Baudžiamoji byla Nr. 2K-210-699/2016 nuasmeninta
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09388-2015-9
Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.23.3;
2.4.2.1; 2.4.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Tomui Uldukiui,
nuteistajam R. V., jo gynėjui advokatui Kęstučiui Stasiuliui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 3 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu R. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį aštuonerių metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu paskirta 200 MGL bauda ir galutinė subendrinta bausmė R. V. paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams ir 200 MGL (7530 Eur) dydžio bauda.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir G. O., tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi nuteistojo R. V. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
1. R. V. nuteistas už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė didelį kiekį narkotinės medžiagos bei psichotropinių medžiagų, dalį narkotinės medžiagos pardavė. Jis neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, ne vėliau kaip iki 2015 m. vasario 13 d. su savimi ir savo namuose, esančiuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), laikė didelį kiekį – 660,06 g – narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių) bei 62,295 g psichotropinės medžiagos glotniagalvių (Psilocybe) genties grybų vaisiakūnių ir jų dalių, turinčių psilocibino ar psilocino; tą pačią dieną, apie 11.00–12.00 val., minėtame bute dalį – 4,5 g – narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) neteisėtai už 50 eurų pardavė G. O., o likusią dalį – 655,56 g – narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) bei 60,92 g psichotropinės medžiagos – glotniagalvių (Psilocybe) genties grybų vaisiakūnių ir jų dalių, turinčių psilocibino ar psilocino, laikė bute iki 2015 m. vasario 13 d., kai 21.15 val. minėtame bute buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie atliktos kratos metu surado ir paėmė didelį kiekį – 655,56 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių) bei 60,92 g psichotropinės medžiagos – glotniagalvių (Psilocybe) genties grybų vaisiakūnių ir jų dalių, turinčių psilocibino ar psilocino, o atliktos R. V. paviršutinės apžiūros metu striukės kairės pusės vidinėje kišenėje policijos pareigūnai surado ir paėmė likusią dalį – 1,375g psichotropinės medžiagos – glotniagalvių (Psilocybe) genties grybų vaisiakūnių ir jų dalių, turinčių psilocibino ar psilocino.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. V. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 3 d. nutartį ir jo veiką perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 2 dalies į 259 straipsnio 1 dalį.
2.1. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių nuostatas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, buvo šališkas, nes nepriėmė procesinių sprendimų dėl nagrinėjant bylą pareikštų prašymų, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų, pakartodamas pirmosios instancijos teismo motyvus ir neatsakydamas į esminius apeliacinio skundo argumentus, taip pat pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes nepatikrino duomenų ir nesurinko įrodymų, turinčių svarbią reikšmę sprendžiant kaltės ir atsakomybės klausimus, vienašališkai tyrė įrodymus, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes visas abejones bei prieštaravimus vertintino jo nenaudai. Tam, kad būtų pasiektas vidinis įsitikinimas BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme, anot kasatoriaus, teismas privalo laikytis visų BPK 20 straipsnio nuostatų: vertinti kiekvienos byloje esančios įrodomosios medžiagos galimybę būti pripažintai įrodymu, analizuoti, ar įrodomoji informacija atitinka visus įrodymams keliamus kriterijus (išsamumo, pakankamumo, kokybiškumo, ištyrimo visapusiškumo ir pan.). Abiejų instancijų teismai nesilaikė kasacinės instancijos teismo praktikos dėl nuosprendžio surašymo, įrodymų vertinimo, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatų, BPK 44 straipsnio 6 dalies, numatančios, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Teismas, pasak kasatoriaus, pažeidė lygiateisiškumo ir teisės į teisingą teismą principus, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, BPK 301 straipsnį.
2.2. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nusikalstamą veiką kvalifikavo ne pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Kasatorius, cituodamas kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMzYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-336/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-336/2010">2K-7-336/2010</a>, 2K-247/2010, 2K-24/2014, 2K-7-173/2014, teigia, kad BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodyto tikslo įrodinėjimas yra susijęs su objektyvių bylos duomenų vertinimu, todėl darant išvadas turi būti atsižvelgiama ne vien į kaltinamojo parodymus, jo prisipažinimą ar neprisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir į faktines bylos aplinkybes: narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį (jų įvairovę, rūšį, masę), įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybes, paruoštų vartoti dozių skaičių, taip pat į tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar buvo susitarimas su vartotoju ir pan. Kasatoriaus kaltė grįsta tik vienu įrodymu byloje – neišsamiais ir nenuosekliais G. O. parodymais. Sulaikytas policijos pareigūnų G. O. parodė narkotines medžiagas pirkęs čigonų tabore, tačiau esant duomenų, kad jis pats platina narkotines medžiagas, siekdamas palengvinti sau teisinę padėtį, bendradarbiauti su teisėsauga, apkalbėjo kasatorių. Policijos pareigūnai turėjo informacijos, kad būtent G. O. platina narkotines medžiagas, informacija pasitvirtino jo vairuojamame automobilyje radus narkotinių medžiagų. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad G. O. automobilyje buvo rasta ir polietileninių maišelių su augalinės kilmės medžiaga, ir svarstyklės su narkotinių medžiagų likučiais, tačiau tikslo platinti narkotines medžiagas požymis šiam asmeniui nenustatytas ir jis nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.
2.3. Nuteistasis teigia, kad kaltu neprisipažino tik dėl tikslo platinti narkotines medžiagas turėjimo, prisipažino namuose laikęs narkotines medžiagas, nes pats jas vartoja, tai patvirtinta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), medicininės apžiūros apsvaigimui nustatyti aktas Nr. 264, kuriame nurodyta, kad jo šlapime rasta tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties.
2.4. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teisme jis ir jo gynėjas prašė į teismo posėdį kviesti specialistę tam, kad būtų pašalintos prieštaringos specialisto išvados; teismai nepagrįstai atmetė prašymą dėl ekspertizės skyrimo dėl narkotinių medžiagų ištyrimo. Su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad specialistė N. K. aiškiai atsakė į visus jai pateiktus klausimus, nėra pagrindo sutikti, nes tai prieštarauja BPK 286 straipsniui, bylos medžiagai. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, netyrė teisingam bylos išsprendimui svarbių duomenų, nepagrįstai atmetė jo argumentus dėl specialistės išvados neišsamumo: 2015 m. gegužės 5 d. specialistės išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad 2015 m. vasario 13 d. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), rasta ir paimta narkotinė medžiaga kanapės, kurios bendras svoris 622,459 g, o jos sudėtyje yra nuo 1,2 iki 13,5 proc. tetrahidrokanabinolio, tačiau nenurodyta, ar ištirta medžiaga yra tik antžeminė, ar visa su šaknimis, nepatikslinti skirtumai dėl rasto tetrahidrokanabinolio kiekio visuose paketuose, neatsakyta į visus tyrėjos pateiktus klausimus, neaišku, ar kanapės, turinčios nedidelį 9-tetrahidrokanabinolio kiekį, nėra pluoštinės kanapės, maišytos su kanapėmis, turinčiomis baudžiamajai atsakomybei kilti būtiną narkotinių medžiagų koncentraciją, ar ši medžiaga buvo tirta išdžiovinta, be priemaišų ir šaknų. Anot kasatoriaus, byloje buvo būtina skirti cheminę narkotinių medžiagų ekspertizę. Kasatorius pažymi, kad kanapės buvo supakuotos drėgnos ir žemėtos, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme jos nebuvo apžiūrėtos, nepavesta ikiteisminio tyrimo teisėjui atlikti šių medžiagų apžiūrą, nustatyti jų kiekį ir svorį, nors toks prašymas abiejų pakopų teismams buvo pateiktas. Teismui netyrus daiktinių įrodymų, buvo pažeista BPK 20 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 5, 6 dalys. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, nesiekė objektyviai ištirti bylos medžiagos, nevykdė pareigos nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus, nebuvo aktyvus proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-398/2013, 2K-P-183/2012).
2.5. Kasatorius, be to, nurodo, kad buvo pažeista jo teisė į privatų gyvenimą, nes teismai savo procesiniuose sprendimuose vadovavosi SMS žinutėmis, rastomis nuteistojo G. O. mobiliajame telefone, tačiau tokia informacija surinkta nesilaikant BPK 159-161 straipsnių, Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatų. Esminiai BPK pažeidimai buvo padaryti, neapžiūrėjus ir neištyrus jam (kasatoriui) priklausančio telefono, neišsiaiškinus, ar jis siuntė tokio turinio SMS žinutes. Įvertinus SMS žinutes kaip įrodymus, pažeistos BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, nesilaikyta kasacinės instancijos teismo praktikos (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NC04OTUvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-94-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-94-895/2015">2K-P-94-895/2015</a>).
2.6. Nuteistasis atkreipia dėmesį ir į tai, kad BK 260 straipsnyje numatytos veikos gali būti padaromos tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Apie asmens kaltę sprendžiama ne vien pagal kaltininko parodymus, bet ir pagal bylos faktines aplinkybes: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybes, jų rūšį, kainą, paruoštų vartoti dozių skaičių, pakuotes (dydį, svorį), rastas priemones (svarstykles ir pan.), ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas (kokias, ar organizme rastos medžiagos sutampa su medžiagomis, rastomis kaltininko namuose ir pan.), ar buvo susitarimas su vartotoju ir pan. Šioje baudžiamojoje byloje tokios aplinkybės nenustatytos, jokie jo veiksmai, susiję su narkotinių medžiagų platinimu, nebuvo atlikti. Tai, kad jo namuose buvo rastos narkotinės medžiagos, nepatvirtina jų platinimo fakto. Nepaisant to, kad buvo nustatyta, jog jis vartoja narkotines medžiagas, visas rastas jų kiekis traktuotas kaip skirtas platinti. Nuteistasis, cituodamas kasacinės instancijos teismo nutartį Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-64/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-64/2008">2K-64/2008</a> teigia, kad sprendžiant klausimą dėl jo tikslo platinti narkotines medžiagas turėjimo buvo remiamasi vien tik pas jį rastų medžiagų faktu.
2.7. Kasatorius mano, kad nuteisiant jį pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, remiantis tik nuteistojo prieštaringais parodymais, buvo pažeistos BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatos.
2.8. Nuteistasis R. V. taip pat pažymi, kad, perkvalifikavus jo veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies į 259 straipsnio 1 dalį, turi būti pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes teismų praktikoje laikoma, kad nesutikimas su teisine veikos kvalifikacija negali būti laikomas neprisipažinimu dėl kaltų veiksmų – jis narkotinių medžiagų laikymo faktą pripažino, neigė tik turėjęs tikslą jas platinti.
2.9. Nuteistojo R. V. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK nuostatų laikymosi bylą nagrinėjant apeliacine tvarka
3. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje turi būti išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo, o 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-69/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-69/2011">2K-69/2011</a>, 2K-467/2013, 2K-135/2015, 2K-319-976/2015, 2K-7-357-699/2015).
3.1. Iš nuteistojo R. V. apeliacinio skundo (kuriuo buvo prašoma pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį) matyti, kad jame buvo pateikti du alternatyvūs prašymai: 1) jo nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į 259 straipsnio 1 dalį; 2) arba taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, sumažinti paskirtos bausmės – laisvės atėmimo aštuoneriems metams dydį (o tai padarius, dar ir atidėti bausmės vykdymą, taikant BK 75 straipsnio nuostatas). Apeliaciniame skunde prašydamas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliantas nurodė, kad jis vienas gyvena su savo mama, kuri yra senatvės pensininkė, ji kitų artimųjų neturi, viena jį užaugino, yra ligonis, gauna minimalią – apie 150 Eur – senatvės pensiją, iš kurios jai teks „išlaikyti“ butą; kad jis yra paėmęs butui, kuriame gyvena su mama, paskolą; kad nuo penkiolikos metų dirba, ne kartą skatintas už gerą darbą; kad dirbdamas ir besimokydamas įgijo aukštąjį išsilavinimą; kad jis pirmą kartą nuteistas laisvės atėmimo bausme, o tokios ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, reiškiantis jo atskyrimą nuo šeimos, izoliavimą nuo visuomenės, turės itin neigiamų pasekmių ne tik jo, bet ir jo motinos gyvenimui.
3.2. Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas svarbiausių baudžiamosios teisės principų yra teisingumo principas. Jis įtvirtintas ne tik bendrame (prasminiame) baudžiamojo įstatymo kontekste, bet ir konkrečiuose BK bendrosios dalies straipsniuose – BK 41 straipsnio 2 dalyje, 54 straipsnio 3 dalyje. BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Tokia šio straipsnio 2 dalies nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas bausmės paskirtį apibūdina per tam tikrą tikslų visumą, išdėstytą nuoseklia tvarka, atsižvelgiant į jų eiliškumą, ir sudarančią vieningą bausmės paskirtį. Bendrasis teisingumo principas, būdingas visoms teisės šakoms, tačiau skiriant bausmes jis įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinumas užtikrinti kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskyrimą. Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimo principas suponuoja galimybę teismui paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta minimali bausmė, arba švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje. BK 54 straipsnyje nustatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Pagal šio straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. To paties straipsnio trečioje dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.
Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Tai viena iš principinių BK nuostatų, kuria siekiama subalansuoti, suderinti įstatymų apribojimus ir teismo diskreciją, vertinant konkrečias bylos aplinkybes. Pagal teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos paprastai taikomos, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Tačiau to nereikia suprasti, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-420/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-420/2006">2K-420/2006</a>, 2K-382/2012).
BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad teismas, įvertinęs veikos pavojingumą bei kitas bylos aplinkybes, nepažeisdamas asmenų lygybės prieš įstatymą principo ir padaręs išvadą, jog kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje numatytos švelniausios bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, kad, vadovaujantis bausmės paskirtimi, konkrečioje byloje kaltininkui būtina nustatyti kitokias, individualizuotas bausmės ribas, gali motyvuotai skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Būtent to ir buvo prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo prašymą atmetė nurodęs, kad R. V. paskirta BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta minimali bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams, kad apelianto nurodytos aplinkybės „apie tai, kad, paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę, jis praras ryšį su artimaisiais, visuomene, negalės mokėti paskolos už įsigytą butą, tai, kad jis turi darbą, nesudaro pagrindo švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimui“. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, prašydamas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, prašė paskirti ne švelnesnę, nei numatyta įstatyme, bausmės rūšį, o sumažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Antra, iš bylos medžiagos, abiejų instancijų teismų priimtų sprendimų matyti, kad nuteistojo argumentai, pateikti dokumentai, apibūdinantys jį kaip asmenį ir esamą sunkią situaciją šeimoje, galimi tokios griežtos bausmės padariniai tiek pačiam kaltininkui, tiek jo motinai ir kt., apskritai iš esmės nebuvo analizuojami ir vertinami. Sprendžiant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą turi būti kruopščiai įvertintos tiek su veikos padarymu, tiek su kaltininko asmenybe susijusios faktinės aplinkybės kaip visuma ir tik tada daroma išvada, ar reikia ir galima, atsižvelgiant į teisingumo principą ir bausmės tikslus, skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę.
3.3. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo argumentų dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo tinkamai neišnagrinėjo, nutartyje išdėstė lakoniškus ir formalius argumentus, kurie nėra pakankami tam, kad juos būtų galima vertinti kaip motyvuotas išvadas ar motyvus, paaiškinančius, kodėl nuteistojo prašymas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.
Padarytus BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais BPK pažeidimais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
3.4. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad „konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija“. Nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų, kad R. V. vartojo narkotines medžiagas – kanapes, tai yra nustatyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. BK 260 straipsnio 2 dalyje nustatyta kvalifikuota šio straipsnio 1 dalyje nusikaltimo sudėtis. Nusikaltimo pripažinimą kvalifikuotu lemia narkotinių ar psichotropinių medžiagų, kuriomis disponuojama, didelis kiekis. Byloje nustatyta, kad R. V. savo bute laikė didelį kiekį – 660,06 g – narkotinės medžiagos – kanapių. Tačiau teismų baigiamuosiuose aktuose nėra argumentų, paaiškinančių, kodėl daroma išvada, jog R. V., pats vartojantis tą pačią narkotinę medžiagą, turėjo tikslą ne dalį, o visas jas, sudarančias didelį kiekį ir pagal kiekį lemiančias veikos kvalifikavimą pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, parduoti ar kitaip platinti.
3.5. Remiantis pirmiau paminėtais argumentais, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina visa apimtimi, nes apeliaciniame skunde suformuluoti prašymai yra tarpusavyje susiję, o keliami klausimai negali būti svarstomi atskirai vieni nuo kitų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Tomas Šeškauskas
Aldona Rakauskienė
