E. O. pagal BK 140 str., 28 str.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-107-891/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36025-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 1.2.4.6.1; 2.4.6.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 8 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės,

sekretoriaujant Linai Butkuvienei,

dalyvaujant prokurorei Elyjai Snieškaitei,

nuteistojo E. O. gynėjai advokatei Daivai Dereškevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. O. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, nekeisti savo gyvenamosios vietos be bausmę vykdančios institucijos žinios.

Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės liginių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai, o nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. A. A. E. – iš dalies ir iš E. O. Vilniaus teritorinei liginių kasai priteista 119,87 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentai metinių palūkanų už priteistą 119,87 Eur sumą, skaičiuojant nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo, o nukentėjusiajam S. A. A. E. – 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat iš E. O. valstybės naudai priteista 375 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. E. O. nuteistas už tai, kad 2021 m. spalio 16 d., apie 21.30 val., dirbdamas užkandinėje „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su nukentėjusiuoju S. A. A. E. metu, ne mažiau kaip vieną kartą įspyrė jam į veido sritį, sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva kairės akies vokuose ir muštine žaizdele kairės akies viršutiniame voke.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu E. O. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 14 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, ir priimti jo atžvilgiu naują – išteisinamąjį nuosprendį, kadangi jo veiksmai atitinka BK 28 straipsnio sudėtį.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvados, išdėstytos nuosprendyje, neatitinka bylos aplinkybių, taip pat nuosprendis surašytas netinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą ir pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino BK 28 straipsnio nuostatas ir jo veiksmų nepagrįstai nevertino kaip būtinosios ginties situacijos. Pasak E. O., šiuo konkrečiu atveju buvo užpultas jis pats, kuomet bandė gintis nuo agresyviai besielgiančio S. A. A. E. užpuolimo, kai šis įvykio metu jį (apeliantą) griebė už gerklės ir pradėjo smaugti. Pamatęs, kad jo paties sveikatai gresia pavojus, nes buvo užpultas, jis ėmė aiškiai ir nedviprasmiškai gintis nuo S. A. A. E..

2.2. Skunde teigiama, kad, kaip rodo liudytojų parodymai, konkrečiai liudytojo F. K., kuris nors paties įvykio nematė, tačiau matė, kad jo darbuotojui, tai yra jam (apeliantui), ant nugaros yra muštinės žymės. Be to, iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2021 m. spalio 20 d. specialisto išvados Nr. G2698/2021(01) turinio matyti, kad jam (apeliantui) buvo padaryta poodinė kraujosruva krūtinės kairėje pusėje, kairio peties nugariniame paviršiuje, odos nubrozdinimai dešinės mentės projekcijoje, dešinės alkūnės ataugos projekcijoje, keturiais trauminiais poveikiais, galimai užduotyje nurodytu metu ir tiriamojo patikslintomis aplinkybėmis. O iš šio objektyvaus duomens, apelianto vertinimu, galima daryti išvadą, kad nukentėjusiuoju pripažintas S. A. A. E. protokole-pareiškime policijai melavo teigdamas, kad „<...> 2021 m. spalio 16 d., apie 21.30 val., adresu (duomenys neskelbtini), užkandinėje „(duomenys neskelbtini)“ jis norėjo nueiti į tualetą, tačiau užkandinės darbuotojas jam to padaryti neleido, jį pastūmė bei sudavė vieną kartą į veidą. Jis nugriuvo ant žemės ir tas darbuotojas vieną kartą spyrė jam į veido sritį. Tada jis atsikėlė ir išbėgo į lauką, bet lauke užkandinės darbuotojas vėl priėjo prie jo ir 3–4 kartus kumščiais sudavė į veido sritį. Dėl tokių veiksmų jis patyrė fizinį skausmą.“, nes iš tokio pareiškimo akivaizdu, kad nukentėjusiuoju pripažintas asmuo skaičiavo savo jam (apeliantui) padarytus sužalojimus, nes keturiais trauminiais poveikiais būtent jam (apeliantui) buvo sutrikdyta sveikata, o, kaip matyti iš specialisto išvados Nr. G2682/2021(01), S. A. A. E. poodinė kraujosruva padaryta vienu trauminiu poveikiu. Anot apelianto, iš to aišku, kad nukentėjusiuoju pripažintas asmuo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme dėstė tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Taip pat iš kitų liudytojų, tokių kaip F. K., parodymų darytina išvada, kad S. A. A. E. nepaisė kebabinės elgesio ir tvarkos taisyklių, veržėsi į tarnybines patalpas. O policijai paskambinęs D. S. (D. S.) savo šmaikščiais pamąstymais apie tai, kad kažkas atėjo kebabo, o gavo į akį, suklaidino ne vien policijos pareigūnus, kurie paskubomis identifikavo, kas šioje situacijoje nukentėjęs, o kas – kaltininkas, bet ir teismą, kuris padarė klaidingą išvadą dėl jo (apelianto) kaltės, ignoruodamas prieštaravimus, kurie privalo būti aiškinami jo naudai.

2.3. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vertina, jog jo ir nukentėjusiojo konfliktas buvo abipusis, tačiau jis tokį teismo aiškinimą neigia, nes jo (apelianto) veiksmai kilo ne iš asmeninių paskatų, o iš pareigos užtikrinti kebabinės vidaus taisykles, jis buvo priverstas gintis nuo agresyvių nukentėjusio asmens veiksmų. Be to, pasak apelianto, teigdamas, kad konfliktas buvo abipusis, teismas jo patirtų traumų nevertina, kas rodo teismo subjektyvų šališkumą. Taip pat teismas daro ir klaidingą išvadą, kad: „šioje situacijoje besiginančių nebuvo. Tai reiškia, kad abipusio konflikto metu teisė į būtinąją gintį neatsiranda“, kadangi susidaręs konfliktas nebuvo įprastos muštynės, kurių metu teisė į būtinąją gintį neatsiranda.

2.4. Apelianto teigimu, vertinant šią situaciją, kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad S. A. A. E. kėsinosi į jo sveikatą. Liudytojų parodymai įrodo, kad jo sveikatos sutrikdymo faktas buvo realus, o jis bandė ginti save nuo akivaizdžiai agresyvaus nepagrįstai nukentėjusiuoju pripažinto asmens. Žala, kuri jam buvo padaryta, kaip jau minėjo, yra nustatyta remiantis specialisto išvada – jam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Vertinant būtinosios ginties ribų neperžengimą – kadangi nukentėjusiuoju pripažintam asmeniui buvo konstatuota viena kraujosruva, o jam net keturios, pasak apelianto, akivaizdu, kad jo (apelianto) gynyba buvo proporcinga ir būtinosios ginties ribos tikrai nebuvo peržengtos.

2.5. Apeliaciniame skunde pažymima, kad sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, dėl to šioje byloje svarbu atkreipti dėmesį į liudytojų parodymų, kurių pagalba galima susidėlioti tikslią 2021 m. spalio 16 d. vakare vykusio įvykio eigą, visumą. Pasak apelianto, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą iš liudytojais apklaustų asmenų tapo aišku, jog jis (apeliantas), priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, elgėsi neagresyviai ir stengėsi išlikti ramus net kai S. A. A. E. bandė aršiai ir aktyviai jį išprovokuoti įžūliais veiksmais. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jis prašė S. A. A. E. apsiraminti ir elgtis adekvačiai, netriukšmauti, nesikabinėti, nedaryti netvarkos ir paklusti vidaus tvarkai, tačiau po šių prašymų jis tapo dar agresyvesnis, ėmė grasinti, smūgiuoti rankomis, tiesiogiai sudavė smūgius. Apelianto vertinimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismas visas byloje esančias abejones, neaiškumus ar prieštaravimus dėl jo kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, kurių neįmanoma pašalinti, vertino jo nenaudai, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą. Vertindamas įrodymus ir surašydamas nuosprendį, apylinkės teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistojo E. O. gynėja palaikė apeliacinį skundą, o prokurorė prašė jį atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo E. O. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus, ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, apeliacinės instancijos teismas vertina tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo E. O. apeliaciniame skunde.

5. Iš byloje pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis E. O. iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nes mano, jog veikė būtinosios ginties sąlygomis (BK 28 straipsnis). Apeliantas prašo jį išteisinti konstatavus būtinosios ginties situaciją.

6. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

7. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai įvertino nuteistojo E. O. atliktus nusikalstamus smurtinio pobūdžio veiksmus S. A. A. E. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį, neturi (BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalys), taip pat nėra jokio pagrindo teigti, jog apylinkės teismas netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą. Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, nuteistajam kitaip (subjektyviai ir palankiai sau) interpretuojant byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, savaip juos vertinant, nesuteikia pagrindo E. O. išteisinti arba nutraukti jam baudžiamąją bylą konstatavus BK 28 straipsnyje numatytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę.

8. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

9. Šioje byloje E. O. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl to, kad įvykusio žodinio konflikto metu ne mažiau kaip vieną kartą įspyrė S. A. A. E. į veido sritį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta, kad šiais veiksmais nuteistojo E. O. nukentėjusiajam S. A. A. E. padaryti sužalojimai (poodinė kraujosruva kairės akies vokuose ir muštinė žaizdelė kairės akies viršutiniame voke) vertintini kaip nežymus S. A. A. E. sveikatos sutrikdymas. Nors apeliaciniame skunde iš esmės nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės įvykio aplinkybės (E. O. neneigia įspyręs S. A. A. E. į veidą ir tokiais veiksmais sutrikdęs nukentėjusiajam sveikatą), tačiau apeliantas nesutinka padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teigdamas, kad jo veikoje nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, nes nustatytus nusikalstamus veiksmus jis padarė gindamasis. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą, nes E. O. kaltė yra visiškai įrodyta byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų bei tinkamai įvertintų įrodymų visuma.

10. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme E. O. savo kaltės nepripažino. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu E. O. neneigė, kad įspyrė nukentėjusiajam į veidą, tačiau tai padarė gindamasis nuo nukentėjusiojo užpuolimo, kai šis griebė jį už gerklės ir pradėjo smaugti, taip pat gindamas kebabinės patalpas, kur buvo laikomi įmonės pinigai. E. O. teigė, kad nukentėjusysis pirmas pradėjo konfliktą, nuėjo į kebabinės tualetą, kuris skirtas tik darbuotojams ir tuo metu neveikė, buvo pakabintas užrašas, kad tualetas neveikia, tačiau nukentėjusysis vis tiek nuėjo į tualetą ir raginamas išeiti neišėjo. Po to tas vyras jį užpuolė, pastūmė ir jis griūdamas atsitrenkė į šaldytuvą, kartu su juo nugriuvo, todėl buvo priverstas gintis bei trenkė vyrui atgal. Prieš tai jokių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu jis neatliko. Nors viso proceso metu E. O. savo kaltę neigė, teigdamas, kad smūgį nukentėjusiajam sudavė gindamasis nuo pastarojo veiksmų, tačiau jo parodymai apie esmines įvykio aplinkybes viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, kito. Priešingai nei teisminio nagrinėjimo metu, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 59) E. O. nenurodė jokių aplinkybių apie tai, kad nukentėjusysis jį griebė už gerklės ir pradėjo smaugti. Be to, ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad nukentėjusysis jį stumdamas dar kumščiu smogė į galvą, tačiau tokios aplinkybės jis nenurodė apklausiamas teisme. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis taip pat nurodė, kad stumdamas nukentėjusįjį iš viso griuvo du kartus (teisiamojo posėdžio metu užsiminė tik apie vieną griuvimą su šaldytuvu), bei teigė, kad nukentėjusiajam įspyrė iš viso du kartus (teisme kalbėjo apie vieną spyrį). Dėl to, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė anksčiau nurodytus E. O. parodymus ir rėmėsi nukentėjusiojo S. A. A. E. bei liudytojų D. S., M. G. (M. G.), F. K. ir A. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, taip pat rašytine bylos medžiaga (specialisto išvada ir kt.) ir jų pagrindu nustatė, kad E. O. 2021 m. spalio 16 d., apie 21.30 val., dirbdamas užkandinėje „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu ne mažiau kaip vieną kartą įspyrė nukentėjusiajam S. A. A. E. į veido sritį, ir savo veiksmais sukėlė jam fizinį skausmą bei padarė poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose ir muštinę žaizdelę kairės akies viršutiniame voke, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

11. Nukentėjusysis S. A. A. E. pirmosios instancijos teisme parodė, kad pirmas fizinius veiksmus prieš jį pradėjo E. O., sugriebė jį iš už nugaros ir ištraukė iš tualeto, kai jis norėjo nusiplauti rankas. Jam einant link durų E. O. sudavė smūgį į galvą, o išėjus į lauką jį pasivijo, paguldė ant žemės ir su koja spyrė į veidą. Po gauto smūgio jis negalėjo kvėpuoti, bėgo kraujas, prašė žmonių pagalbos, vėliau greitosios pagalbos automobiliu buvo nuvežtas į ligoninę, sutvarkyta žaizda. Jis nedarė jokių veiksmų prieš E. O., jo neužsipuolė. Nukentėjusysis S. A. A. E. pirmosios instancijos teisme parodymus davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Nors nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai šiek tiek skyrėsi (pvz. dėl griuvimo vietos, kur buvo spirta į veidą (viduje ar lauke), suduotų smūgių skaičiaus) nuo duotų teisme, tačiau esminių prieštaravimų tarp jų nėra, be to, pažymėtina, kad vertinant parodymus negali būti reikalaujama, kad parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu, visiškai sutaptų. Nesiremti nukentėjusiojo S. A. A. E. parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, nes jie, priešingai nei bandoma pateikti apeliaciniame skunde, proceso metu dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio detalių (dėl nuteistojo atlikto spyrio į veido sritį nukentėjusiojo atžvilgiu) buvo iš esmės nuoseklūs, logiški ir aiškūs, duomenų, kad nukentėjusysis galėjo apkalbėti nuteistąjį, nebuvo nustatyta, be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys.

12. Pažymėtina, kad byloje apklausti liudytojai paties įvykio tiesiogiai nematė, tačiau jie papasakojo apie aplinkybes, kurias matė iš karto po įvykio arba girdėjo iš nukentėjusiojo S. A. A. E. ir nuteistojo E. O.. Liudytojas D. S., apklaustas teismo posėdyje, patvirtino, kad eidamas pro kebabinę pamatė vyriškį, kuris stovėjo prie kebabinės įėjimo ir laikėsi už akies, vyriškis ne lietuvių kalba bandė kažką paaiškinti, bet jis nelabai suprato, negalėjo jam padėti, todėl iškvietė pareigūnus ir išėjo. Liudytojas policijos pareigūnas M. G., apklaustas teisme, paaiškino, kad buvo atvykęs į įvykio vietą pagal pranešimą, jog buvo sumuštas žmogus. Pats nukentėjusysis sakė, kad kebabinės darbuotojas jam porą smūgių sudavė, nes jis norėjo užeiti į tualetą. Kebabinės darbuotojas sakė, kad pagal vidaus taisykles negalima ne darbuotojams užeiti į tualetą, įvyko nesusipratimas, dėl ko jis sudavė porą smūgių nukentėjusiajam. Buvo iškviesta greitoji pagalba ir policija. Nukentėjusysis buvo su sužalota akimi. Kad kažkas kitas būtų sužalojęs nukentėjusįjį, o ne kebabinės darbuotojas, nenustatė. Liudytojai F. K. ir A. M. paaiškino, kad atvyko jau po įvykio, tačiau žino, kad konfliktas kilo dėl to, jog nukentėjusysis norėjo pasinaudoti kebabinės tarnybiniu tualetu, o darbuotojas E. O. neleido to padaryti, dėl to kilo muštynės, jie abu kaltino vienas kitą. BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis (1 t., b. l. 4), Bendrosios pagalbos centro garso įrašo apžiūros protokole (1 t., b. l. 37) užfiksuota, kad liudytojas (praeivis) pranešė, jog kebabinėje prie prekybos centro „Maxima“, esančio (duomenys neskelbtini), virėjas sumušė klientą (veido trauma). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 2682/2021(01) (1 t., b. l. 26–27) konstatuota, kad nukentėjusiajam padaryta poodinė kraujosruva kairės akies vokuose ir muštinė žaizdelė kairės akies viršutiniame voke, vienu trauminiu poveikiu kietu buku daiktu, galimai užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, jie sukėlė skausmą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo E. O. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

13. Nuteistasis E. O. apeliaciniame skunde, abejodamas nukentėjusiojo S. A. A. E. parodymų patikimumu ir objektyvumu, cituoja nukentėjusiojo S. A. A. E. protokolo-pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (1 t., b. l. 16) ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G 2698/2021(01) (1 t., b. l. 73), kuria jam (apeliantui) taip pat konstatuoti sužalojimai, padaryti įvykio metu, turinį ir nurodo, kad iš nukentėjusiojo pareiškimo akivaizdu, jog S. A. A. E. skaičiavo savo jam (apeliantui) padarytus sužalojimus, nes keturiais trauminiais poveikiais būtent jam (apeliantui) buvo sutrikdyta sveikata, o nukentėjusiajam S. A. A. E. poodinė kraujosruva padaryta vienu trauminiu poveikiu. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo teiginiai yra tik apelianto subjektyvus byloje surinktų įrodymų vertinimas ir aplinkybės, kad nukentėjusiajam sužalojimai buvo padaryti vienu trauminiu poveikiu, taip pat, kad įvykio metu sužalojimai buvo padaryti ir apeliantui (keturiais trauminiais poveikiais), neleidžia teigti, kad nukentėjusiojo S. A. A. E. parodymai yra melagingi bei nepaneigia fakto, kad E. O. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad kiekvieno žmogaus reakcija į patirtą smurtą yra individuali, be to, ne kiekvienas smūgis palieka objektyviai matomus sužalojimus, kuriuos gali konstatuoti specialisto išvadą teikiantis specialistas, todėl tai, kad nukentėjusysis nurodė gavęs iš apelianto daugiau smūgių į veido sritį (galva, kumščiu), o ne tik spyrį į veidą, niekaip neprieštarauja specialisto išvadai, kurioje konstatuota, jog S. A. A. E. padaryti sužalojimai vienu trauminiu poveikiu. Juo labiau, kad medicininiai dokumentai (ambulatorinio apsilankymo aprašymas) (1 t., b. l. 21) patvirtina, kad iš karto po įvykio gydytojui apžiūrėjus S. A. A. E. VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje jam buvo diagnozuota ne tik akies voko ir periokulinės srities žaizda, kairio viršutinio voko žaizda, viršutinio voko hematoma, bet ir kitų galvos sričių paviršinis sužalojimas, sumušimas. Kita vertus, šiuo atveju akcentuotina tai, kad kitokių smūgių sudavimas bei kitokių sužalojimų padarymas S. A. A. E. nuteistajam E. O. šioje byloje ir nebuvo inkriminuotas, o, kaip jau minėta, smūgio sudavimo koja nukentėjusiajam į veido sritį apeliantas ir neginčija.

14. Apeliaciniame skunde plačiai dėstomi argumentai, kurie jau buvo nurodyti ir pirmosios instancijos teismui, jog nuteistasis E. O. veikė būtinosios ginties sąlygomis, tai yra sudavė smūgį koja nukentėjusiajam į veido sritį siekdamas apsiginti, nes pats buvo užpultas nukentėjusiojo S. A. A. E., taip pat kritikuojamos apylinkės teismo padarytos išvados dėl būtinosios ginties situacijos nebuvimo nagrinėjamu atveju. Kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyventi neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. Be to, kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-568-139/2015, 2K-90-746/2017, 2K-9-719/2018, 2K-221-511/2018, 2K-3-648/2021, 2K-124-719/2022).

16. Kiekvienu atveju sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMTMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-313/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-313/2012">2K-7-313/2012</a>, 2K-467/2013, 2K-492/2014, 2K-71-895/2018). Patikrinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad pagal byloje teismo nustatytą nagrinėjamo įvykio situaciją bei jo dalyvių veiksmus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad E. O. veiksmuose nėra būtinosios ginties požymių.

17. Byloje nustatyta ir nėra ginčo, jog 2021 m. spalio 16 d., apie 21.30 val., užkandinėje „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), tarp jos darbuotojo E. O. ir į užkandinę užėjusio S. A. A. E. įvyko konfliktas. Iš nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymų matyti, tai pagrįstai konstatavo ir apylinkės teismas, kad nukentėjusysis S. A. A. E. atėjo į užkandinę ir norėjo užeiti į tualetą, E. O. pasakė, kad į tarnybinį tualetą užeiti draudžiama, jis neveikia, S. A. A. E. nepaklusus ir nereaguojant į darbuotojo E. O. draudimą užeiti į tualetą šis pagriebė nukentėjusįjį iš už nugaros ir ištraukė iš tualeto. Nukentėjusysis, reaguodamas į tokius E. O. veiksmus, pastūmė jį į krūtinę ir šis atsitrenkė į šaldytuvą, tuomet E. O. įspyrė nukentėjusiajam S. A. A. E. į veidą. Akivaizdu, jog toks nukentėjusiojo S. A. A. E. elgesys (ignoravo E. O. draudimą eiti į tualetą, skirtą tik užkandinės darbuotojams, nekreipė dėmesio, kad tualetas neveikia, nereagavo į E. O. raginimus išeiti iš tualeto) buvo provokuojantis, turėjo įtakos veikos padarymui, todėl apylinkės teismas pagrįstai pripažino E. O. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Vis dėlto, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti būtinosios ginties situaciją.

18. Pirmosios instancijos teismas, tiek vertindamas nuteistojo, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, tiek kitas bylos aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad E. O. negrėsė pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į jo sveikatą, gyvybę ar užkandinės turtą, nuo kurio jam būtų reikėję gintis. Viena pagrindinių aplinkybių, kuria apeliantas įrodinėja jam kilusį pavojų, yra ta, kad prieš jo spyrį S. A. A. E. į veidą pastarasis pirmas užpuolė apeliantą – griebė už gerklės ir pradėjo smaugti ir toks puolimas jam buvo netikėtas, prieš tai neatlikus jokių fizinių veiksmų ir jo vertintas kaip pavojingas. Tačiau nei paties nuteistojo E. O. parodymai, nei kiti byloje surinkti įrodymai nepatvirtina jokių konkrečių S. A. A. E. agresyvių veiksmų, išskyrus E. O. pastūmimą į krūtinę po to, kuomet šis pirmas panaudojo fizinius veiksmus ištraukdamas nukentėjusįjį iš tualeto, kuriais jis būtų realiai daręs žalą arba kuriais būtų kėlęs realų ir akivaizdų pavojų E. O. (jo sveikatai, gyvybei ar kebabinės turtui), dėl kurių būtų poreikis spirti S. A. A. E. į veidą bei jį sužaloti. Visų pirma pažymėtina, kad nuteistasis E. O. aplinkybę, jog S. A. A. E. griebė jam už gerklės ir pradėjo smaugti, nurodė tik apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, nes ikiteisminio tyrimo metu jis apie jokį smaugimą iš viso neužsiminė, o nurodė visai kitą aplinkybę, kurios jau teisme neminėjo, tai yra kad nukentėjusysis stumdamas dar smogė jam kumščiu į galvą. Antra, byloje nėra jokių kitų įrodymų, kad S. A. A. E. būtų smaugęs E. O. ar sudavęs jam smūgį ar smūgius į galvą ir kad pirmas būtų pradėjęs fizinius veiksmus prieš nuteistąjį. Specialistas jokių smaugimo žymių, sužalojimų ant E. O. kaklo, kaip ir galvos sužalojimų nuteistajam nenustatė. Specialisto išvadoje (1 t., b. l. 73) iš esmės konstatuota, kad E. O. sužalojimai (poodinė kraujosruva krūtinės kairėje pusėje, kairio peties nugariniame paviršiuje, odos nubrozdinimai dešinės mentės projekcijoje, dešinės alkūnės ataugos projekcijoje) galėjo būti padaryti įvykio metu nukentėjusiajam sudavus smūgius E. O. į krūtinę bei jam griūnant ir atsitrenkiant nugara ir dešine alkūne į kietus, bukus paviršius (pvz. šaldytuvą). Teisėjų kolegija vertina, kad tokia specialisto išvada, kartu su kitais, anksčiau aptartais bylos duomenimis tik patvirtina, kad konflikto metu ir nuteistasis E. O. patyrė tam tikrus sužalojimus po to, kai pirmas panaudojo fizinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, ištraukdamas jį iš tualeto. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad specialisto išvadomis S. A. A. E. konstatuota viena kraujosruva, o jam net keturios ir, pasak apelianto, dėl to, akivaizdu, kad jo gynyba buvo proporcinga, toks apelianto vertinimas yra visiškai nepagrįstas. Pirmiausia pažymėtina, kad apeliantas pabrėžia tik vieną iš specialisto išvadose nurodytų aplinkybių, tai yra, kad S. A. A. E. nustatyti sužalojimai padaryti vienu trauminiu poveikiu, o E. O. – keturiais trauminiais poveikiais, visiškai nevertindamas nei padarytų sužalojimų pobūdžio nei sužalojimų padarymo, nei kitų specialisto išvadose nurodytų aplinkybių. Be to, specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų ir jis turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, jų kontekste, o ne atsietai nuo jų, kaip šiuo atveju daro apeliantas.

19. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog aptariamu atveju E. O. buvo savo darbo vietoje, todėl galėjo paprašyti S. A. A. E. išeiti, nepavykus išprašyti nepageidaujamo asmens, galėjo paspausti apsaugos mygtuką, kuris, kaip nurodė byloje liudytoju apklaustas užkandinės savininkas F. K., užkandinės patalpose yra ir jį paspaudus atvažiuoja apsauga, tačiau šia galimybe nepasinaudojo, pats ėmėsi fizinių veiksmų prieš nukentėjusįjį ir jį sužalojo. Taip pat tikslinga pažymėti, kad nukentėjusysis S. A. A. E. yra vyresnio amžiaus, įvykio metu buvo blaivus, neturėjo jokio žalojančio daikto ar įrankio, pats prie nuteistojo E. O. nepriėjo, niekuo jam negrasino, užkandinės turto nelietė, išskyrus tai, kad bandė užeiti į tarnybinį tualetą, kuriame užkandinės turtas (įmonės pinigai), į kurį būtų galima kėsintis, tikrai nėra laikomas. Tokia situacija nevertintina kaip grėsminga ir pavojinga. Tokią išvadą patvirtina ir nukentėjusiajam padaryto sužalojimo pobūdis. Nukentėjusiajam S. A. A. E. buvo spirta iš kojos į veidą. Tai rodo, kad nuteistasis galėjo laisvai judėti ir spyrė nukentėjusiajam į veidą apgalvotai. Pagal byloje nustatytas aplinkybes laikytina, kad tikslingi E. O. veiksmai spiriant nukentėjusiajam S. A. A. E. koja į veidą ir taip nežymiai sutrikdant jam sveikatą, buvo neadekvati ir neproporcinga priemonė nukentėjusiojo jo atžvilgiu atliktiems nepavojingiems veiksmams (pastūmimui į krūtinę). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo E. O. neteisėtus veiksmus vertinti kaip atliktus būtinosios ginties sąlygomis.

Dėl nuteistajam skirtos bausmės ir civilinių ieškinių

20. Apeliaciniame skunde bausmės rūšies ar dydžio, civilinių ieškinių išsprendimo klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su E. O. paskirtos bausmės individualizavimu, iš nuteistojo priteistų civilinių ieškinių dydžiu nenurodyti. Vis tik, įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį E. O. išteisinti (nutraukti jam baudžiamąją bylą konstatavus jo atsakomybę šalinančią aplinkybę, numatytą BK 28 straipsnyje), pasisakytina ir dėl nuteistajam skirtos bausmės bei priteistų civilinių ieškinių.

21. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. O. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, jo padarymo aplinkybes ir pasekmes – padarytas nesunkus tyčinis smurtinis nusikaltimas, nukentėjusiajam sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sutrikdyta sveikata, veika nebuvo iš anksto suplanuota, įvyko spontaniškai, ilgalaikių išliekamųjų reiškinių nukentėjusiajam nesukėlė, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas paties nukentėjusiojo elgesys, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – anksčiau neteistas, vieną kartą baustas administracine tvarka, skirtą baudą yra sumokėjęs, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirbantis ir darbdavio charakterizuojamas teigiamai, ir sprendė, kad nuteistajam E. O. turi būti skirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, skiriant įpareigojimus bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, bei nekeisti savo gyvenamosios vietos be bausmę vykdančios institucijos žinios. Taigi, nuteistajam buvo paskirta viena iš švelniausių BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis, jos dydis nustatytas artimesnis minimaliam galimam skirti šios bausmės rūšies dydžiui. Teisėjų kolegijos vertinimu, E. O. paskirta bausmė, kartu su ja nustatant du įpareigojimus, susijusius su naujų nusikalstamų veikų prevencija, bet iš esmės nesukeliančius ypatingų apribojimų nuteistajam, neskiriant jam intensyvios priežiūros, kuri paprastai skiriama su laisvės apribojimo bausme, nelaikytina netinkama ar neproporcinga nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai ir jo asmenybei. Paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant E. O. paskirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti E. O. teisinę padėtį, šioje byloje nenustatyta.

22. Šioje baudžiamojoje byloje Vilniaus teritorinė ligonių kasa už nukentėjusiojo S. A. A. E. gydymą pareiškė civilinį ieškinį dėl 119,87 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo (1 t., b. l. 30–35), kuris skundžiamu nuosprendžiu tenkintas visiškai. Byloje nustatyta, kad dėl neteisėtų E. O. veiksmų – nukentėjusiojo S. A. A. E. sužalojimo, Vilniaus teritorinė ligonių kasa patyrė turtinę žalą, tai yra 119,87 Eur išlaidų už nukentėjusiojo S. A. A. E. gydymą. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys yra pagrįstas S. A. A. E. gydymo išlaidas patvirtinančiais įrodymais, už padarytą žalą yra atsakingas E. O., žala iki šiol nėra atlyginta, todėl skundžiamu nuosprendžiu Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas pagrįstai, pagrindo jį atmesti ar mažinti priteistiną sumą nėra.

23. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas taip pat iš dalies tenkino nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. A. A. E. pareikštą civilinį ieškinį dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 156–157) ir iš E. O. nukentėjusiajam S. A. A. E. priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą civilinio ieškinio dalį atmetė. Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam klausimą skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, atsižvelgė į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, tai yra į neturtinės žalos pasekmes (teismo vertinimu, nors dėl neteisėtų E. O. veiksmų nukentėjusysis S. A. A. E. patyrė fizinį skausmą, stresą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, nes buvo sužalotas viešoje vietoje, buvo nežymiai sutrikdyta jo sveikata, vis tik padaryti sužalojimai yra nežymūs ir dažniausiai sugyja be išliekamųjų reiškinių), taip pat į paties nukentėjusiojo elgesį kebabinėje be leidimo pasinaudojant tarnybiniu tualetu, įvertino kitas reikšmingas aplinkybes ir rėmėsi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Įvertinus tai, į kokią vertybę nuteistasis pasikėsino, padaryta nusikalstama veika nukentėjusiojo sveikatai sukeltas pasekmes, E. O. atliktų veiksmų tyčinį pobūdį, skirtingų nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyros užtikrinimo reikalavimą, manytina, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam S. A. A. E. iš E. O. priteista 500 Eur suma neturtinei žalai atlyginti nėra per didelė kompensacija už jo patirtus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

24. Vilniaus apygardos teisme 2023 m. sausio 13 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2023 m. sausio 12 d. pirminė pažyma Nr. ADP-2023-00656 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (2 t., b. l. 155–156). Šioje pažymoje nurodyta, kad valstybės naudai priteistina suma – 40 Eur už E. O. suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

25. BPK 106 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad pripažinęs asmenį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš tokio asmens išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY1LTY0OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-165-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-165-648/2015">2K-165-648/2015</a>, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021 ir kt.). Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė pats nuteistasis E. O., apeliacinės instancijos teisme nuteistasis gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė, todėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutartimi nuteistajam buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo skyriaus parinktas gynėjas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas yra atmetamas, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį bei tai, kad nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma (40 Eur) yra neproporcinga nuteistojo, kuris yra darbingo amžiaus asmuo ir dirba, turtinei padėčiai, konstatuoja, jog teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo turi būti išieškotos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo E. O. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš E. O. valstybės naudai 40 Eur (keturiasdešimt eurų) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas (Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke „Swedbank“ AB; Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, esančią AS „Citadele bankas“; Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, esančią „Luminor bank“ AS Lietuvos skyrius; Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, esančią AB SEB bankas; Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, esančią AB Šiaulių bankas; Nr. LT42 7230 0000 0012 0025, esančią UAB Medicinos bankas), nurodant juridinio asmens kodą (188659752), įmokos kodą (5630) ir mokėjimo paskirtį (įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas Budrys

Eglė Gruodienė

Jurgita Kolyčienė