Baudžiamoji byla Nr. 2K-628/2013
Proceso Nr. 1-53-1-00061-2009-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.1.15.1;
1.1.8.1.1.
2013 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
nuteistajam R. Š.,
nuteistojo gynėjui advokatui Dariui Karveliui,
nukentėjusiajam A. P.,
nukentėjusiojo atstovui advokatui Savinijui Katauskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. P. atstovo advokato Savinijaus Katausko kasacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 13 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 6 d. nutarties.
Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 13 d. nuosprendžiu R. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš R. Š. A. P. (gimusiam 1969 m. gegužės 10 d.) priteista 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 6 d. nutartimi Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti pakeista. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria A. P. (gimusiam 1969 m. gegužės 10 d.) priteista 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, A. P. (gimusio 1969 m. gegužės 10 d.) ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
A. P. (gimusio 1969 m. gegužės 10 d.) apeliacinis skundas atmestas.
Kasacinių skundų dėl R. Š. nepateikta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Albino Sirvydžio pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
R. Š. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. vasario 27 d., apie 19.25 val., vairuodamas automobilį „Mersedes Benz 190“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir juo važiuodamas keliu Anykščiai– Troškūnai–Panevėžys, Panevėžio miesto kryptimi, Anykščių rajono kelio 2,950 km ruože, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 28, 133 ir 134 punktų reikalavimus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui bei nesudarytų kliūčių jų eismui, nepasirinkęs tokio važiavimo greičio, kad, atsižvelgiant į važiavimo sąlygas, ypač meteorologines, esant blogam matomumui, galėtų sustabdyti automobilį iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, o atsiradus kliūčiai, kurią jis galėjo pastebėti būdamas iki jos 135,1-150 m atstumu, kelio dešiniąja puse ta pačia kryptimi važiuojančiam dviratininkui A. P. (gimusiam 1934 m. sausio 1 d.), kuris vilkėjo šviesą atspindinčią liemenę, susidarius tokiai aplinkybei ir iškilus grėsmei eismo saugumui, jis nesulėtino automobilio greičio, net visiškai jį stabdant, arba neapvažiavo šios kliūties, važiavo toliau ir automobilio priekiniu dešiniuoju kampu, ties dešiniuoju posūkio žibintu, trenkė į dviračio užpakalinį ratą, purvasaugį bei bagažinės atramas, dėl to įvyko eismo įvykis, nuo smūgio dviratis buvo nublokštas į priekį automobilio važiavimo kryptimi ir dviratininkui A. P. (gimusiam 1934 m. sausio 1 d.) dėl galvos sumušimo, pasireiškusio odos nubrozdinimu pakaušio srityje, kairės pusės kaktikaulio ir smilkinkaulio lūžio su kraujo išsiliejimais galvos smegenų medžiagoje bei plėštinės žaizdos kairėje blauzdoje buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.
Kasaciniu skundu nukentėjusiojo A. P. atstovas advokatas S. Katauskas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 6 d. nutartį; panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 13 d. nuosprendžio dalį dėl 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo A. P. ir dėl šios dalies tenkinti A. P. ieškinį visiškai; panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 13 d. nuosprendžio dalį dėl 15 MGL (1 950 Lt) baudos paskyrimo R. Š. ir paskirti jam griežtesnę bausmę; priteisti atstovavimo išlaidas.
Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.
Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas 2013 m. birželio 6 d. nutartyje konstatavo, jog netinkamai taikant ir aiškinant teisės normas kasatorius A. P. nepagrįstai buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu. Su tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija kasatorius nesutinka. Jis atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Skunde pažymima, kad BPK 28 straipsnis nustato, jog nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ir moralinės žalos. Šis straipsnis, priešingai, nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nutartyje, neapriboja pripažįstamų nukentėjusiais sąrašo tik tais asmenimis, kurie tiesiogiai patyrė žalą nuo nusikalstamos veikos. Be to, BPK 109 straipsnis numato bendrą nuostatą, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pateikti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Skunde pažymėta, kad Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) taip pat nėra numatyti kokie nors neturtinės žalos atlyginimo ribojimai subjektų atžvilgiu. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta bendra nuostata, kad neturtinė žala, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens gyvybės atėmimo ar sveikatos sutrikdymo, atlyginama visais atvejais. CK 6.284 straipsnyje (atsakomybė už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą) yra vardijami asmenys, kurie turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą gyvybės atėmimo atveju, tačiau, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje 2K-853/2007, ši norma nėra ribojanti, joje pateiktas artimųjų, galinčių pretenduoti į pinigus už neturtinę žalą, sąrašas nėra baigtinis. Skunde nurodoma, kad CK 6.283 straipsnyje (Žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju) apskritai nėra suformuluota jokių specialių (taip pat ir ribojančių) taisyklių dėl artimųjų (įskaitant brolius, seseris) neturtinės žalos, tad, remiantis bendrąja CK 6.250 straipsnio nuostata, jiems pinigai už neturtinę žalą gali būti priteisiami. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir į tai, kad teismo proceso metu buvo nustatytas kasatoriaus A. P. artimas ryšys su tėvu, šios aplinkybės neginčijo kaltinamasis ir tai buvo konstatuota apeliacinės instancijos teismo nutartyje, todėl esant įrodytam sūnaus A. P. glaudžiam ryšiui su sužalotuoju, o vėliau nuo sužalojimų mirusiu tėvu A. P., apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą - netinkamai aiškino ir pritaikė nukentėjusiojo (BPK 28 straipsnis) ir civilinio ieškovo (BPK 109 straipsnis) sąvokas, dėl to neteisėtai konstatavo, kad kasatorius A. P. buvo nepagrįstai pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu šioje byloje.
Skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai, pasisakydami dėl neturtinės žalos priteisimo kasatoriui, akcentavo tai, jog nėra nustatyta tiksli A. P. mirties priežastis bei priežastis tarp eismo įvykio bei mirties, todėl nėra pagrindo reikalauti neturtinės žalos dėl patirtų išgyvenimų, susijusių su netektimi. Tvirtinama, kad tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas ignoravo faktą, jog A. P. medicininiame mirties liudijime Nr. 17 aiškiai įvardytos mirties priežastys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad eksperto išvados neturi pranašumo prieš kitus įrodomosios informacijos šaltinius. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nuvertino medicininį A. P. mirties liudijimą Nr. 17 bei jame išdėstytą informaciją. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. 565 patvirtintos Medicininio mirties liudijimo išdavimo tvarkos 2.2 punktu, medicininį mirties liudijimą išduoda stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojas (nustatęs žmogaus mirties faktą gydytojas, gydęs gydytojas arba skyriaus vedėjas), remdamasis turimais medicininiais dokumentais, jei mirtis įvyko stacionarinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje ir neįtariamas smurtas, yra pakankamai aiški bei įrodyta medicininių tyrimų duomenimis mirties priežastis. Taigi, medicininis A. P. mirties liudijimas Nr. 17, išduotas 2009 m. gegužės 21 d., pasirašytas A. Petrulį gydžiusio vyr. gydytojo R. Bukelio, buvo išduotas nesant jokių abejonių dėl A. P. mirties priežasties. Tuo tarpu abiejų instancijų teismai nepagrįstai suteikė prioritetą 2010 m. gegužės 19 d. ekspertizės akto Nr. EKM 63/10(01) išvadoms, teigiančioms, kad:,,Tikėtina A. P. mirties priežastimi buvo ūminis galvos smegenų kraujotakos sutrikimas, kuris galėjo išsivystyti tiek dėl liguistų galvos smegenų kraujagyslių pakitimų hipertenzinės ligos fone, tiek dėl pvz., potrauminės galvos smegenų audinio kontūzinių židinių nekrozės ir kraujagyslių trombozės“. Kasatorius teigia, kad nė vienas įrodymas, taip pat ir ekspertizės aktas, negali būti iš karto laikomas patikimu ar nepatikimu. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi kruopščiai patikrinti ir nustatyti kiekvieno įrodymo patikimumą, remdamasis konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Pasak kasatoriaus, vertinant ekspertizės aktą, reikia griežtai laikytis įstatymo reikalavimų ir jais vadovautis. Tuo tarpu nė vienas iš teismų neatkreipė dėmesio į šiame ekspertizės akte išdėstytų išvadų, konstatuojančių A. P. patirtų sužalojimų sunkumą, įvardytą kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, prieštaravimą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintoms Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėms. Remiantis šių taisyklių 6.6.1 punktu,,kaukolės skliauto atviri ir įspaustiniai bei pamato kaulų lūžiai“ ir 6.6.4 punktu,,kraujo ar likvoro išsiliejimas virš kietojo ar po kietuoju galvos smegenų dangalu, suspaudžiantis galvos smegenis“, padaryti sužalojimai yra vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Toks akivaizdus ekspertizės akto prieštaravimas pirmiau minėtoms taisyklėms verčia abejoti ekspertų kompetencija bei leidžia įtarti tam tikrą ekspertų šališkumą. Kasaciniame skunde pažymėta, kad, siekiant tinkamai įvertinti ekspertizės aktą, jį būtina vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, tik taip gali būti nustatoma tiesa baudžiamojoje byloje. Lietuvos aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 2 dalyje nurodyta, jog,,abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti“. Šiuo atveju teismai neišnaudojo visų galimybių ir byloje surinktus įrodymus vertino atskirai, o ne jų visumą, nepakankamai atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, turinčias esminės reikšmės sprendžiant priežastinio ryšio tarp A. P. mirties ir eismo įvykio klausimą. Byloje yra pakankamai informacijos apie tai, kad A. P., būdamas jau garbaus amžiaus (75 m.), buvo savarankiškas, kasdien ilgus atstumus važinėjo dviračiu, dirbo sunkius ūkio darbus ir iki eismo įvykio nei ambulatoriškai, nei stacionariai nesigydė. Po eismo įvykio 2009 m. vasario 27 d. dėl sveikatos būklės iš ligoninės nebuvo išleistas, kur ir mirė dėl sunkios galvos smegenų traumos. Kasatoriaus įsitikinimu, įvertinus visas šias aplinkybes, ryšys tarp A. P. mirties ir 2009 m. vasario 27 d. eismo įvykio yra akivaizdus.
Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas už kasatoriaus tėvo A. P. sužalojimą, nuo kurio A. P. mirė, vertintinas kaip neadekvatus sukeltoms pasekmėms. Kasatorius nurodo, kad teismas atsižvelgė tik į aplinkybes, kurios mažina priteistinos neturtinės žalos dydį, tačiau toks požiūris neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų, neišlaiko pusiausvyros tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo interesų ir prieštarauja formuojamai teismų praktikai. Skunde pažymėta, kad teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, pažeidė CPK 4 straipsnyje įtvirtintą pareigą, taikant teisę, atsižvelgti į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus ir, nesant įstatyme nustatytų orientacinių už neturtinę žalą priteistinų sumų dydžių, jų apskaičiavimo išeities taškas turėtų būti teismų praktikoje analogiškose bylose nusistovėjusi suma.
Kasatoriaus įsitikinimu, teismas R. Š. paskyrė neteisingą, t. y. per švelnią bausmę, kuri neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatų. Skunde nurodoma, kad švelniausios pagal BK 281 straipsnio l dalyje numatytos alternatyvios bausmės - baudos paskyrimas būtų pakankamas, atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, tvirtinama, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo skirti baudą, kurios dydis yra mažesnis nei BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punkte numatytas vidurkis, kai nėra pagrindų, nustatytų BK 61 straipsnio 4 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasatoriaus darytina išvada, kad tiek pirmosios instancijos teismas parinkdamas aiškiai per švelnią bausmę, tiek apeliacinės instancijos teismas, palikdamas tokią bausmę nepakeistą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 41straipsnio 2 dalį, BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punktą).
Byloje gautas rašytinis nuteistojo R. Š. atsiliepimas į nukentėjusiojo A. P. atstovo advokato S. Katausko kasacinį skundą, kuriuo prašoma kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimus palikti nepakeistus.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl civilinio ieškinio
Vienas esminių kasacinio skundo argumentų yra tai, kad apeliacinės instancijos teismas 2013 m. birželio 6 d. nutartyje nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, jog A. P. (gimęs 1969 m. gegužės 10 d.) yra netinkamas asmuo būti pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Pažymėtina, kad civiliniam ieškiniui patenkinti turi būti nustatytos visos minėtos aplinkybės, todėl, jei bent į vieną iš nurodytų klausimų atsakoma neigiamai, civilinis ieškinys turi būti atmestas.
Pagal civilinį įstatymą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu civilinio ieškinio dalykas yra neturtinė žala, jos dydis turi būti taip pat įrodytas, todėl teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Kartu pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu. Teisę į šios žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, kuris tiesiogiai nukentėjo nuo neteisėtos veikos. Neigiami emociniai išgyvenimai savaime nesudaro pagrindo atlyginti neturtinę žalą (kasacinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM4LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-338/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-338/2008">2K-338/2008</a>, 2K-358/2008, 2K-380/2008, 2K-321/2009). Vadinasi, neturtinė žala tretiesiems asmenims gali būti priteista tik išimtiniais atvejais, pvz., artimo asmens (sutuoktinio, vaiko ar pan.) gyvybės atėmimo atvejais.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, jog teisę reikalauti patirtos turtinės ir neturtinės žalos, susijusios su nesunkiu sveikatos sutrikdymu, turėjo teisę tik pats nukentėjusysis A. P. (gimęs 1934 m. sausio 1 d.). Pažymėtina, kad A. P. (gimęs 1969 m. gegužės 10 d.) reikalavo atlyginti neturtinę žalą, susijusią su tėvo A. P. (gimusio 1934 m. sausio 1 d.) netektimi, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų ir teismų procesinių sprendimų, nėra nustatyta tiksli A. P. (gimusio 1934 m. sausio 1 d.) mirties priežastis ir priežastinis ryšis tarp eismo įvykio ir mirties, todėl nėra teisinio pagrindo reikalauti neturtinės žalos atlyginimo už patirtus išgyvenimus, susijusius su netektimi. Dėl turtinės žalos atlyginimo nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių patirtą turtinę žalą, todėl teismai pagrįstai sprendimuose konstatavo, kad ši žala neįrodyta.
Dėl paskirtos bausmės
Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 281 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra nustatyta, kad tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Kolegija nenustato, kad nuteistajam bausmė individualizuota neatsižvelgiant į BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, 54 straipsnio nuostatas. Teismai motyvavo, kokios aplinkybės lėmė nuteistajam nustatytą baudos dydį, o apeliacinės instancijos teismas nutarties 7-8 lapuose, atsakydamas į apelianto A. P. skundo argumentus dėl bausmės teisingumo, plačiai argumentavo, kodėl R. Š. paskirta bausmė nėra aiškiai per švelni.
BK 61 straipsnio 4 dalyje nustatytas reikalavimas teismui asmeniui, kuris savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, skirti ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Šis įstatymas kitais atvejais, nesant jame nurodytų aplinkybių, nereikalauja skirti tik tokią bausmę, kuri yra didesnė už sankcijoje numatytą jos vidurkį.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Pagal teismų praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85/2011">2K-7-85/2011</a>, 2K-84/2013).
Taigi kasatoriaus skundo teiginiai, kuriais tiesiog nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, ginčijamas 2010 m. gegužės 19 d. ekspertizės akto Nr. EKM 63/10(01) bei eksperto J. Rybalko parodymų patikimumas, nesutinkama su nustatytomis bylos aplinkybėmis dėl nenustatyto priežastinio ryšio tarp eismo įvykio ir A. P. (gimusio 1934 m. sausio 1 d.) mirties, siūloma išimtinai remtis A. P. (gimusio 1934 m. sausio 1 d.) mirties liudijimu Nr. 17, sprendžiant klausimą dėl priežastinio ryšio tarp A. P. mirties ir eismo įvykio, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.
Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad teismai neišnaudojo visų galimybių ir byloje surinktus įrodymus vertino atskirai, o ne jų visumą, nepakankamai atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, turinčias esminės reikšmės, sprendžiant priežastinio ryšio tarp A. P. mirties ir eismo įvykio klausimą. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio, dėl šių aplinkybių išsamiai pasisakyta, surinkti įrodymai įvertinti ne atskirai vienas nuo kito, o kaip visuma, ir teisingai pagal turimus bylos duomenis konstatuota, kad nuteistasis R. Š. savo veiksmais padarė A. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau nėra neabejotinų ir pakankamų įrodymų, leidžiančių teigti, jog A. P. mirė būtent dėl įvykusio eismo įvykio, t. y. nėra nustatyta neginčijama mirties priežastis ir kartu priežastinis ryšys tarp eismo įvykio ir mirties, ir nesant galimybės šių abejonių pašalinti, negalima teigti, kad A. P. mirė dėl eismo įvykyje patirtos galvos traumos.
Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Įvertinus teismų priimtus sprendimus, darytina išvada, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, detaliai pagrindė savo išvadas ir išsamiai motyvavo, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta.
Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, nutartyje nurodė išsamius motyvus, paaiškinančius, kodėl nukentėjusiojo skundas atmetamas, o nuteistojo tenkintinas iš dalies. Pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Todėl kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo bylą grąžinti naujam nagrinėjimui apeliacine tvarka.
Tiek nukentėjusysis A. P. apeliaciniame skunde, tiek nukentėjusiojo A. P. atstovas advokatas S. Katauskas kasaciniame skunde neginčijo nuteistojo R. Š. veikos kvalifikacijos tik prašė pagal BK 281 straipsnio 1 dalį nuteistajam paskirti griežtesnę bausmę ir visiškai tenkinti A. P. pareikštą civilinį ieškinį. Kasacinės instancijos teismas paduotą kasacinį skundą nagrinėja jo ribose dėl paskirtos bausmės dydžio ir civilinio ieškinio išsprendimo, o kiti klausimai nesvarstytini.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nukentėjusiojo A. P. atstovo advokato Savinijaus Katausko kasacinį skundą.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Dalia Bajerčiūtė
Albinas Sirvydis
