Dėl teisės normų, reglamentuojančių laikino statinio teisinį režimą ir daiktinės teisės suvaržymą bei viešojo administravimo funkcijas ir jų vykdymą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-323-415/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-08232-2014-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.2.; 2.3.2.3; 2.3.2.10; 3.1.3.4.1; 3.1.3.6.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Algio Norkūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. J. ir trečiojo asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovams R. J., G. J., M. J. dėl nuosavybės teisės gynimo, žemės sklypo atlaisvinimo pašalinant statinių likučius, trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių laikino statinio teisinį režimą ir daiktinės teisės suvaržymą bei viešojo administravimo funkcijas ir jų vykdymą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) prašė teismo įpareigoti atsakovus savo lėšomis atlaisvinti žemės sklypą Kaune (duomenys neskelbtini), pašalinant statinių likučius ir pateikiant duomenis VĮ Registrų centrui per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, arba tuo atveju, jei atsakovai per teismo nustatytą terminą neatlaisvins žemės sklypo, pavesti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atlikti žemės sklypo atlaisvinimo darbus, išlaidas solidariai išieškant iš atsakovų.

Ieškovė nurodė, kad 0,1618 ha ginčo žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, yra patikėjimo teise valdomas Tarnybos, jam nėra nustatytas naudojimo būdas, privalomieji reglamentai. VĮ Registro centro duomenimis, žemės sklype įregistruoti nekilnojamieji daiktai: pastatas – prekybos paviljonas (būklė – nebaigtas statyti, statybos pabaigos metai – 2000 metai, baigtumo procentas – 6 procentai) ir kiemo statiniai (tvora), kurie nuosavybės teise priklauso atsakovams. Sklype jokia ūkinė veikla pagal paskirtį nėra vykdoma, jis apleistas. Kadangi žemės sklype esančio pastato (kurio ir nebuvo) ekonomiškai pagrįsta naudojimosi trukmė yra pasibaigusi, atsakovai neturėjo ir neturi teisės į žemės sklypo nuomą ar valdymą kitais pagrindais, todėl įpareigotini savo lėšomis jį atlaisvinti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino ir įpareigojo atsakovus savo lėšomis per 3 mėnesius atlaisvinti žemės sklypą ir pateikti duomenis VĮ Registrų centrui; tuo atveju, jei atsakovai sklypo neatlaisvins, leido Inspekcijai arba ieškovei pašalinti sklype esančių statinių likučius.

Teismas nustatė, kad sklype esantys statiniai nuosavybės teise priklauso atsakovams, šie juos paveldėjo iš V. J., įgijusio statinius 2002 m. liepos 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš UAB „Gotte“. 1994 m. gegužės 9 d. su UAB „Gotte“ buvo sudaryta Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis, kuria ginčo žemės sklypas išnuomotas vykdant Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1989 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 82 „Dėl žemės sklypo suteikimo „Nerijos“ kooperatyvui viešbučio statybai“. Ši nuomos sutartis yra nutraukta nuo 2014 m. vasario 28 d. ir išregistruota iš Nekilnojamojo turto registro, todėl laikytina, kad sklypas nėra išnuomotas ar suteiktas naudotis atsakovams kitais pagrindais. UAB „Gotte“ 2000 m. gegužės 25 d. išduotas leidimas vykdyti statybos darbus žemės sklype pasibaigė 2005 m. gegužės 25 d. Teismas atmetė atsakovų argumentą, kad jie turi teisę išsinuomoti žemės sklypą ne aukciono tvarka, nes byloje nėra duomenų, kad sklype yra pastatytas statinys, kurį galima būtų naudoti pagal paskirtį ir kuriam eksploatuoti būtų reikalingas žemės sklypas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės ir trečiojo asmens apeliacinius skundus, 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą paliko nepakeistą, iš esmės sutikdama su jame išdėstytais motyvais.

Teismas nurodė, kad UAB „Gotte“ 2000 m. gegužės 25 d. leidimu buvo leista ginčo sklype statyti leidime nurodytus statinius laikinam naudojimui – 5 metams, po to jie turėjo būti nugriauti. UAB „Gotte“ 1999 m. birželio 1 d. paraiškoje dėl projektavimo sąlygų automobilių saugojimo aikštelei su sargo nameliu sąvado parengimo nurodė, kad automobilių aikštelę ketina įrengti laikinai naudoti, o atsiradus finansavimui, statyti pastatą – viešbutį su pramogų centru. Kadangi laikinų pastatų penkerių metų eksploatacijos terminas pasibaigė, tai vien faktas, kad pastatai nebuvo nugriauti, nesuteikia atsakovams daugiau teisių, nei jų turėjo UAB „Gotte“.

Teisėjų kolegija sutiko su trečiojo asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus apeliacinio skundo motyvu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė argumentų, kodėl nusprendė leisti pašalinti statinių likučius, šios skundžiamo teismo sprendimo dalies nemotyvavo. Taigi ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra nemotyvuota ir taip pažeistas įstatymas (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šį procesinį pažeidimą gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, byla iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui negrąžintina (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pritarė ieškovės argumentams, kad pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 15 straipsnio 1 dalį trečiasis asmuo turi teisę pašalinti statybos padarinius ginčo sklype, nes ši statyba pažeidžia teisės aktų reikalavimus (Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 28, 2.1, 2.2 ir 2.4 punktai). Pagal CPK 47 straipsnio 2 dalies nuostatas tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) ir procesines pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria Inspekcija įpareigojama vykdyti jai įstatymu nustatytas funkcijas, nelaikytina pažeidimu.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė R. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 6 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

CK 4.9 straipsnyje nustatyta, kad daiktinės teisės suvaržymai kartu su daiktu perleidžiami naujajam daikto savininkui, o jeigu daiktinės teisės suvaržymai turi būti registruojami, kartu su daiktu perleidžiami tik įregistruoti suvaržymai. Teismai neanalizavo, ar toks daiktinės teisės suvaržymas (įpareigojimas daiktą nugriauti po tam tikro termino) turėjo būti įregistruotas ir ar galėjo būti perleistas naujiesiems daikto savininkams jo neįregistravus viešame registre.

Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi statybos leidimo išdavimo metu) buvo nustatyta, kad laikinas statinys – tai statinys, kurį leidžiama pastatyti (sumontuoti, nutiesti) ne ilgiau kaip 5 metams, o leidimo terminui pasibaigus, jis turi būti nugriautas (išardytas) arba perkeltas į kitą vietą; 30 straipsnyje buvo nustatyta, kad juridiniam ar fiziniam asmeniui, įsigijusiam nebaigtą statyti statinį, pereina visos statytojo, gavusio leidimą šį statinį statyti, prievolės ir teisės tik perregistravus leidimą. Teismai nagrinėjamu atveju neanalizavo, kokiu būdu šis daiktinės teisės suvaržymas perkeliamas atsakovams. Sklype esantys pastatai yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, todėl jie negali būti laikomi laikinais statiniais. Net jei laikini statiniai galėjo būti registruojami Nekilnojamojo turto registre, o jiems taikytini suvaržymai, nustatyti statybos leidime, teismai privalėjo vertinti, ar atsakovams tokie suvaržymai taikytini, nes teisės aktuose nustatyta, kad pareigos pagal išduotą statybos leidimą pereina tik perregistravus leidimą naujojo savininko vardu, o Nekilnojamojo turto registre žymos, kad pasibaigus terminui statinys turi būti nugriautas, nebuvo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, CK 1.2 straipsnyje, 4.37 straipsnio 1 dalyje ir teismų praktikoje aiškiai nurodyta, kad nuosavybės teisė yra viena iš svarbiausių asmens teisių. Teismas, ketindamas apriboti asmens nuosavybės teises (taip pat ir atsisakydamas ginti pažeistas asmens nuosavybės teises), privalo įsitikinti, ar šiuo konkrečiu atveju įstatymas suteikia teisę apriboti asmens nuosavybės teises, ar nuosavybės teisių apribojimai yra būtini siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus. Nagrinėjamu atveju teismai nepagrįstai atsisakė ginti atsakovų nuosavybės teisės neliečiamumą, nesant teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotų suvaržymų, taip nepagrįstai apribodami atsakovų nuosavybės teises, ieškovei suteikdami teisę reikalauti statinius nugriauti.

CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju daikto suvaržymai registruoti nebuvo, todėl nustačius, kad registro duomenys yra netikslūs, ieškovė turėjo juos ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka.

Sudarant 2002 m. liepos 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį buvo gautas Kauno apskrities viršininko sutikimas dėl žemės nuomos teisės perleidimo, jame buvo nustatyta, kad 1994 m. gegužės 9 d. nuomos sutartis, sudaryta su UAB „Gotte“, pardavus turtą pratęsiama su naujuoju savininku. Taigi, Kauno apskrities viršininkas, kurio teisių ir pareigų perėmėja yra Tarnyba, sutiko, kad nekilnojamasis daiktas valstybinės žemės sklype yra ir gali būti perleidžiamas naujajam savininkui be jokių suvaržymų ar įpareigojimų. Dėl šios priežasties teismai nepagrįstai konstatavo, kad dabartinis valstybinės žemės patikėtinis turi teisę reikalauti atlaisvinti žemės sklypą vien tuo pagrindu, kad šiuo metu nėra sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis.

Tuo atveju, jei būtų nuspręsta, kad teismai tinkamai taikė teisės normas ir pagrįstai įpareigojo atsakovus nugriauti jiems nuosavybės teise priklausančius statinius, nenuginčijus ir nepakeitus sandorių, kurių pagrindu buvo įgyta atsakovų nuosavybė, šie turėtų teisę savo patirtus nuostolius išieškoti iš asmenų, dėl kurių kaltės nebuvo įregistruoti ir išviešinti nekilnojamųjų daiktų suvaržymai, t. y. iš VĮ Registrų centro, notarų A. R. P. ir V. P.. Teismai išnagrinėjo bylą neįtraukdami šių asmenų, nors sprendimas turės įtaką jų teisėms ir pareigoms.

Teismai nukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių ir procesinius sprendimus grindė prielaidomis, kad UAB „Gotte“ nuosavybės teisė buvo suvaržyta, nes 2000 m. gegužės 25 d. leidimas vykdyti statybos darbus nustatė įpareigojimą nugriauti ne tik automobilių saugojimo aikštelę ir sargo namelį, bet ir prekybos paviljoną. Pažymėtina, kad projekto derinimų plane nurodoma, jog paviljonas derinamas kaip pirmas būsimo pastato etapas, taigi, ginčo statiniai nebuvo projektuojami ir statomi kaip laikini statiniai.

Atsiliepimu ieškovė prašo atsakovės R. J. kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovai, įgydami statinius ginčo sklype, negalėjo nežinoti apie tikslinę sklypo paskirtį, nes Nekilnojamojo turto registre buvo nurodytas 1989 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. 82 „Dėl žemės sklypo suteikimo „Nerijos“ kooperatyvui viešbučio statybai“. Įgydami statinius, esančius sklype, atsakovai įgijo ir teises bei pareigas, susijusias su šiais statiniais. Įvertinus tai, kad statiniai žemės sklype buvo pastatyti ne pagal nuomos sutartyje nustatytą paskirtį, nepaisant to, kad atsakovai jų nestatė, o įgijo nebaigtus statyti, taip pat tai, kad statiniai yra sunykę, darytina išvada, kad atsakovai neturi teisės naudotis sklypu ir privalo jį atlaisvinti.

Atsakovai neturi jokios teisės į ginčo žemės sklypą. Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, 28 punkte nustatyta, kad vadovaujantis Taisyklėmis išnuomojami jų 2.1, 2.2 ir 2.4 punktuose nurodyti naudojami žemės sklypai, užstatyti kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančiais arba jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik laikini statiniai arba neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui (jo priklausiniui) ar įrenginiui. Taigi, žemės sklypo po statiniais, kurie neturi aiškios funkcinės paskirties ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio, nuomos ar pirkimo–pardavimo sutartis negali būti sudaryta, o valstybinės žemės patikėtinis turi teisę reikalauti atlaisvinti žemės sklypą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus, tačiau duomenų apie nekilnojamuosius daiktus išviešinimas nereiškia, kad daikto savybės ar kriterijai yra būtent tokie, kokie yra išviešinti. Daikto teisinį statusą lemia teisės aktuose įtvirtinti atitinkamiems daiktams keliami reikalavimai. Teismui nustačius, kad daiktas neturi tokių savybių, požymių ir kriterijų, kokius jis turėtų turėti pagal Nekilnojamojo turto registro išviešintą informaciją, toks teismo sprendimas sudarytų pagrindą daiktą išregistruoti.

Jei atsakovė mano, kad į bylą turėjo būti įtraukti kiti tretieji asmenys, ji galėjo prašyti teismo įtraukti šiuos asmenis į bylą pirmosios instancijos teismo, tačiau to nepadarė.

Atsiliepimu trečiasis asmuo prašo atsakovės R. J. kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

CK 4.48 straipsnyje nustatyta, kad perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba jo įgaliotas asmuo, o perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Vadovaujantis CK 4.9 straipsnio 1 ir 2 dalimis, daiktinės teisės suvaržymais laikomi su daiktu susieti įsipareigojimai, kurie kartu su daiktu perleidžiami naujajam daikto savininkui. Jeigu daiktinės teisės suvaržymai turi būti registruojami, kartu su daiktu perleidžiami tik įregistruoti suvaržymai. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad su UAB „Gotte“ sudaryta Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis, kuria buvo išnuomotas žemės sklypas, yra nutraukta Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 28 d. įsakymu ir išregistruota iš Nekilnojamojo turto registro, todėl žemės sklypas nėra išnuomotas ar suteiktas naudotis atsakovams kitais pagrindais. Statybos leidimas vykdyti statybos darbus ginčo sklype yra nebegaliojantis, kito statybos leidimo neišduota.

Statinių pardavimo V. J. metu UAB „Gotte“ nuosavybės teise valdė 6 proc. baigtumo, t. y. nebaigtus statyti, statinius. Taigi V. J. sutartimi galėjo įgyti tokias teises ir pareigas ir tokia jų apimtimi, kokias tuo metu turėjo UAB „Gotte“, bet tuo nepasinaudojo, o atsakovai įgijo tik tokios apimties nuosavybės teisę, kokią turėjo V. J. Ieškovė, būdama valstybinės žemės patikėtinė, ieškiniu siekė apginti žemės sklypo nuosavybės teisę, nes sklypas niekada nebuvo naudojamas pagal jo tikslinę paskirtį, t. y. žemės sklypas buvo skirtas viešbučiui statyti, o atsakovai, įgiję nuosavybės teisę į statinius, žemės sklypo jokiais pagrindais niekada nevaldė, statybos darbų ir veiklos nevykdė, statinių nenaudojo ir paliko juos nykti.

CPK 347 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Ginčo atveju atsakovai bylos nagrinėjimo metu žemesnės instancijos teismuose savo argumentų negrindė aplinkybėmis, kad dėl neva neteisėtų valdžios institucijų sprendimų ar veiksmų jiems atsirado pareiga pašalinti nuosavybės teise valdomų statinių likučius, todėl šie argumentai nenagrinėtini.

Priešingai nei nurodo kasatorė, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Kauno miesto skyriaus 2000 m. spalio 10 d. pažymoje nebuvo nustatomi ar fiksuojami kokie nors teisių į nekilnojamąjį turtą suvaržymai ar apribojimai, ja tiesiog įvertinta, ar statomas statinys atitinka projekto sprendinius. Pažymoje buvo nurodyta, kad pasikeitęs statytojas privalo gauti statybos leidimą naujo savininko vardu. Duomenų, kad atsakovai, įgiję nuosavybės teisę į statinius, būtų kreipęsi į atsakingas institucijas dėl statybos leidimo perregistravimo jų vardu ar naujo statybos leidimo išdavimo, byloje nėra, todėl teismai pagrįstai įpareigojo atsakovus nugriauti statinius dėl pačių atsakovų kaltės, o ne dėl valdžios institucijų veiksmų.

Kasatorė bylos nagrinėjimo metu neprašė įtraukti VĮ Registrų centro ar notarų byloje dalyvaujančiais asmenimis, be to, tik deklaratyviai nurodo, kad yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas sprendimo ir nutarties negaliojimo pagrindas, tačiau jokių konkrečių duomenų, kokią įtaką sprendimas ir nutartis gali daryti VĮ Registrų centro ir notarų teisėms bei pareigoms, nenurodo.

Bylą nagrinėję teismai vertino byloje esančius įrodymus ir aptarė jų įrodomąją reikšmę. Kasatorė, nesutikdama su teismų išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau neįrodo, kad teismai, atlikdami įrodymų vertinimą, būtų pažeidę proceso teisės normas ar netinkamai jas taikę.

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 6 d. nutarties ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo dalis, kuriomis leista Inspekcijai pašalinti statinių likučius žemės sklype, pateikti prašymą VĮ Registrų centrui, visas išlaidas išieškant solidariai iš atsakovų. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai nepagrįstai sprendė, kad, atsakovams nevykdant teismo įpareigojimo, Inspekcija, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, turi teisę vykdyti šį teismo įpareigojimą, nors jokių įrodymų ir duomenų, kad statybos leidimas būtų buvęs išduotas neteisėtai ar kad statyba būtų buvusi vykdyta neteisėtai, nenustatyta. Priimtu sprendimu formuojama ydinga praktika, kad pagal Priežiūros įstatymo 15 straipsnio 1 dalį Inspekcija visais atvejais visose bylose, kuriose yra nagrinėjami ginčai dėl statinių nugriovimo, įgyja statinių griovimo teisę atsakovams tokios prievolės nevykdant. Ši įstatymo nuostata neturėtų būti aiškinama plečiamai ir taikoma tais atvejais, kai savavališkos statybos faktas nenustatytas, o statinių statybą leidžiantis dokumentas išduotas teisėtai ir šių statinių statyba nepažeidžia statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

Teismai įpareigojo Inspekciją, byloje dalyvaujančią trečiuoju asmeniu, vykdyti teismo įpareigojimą, nors dėl jos nebuvo pareikšti jokie reikalavimai. Pagal CPK 273 straipsnio nuostatas, jeigu atsakovai teismo įpareigojimo nustatytu laiku nevykdytų, būtent ieškovas, o ne trečiasis asmuo, turi teisę atlikti tuos veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti atsakovų lėšomis. Tarnyba ieškinyje apskritai nenurodė ir nepagrindė, kodėl ji nėra kompetentinga pašalinti statinių likučius žemės sklype, t. y. pati vykdyti griovimo darbus ar organizuoti jų vykdymą, jeigu atsakovai per teismo nustatytą terminą neatlaisvintų žemės sklypo.

Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, nemotyvuotai leido Inspekcijai pašalinti statinių likučius žemės sklype. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl įpareigojimo Inspekcijai vykdyti jai įstatymu nustatytas funkcijas, nustatytas Priežiūros įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, nelaikoma teisės pažeidimu, nes statinių statyba pažeidžia Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 28, 2.1, 2.2. ir 2.4 punktus, t. y. apeliacinės instancijos teismas nustatė aplinkybes, kodėl su atsakovais negali būti sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis, tačiau tai savaime nereiškia, kad statinių statyba žemės sklype pažeistų statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju Inspekcija neturi įgaliojimų atstovauti valstybei vykdymo procese, nes susiklostę teisiniai santykiai yra susiję su daikto savininko teisių apsauga ir gynimu (CK 4.95–4.99 straipsniai), o ne su Priežiūros įstatymo 15 straipsnyje įtvirtintomis sąlygomis.

Vadovaujantis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. V. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTAvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-490/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-490/2009">3K-3-490/2009</a>), statinius griauti turėtų statinių savininkai, ieškovo reikalavimas nugriauti statinį ir šio reikalavimo patenkinimas nevaržo atsakovo teisės, vykdant teismo sprendimą, statinio konstrukcijas nusikelti. Pagal CK 4.105 straipsnio 4 dalį, tiek nukeliant statinį, tiek jį nugriaunant, darbai vykdomi statinio savininko lėšomis, o statinio konstrukcijos ir statybinės medžiagos yra statinio savininko nuosavybė. Taigi, žemesnės instancijos teismai, pavesdami Inspekcijai vykdyti teismo įpareigojimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kad statinius turėtų griauti jų savininkai (šiuo atveju atsakovai), o jiems to nedarant ši teisė suteikiama ieškovei, bet ne trečiajam asmeniui.

Atsiliepimu ieškovė prašo trečiojo asmens kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 16 punkte nustatyta, kad Inspekcija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, turi teisę organizuoti statinių nugriovimo ar jų dalių išardymo darbus pagal įsiteisėjusius teismų sprendimus bylose, kuriose ieškovais buvo Inspekcija, kiti viešojo administravimo subjektai ar prokuratūra. Kadangi Tarnyba yra viešojo administravimo subjektas, tai Inspekcija turi visas teises ir įgaliojimus vykdyti ginčijamą teismo sprendimą.

Priežiūros įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Inspekcija vykdo statybos padarinių šalinimą pagal teismų sprendimus, kai tokia statyba pažeidžia teisės aktų reikalavimus, o nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad statiniai ginčo sklype pažeidžia Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ nuostatas.

CPK 47 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) ir procesines pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį. Tretieji asmenys neturi teisės reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas įpareigoti Inspekciją vykdyti jai Priežiūros įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytas funkcijas nelaikomas teisės pažeidimu. Tarnyba, kaip valstybės nuosavybės teisę įgyvendinantis subjektas, kuris teisės aktų nustatyta tvarka valstybinę žemę valdo patikėjimo teise, gina valstybės interesus, tačiau darbus, susijusius su statybos padarinių šalinimu, atlieka trečiasis asmuo Inspekcija.

Kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. V. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTAvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-490/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-490/2009">3K-3-490/2009</a>, nesivadovautina, nes ji priimta prieš septynerius metus, o teisinis reglamentavimas bei teismų praktika nuolat kinta. Pažymėtina, kad pirmuoju kasacinio skundo reikalavimu prašoma panaikinti visą pirmosios instancijos sprendimo dalį dėl ginčo statinių pašalinimo, taigi patenkinus kasacinį skundą ir atsakovams nenusikėlus ginčo statinių savanoriškai tokios pareigos netektų abi valstybės institucijos. Be to, antrasis kasacinio skundo reikalavimas yra neaiškus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl laikino statinio teisinio režimo ir daiktinės teisės suvaržymo

Statybos įstatymo 2 straipsnyje (redakcija, galiojusi statybos leidimo išdavimo metu) buvo nustatyta, kad laikinas statinys – tai statinys, kurį leidžiama pastatyti (sumontuoti, nutiesti) ne ilgiau kaip 5 metams, o leidimo terminui pasibaigus, jis turi būti nugriautas (išardytas) arba perkeltas į kitą vietą. Vadovaujantis Statybos įstatymo 30 straipsniu (įstatymo redakcija, galiojusi statybos leidimo išdavimo metu) bei 34 straipsnio 2 dalimi (įstatymo redakcija, galiojusi nebaigto statyti statinio perleidimo metu) buvo nustatyta, kad juridiniam ar fiziniam asmeniui, įsigijusiam nebaigtą statyti statinį, pereina visos statytojo, gavusio leidimą šį statinį statyti, prievolės ir teisės tik perregistravus leidimą. Šios įstatymo pagrindu kylančios pareigos nevykdė nei nebaigtus statinius įsigijęs V. J., nei atsakovai, todėl atsakovams neperėjo statytojo, gavusio leidimą statinį statyti, prievolės ir teisės. Pažymėtina ir tai, kad pagal pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytas faktines aplinkybes, kuriomis kasacinis teismas remiasi vadovaudamasis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, yra teisinis pagrindas nugriauti statinius ne dėl to, kad atsakovai neperregistravo leidimo statyti statinį, bet dėl to, kad baigėsi laikino statinio naudojimo terminas (Statybos įstatymo 35 straipsnis), o šis faktas eliminuoja bet kokią galimybę pašalinti statybos pažeidimus atliekant Statybos įstatyme apibrėžiamus veiksmus, būtinus statytojo teisėms ir prievolėms įgyti.

Vertindamas kasatorės R. J. argumentus dėl sklype esančių pastatų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre reikšmės, kasacinis teismas pripažįsta pagrįstais teismų argumentus, kad daikto įregistravimas Nekilnojamojo turto registre nesukuria to daikto savininkui daugiau teisių, negu jam buvo suteikta. Asmuo, įsigydamas daiktą, registruotą Nekilnojamojo turto registre, neįgyja daugiau teisių į tą daiktą ir susijusių su tuo daiktu, negu turėjo buvęs savininkas, vien dėl tos aplinkybės, kad daiktas registruotas Nekilnojamojo turto registre. Taigi nebaigto statyti laikino statinio teisinis režimas dėl jo registravimo Nekilnojamojo turto registre nekinta ir toks statinys (statiniai) nugriautinas (Statybos įstatymo 35 straipsnio 3 punktas).

Dėl kasatorės R. J. argumentų, kad pagal CK 4.9 straipsnį teismai turėjo įvertinti, ar įpareigojimas daiktą nugriauti po tam tikro termino, kasatorės vertinamas kaip daiktinės teisės suvaržymas, turėjo būti įregistruotas ir ar galėjo būti perleistas naujiesiems daikto savininkams jo neįregistravus viešame registre, pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro įstatyme nenustatyta, jog įpareigojimas laikiną statinį nugriauti po tam tikro termino yra daiktinės teisės suvaržymas, tokio reglamentavimo nėra ir Statybos įstatyme ar kituose statybas reglamentuojančiuose teisės aktuose, todėl CK 4.253 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad teisių į daiktus suvaržymai turi būti registruojami viešame registre, nagrinėjamu atveju netaikytinos.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės apsaugos imperatyvas yra darnios konstitucinių teisinių vertybių sistemos dalis, todėl nuosavybės teisė negali būti saugoma, kai pažeidžiamos kitos konstitucinės vertybės, pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, įtvirtinta Konstitucijos 28 straipsnyje. Šiuo atveju nebaigto statyti statinio teisinis režimas pagal Statybos įstatymą suponuoja, kad nuosavybės teisė į laikiną statinį turi pasibaigti dėl laikino statinio naudojimo termino pasibaigimo, todėl tokių statinių nugriovimas yra iš įstatymo kylanti pareiga, kurios vykdymas yra konstitucinė asmenų priedermė (Konstitucijos 28 straipsnis).

Pripažinus atsakovų pareigą nugriauti statinius, nėra teisinio pagrindo jų teisėms į valstybinės žemės sklypą atsirasti, todėl kasacinis teismas plačiau nepasisako dėl teisų į valstybinę žemę atsiradimo pagrindų bei sąlygų.

Dėl įpareigojimo vykdyti viešojo administravimo funkcijas

Vadovaujantis Teritorijų planavimo ir statybos priežiūros įstatymo 2 straipsnio 3 punktu statybos valstybinę priežiūrą atlieka Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Vykdant teismų sprendimus valstybės naudai dėl savavališkos statybos, statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą ir statybos, kuri nėra savavališka ir nėra vykdoma pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, bet neatitinka statinio projekto sprendinių ar pažeidžia teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo valstybei atstovauja Inspekcija (Teritorijų planavimo ir statybos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 1 dalis).

Dėl šios nutarties 15 punkte nurodytų teisinių argumentų yra pagrindas pripažinti, kad statyba, kuri nors ir nėra savavališka ir nėra vykdoma pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, pažeidžia teisės aktų reikalavimus, todėl dėl statybos padarinių šalinimo valstybei privalo atstovauti Inspekcija (Teritorijų planavimo ir statybos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 1 dalis).

Procesas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose parodė, kad Inspekcija nevykdo jai įstatymu nustatytos viešojo administravimo funkcijos veikdama prieš valstybės interesus, ginamus įstatymo, t. y. nesiėmė jokių procesinių priemonių, kad būtų pakeista jos procesinė padėtis iš trečiojo asmens į ieškovę. Priešingai, neatlikdama įstatymu nustatytos pareigos, Inspekcija teikė argumentus, prieštaraujančius byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Esant pagrindui konstatuoti Inspekcijos viešojo administravimo funkcijų, įtvirtintų Teritorijų planavimo ir statybos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, nevykdymo faktą kasacinis teismas sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vadovaudamiesi CPK 47 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises, pagrįstai nusprendė, jog tuo atveju, jei atsakovai per teismo nustatytą terminą neatlaisvins 0,1618 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), leisti Inspekcijai arba Tarnybai, jos Kauno miesto skyriui pašalinti pastato (duomenys neskelbtini) ir kitų statinių (duomenys neskelbtini) likučius, esančius nurodytame žemės sklype, pateikti prašymą VĮ Registrų centro Kauno filialui dėl šių statinių daiktinių teisių ir juridinių faktų, susijusių su statiniais, išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, visas išlaidas išieškoti solidariai iš atsakovų.

Kasacinio skundo argumentai, kad teismai negalėjo nustatyti įpareigojimų Inspekcijai, kuri byloje dalyvauja trečiuoju asmeniu, šioje byloje susiklosčiusioje procesinėje situacijoje atmestini kaip nepagrįsti, nes Inspekcijos procesinis neveikimas, tiek atsižvelgiant į Teritorijų planavimo ir statybos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos atstovavimo valstybei pareigos nevykdymą, tiek į tai, kad ji neįstojo į bylą privalomo procesinio bendrininkavimo pagrindais (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas), negali būti prielaida jai tenkančias viešojo administravimo funkcijas perkelti kitam viešojo administravimo subjektui, neginti valstybės, kaip žemės sklypo savininkės, interesų ir nepasiekti civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties

Dėl šioje nutartyje nurodytų argumentų kasaciniai skundai atmetami, o Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 16 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 11,21 Eur tokių išlaidų. Atsižvelgiant į šios bylos teisinį rezultatą, jos priteistinos iš kasatorių po 5,61 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatorių Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (j. a. k. 288600210) ir R. J. (duomenys neskelbtini) po 5,61 Eur (penkis Eur 61 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Nutarties kopiją siųsti Nekilnojamojo turto registrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Gintaras Kryževičius

Algis Norkūnas