Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinių teisių gynimo būdus ir antstolio civilinę atsakomybę, aiškinimo bei taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-419-706/2016

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00784-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.6.3 2.5.10.2.1; 2.5.10.2.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Andžej Maciejevski ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės antstolės Redos Vizgaudienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės Turto banko ieškinį atsakovei antstolei Redai Vizgaudienei dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – bendrovės „BTA Insurance Company SE“ Lietuvos filialas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinių teisių gynimo būdus ir antstolio civilinę atsakomybę, aiškinimo bei taikymo.

Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 57 924 Eur žalos atlyginimą.

Byloje nustatyta, kad atsakovė vykdo išieškojimą iš skolininko I. P. (I. P.) (toliau – ir skolininkas) ieškovės naudai. 2008 m. birželio 17 d. atsakovei buvo pateikta Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininko turtui, neviršijant 730 000 Lt (211 422,61 Eur), kurią vykdydama antstolė patikrino ir aprašė skolininkui priklausantį turtą – 1/2 dalį pastato – kavinės ir kiemo statinių (duomenys neskelbtini) nurodyta aprašyto turto vertė – 730 300 Lt (211 509,50 Eur). 2010 m. lapkričio 5 d. ieškovė pateikė antstolei vykdomąjį raštą dėl 730 000 Lt (211 422,61 Eur) skolos bei 5 proc. dydžio procesinių palūkanų išieškojimo iš skolininko. Antstolė vykdomąjį dokumentą priėmė vykdyti, išaiškino ieškovei jos teises ir pareigas, išsiuntė skolininkui raginimą sumokėti skolą. Gavusi skolininko prašymą, antstolė 2010 m. gruodžio 2 d. patvarkymu sustabdė vykdomąją bylą iki bus išnagrinėtas skolininko prašymas dėl skolos mokėjimo išdėstymo. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. nutartimi sprendimo vykdymas buvo atidėtas ir išdėstyti mokėjimai.

Skolininkui nemokant įmokų, antstolė atnaujino vykdomąją bylą, 2012 m. gegužės 24 d. priėmė patvarkymą dėl ekspertizės skyrimo areštuoto turto vertei nustatyti. Įvertinus turtą, 2012 m. spalio 17 d. paskelbtos pirmosios varžytynės. Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartimi vykdymo veiksmai buvo sustabdyti antrą kartą, tačiau, Lietuvos apeliaciniam teismui 2013 m. vasario 4 d. nutartimi panaikinus vykdymo veiksmų sustabdymą, antstolė 2013 m. vasario 20 d. patvarkymu atnaujino vykdomąją bylą, 2013 m. kovo 22 d. pranešė apie areštuoto turto varžytynes. Varžytynės neįvyko, todėl, išieškotojai atsisakius perimti turtą, 2013 m. birželio 3 d. buvo paskelbta apie antrąsias varžytynes, tačiau šios taip pat neįvyko.

2013 m. rugsėjo 2 d. antstolė areštavo skolininkui priklausančią turtinę teisę – 0,1751 ha žemės sklypo nuomos teisę, 2014 m. gegužės 28 d. – statinį, kiemo aikštelę ir stoginę (duomenys neskelbtini). 2014 m. gruodžio 1 d. patvarkymu areštuotos skolininko lėšos, esančios pas trečiuosius asmenis, 2014 m. gruodžio 8 d. patvarkymu išieškojimas nukreiptas į skolininko darbo užmokestį, patikrinti duomenys apie jo transporto priemones, 2014 m. gruodžio 16 d., 2015 m. sausio 13 d. patvarkymais areštuotos skolininko lėšos bankuose. 2014 m. gruodžio 18 d. paskelbta apie areštuotų daiktų varžytynes, tačiau, šioms neįvykus ir išieškotojai atsisakius perimti turtą, paskelbtos antrosios varžytynės.

Ieškovė nurodo, kad skolininkas nuo 2007 m. gruodžio 3 d. nuosavybės teise valdė 358,92 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą su 0,0448 ha žemės sklypu (duomenys neskelbtini), jį 2011 m. lapkričio 30 d. (praėjus daugiau kaip metams nuo vykdomojo rašto pateikimo vykdyti) pardavė už 57 924 Eur. Kadangi atsakovė atlikdama vykdymo veiksmus neareštavo nurodyto turto, tai šiuo neveikimu ieškovei padaryta 57 924 Eur žala dėl prarastos galimybės nukreipti išieškojimą į turtą. Atsakovė nenukreipė išieškojimo į likvidų turtą, 2010 metais areštavo tik 1/2 dalį pastato (kavinės su parduotuve) ir kiemo statinių, kurių varžytynės (tiek pirmosios, tiek antrosios) neįvyko; 2014 m. lapkričio 27 d. perkainojus turtą, jo kaina sumažinta iki 270 000 Lt (78 197,41 Eur). Išieškojimas tęsiasi ketvirtus metus; parduoti dalį, o ne visą turtą yra komplikuota ir sudėtinga, atidalyti turtą galimybių nėra; nelikvidus ir turtas (duomenys neskelbtini), kuris yra įkeistas, neaiškus skolos hipotekos kreditoriui likutis.

Atsakovė, veikdama protingai ir rūpestingai, gavusi vykdomąjį raštą, privalėjo ne tik surinkti bei patikrinti informaciją apie skolininko turtinę padėtį, bet ir imtis priemonių skolininko turtui išsaugoti, t. y. jį areštuoti, tačiau to nepadarė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad antstolė, vykdydama ieškovės jai pateiktą vykdomąjį raštą, siuntė skolininkui raginimą įvykdyti sprendimą geruoju, kreipėsi į bankus ir viešus registrus, surado skolininkui priklausantį turtą ir aprašė jo tiek, kad pakaktų ieškovės reikalavimams patenkinti, be to, buvo areštuotos ir skolininkui priklausančios išmokėti lėšos bei dalis darbo užmokesčio, taigi ieškovės reikalavimai buvo užtikrinti. Aplinkybė, kad buvo areštuotas kitas turtas, nei teismui nurodė ieškovė, nereiškia, jog jos reikalavimai nebuvo užtikrinti ar užtikrinti nepakankamai, juolab kad ieškovė atsakovei jokių prašymų ar siūlymų dėl areštuotino turto neteikė, nors turėjo pareigą aktyviai domėtis vykdymo eiga (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 641 straipsnio 2 punktas). Vykdomoji byla buvo du kartus sustabdyta, buvo atidėtas sprendimo vykdymas ir išdėstytas skolos mokėjimas, todėl atsakovė negalėjo pradėti priverstinio turto pardavimo ar ieškojimo iš kitų lėšų ir taip nustatyti, kad areštuotas turtas yra nelikvidus. Atsakovė atnaujino vykdomąją bylą dar nepasibaigus teismo atidėtam skolos mokėjimo terminui, priėmė patvarkymą dėl ekspertizės skyrimo ir pradėjo turto pardavimo iš varžytynių procedūras, taigi ėmėsi visų veiksmų ieškovės reikalavimams užtikrinti, o ieškovė skundų dėl atsakovės veiksmų neteikė. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė antstolės veiksmų neteisėtumo (CPK 185 straipsnis).

Ieškovė nurodė tik hipotetinį, tikėtiną žalos dydį (skolininko tretiesiems asmenims perleisto turto kainą). Bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovės reikalavimams užtikrinti antstolė buvo areštavusi pakankamai kito turto (CPK 675 straipsnio 2 dalis), buvo atliktas jo vertinimas, byloje nebuvo duomenų, įrodančių, jog areštuotas turtas yra nelikvidus, o išieškojimas iš jo yra apsunkintas. Vykdomoji byla dar nėra baigta, vykdymo veiksmai tęsiami, turtas iš varžytynių nėra parduotas, taigi ieškovė realios žalos nepatyrė, neprarado galimybės gauti savo reikalavimo patenkinimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. vasario 9 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 28 962 Eur žalos atlyginimą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Tiek CPK 634 straipsnio 2 dalis, tiek Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis suponuoja išvadą, kad antstolis (profesionalas, gaunantis atlygį už savo darbą) turi aktyviai ir rūpestingai veikti taip, jog būtų maksimaliai išnaudotos visos teisėtos priemonės sprendimui įvykdyti, o ne apsiriboti vien tik formaliais, bet realiai neužtikrinančiais sprendimo įvykdymo veiksmais. Tinkamam sprendimo įvykdymui turi būti aprašomas (areštuojamas) ne mažesnės vertės turtas nei pareikštas reikalavimas (išieškotina suma); teisėtas bus ir didesnės vertės turto aprašymas (areštas), jei tai nebus padaryta „iš esmės“ daugiau (CPK 145 straipsnio 2 dalis, 675 straipsnio 2 dalis, 677 straipsnio 2 dalis); be to, vykdymo proceso metu įkainoto turto vertei pasikeitus, jis gali būti perkainojamas (CPK 681 straipsnio 2 dalis).

Vykdydama teismo sprendimą 2010 m. gruodžio 22 d. atsakovė areštavo turtą vadovaudamasi 2008 m. gegužės 1 d. masinio vertinimo duomenimis (pagal juos turto vertė – 730 300 Lt (211 509,50 Eur), nors nekilnojamojo turto vertės augimas jau buvo pasibaigęs; 2010 m. spalio 1 d. masinio vertinimo duomenimis, areštuoto skolininko turto vertė siekė 639 000 Lt (185 067,19 Eur), taigi neužtikrino pagrindinės priteistos sumos išieškojimo. Dėl to atsakovė turėjo imtis veiksmų – areštuoti kitą vertingą skolininko turtą. Nurodytų išvadų nekeičia aplinkybės, kad 2010 m. gruodžio 2 d. vykdomoji byla buvo sustabdyta, o teismo sprendimo vykdymas buvo išdėstytas, nes turto vertės sumažėjimas iš masinio vertinimo duomenų antstolei turėjo būti žinomas dar iki vykdomosios bylos sustabdymo, be to, net ir esant sustabdytai vykdomajai bylai, antstolis gali imtis priemonių skolininko turtui surasti ir areštuoti (CPK 628 straipsnio 3 dalis).

Atskiro turtinio vieneto (skolininkui priklausančios namų valdos) likvidumas yra didesnis, todėl, jo neareštuodama, atsakovė neužtikrino išieškotojos interesų geriausiu būdu, nepateikė argumentų, kad jos pasirinktas veikimo būdas buvo pakankamas ar kitokios veikimo galimybės nebuvo įmanomos. Pagal CPK 664 straipsnį išieškojimas iš skolininkui priklausančio gyvenamojo būsto, kuriame jis gyvena, vykdomas paskutiniąja eile, tačiau toks reguliavimas nepanaikina šio turto (jo dalies) arešto galimybės, kai yra pagrindas manyti, jog kito areštuoto turto gali neužtekti išieškomai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti ar jis nelikvidus (CPK 662 straipsnio 4 dalis). Be to, atsakovė buvo nukreipusi išieškojimą į skolininko darbo užmokestį, lėšas, iš kurių, remiantis CPK 664 straipsnio 2 dalimi, išieškoma paskiausiai.

Iš vykdomojoje byloje esančių duomenų atsakovė turėjo numatyti, kad vien 2010 m. gruodžio 1 d. turto arešto aktu areštuoto turto (neareštavus viso skolininkui priklausančio turto) gali nepakakti sprendimui įvykdyti – skolininkui priklausančios žemės sklypų Palangoje dalys buvo suvaržytos hipoteka, o 2010 m. gruodžio 1 d. turto arešto aktu areštuoto turto vidutinė rinkos vertė nebuvo pakankama net pagrindinės skolos išieškojimui užtikrinti.

Kadangi ieškovės reikalavimai nebuvo visa apimtimi užtikrinti mažesnio likvidumo turtu ir nebuvo pasinaudota galimybe reikalavimą bent iš dalies užtikrinti didesnio likvidumo turtu, t. y. atsakovė veikė nepakankamai efektyviai, tai kolegija atsakovės veiksmus (neveikimą) pripažino neatitinkančiais antstoliui keliamų apdairumo ir rūpestingumo standartų, todėl neteisėtais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgdama į papildomai areštuoto skolininko turto vertę, turto pardavimo iš varžytynių kainos nustatymo ypatumus, aplinkybę, kad skolininkui priklauso tik dalis komercinės paskirties pastato (duomenys neskelbtini), o žemės sklypai suvaržyti hipoteka, kolegija sprendė, kad, atsakovei areštavus ir realizavus skolininko parduotą turtą, neišieškota ieškovei priklausančios sumos dalis neabejotinai nebūtų mažesnė nei prašoma priteisti suma. Nėra pagrindo spręsti, kad tęsiant vykdymo veiksmus ieškovė iš skolininko kito areštuoto turto atgaus visą priteistą sumą. Skolininkui yra iškelta fizinio asmens bankroto byla, taigi ieškovės galimybės gauti savo reikalavimo patenkinimą dar labiau sumažėjo ir ši aplinkybė patvirtina žalos atsiradimą.

Remdamasi CK 6.248 straipsnio 1 dalimi, atsakovė turėjo paneigti savo kaltės prezumpciją, tačiau teismui pateiktais argumentais to nepadarė.

CPK išieškotojui nustatytos ne tik teisės, bet ir pareigos (bendradarbiauti su antstoliu, domėtis vykdymo eiga (CPK 640 straipsnio 1, 2 punktai); be to, kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę naudotis viešo registro duomenimis (CK 4.261 straipsnis). Ieškovė yra juridinis asmuo, turintis ne tik kvalifikuotus specialistus, kurie gali domėtis vykdymo procesu, bet ir finansines galimybes gauti atitinkamus viešų registrų duomenis. Dėl to kolegija sprendė, kad ieškovė pati turėjo visas galimybes nustatyti ir įsivertinti palankiausius realaus sprendimo įvykdymo variantus. Tačiau, pateikusi vykdomąjį raštą, ji ilgą laiką nebendradarbiavo su antstole, nesidomėjo vykdymo eiga. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, kolegija konstatavo, kad ieškovė iš dalies kalta dėl žalos atsiradimo, todėl jai priteisė pusę reikalaujamo nuotolių atlyginimo – 28 962 Eur.

III. Kasacinio skundo, prisidėjimo prie jo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 9 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad galimybė įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą ir ginčo išsprendimo rezultatas priklauso nuo pasirinkto teisių gynybos būdo adekvatumo konkrečioje situacijoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODItOTE2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-582-916/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-582-916/2015">3K-3-582-916/2015</a>). Vadovaudamiesi nurodytu išaiškinimu, teismai pirmiausia turėtų įvertinti ieškovo naudojamo teisių gynybos būdo tinkamumą ir tik nusprendę, kad jis konkrečioje situacijoje yra tinkamas, analizuoti pasirinkto gynybos būdo materialiuosius teisinius aspektus. Šioje byloje skolininkas, pasinaudodamas aplinkybe, kad jo namas ir žemės sklypas nebuvo areštuoti, sudarė sandorį, kurio sudaryti neprivalėjo, tyčia siekdamas pažeisti ieškovės (išieškotojos) teisėtus interesus. Tokiais atvejais naudotina speciali kreditoriaus interesų gynimo priemonė – actio Pauliana (Pauliano ieškinys) institutas (CK 6.66 straipsnis), tačiau ieškovė juo nesinaudojo, jokių pretenzijų skolininkui nereiškė, reikalavo iš kasatorės atlyginti žalą, nors jos atliekamos funkcijos šalutinės kilusios žalos atžvilgiu, ji nėra atsakinga už skolininko veiksmus.

Susiklosčius ginčo situacijai, neprotinga ir neteisinga (CK 1.5 straipsnis) prioritetą suteikti antstolės civilinės atsakomybės taikymui, kai egzistuoja tinkamesnis ieškovės teisių gynimo būdas – sandorio pripažinimas negaliojančiu ir restitucijos taikymas. Antstolio deliktinė civilinė atsakomybė turėtų būti taikoma tik išimtiniais atvejais ir tik kaip kraštutinė priemonė, jei išieškotojo teisių ir teisėtų interesų negalima apginti kitais būdais. Apeliacinės instancijos teismas ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo tinkamumo nevertino, taip nukrypdamas nuo šios nutarties 20.1 punkte nurodytos kasacinio teismo praktikos.

Kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad antstoliui keliami griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-41/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-41/2012">3K-3-41/2012</a>), tačiau ši taisyklė nėra absoliuti, neteisėtais pripažįstami tokie antstolio veiksmai, kuriais padaromi esminiai pažeidimai vykdymo procese (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTgvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-518/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-518/2006">3K-3-518/2006</a>; pirmiau nurodyta nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-41/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-41/2012">3K-3-41/2012</a>). Kasatorė vykdymo veiksmus atliko laiku ir tinkamai, ėmėsi visų būtinų veiksmų, buvo pakankamai rūpestinga, jos veiksmai atitiko Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą apdairumo standartą. Apeliacinės instancijos teismas, nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos ir pažeisdamas CK 6.246 straipsnio 1 dalį, netinkamai vertino kasatorės veiksmus, antstolio veiklai nustatė pernelyg aukštus reikalavimus, kurie atitinka atsakomybės be kaltės taikymą, neatsižvelgė į tai, kad kasatorė privalėjo išlaikyti išieškotojos ir skolininko interesų pusiausvyrą.

Spręsdamas, kad ieškovei buvo padaryta žalos, apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog ieškovė nebuvo ir nėra pareiškusi ieškinio dėl sandorio, kuriuo skolininkas perleido turtą, pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, o tai neteikia pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė patyrė žalos ir ją įrodė. Ieškovė turėjo įrodyti, kad patyrė realios, o ne hipotetinės žalos (CK 6.249 straipsnis). Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pateiktais 2006 m. spalio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTgvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-518/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-518/2006">3K-3-518/2006</a>, kasatorė daro išvadą, kad negalima laikyti, jog žala įrodyta, kol nėra aiški baigtis dėl turto grąžinimo skolininkui restitucijos pagrindu; tik įrodžius, kad restitucija pagal sudarytą turto perleidimo sandorį (iš dalies) negalima, spręstinas antstolio deliktinės civilinės atsakomybės klausimas (įrodžius visas jo civilinės atsakomybės sąlygas).

Ieškovei neįrodžius, kad ji patyrė žalos, nėra pagrindo spręsti dėl neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Jei šis klausimas būtų sprendžiamas, laikytina, kad teisinis priežastinis ryšys yra pernelyg nutolęs.

CK 6.248 straipsnio 4 dalies, 6.253 straipsnio 5 dalies ir 6.282 straipsnio 1 dalies pagrindu žala gali būti sumažinama arba skolininkas gali būti atleistas nuo atsakomybės, jei nustatoma kreditoriaus kaltė. Ieškovė pažeidė imperatyviąsias CPK nuostatas ir ignoravo jai suteiktas teises – nenurodė, iš kokio skolininko turto turėtų būti išieškoma pirmiausia (CPK 662 straipsnio 1 dalis), nebendradarbiavo su antstole (CPK 640 straipsnio 1 punktas), aktyviai nesidomėjo vykdymo eiga (CPK 640 straipsnio 2 punktas), neginčijo antstolės atlikto areštuoto turto įkainojimo. Be šių apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių, reikšminga jo neįvertinta aplinkybė, kad ieškovė neginčijo skolininko sudaryto nekilnojamojo turto perleidimo sandorio, kuriuo išvengta prievolių vykdymo išieškotojos naudai (CK 6.66 straipsnis); ji kartu su kitomis nustatytomis aplinkybėmis teikia pagrindą konstatuoti, kad didelis išieškotojos neatsargumas sudaro pagrindą kasatorę visiškai atleisti nuo civilinės atsakomybės.

Prisidėjimu prie kasacinio skundo trečiasis asmuo, palaikydamas kasaciniame skunde nurodytus argumentus ir motyvus, prašo antstolės Redos Vizgaudienės kasacinį skundą tenkinti.

Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 9 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Ieškovė neturi duomenų apie trečiojo asmens, su kuriuo skolininkas sudarė turto perleidimo sandorį, nesąžiningumą (kuris yra viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų), taip pat nėra pagrindo taikyti trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpciją. Dėl to kasatorės nurodomas actio Pauliana institutas vertintinas tik kaip hipotetinis, bet ne realus ieškovės civilinių teisių gynimo būdas. Jei būtų laikomasi kasatorės aiškinimo ir kreditorius, ketindamas išsiieškoti iš antstolio dėl jo veiksmų (neveikimo) padarytą žalą, visais atvejais privalėtų ginčyti skolininko sandorius, kuriais perleistas neareštuotas turtas, teismai būtų apkrauti papildomu darbu, kreditorius turėtų prisiimti trečiųjų asmenų (sąžiningų turto įgijėjų) bylinėjimosi išlaidų naštą, jam taip pat galėtų kilti pareiga atlyginti šių dėl be pagrindo pareikšto ieškinio patirtus nuostolius.

Kasatorė nebuvo pakankamai rūpestinga – priėmusi vykdyti vykdomąjį raštą, rėmėsi prieš dvejus metus vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatytomis turto vertėmis (neperžiūrėjo turto arešto masto), nors tuo laikotarpiu (2008–2010 m.) nekilnojamojo turto rinkoje vyko dideli pokyčiai; neareštavo nesuvaržyto, neįkeisto, skolininko be bendraturčių valdomo turto (tai padarius neviršijant išieškotinos sumos, skolininko teisės, taip pat jų ir ieškotojos interesų pusiausvyra nebūtų pažeistos). Dėl nurodytų aplaidžių ir nerūpestingų veiksmų buvo pažeisti išieškotojos interesai.

Byloje nėra pagrindo atleisti kasatorę nuo civilinės atsakomybės. Jos pateiktas aiškinimas iškreipia išieškotojo ir antstolio atsakomybės ribas vykdymo procese – išieškotojui perkeliama pareiga domėtis skolininko turtine padėtimi, nustatyti konkretų areštuotiną turtą. Ieškovė kasatorės nebuvo informuota apie skolininko turtinę padėtį, jai nebuvo žinoma apie skolininko turimą nekilnojamąjį turtą. Be to, pateikti informaciją apie konkretų nekilnojamąjį turtą yra išieškotojo teisė, o ne pareiga; duomenų bazėmis naudojasi ir informaciją jose surenka antstolis (CPK 654 straipsnis). Ieškovė turėjo teisėtus ir pagrįstus lūkesčius (CK 1.2 straipsnis), kad antstolė tinkamai atliks savo pareigas, veiks pagal teisės aktų reikalavimus, geriausiu ieškovei būdu. Ieškovė atliko kasatorės veiksmų kontrolę vertindama šios pateikiamus patvarkymus.

CPK 634 straipsnio 2 dalies ir Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatos įpareigoja antstolį savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl civilinių teisių gynimo būdo pasirinkimo

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas gina pažeistas asmens teises CK 1.138 straipsnyje išvardytais būdais. Kokį įstatyme numatytą teisių gynimo būdą pasirinkti, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą ir įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes, sprendžia asmuo, kuris kreipiasi į teismą. Šias faktines aplinkybes (ieškinio faktinis pagrindas) ir reikalavimą, kaip prašoma apginti pažeistas teises (ieškinio dalykas), ieškovas privalo nurodyti ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 4 punktas).

Kasacinio teismo yra konstatuota, kad civilinių teisių gynimo būdai nustatyti materialiosios teisės normose, kurios reguliuoja konkretų teisinį santykį, ir asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali prašyti teismo taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymuose nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo ir ieškovas gynimo būdus ar būdą gali pasirinkti savo nuožiūra bei suformuluoti savo ieškinio reikalavimą (reikalavimus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjYtNjk1LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-326-695/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-326-695/2016">3K-3-326-695/2016</a>).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 57 924 Eur žalos atlyginimą (ieškinio dalykas), pateikdama argumentus ir juos patvirtinančius duomenis (ieškinio pagrindas), kad žala kilo dėl atsakovės (antstolės) nerūpestingai atliekamų pareigų, kai ši nesurinko ir nepatikrino informacijos apie skolininko turtinę padėtį, taip pat nesiėmė priemonių skolininko turtui išsaugoti, t. y. jo neareštavo. Atsakovė laikosi pozicijos, kad ieškovė netinkamai pasirinko savo teisių gynimo būdą – naudojosi ne specialia kreditoriaus interesų gynimo priemone – actio Pauliana institutu (CK 6.66 straipsnis), bet reikalavo iš kasatorės atlyginti žalą, nors jos atliekamos funkcijos yra šalutinės kilusios žalos atžvilgiu, ji nėra atsakinga už skolininko veiksmus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 16 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas suteikia ieškovui prerogatyvą nuspręsti, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo, ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką. Dėl to kiekvienu atveju, esant galimybei naudotis keliais CK 1.138 straipsnyje ar kitos teisės normose įtvirtintais teisių gynimo būdais, ieškovas yra laisvas pasirinkti, kurio iš jų teisminio įgyvendinimo sieks, taip pat kokias faktines jį pagrindžiančias aplinkybes turės įrodinėti. Vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kreditoriaus teisė naudotis jo pažeistų teisių specialiu gynimo būdu (actio Pauliana) ir teisė reikšti reikalavimą atlyginti žalą nėra konkuruojančios teisės ar viena kitą sąlygojančios, abi šios teisės gali būti įgyvendinamos pagal kreditoriaus pasirinkimą

Šioje byloje ieškovė turėjo galimybes tiek actio Pauliana pagrindu ginčyti skolininko gyvenamojo namo pardavimo sandorį, tiek kreiptis dėl antstolės, kuri galbūt neužtikrino išieškojimo iš parduoto turto ir taip padarė žalos ieškovei, civilinės atsakomybės. Aplinkybė, kad ieškovė nepareiškė actio Pauliana reikalavimų, priešingai nei teigia kasatorė, nesąlygojo jos teisės prašyti taikyti atsakovei civilinę atsakomybę.

Atmestinas kasatorės argumentas, kad priimdamas skundžiamą sprendimą apeliacinės instancijos teismas nevertino ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo tinkamumo ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODItOTE2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-582-916/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-582-916/2015">3K-3-582-916/2015</a> suformuotos praktikos. Kasacinio teismo ne kartą konstatuota, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-93-684/2016). Kasatorės nurodytoje byloje kasacinis teismas pasisakė dėl civilinės atsakomybės taikymo subjektams, kurie dėl konkretaus objekto yra sudarę atskiras sutartis; spręsdamas, ar egzistuoja atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, vertino, kokią įtaką joms turi aplinkybė, kad šalis sieja sutartiniai teisiniai santykiai. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas pagal ieškovės suformuluotą ieškinio dalyką dėl antstolio, kurio veikla reglamentuojama teisės aktais, civilinės atsakomybės. Kadangi kasatorės nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės, tai remtis nurodytoje byloje išdėstytais išaiškinimais šioje byloje nėra pagrindo.

Dėl antstolio civilinės atsakomybės

Kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad, sprendžiant ginčus dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos CK normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę, kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-456/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-456/2013">3K-3-456/2013</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Dėl to nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus būtina patikrinti, ar egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos, bei įvertinti tai, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai negu paprastai.

Būtinosios deliktinės atsakomybės taikymo sąlygos yra neteisėti veiksmai, žala, skolininko veiksmų bei žalos priežastinis ryšys ir kaltė (išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės) (CK 6.246–6.249 straipsniai).

CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės; skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Tai bendrosios deliktinės atsakomybės sąlygos.

Sprendžiant dėl to, ar antstolis tinkamai vykdė jam įstatymų nustatytas pareigas, be kita ko, būtina vadovautis CPK 634 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus, taip pat Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, jog, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Sprendžiant dėl profesines funkcijas vykdančio antstolio kaltės, turi būti įvertinta, ar antstolis ėmėsi visų jam prieinamų teisėtų priemonių savo veiksmų teisėtumui užtikrinti; antstolio kaltės ribas nustato bendrasis teisės principas, kad iš nieko negali būti reikalaujama to, kas yra neįmanoma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-41/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-41/2012">3K-3-41/2012</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Teisėjų kolegija, įvertinusi teismų nustatytas aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis), susijusias su kasatorės atliktais veiksmais, atsižvelgdama į tai, kad atliekant vykdymo veiksmus išieškotojai nebuvo paskirstyta išieškotų sumų, sprendžia, kad aplinkybė, jog per ilgą laiko tarpą (nuo 2010 m. lapkričio 12 d.) išieškotoja negauna jokio savo reikalavimo patenkinimo iš skolininko, kuris turi įvairaus nekilnojamojo turto (statinių, žemės sklypų), taip pat turtinių teisių, sudaro pagrindą konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kasatorė, vykdydama išieškojimą, nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga bei tinkamai neatliko jai CPK 634 straipsnio 2 dalyje ir Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų.

Šios bendro pobūdžio pareigos nevykdymą patvirtina bylos duomenys, kad antstolė neareštavo tiek nekilnojamojo turto, kad pakaktų priteistoms sumoms iš šio turto išieškoti, ir taip pažeidė CPK 675 straipsnio 2 dalį bei 677 straipsnio 2 dalį. Kolegija pažymi, kad šių teisės normų nuostata, jog antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, skirta išieškotojo ir skolininko turtinių teisių apsaugai suderinti. Ieškotojas turi gauti išieškomas sumas, o skolininko nuosavybės teisės turi būti apribotos proporcingai išieškotinų sumų dydžiui. Siekdamas nurodyto tikslo, antstolis, areštuodamas turtą, turi jį įkainoti rinkos kainomis ir įvykdyti CPK 681 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

Kasatorė tik 2010 m. gruodžio 22 d. areštavo vykdant 2008 m. gegužės 15 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvusį areštuotą skolininko turtą (duomenys neskelbtini). Tai padarydama ji neperžiūrėjo skolininko turto vertės, neįsitikino, ar praėjus daugiau nei dvejiems metams šio turto pakanka ieškovės 730 000 Lt (211 422,61 Eur) reikalavimui patenkinti.

Kasatorė teikia argumentus, kad vykdomoji byla kelis kartus buvo sustabdyta (tiek pagal skolininko prašymą, tiek teismo nutartimi), todėl tais laikotarpiais negalėjo būti atlikti vykdymo veiksmai. Šis kasatorės argumentas prieštarauja CPK 628 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Tiek skolininko kreipimasis dėl skolos mokėjimo išdėstymo, tiek teismo sprendimas išdėstyti skolą nereiškė, kad teismo sprendimas nebus vykdomas priverstine tvarka, nes išieškotoja neatsiėmė vykdomojo rašto. Atsižvelgdama į tai, kasatorė privalėjo atlikti visus CPK nustatytus veiksmus, kad užtikrintų išieškojimo iš skolininko turto galimybę.

Kasacinis teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad tuo atveju, kai vykdomoji byla sustabdoma CPK ir kituose įstatymuose nustatytais pagrindais, antstolis turi teisę atlikti skolininko turto paieškos ir arešto veiksmus. Toks teisinis reguliavimas, sudarantis pagrindą net ir vykdomosios bylos sustabdymo atveju antstoliui atlikti turto paieškos ir arešto veiksmus, grindžiamas išieškotojo teisių apsauga bei poreikiu užtikrinti vykdomojo dokumento įvykdymą ir pernelyg nevaržo skolininko interesų, nes areštuotas turtas neskirstomas išieškotojams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-440/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-440/2013">3K-3-440/2013</a>).

Tais atvejais, kai nustatoma, kad, vykdant teismo sprendimą, bus išieškoma iš nekilnojamojo turto, kartu taikomas ir CPK 690 straipsnis, kurio 1 dalyje (iki 2016 m. birželio 29 d. pakeitimo galiojusi straipsnio redakcija) įtvirtinta, kad jeigu išieškojimas nukreipiamas į nekilnojamąjį ir kitą nustatyta tvarka registruojamą turtą, antstolis nustato, ar visas šis turtas priklauso skolininkui, kokia yra tikroji to turto vertė, taip pat ar turtas neįkeistas hipotekos įstaigoje, ar neareštuotas ir kokie yra jam nustatyti apribojimai.

Sistemiškai aiškinant CPK 677 straipsnio 2 dalies ir 690 straipsnio 1 dalies nuostatas darytina išvada, kad, siekdamas įvykdyti gautą vykdomąjį raštą, antstolis tiek aprašydamas turtą, tiek jį areštuodamas, tiek vėliau vykdymo procese pasikeitus rinkos situacijai ar įvykus kitoms reikšmingoms aplinkybėms turi vertinti ne tik kiek ir kokio turto turi skolininkas, bet ir turimo turto teisinį statusą, nuosavybės rūšį, jo paklausą rinkoje, taip pat nustatyti tikrąją, o ne VĮ Registrų centre pagal masinio vertinimo duomenis nurodytą šio turto vertę. Remiantis šiuo išaiškinimu pripažintina, kad kasatorė, 2010 m. lapkričio 12 d. priėmusi vykdyti vykdomąjį raštą ir nepatikrinusi, ar vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių aprašyto ir areštuoto skolininko turto vertė 2010 metais atitinka nurodytąją 2008 metais, ar turto pakaks teismo sprendimui įvykdyti, ar turtas yra likvidus ir patrauklus įsigyti vykdant jo pardavimą iš varžytynių, neveikė pakankamai rūpestingai.

Antstolė, veikdama pagal pripažintus apdairumo ir rūpestingumo standartus, privalėjo atsižvelgti į visuotinai žinomą aplinkybę, kad 2008 m. prasidėjo ekonominė krizė, dėl kurios įvyko nekilnojamojo turto kainų nuosmukis ir kuri galėjo turėti įtakos tam, kad areštuoto turto vertės nepakaks teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Tačiau kasatorė tik 2012 m. gegužės 24 d., t. y. tik po 1,5 metų nuo vykdomojo rašto priėmimo, skyrė ekspertizę turto vertei nustatyti. Toks elgesys pagrįstai pripažintinas neatitinkančiu rūpestingo antstolio standartų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorė areštavo skolininkui priklausančią 1/2 dalį pastato – kavinės ir kiemo statinių, nors, bylos duomenimis, jam asmeninės nuosavybės teise priklausė hipoteka nesuvaržytas gyvenamasis namas Klaipėdoje, Kranto g. 15, kuris 2011 m. lapkričio 30 d. skolininko buvo parduotas. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog, neareštuodama šio likvidaus turto, kasatorė neužtikrino išieškotojos interesų geriausiu būdu. Byloje buvo duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad gyvenamasis namas nebuvo skolininko gyvenamasis būstas, kuriame jis gyvena (CPK 664 straipsnis), todėl antstolė turėjo pareigą patikrinti šias aplinkybes ir įsitikinti jų (ne)egzistavimu, tačiau to nepadarė, CPK 664 straipsnio nuostatas taikydama formaliai.

Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais išaiškinimais ir byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad kasatorė nepateikė argumentų, kurie paneigtų apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas dėl jos kaltės ir neteisėtų veiksmų vykdant išieškojimą pagal ieškovės pateiktą vykdomąjį raštą. Kasatorės argumentai, kad neįrodyta jos kaltė, atmestini, nes, egzistuojant įstatyme įtvirtintai kaltės prezumpcijai (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), kasatorė turėjo šią prezumpciją nuginčyti. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šios prezumpcijos kasatorei paneigti nepavyko. Kasacinis teismas vadovaujasi teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis) ir naujų įrodymų nepriima.

Kasatorė taip pat nesutinka, kad jos veiksmais (neveikimu) ieškovei buvo padaryta žalos, pažymėdama, jog ieškovė neįrodė realios žalos.

Žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Pareiga įrodyti patirtos žalos dydį tenka jos atlyginimą priteisti prašančiam asmeniui. Kasacinio teismo praktikoje antstolio neteisėtais veiksmais padarytos žalos pobūdis aiškinamas ir jos dydis nustatomas atsižvelgiant į konkrečios situacijos vykdymo procese aplinkybes (plačiau žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-456/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-456/2013">3K-3-456/2013</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kiekvienoje byloje, atsižvelgiant jos aplinkybes, gali būti taikomas skirtingas patirtą žalą ir jos dydį įrodantis kriterijus.

Nagrinėjamu atveju ieškovė pasirinko patirtos žalos dydį apibrėžiantį kriterijų – antstolės neareštuoto ir dėl to skolininko parduoto turto kainą – bei teikė jį pagrindžiančius argumentus ir įrodymus. Atsižvelgiant į tai, teismams kilo pareiga patikrinti, ar ieškovė patyrė nurodytos žalos ir ar prašomas priteisti jos atlyginimo dydis yra realus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir jas vertinant apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas, sprendžia, kad ieškovės nurodyta nuostolių suma – parduoto turto kaina – nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą ir yra pagrįsta.

Kasatorės argumentai, kad iš jos priteistino žalos atlyginimo dydis mažintinas arba žalos atlyginimas nepriteistinas dėl ieškovės kaltės (šios nutarties 20.6 punktas), atmestini. Byloje nenustatyta, kad ieškovė neįvykdė kokių nors jai vykdymo procese nustatytų pareigų. Ta aplinkybė, kad ieškovė nepasinaudojo jai CPK suteiktomis teisėmis, nepripažintina pagrindu sumažinti žalos atlyginimo dydį arba atleisti skolininką nuo atsakomybės – asmuo negali patirti neigiamų padarinių dėl to, kad dispozityviai pasirinko neatlikti veiksmų, kurie pagal CPK nuostatas leidžiami, tačiau išieškotojui nėra privalomi atlikti.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl tariamo ieškovės neveikimo (šios nutarties 19 punktas), jai neturint pareigos atitinkamai veikti, neteikia pagrindo spręsti dėl mišrios ieškovės ir kasatorės kaltės. Kadangi dėl šios apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies ieškovė neteikė kasacinio skundo, o kasacinis teismas neturi teisės dėl kasacinį skundą pateikusios atsakovės priimti blogesnio sprendimo (CPK 353 straipsnio 3 dalis), tai apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria sumažintas ieškovei priteistino žalos atlyginimo dydis, paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kasatorė, neveikdama, neareštuodama pakankamai rinkoje likvidaus skolininko turto, sudarė galimybes jam parduoti nekilnojamąjį turtą ir nepanaudoti gautų lėšų atsiskaityti su išieškotoja. Išnykus pagrįstai galimybei nukreipti išieškojimą į šį turtą ar už jį gautas lėšas, išieškotojai padaryta žala. Šią žalą su antstolės neveikimu sieja tiesioginis priežastinis ryšys, todėl atmestinas kasatorės argumentas dėl labai nutolusio ryšio tarp žalos ir kasatorės neveikimo.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad jį naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl jis paliktinas galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atmetus atsakovės kasacinį skundą, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies nepriteistinos (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Andžej Maciejevski

Janina Stripeikienė