Civilinė byla Nr. 3K-3-238-469/2016
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-19822-2011-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.26; 2.5.10.5.2.17; 2.9.1.2; 3.6.1.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. birželio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Rimvydo Norkaus ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
sekretoriaujant Eglei Berželionytei,
dalyvaujant ieškovės atstovams J. M. ir E. R.,
atsakovės atstovei advokatei E. M.,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Latvijos bendrovės „Air Baltic Corporation AS“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Europos ieškinį dėl nedidelių sumų atsakovei Latvijos bendrovei „Air Baltic Corporation AS“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių darbdavio, sudariusio tarptautinio keleivių vežimo sutartį dėl darbuotojų, vežamų kaip keleiviai, teisę reikalauti žalos atlyginimo pagal Konvenciją dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo, pasirašytą 1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje (toliau – ir Monrealio konvencija), bei civilinių bylų, kuriose sprendžiami tokie ginčai, jurisdikciją, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – ir STT) ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovės Latvijos bendrovės „Air Baltic Corporation AS“ 1168,35 Lt (338,38 Eur) nuostolių ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovė STT nurodė, kad dėl atsakovės kaltės du jos darbuotojai praleido komandiruotėje papildomai 14 valandų 50 minučių, todėl ieškovė privalėjo jiems sumokėti ir sumokėjo 1168,35 Lt (338,38 Eur) komandiruotpinigių bei valstybinio socialinio draudimo įmokų.
Ieškovė įsigijo savo darbuotojams skirtus kelionės lėktuvo bilietus per Baltijos kelionių agentūrą. Bilietuose buvo nurodyta, kad kelionė prasidės Lietuvos laiku 2011 m. sausio 16 d. 9.55 val. Vilniuje ir baigsis Baku 2011 m. sausio 16 d. 22.40 val. Be to, numatyta, kad maršruto Vilnius–Ryga–Maskva vežėja bus bendrovė „Air Baltic Corporation“.
STT darbuotojai bendrovės „Air Baltic Corporation“ lėktuvu iš Vilniaus oro uosto į Rygos oro uostą išvyko 2011 m. sausio 16 d. 9.55 val., Rygoje buvo 2011 m. sausio 16 d. 10.50 val. Atsakovės lėktuvu iš Rygos į Maskvą vietoj numatyto išvykimo 2011 m. sausio 16 d. 12.15 val. STT darbuotojai išvyko 2011 m. sausio 16 d. 18.10 val. Vežėja „Air Baltic Corporation“ nenurodė jokių skrydžio vėlavimo priežasčių. Ieškovės darbuotojai atvyko į Maskvos Šeremetjevo oro uostą 20.30 val., iš čia 20.40 val. turėjo lėktuvu vykti į Baku, tačiau lėktuvas nepalaukė jų dėl bendrų oro uosto taisyklių.
Maskvos Šeremetjevo oro uoste atsakingi už registraciją asmenys pakeitė STT darbuotojų skrydžio iš Maskvos į Baku datą į 2011 m. sausio 17 d. 11.00 val. (Maskvos laiku). Ieškovės darbuotojai Šeremetjevo oro uosto laukiamojoje salėje išbuvo nuo 2011 m. sausio 16 d. 20.30 val. iki 2011 m. sausio 17 d. 11.00 val., nes atsakovė nesuteikė jiems viešbučio. STT darbuotojai atvyko į Baku 2011 m. sausio 17 d. 14.30 val. Atsakovė nesutiko geruoju atlyginti ieškovės patirtų nuostolių (1168,35 Lt, arba 338,38 Eur).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu patenkino ieškovės STT ieškinį, priteisdamas iš atsakovės Latvijos bendrovės „Air Baltic Corporation AS“ 1168,35 Lt (338,38 Eur) nuostolių atlyginimo.
Teismas nustatė, kad skrydis buvo atšauktas, ieškovės darbuotojai turėjo išskristi iš Rygos į Maskvą 12.15 val., tačiau išskrido tik 18.10 val. (praėjus beveik 6 valandoms) ir galutinę paskirties vietą pasiekė beveik 15 valandų vėliau.
Teismas nurodė, kad ieškovė neprašė kompensacijos pagal 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004, nustatančio bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 295/91, (toliau – Reglamentas Nr. 261/2004) nuostatas. Teismas atkreipė dėmesį, kad keleivio teisė gauti kompensaciją iš oro vežėjo nustatoma Reglamento Nr. 261/2004 5, 7 ir 12 straipsnių bei Monrealio konvencijos 19, 22 ir 29 straipsnių nuostatose. Šiomis Reglamento Nr. 261/2004 ir Monrealio konvencijos nuostatomis grindžiamos teisės yra skirtingo teisinio pobūdžio (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) 2009 m. liepos 9 d. sprendimas Rehder, C-204/08, ECLI:EU:C:2009:439).
Teismas pažymėjo, kad Teisingumo Teismas, 2006 m. sausio 10 d. sprendime IATA ir ELFAA (C-344/04, ECLI:EU:C:2006:10) pasisakydamas dėl Monrealio konvencijos ir Reglamento Nr. 261/2004 taikymo, yra nurodęs, kad dėl bet kokio vėlavimo keleivių vežimo oru atveju gali būti padaryta dviejų rūšių žalos: pirma, per didelis vėlavimas visiems keleiviams sukelia beveik tapačią žalą, kurią atlyginti galima standartiškai ir nedelsiant; antra, keleiviai gali patirti konkrečios su jų kelione susijusios žalos, kurią norint atlyginti reikia kiekvienu atveju įvertinti padarytos žalos dydį, todėl jos atlyginimas gali būti tik a posteriori ir konkretus.
Teismo vertinimu, Monrealio konvencijos 19, 22 ir 29 straipsnių taikymo sritis vertintina atsižvelgiant į konvencijos preambulėje įtvirtintą būtinybės užtikrinti tarptautinio vežimo oru vartotojų interesų apsaugą ir teisingos kompensacijos, paremtos restitucijos principu, būtinybės pripažinimą. Teismas, vadovaudamasis Monrealio konvencijos straipsnių nuostatomis, sprendė, kad jos reglamentuoja tik sąlygas, kuriomis, vėluojant skrydžiui, keleiviai gali pareikšti ieškinius vežėjams, atsakingiems už šio vėlavimo sukeltą žalą, dėl konkrečių nuostolių atlyginimo. Tuo tarpu Reglamente Nr. 261/2004 įtvirtintos standartiškai ir nedelsiant teiktinos žalos atlyginimo priemonės, kurios yra papildomos Monrealio konvencijoje įtvirtintų priemonių atžvilgiu.
Teismas padarė išvadą, kad ieškovė grindžia ieškinį Monrealio konvencijos 19 straipsniu, kuriame nurodyta, jog vežėjas atsako už žalą, atsiradusią dėl vėlavimo vežant oru keleivius, bagažą arba krovinius. Atsakovė neįrodė, kad skrydis vėlavo ne dėl jos kaltės, neginčijo ieškovės patirtų nuostolių dydžio, todėl ieškovei iš atsakovės turi būti priteista 1168,35 Lt (338,38 Eur) nuostoliams atlyginti (CK 6.809, 6.817 straipsniai).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės Latvijos bendrovės „Air Baltic Corporation AS“ apeliacinį skundą, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą.
Kolegija nurodė, kad pagal Reglamento Nr. 861/2007 5 straipsnį byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Reglamento Nr. 861/2007 17 straipsnyje nustatyta, jog atsakovas turi teisę prašyti, kad priimtas teismo sprendimas būtų peržiūrėtas esant šiame straipsnyje nurodytoms sąlygoms. Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2008, Nr. 137-5366) 29 straipsnis nurodo, kad teismų sprendimai, priimti pagal Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą, gali būti skundžiami apeliacine tvarka.
Kolegija nustatė, kad atsakovė neginčijo pirmosios instancijos teisme Monrealio konvencijos nuostatų taikymo nagrinėjamu atveju, todėl nauji jos argumentai, pateikti apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegijos nėra vertinami (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnis).
Kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovės kildinama teisė yra ne teisė į fiksuotą ir visiems keleiviams vienodą kompensaciją atšaukus skrydį, o teisė, susijusi su žalos atlyginimu pagal Monrealio konvencijos 19 straipsnį, kuriuo ieškovė ir grindė ieškinį.
Monrealio konvencijos 19 straipsnyje nustatyta vežėjo atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl vėlavimo vežant oru keleivius. Ši nuostata nepaneigia ieškovės teisės reikalauti žalos atlyginimo. Nurodytos konvencijos 1 straipsnyje nustatyta, kad ji taikoma visiems tarptautiniams keleivių vežimams. Nagrinėjamu atveju kelionės bilietų pirkėja buvo ieškovė, kuri apmokėjo savo darbuotojų kelionę, taigi sudarė su atsakove keleivio vežimo sutartį.
Ieškovė patyrė nuostolių, nes pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 5 dalies 2 punktą už savo darbuotojų papildomai išbūtą kelionėje laiką privalėjo jiems išmokėti papildomus komandiruotpinigius – 1168,35 Lt (338,38 Eur). Dėl to pagal Monrealio konvencijos 19 straipsnį ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės žalos atlyginimo.
Monrealio konvencijos 29 straipsnis nustato, kad bet koks ieškinys dėl žalos atlyginimo, nesvarbu koks jo pagrindas, ar tai būtų Monrealio konvencija, sutartis, teisės pažeidimas arba kas kita, gali būti pareiškiamas tik pagal šioje Konvencijoje numatytas sąlygas ir atsakomybės ribas, iš anksto nesprendžiant klausimo, kokie asmenys turi teisę pareikšti ieškinį bei kokios yra jų atitinkamos teisės. Atsakovė nurodė pirmosios instancijos teisme, kad skrydis buvo atidėtas dėl techninių aplinkybių, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šį teiginį. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovė neįrodė aplinkybių, jog ji ar jos darbuotojai ir atstovai ėmėsi visų prieinamų protingų priemonių žalai išvengti, arba tai, kad jai ar jiems buvo neįmanoma imtis šių priemonių, kaip tai yra nustatyta Monrealio konvencijos 19 straipsnyje.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė Latvijos bendrovė „Air Baltic Corporation AS“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismo pateiktas Monrealio konvencijos aiškinimas yra nesuderinamas su šios konvencijos preambulėje išdėstytais siekiais. Nuosekliai vertinant ir aiškinant Monrealio konvencijos III skyriaus nuostatas darytina išvada, kad žalos, kilusios dėl vėlavimo vežant oru keleivius, atlyginimo iš oro vežėjų turi teisę reikalauti faktiniai vežimo oru keleiviai, kad Monrealio konvencija nenustato oro vežėjų atsakomybės už žalą, kilusią dėl vėlavimo vežant keleivius, tretiesiems asmenims, kurie nėra faktiniai vežimo oru keleiviai. Monrealio konvencijos 19 straipsnis nustato bendrą taisyklę, o 22 straipsnis reglamentuoja vežėjo atsakomybės, kilusios dėl vėlavimo, t. y. pagal Monrealio konvencijos 19 straipsnį, ribas. Šiuose konvencijos straipsniuose yra reglamentuojamas tas pats teisinis santykis, t. y. vežėjo atsakomybė vežant oru keleivius, bagažą ar krovinius. Monrealio konvencija riboja oro vežėjo atsakomybę už žalą, kilusią dėl vėlavimo vežant oru keleivius, pagal du kriterijus: subjektą, kuris patyrė žalos, ir vežėjo oru atsakomybės dydį. Nagrinėjamu atveju žalą dėl vėlavusio skrydžio patyrė ne lėktuvo keleiviai, bet ieškovė, kuri nėra fizinis asmuo, kurį galima pripažinti vartotoju ir kurio teises siekiama ginti Monrealio konvencija. Dėl to ieškovė neturi teisės reikalauti atlyginti nuostolius, kilusius dėl vėlavimo vežant keleivius, remdamasi Monrealio konvencija. Griežtos atsakomybės režimo oro vežėjams nustatymas už žalą, kilusią dėl vėlavimo vežant keleivius, pateisinamas tik siekiu apsaugoti silpnesniąją šalį, t. y. keleivį, fizinį asmenį ir vartotoją. Tai, kad ieškovė sumokėjo už keleivių bilietus, nesuteikia jai teisės remiantis specialiomis vartotojus (keleivius) ginančiomis teisės normomis gauti kompensaciją iš oro vežėjos. Ieškovės byloje ginčijama neva patirtos žalos suma yra įstatyme nustatyta jos prievolė darbuotojams (Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 5 dalies 2 punktas), o ne individualiais požymiais apibūdinta keleivių žala, patirta dėl vėlavusio skrydžio.
Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl esminės dalies teisinių argumentų, susijusių su Monrealio konvencijos taikymu. CPK 306 straipsnio 2 dalis neriboja naujų teisinių argumentų pateikimo galimybės siekiant apginti savo pažeistas teises. Šiuo atveju atsakovė grindė savo apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais, kurie anksčiau byloje nebuvo pateikti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl esminės dalies teisinių argumentų, susijusių su Monrealio konvencijos taikymu.
Kasaciniame skunde kasatorė taip pat išdėstė motyvus dėl kasacinio teismo pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Monrealio konvencijos 19 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies aiškinimo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė STT prašo atmesti kasatorės skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Monrealio konvencijos 19 straipsnio nuostata nepaneigia ieškovės teisės reikalauti žalos atlyginimo. Ieškovė sudarė keleivių vežimo sutartį, todėl ji įgijo teisę į konkrečios žalos atlyginimą. Pagal Monrealio konvencijos 29 straipsnį, bet koks ieškinys dėl žalos atlyginimo, nepriklausomai nuo jo pagrindo, gali būti pareiškiamas pagal šioje konvencijoje nustatytas sąlygas ir atsakomybės ribas. Konvencijos tikslai būtų pažeisti, jei konkrečius nuostolius dėl vėlavimo vežant oru keleivius patyręs asmuo, kuris su oro vežėju sudarė jų vežimo sutartį, negalėtų asmeniškai gauti jokio tokių nuostolių atlyginimo.
Kasatorė pirmosios instancijos teisme siekdama, kad ieškinys būtų atmestas, ginčijo tik ieškovės teisę į žalos atlyginimą pagal Reglamentą Nr. 261/2004. Kasaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad pagrindas teikti argumentus dėl Monrealio konvencijos nuostatų taikymo atsirado pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą, nes ieškovė rėmėsi šia konvencija jau teikdama ieškinį, todėl atitinkami kasatorės argumentai galėjo būti pateikti jau pirmosios instancijos teisme.
IV. Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir šio teismo priimto prejudicinio sprendimo esmė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:
1. Ar Monrealio konvencijos 19, 22, 29 straipsnio nuostatos suprantamos ir aiškintinos taip, kad oro vežėjas tretiesiems asmenims, inter alia, keleivių darbdaviui – juridiniam asmeniui, su kuriuo buvo sudarytas tarptautinio keleivių vežimo sandoris, atsako už žalą, atsiradusią už skrydžio vėlavimą, dėl kurio ieškovas (darbdavys) patyrė papildomų su vėlavimu susijusių išlaidų (pvz., komandiruotpinigių mokėjimo)?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakinga neigiamai, ar Monrealio konvencijos 29 straipsnis suprantamas ir aiškintinas taip, kad šie tretieji asmenys turi teisę reikšti reikalavimus oro transporto vežėjui kitais pagrindais, pavyzdžiui, remdamiesi nacionaline teise?
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2016 m. vasario 17 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje Air Baltic Corporation (C-429/14, ECLI:EU:C:2016:88) (toliau – ir prejudicinis sprendimas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 23 d. nutartimi buvo atnaujintas šios bylos nagrinėjimas. 2016 m. balandžio 19 d. gautas kasatorės prašymas dėl žodinio posėdžio byloje paskyrimo. Šiame prašyme kasatorė nurodė, kad nagrinėjamoje byloje negali būti taikomas Teisingumo Teismo pateiktas išaiškinimas, nes šalių nesiejo tarptautinio vežimo sutartis, o prejudiciniame sprendime Monrealio konvencijos nuostatos aiškintos tarptautinio vežimo sutarties kontekste (t. y. kitų negu nagrinėjamoje byloje aplinkybių kontekste).
Be to, kasatorė teigia, kad tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad tarp jos ir ieškovės buvo sudaryta tarptautinio vežimo sutartis, Lietuvos Respublikos teismai turėtų būti pripažinti neturinčiais jurisdikcijos spręsti byloje kilusio ginčo. Pripažinus, kad ieškovė (juridinis asmuo) yra tarptautinio vežimo sutarties šalis, tokia sutartis negali būti vertinama kaip vartojimo. Nurodyta sutartis laikytina sudaryta ieškovės prisijungimo būdu pagal atsakovės standartines sąlygas (Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės), kurių 20 punktas įtvirtina ginčų dėl sutarties teismingumą Latvijos Respublikos teismams.
k o n s t a t u o j a :
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl darbdavio, sudariusio tarptautinio keleivių vežimo sutartį dėl darbuotojų, vežamų kaip keleiviai, teisės reikalauti žalos atlyginimo pagal Monrealio konvenciją
Monrealio konvencijos 19 straipsnyje nustatyta, kad vežėjas atsako už žalą, atsiradusią dėl vėlavimo vežant oru keleivius, bagažą arba krovinius. Tačiau vežėjas neatsako už žalą, atsiradusią dėl vėlavimo, jeigu jis įrodo, kad jis ir jo darbuotojai ir atstovai ėmėsi visų prieinamų protingų priemonių žalai išvengti, arba tai, kad jam ar jiems buvo neįmanoma imtis šių priemonių.
Monrealio konvencijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalos, atsiradusios dėl vėlavimo, kaip numatyta 19 straipsnyje, vežant keleivius, vežėjo atsakomybė kiekvienam keleiviui neviršija 4150 STT (specialiųjų skolinimosi teisių).
Monrealio konvencijos 29 straipsnyje nustatyta, kad, vežant keleivius, bagažą ir krovinį, bet koks ieškinys dėl žalos atlyginimo, nesvarbu koks jo pagrindas, ar tai būtų ši Konvencija, sutartis, teisės pažeidimas arba kas kita, gali būti pareiškiamas tik pagal šioje Konvencijoje numatytas sąlygas ir atsakomybės ribas, iš anksto nesprendžiant klausimo, kokie asmenys turi teisę pareikšti ieškinį bei kokios yra jų atitinkamos teisės. Bet kurio tokio ieškinio atveju baudiniai nuostoliai arba kiti netiesioginiai nuostoliai nėra atlyginami.
Kasaciniu skundu kasatorė ginčijo apeliacinės instancijos teismo sprendime pateiktą Monrealio konvencijos aiškinimą ir taikymą teigdama, kad pagal Monrealio konvenciją žalos dėl skrydžio vėlavimo gali reikalauti tik fiziniai asmenys – faktiniai vežimo oru keleiviai, kiti asmenys, nagrinėjamu atveju – keleivių darbdavė, neturi reikalavimo teisės pagal Monrealio konvenciją, nes jie nėra vartotojai tarptautinio vežimo sutarties prasme.
Šie kasatorės argumentai paneigti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendime Air Baltic Corporation (šios nutarties 23 punktas). Prejudiciniame sprendime ESTT, be kita ko, konstatavo:
30.1. Monrealio konvencijos 1 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į šios konvencijos preambulės trečią pastraipą, kurioje pabrėžta būtinybė užtikrinti tarptautinio vežimo oru vartotojų interesų apsaugą, turint omenyje, kad šioje konvencijoje sąvoka „vartotojas“ nebūtinai sutampa su sąvoka „keleivis“, bet konkrečiu atveju gali apimti asmenis, kurie patys nėra vežami ir todėl nėra keleiviai (38 punktas);
30.2. Monrealio konvencijos 19 straipsnis, atsižvelgiant į jame vartojamas sąvokas, jo reikšmę konvencijos kontekste ir šia konvencija siekiamus vartotojų interesų gynimo tikslus, turi būti aiškinamas kaip taikomas ne tik keleivio patirtai žalai, bet ir žalai, kurią patyrė darbdavys, sudaręs su oro vežėju tarptautinio vežimo sutartį dėl keleivių, kurie yra jo darbuotojai, vežimo (46 punktas);
30.3. Žalos atlyginimas, kurį gali gauti asmuo, pareiškęs ieškinį dėl žalos, patirtos dėl tarptautinio keleivių vežimo vėlavimo, atlyginimo, bet kuriuo atveju negali viršyti sumos, gautos padauginus Monrealio konvencijos 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą ribą iš keleivių, vežamų pagal šio asmens su vienu ar keliais atitinkamais vežėjais sudarytą sutartį, skaičiaus (49 punktas).
30.4. Galiausiai ESTT nusprendė, kad 1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje sudaryta ir Europos Bendrijos vardu 2001 m. balandžio 5 d. Tarybos sprendimu 2001/539/EB patvirtinta Konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo, be kita ko, jos 19, 22 ir 29 straipsniai, aiškintina taip, kad oro vežėjas, sudaręs tarptautinio vežimo sutartį, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, su asmenų, vežamų kaip keleiviai, darbdaviu, atsako šiam darbdaviui už žalą, kilusią dėl skrydžių, kuriais pagal šią sutartį vyko jo darbuotojai, vėlavimo ir pasireiškusią kaip šio darbdavio patirtos papildomos išlaidos.
Kasatorė teigia, kad aptariamas ESTT sprendimas nagrinėjamoje byloje neturi būti taikomas, nes ieškovė nebuvo sudariusi tarptautinio keleivių vežimo sutarties, jos reikalavimas kildinamas iš delikto. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis kasatorės teiginys nepagrįstas ir paneigiamas toliau pateikiamais argumentais.
ESTT prejudiciniame sprendime pabrėžė, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką tarptautinė sutartis turi būti aiškinama remiantis joje vartojamomis sąvokomis ir atsižvelgiant į jos tikslus. 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės, kuria kodifikuojama Sąjungai privaloma bendroji tarptautinė teisė, 31 straipsnyje šiuo klausimu nurodyta, kad sutartis turi būti aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir atsižvelgiant į sutarties objektą ir jos tikslą (24 punktas).
Monrealio konvencijos 1 straipsnio 2 dalyje yra apibrėžta, kad „tarptautinis vežimas“ – tai bet koks vežimas, kurio metu pagal šalių susitarimą, išvykimo ir atvykimo vieta nesvarbu, ar sustojama vežant ar perkraunama, yra abiejų Valstybių, šios Konvencijos Šalių, teritorijose arba vienos Valstybės, šios Konvencijos Šalies, teritorijoje, jeigu sutarto sustojimo vieta yra kitoje valstybėje, net jeigu ši nėra Valstybė, šios Konvencijos Šalis. Tuo tarpu,,sutarties“ ar,,oro vežimo sutarties“ autonominė sąvoka Monrealio konvencijoje nėra nustatyta.
ESTT prejudiciniame sprendime Monrealio konvencijos nuostatų aiškinimas pateikiamas atsižvelgiant į sprendimo 12–14 punktuose įvardytas faktines nagrinėjamo šioje byloje ginčo aplinkybes.
ESTT prejudiciniame sprendime rėmėsi nacionalinio teismo pateiktu faktinių bylos santykių teisiniu kvalifikavimu ir nekvestionavo teiginio, kad šalis siejo sutartiniai keleivių vežimo oru santykiai.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad klausimas, ar tarp kasatorės ir ieškovės buvo sudaryta tarptautinio vežimo oru sutartis, turi būti sprendžiamas pagal nacionalinę Lietuvos teisę ir jos taikymo teismuose praktiką.
CK 6.809 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal keleivio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja nuvežti keleivį į paskirties punktą, o jeigu keleivis perdavė bagažą, – nugabenti bagažą į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę jį gauti asmeniui; keleivis įsipareigoja sumokėti už vežimą nustatytą užmokestį, o jeigu perduotas bagažas, – ir už bagažo vežimą.
CK 6.191 straipsnio 1 dalyje apibrėžta sutarties trečiojo asmens naudai samprata: jeigu sutartį sudaręs asmuo išlygo, kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui, tai prievolę įvykdyti turi teisę reikalauti tiek sudaręs sutartį asmuo, tiek ir trečiasis asmuo, kurio naudai išlygtas prievolės įvykdymas, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis arba nelemia prievolės esmė.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas faktinėmis aplinkybėmis tapačią šiai civilinę bylą, kurioje darbdavys nupirko bilietą darbuotojui vykti į tarnybinę komandiruotę, ginčo teisinius santykius kvalifikavo kaip darbdavio sudarytą keleivio vežimo oru sutartį trečiojo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-541/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-541/2009">3K-3-541/2009</a>). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyta kasacinio teismo nutartis turi precedentinę reikšmę nagrinėjamai bylai sutartinių teisinių santykių kvalifikavimo aspektu. Tuo tarpu anoje byloje nagrinėti klausimai dėl keleivio, kaip vartotojo, teisių apsaugos šioje byloje neaktualūs.
Bylą nagrinėjusių teismų nustatytos faktinės aplinkybės, kad ieškovė Specialiųjų tyrimų tarnyba iš kelionių agentūros pirko lėktuvo bilietus, kad du jos darbuotojai galėtų vykti į tarnybinę komandiruotę iš Vilniaus į Baku (Azerbaidžanas) per Rygą (Latvija) ir Maskvą (Rusija); maršrutu Vilnius–Ryga–Maskva skrydžius turėjo vykdyti kasatorė „Air Baltic Corporation“. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie santykiai kvalifikuotini kaip ieškovės ir kasatorės sudaryta sutartis trečiųjų asmenų (ieškovės darbuotojų) naudai. Akivaizdu, kad sutartis dėl keleivių vežimo buvo sudaryta visų pirma darbdavės – ieškovės interesais, kad jos darbuotojai įvykdytų tarnybos užduotis Baku. Ieškovė, pirkdama lėktuvo bilietus, sudarė keleivių vežimo sutartį su kasatore ir įgijo atitinkamą reikalavimo teisę, kad sutartis būtų įvykdyta. Tuo tarpu patys keleiviai (darbuotojai) įgijo reikalavimo teisę, kad būtų pervežti tinkamai, nesukeliant pavojaus gyvybei, sveikatai ar neadekvačių nepatogumų jiems kaip fiziniams asmenims.
Apibendrindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog ginčo šalis siejo keleivių tarptautinio vežimo oru sutartis ir ieškovė turi Monrealio konvencijoje nustatytą reikalavimo teisę dėl žalos, patirtos kasatorei pažeidus sutartį, atlyginimo.
Teisėjų kolegija išaiškina, kad teismai, nagrinėdami ginčus, kilusius iš tarptautinio keleivių vežimo oru sutarties, kurią sudaro darbdavys, nupirkdamas bilietus į tarnybinę komandiruotę siunčiamiems darbuotojams, kai yra taikytinos Monrealio konvencijos nuostatos, turi taikyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendime Air Baltic Corporation (C-429/14) pateiktą išaiškinimą, kad Monrealio konvencija, be kita ko, jos 19, 22 ir 29 straipsniai, aiškintina taip, kad oro vežėjas, sudaręs tarptautinio vežimo sutartį, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, su asmenų, vežamų kaip keleiviai, darbdaviu, atsako šiam darbdaviui už žalą, kilusią dėl skrydžių, kuriais pagal šią sutartį vyko jo darbuotojai, vėlavimo ir pasireiškusią kaip šio darbdavio patirtos papildomos išlaidos.
Dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos
Kasatorė ginčija Lietuvos teismų jurisdikciją spręsti byloje kilusį ginčą pripažinus ieškovę (juridinį asmenį) esant tarptautinio vežimo sutarties šalimi, nes pagal kasatorės parengtų standartinių sutarčių sąlygų – Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių – 20 punktą nustatytas ginčų dėl sutarties teismingumas Latvijos Respublikos teismams. Šiuos argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus dėl toliau nurodomų aplinkybių.
Teisminiams procesams, pradėtiems iki 2015 m. sausio 10 d., taikytino 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo Europos Sąjungos valstybėse narėse 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reglamentas nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios konkrečiose bylose reglamentuoja jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą (šią taisyklę taikant pagal 71 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas). Monrealio konvencija yra specializuota tarptautinė konvencija, kuri 2001 m. balandžio 5 d. Tarybos sprendimu 2001/539/EB yra patvirtinta Europos Bendrijos vardu, taigi dėl jurisdikcijos nagrinėjant ginčą, grindžiamą Monrealio konvencijos nuostatomis, turi būti sprendžiama pagal šios konvencijos taisykles.
Teisingumo Teismas prejudiciniame sprendime nurodė, kad, atsižvelgiant į Monrealio konvencijos 29 straipsnį, bet koks ieškinys dėl žalos atlyginimo gali būti reiškiamas tik pagal šioje konvencijoje numatytas sąlygas ir atsakomybės ribas. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Monrealio konvencijos 33 straipsnio 1 dalį, be kitų ieškovui suteiktų pasirinkimų, ieškinys gali būti pareiškiamas ir vežėjo ūkinės komercinės verslo vietos, kurioje buvo sudaryta sutartis, teisme (sprendimo 25, 43–44 punktai).
Monrealio konvencijos 29 straipsnyje „Reikalavimų pagrindas“ nurodyta, kad bet koks ieškinys dėl žalos atlyginimo gali būti pareiškiamas tik pagal šioje konvencijoje numatytas sąlygas ir atsakomybės ribas (angl. any action for damages <...> can only be brought subject to the conditions and such limits of liability as are set out in this Convention; pranc. toute action en dommages-intér?ts <...> ne peut?tre exercée que dans les conditions et limites de responsabilité prévues par la présente convention).
Monrealio konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo ieškovo nuožiūra privalo būti pareiškiamas vienos iš valstybių, šios Konvencijos Šalių, teritorijoje arba vežėjo gyvenamosios vietos ar jo pagrindinės ūkinės-komercinės verslo vietos, arba ūkinės-komercinės verslo vietos, kurioje sudaryta sutartis, arba paskirties vietos teismui. Pažymėtina, kad lietuviškame tekste vartojamas imperatyvus žodžių junginys, t. y. ieškinys privalo būti pareikštas vienoje iš nurodytų jurisdikcijų, atitinka autentiškuose angliškame (action for damages must be brought) bei prancūziškame (l'action en responsabilité devra?tre portée) konvencijos tekstuose vartojamus žodžių junginius.
Monrealio konvencijos 49 straipsnyje įtvirtinta privalomo taikymo taisyklė, pagal kurią negalioja bet kurios vežimo sutarties išlygos ir bet kokie specialūs susitarimai, sudaryti prieš žalos padarymą, kuriais šalys pažeistų šios Konvencijos taisykles, ar tai būtų taikytino įstatymo nustatymas, ar jurisdikcijos taisyklių pakeitimas.
Taigi Monrealio konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės yra imperatyvios ir šalių susitarimu negali būti pakeistos, taip pat ir susiaurinamos. Dėl to kasatorės Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės neturi reikšmės vertinant jurisdikciją.
Nagrinėjamos bylos atveju nėra ginčo, kad kasatorė Lietuvoje vykdo ūkinę komercinę veiklą, vežimo sutartis sudaryta dėl skrydžio iš Vilniaus. Taigi Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ginčą pagal Monrealio konvencijos 33 straipsnyje nustatytas jurisdikcijos taisykles.
Kasatorė atvyko į Lietuvos teismą, dalyvavo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo procesuose, nereiškė prieštaravimų dėl bylos teismingumo iki pateikdama paaiškinimus dėl ESTT prejudicinio sprendimo.
Dėl visumos aptartų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad jurisdikcijos taisyklės nagrinėjamoje byloje nepažeistos.
Kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų nepakankamumo neatitinka kasacijos pagrindams keliamų reikalavimų, nes, pirma, yra nekonkretūs, antra, prieštarauja apeliacinės nutarties motyvuojamosios dalies turiniui. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pakankamai argumentavo Monrealio konvencijos nuostatų taikymą nagrinėjamam ginčui. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ginčą neperžengdamas apeliacinio proceso ribų (CPK 306 straipsnio 2 dalis).
Dėl visumos aptartų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamus teismų sprendimus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus kasacinį skundą, kasatorės prašymas dėl 20,85 Eur (72 Lt) žyminio mokesčio ir 9314,73 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato pagalba kasaciniame teisme, atlyginimo priteisimo netenkinamas (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Rimvydas Norkus
Sigita Rudėnaitė
