Baudžiamoji byla Nr. 2K-246-648/2016 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28452-2015-2 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.9.9;
2.1.2.4;
2.1.7.4;
2.4.2.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vladislovo Ranonio, ir pranešėjo Artūro Pažarskio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. gynėjo advokato D. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant nuo 22 iki 6 val. būti namuose, dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis, kuria nuteistojo M. D. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
M. D. nuteistas už tai, kad vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui, t. y. turėdamas pareigą pagal 2012 m. balandžio 16 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr.2-237-726/2012 išlaikyti vaiką E. D., gim. 2005 m. birželio 15 d., laikinai mokamomis periodinėmis išmokomis po 500 Lt (t. y. 144,81 Eur) nuo 2011 m. rugpjūčio 9 d. iki vaiko pilnametystės, nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. kovo 17 d., nuo 2014 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. birželio 2 d., nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. birželio 1 d., nemokėdamas lėšų vaikui išlaikyti, vengė šios pareigos, dėl to iki 2015 m. birželio 1 d. susidarė įsiskolinimas 3 240,70 Eur.
Kasaciniu skundu nuteistojo M. D. gynėjas advokatas D. S. prašo nuosprendį bei nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą M. D. nutraukti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Kasatorius nurodo, kad nuosprendis ir nutartis yra neteisingi bei nepagrįsti, nes juos priimdami teismai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, netinkamai aiškino ir taikė BK 164 straipsnį; teismų sprendimuose pateikti išaiškinimai bei argumentai dėl M. D. padarytos nusikalstamos veikos prieštarauja vieningai teismų praktikai, išvados nemotyvuotos ir prieštaringos; nuosprendis bei nutartis priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo 1 straipsnio nuostatas; BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 1, 2 dalių, 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 332 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus. Teismai taip pat ignoravo nešališkumo principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje nenurodė argumentų, kodėl nuteistajam M. D. nuosprendžiu paskirta bausmė nėra švelnintina ar pakeistina. Anot kasatoriaus, šie pažeidimai lėmė nekalto asmens nuteisimą laisvės apribojimo bausme, kuri yra akivaizdžiai per griežta, neatitinka bausmės paskirties bei tikslų, įtvirtintų BK 41 straipsnio 2 dalyje. Be to, advokato manymu, kasaciniame skunde keliami baudžiamosios teisės taikymo ir aiškinimo klausimai yra itin aktualūs, turintys didelės reikšmės BPK nustatytiems įrodymų vertinimo kriterijams, tinkamam BK 164 straipsnio aiškinimui ir taikymui.
Cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtas nutartis kasatorius pateikia išsamius argumentus dėl pirmiau nurodytų BPK pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Kasatoriaus manymu, teismai netinkamai aiškino ir taikė nuteistajam M. D. BK 164 straipsnį. Byloje nebuvo neginčytinai nustatyta, kad jis turėjo realių pajamų ir galimybių teikti išlaikymą savo nepilnametei dukteriai, tačiau to nepadarė sąmoningai ir tyčia vengė teikti lėšas, kad nuteistasis sąmoningai sukūrė situaciją, dėl kurios net priverstinis ar kitokios materialios paramos išieškojimas tapo negalimas, slėpė savo pajamas ar kitu būdu nevykdė pareigos išlaikyti savo vaiką, ar kad lėšas, skirtas vaikui, jis būtų panaudojęs kokiems nors kitiems tikslams. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistasis registravosi darbo biržoje, pats ieškojo darbo, įsidarbino, dirbo ir gavo nors ir nedideles pajamas. Byloje taip pat nustatyta, o ir pati nukentėjusioji S. B. pripažino, kad M. D. pagal savo išgales prisidėjo prie vaiko išlaikymo, nupirko dukteriai drabužių bei kitų reikalingų daiktų, kuriuos ji gavo ir priėmė. Advokatas pažymi, kad jo ginamasis neturi jokio turto, negauna pašalpų, todėl, nesant tyčios ir kitų nusikalstamos veikos požymių, M. D. turėjo būti išteisintas. Aplinkybės, kad M. D. turi sveiktos problemų, jo finansinė padėtis yra sunki, kad jam nepavyksta įsidarbinti ir iš uždarbio padengti susidariusio išlaikymo įsiskolinimo, teikti priteistą išlaikymą vaikui, nesuteikia pagrindo jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Pareiga išlaikyti vaiką buvo nevykdoma dėl objektyvių ir pateisinamų priežasčių. Teismai tinkamai neišnagrinėjo ir neįvertino bylos medžiagos, pažeidė in dubio pro reo principą.
Apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra tinkamai motyvuota ir pagrįsta. Išvados dėl asmens pripažinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje, grindžiamos prielaidomis ir spėjimais, o ne konkrečiais teisiniais argumentais bei įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, tinkamai neištyrė ir nepasisakė dėl byloje jau esančių įrodymų. Be to, nutartyje nurodydamas, kad vadovaujasi suformuota teismų praktika, teismas taip ir neįvardijo konkrečių kasacinės instancijos teismo nutarčių.
Kasatorius atkreipia dėmesį, kad byloje buvo pateikta VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos išduota medicinos pažyma dėl M. D. sveikatos būklės, tačiau į šį įrodymą apeliacinės instancijos teismas deramai neatsižvelgė. Nutartyje nurodyta, kad nuteistojo sveikatos problemų įvardijimas laikytinas tiesiog siekiu pateisinti savo neteisėtą elgesį ir išvengti baudžiamosios atsakomybės – tokia išvada, anot advokato, prieštarauja protingumo bei teisingumo kriterijams, lygybės prieš įstatymą principui, taip pat paneigia teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (BPK 44 straipsnio 5 dalis). Remiantis minėtu įrodymu, darytina išvada, kad M. D. negali būti prilyginamas visiškai sveikam ir darbingam asmeniui, nes dėl sveikatos būklės negali dirbti fizinio krūvio reikalaujančių darbų, kurių rinkoje yra žymiai daugiau. Ši faktinė aplinkybė mažina M. D. galimybes įsidarbinti. Tai įrodo ir patvirtina, kad nuteistasis pareigos teikti išlaikymą nutartyje nurodytais laikotarpiais nevykdė dėl objektyvių priežasčių (sveikatos būklės), o ne dėl tariamai sąmoningų ar tyčinių veiksmų, nukreiptų siekiu išvengti teikti išlaikymo savo nepilnametei dukteriai.
Kasatorius pažymi, kad M. D. siekė ir iki šiol siekia susirasti tokį darbą (tai patvirtina bylos duomenys), kurį dirbant galėtų mokėti išlaikymą ir išlaikymo įsiskolinimą vaikui, o likusias lėšas skirti savo minimalių poreikių tenkinimui. Teismai neįvertinę aplinkybės, kad nuteistasis savo iniciatyva įsidarbino, nepagrįstai konstatavo, kad jis neieškojo darbo ir sąmoningai vengė dirbti. Be to, žemesnės instancijos teismai suklydo dėl M. D. įsidarbinimo aplinkybių ir pareigybių. Šie byloje iškilę prieštaravimai galėjo būti pašalinti išreikalaujant ir prie bylos pridedant darbo sutartis, iškviečiant bei apklausiant darbdavių atstovus, tačiau tai nebuvo padaryta, taip pažeidžiant nuteistojo teisę į teisingą teismą. Apeliacinės instancijos teismas tiesiog preziumavo, kad byloje esantys duomenys dėl M. D. įdarbinimo per Darbo biržą yra tariamai teisingi, o tai nulėmė nepagrįstos nutarties priėmimą. Kasatoriaus manymu, asmens darbo paieška negali būti tapatinama vien tik su registravimusi Darbo biržoje; M. D. nuolatos savarankiškai ieškosi darbo.
Kasatorius taip pat pažymi, kad byloje nebuvo apklaustas svarbus liudytojas antstolis D. K., kurio žinioje yra vykdomoji byla pagal išieškotojos ir nukentėjusiosios S. B. prašymą. Dėl to nei M. D. ir jo gynėjas, nei pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės užduoti klausimų antstoliui. Taigi teismai negalėjo išanalizuoti ir ištirti visų bylai reikšmingų aplinkybių dėl realaus susidariusio išlaikymo įsiskolinimo dydžio, galimybių išieškoti išlaikymą civilinio proceso priemonėmis. Teismai išnagrinėjo bylą iš esmės netyrę, ar antstolis tinkamai atliko savo pareigas. Byloje yra duomenų, kad antstolis nesiuntė M. D. darbdaviams patvarkymo atlikti išskaitas iš jo darbo užmokesčio. Nebuvo tiriama, kodėl antstolis nenukreipė išieškojimo į nuteistojo darbo užmokestį jam dirbant UAB „A.“ ir UAB „V.“. Ta aplinkybė, kad antstolis tinkamai neatliko savo pareigų, nesudaro pagrindo pripažinti M. D. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje.
Teismai ignoravo Lietuvos Respublikos Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, klaidingai įvertino iš antstolio išreikalautus duomenis apie susidariusį vaiko išlaikymo įsiskolinimą ir nenustatė konkretaus bei aiškaus įsiskolinimo dydžio. Advokato manymu, minėto įstatymo normos pagrindu valstybė turi teisę į visų išieškotojos įstatyminei atstovei S. B. išmokėtų sumų išieškojimą iš M. D.. Ši teisė suteikta tik valstybei, o ne vykdymo proceso šaliai (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 633 straipsnio 1 dalis) ar antstoliui. Todėl šiuo atveju iš M. D. susidariusio vaiko išlaikymo įsiskolinimo (3240,70 Eur) neišskaičiavus ir neatėmus Vaikų išlaikymo fondo nukentėjusiajai S. B. išmokėtų pašalpų dydžio (t.y. 1022,36 Eur), M. D. faktinis ir realus įsiskolinimas buvo nustatytas klaidingai. Teismai privalėjo sumažinti įsiskolinimo sumą skolininkui (t. y. nuteistajam), ir nustatyti realų faktinį įsiskolinimo dydį, nes nuo to priklauso veikos pavojingumas. Teismai šiuo atveju to neatliko.
Kasatoriaus nuomone, žemesnės instancijos teismai buvo šališki nuteistojo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas paskyrė M. D. laisvės apribojimą vieneriems metams, nors anksčiau jis nebuvo teistas, atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Priimant nutartį nebuvo pasisakyta, kodėl nuteistajam neturi būti paskirti viešieji darbai. Atsižvelgiant į bylos pobūdį neaišku, kokiu tikslu paskirtas nuteistajam laisvės apribojimas ir kaip tai padės teikti vaiko išlaikymą. Tokia bausmė nėra efektyvi bei tikslinga, ją paskyrus nuteistajam atimta galimybė įsidarbinti ir dirbti naktinėje pamainoje, naktiniu sargu, budėtoju, taksistu ir pan., taip mažinti susidariusį įsiskolinimą. Priimant nutartį nepasisakyta, kodėl kaip bausmė nuteistajam nėra skirtini viešieji darbai.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.
Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl M. D. vengimo aktyviai ieškotis darbo ir taip įgyti galimybę išlaikyti vaiką nustatė remdamasis paties nuteistojo, nukentėjusiosios parodymais, rašytine bylos medžiaga. Darbo biržos pateikti duomenys nagrinėjamu atveju yra vieni iš reikšmingiausių, siekiant įvertinti nuteistojo pastangas (arba neveikimą) vykdyti teismo sprendimą dėl priteisto išlaikymo vaikui mokėjimo; šie duomenys atskleidė tikrąsias nuteistojo pastangas bei požiūrį į valstybės institucijos paramą ieškant darbo. Nuteistasis darbo biržos pasiūlymus dėl konkretaus darbo priimdamas itin formaliai, taip pat pats realiai nedėdamas pastangų įsidarbinti, vengė atlikti teismo nustatytą pareigą ir negalėjo nesuprasti tokio savo neveikimo pasekmių savo paties vaikui. Nuteistojo pateikti paaiškinimai nelaikytini pateisinamomis priežastimis nemokėti teismo priteistų periodinių išmokų. Nepaneigia teismo nustatyto nuteistojo M. D. vengimo išlaikyti vaiką ir ta aplinkybė, kad gavęs pajamų yra nupirkęs vaikui žaislų ir drabužių. Pagal teismų praktiką rūpinimasis vaiku kitais būdais, nei nurodyta teismo sprendime, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina. Asmuo, turintis pareigą teikti teismo sprendimu nustatytos formos išlaikymą, savavališkai negali pakeisti išlaikymo teikimo formos. Kasatoriaus motyvai, kad M. D. įsidarbinimo galimybes riboja jo sveikatos būklė, taip pat atmestini. Byloje nėra jokių duomenų, kad M. D. serga sunkia liga, kuri jam neleistų dirbti. Svarbių priežasčių, dėl kurių M. D. nemokėjo lėšų savo vaiko išlaikymui, byloje nenustatyta, todėl darytina išvada, kad nuteistasis, būdamas darbingas, sąmoningai ir piktybiškai, be pateisinamų priežasčių vengė išlaikyti vaiką.
Pirmosios instancijos teismas ištyrė visus bylai teisingai išspręsti reikšmingus duomenis, kurių teismui pakako tinkamai teisiškai įvertinti M. D. veiksmus nemokant lėšų pagal teismo sprendimą savo vaiko išlaikymui. Teisiškai reikšmingos aplinkybės, susijusios su nuteistojo M. D. vengimu išlaikyti vaiką, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, teismų sprendimuose yra grindžiamos įrodymų visetu, kuriais paneigta versija, jog nuteistasis M. D. esą dėl pateisinamų priežasčių nevykdė pareigos išlaikyti vaiką.
Apeliacinės instancijos teismas patikrino šią bylą laikydamasis BPK 320, 324 straipsnių nuostatų ir priėmė nutartį, kurioje atsakė į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, išdėstė motyvuotas išvadas, paaiškinančias, kodėl skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstos įrodymais, ištirtais bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatų reikalavimų. M. D. tyčinė kaltė padarius BK 164 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką nustatyta teismui įvertinus įrodymų visumą, savo išvadas apie tai grindžiant išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, t. y. pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka BPK 332 straipsnio 1-5 dalių reikalavimus, nes joje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistojo apeliacinį skundą, o nuosprendį pripažino teisingu.
Nuteistojo M. D. gynėjo advokato D. S. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 164 straipsnio taikymo
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, taikydami M. D. BK 164 straipsnį, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.
Pagal teismų praktiką baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką pagal BK 164 straipsnį iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02OC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-68/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-68/2009">2K-7-68/2009</a>, 2K-238/2011ir kt.). Tokiais atvejais kaltininkas, nors ir turi galimybę, tačiau tyčia vengia atlikti teismo nustatytą pareigą, supranta, kad neužtikrina vaiko teisės turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo normaliam fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, ir nori taip veikti. Vengimas išlaikyti vaiką nebūtinai reiškia tiesioginį atsisakymą mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitą būtiną materialią paramą), nors ir turint tam galimybių. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialinės paramos išieškojimas. Vengimas gali pasireikšti įvairiais būdais: kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-139/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-139/2011">2K-139/2011</a>, 2K-20/2014). Nereti atvejai, kai yra pasunkintas arba visiškai neįmanomas vaikų išlaikymo išieškojimas. Tai lemia įvairios priežastys. Tokios priežastys gali būti objektyvios: sunki materialinė padėtis, nedarbingumas, sunki išlaikytojo sveikatos būklė ir pan. Tokiais atvejais asmuo nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo netraukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-124/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-124/2008">2K-124/2008</a>). Svarbiomis priežastimis derėtų laikyti priverstinę bedarbystę, nedarbą dėl ligos, sunkią finansinę padėtį, įkalinimą ir pan.
Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad M. D., turėdamas pareigą pagal 2012 m. balandžio 16 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr.2-237-726/2012 išlaikyti nepilnametę dukterį E. D., nuosprendyje nurodytais laikotarpiais nemokėjo lėšų vaikui išlaikyti, taip tyčia vengdamas vykdyti teismo sprendimu nustatytą pareigą. Teismai priimtuose sprendimuose aiškiai nurodė, kodėl bylos nagrinėjimo metu nuteistojo išdėstytos ir kasaciniame skunde pakartotos aplinkybės – sunki M. D. finansinė padėtis, jis neturi jokio turto, negauna pašalpų, dėl sveikatos būklės negali dirbti fizinio krūvio reikalaujančių darbų, jam nepavyksta įsidarbinti – nelaikytinos pateisinamomis priežastimis nevykdyti teismo nustatytos pareigos ir kokios bylos aplinkybės atspindi, kad nuteistasis M. D., nemokėdamas teismo nustatytų periodinių išmokų, veikė tyčia. Iš byloje esančių duomenų apie nesiregistravimą darbo biržoje, o užsiregistravus – darbo paieškos nutraukimą ir to priežastis, pageidavimą ne bet kokio darbo, o tik pagal specialybę, išlaikymo nemokėjimą pradėjus dirbti ir gavus pajamas teismai padarė pagrįstas išvadas, kad M. D., žinodamas, kad iš jo priteistos konkrečios periodinės išmokos vaiko išlaikymui, kurios reikalingos kaip nuolatinės, o ne atsitiktinės, turėjo imtis visų priemonių, kad jos būtų mokamos tiek ir susirandant tinkamą darbą, tiek dirbant darbo biržoje pasiūlytą darbą, tiek surasdamas galimybes teikti lėšas vaikui pasiskolinant pinigus iš kitų asmenų ar jų gaunant bet kuriais kitais teisėtais būdais. Nuteistasis tokių galimybių akivaizdžiai neieškojo, vengė teikti teismo priteistas lėšas savo vaikui išlaikyti. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir pasisakė prie apeliacinio skundo pridėtą medicinos pažymą apie M. D. sveikatos būklę. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje ir nutartyje išdėstyta žemesnės instancijos teismų pozicija.
Kasaciniame skunde pažymima, kad byloje yra duomenų, jog M. D. pagal savo galimybes prisidėjo prie dukters išlaikymo: nupirko ir padovanojo jai nešiojamąjį kompiuterį už 612,97 Eur, drabužių už 300 Eur. Tačiau pažymėtina tai, kad asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti iki teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais, nei nurodyta teismo sprendime, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE4LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-218/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-218/2012">2K-218/2012</a>).
Teismai išnagrinėjo visas svarbias bylos aplinkybes, ištyrė visus bylai teisingai išspręsti reikšmingus duomenis ir pagrįstai pripažino juos įrodymais, kurių pakako tinkamai teisiškai įvertinti M. D. veiksmus nemokant lėšų pagal teismo sprendimą savo vaiko išlaikymui. Kasatoriaus argumentai, kad teismai turėjo ištirti, ar antstolis tinkamai atliko savo pareigą išieškoti įsiskolinimą, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad šioje byloje sprendžiamas nuteistojo M. D. pareigos mokėti lėšas vaikui išlaikyti pagal teismo sprendimą nevykdymo klausimas, kuris negali būti vertinamas atsižvelgiant į išieškojimą vykdančios institucijos darbo organizavimą ar skolininko darbovietės paiešką.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. D. tyčinė kaltė padarius BK 164 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką nustatyta teismui įvertinus įrodymų visetą, savo išvadas apie tai grindžiant išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, t. y. pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas nuostatas. Apkaltinamasis nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio reikalavimus, jame išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai dėl įrodymų vertinimo.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų
Advokato skunde nurodyti argumentai, kad teismai buvo šališki jo ginamajam, atmestini. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Minėtose teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-738/2004, 2K-340/2008 ir kt.). Šio principo esmė yra ta, kad bylą nagrinėjantis teismas negali rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių. Nešališkumo principo pažeidimas visada konstatuojamas tada, kai nustatoma, kad teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 ir 59 straipsniuose nurodytų aplinkybių. Byloje tokių duomenų nėra. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad teismų šališkumas iš esmės grindžiamas tuo, jog teismai priėmė M. D. nepalankius sprendimus. Tačiau tai, kad teismai byloje surinktus duomenis įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, nėra pagrindas pripažinti, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Pagal BPK 7 straipsnį bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti. Iš bylos duomenų matyti, kad rungimosi principas nebuvo pažeistas. Kasaciniame skunde minima, kad teismas ištyrė ne visus reikšmingus duomenis, t. y. neiškvietė ir neapklausė darbdavių atstovų, taip pat svarbaus liudytojo antstolio D. K., dėl to M. D. ir jo gynėjui buvo atimta galimybė užduoti šiam liudytojui klausimus. Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistasis M. D. jokių prašymų teismui dėl papildomų veiksmų tiriant įrodymus atlikimo nepateikė. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, posėdyje dalyvavusi nuteistojo gynėja nurodė, kad teismo posėdyje nedalyvaujantis jos ginamasis jokių konkrečių prašymų kažką atlikti nepareiškė, ji taip pat neprašė atlikti įrodymų tyrimo, iškviesti ir apklausti papildomus liudytojus. BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, tačiau atlikti tokį tyrimą yra teismo teisė, bet ne pareiga. Pagal susiformavusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos esminius įrodymus, kurie yra prieštaringi, o tokių prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio įrodymų ištyrimo. Šioje byloje nėra pagrindo teigti, kad buvo padaryti esminiai BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimai.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą privalo patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir priimtame sprendime (nuosprendyje ar nutartyje) išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai pasisakė dėl visų esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, įvertino ir aptarė byloje surinktus įrodymus, motyvuotai paneigė nuteistojo iškeltas versijas. Tai, kad kasatorius nesutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl M. D. kaltės, nereiškia, kad teismas buvo šališkas, pažeidė nuteistojo teises ir priėmė neteisingą sprendimą.
Kasaciniame skunde taip pat nurodomi argumentai dėl Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo 1 straipsnio nuostatų taikymo, antstolio išreikalautų duomenų apie susidariusį vaiko išlaikymo įsiskolinimą vertinimo, faktinio įsiskolinimo dydžio, atsižvelgiant į Vaikų išlaikymo fondo nukentėjusiajai S. B. išmokėtas pašalpas, apskaičiavimo, CPK 633 straipsnio 1 dalies nuostatų šiame kontekste taikymo, taip pat dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės nuteistajam rūšies. Kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Advokato minimi klausimai nebuvo nurodyti nuteistojo M. D. paduotame apeliaciniame skunde ir šie klausimai nebuvo spręsti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, dėl to minėti kasacinio skundo argumentai nėra kasacijos dalykas ir paliekami nenagrinėti.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami M. D. baudžiamąją bylą, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, jo veiksmai pagal BK 164 straipsnį kvalifikuoti tinkamai, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadaryta. Kasacinio skundo argumentais keisti arba naikinti nuosprendį ar nutartį nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo M. D. gynėjo advokato D. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Vladislovas Ranonis Artūras Pažarskis
