Baudžiamoji byla Nr. 2K-625/2013
Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00056-2011-2
Procesinio sprendimo kategorijos: (S)
1.2.22.1;
2.1.7.4
2013 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
sekretoriaujant Linai Baužienei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
nuteistojo A. Ž. gynėjui advokatui I. B.,
neviešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo pakeista dalis Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 5 d. nuosprendžio.
Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 5 d. nuosprendžiu A. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 4 dalimis, 2 dalies 5 punktu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį A. Ž. visą šį laikotarpį tęsti darbą.
A. Ž. išteisintas pagal BK 153 straipsnio, BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 6 d. nuosprendžiu Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 5 d. nuosprendis pakeistas: A. Ž. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas); panaikinta nuosprendžio dalis, kuria A. Ž. išteisintas pagal BK 153 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: A. Ž. nuteistas pagal BK 153 straipsnį laisvės atėmimu dvejiems metams, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. Ž. paskirta subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 5 d. nuosprendžiu A. Ž. paskirta bausmė pagal BK 253 straipsnio 1 dalį subendrinta su paskirta subendrinta bausme pagal BK 153 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus (bausmes iš dalies sudedant) ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir trims mėnesiams, kurios vykdymas pagal BK 75 straipsnį atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir neišeiti iš namų nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Viktoro Aiduko pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. Ž. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo gamino, laikė ir nešiojo savadarbius šaudmenis, t. y. 2007 m. pradžioje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, S. V. žvejybos reikmenų ir ginklų parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), įsigijęs,,D“ kategorijos šaunamąjį ginklą – dujinį-garsinį revolverį „ME 38 Compact-G“ Nr. 012371, ne mažiau kaip penkis dujinius-garsinius šovinius ir penkis guminius sviedinius, siekdamas padidinti įsigyto ginklo naudojamų dujinių garsinių šovinių kinetinę energiją, į revolverio būgnelio kameras įdėjo penkis dujinius-garsinius šovinius ir penkis guminius sviedinius-šratus, taip neteisėtai ir neturėdamas leidimo pagamino penkis savadarbius neunitarinius šaudmenis, kurie pagal 2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktą priskiriami draudžiamų ginklų ir šaudmenų kategorijai, kuriuos kartu su ginklu „ME 38 Compact-G“ Nr. 012371 nuo 2007 metų pradžios nešiojosi prie savęs ir laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kol 2011 m. sausio 31 d., 16.55 val., savadarbius šaudmenis kartu su ginklu paėmė policijos pareigūnai.
Be to, jis nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. kovo iki 2011 m. vasario mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), mažametės podukros E. V., gimusios (duomenys neskelbtini), akivaizdoje daugiau kaip vieną kartą vaikščiojo apsirengęs rūbais, nevisiškai dengiančiais nuogus lytinius organus, nuolat draudė E. V. dėvėti liemenėlę, už nepaklusimą bausdamas blokuojant kompiuterį, kas savaitę, pargriovęs E. V. ant lovos, kuteno pažastis ir krūtis, kišdamas ranką už liemenėlės, ne mažiau kaip vieną kartą, nusmaukęs E. V. apatines kelnaites ir pakėlęs jos kojas į viršų, apžiūrinėjo lytinių organų sritį, neva tikrindamas, ar ši apsiskutusi, taip atlikdamas veiksmus, galinčius sukelti pernelyg ankstyvą mažametės E. V. domėjimąsi lytine sritimi, ir tokiais veiksmais ją tvirkino. Taip pat dėl tvirkinimo veiksmų ir grasinimų apie juos niekam nepasakoti, kitų su tvirkinimo veiksmais susijusių įvykių, mažametei nukentėjusiajai E. V. buvo sukeltas potrauminio streso sindromas ir padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 6 d. nuosprendyje, kuriuo panaikinta Plungės rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 5 d. nuosprendžio dalis, kuria A. Ž. buvo išteisintas pagal BK 153 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, padarė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, o priimtas išteisinamasis nuosprendis dėl šios dalies yra neteisėtas ir nepagrįstas. Išanalizavusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatavo, jog nuteistojo A. Ž. kaltė tvirkinus mažametę E. V. nustatyta tokias įrodymais: 1) nukentėjusiosios E. V. ikiteisminio tyrimo teisėjai ir teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, kurie įvertinus E. V. amžių, socialinę brandą, taip pat visas Ž. šeimoje susiklosčiusias aplinkybės, yra nuoseklūs, logiški, neprieštaringi ir atitinkantys kitus byloje surinktus duomenis, todėl nėra pagrindo jais netikėti; 2) 2011 m. kovo 31 d. (05-02) teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, kuriame nurodyta, jog E. V. buvo diagnozuotos problemos, susijusios su įtariama seksualine prievarta, nustatyta, kad laikini psichikos sutrikimai, konstatuoti E. V. – reakcija į stiprų stresą, potrauminio streso sutrikimas, tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susiję (atsiradę) dėl šioje byloje nagrinėjamų įvykių ir vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (sutrikdęs jos sveikatą ilgesniam nei dešimties dienų laikotarpiui); 3) ekspertės V. K. parodymais, kuri nurodė, kad E. V. buvo ligoninėje ir jai buvo nustatytas stresas dėl seksualinės prievartos, o (duomenys neskelbtini) ją apžiūrėjęs gydytojas nustatė potrauminio streso sindromą; 4) liudytojos A. Ž. parodymais; 5) Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2011 m. liepos 21 d. specialisto išvada Nr. 11K-56 (11) bei Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus specialisto išvada Nr. 11K-85 (11); 6) kitais byloje surinktais duomenimis. Taigi, byloje surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad nuteistasis A. Ž. tvirkino mažametę nukentėjusiąją E. V., kuriai dėl prieš ją įvykdytos nusikalstamos veikos (dėl reakcijos į stresą) laikinai sutriko psichika, dėl to nukentėjusiajai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.
Šios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad kaltininkas suvokė, jog jis tvirkina mažametę nukentėjusiąją, žinojo jos amžių, gyvenant šeimoje kontroliavo jos gyvenimo sąlygas. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis norėjo nesunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą, tačiau jis, būdamas suaugęs žmogus ir matydamas, kad mažametei nemalonu, kad ji jaučiasi žeminama, pagal savo supratimą ir amžių stengiasi išvengti tokio nuteistojo elgesio (išeidama iš kambario, priešindamasi kelnių numovimui), į tai nereagavo, nors privalėjo suvokti ir būdamas psichiškai sveikas suvokė, kad jo veiksmai mažametei sukėlė (sukels) ir moralinį skausmą, dvasinius išgyvenimus ir leido mažametei nustatytam sveikatos sutrikimui atsirasti. Tarp A. Ž. pavojingos veikos – mažametės nukentėjusiosios tvirkinimo, ir atsiradusių pasekmių – nukentėjusiosios nesunkaus sveikatos sutrikdymo, yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Taigi kaltinamasis veikdamas netiesiogine tyčia padarė nusikaltimas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose ir 153 straipsnyje. Nusikalstamos veikos baigtos, nes nusikaltimas, numatytas BK 153 straipsnyje, baigtas nuo tvirkinamųjų veiksmų atlikimo pradžios, o numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose – sukėlus mažametei nurodytus padarinius, t. y. kai ji buvo nesunkiai sužalota savo šeimos nario (patėvio).
Kasatorius nuteistasis A. Ž. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 6 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Anot kasatoriaus, teismai netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“). Kasatorius pažymi, kad, pagrindžiant jo kaltę pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, buvo remtasi liudytojos V. V. parodymais, kuri nurodė, jog nepatarė kasatoriui į šaunamojo ginklo būgnelį dėti šaudmenis ir guminius sviedinius; 2011 m. vasario 10 d. specialisto išvada Nr. 40-25-1S1-0181; kasatoriaus parodymais, iš kurių sprendė, kad jis turėjo būti susipažinęs su saugaus elgesio ir naudojimosi ginklu instrukcija, nes galėjo naudotis vertėjo paslaugomis, tarnavo kariuomenėje, turėjo bendrą supratimą apie ginklą ir jo galimybes. Kasatorius pažymi, kad saugaus elgesio ir naudojimosi ginklu instrukcija, pateikta į bylą, nebuvo išversta į lietuvių kalbą, todėl jis negalėjo suvokti to, jog garsinio šovinio ir guminio šrato derinys turi daug didesnę kinetinę energiją. Tai, kad, teismo nuomone, kasatorius galėjo naudotis vertėjo paslaugomis, tarnavo kariuomenėje, kur įgijo bendrą supratimą apie ginklus ir jų savybes, nėra pakankama išvadai, jog kasatorius turėjo suvokti, kad jo veiksmais padidinama šaudmenų kinetinė energija, to nepagrindžia ir kiti byloje esantys objektyvūs duomenys. Kasatorius pažymi, kad 2011 m. sausio 31 d. pats pateikė tyrėjui savo turimą dujinį revolverį kartu su kompiuteriniu sisteminiu bloku, todėl, jei būtų žinojęs, jog garsinio šovinio ir guminio šrato derinys turi daug didesnę kinetinę energiją, būtų juos išėmęs ir nepateikęs dujinio revolverio su jo kamerose esančiais neunitariniais šaudmenimis arba apskritai nurodęs, kad reikalaujamų dokumentų ir daiktų pateikimo metu – tokio revolverio neturėjo, ėmęsis kitų atsargumo priemonių, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau taip nepasielgė. Tai, kasatoriaus nuomone, įrodo, kad jis buvo įsitikinęs, jog nieko draudžiamo nedaro. Nurodytų aplinkybių teismai nesiaiškino ir nekvietė į teismo posėdį pareigūnų, kurie 2011 m. sausio 31 d. atliko procesinius veiksmus, surašė reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolą, siekiant išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su dujinio revolverio paėmimu, o tai, kasatoriaus nuomone, turėjo esminės įtakos vertinant jo kaltės klausimą dėl neteisėto, neturint leidimo penkių savadarbių neunitarinių šaudmenų pagaminimo. Neapklausus policijos pareigūnų, buvo pažeistos kaltinamojo teisės, apklausti liudytojus (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ŽTK) 6 straipsnio 3 dalies d punktas).
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas jo kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 153 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose, vadovavosi išskirtinai tik nukentėjusiosios E. V. ir jos atstovės pagal įstatymą A. Ž. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, kurie buvo subjektyvūs ir pagrįsti tik aplinkybėmis, susijusiomis su mažametės nukentėjusiosios auklėjimu, kuris buvo priimtinas visiems šeimos nariams, tačiau tik prasidėjus santuokos nutraukimo procesui tarp kasatoriaus ir A. Ž. tapo kriminalizuotas. Kasatoriaus teigimu, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai iš esmės netyrė aplinkybių, susijusių su mažametės nukentėjusiosios E. V. 2011 m. sausio 31 d. skundu, jo pateikimu (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui. Tokio turinio skundas, kasatoriaus manymu, su atitinkamomis frazėmis, sakinių struktūra, loginiu minčių dėstymu negalėjo būti surašytas mažamečio asmens, kuriam tuo metu buvo trylika metų, o tik su suaugusiojo pagalba. Be to, neįvertinti duomenys, gauti iš (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus, susiję su šeimos socialinės aplinkos ištyrimu (2011 m. vasario 9 d. raštas Nr. AS-559 su priedais), kuriuose jokių neigiamų duomenų apie nukentėjusiosios gyvenamąją vietą nepateikiama, apie E. V. jos klasės vadovė taip pat atsiliepė teigiamai, nepastebėjo jokių jos asmenybės sutrikimų, ji mokėsi teigiamai (pagal 2009–2010 m. E. V. pažymių knygelę).
Apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas kasatoriaus kaltę pagal BK 153 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, vadovavosi Valstybinės teismo psichiatrijos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2011 m. gegužės 2 d. ekspertizės aktu Nr. 103MS-56, kurio 3 punkte nurodyta, kad tyrimas vyko 2011 m. vasario 4 d.–2011 m. vasario 10 d., E. V. buvo gydyta Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filiale Vaiko raidos centre, jai nustatyta diagnozė: problemos, susijusios su įtariama seksualine prievarta, reakcija į stiprų stresą; taip pat E. V. apžiūrėjo (duomenys neskelbtini) PSCP Gydytojų konsultacinė komisija ir 2011 m. vasario 11 d. nustatė diagnozę – potrauminio streso sindromas, ji nusiųsta pas reabilitologą. Nukentėjusioji nuo 2011 m. vasario 14 d. iki 2011 m. kovo 8 d. gydyta Palangos VRS „Palangos gintaras“, kur nustatyta diagnozė: potrauminio streso sindromas. Šie psichikos sutrikimai, kaip konstatuota teismo, – E. V. reakcija į stiprų stresą, o potrauminio streso sutrikimas – tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijęs su šioje byloje nagrinėjamais įvykiais ir, remiantis sveikatos apsaugos, teisingumo ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų įsakymu „Dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-298/158/A1-86, pagal šių Taisyklių IV 7.1 punktą vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (sutrikdęs jos sveikatą ilgesniam nei dešimties dienų laikotarpiui). Potrauminio streso sindromas yra emocinis sutrikimas, atsirandantis kaip reakcija į labai didelę psichinę traumą, gali pasireikšti kaip viena iš reakcijų, pavyzdžiui, į fizinį smurtą, seksualinį užpuolimą, karą, visų rūšių katastrofas ir kt. Šį sindromą sukeliantys stresai yra susiję su intensyvia baime (dažniausiai – mirties baime), siaubu ir beviltiškumu. Būdingas požymis – pasikartojantys trauminiai efektai, silpnėjanti reakcija į dirgiklį. Kenčiantiems nuo potrauminio streso sindromo sunku sutelkti dėmesį, sutrinka atmintis, miegas, perdėtas dirglumas, vystosi psichologinė amnezija, emocinis bukumas, pastebimi somatiniai sutrikimai. Tačiau, kaip nurodyta pirmiau, (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, teikdamas duomenis apie A. Ž. ir A. Ž. socialinės aplinkos ištyrimą, nieko neigiamo nenurodė, klasės vadovė apie mažametę atsiliepė teigiamai, jos mokymosi rezultatai buvo geri. Be to, kasatoriaus nuomone, akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino ir 2011 m. gegužės 2 d. ekspertizės akte Nr. 103MS-56 kilusių prieštaravimų: (duomenys neskelbtini) PSCP GKK 2011 m. vasario 11 d. ir Palangos VRS „Palangos gintaras“ nustatytos diagnozės skiriasi, taip pat nebuvo spręstas klausimas dėl ekspertizės akte trūkstamų duomenų apie tai, ar E. V. Palangos VRS „Palangos gintaras“ buvo būtinas toks ilgas reabilitacinis gydymas, o šie duomenys, kasatoriaus nuomone, turėjo įtakos jo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus. Apeliacinės instancijos teismas, patvirtindamas 2011 m. gegužės 2 d. ekspertizės akto Nr. 103MS-56 pagrįstumą, rėmėsi ir teisiamajame posėdyje apklaustos psichiatrės ekspertės V. K. parodymais, kuri patvirtino ekspertizės akto išvadą, nors ji rėmėsi tik dokumentais, esančiais byloje, netyrė pačios E. V., neįvertino jai nustatytų diagnozių skirtumų, todėl tokie parodymai negali būti objektyvūs ir pagrįsti duomenys. Byloje netirta ir tai, kodėl tik prasidėjus kasatoriaus ir A. Ž. skyryboms imtasi veiksmų iškelti aikštėn tariamą mažametės nukentėjusiosios tvirkinimą. A. Ž., apklausiama 2011 m. sausio 31 d., nurodė, kad namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), 2011 m. sausio 14 d., apie 21.30 val., jos dukra E. V. nurodė, jog A. Ž. prie jos seksualiai priekabiavo, taip pat pažymėjo, kad dukra buvo nurodžiusi ir daugiau priekabiavimo aplinkybių, tačiau neaišku, kodėl tik po septyniolikos dienų buvo kreiptasi į ikiteisminio tyrimo įstaigą. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad tyrimo metu – 2011 m. vasario 15 d. – A. Ž. tyrėjui pateikė papildomus daiktus: nešiojamąjį kompiuterį, knygą, kurią E. V. tariamai privalėjo skaityti, ir pan., nurodė papildomus duomenis apie A. Ž., neigdama abiejų bendrai pasirinktą E. V. auklėjimo būdą, tačiau šios aplinkybės teisiamajame posėdyje nebuvo tiriamos ir vertinamos.
Kasatorius pažymi, kad pagal BPK nuostatas teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis), pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas), taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai ir nešališkai, ne atskirai, o jų visetas, tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatytą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-43/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-43/2006">2K-43/2006</a>). Kasatorius pažymi, kad, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pagal BK 153 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, į ją neįtrauktas fizinio ar kitokio smurto panaudojimas prieš mažametį. Mažamečio asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis, pavyzdžiui, demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, prašant glostyti kaltininko lytinius organus, jį nurengiant, taip pat lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo bylose“). Taigi, kasatoriaus nuomone, buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai bei netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Nuteistojo A. Ž. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 253 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasaciniame skunde nesutinkama su pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų atlikto byloje surinktų įrodymų tyrimo metu padarytomis išvadomis, kurios, teismų nuomone, pagrindė kasatoriaus kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje. Kasatoriaus nuomone, nebuvo nustatytas subjektyvusis nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, požymis – jo kaltė, nes jis nežinojo, kad kaltinime nurodytais savo veiksmais, t. y. įdėdamas į revolverio būgnelio kameras penkis dujinius-garsinius šovinius ir penkis guminius sviedinius-šratus, taip neteisėtai pasigamins savadarbius neunitarinius šaudmenis.
Byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės: tirti pateiktas nuteistajam priklausantis revolveris Nr. 012371 yra pramoninės gamybos, 9 mm kalibro, „D“ kategorijos, tinkamas šaudymui, „ME38 Compact-G“ dujinis-garsinis šaunamasis ginklas, kuris skirtas šaudyti 9 mm kalibro dujiniais-garsiniais šoviniais, taip pat šoviniais su guminiu sviediniu, o jame buvę ir tirti pateikti šoviniai ir guminiai sviediniai – savadarbiai neunitariniai šoviniai, kurių kinetinė energija yra 15,6 J, t. y. didesnė nei 7,5 J. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (redakcija, galiojusi veikos padarymo metu, t. y. nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. kovo 1 d.) 6 straipsnio nuostatas „D“ kategorijos šovinių su guminiu sviediniu kinetinė energija negali viršyti 7,5 J. Didesnė, negu ši nustatyta Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 6 straipsnio 5 punkte sviedinio kinetinė energija reiškia, kad toks šaudmuo priskiriamas ne „D“, bet „B“ arba „C“ kategorijai, o šių kategorijų šaudmenų įsigijimui, taip pat ir gaminimui reikalingas leidimas, kurio, kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, kasatorius neturėjo.
Teisėjų kolegija pažymi, jog pirkdamas ginklą ar šaudmenis asmuo privalo žinoti, kad turi laikytis įstatymų nustatytos naudojimosi ginklu tvarkos, kuri, be to, šiuo atveju, kaip nustatyta byloje, A. Ž. ginklo pirkimo metu buvo paaiškinta, o nesuprantant jos, ar nesant tikram dėl tam tikrų reikalavimų, susijusių su ginklo ir šaudmenų naudojimu, asmuo privalo papildomai pasidomėti pats, todėl kasatoriaus nurodyti veiksmai, kad ginklą pareigūnams jis atidavė pats, nepaneigia to, kad jis į „D“ kategorijai pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą priskiriamą ginklą – dujinį-garsinį revolverį „ME38 Compact-G“, kartu su šiuo ginklu šaudymui tinkamais dujiniais-garsiniais šoviniais pridėjo guminių sviedinių, taip akivaizdžiai padidindamas jų kinetinę energiją.
Teisėjų kolegijos nuomone, kad, priešingai nei nurodyta kasaciniame skunde, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai priėjo prie vienodos išvados dėl kasatoriaus kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje. Išvadas dėl A. Ž. kaltės teismai padarė laikydamiesi BK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištyrę byloje surinktus įrodymus: reikalaujamų daiktų pateikimo protokolą, kuriame užfiksuota, kad ginklas buvo pateiktas pagal policijos komisariato tyrėjo R. Ž. reikalavimą; specialisto išvadą Nr. 40-25-IS1-0181 dėl revolverio ir šovinių tyrimo ir joje nustatytas aplinkybes; liudytojos V. V. parodymus dėl A. Ž. revolverio įsigijimo aplinkybių ir jam pateiktos informacijos ginklo bei šaudmenų įsigijimo metu; paties kasatoriaus parodymus apie ginklo ir šaudmenų įgijimą; gyvenimišką patirtį, patvirtinančią jo turėtą asmeninį bendrąjį susipažinimą ir suvokimą apie ginklus bei šaudmenis; įvertinę kiekvieną iš jų atskirai ir jų visumą, taip pat jų patikimumą, todėl konstatuoti, kad nagrinėjant bylą padaryti esminiai BPK pažeidimai, nėra teisinio pagrindo.
Be to, teismų padarytos išvados dėl A. Ž. veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymo, atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šios kategorijos bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY5LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-269/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-269/2009">2K-269/2009</a>, 2K-520/2010).
Dėl BK 153 straipsnio, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktų taikymo
Iš esmės kasatorius ginčija įrodymų vertinimą apeliacinės instancijos teisme, kuris, remdamasis byloje esančiais įrodymais: nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjai ir teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės 2011-03-31–05-02 aktu, liudytojos ekspertės V. K. parodymais, liudytojos A. Ž. parodymais, Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2011 m. liepos 21 d. specialisto išvada Nr. 11K-56 (11), Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus specialisto išvada Nr. 11K-85 (11), konstatavo, kad kasatoriaus veiksmai atitinka BK 153 straipsnio sudėtį, ir pripažino, kad nors ir nesiekdamas, tačiau suvokdamas, kad toks jo elgesys mažametei nukentėjusiajai nepriimtinas, sukelia nemalonius pojūčius, ji jiems priešinasi, tokių veiksmų nenutraukė, dėl to atsirado ir kiti neigiami padariniai – nesunkus mažametės sveikatos sutrikdymas, kurio A. Ž. nesiekė, bet sąmoningai leido jam atsirasi (netiesioginė tyčia pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus).
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija.
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nagrinėdamas kasacinį skundą, kasacinės instancijos teismas negali apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, dėl įrodymų pakankamumo pakeisti savomis išvadomis. Tai reiškia, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.
Taigi, kasatoriaus nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 153 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, nenustačius BK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių esminių pažeidimų, galėjusių lemti neteisingo ir neteisėto teismo sprendimo priėmimą, netinkamą bylos išnagrinėjimą, nėra pagrindas keisti ar naikinti teisėtą apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį. Be to, kasatorius iš esmės ir kasaciniame skunde neneigia atlikęs kaltinime jam inkriminuotus veiksmus. Pažymėtina, kad BK 153 straipsnyje numatyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio asmens seksualinį neliečiamumą, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius. Tvirkinamieji veiksmai baudžiamajame įstatyme nėra apibrėžti, nenustatyta, kas sudaro tokių veiksmų turinį. Tvirkinamųjų veiksmų turinį atskleidžia teismų praktikos išaiškinimai, pagal kuriuos mažamečio tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, 2K-205/2013, 2K-252/2013). Taigi, nepriklausomai nuo: kasatoriaus aiškinimo apie vaiko auklėjimo būdus ir tam pasirinktas priemones, taip pat nuo to, kada nuo sužinojimo apie prieš mažametę atliktus veiksmus buvo paduotas skundas dėl A. Ž. veiksmų ikiteisminio tyrimo įstaigai, ankstesnio motinos elgesio, kasatoriaus nuomone, leidusio suprasti, kad ji pritarė jo vykdomam E. V. auklėjimo metodui, kaltinime nurodyti veiksmai, kuriuos pagal byloje surinktus įrodymus A. Ž. atliko su mažamete nukentėjusiąja, jai priešinantis tokiems veiksmams rodant nepasitenkinimą, kaip nurodė E. V. – jaučiantis nemaloniai, pažemintai, tinkamai įvertinti kaip tvirkinamieji veiksmai (BK 153 straipsnis), kurie neabejotinai maždaug trylikos metų amžiaus vaikui sukelia ar gali sukelti per ankstyvą domėjimąsi lytiniais santykiais. Su mažamečiu atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai, yra baudžiami, nepriklausomai nuo jo tėvų požiūrio ir nuomonės, kad jie tam tikrais, tik jų nuomone, o ne teisės prasme, priimtinais metodais auklėja vaiką, todėl tokia kasatoriaus pozicija pagrįstai vertinta kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Kasatoriaus nurodyti byloje esantys įrodymai: E. V. 2009–2010 m. pažymių knygelė ir jos teigiama charakteristiką iš mokyklos, 2011 m. vasario 9 d. šeimos aplankymo aktas dėl gyvenimo sąlygų Ž. namuose nustatymo, vertinant visus byloje surinktus įrodymus, nepaneigia teisingai ir pagrįstai apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuoto nukentėjusiosios E. V. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, atsiradusio būtent dėl kasatoriaus atliktų tvirkinamųjų veiksmų šeimoje prieš mažametę nukentėjusiąją.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad netinkamo baudžiamojo įstatymo, t. y. BK 253 straipsnio 1 dalies, 153 straipsnio, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktų, taikymo atvejo nenustatyta (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis). Taip pat nenustatyta ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos A. Ž. teisės, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), todėl pagrindų keisti ar naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius nėra (BPK 382 straipsnio 1 punktas).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. Ž. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Vladislovas Ranonis
Viktoras Aidukas
