Civilinė byla Nr. e3K-3-69-695/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24019-2015-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.6; 2.1.5.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. kovo 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškinį atsakovei V. I. dėl indėlio draudimo išmokos ir palūkanų priteisimo (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. I. ir bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino taikymą reikalavimams, atsirandantiems iš indėlių draudimo teisinių santykių, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė 2015 m. liepos 13 d. pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės 4488,82 Eur indėlio draudimo išmoką, 224,44 Eur kompensuojamąsias palūkanas ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (toliau – ir procesinės palūkanos).
Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlė trečiajam asmeniui AB bankui „Snoras“ (toliau – ir bankas) bankroto bylą. Ieškovė, įvykus šiam draudžiamajam įvykiui, 2011 m. gruodžio 14 d. išmokėjo atsakovei, kaip banko indėlininkei, 4488,82 Eur (15 499,01 Lt) indėlio draudimo išmoką.
Ieškovė, atlikusi išmokėtų draudimo išmokų patikrinimą, nustatė, kad atsakovė neteisėtai gavo pirmiau nurodytą draudimo išmoką. Atsakovė yra R. V., kuris nuo 1998 m. gruodžio 22 d. iki banko veiklos apribojimo ir laikino administratoriaus paskyrimo dienos ėjo banko valdybos nario pareigas, duktė, todėl jai išmoka neturėjo būti mokama pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
Ieškovė, remdamasi pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, 2014 m. liepos 4 d. pateikė atsakovei pretenziją dėl draudimo išmokos grąžinimo, tačiau atsakovė nereagavo į šią pretenziją. Todėl ieškovė pirmiau nurodytą dieną (2015 m. liepos 13 d.) pareiškė ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo.
Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė atmesti ieškovės reikalavimus. Be kitų atsikirtimų, pateiktas atsikirtimas dėl vienerių metų ieškinio senaties termino reikalavimui dėl draudimo išmokos priteisimo pareikšti praleidimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 7 dalis). Kartu pateiktas prašymas dėl ieškinio senaties taikymo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 4488,82 Eur draudimo išmoką, 224,44 Eur kompensuojamąsias palūkanas ir procesines palūkanas.
Teismas, remdamasis IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pripažino, kad atsakovė neturėjo teisės gauti draudimo išmoką. Teismo vertinimu, ieškovės reikalavimas grąžinti indėlio draudimo išmoką nepatenka į draudimo teisinių santykių sritį, todėl pagrįstai yra keliamas nepagrįsto praturtėjimo klausimas. Tokiam reikalavimui pareikšti taikytinas ne vienerių metų ieškinio senaties terminas, o bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. gegužės 8 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė ieškinį.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad reikalavimams dėl nepagrįstai išmokėtų indėlių draudimo išmokų pareikšti taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas – taip yra išaiškinęs kasacinis teismas (2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDktOTE2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-49-916/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-49-916/2016">e3K-3-49-916/2016</a>). Kartu teismas konstatavo, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą savo reikalavimui pareikšti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys (Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kuri patvirtino, kad analogiškiems reikalavimams pareikšti taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas; didelis indėlininkų skaičius ir atitinkamai didelis darbo krūvis) nėra svarbios, t. y. nesudaro pagrindo atnaujinti terminą. Teismas pažymėjo, kad ieškovė 2011 m. gruodžio 14 d. išmokėjo draudimo išmoką, 2014 m. liepos 4 d. pateikė atsakovei pretenziją dėl draudimo išmokos grąžinimo ir tik 2015 m. liepos 13 d., praėjus trejiems metams ir septyniems mėnesiams nuo draudimo išmokos išmokėjimo dienos, pateikė ieškinį.
Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės argumentų, kuriais keltas klausimas dėl didelio indėlininkų skaičiaus ir darbo krūvio, pažymėjo, kad ieškovė yra juridinis asmuo, įsteigtas specialioms funkcijoms vykdyti (priemonėms, susijusioms su indėlių draudimu, įgyvendinti), todėl laikytina šios srities profesionale, kuriai keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Teismas sutiko su ieškove, kad indėlininkų skaičius yra didelis, tačiau asmenų, kuriems pagal IĮIDĮ negalėjo būti mokama draudimo išmoka, skaičius nėra toks didelis, kad būtų pagrindas atnaujinti taip žymiai praleistą ieškinio senaties terminą. Teismo vertinimu, ieškovė draudimo išmokos išmokėjimo momentu žinojo arba turėjo žinoti apie atsakovės tėvo statusą.
Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad IĮIDĮ (redakcija, galiojanti bylos nagrinėjimo metu) nebėra apribojimų gauti indėlio draudimo išmoką tos kategorijos, kuriai priklauso atsakovė, indėlių turėtojams.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 8 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą.
Ieškovė savo kasaciniam skundui pagrįsti nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė IĮIDĮ normas, reglamentuojančias terminus, nustatytus reikalavimams, susijusiems su indėlių draudimo išmokų išmokėjimu, pareikšti, ir nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos aiškinant teisės normas, reglamentuojančias indėlių draudimo teisinius santykius. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 5 d. nutarime (bylos Nr. 2/2012-12/2012-9/2013) išaiškino, kad ieškovei netaikomos Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo nuostatos; ieškovė ir įmonės, vykdančios draudimo veiklą pagal Draudimo įstatymą, priklauso skirtingoms asmenų kategorijoms; ieškovės negalima traktuoti kaip vieno iš Lietuvos Respublikoje draudimo paslaugas teikiančių subjektų. Atsižvelgiant į šiuos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovės reikalavimas dėl indėlio draudimo išmokos priteisimo patenka į draudimo teisinių santykių sritį ir tokiam reikalavimui pareikšti taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 22 d. nutartyje (bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzI4LTkxNi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-328-916/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-328-916/2016">e3K-3-328-916/2016</a>) konstatavo, kad tiek Draudimo įstatymo ir IĮIDĮ nuostatos, tiek oficialioji konstitucinė doktrina suteikia pagrindą daryti išvadą, jog indėlių draudimo teisiniams santykiams taikytinos IĮIDĮ, o ne Draudimo įstatymo nuostatos. Šie išaiškinimai patvirtina, kad IĮIDĮ išimtinai reglamentuoja indėlių draudimo teisinius santykius. Todėl šio įstatymo normos turi būti taikomos ir nustatant ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl draudimo išmokų išmokėjimo pareikšti. IĮIDĮ 10 straipsnio 2 dalis nustato, kad indėlininko ar investuotojo teisė gauti draudimo išmoką galioja penkerius metus nuo draudžiamojo įvykio dienos. Vadinasi, reikalavimui dėl draudimo išmokos priteisimo pareikšti taikytinas penkerių metų ieškinio senaties terminas, šio ieškovė nepraleido.
Atsakovė ir trečiasis asmuo V. I. atsiliepimais į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimuose į kasacinį skundą nurodyta, kad ieškovės argumentai dėl nukrypimo nuo Konstitucinio Teismo doktrinos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos yra nepagrįsti. Konstitucinis Teismas pirmiau nurodytame nutarime nenagrinėjo klausimų, susijusių su draudimo išmokų mokėjimo procedūra ir reikalavimams dėl šių išmokų išmokėjimo pareikšti taikytinu senaties terminu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo ruožtu išaiškino, kad reikalavimams dėl indėlių draudimo išmokų priteisimo taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas, įtvirtintas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje (žr. 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDktOTE2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-49-916/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-49-916/2016">e3K-3-49-916/2016</a> 37 punktą; pirmiau nurodytos nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzI4LTkxNi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-328-916/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-328-916/2016">e3K-3-328-916/2016</a> 23 punktą). Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties termino, priešingai negu nurodyta kasaciniame skunde, atitinka kasacinio teismo praktiką. Be to, ieškovė netinkamai aiškina IĮIDĮ 10 straipsnio 2 dalį: ši teisės norma nustato terminą, kuriuo būtent indėlininkas gali įgyvendinti savo teisę gauti draudimo išmoką.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškinio senaties termino taikymo reikalavimams, atsirandantiems iš indėlių draudimo teisinių santykių
Ieškinio senatis – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai atskirų rūšių reikalavimams pareikšti nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 straipsnio 2 dalis).
Ieškinio senaties termino taikymas, t. y. konkretaus termino, per kurį asmuo gali savo galimai pažeistoms teisėms apginti pareikšti ieškinį, identifikavimas, pirmiausia priklauso nuo paties reiškiamo reikalavimo, tiksliau – nuo materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas reikalavimas, pobūdžio. Tokią išvadą, inter alia (be kita ko), patvirtina CK 1.125 straipsnio 3–9 dalys, reglamentuojančios atskirus sutrumpintus ieškinio senaties terminus, – šie terminai būtent ir yra diferencijuoti pagal materialiųjų teisinių santykių pobūdį. Vadinasi, pirminė tinkamo ieškinio senaties termino identifikavimo sąlyga yra tinkamas ginčo materialiojo teisinio santykio kvalifikavimas.
Šios bylos ginčas kilo dėl indėlio draudimo išmokos išmokėjimo teisėtumo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė, iškėlus bankui bankroto bylą, 2011 m. gruodžio 14 d. išmokėjo atsakovei, kaip banko indėlininkei, 4488,82 Eur indėlio draudimo išmoką. Ieškovės teigimu, atsakovė neturėjo teisės gauti indėlio draudimo išmoką. Todėl ieškovė, nustačiusi šią aplinkybę, pareiškė atsakovei reikalavimą dėl draudimo išmokos grąžinimo.
Indėlių draudimo sistemos ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos veiklą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja specialus įstatymas, t. y. IĮIDĮ (šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Tiek šiame įstatyme, tiek Draudimo įstatyme expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyta, kad indėlių draudimo teisiniams santykiams netaikomos Draudimo įstatymo normos (IĮIDĮ 1 straipsnio 3 dalis, Draudimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Kasacinis teismas, aiškindamas IĮIDĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą, yra konstatavęs, kad indėlių draudimo teisiniams santykiams būdingas specifiškumas, kai draudėjo (indėlių draudimo sistemos dalyvio) įsipareigojimas mokėti periodines (lot. ex ante) ir specialiąsias (lot. ex post) indėlių draudimo įmokas draudikui (indėlių draudimo fondui) yra nustatytas įstatymo, tačiau tai nepakeičia pačios santykių esmės, kai vienas subjektas, būdamas įstatymo įpareigotas, priima draudimo įmoką, kurią įstatymo pagrindu sumoka kitas santykio subjektas, tam, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, trečiajam asmeniui – naudos gavėjui, būtų išmokėta ne didesnė nei įstatymo nustatyta draudimo išmoka. Tokie teisiniai santykiai savo esme atitinka draudimo teisiniams santykiams būdingus bruožus, todėl laikytini draudimo teisiniais santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDktOTE2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-49-916/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-49-916/2016">e3K-3-49-916/2016</a> 34 punktas; 2016 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzI4LTkxNi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-328-916/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-328-916/2016">e3K-3-328-916/2016</a> 19 punktas).
Teisėjų kolegija, plėtodama pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, pažymi, kad indėlių draudimo teisiniai santykiai iš tikrųjų yra specifiniai (lyginant šiuos santykius su klasikiniais draudimo teisiniais santykiais), t. y. šiems teisiniams santykiams būdingi požymiai, kurie nėra būdingi klasikiniams draudimo teisiniams santykiams (ir atvirkščiai), pvz.: 1) kaip minėta, indėlių draudimo teisiniams santykiams netaikomos Draudimo įstatymo, kuris klasikinių draudimo teisinių santykių požiūriu yra lex generalis (bendrasis įstatymas), nuostatos; 2) klasikiniai draudimo teisiniai santykiai pirmiausia yra suvokiami kaip sutartiniai teisiniai santykiai, kurių dalyvių (šalių) teisės ir pareigos yra įforminamos sutartimi (CK 6.987 straipsnis), o indėlių draudimo teisiniai santykiai atsiranda ir egzistuoja pagal įstatymą; 3) indėlių draudimo apsaugai yra būdingi gerokai universalesni ir platesni tikslai: klasikiniai draudimo teisiniai santykiai susiformuoja, draudėjui turint tikslą perleisti draudikui nuostolių atsiradimo riziką ar kitaip užsitikrinti savo turtinius interesus (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 31 dalis), indėlių draudimo apsaugos tikslai – užtikrinti indėlininkų apsaugą, išlaikyti jų pasitikėjimą finansų įstaigomis, prisidėti prie finansų sistemos stabilumo, patikimumo ir saugumo stiprinimo (IĮIDĮ 1 straipsnio 1 dalis); 4) indėlių draudimo teisiniai santykiai visais atvejais yra trišaliai, t. y. susiformuoja tarp draudėjo (banko ar kitos kredito įstaigos), draudiko (VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“) ir trečiojo asmens – naudos gavėjo (indėlininko), o klasikinių draudimo teisinių santykių atvejais yra galima draudėjo ir naudos gavėjo sutaptis; 5) VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kuri atlieka draudiko (draudimo įmonės) vaidmenį indėlių draudimo teisinių santykių kontekste, ir įmonės, vykdančios draudimo veiklą pagal Draudimo įstatymą, ką yra konstatavęs ir Konstitucinis Teismas, priklauso skirtingoms asmenų kategorijoms, t. y. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ negali būti traktuojama kaip vienas iš Lietuvos Respublikoje draudimo paslaugas teikiančių subjektų (2013 m. liepos 5 d. nutarimas byloje Nr. 2/2012-12/2012-9/2013).
Vis dėlto pirmiau išskirti ir kiti specifiniai indėlių draudimo teisinių santykių bruožai nenusveria esminių šių santykių elementų, sudarančių pagrindą kvalifikuoti juos kaip draudimo teisinius santykius: draudėjas (bankas ar kita kredito įstaiga) moka įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotą draudimo įmoką (IĮIDĮ 12–14 straipsniai), kurios pagrindu draudikas (VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“) įsipareigoja (prisiima riziką) kompensuoti trečiojo asmens (indėlininko) nuostolius (tiek, kiek nuostoliai (indėlis) neviršija įstatyme nurodytos draudimo sumos (IĮIDĮ 4 straipsnis)), t. y. išmokėti draudimo išmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui, apibrėžtam įstatyme (IĮIDĮ 6–7 straipsniai, 2 straipsnio 18 dalis).
Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad indėlių draudimo teisiniai santykiai yra sui generis (savitas, specifinis) draudimo teisiniai santykiai. Iš indėlių draudimo teisinių santykių, nepaisant jų savitumo ir to, kad jiems netaikomas Draudimo įstatymas, tačiau jie pasižymi esminiais draudimo santykių bruožais, atsirandantiems reikalavimams taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis).
Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad reikalavimams, atsirandantiems iš indėlių draudimo teisinių santykių, pareikšti taikytinas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Šiam kasacinio skundo argumentui pagrįsti nurodo IĮIDĮ (redakcija, aktuali šios bylos ginčui išspręsti) 10 straipsnio 2 dalį.
Pirmiau nurodyta materialiosios teisės norma, kuria remiasi ieškovė, nustato, kad indėlininko ar investuotojo teisė gauti draudimo išmoką galioja penkerius metus nuo draudžiamojo įvykio dienos (tokia pati nuostata yra įtvirtinta šiuo metu galiojančios IĮIDĮ redakcijos 7 straipsnio 12 dalyje). Ši teisės norma expressis verbis reglamentuoja tik indėlininko (ar investuotojo), t. y. naudos gavėjo, teisės į draudimo išmoką įgyvendinimo laiko aspektu tvarką. Šiuo metu galiojančios IĮIDĮ redakcijos 7 straipsnio 13 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad indėlių draudimo fondo teisė reikalauti grąžinti neteisėtai arba per klaidą išmokėtą indėlių draudimo išmoką galioja penkerius metus nuo indėlių draudimo išmokos išmokėjimo dienos. Vadinasi, analogiškai (laiko aspektu) yra sureguliuota ir draudiko teisės į neteisėtai išmokėtos draudimo išmokos susigrąžinimą įgyvendinimo tvarka. Tačiau, kitaip negu yra teigiama kasaciniame skunde, pirmiau nurodyti terminai nėra ieškinio senaties terminai, nustatyti reikalavimams dėl draudimo išmokos išmokėjimo ir grąžinimo pareikšti. Teisėjų kolegija nurodo, kad šiame nutarties punkte aptariamos materialiosios teisės normos (šiuo metu galiojančios IĮIDĮ redakcijos 7 straipsnio 12–13 dalys) apibrėžia ne laiko tarpus, per kuriuos indėlininkas ar draudimo įmonė turi teisę pareikšti ieškinius savo galimai pažeistoms teisėms apginti, t. y. ne ieškinio senaties terminus, o laiko tarpus (terminus), per kuriuos šie subjektai gali įgyvendinti pačią subjektinę teisę į draudimo išmokos išmokėjimą ar draudimo išmokos susigrąžinimą. Vadinasi, ieškovės kasacinio skundo argumentas dėl penkerių metų ieškinio senaties termino taikymo reikalavimams, atsirandantiems iš indėlių draudimo teisinių santykių, pareikšti yra nepagrįstas.
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino pradžios momentas yra fakto klausimas. Kasacine tvarka nėra tiriami faktai – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad ieškovė draudimo išmokos išmokėjimo momentu turėjo žinoti apie pagrindo mokėti atsakovei draudimo išmoką nebuvimą (apie atsakovės tėvo statusą, kuris sudarė pagrindą nemokėti draudimo išmokos). Kasaciniame skunde nėra keliamas klausimas dėl šios išvados pagrįstumo, todėl ieškinio senaties termino reikalavimui dėl draudimo išmokos grąžinimo pareikšti pradžia sietina su pačios draudimo išmokos išmokėjimo momentu, t. y. 2011 m. gruodžio 14 d. (nutarties 20 punktas). Ieškinys dėl draudimo išmokos grąžinimo pareikštas 2015 m. liepos 13 d. Vadinasi, ieškovė praleido ieškinio senaties terminą savo reikalavimui dėl draudimo išmokos grąžinimo pareikšti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai (atsakovės prašymu) taikė ieškinio senatį ir šiuo savarankišku pagrindu atmetė ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, todėl šis paliekamas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovė ir trečiasis asmuo, veikiantis atsakovės pusėje, atmetus ieškovės kasacinį skundą, įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą (CPK 47 straipsnio 2 dalis, 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).
Atsakovė kasaciniame teisme patyrė 605 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą. Trečiasis asmuo nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog šiame bylos etape patyrė bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovės prašomų kompensuoti išlaidų už advokato pagalbą dydis neviršija maksimalaus užmokesčio už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą dydžio, kurį rekomenduojama priteisti pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (7 ir 8.14 punktai). Todėl teisėjų kolegija priteisia atsakovei iš ieškovės 605 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 361 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti V. I. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) 605 (šešių šimtų penkių) Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis
