į automobilį perleido F. T.. Apie tai, kad automobilis iš F. T. buvo pavogtas, byloje duomenų nėra. BK 189 straipsnio 2 dalies dispozicijoje aprašytos veikos sudėtis formalioji, tačiau tokia nusikalstama veika pažeidžiama nuosavybės teisė. Nors turtas ir buvo užvaldytas kitų asmenų, savininko nuosavybės teisės pažeidimas tęsiamas ir toliau, t. y. ir toliau neteisėtai disponuojama bei naudojamasi svetimu turtu prieš savininko valią, pažeidinėjamos jo turtinės teisės, taip savininkui padaroma žalos. Tačiau šioje byloje nei K. M., nei F. T. nebuvo pripažinti nukentėjusiaisiais, byloje iš viso nėra nukentėjusiojo.

Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašant turto gavimo būdą, pavartotas tik žodis „vogtas“, bet nėra jokių nuorodų j BK specialiosios dalies normas, jokių duomenų apie pradėtą baudžiamąjį procesą dėl automobilio vagystės bei proceso rezultatus. Kasatorius pažymi, kad automobilis BMW buvo Nyderlandų Karalystės gyventojų K. M., vėliau F. T. nuosavybė, tačiau skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, ar automobilio vagystė pagal Nyderlandų Karalystės teisę yra nusikaltimas, t. y. ar už tokius veiksmus nustatyta baudžiamojo atsakomybė, ar dėl vagystės buvo pradėtas baudžiamasis tyrimas ir kokie jo rezultatai. Pagal kai kurių Europos valstybių įstatymus baudžiamasis procesas pradedamas tik esant nukentėjusiojo skundui, kaltinimą bylose palaiko nukentėjusysis, nedalyvaujant valstybiniam kaltintojui. Šios aplinkybės byloje nenustatytos. Taigi, nuosprendžiu nenustatytas privalomasis veikos požymis – svetimas turtas gautas nusikalstamu būdu.

Šioje byloje automobilio vertė nustatyta pagal muitinės metodikas, taikomas nustatant importuojamų automobilių vertę ir pagal ją apskaičiuojant mokesčius, tačiau toks automobilio vertės nustatymas yra netinkamas veiką kvalifikuojant pagal BK 189 straipsnį. Kvalifikuojant veikas pagal BK 189 straipsnį turto vertė nustatoma tokia, kokia buvo turto užvaldymo nusikalstamu būdu momentu. Šioje byloje nenustatyta, kokia automobilio BMW vertė buvo jo vagystės metu 2011 m. vasario 7 d. Anot kasatoriaus, automobilis buvo pagrobtas Nyderlandų Karalystėje, o Europos valstybėse naudotų automobilių vertė yra daug mažesnė nei Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas mano veiką pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgė į realią automobilio vertę Nyderlandų Karalystėje, o vadovavosi formaliomis metodikomis nustatyta verte, kuri labai nežymiai viršija 250 MGL dydį (32 500 Lt), neatsižvelgė į A. J. ir liudytojo M. K. parodymus, kad už automobilį buvo sumokėta 8000 Didžiosios Britanijos svarų, kurių vertė apie 32 000 Lt, o tokia vertė neviršija BK 189 straipsnio 2 dalyje nustatyto veikos kvalifikuojančio požymio (įgyjamo turto vertė didesnė kaip 32 500 Lt).

Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, aprašant ir vertinant įrodymus, nėra pateikta įrodymais pagrįsta išvada, kad nuteistasis žinojo, jog automobilio kėbulo numeris suklastotas; visa motyvuojamoji dalis skirta tik pagrįsti jo žinojimą, kad automobilis vogtas. Taigi, faktinė aplinkybė, kad įgydamas automobilį A. J. žinojo, jog kėbulo numeris yra suklastotas, neįrodyta, aiškiai ir konkrečiai dėl to nepasakyta. Pagal BK 189 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako vien tik už tai, kad įsigyja automobilį su suklastotu VIN, nes automobilio kėbulas yra detalė, kuri gali būti keičiama paimant kito, to paties modelio automobilio, kuris nurašytas kaip netinkamas eksploatacijai ar pan., kėbulą ir perkalant jo identifikacinį numerį. Taigi, skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta faktinė aplinkybė – žinojimas, kad turtas buvo gautas nusikalstamu būdu, nepagrįsta, todėl nėra privalomojo BK 189 straipsnio 2 dalies dispozicijoje aprašytos nusikalstamos veikos privalomojo subjektyviosios pusės požymio kaltės (tiesioginės tyčios).

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo sprendimas konfiskuoti automobilį BMW valstybės naudai vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu yra neteisėtas, nes prieštarauja BK, BPK ir civilinių įstatymų normoms. Teismas privalėjo nustatyti pavogto automobilio savininkus ir sužinoti jų nuomonę dėl automobilio susigrąžinimo, juolab kad pagal BPK 94 straipsnio 4 dalį teismas gali nuspręsti, jog po nuosprendžio įsiteisėjimo daiktai ir vertybės, įgyti nusikalstamu būdu, gali būti perduoti užsienio valstybės įstaigai, kad ji grąžintų teisėtiems savininkams, jeigu šie yra nustatyti ir jeigu tai nepažeidžia kitų asmenų teisėtų interesų.

Skunde nurodoma, kad byloje esančioje Policijos departamento Aptarnavimo skyriaus 2011 m. spalio 11 d. pažymoje nurodyta, jog automobilio saugojimo išlaidos vienam mėnesiui sudaro 60 Lt be PVM, tačiau nenurodyta, kad tokios išlaidos faktiškai buvo patirtos (sumokėtos tretiesiems asmenims ar kitaip), nepridėti ir nenurodyti mokėjimą patvirtinantys dokumentai, todėl skundžiamu nuosprendžiu proceso išlaidos – 1440 Lt už automobilio saugojimą priteistos nepagrįstai. Be to, palikus galioti išteisinamąjį nuosprendį, ir visos kitos proceso išlaidos iš A. J. nepriteistinos.

Nuteistojo A. J. kasacinis skundas netenkintinas

Teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir pripažino A. J. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 189 straipsnio 2 dalyje.

BK 189 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas įgijo, naudojosi arba realizavo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Šio straipsnio 2 dalis numato atsakomybę tam, kas įgijo, naudojosi arba realizavo didelės vertės turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes žinodamas, kad tas turtas ar vertybės gauti nusikalstamu būdu.

Byloje nustatyta, kad automobilis BMW 520 D, kurio identifikacinis numeris yra VIN WBANX32060C070582 ir kuris 2011 m. balandžio 27 d. kasatoriaus nupirktas Lietuvoje iš M. K. ir tą pačią dieną įregistruotas įmonėje „Regitra“, pagamintas 2008 m. ir tais pačiais metais buvo registruotas Didžiojoje Britanijoje. Registracija galiojo iki 2011 m. vasario mėnesio, po to šis automobilis buvo išregistruotas, nes išvežtas į užsienį. Taip pat byloje yra pirkimo pardavimo sutartis, pagal kurią M. K. 2011 m. balandžio 1 d. nupirko šį automobilį už 12 500 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų. Automobilio rida 12 000 mylių (19 312 km).

Taip pat byloje nustatyta, kad automobilio, kuris Lietuvoje buvo registruotas kasatoriaus draugo R. M. vardu, kėbulo identifikacinis numeris VIN WBANX32060C070582 yra suklastotas. Tikrasis automobilio identifikacinis numeris yra VIN WBANX110X0CZ96893. Automobilis BMW 520 D šiuo identifikaciniu numeriu 2011 m. vasario 6 d. buvo pavogtas Nyderlanduose, Weert mieste.

Byloje nustatyta ir tai, kad minėtame automobilyje sumontuotas variklis, greičių dėžė ir salono elementai priklausė automobiliui, kurio VIN WBANX31030C04911 ir kuris 2011 m. vasario 2 d. buvo pavogtas Austrijoje, Vienos mieste.

Nors kasatorius neigia žinojęs, kad įgijo ir naudojosi nusikalstamu būdu gautu turtu, ir jo nežinojimą patvirtina tai, kad įmonė „Regitra“ be jokių problemų įregistravo Lietuvoje šį automobilį, jis praėjo techninę apžiūrą ir buvo leista jį eksploatuoti, bylos aplinkybės paneigia šią kasatoriaus versiją.

Pirmiausia liudytojo M. K. parodymai apie automobilio įsigijimo aplinkybes, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, iš esmės skiriasi, be to, jis negalėjo išsamiai papasakoti automobilio įsigijimo ir pergabenimo į Lietuvą aplinkybių, tai jam būtų nesunku, jei jis iš tikrųjų būtų dalyvavęs paties automobilio BMW 520 D pirkimo procese.

Antra, nors kaltinamasis A. J. savo kaltę viso proceso metu neigė, tačiau jo parodymus vertinti kaip nuoseklius ir vienodus, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas, pagrindo nėra. Iš pradžių A. J. parodė, kad pakeitė jo įsigyto automobilio apšvietimo žibintų sistemą iš naudojamos Jungtinėje Karalystėje į europinį standartą, persukdamas automobilio žibintuose esančias svirteles, tačiau tyrimo metu sužinojęs, kad šio automobilio žibintai yra originalaus europinio tipo, t. y. be jokių reguliavimo svirtelių, pakeitė parodymus, patikindamas, kad tiksliai nepamena, ar po įsigijimo reguliavo automobilio žibintų sistemą.

Trečia, nors pagal dokumentus automobilis BMW 520 D, kurio VIN WBANX32060C070582, yra pagamintas 2008 m. ir jo įgijimo metu (2011 m.) buvo gana naujas ir pravažiavęs vos 12 000 mylių (19 312 km), jame nenustatyta jokių defektų, kasatorius nusprendė keisti didelę automobilio dalį, t. y. variklį, greičių dėžę ir saloną. Tai sunkiai tikėtina, net ir atsižvelgus į kasatoriaus versiją, kad jis norėjo šį automobilį vėliau parduoti Vokietijoje.

Ketvirta, nors 2011 m. balandžio 1 d. M. K. įgyto Didžiojoje Britanijoje automobilio rida pagal įgijimo dokumentus (Used Car Invoice) buvo 12 000 mylių (19 312 km), 2011 m. gegužės 7 d. techninės apžiūros rezultatų kortelėje Nr. 206-00087520 įrašyta rida jau 104 050 km. Sunkiai tikėtina, kad automobilis per mėnesį galėjo nuvažiuoti 80 000 km, juo labiau kad, pasak M. K., jis į Lietuvą važiavo ne savo eiga, o atgabentas tralu.

Penkta, kasatorius negalėjo paaiškinti, kur įsigijo variklį, greičių dėžę ir saloną bei kur padėjo iš savo automobilio išimtas dalis. Jis teigė, kad surado automobilių laužyne ir pirko M paketą už 2000-2500 Lt, greičių dėžę už 1500 Lt, saloną už 2200 Lt, bet negalėjo nieko daugiau detalizuoti.

Šešta, keistas sutapimas, kad visos kasatoriaus pakeistos detalės priklausė vienam automobiliui BMW, kurio kėbulo numeris VIN W BANX31030C04911, ir tas automobilis taip pat buvo panašiu metu pavogtas Austrijoje.

Visos šios aplinkybės paneigia kasatoriaus versiją, kad jis nežinojo, jog įgyja nusikalstamu būdu gautą automobilį. Apeliacinės instancijos teismas pakankamai motyvavo savo sprendimą, todėl kasatoriaus motyvai, kad nuosprendis neatitinka BPK reikalavimų, atmestini.

Veikai kvalifikuoti pagal BK 189 straipsnį svarbu tai, kad kaltininkas žino, jog turtas, kurį jis įsigyja, yra gautas neteisėtu, nusikalstamu būdu. Įstatymas nereikalauja, kad kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes. Užtenka bendro supratimo apie nusikalstamą turto, kurį šis įgyja, gavimo būdą. Taip pat pažymėtina, kad veikai kvalifikuoti pagal minėtą straipsnį nesvarbu, ar byloje yra nukentėjusieji. Nukentėjusiųjų buvimas yra svarbus veikai kvalifikuoti pagal BK 178-184 straipsnius, bet ne pagal BK 189 straipsnį.

Kasatorius teigia, kad skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nenurodytas (nenustatytas) privalomas inkriminuotos nusikalstamos veikos požymis – automobilis BMW yra svetimas konkrečiam savininkui priklausantis turtas. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad skundžiamo nuosprendžio visame tekste iš viso nepaminėti nei buvusieji automobilio BMW savininkai, nei jų pavardės. Kolegija pažymi, kad BK 189 straipsnis nereikalauja nustatyti kasatoriaus minimus požymius. Buvusių automobilio savininkų nustatymas nėra būtinasis BK 189 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties požymis.

Kasatorius teigia, kad teismas, neįrodęs, jog A. J. Nyderlandų Karalystėje vogtą automobilį įsigijo Lietuvos teritorijoje, o ne užsienyje neapibrėžtoje vietoje, ir taikydamas jam atsakomybę už užsienyje padarytą veiką pažeidė BK 5 ir 8 straipsnių reikalavimus bei priėmė akivaizdžiai neteisingą ir neteisėtą nuosprendį. Tačiau iš bylos medžiagos akivaizdu, kad A. J. nusikalstamą veiką padarė Lietuvoje, nes Lietuvoje ne savo, o kito asmens vardu įformino automobilio BMW pirkimo pardavimo sutartį ir tapo faktiniu automobilio BMW 520 D savininku.

Kasatorius ginčija automobilio vertės nustatymo tikslumą. Anot kasatoriaus, automobilis buvo pagrobtas Nyderlandų Karalystėje, o Europos valstybėse naudotų automobilių vertė yra daug mažesnė nei Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas A. J. veiką pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgė į realią automobilio vertę Nyderlandų Karalystėje, o vadovavosi formaliomis metodikomis nustatyta verte, kuri labai nežymiai viršija 250 MGL (32 500 Lt) dydį, neatsižvelgė į A. J. ir liudytojo M. K. parodymus, kad už automobilį buvo sumokėta 8000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, kurių vertė apie 32 000 Lt, o tokia vertė neviršija BK 189 straipsnio 2 dalyje nustatyto veikos kvalifikuojančio požymio (įgyjamo turto vertė didesnė kaip 32 500 Lt). Pažymėtina, kad šioje dalyje nuteistojo ir liudytojo M. K. parodymai skirtingi. A. J. parodė, kad davė M. K. 13 000 Britanijos svarų sterlingų, o M. K. teigė gavęs 8000 svarų sterlingų. Tačiau pagal automobilio pirkimo dokumentus (Used Car Invoice) už automobilį užmokėta 12 500 svarų sterlingų. Atsižvelgiant į Didžiosios Britanijos svaro sterlingų ir lito kursą bei jo svyravimus nuo 3,8 iki 4,2 lito už svarą, bet kokiu atveju automobilio vertė yra didesnė negu 32 500 Lt.

Kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimą konfiskuoti automobilį BMW, nes nenustatyti jo teisėti savininkai. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 72 straipsnio 3 dalis nustato, jog kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, o minėto BK straipsnio 2 dalis nustato, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Jei byloje būtų pateiktas nukentėjusiųjų civilinis ieškinys, teismas tenkintų civilinį ieškinį ir netaikytų turto konfiskavimo. Tačiau byloje civilinis ieškinys nepareikštas, o nusikalstamu būdu gautas turtas negali būti paliktas asmeniui, kuris tokį turtą įgijo ir už jo įgijimą nuteistas.

Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes viena proceso šalis byloje – valstybinis kaltintojas – buvo Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroras A. M., o šio teismo pirmininkas N. M.. Prokuroras A. M. ir Kauno apygardos teismo pirmininkas bei teisėjas N. M. yra tikri broliai. Kolegija pažymi, kad N. M. nebuvo teisėjų kolegijos, nagrinėjančios šią bylą, sudėtyje, o teisėjai nagrinėdami bylą klauso ne teismo pirmininko, o tik įstatymo. Nagrinėdami bylą teisėjai vykdo teisingumą, priima sprendimus valstybės vardu ir niekas neturi teisės jiems daryti įtakos. Kasatorius nepateikė jokių duomenų, kad teismo pirmininkas kokiu nors būdu darytų įtaką teisėjų kolegijos teisėjams priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Kasatoriaus nurodytos aplinkybės nėra kliūtis teisėjų kolegijai nagrinėti bylą. Sutinkant su kasatoriaus nuomone, N. M. brolis prokuroras iš viso negalėtų dirbti Kaune, nes didelę dalį savo profesinių funkcijų jis atlieka Kauno teismuose. Taigi kolegija atmeta kasatoriaus motyvą dėl teismo šališkumo.

Dalis kasacinio skundo motyvų yra susijusi su įrodymų vertinimu. Kasatorius nesutinka su apygardos teismo padarytu įrodymų vertinimu. Tačiau įrodymų vertinimo klausimai nėra kasacinio teismo bylų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik klausimus, keliamus dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Todėl dalis kasaciniame skunde iškeltų klausimų paliekami nenagrinėti.

Kasatorius kelia klausimų ir dėl baudžiamojo proceso pažeidimų, padarytų byloje. Antai teigiama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, o prokuroro apeliacinis skundas neatitinka apeliaciniam skundui keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegija šioje dalyje neranda jokių pažeidimų. Jei apylinkės teismas išteisino A. J. dėl kaltinimo, aprašyto kaltinamajame akte, o apeliacinės instancijos teismas patvirtino kaltinamąjį aktą priimdamas nuosprendį, tai reiškia, kad teismams nekilo abejonių dėl kaltinamojo akto atitikties įstatymo reikalavimams. Kasacinės instancijos teismas negali pripažinti kaltinamąjį aktą neatitinkantį BPK 219 straipsnio reikalavimų ir perduoti bylą prokurorui, jei teismai vadovaudamiesi juo išnagrinėjo bylą bei priėmė joje sprendimą ir jiems nekilo abejonių dėl kaltinamojo akto atitikties įstatymo reikalavimams. Be to, dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams byla turėtų būti perduota prokurorui. BPK 382 straipsnis nesuteikia kasacinės instancijos teismui tokių galimybių. Kalbant apie reikalavimus apeliaciniam skundui, tai bet kokie jo neatitikimai įstatymo reikalavimams negali būti laikomi esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, jei teismas pagal skundą išnagrinėjo bylą ir priėmė byloje sprendimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo A. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Antanas Klimavičius

Olegas Fedosiukas

Vytautas Piesliakas