Baudžiamoji byla Nr. 2K-630/2013
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00519-2010-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.1.2.7;
1.2.14.7.2.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. T. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. spalio 15 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 6 d. nutarties.
Šiaulių apygardos teismo 2012 m. spalio 15 d. nuosprendžiu R. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme trejiems metams.
Iš R. T. priteista AB DNB lizingas (ankstesnis pavadinimas - UAB DnB NORD lizingas; toliau – AB DNB lizingas) 41 432,80 Lt turtinės žalos atlyginimo, likusi civilinio ieškinio dalis palikta nenagrinėta.
Iš R. T. nuspręsta išieškoti 362,81 Lt proceso išlaidų valstybės naudai.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 6 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2012 m. spalio 15 d. nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio išsprendimo pakeista. Iš R. T. priteistas atlyginti turtinės žalos dydis padidintas iki 61 413, 29 Lt ir ši suma priteista atlyginti AB DNB lizingas.
Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Nuteistojo R. T. apeliacinis skundas atmestas.
Civilinis ieškovas AB DNB lizingas kasacinio skundo nepateikė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
R. T. nuteistas už tai, kad iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, o būtent: R. T. Šiauliuose, AB DNB lizingas Šiaulių atstovybėje, 2007 m. gruodžio 27 d. su AB DNB lizingas sudarė lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl automobilio BMW 730, 2005 m. (valst. nr. (duomenys neskelbtini) 140 000 Lt vertės, priklausančio AB DNB lizingas, valdymo ir naudojimosi ilgalaikės išperkamosios nuomos. 2007 m. gruodžio 27 d. įmokėjo 42 000 Lt pradinį įnašą bei nuo 2008 m. sausio 28 d. iki 2009 m. gruodžio 16 d. įmokėjo privalomas įmokas: 1 376,84 Lt, 1 384,61 Lt, 1 301,72 Lt, 90,73 Lt, 1 400,28 Lt, 1 408,19 Lt, 1 416,13 Lt, 1 412,68 Lt, 264,27 Lt, 1 156,80 Lt, 1 289,05 Lt, 140,44 Lt, 1 373,35 Lt, 64,63 Lt, 1 256,8 Lt, 189,73 Lt, 973,91 Lt, 481,20 Lt, 1 521,99 Lt, 1 528,62 Lt, iš viso 63 561,19 Lt, po to įmokų mokėjimą nutraukė. AB DNB lizingas nuo 2010 m. kovo 2 d. nutraukė minėtą sutartį bei telefonu R. T. pareikalavo iki 2010 m. kovo 19 d. grąžinti automobilį. R. T. automobilio negrąžino. Šiais veiksmais jis iššvaistė jam patikėtą didelės – 76 432,81 Lt vertės AB DNB lizingas nuosavybės teise priklausantį automobilį BMW 730 (valst. nr. (duomenys neskelbtini)
Nuteistasis R. T. kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. spalio 15 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 6 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius mano, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus, todėl priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus.
Kasatorius pažymi, kad bylos duomenys rodo, jog lizingo sutartį sudarė ne tam, kad automobilį BMW 730 galima būtų įsigyti labai maža kaina, o vėliau jį sau naudingomis sąlygomis perleisti tretiesiems asmenims ir turto savininkui sudaryti tokias sąlygas, kurioms esant nebūtų galima jam, t. y. AB DNB lizingas, atlyginti patirtus nuostolius, sumokėti baudas ir delspinigius (jei tokie būtų pripažinti civilinio proceso tvarka). Neva šį teiginį patvirtina tai, kad sudarydamas lizingo sutartį įmokėjo 42 000 Lt pradinę įmoką bei laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 28 d iki 2009 m. gruodžio 16 d. buvo padaryta dvidešimt mokėjimų pagal Lizingo sutarties mokėjimo grafiką, bendra atliktų mokėjimų suma sudaro 63 561,19 Lt. Skunde nurodoma, kad didžioji dalis mokėjimų atlikta tuo metu, kai automobilis BMW 730 buvo naudojamas kitų dviejų asmenų, o tai, pasak kasatoriaus, dar kartą įrodo, kad ketinimo iššvaistyti minėtą turtą jis neturėjo ir siekė, kiek tai įmanoma, vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad iš bylos medžiagos matyti, jog tuo metu, kai su juo susisiekė AB DNB lizingas atstovai jis jiems dėl susidariusios situacijos nemelavo, nurodė, kad automobilio nėra. Su AB DNB lizingas atstovais bendravo, jiems sakė tiesą ir siūlė įvairius variantus dėl atitinkamos situacijos išsprendimo. Tai neva įrodo, kad jis nuo savo sutartinių įsipareigojimų nesislapstė ir siekė situaciją išspręsti derybų keliu. Be to, nei iki Lizingo sutarties sudarymo, nei po jos sudarymo, nei po to, kada lizingo sutartis buvo nutraukta, jis nesiekė sumažinti savo mokumo. Iš bylos medžiagos matyti, kad civilinio ieškinio užtikrinimui yra taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas didelę vertę turinčiam nekilnojamajam turtui: žemės sklypui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o vertė 19 400 Lt; žemės sklypui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o vertė 7 300 Lt; žemės sklypui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o vertė 49 390 Lt. Taigi, bendra šių objektų vertė yra 76 090 Lt, o tai gerokai viršija iš jo (R. T.) priteistą AB DNB lizingas naudai sumą. Be to, jis yra dirbantis asmuo. Akcentuotina tai, kad AB DNB Lizingas 2010 m. kovo 31 d., rašydamas pareiškimą į policiją, daugiau akcentavo jiems nuosavybės teise priklausančio turto pagrobimą ir dėl šios priežasties civilinių teisinių santykių nebuvimą. Tačiau nepaisyta galimybės iš jam (kasatoriui) nuosavybės teise priklausančio turto išieškoti patirtus nuostolius, AB DNB lizingas nesikreipė į teismą ieškininės teisenos tvarka, t. y. nesiekė įgyvendinti CPK 5 straipsnio nuostatų žalos ir nuostolių atlyginimo tikslu. Kasatorius pažymi, kad ne baudžiamosiomis, o civilinėmis teisinėmis priemonėmis šią situaciją buvo galima išspręsti. CPK 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinys atsakovui, kurio gyvenamoji vieta nežinoma, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą. CPK įtvirtina ir tai, kad ieškovas gali prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jis tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje šiame skirsnyje nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnis). Taigi, AB DNB lizingas turėjo ir šiuo metu turi efektyvią galimybę pasiekti pagrindinį savo tikslą - kompensuoti patirtą žalą ir nuostolius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad automobilis BMW 730 dar ikiteisminio tyrimo metu buvo surastas ir pargabentas į Lietuvą.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas savaip interpretavo Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimuose išdėstytus imperatyvus, o tai reiškia, kad pažeidė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad aptariamoje byloje civiliniai teisiniai santykiai perėjo į baudžiamuosius teisinius santykius, nurodė, kad, skirtingai nei nustatyta byloje, lizingo davėjo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas dėl jo (kasatoriaus) sąmoningų veiksmų, kurie padarė Lizingo sutarties vykdymą neįmanomą. Kasatorius pažymi, kad, kitaip nei suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog jo mokumas ir dėl to esanti galimybė atlyginti jam pareikštą ieškinį civilinio proceso tvarka nepašalina baudžiamosios atsakomybės pagrįstumo. Nuteistasis pabrėžia tai, kad buvo ir yra įsitikinęs, jog tarp jo ir AB DNB lizingas susiklostė išskirtinai civiliniai teisiniai santykiai ir visi probleminiai klausimai, kurie susiję su šia sutartimi, turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. Šis manymas grindžiamas tiek Lizingo sutarties 4.14, 9.6 punktais, tiek bylos aplinkybėmis, tiek Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo akcentuota praktika. O tai, kasatoriaus manymu, reiškia, kad jis neturi būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kasatorius nurodo, kad apie tai, jog tarp jo ir AB DNB lizingas susiklostė ne baudžiamieji, o civiliniai teisiniai santykiai, liudija ir apeliaciniame skunde išsakyti argumentai dėl to, kad Lizingo sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, todėl kaip ir bet kuris fizinis asmuo prisiėmė jam stipraus kontrahento pateiktas lizingo sutarties sąlygas (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-475/2001, 3K-3-536/2008). Sudarant tipines sutartis, silpnesnės šalies derybinės galios yra ribotos, todėl silpnesnioji šalis atitinkamas sutartis dažniausiai pasirašo neskaitant, nes jose neįmanoma padaryti kokių nors pakeitimų. Kasaciniame skunde teigiama, kad analizuojant Lizingo sutartį matyti, jog ji buvo parengta iš anksto ir su juo (kasatoriu), kaip ir su bet kuria kita sutarties šalimi, nebuvo derinama. Pastarosios sutarties tekstas akivaizdžiai įrodo, kad ji taikoma ne tik konkrečios transporto priemonės lizingui (finansinei nuomai), bet ir kitam turtui (pvz., lizingo sutarties 2.5.3 punktas, lizingo sutarties 2.5.4 punktas). Konkretus lizingo sutarties dalykas nurodomas tik lizingo sutarties specialiose sąlygose. Kasaciniame skunde pažymėta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pripažinta, kad kai sutarčiai sudaryti yra naudojamos standartinės sutartys ar standartinės sutarčių sąlygos, jas naudojanti šalis privalo atskleisti informaciją, kad sutartis sudaroma pagal iš anksto parengtas standartines sutarties sąlygas ir sudaryti galimybę tinkamai kitai šaliai su šiomis sąlygomis susipažinti (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-1/2003, 3K-3-516/2006, 3K-3-545/2007, 3K-3-80/2008). Šios pareigos nevykdymo pasekmė - sutarties standartinės sąlygos, su kuria nebuvo sudaryta tinkama galimybė susipažinti, neprivalomumas prisijungusiai šaliai (CK 6.185 straipsnio 2 dalis). Nuteistasis teigia, jog pastarųjų aspektų akcentavimas apeliaciniame skunde pateikiamas ne dėl to, kad būtų galima atsiriboti nuo iškilusios problemos, o dėl to, kad jo pripažinimas kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį iš esmės nulemtas Lizingo sutarties 4.7 punktu, kuris draudžia perleisti teisę naudotis turtu be AB DNB lizingas sutikimo, nors Lizingo sutarties 1.1 punkte nurodyta, kad AB DNB lizingas, įsigijęs kliento nurodytą turtą, suteikia teisę klientui išperkamosios nuomos pagrindu lizingo termino metu valdyti ir naudotis turtu, o klientas moka lizingo mokėjimus, nustatytus Mokėjimų grafike-sąskaitoje. Pažymėtina, kad bendrąja prasme iš lizingo sutarties esmės logiškai išplaukia tai, kad asmuo, gavęs turtą naudoti ir valdyti, neturi teisės disponuoti turtu, t. y. jį perleisti be lizingo bendrovės sutikimo, ir tik toks pažeidimas, esant jau minėtoms papildomoms sąlygoms, gali lemti asmens baudžiamąją atsakomybę pagal BK 184 straipsnio atitinkamą dalį.
Kasatorius tvirtina, kad bylos duomenys rodo, jog nėra nustatyti jokie faktiniai duomenys, kad jis automobilį BMW 730 būtų kam nors perleidęs negrįžtamai (dovanojęs, pardavęs ar pan.). Bylos duomenys rodo tai, kad jis, matydamas, jog nepajėgs išmokėti visos automobilio kainos lizingo bendrovei, ieškojo gerai pažįstamų žmonių, kurie jį nupirktų ir taip sumažintų jo išlaidas. Būtent dėl tokio poelgio situacija susiklostė taip, kad po to, kai automobilį BMW 730 perdavė naudotis V. R., jis atsidūrė pas V. R. aplinkos, bet jam nepažįstamus asmenis, o vėliau šių asmenų buvo nugabentas į Ukrainos Respubliką. Taigi, automobilio BMW 730 naudojimosi teisės perleidimas tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismo klaidingai buvo prilygintas turto perleidimui. Nuteistasis, akcentuodamas ne baudžiamųjų, o civilinių teisinių santykių tarp jo ir AB DNB lizingas buvimą, atkreipia dėmesį ir į kitus probleminius ir civilinio ginčo objektu galinčius tapti Lizingo sutarties sudarymo aspektus, o būtent į tai, kad tik ant kai kurių Lizingo sutarties lapų esantys jo parašai dar neįrodo to, kad buvo tinkamai supažindintas su visomis Lizingo sutarties sąlygomis. Nuteistasis teigia, kad tarp jo ir AB DNB lizingas civilinių teisinių santykių buvimą patvirtina ir CK 6.567 straipsnyje pateikta lizingo sutarties samprata, kuriai, jo nuomone, prieštarauja Lizingo sutartis.
BK 184 straipsnyje aprašyta nusikalstama veika gali būti padaroma tyčia ar dėl neatsargumo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jo (kasatoriaus) veiksmuose dėl svetimo turto iššvaistymo yra netiesioginė tyčia. Tokią pačią išvadą padarė apeliacinės instancijos teismas. Savo išvadai pagrįsti apeliacinės instancijos teismas naudojo BK 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, tačiau jos turinys atskleistas pažeidžiant baudžiamosios teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažintas nuostatas. Tiek tiesioginės tyčios ar netiesioginės tyčios, tiek nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo sąvokos konstruojamos intelektualinio ir valinio kriterijų pagrindu. Netiesioginės tyčios intelektinis kriterijus BK 15 straipsnio 3 dalyje atskleistas per nuostatą, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį. Tai reiškia, kad jis (kasatorius) turėjo suprasti, kad perduodamas automobilį BMW 730 naudotis jam gerai žinomiems asmenims darė nusikalstamą veiką. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pats konstatavo, kad jis (kasatorius) suprato, jog pažeidžia turto savininko interesus, daro jam materialinę žalą. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada dėl intelektinio kaltės momento neatitinka BK 15 straipsnyje įtvirtintos netiesioginės tyčios apibrėžimo. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog byloje nenustatyta, kad jis būtų siekęs prarasti turtą, o tai dar kartą įrodo, jog jo veiksmuose nėra privalomo netiesioginės tyčios intelektinio kriterijaus. Apeliacinės instancijos teismas neatskleidė ir kitos netiesioginės tyčios intelektinio kriterijaus dalies, t. y. kaip pasireiškė jo numatymas, kad dėl veikimo ar neveikimo AB DNB lizingas neteks automobilio BMW 730. Galiausiai (lygiai taip pat kaip ir pirmosios instancijos teismas) neatskleidė ir to, kaip konkrečiu atveju pasireiškė sąmoningas leidimas padariniams atsirasti. Kasatorius pažymi, kad, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes bei į pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo nurodytas veikos kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį motyvus, akivaizdu, kad tokia nusikalstamos veikos padarymo vieta kaip AB DNB lizingas Šiaulių atstovybė negali būti, nes tai reikštų, kad svetimo turto iššvaistymas įvyko ne automobilio BMW 730 perdavimo kitiems asmenims vietoje, o AB DNB lizingo Šiaulių atstovybėje. Be to, apeliacinės instancijos teismas 2013 m. birželio 6 d. nutartyje nurodė, kad jis nesiekė žalingų padarinių, o tai reiškia, kad tokia nusikalstamos veikos padarymo vieta kaip Šiauliai, AB DNB lizingas Šiaulių atstovybė, negali būti. Nuteistasis teigia, kad bylos faktinių aplinkybių neatitinka ir apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog nusikalstamos veikos padarymo laikas yra data, iki kurios jis buvo įpareigotas vykdyti sutartį ir grąžinti automobilį BMW 730 jo teisėtam savininkui, t. y. 2010 m. kovo 19 d. Bylos faktinės aplinkybės rodo, kad automobilio BMW 730 lizingo sutartis buvo vienašališkai nutraukta iki 2010 m. kovo 19 d., todėl sutartiniai santykiai tarp jo ir AB DNB lizingas buvo nutrūkę. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas lygiai taip, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neišdėstė įtikinamų argumentų dėl netiesioginės tyčios buvimo. Tas pats pasakytina ir dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl V. R. veiksmų, automobilį BMW 730 perduodant tiems asmenims, kurie jį vėliau nugabeno į Ukrainos Respubliką. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė įtikinamų motyvų, kodėl tikima V. R., jo sutuoktinės K. R. ir jo draugo Ž. K. parodymais. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinėss instancijos teismas R. G. duotus parodymus pripažino nepatikimais dėl to, kad šis yra jo geras draugas, o tuo pačiu pagrindu Ž. K. parodymus pripažino patikimais. Prieštaringais ir neįtikinamais argumentais pasisakyta ir dėl R. Juciaus parodymų. Be to, jie nutartyje pateikti kitaip nei duoti jį apklausiant teisme. R. J. parodymų davimo metu kategoriškai akcentavo tai, kad S. M. yra ne jo (kasatoriaus), o V. R. geras draugas, ir tai, kad šie asmenys yra susiję ir su kito automobilio dingimu. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino, kokioms esant aplinkybėms automobilis BMW 730 atsidūrė pas V. R. draugą S. Matulionį, o paskui buvo perduotas Ž. G. turint tikslą jį išgabenti į Ukrainos Respubliką. Taip pat nuteistasis pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog jis vengė bendrauti su AB DNB lizingo bendrovės atstovais, nors bylos faktinės aplinkybės rodo kitaip. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, kasatoriaus manytina, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, o tai laikytina BPK 320 straipsnio nuostatų pažeidimu.
Atsiliepimu į nuteistojo R. T. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras S. Bekišas prašo skundą atmesti. Atsiliepime pateikiami išsamūs teisiniai argumentai ir nurodoma, kad su nuteistojo R. T. kasaciniu skundu nesutinkama. Prokuroras pažymi, kad skunde išdėstyti argumentai ir prašymai yra nepagrįsti, o apeliacinės instancijos teismas dar kartą patikrinęs bylą nepadarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl laiko, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartis ir Šiaulių apygardos teismo 2012 m. spalio 15 d. nuosprendžio dalis, kuri apeliacinės instancijos teismo palikta nepakeista, yra teisėti ir pagrįsti.
Atsiliepimu į nuteistojo R. T. kasacinį skundą AB DNB lizingo atstovė advokatė K. Balevičienė prašo skundą atmesti. Taip pat nurodoma, kad AB DNB lizingas už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą APB,,Pivoras, Balevičienė, Aleksaitė ir partneriai“ sumokėjo 1 210 Lt (tarp jų ir PVM), tai patvirtinantis mokėjimo nurodymas pridedamas. Todėl, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, prašoma priteisti iš R. T. 1 000 Lt (išlaidų suma be PVM) išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo surašymą į kasacinį skundą.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti juos ir bylą nutraukti – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.
Iš kasacinio skundo turinio (kuriame, pakartojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus bei Baudžiamojo proceso kodekso atitinkamų straipsnių reikalavimus, kurių, kasatoriaus nuomone, nebuvo laikomasi) matyti, kad kasatorius, teigdamas, jog jo kaltumas padarius nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, neįrodytas, iš dalies ginčija įrodymų vertinimą bei pateikia argumentus dėl šio nusikaltimo sudėties nebuvimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti suvaržiusiais nuteistojo gynybos teises ar kitaip sutrukdžiusiais teismams išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nenustatė. Kasatoriaus teiginiai, kad teismų sprendimai nepagrįsti, kad vertinant įrodymus pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai, prieštarauja priimtų skundžiamų sprendimų turiniui. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti, rungimosi principas (BPK 7 straipsnis) nebuvo pažeistas, visi pateikti prašymai buvo sprendžiami nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Priimtame nuosprendyje įrodymai, tiek kaltinantys, tiek teisinantys, išdėstyti, išanalizuoti bei atitinkamai įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, neturi teisinio pagrindo, todėl kasatoriaus argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimas, atmestini.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir jeigu teismas nusprendžia apeliacinius skundus atmesti, pagal BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus priimamoje nutartyje nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismas šių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius apelianto argumentus, kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniame skunde, priimtoje nutartyje yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Dėl kasatoriaus argumentų, kad tarp jo ir AB DNB lizingas susiklostė išskirtiniai civiliniai, o ne baudžiamieji santykiai, jog jis pasirašydamas lizingo sutartį kaip fizinis asmuo prisiėmė stipraus kontrahento pateiktas lizingo sutarties sąlygas ir su jomis nebuvo tinkamai supažindintas bei dėl inkriminuoto nusikaltimo subjektyviosios pusės būtinojo požymio – netiesioginės tyčios, išsamiai ir motyvuotai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje ir kasacinės instancijos teismas, neatkartodamas analogiškų motyvų, neturi teisinio pagrindo nesutikti su pateiktomis teismo išvadomis minėtais klausimais.
Dėl Baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalies taikymo
Pagal BK 184 straipsnį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą (ar jo žinioje esantį) turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kyla tada, kai kaltininkas iššvaisto didelės vertės, t. y. kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis), turtą (ar turtinę teisę).
Byloje nustatyta, kad kasatorius R. T. Šiauliuose, AB DNB lizingas Šiaulių atstovybėje, 2007 m. gruodžio 27 d. su AB DNB lizingas sudarė lizingo sutartį dėl automobilio BMW 730, 2005 m. (valst. nr. (duomenys neskelbtini) 140 000 Lt vertės, priklausančio AB DNB lizingas, valdymo ir naudojimosi ilgalaikės išperkamosios nuomos. Sutarties sudarymo dieną įmokėjo 42 000 Lt pradinį įnašą bei nuo 2008 m. sausio 28 d. iki 2009 m. gruodžio 16 d. įmokėjo privalomas įmokas, iš viso 63 561,19 Lt, po to įmokų mokėjimą nutraukė. AB DNB lizingas nuo 2010 m. kovo 2 d. nutraukė minėtą sutartį bei pareikalavo iš R. T. iki 2010 m. kovo 19 d. grąžinti automobilį. R. T. automobilio negrąžino, negalėjo nurodyti jo tikslios buvimo vietos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kasatorius ne tik nevykdė lizingo sutartyje numatytų įsipareigojimų, nustatytais terminais nemokėjo įmokų, bet ir žinodamas, kad pagal lizingo sutarties 4.7 punktą jam griežtai draudžiama perleisti teisę naudotis automobiliu be AB DNB lizingas sutikimo, sąmoningais veiksmais svetimą, jam patikėtą turtą, be lizingo davėjo žinios ir sutikimo, neatlygintinai, be jokių rašytinių dokumentų, perleido treriesiems asmenims. Pats kasatorius nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl neteisėto, kaip jis teigė, turto užvaldymo. Dėl šių kasatoriaus veiksmų svetimas bendrovės turtas buvo prarastas. Taigi tokiais veiksmais R. T. iššvaistė jam patikėtą didelės – 76 432,81 Lt vertės AB DNB lizingas nuosavybės teise priklausantį automobilį BMW 730 (valst. nr. (duomenys neskelbtini) Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes abejonių nekyla, kad sudarius Lizingo sutartį dėl automobilio BMW ilgalaikės išperkamosios nuomos tarp R. T. ir Lizingo bendrovės susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, tačiau, kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, tolesni R. T. veiksmai padarė Lizingo sutarties vykdymą neįmanomą, lizingo davėjo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas dėl nuteistojo sąmoningų veiksmų, kurie padarė Lizingo sutarties vykdymą neįmanomą. Todėl, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padaryta nusikalstama veika pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai.
Remiantis tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo kasaciniame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti, jais remiantis naikinti ar keisti teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo R. T. kasacinį skundą.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Dalia Bajerčiūtė
Albinas Sirvydis
