Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bankroto pripažinimo tyčiniu tvarką, kai bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-316-686/2016

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00819-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.2.8.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Algio Norkūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų Z. J. ir uždarosios akcinės bendrovės „Rafesa“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų Z. J. ir uždarosios akcinės bendrovės „Rafesa“ prašymą pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Jūrų krovinių kompanijos „Kabotažas“ bankrotą tyčiniu, dalyvaujant tretiesiems asmenims S. P., A. V..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bankroto pripažinimo tyčiniu tvarką, kai bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka, aiškinimo ir taikymo.

UAB Jūrų krovinių kompanijos „Kabotažas“ (toliau – ir Bendrovė) kreditorių susirinkimo 2014 m. sausio 2 d. nutarimu bendrovei iškelta bankroto byla, bankroto procesą vykdant ne teismo tvarka; bankroto administratore paskirta UAB „Posterus“.

2014 m. gruodžio 16 d. kreditorių susirinkimas priėmė sprendimą pripažinti bendrovę pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir išregistruoti ją iš Juridinių asmenų registro.

Pareiškėjai Z. J. ir UAB „Rafesa“ pateikė teismui prašymą pripažinti UAB Jūrų krovinių kompanijos „Kabotažas“ bankrotą tyčiniu (teisme prašymas gautas 2014 m. gruodžio 29 d.). Prašymą grindė aplinkybėmis, kad: didžioji dalis bendrovės turto – statiniai ir turtinė teisė į žemės sklypo nuomą – buvo perleista su jos (bendrovės) akcininku susijusiai įmonei; perimant bendrovės turtą bei išvengiant atsiskaitymo su kreditoriais dalyvavo per bendrai valdomas įmones ir darbo santykiais susijusi įmonių ir fizinių asmenų grupė: UAB „Borta“, UAB „Klaipėdos hidrotechnika“, UAB „Logista“, UAB „Kaminera“, UAB „Kamineros grupė“, N. G., N. M. ir kiti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi UAB Jūrų krovinių kompanijos „Kabotažas“ bankrotą pripažino tyčiniu; iš BUAB Jūrų krovinių kompanijos „Kabotažas“ priteisė pareiškėjui Z. J. 1000 Eur, pareiškėjai UAB „Rafesa“ – 300 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, šias sumas pripažindamas bendrovės administravimo išlaidomis.

Iš bendrovės 2012 m. spalio 31 d. balanso teismas nustatė, kad perduodant vadovavimą A. V. bendrovė turėjo 933 619 Lt (270 394,75 Eur) vertės turto, 1 579 308 Lt (457 399,21 Eur) mokėtinų sumų, todėl sprendė, kad šiuo laikotarpiu bendrovė buvo nemoki. Teismas taip pat nustatė, kad kai bendrovei buvo keliama bankroto byla, ji turėjo darbo užmokesčio skolų darbuotojams, kurios susidarė nuo 2011 m. ir nuolat augo, tačiau nė vienas UAB Jūrų krovinių kompanijos „Kabotažas“ vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Teismas pažymėjo, kad tokia situacija atitinka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte bei 3 dalies 2 punkte nustatytus bankroto pripažinimo tyčiniu požymius dėl įmonės valdymo organų netinkamai vykdomos įmonės valdymo pareigos, dėl ilgiau nei 3 mėnesius darbuotojams nemokamo darbo užmokesčio.

Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, sprendė, kad bendrovei faktiškai esant nemokiai buvę vadovai, žinodami, jog per trumpą laiką nesugebės atsiskaityti, sudarė ekonomiškai nenaudingus bendrovei sandorius ir jais suteikė pirmenybę atitinkamiems kreditoriams (P. ir M. J., UAB „Logista“) gauti savo reikalavimų patenkinimą. Teismas konstatavo, kad tokia situacija atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose nustatytus tyčinio bankroto požymius.

Analizuodamas byloje esančią medžiagą dėl asmenų, dalyvavusių perimant UAB Jūrų krovinių kompanijos „Kabotažas“ turtą, sąsajumo, teismas nustatė, kad perimant bendrovės turtą dalyvavo įmonių ir fizinių asmenų grupė, kuri yra susijusi per bendrai valdomas įmones arba darbo santykiais tokiu būdu, kad gali kontroliuoti vieni kitus ir daryti įtaką priimant sprendimus. Teismas pažymėjo, kad ne bendrovės nekilnojamojo turto (stalių dirbtuvių) kaina, nustatyta priverstinio pardavimo vykdymo proceso metu, bet sąlygų tokiam priverstiniam turto realizavimui sudarymas leidžia pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal suinteresuotų asmenų A. V., BUAB Jūrų krovinių kompanijos „Kabotažas“ atskiruosius skundus, 2016 m. sausio 21 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutartį panaikino, civilinę bylą Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QjItOTM2LTI1My8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'B2-936-253/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="B2-936-253/2015">B2-936-253/2015</a> nutraukė.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ĮBĮ 13 straipsnis nustato, jog ne teismo tvarka bankroto procedūros vykdomos vadovaujantis šiuo įstatymu, o teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas. Ši specialioji bankroto procesą ne teismo tvarka reglamentuojanti teisės norma nenustato jokių kreditorių susirinkimui priskirtinų nagrinėti klausimų išimčių. ĮBĮ 13 straipsnio atžvilgiu tyčinį bankrotą reglamentuojantis ĮBĮ 20 straipsnis yra bendroji norma. Nors pagal ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalį teismas, esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva, kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu, tačiau tokia minėtos normos formuluotė neteikia pagrindo spręsti, kad klausimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu gali būti priskirtas išimtinai teismo kompetencijai.

Pirma, šioje normoje (ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje) nėra jokių užuominų, kad tyčinio bankroto klausimas yra išskirtinės reikšmės vykdomoje bankroto procedūroje ir kad teismas šį klausimą sprendžia taip pat vykdant bankroto procesą ne teismo tvarka. Antra, kreditorių susirinkimas, bankroto procesą vykdant ne teismo tvarka, sprendžia daugybę bankroto proceso klausimų, kurių padariniai yra gerokai reikšmingesni nei įmonės tyčinio bankroto požymių nustatymas – pats bankroto bylos iškėlimas kreditorių susirinkimo nutarimu sukelia atitinkamus materialiuosius teisinius padarinius, o konstatavus tyčinį įmonės bankrotą, sukeliami tik procesiniai teisiniai padariniai.

Kolegijos vertinimu, jeigu kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą iškelti bankroto bylą ir šis nutarimas įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytas, vėliau visos bankroto procedūros, taip pat ir įmonės privedimo prie bankroto tyčia pripažinimo procedūra, vykdomos kreditorių susirinkimo. Nesutikdami su kreditorių susirinkimo nutarimu dėl įmonės tyčinio bankroto pripažinimo ar atsisakymo tyčinį bankrotą pripažinti, suinteresuoti asmenys turi teisę atitinkamą nutarimą skųsti teismui (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis).

Kolegija nurodė, kad pareiškėjai nepateikė duomenų, jog BUAB Jūrų krovinių kompanijos „Kabotažas“ kreditorių susirinkime jie inicijavo bendrovės tyčinio bankroto pripažinimo procedūrą, kad kreditorių susirinkimas priėmė atitinkamą sprendimą šiuo klausimu, o iš karto su prašymu įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu tiesiogiai kreipėsi į teismą. Kolegija sprendė, kad pareiškėjų pateiktą prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, o jį priėmęs ir nustatęs, kad toks prašymas nenagrinėtinas teisme, turėjo nutraukti bylą pagal CPK 293 straipsnio 1 punktą.

Taip pat kolegija sprendė, kad pareiškėjų prašymas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu negalėjo būti tenkinamas ir dėl byloje nustatyto fakto, jog prašymas pateiktas jau po kreditorių susirinkimo sprendimo dėl bendrovės pabaigos priėmimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjai Z. J. ir UAB „Rafesa“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 21 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Priešingai nei nurodė teismas, ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies aiškinimas lemia, kad tik teismas, o ne joks kitas organas, gali pripažinti bankrotą tyčiniu. Tokį aiškinimą pagrindžia ir patvirtina ĮBĮ 20 straipsnio 2, 4, 6 dalys. Tyčinio bankroto konstatavimas sukelia reikšmingas teisines pasekmes, dėl kurių atsiradimo gali spręsti tik teismas, o ne neprofesionalūs teisės subjektai – kreditoriai, todėl šio klausimo (tyčinio bankroto) svarstymas negali būti prilyginamas klausimų, susijusių su konkrečiomis bankroto proceso procedūromis, svarstymui, kaip tai nustatyta ĮBĮ 13 straipsnio 1 dalyje.

Teismas, įtvirtinęs išankstinę ginčų sprendimo ne teisme tvarką (kreditorių susirinkimą), kuria nepasinaudoję kasatoriai negalėjo kreiptis su prašymu tiesiogiai į teismą, pažeidė CPK 22 straipsnio, 137 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 293 straipsnio 3 punktą (išankstinę ginčų sprendimo ne teisme tvarką gali įtvirtinti tik įstatymas). ĮBĮ išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka nėra įtvirtinta.

Teismo išvada, kad kai bankroto procedūra vykdoma ne teismo tvarka, pagrindas inicijuoti įmonės bankroto pripažinimą tyčiniu yra iki priimto kreditorių susirinkimo nutarimo dėl įmonės pabaigos ir iki baigiasi šio nutarimo apskundimo teismui terminas, pažeidžia CK 1.124, 1.125 straipsnius. Byloje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimas dėl bendrovės pripažinimo pasibaigusia buvo priimtas 2014 m. gruodžio 16 d.; pareiškėjo Z. J. prašymas dėl tyčinio bendrovės bankroto pripažinimo teismui pateiktas 2014 m. gruodžio 29 d. (išsiųstas dar anksčiau), taigi dar net nebuvo pasibaigęs teismo nurodytas ieškinio (prašymo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu) senaties terminas, nes jis suėjo iki baigtųsi kreditorių susirinkimo nutarimo dėl įmonės pabaigos apskundimo teismui terminas, t. y. anksčiausiai 2014 m. gruodžio 30 d.

Suinteresuotas asmuo BUAB Jūrų krovinių kompanija „Kabotažas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundo netenkinti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas pateikė ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies normos išaiškinimą, nutartyje nėra vartojamas žodžių junginys „bankrotą nustato įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas“ kaip ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies citata. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, kitos ĮBĮ 20 straipsnio dalys neprieštarauja teismo išvadoms, kad minėta teisės norma neįtvirtina išskirtinės teismo kompetencijos pripažinti bankrotą tyčiniu vykdant bankroto procesą ne teismo tvarka. Bankroto ne teismo tvarka pripažinimo tyčiniu padariniai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pripažinti bankrotą tyčiniu yra išimtinė teismo kompetencija, o priešingai, įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia tik procesinius teisinius padarinius (ĮBĮ 20 straipsnis) ir nesukelia jokių materialiųjų teisinių padarinių.

Teismo išvada dėl kreditorių susirinkimo teisės spręsti dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu bankroto ne teismo tvarka metu nesuponuoja privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos nustatymo. Kasatoriai klaidingai sutapatina išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką su teise apskųsti teismui asmens teises ir teisėtus interesus pažeidžiantį kreditorių sprendimą, o kreditorių susirinkimą nepagrįstai prilygina išankstinei ginčų nagrinėjimo ne teisme institucijai. Teismas nenustatė jokios naujos kreditorių susirinkimo nutarimų, priimtų ne teismo tvarka vykdomo bankroto metu, nagrinėjimo tvarkos, o tik konstatavo, kad kreditorių susirinkimo nutarimas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu ar jo nepripažinti, kaip ir kiti kreditorių nutarimai, gali būti skundžiamas teismui. Teismas, konstatavęs, kad klausimas dėl bendrovės bankroto, vykdomo ne teismo tvarka, pripažinimo tyčiniu priskirtas kreditorių susirinkimo kompetencijai, vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 293 straipsnio 1 punktu, bylą nutraukė pagrįstai.

Terminas pareiškimui dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateikti laikytinas procesiniu terminu (CPK VII skyrius), bet ne ieškinio terminu, nes bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia tik procesinius padarinius, nustatytus ĮBĮ 20 straipsnyje. Teismas konstatavo, kad bankroto pripažinimo tyčiniu klausimo inicijavimą riboja tam tikra bankroto proceso stadija – priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos, įmonės bankroto procedūrų vykdymas laikomas užbaigtu. 10 metų senaties termino taikymas prieštarautų ne tik įmonių bankroto proceso esmei ir paskirčiai, bet ir nepagrįstai išplėstų kreditorių teises – net ir po sprendimo dėl įmonės bankroto pabaigos ir jos išregistravimo priėmimo būtų galima atnaujinti bankroto procedūras bei atkurti pasibaigusį ir išregistruotą juridinį asmenį. Kasatorių prašymo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu pateikimo metu visos bendrovės bankroto procedūros jau buvo baigtos, priimtas sprendimas dėl jos (bendrovės) pabaigos, kuris yra pagrindas ją išregistruoti iš Juridinių asmenų registro, šis sprendimas nebuvo skundžiamas, yra galiojantis ir negali būti bankroto administratoriaus panaikintas.

Teismas, nutraukdamas bylą, visiškai nevertino ir nepasisakė dėl bendrovės tyčinio bankroto požymių egzistavimo, t. y. nepasisakė dėl ginčo esmės, todėl jei kasacinis teismas vertintų, kad yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, tai savaime nesudarytų pagrindo palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. Kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų (nutarčių), neperžiūrėtų apeliacine tvarka (CPK 341 straipsnis).

Trečiasis asmuo A. V. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundo netenkinti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą; priteisti iš kasatorių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Bankroto proceso ne teismo tvarka esmė yra ta, kad tokiu atveju teismas nesprendžia jokių klausimų, nesvarbu, ar jie susiję tik su bankroto proceso metu vykdomomis procedūromis, ar su „materialiniais sprendimais“. Tokią išvadą patvirtina ĮBĮ 23 straipsnio 1 dalies 16 punktas, suteikiantis kreditorių susirinkimui teisę priimti ne kokius nors konkrečius, bet visus nutarimus, kuriuos bankroto proceso teisme nagrinėjimo atveju priimtų teismas. Tas faktas, kad teisę tvirtinti taikos sutartį, kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, įstatymų leidėjas suteikė ne teismui, o notarui, dar kartą patvirtina, kad bankroto proceso ne teismo tvarka esmė ir yra ta, jog teismas šiame bankroto procese dalyvauja vienintele forma – kai ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka jam apskundžiami kreditorių susirinkimo nutarimai.

Kasatoriai aiškiai painioja civilinių ginčų dėl teisės priskirtinumo teismui (kai ginčas iš viso nėra priskiriamas teismo kompetencijai) ir išankstinę ginčų sprendimo ne teisme tvarką, kurios nustatymas nepanaikina tam tikrų ginčų teisės priskirtinumo teismui, o tik įpareigoja asmenis laikytis tam tikros tvarkos, kad įgytų teisę kreiptis į teismą. Bankroto proceso ne teismo tvarka atveju tyčinio bankroto klausimas yra nenagrinėtinas teisme, kaip ir kreditorių reikalavimų tvirtinimo, kreditorių sąrašo tikslinimo, įmonės pripažinimo bankrutavusia, likvidavimo ir kiti klausimai. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 293 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Kasatoriai klaidingai supranta ieškinio senaties ir procesinius terminus. Įmonių bankroto procesą reglamentuojančios teisės normos yra procesinės, jos ieškinio senaties terminų nenustato ir net negali nustatyti. Jei būtų vadovaujamasi kasaciniame skunde išdėstytais argumentais ir ieškiniui pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu būtų taikomas bendrasis 10 metų senaties terminas, tuomet įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas galėtų būti nagrinėjamas net ir išregistravus įmonę iš Juridinių asmenų registro, dėl ko šis procesas taptų visiškai beprasmiškas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu tvarkos, kai bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo ketvirtasis skirsnis reglamentuoja bankroto procesą ne teismo tvarka. Šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad ne teismo tvarka bankroto procedūros vykdomos vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymu; teismo kompetencijai priskirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas.

Iš pateikto įstatymo reglamentavimo darytina išvada, kad vykdant bankroto procesą ne teismo tvarka šiai procedūrai yra taikomas Įmonių bankroto įstatyme nustatytas reglamentavimas, t. y. vykdant bankroto procesą ne teismo tvarka turi būti laikomasi ĮBĮ nustatytų procedūrų ir tvarkos, išskyrus išimtį – įstatyme teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas.

Esant tokiam įstatyme įtvirtintam bankroto proceso ne teismo tvarka reglamentavimui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ 13 straipsnio 1 dalį ir pagrįstai nurodė, kad klausimas dėl įmonės privedimo prie bankroto tyčia visų pirma nagrinėtinas kreditorių susirinkime ir tik nesutikdami su kreditorių susirinkimo nutarimu dėl tyčinio bankroto pripažinimo ar atsisakymo bankrotą pripažinti tyčiniu suinteresuoti asmenys turi teisę tokį kreditorių susirinkimo nutarimą skųsti teismui.

Teisė skųsti kreditorių susirinkimo nutarimus išplaukia iš minėto ĮBĮ 13 straipsnio bendrosios nuostatos, kad ne teismo tvarka bankroto procedūros vykdomos vadovaujantis ĮBĮ, o šio įstatymo 24 straipsnio 5 dalis nustato, kad kreditorių susirinkimo nutarimai gali būti apskųsti teismui. Kad kreditorių susirinkimo nutarimai vykdant bankroto procedūras ne teismo tvarka gali būti skundžiami teismui, nustato ir ĮBĮ 12 straipsnio 5 dalis, kurioje įtvirtinta, kad jei kreditorių susirinkimas nepriima nutarimo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje išvardyti asmenys gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

Taigi įstatymo reglamentavimas vykdant bankroto procesą ne teismo tvarka užtikrina suinteresuotiems asmenims teisę kreiptis į teismą, jeigu jų netenkina kreditorių susirinkimo priimami nutarimai. Tačiau bankroto proceso ne teismo tvarka vykdymo ypatumas ir yra tas, kad visi klausimai pirmiausia turi būti sprendžiami kreditorių susirinkime.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasatorių argumentą, kad tyčinio bankroto konstatavimas sukelia reikšmingas teisines pasekmes, todėl šio klausimo negali spręsti neprofesionalūs subjektai – kreditoriai.

Nepagrįstas ir kasacinio skundo argumentas, kad ĮBĮ 20 straipsnio aiškinimas lemia, jog tik teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ĮBĮ 20 straipsnis, reglamentuojantis tyčinį bankrotą, yra bendroji ĮBĮ norma, tuo tarpu šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalis yra specialioji norma, reglamentuojanti bankroto procesą ne teismo tvarka ir nustatanti, kad teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas.

Minėti kasatorių argumentai prieštarauja nurodytam įstatymui ir pirmiau išdėstytiems motyvams, todėl negali būti pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria civilinė byla dėl bankroto pripažinimo tyčiniu buvo nutraukta.

Konstatavus, kad civilinė byla nutraukta pagrįstai dėl to, jog pareiškėjai dėl bankroto pripažinimo tyčiniu privalėjo visų pirma kreiptis į kreditorių susirinkimą, o ne į teismą, kiti kasacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bankroto pripažinimo tyčiniu tvarką, kai bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka, todėl naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).

Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. CPK 47 straipsnio 2 dalyje, kuri taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos ar kasaciniame teisme (CPK 302 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis), nustatyta, jog tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą). Atmetus kasatorių skundą, laikytina, kad sprendimas priimtas suinteresuoto asmens (taigi ir jo pusėje byloje dalyvaujančio trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiško reikalavimo) naudai ir jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Trečiasis asmuo A. V. prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 1573 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį, ji mažintina iki 1214 Eur ir priteistina iš kasatorių lygiomis dalimis trečiojo asmens naudai.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 12,39 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatorių lygiomis dalimis (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Z. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 607 (šešis šimtus septynis) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Priteisti A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš uždarosios akcinės bendrovės „Rafesa“ (j. a. k. 303376217) 607 (šešis šimtus septynis) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Priteisti iš Z. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,19 Eur (šešis Eur 19 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Rafesa“ (j. a. k. 303376217) 6,19 Eur (šešis Eur 19 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Gintaras Kryževičius

Algis Norkūnas