Baudžiamoji byla Nr. 2K-316/2014
Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00423-2010-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.7.1;
1.1.8.1(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. birželio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nuosprendžiu T. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį (už H. B. turto įgijimą apgaule) laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, įpareigojant per vienerius metus šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti 1/4 dalį nusikalstama veika padarytos žalos, 182 straipsnio 1 dalį (už A. P. turto įgijimą apgaule) laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant per vienerius metus šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti 1/4 dalį nusikaltimu A. P. padarytos žalos; 182 straipsnio 2 dalį (už G. A. turto įgijimą apgaule), pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu dvejiems metams, įpareigojant dirbti ir per vienerius metus šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti 1/8 dalį nusikaltimu G. A. padarytos žalos; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 7 dalimis, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant dirbti ir per vienerius metus šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiesiems dalį: H. B. – 4500 Lt, A. P. – 2250 Lt, G. A. – 12 500 Lt padarytos žalos.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria T. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant dirbti ir per vienerius metus šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti 1/8 dalį nusikaltimu G. A. padarytos žalos. T. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirta vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtą vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinus su pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už dvi veikas (H. B. ir A. P. turto įgijimą apgaule) paskirtomis devynių mėnesių laisvės apribojimo ir šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmėmis, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Panaikinti T. L. paskirti įpareigojimai per vienerius metus šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti 1/4 dalį nusikalstama veika padarytos žalos H. B., per vienerius metus šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti 1/4 dalį nusikaltimu A. P. padarytos žalos, dirbti ir per vienerius metus šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti 1/8 dalį nusikaltimu G. A. padarytos žalos. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
T. L. nuteistas už tai, kad suklaidindamas apie savo finansinę būklę – paveldimus iš tėvo žemės sklypą, restoraną bei kitą nekilnojamąjį turtą, dėl kurių tvarkosi dokumentus, nors realiai teisių į šį turtą neturėjo, nuslėpdamas jau turimus finansinius įsipareigojimus kitiems kreditoriams, nurodydamas, kad pinigai reikalingi verslui, padarė šiuos sukčiavimus: 1) 2009 m. vasario 19 d., tiksliai nenustatytu laiku, Kaune, (duomenys neskelbtini), neprotestuotinu vekseliu iš G. A. pasiskolino 100 000 Lt iki 2009 m. gegužės 19 d., bet pinigų negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės G. A. turtą ir padarė 100 000 Lt dydžio turtinę žalą; 2) nuo 2009 m. birželio iki 2009 m. gruodžio, tiksliai nenustatytu laiku, įvairiose vietose Kaune iš A. P. pasiskolino 9 000 Lt iki 2010 m. birželio 1 d., pasirašęs 22 800 Lt (įskaitant palūkanas) neprotestuotiną vekselį, bet pinigų negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo A. P. turtą ir padarė 9 000 Lt dydžio turtinę žalą; 3) nuo 2008 iki 2010 metų, tiksliai nenustatytu laiku, Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), kelis kartus pasiskolino iš H. B. iš viso 18 000 Lt iki 2010 m. sausio 25 d., pasirašęs 2010 m. sausio 15 d. 19 000 Lt (įskaitant palūkanas) galutinį neprotestuotiną vekselį, bet pinigų negrąžino, taip apgaule įgijo H. B. turtą ir padarė 18 000 Lt dydžio turtinę žalą.
Kasaciniu skundu nuteistasis T. L. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nuosprendį be pakeitimų.
Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 54 straipsnio 3 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies). Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas švelnesnę negu įstatymo sankcijoje numatyta bausmę jam skyrė atsižvelgęs į tai, jog jis užsiėmė kūrybine veikla, buvo remiamas tėvo, o veikas, už kurias nuteistas, padarė iš karto po tėvo mirties, netekęs finansinės paramos, kurios tikėjosi, nusikalto ir teisiamas pirmą kartą, nusikaltimas nėra smurtinis, duomenų, kad būtų padaręs naujus nusikaltimus, nėra, o tai rodo, kad jo asmenybės pavojingumas nėra didelis, kad nuo veikų padarymo praėjo daugiau kaip ketveri metai, kad jis padeda nedidelę senatvės pensiją gaunančiai ir įgimta širdies yda sergančiai motinai, kuriai yra vienintelis sūnus. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė priešingai, kad šių byloje nustatytų aplinkybių negalima vertinti kaip išimtinių, dėl kurių laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui ir dėl to reikėtų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šis teismas akcentavo, kad nuteistasis nuoširdžiai neprisipažino padaręs nusikaltimus ir nesigailėjo, veikė savanaudiškai, padaryta veika, nors nėra smurtinė, įstatymų leidėjo priskirta prie sunkių nusikaltimų, be to, padarė prielaidą, kad neteisėtą veiklą nutraukė pradėti ikiteisminiai tyrimai, o ne nuteistojo sąmoningas pasirinkimas, kad jis nebuvo suinteresuotas bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais ir teismu, net buvo pasislėpęs nuo teismo, dėl to jam buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas, apie motinos būklę žinojo iki nusikalstamų veikų padarymo, bet tai neturėjo įtakos jo elgesiui. Kasatoriaus manymu, toks apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka bylos faktinių aplinkybių, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą išreikštos pozicijos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos dėl teisingumo principo įgyvendinimo individualizuojant bausmę, nors ji cituojama, paneigia Baudžiamojo kodekso saugomų vertybių hierarchiją, nes teismas visus sunkius nusikaltimus laikė lygiareikšmiais, pirmosios instancijos teismo nurodytos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą pagrindžiančios aplinkybės paneigtos formaliai, neužtikrina ne tik nukentėjusiųjų, bet ir kitų kreditorių, iš kurių pasiskolinus jo veiksmai nebuvo įvertinti kaip sukčiavimas, interesų kuo greičiau atgauti pinigus apsaugos. Nuteistojo manymu, vertinant apeliacinės instancijos teismo itin akcentuotą jo kaltės nepripažinimą, svarbu atsižvelgti į tai, kad viso proceso metu jis neneigė pinigų skolinimosi iš nukentėjusiųjų pagal neprotestuotinus vekselius fakto, kad pagal jo pasirašytus vekselius vyksta išieškojimo procesas, todėl jo veiksmai turėjo būti vertinami kaip civiliniai teisiniai santykiai su nukentėjusiaisiais, kurie vertėsi pinigų skolinimu, o ši veikla rizikinga, nes pinigai gali būti negrąžinti dėl nepasisekusių projektų. Tačiau teismai vengė dėl to pasisakyti, neargumentavo esminio nusikalstamos veikos požymio – apgaulės buvimo. Be to, nuteistojo manymu, apeliacinės instancijos teismo nurodyti bausmės skyrimo motyvai, kad BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų, kad byloje nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kad jis neteistas, neįrašytas į narkologinę ar psichiatrinę įskaitas, padėjo ir rūpinasi savo pensinio amžiaus motina, pradėjo dirbti ir darbdavys jį apibūdina teigiamai, tačiau nėra objektyvių duomenų, kad savanoriškai ir didesnėmis sumomis atlygintų žalas nukentėjusiems, kad padarytas sunkus nusikaltimas, į tai, kad kaltu pripažintas dėl dviejų nesunkių nusikaltimų, neatitinka ir BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės skyrimo kriterijų. Nors nusikalstamos veikos sunkumas įvertintas sankcijoje numatant bausmę, teismas antrą kartą tą įvertino skirdamas bausmę, atsižvelgęs į tai, kad padarytas sunkus nusikaltimas, vertino, kad jis pripažintas kaltu dėl dviejų nesunkių nusikaltimų, be to, ne teisiniais terminais įvertino ir savaip interpretavo bylos duomenis dėl atlygintos žalos dydžio.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo T. L. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos nuteistąjį apibūdinančios aplinkybės yra žmogaus gyvenimo norma ir nėra ypatingos ar išskirtinės BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo prasme. Tai, kad kasatoriaus padarytas sunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamas nusikaltimas nėra smurtinis, nesumažina jo pavojingumo. Aplinkybės, kad yra vienintelis savo motinos, kuri gauna nedidelę pensiją ir jai diagnozuota įgimta širdies liga, sūnus, kasatoriui buvo žinomos iki nusikalstamų veikų padarymo, bet jo elgesiui įtakos nepadarė. Be to, į dalį iš skunde nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė, paskirdamas kasatoriui žymiai mažesnę laisvės atėmimo bausmę, nei BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Skirdamas bausmę šis teismas BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė. Kasatoriui pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už kvalifikuotą sukčiavimą paskirta vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė bei galutinė subendrinta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra proporcinga padarytoms nusikalstamoms veikoms, o švelnesnės bausmės paskyrimas nepadėtų įvykdyti BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimo.
Nuteistojo kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 41 ir 54 straipsnio nuostatų taikymo
Pagal baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) iškeltus tikslus, priemones jiems pasiekti ir atsižvelgiant į šių užduočių kontekstą esminga tai, kad siekiant tikslo ir ieškant priemonių šiam tikslui pasiekti būtina įvertinti, kad tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra – proporcija. Teisingumo principo įgyvendinimas yra neatsiejamas nuo skiriamos kaltininkui bausmės proporcingumo principo. Teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų, pataisymui reikalingą bausmės rūšį ir dydį. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje. Įstatymų leidėjas, nustatęs sankciją už nusikalstamą veiką, kartu įstatyme nustatė ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, vykdydamas teisingumą – skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.
Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-152/2009, 2K-3/2010, 2K-491/2012, 2K-433/2013).
Pirmiau nurodytoje teismų praktikoje pabrėžiama, jog BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui būtina nustatyti išimtines bylos aplinkybes, į kurias atsižvelgiant straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
T. L. praeityje neteistas, nusikaltimai, už kuriuos nuteistas, padaryti 2008-2009 metais, šiuos nusikaltimus padarė iš karto po tėvo, iš kurio gaudavo finansinę paramą, mirties, yra vienintelis vaikas ir rūpinasi motina, kuri serga sunkia širdies liga. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas kitokią bausmę, nei numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, akcentavo tai, kad laisvės apribojimas su įpareigojimais atlyginti numatytą dalį nukentėjusiesiems padarytos žalos, atsižvelgiant į nusikaltimo pobūdį ir nuteistojo asmenybę, labiau užtikrina bausmės paskirties tikslus, nenutrūkstamą nuteistojo darbinę veiklą, jo socialinių priedermių vykdymą bei nukentėjusiųjų interesus dėl nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo negu sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė.
Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą dėl BK 54 straipsnio 3 dalies netinkamo taikymo, pažymėjo, jog apylinkės teismas nepagrindė, kokios yra išimtinės aplinkybės, kurios dėl padarytos veikos sunkumo ir nuteistojo asmenybės neatitiktų padaryto nusikaltimo sankcijoje numatytos bausmės griežtumo ir dėl to prieštarautų teisingumo principui. Šis teismas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės yra nepakankamos, kad jas būtų galima pripažinti išimtinėmis ir sudarančiomis pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad nuteistasis netekęs tėvo finansinės paramos nesistengė teisėtais būdais siekti materialinės gerovės, norėjo pralobti svetimo turto sąskaita, skolinosi didelėmis sumomis, neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, padarė sunkų nusikaltimą. Apibūdindamas nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, jog nusikalstama veika nutrūko ne 2009 m., o 2010 m. sausio 15 d. Remdamasis šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis, todėl T. L. skirti laisvės apribojimo bausmę nebuvo teisinio pagrindo.
Vertinant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išdėstytus bausmės skyrimo kriterijus pirmiausia pažymėtina tai, kad teismai pasirinko skirtingas bausmės tikslų preferencijas. Pirmosios instancijos teismas pirmenybę skyrė bausmės kompensacinei funkcijai, kartu su paskirta laisvės apribojimo bausme numatydamas įpareigojimą dirbti ir atlyginti dalį nukentėjusiesiems padarytos žalos. Apeliacinės instancijos teismas suteikė pirmenybę nubaudimo paskirčiai, pašalindamas įpareigojimą atlyginti žalą, motyvuose nurodydamas, kad paskyrus laisvės atėmimo bausmę tokio įpareigojimo vykdymas yra neįmanomas.
Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nebuvo atskleistas nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų turinys. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio motyvuose daugiausia dėmesio skyrė ne teisinio turinio argumentams, o moraliniams priekaištams T. L. elgesiui apgaule įgyjant pinigus. Nekvestionuojant T. L. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnį, reikia pažymėti ir tai, kad šios veikos pagal savo realų pavojingumą yra ties baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių riba, nes nuteistasis visą laiką iš esmės pripažino įsiskolinimus nukentėjusiesiems, nesiėmė priemonių neteisėtais būdais panaikinti ar kitais išvengti skolos grąžinimo. Pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, jog paskutinė nusikalstama veika buvo padaryta 2010 m. sausio 15 d., nes tą dieną tik buvo pasirašytas galutinis neprotestuotinas vekselis sumai, kurią, pagal nukentėjusiojo H. B. parodymus, jis buvo paskolinęs nuteistajam per laikotarpį iki 2008 m. gruodžio 16 d. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas akcentavo nuteistojo kaltės nepripažinimą padarius nusikalstamą veiką. Vertinant šį motyvą reikia pažymėti, kad nuteistasis iš esmės pripažino visas nusikalstamos veikos aplinkybes, tik nesutiko su jo padarytų veiksmų teisiniu vertinimu pagal BK 182 straipsnį. Tokia nuteistojo pozicija negali būti pagrindas nepalankiai vertinti jo asmenybę. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas padaryto nusikaltimo pobūdį taip pat nurodė, kad padarytas sunkus nusikaltimas. Ši aplinkybė, kaip teisingai pažymėta kasaciniame skunde, yra formalusis BK 182 straipsnio 2 dalies požymis, todėl, nurodant jį kaip veiką apibūdinančią aplinkybę, antrą kartą vertinamas tas pats požymis. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nurodytos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą pagrindžiančias aplinkybes paneigė formaliais teiginiais, apeliacinės instancijos teismo paskirtoji bausmė neužtikrina ne tik nukentėjusiųjų, bet ir kitų kreditorių, iš kurių pasiskolinus T. L. veiksmai nebuvo įvertinti kaip sukčiavimas, interesų kuo greičiau atgauti pinigus apsaugos.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuota, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet tokius teismo sprendimus, kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai, 2013 m. liepos 3 d. sprendimas).
Apibendrindama kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė savo turiniu atitinka BK 41 straipsnyje keliamus tikslus bei teisingumo principo paskirtį baudžiamojoje teisėje. Atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį bausmė yra tinkamai individualizuota įvertinant ne tik į nuteistojo asmenybę (praeityje neteistas, jauno amžiaus, gyvenimiškos patirties stoka finansiniais klausimais), per beveik ketverius metus trukusio bylos ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo laiką T. L. nepadarė kitų nusikaltimų, tai rodo proceso prevencinę reikšmę. Pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė ne tik turi nubaudimo ir prevencinę reikšmę, bet padeda įgyvendinti ir nukentėjusiųjų interesus dėl padarytos žalos kompensavimo, taip pat socialinę funkciją – neatėmus laisvės nuteistajam jis turi galimybę tęsti darbinę veiklą, padėti savo sunkiai sergančiai motinai. Todėl apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl bausmės paskyrimo, formaliai taikė bendruosius bausmės skyrimo pradmenis, tinkamai neindividualizavo bausmės remiantis BK 41 straipsniu ir 54 straipsnio 2, 3 dalimis, o paskirta bausme akcentavo tik nubaudimo funkciją. Šios aplinkybės sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį dėl bausmės paskyrimo. Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai
Dalia Bajerčiūtė
Vladislovas Ranonis
Alvydas Pikelis
