R. S. pagal BK 182 str. 2 d., 245 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-311-677/2016

Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00047-2013-0 Procesinio sprendimo kategorija

1.2.14.5.2

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Viktoro Aiduko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžio.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžiu R. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 245 straipsnį – išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendis pakeistas: vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, R. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. R. S. nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės – 250 000 Lt (72 405 Eur) – svetimą turtą, t. y. 2006 m. sausio 18 d. susitarė su M. B. dėl 250 000 Lt paskolos, aptarė paskolos sąlygas bei terminus, žadėdama, jog už paskolintus pinigus ji įsigis žemės sklypą, kurį, padarius detalųjį planą, parduos ir iki 2006 m. liepos 18 d. grąžins paskolą, o nesėkmės atveju M. B. melagingai žadėjo skolą padengti pardavusi savo turimą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini), ir butą (duomenys neskelbtini), kuriuos parodė M. B. ir nutylėjo, kad šis turtas jau yra įkeistas bankui. M. B., nesuprasdama tikrųjų R. S. ketinimų, įtinkinta jos pažadų, 2006 m. sausio 18 d. savo namuose (duomenys neskelbtini), su R. S. sudarė paskolos sutartį ir grynaisiais jai perdavė 250 000 Lt (72 405 Eur). R. S., neketindama vykdyti sutartinių įsipareigojimų, jokio žemės sklypo nepirko, iki sutartyje nurodyto termino – 2006 m. liepos 18 d. – paskolos negrąžino ir įsiskolinimo nepadengė iš turto, kurį M. B. žadėjo kaip garantą.

2. Kasaciniu skundu nuteistoji R. S. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius dėl nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes jos veikoje nėra šio nusikaltimo požymių, kitą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

2.1. Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai vertino bylos įrodymus ir taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 182 straipsnio 2 dalį), nepagrįstai 2006 m. sausio 18 d. skolos raštelio pagrindu atsiradusius civilinius santykius sutapatino su baudžiamosios atsakomybės atsiradimu. Kasatorės teigimu, jos veikoje nėra tyčios ir apgaulės.

2.2. Nuteistoji nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatavimu, kad ji suklaidino nukentėjusiąją, tokia išvada padaryta remiantis tik nukentėjusiosios parodymais. Taip pat teismų neteisingai konstatuota, kad kasatorė skolinosi pinigus žemės sklypui įsigyti – paskolos sutartyje nenurodyta, kokiam tikslui buvo skolinami pinigai, toks kaltinimas surašytas remiantis tik nukentėjusiosios parodymais, kuris abiejų instancijų teismuose neįrodytas. Kadangi paskolos sutartis įgavo tikslinės paskolos statusą, veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 206 straipsnį. Be to, nuteistoji atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teisme M. B. nurodė, jog nekilnojamasis turtas jai buvo parodytas po to, kai buvo pasibaigęs paskolos grąžinimo terminas, taip paneigdama savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, pagal kuriuos pinigai buvo paskolinti prieš tai kaip garantą parodžius nekilnojamąjį turtą. Tačiau šio fakto teismai nenagrinėjo, o tikėjo nukentėjusiosios nenuosekliais parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu ir teismuose nebuvo aiškinamasi ir dėl aplinkybės, kad nukentėjusioji susivokė buvusi apgauta tik praėjus aštuoneriems metams po paskolos pasirašymo.

2.3. Nuteistoji kasaciniame skunde pateikia teismų praktiką dėl BK 182 straipsnio taikymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-293/2002, 2K-549/2003, 2K-23/2004, 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008, 2K-224/2008, 2K-78/2009, 2K-387/2009, 2K-133/2010, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013, 2K-55/2014, 2K-84/2014, 2K-123/2014) ir pažymi, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka paskolos paėmimo ir jos negrąžinimo sutartu laiku fakto, svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą, taip pat svarbu nustatyti, kad kreditoriaus teisinė padėtis buvo pasunkinta. Pasak kasatorės, nukentėjusioji savo teises įgyvendino prisiteisdama skolintą pinigų sumą civiline tvarka, o tai rodo, kad dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis nebuvo pasunkintos.

2.4. Be to, kasatorė atkreipia dėmesį į tai, jog M. B. prisipažino užsiimanti pinigų skolinimu, nurodė, kad tai jos verslas, kad tokių klientų kaip nuteistoji turi daug ir kad ne visi grąžina pinigus. Taigi nukentėjusioji, sudarydama sandorį su nuteistąja, suvokė ar bent turėjo ir galėjo suvokti jo rizikingumą. Tačiau teismai, spręsdami baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą nagrinėjamoje byloje, netaikė nukentėjusio asmens apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijaus, pagal kurį naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNy05LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-7-9/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-7-9/2013">2A-7-9/2013</a>, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2014, 2K-123/2014).

3. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Daiva Skorupskaitė Lisauskienė prašo nuteistosios kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 320–324 straipsnių nuostatų, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino bylos įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios kaltės ir tinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismo turinys patvirtina, kad šis teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, bylos įrodymus įvertino objektyviai, palygino juos tarpusavyje, įvertino kiekvieną atskirai ir jų visumą. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius skundo argumentus nuosprendyje atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami.

4. Atsiliepimu nukentėjusioji M. B. prašo nuteistosios kasacinį skundą atmesti.

Nukentėjusioji teigia, kad abiejų instancijų teismai nustatė būtinuosius sukčiavimo sudėties požymius ir juos išanalizavo, nusikaltimo padarymo aplinkybės nustatytos ir patvirtintos leistinais įrodymais, BPK pažeidimų nepadaryta.

5. Nuteistosios R. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo ribų

6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bylos įrodymai iš naujo nevertinami, naujos faktinės bylos aplinkybės nenustatinėjamos, skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis. Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia kasacinės instancijos teismui galimybės nagrinėti atskirų įrodymų, iš naujo vertinti įrodymus patikimumo ir pakankamumo aspektais, jų pagrindu nustatyti kitokias bylos aplinkybes. Nuteistosios R. S. paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais prašoma atsižvelgti į atskirus bylos duomenis ir jų pagrindu daryti kitokias išvadas, negu padarė abiejų instancijų teismai, kitaip vertinti bylos įrodymus, nesant argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl kasacinio skundo teiginiai teisėjų kolegijos bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį

7. Kasatorė, nesutikdama su nuteisimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, teigia, kad jos veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties požymių – tyčios ir apgaulės, tvirtina, kad buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai ir vien tik turtinės prievolės nevykdymas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Šie kasatorės argumentai nepagrįsti.

7.1. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Šio baudžiamojo įstatymo dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, jog, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-7-27-746/2015).

7.2. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia įvairiais veiksmais, pavyzdžiui, minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015).

7.3. Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–507/2012, 2K-327/2014, 2K-152-942/2015). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai viena šalis, įgijusi kitos šalies pasitikėjimą, įtikina ją suteikti atlygintiną materialinę pagalbą. Kita šalis, suklaidinta dėl kaltininko ketinimų, perduoda turtą, tikėdamasi, kad vėliau atgaus analogišką materialinį atlygį, tačiau kadangi kita šalis to daryti nesiruošia, ji patiria materialų nuostolį, kurio atlyginimas civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis yra pasunkintas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY0LTg5NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-264-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-264-895/2016">2K-264-895/2016</a>).

7.4. Teismų praktikoje pasisakyta, kad civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2011, 2K-239/2011, 2K-507/2012, 2K-161/2013, 2K-179-895/2015). Pažymėtina, kad paprastai, jei susitarimo ar sutarties sąlygos nevykdomos, sutarties šalis turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Norint veiką, pasireiškusią susitarimo ar sutarties sąlygų nevykdymu, pripažinti nusikaltimu, nepakanka vien tik pinigų nesumokėjimo ar mažesnės pinigų sumos sumokėjimo fakto, taip pat tik paties ketinimo nemokėti už daiktą, jei ketinimas nelydimas apgaulės, esmingai pasunkinančios pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Dėl to teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, pripažįstama tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens; sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio; kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81/2011, 2K-117/2013, 2K-150/2014, 2K-526/2014, 2K-7-27-746/2015).

7.5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2006 m. sausio 18 d. M. B. su R. S. sudarė paskolos sutartį ir grynaisiais jai perdavė 250 000 Lt (72 405 Eur), kurių R. S. sutartyje nurodytu terminu – 2006 m. liepos 18 d. – negrąžino. Prieš paimdama paskolą, R. S. M. B. nurodė, kad už paskolintus pinigus pirks žemės sklypą, kurį, padariusi detalųjį planą, parduos ir grąžins pinigus, o nesėkmės atveju skolą žadėjo padengti pinigais, gautais pardavus turimą žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini), ir butą (duomenys neskelbtini). Tačiau R. S. jokio žemės sklypo nepirko, o nurodydama kaip garantą nekilnojamąjį turtą, nutylėjo, kad šis jau yra įkeistas bankui.

7.6. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymų visumą (nuteistosios R. S., nukentėjusiosios M. B., liudytojų Ž. Z., L. I., V. J., J. B., S. J. (J.), B. T., D. S. parodymus ir kitus bylos duomenis), konstatavo, kad R. S., turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, iš anksto neketindama vykdyti sutartinių įsipareigojimų pagal paskolos sutartį, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės – 250 000 Lt (72 405 Eur) – svetimą turtą, t. y. padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, kad R. S. veika atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, nurodė, kad nuteistoji pelnė nukentėjusiosios pasitikėjimą, po to juo pasinaudodama apgaule įgijo svetimą turtą. Apgaulė R. S. veiksmuose pasireiškė nukentėjusiosios suklaidinimu dėl R. S. galimybių ir ketinimų (tikslo). Iš pradžių R. S. įtikino M. B., kad ji yra sėkminga verslininkė (verčiasi butų, namų, žemės sklypų prekyba) ir pinigai jai reikalingi žemės sklypui įsigyti, turi daug nekilnojamojo turto, tačiau nutylėjo, kad jos finansinė būklė prasta, slegia didelės skolos, jos turtas (žemės sklypas su statiniais (duomenys neskelbtini), ir butas (duomenys neskelbtini), įkeistas bankui. M. B. pažinojo R. S., jai anksčiau buvo paskolinusi pinigų ir ši juos grąžino, todėl pasitikėjo ja. Apsisprendimui dėl paskolos turėjo įtakos ir tai, kad R. S. turėjo nekilnojamąjį turtą, kurį, nepardavus planuojamos įgyti žemės, žadėjo parduoti ir grąžinti skolą. Dėl šių priežasčių nukentėjusioji patikėjo, kad R. S. turės galimybę grąžinti paskolintus pinigus.

7.7. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad abiejų instancijų teismų išvados dėl R. S. kaltės padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką yra teisingos. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Kai nukentėjusysis apgaule yra įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį ir taip įgyjamas jo turtas ar turtinė teisė, svarbu nustatyti ir kaltininko ketinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą ar įgyti turtinę teisę susiformavimo momentą, t. y. ar šis ketinimas atsirado iki tokio sandorio sudarymo ar jį sudarius. Būtent tai, taip pat ir atsižvelgiant į sandorio rūšį, gali lemti tokių asmens veiksmų pripažinimą arba civiliniu deliktu, arba nusikaltimu, numatytu BK 182 straipsnyje. Taigi kiekvienu atveju būtina aiškiai nustatyti, koks buvo asmens kaltės turinys jam sudarant atitinkamus sandorius. Apie asmens kaltės turinį sprendžiama ne tik atsižvelgiant į kaltininko parodymus, bet ir į padarytos veikos objektyvias aplinkybes.

7.8. Abiejų instancijų teismai nustatė, kad nuteistoji, pasiskolinusi pinigų žemės sklypui pirkti, jokio žemės sklypo nepirko ir neketino to daryti, iki paskolos sutartyje nurodyto termino paskolos negrąžino, įsiskolinimo nepadengė ir turtu, kurį M. B. buvo nurodžiusi kaip garantą, nes šis sutarties pasirašymo metu 2006 m. sausio 18 d. jau buvo įkeistas bankui. Nuteistoji nepranešė nukentėjusiajai, kad pirmiau nurodytas nekilnojamasis turtas jau įkeistas, kad jos finansinė padėtis nėra gera, kad neketina investuoti paskolintų pinigų ir nežada pirkti jokio sklypo, pati pasirašiusi paskolos sutartį, vėliau ginčijo joje nurodytą pinigų sumą. Šios aplinkybės rodo buvus išankstinę R. S. tyčią apgaule įgyti svetimą turtą. Nuteistoji suvokė, kad negalės parduoti nekilnojamojo turto ir grąžinti nukentėjusiajai paskolos, net neketino to daryti, taip pat suvokė, kad nukentėjusioji, žinodama šias aplinkybes, pinigų nebūtų skolinusi. Akivaizdu, kad prieš tai įgytas pasitikėjimas ir skolinimosi metu prieš M. B. panaudota apgaulė buvo esminė, nulėmusi nukentėjusiosios apsisprendimą paskolinti pinigus, nes jai buvo sudarytas įspūdis, kad pinigai bus grąžinti. Taigi, remdamiesi byloje nustatytų aplinkybių visuma, teismai nustatė R. S. tyčios turinį, t. y. apgaulės prieš nukentėjusiąją panaudojimą ir kasatorės jau skolinimosi metu susiformavusį ketinimą negrąžinti pasiskolintų pinigų.

7.9. Tai, kad nukentėjusioji turėjo galimybę kreiptis į teismą ir prisiteisti skolintą pinigų sumą civilinio proceso tvarka ir šia galimybe pasinaudojo, nesuteikia pagrindo išvadai, kad tokiais kasatorės veiksmais nebuvo pasunkintas nukentėjusiosios pažeistų teisių atkūrimas. R. S. skolos negrąžino, aiškino, kad neturi pinigų, siūlė pirkti žemės sklypą ir namą, tačiau jie nebuvo verti R. S. nurodytos sumos. Nuteistoji žadėjo pinigus grąžinti per vienerius metus, tačiau to nepadarė, kad ir gaudavo pajamas iš J. B. už nuomą, iš tų pajamų skolos M. B. negrąžino, aiškino, kad už nuomojamas patalpas pinigų negauna. Iki šiol nuteistoji yra grąžinusi nukentėjusiajai tik 320 Lt (2010 m. – 50 Lt, 2011 m. – 270 Lt). Nors Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. gegužės 31 d. sprendimu už akių M. B. buvo priteista skola, tačiau turimas turtas suvaržytas hipoteka, areštuotas, lėšos į R. S. banko sąskaitas nepervedamos, į darbovietę siunčiamas vykdomasis raštas grįžta neįteiktas. Iš antstolės B. T. vykdomosios bylos dokumentų matyti, kad nukentėjusioji negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės.

8. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas aplinkybes R. S. veikai baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnio 2 dalis – taikytas tinkamai.

9. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijų teismas, priimdamas dėl R. S. apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas jį galioti, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

9.1. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini.

9.2. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadas dėl R. S. kaltės, įvertinęs bylos įrodymų visumą, palyginęs ir sugretinęs teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjęs aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą, savo nuosprendyje pateikė išsamią bylos įrodymų analizę bei vertinimą, motyvuotai pasisakė, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu, o apeliacinis skundas atmetamas.

9.3. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų atliktas įrodymų vertinimas pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje.

10. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios R. S. kasacinį skundą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Olegas Fedosiukas

Viktoras Aidukas