Baudžiamoji byla Nr. 2K-95-489/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-51657-2016-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.2.1.; 2.1.7.4.1.
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 12 d. nutarties.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu R. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.
Pritaikius BK 71 straipsnį, 75 straipsnio 2 dalies 5 ir 10 punktus, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant R. V. per tris mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 5 MGL dydžio (188,30 Eur) įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, tęsti mokslą arba dirbti ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 12 d. nutartimi nuteistojo R. V. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
R. V. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2016 m. lapkričio 2 d., apie 16 val., netoli parduotuvės „Maxima“, adresu Panevėžys, Klaipėdos g. 103, iš nenustatyto asmens už 10 Eur nusipirkdamas neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 0,396 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) – ir ją automobiliu „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nugabeno į savo namus, adresu Panevėžys, (duomenys neskelbtini). R. V., apie 22 val. susitikęs su U. K. ir minėtu automobiliu nuvažiavęs į aikštelę prie Žagienės g. 8 namo, Panevėžyje, nenustatytą kiekį kanapių (antžeminių dalių) platino U. K., duodamas jai rūkyti šios medžiagos, susuktos į cigaretę, po to likusią dalį – ne mažiau kaip 0,396 g – kanapių (antžeminių dalių) laikė automobilyje, kol 2016 m. lapkričio 3 d., apie 1 val. nakties, minėtame automobilyje ją surado ir paėmė policijos pareigūnai.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis R. V. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nepagrįsti bei neteisėti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, susijusių su R. V. teise į gynybą, duomenų pripažinimu įrodymais ir jų vertinimu.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai įvertino jo, kaip įtariamojo, ir liudytojos U. K. parodymus. Ikiteisminiame tyrime R. V. įteikus pirminį pranešimą apie įtarimą padarius galimą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, jis naudojosi įtariamojo procesinėmis teisėmis, apklausiamas nurodė tik save, kaip vienintelį narkotinės medžiagos įgijėją, bei neteikė esminės reikšmės aplinkybėms, susijusioms su neteisėtu disponavimu kanapėmis ir jų vartojimu. Liudytojai U. K., S. N. ir S. R. patvirtino R. V. parodymus, kad narkotinė medžiaga priklausė jam.
Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje grįsdamas kasatoriaus kaltę jo parodymų, duotų baudžiamajame procese, keitimu ir gynėjo pasikvietimu, pažeidė jo teisę į gynybą, o toks apkaltinamojo nuosprendžio motyvavimas yra netinkamas. Be to, teismai nepagrįstai pripažino R. V. ir U. K. rašytinius paaiškinimus įrodymais, nes tokios įrodymų rūšies nereglamentuoja BPK.
Ikiteisminio tyrimo metu R. V. laikinai sulaikius, jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti advokato teisine pagalba. Byloje nustatyta, kad kasatorius tuo metu buvo vartojęs kanapių, todėl, fiksuojant jo parodymus, buvo privalu įvertinti, ar jis gali teisingai suprasti įvykio aplinkybes, tinkamai reaguoti į aplinką. Be to, asmeniui, kurio psichinė veikla ribojama dėl pavartotos narkotinės medžiagos, turi būti užtikrinta tinkama teisių apsauga paskiriant gynėją (BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o gynėjo nepageidavimas ikiteisminio tyrimo pareigūnui turėtų būti neprivalomas (BPK 52 straipsnio 2 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, buvo pažeista R. V. teisė į teisingą baudžiamąjį procesą.
Ikiteisminio tyrimo metu neteisinga pirminė R. V. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 259 straipsnio 1 dalį pažeidė kasatoriaus lūkesčius dėl baudžiamojo proceso baigties, galimos bausmės, o tai turėjo esminės įtakos gynybos taktikos pasirinkimui. Dėl šios priežasties nuteistojo pirminiai parodymai negali būti vertinami kaip atitinkantys jo lūkesčius dėl bylos baigties pagal griežtesnę atsakomybę nustatantį baudžiamąjį įstatymą.
R. V. teisiamajame posėdyje nesutiko su jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nes jis neplatino narkotinės medžiagos, o vartojo ją su U. K., davusios dalį pinigų draudžiamai medžiagai įsigyti, pritarimu. Todėl teismai nepagrįstai konstatavo, kad nuteistasis platino narkotinę medžiagą U. K..
Teismai be pagrindo nesivadovavo teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindami neteisėtai disponuoto kanapių kiekio (0,396 g) ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo santykį. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismai, spręsdami, kokią atsakomybės rūšį taikyti – ar veiką kvalifikuoti kaip administracinį teisės pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 44 straipsnio 1 dalį, ar kaip baudžiamąjį nusižengimą pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, turi atsižvelgti į objektyviuosius bei subjektyviuosius veikos požymius, jų kiekybinę bei kokybinę išraišką konkrečioje situacijoje. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. V. neteisėtai disponavo kanapėmis, kurių kiekis gerokai mažesnis (daugiau nei trylika kartų) nei maksimali riba (5 g), iki kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, o tai rodo padarytos veikos mažą pavojingumą.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintas Ivanauskas atsiliepimu į nuteistojo R. V. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
Byloje teisingai nustatyta teisiškai reikšminga aplinkybė – tikslas platinti narkotinę medžiagą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priimtuose sprendimuose motyvuotai paneigė R. V. versiją, kad jis kartu su U. K. nusprendė įsigyti kanapių ir jas vartoti, išanalizavo R. V. ir U. K. parodymus, duotus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nustatė jų prieštaravimus ir argumentavo, kodėl šie abiejų asmenų parodymai yra nepatikimi. Teismų išvados dėl R. V. kaltės ir nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų faktų nustatymo atitinka liudytojų parodymų ir kitų įrodymų turinį, o įrodymų vertinimas atliktas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių.
Byloje nėra duomenų, kad, ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. lapkričio 3 d. apklausiant R. V., buvo pažeista jo teisė į gynybą. Šios dienos apklausoje užfiksuoti kasatoriaus duoti parodymai yra logiški, sutapo su liudytojos U. K. parodymais, be to, nuteistasis 2016 m. gruodžio 6 d. apklausoje nurodė tas pačias narkotinės medžiagos įgijimo aplinkybes kaip ir pirminėje apklausoje. Todėl ikiteisminio tyrimo metu nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
R. V. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, nustačius šią aplinkybę, byloje negali būti svarstomas baudžiamosios atsakomybės pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir administracinės atsakomybės pagal ATPK 44 straipsnio 1 dalį atribojimo ir taikymo klausimas.
Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma R. V. apeliaciniame skunde, skundžiamoje nutartyje pateikė motyvus, kuriais atmetė apeliacinio skundo argumentus, ir argumentavo, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo R. V. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo ribų
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato.
Pagal kasacinės instancijos teismo plenarinės sesijos formuojamą praktiką klausimus, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau kasaciniame skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a>).
Taigi nagrinėjamoje byloje kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus daryti kitokias išvadas, nei padarė teismai savo sprendimuose, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais
Nuteistasis R. V. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismai, konstatuodami, jog nuteistasis platino narkotinę medžiagą ir padarė BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).
Pirmosios instancijos teismas, apkaltinamajame nuosprendyje konstatuodamas, kad byloje nustatytu laiku ir vietoje R. V. platino jam priklausančią narkotinę medžiagą (davė parūkyti kanapių) U. K., rėmėsi liudytojų S. N. ir S. R. parodymais, rašytiniais įrodymais (S. N. ir S. R. tarnybiniais pranešimais), kurie patvirtino R. V. ir liudytojos U. K. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai duotus parodymus. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti teisiamajame posėdyje gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Pagal teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo pirmiau ikiteisminio tyrimo duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzcyLzIwMDU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-372/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-372/2005">2K-372/2005</a>, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-545/2012, 2K-348-788/2017). Taigi R. V. ir liudytojos U. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnei, nelaikytini savarankišku įrodymu, tačiau jie yra svarbūs vertinant kitų byloje surinktų įrodymų patikimumą ir formuojant teismo vidinį įsitikimą.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nustatė, kad R. V. ir liudytoja U. K. teisiamajame posėdyje pakeitė parodymus nurodydami, jog narkotinę medžiagą įsigijo jie abu už bendrus pinigus, palygino šiuos parodymus su jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat kitais byloje surinktais įrodymais bei pateikė išsamius R. V. ir U. K. teisiamajame posėdyje pakeistų parodymų atmetimo motyvus, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos. Priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, šios instancijos teismas grindė R. V. kaltę ne jo parodymų, duotų baudžiamajame procese, keitimu ar gynėjo pasikvietimu baudžiamajame procese pasirinkus naują gynybos taktiką, o byloje surinktų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta kasatoriaus pakeistų parodymų atmetimo argumentacija nelaikytina jo teisės į gynybą pažeidimu.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas R. V. apeliacinį skundą, skundžiamoje nutartyje dar kartą įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, išanalizavo nuteistojo parodymų pakeitimą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, argumentavo jo ir liudytojos U. K. pirminių parodymų patikimumą bei neturėjo pagrindo daryti kitokių išvadų dėl įrodymų ir jais nustatytų aplinkybių, nei padarė pirmosios instancijos teismas.
R. V. kasaciniame skunde teigia, kad teismai turėjo kritiškai vertinti jo pirminius parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime, nes tuo metu jis buvo apsvaigęs nuo narkotinės medžiagos, be to, nuteistajam nebuvo sudaryta galimybė naudotis advokato teisine pagalba. Tokie kasacinio skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. V. buvo laikinai sulaikytas 2016 m. lapkričio 3 d., 1.20 val. nakties (b. l. 48), o jo pirminė apklausa pradėta tos pačios dienos 13.25 val. (b. l. 52), t. y. praėjus daugiau kaip pusę paros nuo nuteistojo laikino sulaikymo. Teismai nenustatė, kad, praėjus gana nemažai laiko po laikino sulaikymo, R. V. apklausos metu buvo apsvaigęs nuo narkotinės medžiagos, normaliai nereagavo į aplinką, todėl negalėjo duoti parodymų. Tokios savo būsenos nenurodė kasatorius nei 2016 m. lapkričio 3 d. apklausoje, nei kitose apklausose ikiteisminio tyrimo metu ar duodamas parodymus teisiamajame posėdyje (b. l. 52–53, 57–58, 124–125). 2016 m. lapkričio 3 d. teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokole užfiksuota, kad R. V. buvo išaiškinta teisė pasikviesti gynėją arba prašyti, kad jam būtų paskirtas gynėjas, tačiau nuteistasis pasirašytinai nurodė, kad jam gynėjas nereikalingas. Nenustačius priežasčių, kurios galėjo trukdyti prieš 2016 m. lapkričio 3 d. apklausą R. V. išreikšti savo valią dėl gynėjo pasikvietimo (prašymo jį paskirti) ir vėliau duoti parodymus, nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad šiuo atveju R. V. 2016 m. lapkričio 3 d. apklausa atlikta nesilaikant BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 52 straipsnio 2 dalies nuostatų ir pažeidžiant nuteistojo teisę į teisingą baudžiamąjį procesą.
Nuteistasis kasaciniame skunde nurodo, kad neteisinga pirminė jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 259 straipsnio 1 dalį lėmė jo pirminius parodymus, o griežtesnis veikos kvalifikavimas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį pažeidė kasatoriaus lūkesčius dėl baudžiamojo proceso baigties ir turėjo esminės įtakos gynybos taktikos pasirinkimui. Teisėjų kolegija šiuo atveju pažymi, kad ikiteisminis tyrimas yra dinamiška procesinė veikla, kurios metu yra nuolat renkami duomenys ir jie vertinami, todėl asmens padarytos galimos nusikalstamos veikos teisinis vertinimas ikiteisminio tyrimo metu gali kisti ir tai nelaikytina įtariamojo procesinių teisių suvaržymu. Nagrinėjamoje byloje R. V. ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius galimą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, tačiau vėliau, įvertinus surinktų duomenų visumą, jo nusikalstama veika kvalifikuota pagal kitą, griežtesnę baudžiamąją atsakomybę įtvirtinantį, baudžiamojo įstatymo straipsnį (BK 260 straipsnio 1 dalis). BPK nedraudžia teismui vertinti įtariamojo duotų parodymų dėl pirminiame pranešime apie įtarimą nurodytų aplinkybių, kurios vėliau buvo pakeistos įtariamajam įteikus naują pranešimą apie įtarimą, taip pat gretinti jų su įtariamojo (kaltinamojo) baudžiamajame procese duotų parodymų visuma ir kitais byloje surinktais įrodymais. Todėl teismai nepažeisdami baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, vertino R. V. parodymus, kuriuos jis davė pirminėje apklausoje dėl padarytos galimos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje. Šiame kontekste pastebėtina, kad teismai nustatė, jog tiek pirminėje apklausoje, tiek apklausoje, kai R. V. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius galimą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, kasatorius nurodė tokias pačias aplinkybes, kad kanapės priklausė būtent jam ir jis davė parūkyti šios narkotinės medžiagos liudytojai U. K. (b. l. 52–53, 57–58). Ši liudytoja, apklausta ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino, kad narkotikų vartojimo iniciatyva priklausė būtent jos draugui R. V., būtent jis neturinčią jokios „žolės“ vartojimo patirties merginą nakties metu nuvežė į nuošalią vietą, į Ramygalos gatvėje prie kapinių esančią aikštelę, kur pasiūlė parūkyti „žolės“, susuko nedidelį suktinuką;iš kur R. V. gavo „žolės“, ji nežino (b. l. 39–40).
R. V. kasaciniame skunde teisingai nurodo, kad teismai nepagrįstai rėmėsi jo ir U. K. rašytiniais paaiškinimais, kuriuose trumpai nurodytos nagrinėjamo įvykio aplinkybės (b. l. 36, 46), nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes, nes asmens rašytinio paaiškinimo nereglamentuoja BPK nuostatos, todėl toks dokumentas nepripažintinas įrodymų šaltiniu. Tokios nuomonės laikomasi ir teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2010, 2K-23/2013). Kita vertus, tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes teismai grindė R. V. kaltę ne tik R. V. ir U. K. rašytiniais paaiškinimais, bet U. K. liudytojo apklausos duomenimis ir kitais byloje surinktais bei ištirtais įrodymais, kurių pakako kasatoriaus nusikalstamai veikai kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad teismai tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes bei esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nagrinėdami bylą, nepadarė.
Dėl BK 260 straipsnio 1 dalies taikymo
R. V. kasaciniame skunde netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą sieja su tuo, kad teismai nepagrįstai jo padarytą nusikalstamą veiką vertino kaip narkotinės medžiagos platinimą, be to, neatsižvelgė į neteisėtai disponuoto kanapių kiekio ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo santykį.
BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Teismų praktikoje kitokiu platinimu laikomas bet koks neteisėtas šių medžiagų perdavimas kitiems asmenims, išmainant jas į kitus daiktus, dovanojant, apmokant skolą, atlyginant už darbą ar kitas paslaugas, taip pat neatlygintinai duodant pavartoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2006, 2K-180/2007, 2K-225/2008, 2K-549/2013, 2K-21-139/2015). BK 260 straipsnio 1 dalis nenustato, koks minimalus narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekis turi būti neteisėtai disponuotas, turint tikslą ją platinti, taip pat parduotas ar kitaip platintas, kad atsirastų baudžiamoji atsakomybė pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį. Šiuo atveju nusikalstamos veikos pavojingumas siejamas ne su konkrečiu narkotinės ar psichotropinės medžiagos minimaliu kiekiu, o su tikslo platinti tokias medžiagas turėjimu (arba šių medžiagų pardavimu ar kitokiu platinimu). Tai esminis kriterijus, atribojantis nusikalstamas veikas, nustatytas BK 259 straipsnyje ir 260 straipsnyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Taigi kaltininko veiksmai kvalifikuotini pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir tais atvejais, kai jis neteisėtai pardavė arba kitaip platino nedidelį kiekį psichotropinės ar narkotinės medžiagos.
Teismai nustatė, kad R. V. davė U. K. parūkyti dalį kasatoriaus įsigytų kanapių, kurios buvo susuktos į cigaretę. Toks kasatoriaus veiksmas teismų pagrįstai pripažintas narkotinės medžiagos kitokiu platinimu, t. y. neteisėtu, neatlygintinu narkotinės medžiagos perdavimu kitam asmeniui, todėl jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus teisminio bylos nagrinėjimo metu akcentuota versija, jog buvo išankstinis susitarimas kartu su drauge suvartoti narkotines medžiagas, šiuo atveju teismų sprendimuose paneigta. Išties pagal teismų praktiką platinimu nelaikytinos situacijos, kai, susitarus keliems asmenims, medžiagas nuperka ir išdalija vartoti vienas iš susitarusiųjų, tačiau tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nenustatytos.
Nustatę aplinkybę, kad R. V. išplatino kvaišalus kitam asmeniui, teismai neturėjo teisinio pagrindo kvalifikuoti nuteistojo nusikalstamą veiką pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ar vertinti ją kaip administracinį teisės pažeidimą pagal tuo metu galiojusio ATPK 44 straipsnio 1 dalį. Darytina išvada, kad, atsižvelgiant į paduoto skundo nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribas, kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių reikėtų apeliacinės instancijos teismo nutartį naikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. V. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Pranas Kuconis
Tomas Šeškauskas
