E. K. pagal BK 183 str., 183 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-59-1073/2024

Teisminio proceso Nr. 1-03-6-00045-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.6.1; 1.2.14.6.2.1; 2.1.4.13

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

nuteistojo gynėjui advokatui Haroldui Juškai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 12 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2022 m. spalio 28 d. nuosprendžiu E. K. išteisintas dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2023 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu panaikino Kauno apygardos teismo 2022 m. spalio 28 d. nuosprendžio dalį, kuria E. K. išteisintas dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo E. K. pripažino kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir jam paskyrė 50 MGL (1883 Eur) dydžio baudą, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir jam paskyrė laisvės atėmimą vieneriems metams dviem mėnesiams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir jam paskyrė 40 MGL (1506 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis bei 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė E. K. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams dviem mėnesiams ir 30 MGL (1130 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, atlikus ne mažiau kaip šešis mėnesius laisvės atėmimo bausmės, ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio 5 dalies 8 punktu, 7 dalimi, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui E. K. paskirta pareiga neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, konfiskuotas iš E. K. uždraustos veikos rezultatas – nusikalstamu būdu įgytos lėšos – 31 080 Eur. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas M. Š., tačiau jo kasacinis skundas nebuvo priimtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. K. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2013 m. gruodžio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 23 d. ir nuo 2016 m. gruodžio 27 d. iki 2017 m. kovo 20 d. būdamas UAB „S“, registruotos Kaune, (duomenys neskelbtini), direktorius, pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 7 dalį privalėdamas savo veikloje vadovautis įstatymais, kitais teisės aktais, pagal to paties straipsnio 12 dalies 1 punktą būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, taip pat nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d. ir nuo 2017 m. kovo 20 d. iki 2019 m. balandžio 11 d. būdamas UAB „S“ vadybininkas, valdydamas UAB „S“ banko sąskaitas bei galėdamas disponuoti jose esančiais pinigais, gavęs iš buvusios bendrovės vadovės E. G. 5000 Eur, juos pasisavino, t. y. kai E. G., kuri nuo 2017 m. kovo 20 d. iki 2018 m. liepos 12 d. buvo UAB „S“ direktore, 2017 metų vasarą, tiksliau nenustatytu laiku, UAB „S“ patalpose, (duomenys neskelbtini), Kaune, iš E. D. priėmė 5000 Eur avansą už ketinamą įsigyti nekilnojamąjį turtą – UAB „S“ priklausantį žemės sklypą su gyvenamuoju namu, esančiu Kaune, (duomenys neskelbtini), ji (E. G.) šių pinigų priėmimo neįformino dokumentu, į UAB „S“ buhalterinę apskaitą neįtraukė, bendrovės veikloje nepanaudojo, o pinigus perdavė ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu, bet ne vėliau kaip iki 2018 m. liepos 12 d., E. K., kuris pinigų į UAB „S“ buhalterinę apskaitą neįtraukė, bendrovės veikloje nepanaudojo, išlaidas pagrindžiančių apskaitos dokumentų nepateikė, taip nuo 2018 m. liepos 12 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą, t. y. UAB „S“ priklausančius 5000 Eur, padarydamas UAB „S“ 5000 Eur turtinę žalą.

2. Taip pat E. K. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad nuo 2013 m. gruodžio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 23 d. ir nuo 2016 m. gruodžio 27 d. iki 2017 m. kovo 20 d. būdamas UAB „S“ direktorius, pagal 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 7 dalį privalėdamas savo veikloje vadovautis įstatymais, kitais teisės aktais, pagal to paties straipsnio 12 dalies 1 punktą būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, taip pat nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d. ir nuo 2017 m. kovo 20 d. iki 2019 m. balandžio 11 d. būdamas UAB „S“ vadybininkas, valdydamas UAB „S“ banko sąskaitas bei galėdamas disponuoti jose esančiais pinigais, iš UAB „S“ banko sąskaitos „Danske Bank A/S“ Lietuvos filiale, esančiame Savanorių pr. 363, Kaune, grynaisiais pinigais paėmęs 2016 m. rugpjūčio 16 d. 3500 Eur, iš tos pačios banko sąskaitos į sau priklausančią banko sąskaitą, esančią AB „Swedbank“, kaip avansą ūkio išlaidoms pervedęs 2017 m. gegužės 15 d. 4000 Eur, 2018 m. vasario 8 d. – 2000 Eur, iš bendrovės UAB „S“ banko sąskaitos „Danske Bank A/S“ Lietuvos filiale mokėjimo kortele grynaisiais pinigais paėmęs: bankomate, esančiame Taikos pr. 81, Kaune, 2016 m. balandžio 4 d. – 1400 Eur, bankomate, esančiame Islandijos pl. 32, Kaune, 2016 m. balandžio 5 d. – 4000 Eur, bankomate, esančiame Šarkuvos g. 1A, Kaune, 2016 m. gegužės 10 d. – 2100 Eur, 2016 m. rugpjūčio 8 d. – 3000 Eur, 2016 m. rugpjūčio 16 d. – 1400 Eur, 2018 m. liepos 2 d. – 3980 Eur, bankomate, esančiame Savanorių pr. 363, Kaune, 2017 m. gegužės 23 d. – 700 Eur, šių pinigų į UAB „S“ buhalterinę apskaitą neįtraukė, bendrovės veikloje nepanaudojo, išlaidas pagrindžiančių apskaitos dokumentų nepateikė, o pinigus pasisavino, t. y. nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki 2018 m. liepos 2 d. pasisavino jam patikėtą bei jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – UAB „S“ priklausančius 26 080 Eur, taip padarydamas UAB „S“ 26 080 Eur turtinę žalą.

3. Taip pat E. K. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2013 m. gruodžio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 23 d. ir nuo 2016 m. gruodžio 27 d. iki 2017 m. kovo 20 d. būdamas UAB „S“ direktorius, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalis būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą bei už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio „Apskaitos dokumentų, apskaitos registrų saugojimo tvarka“ 1 dalies reikalavimus, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“ (2012 m. balandžio 24 d. įstatymo redakcija), to paties straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad „patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis“ (2012 m. balandžio 24 d. įstatymo redakcija), 1995 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. I-1115 12 straipsnio „Dokumentų saugojimas“ 1 dalies 1 punkto reikalavimus „saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius“, numatydamas, jog, paslėpus UAB „S“ apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus, bus trukdoma nustatyti UAB „S“ veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, siekdamas nuslėpti savo padaryto sunkaus nusikaltimo – didelės vertės svetimo turto – UAB „S“ priklausančių 26 080 Eur pasisavinimo pėdsakus, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje paslėpė UAB „S“ apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Dėl šių buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų visiškai negalima nustatyti UAB „S“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

4. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuriomis E. K. buvo išteisintas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, nes konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, taip pat teismas neteisingai įvertino E. K. ir E. G. padarytų veiksmų pobūdį, neatskleidė jų tyčios turinio. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl išteisintųjų nekaltumo nebuvo paremtos visapusišku bylos aplinkybių įvertinimu, išteisintųjų parodymai vertinti suteikiant jiems prioritetą prieš kitus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, o tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

III. Kasacinio skundo argumentai

5. Nuteistasis E. K. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir E. K. nepagrįstai nuteisė. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje nepagrįstai vadovavosi 2021 m. kovo 24 d. specialisto išvada, nes ji buvo parengta remiantis tik UAB „S“ buhalterinės apskaitos registrų fragmentais, o ne visais bendrovės ūkinę finansinę veiklą atspindinčiais duomenimis. Nors apeliacinės instancijos teismas byloje ir atliko įrodymų tyrimą, tačiau prieštaravimų nepašalino, abejonių nevertino kaltinamojo naudai. Teismas selektyviai vertino 2021 m. kovo 24 d. išvadą parengusios specialistės L. Janauskienės parodymus ir savaip interpretuodamas faktinius duomenis padarė nepagrįstą išvadą, kad tyrimui buvo pateikta visa kasos knyga, o duomenys joje nuosekliai suvesti nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d.

5.2. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nutylėjo, kad 2017 m. gruodžio 20 d. vykusios kratos metu buvo paimta tik dalis UAB „S“ buhalterinės apskaitos registrų ir banko sąskaitos išrašų, jokia kasos knyga ir avansinė apyskaita nebuvo paimta. Apkaltinamajame nuosprendyje nepagrįstai remtasi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) specialisto V. Grebliko parodymais, nes jie negalėjo būti laikomi įrodymais pagal BPK 20 straipsnį.

5.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo kaltinamosios E. G. parodymais, nors ji viso proceso metu vienodai ir nuosekliai teigė, kad kratos metu buvo pateiktas kasos fragmentas, nes kasos knyga dar nebuvo suvesta, duomenys buvo tik perkeliami iš „Excel“ failų į naują programą. Tai, kad UAB „S“ naudojo naują buhalterinės apskaitos programą, patvirtino ir liudytoja I. T., tai atsispindi ir iš bendrovės gautuose registruose (naudojama programa „Optimum“).

5.4. Byloje 5000 Eur (kuriuos liudytojas E. D. perdavė kaip avansą už įgyjamą nekilnojamąjį turtą) pasisavinimas nepagrįstai kvalifikuotas kaip atskira nusikalstama veika pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, taip sunkinant E. K. teisinę padėtį. Byloje nustatyta, kad liudytojas E. D. pirko turtą su banko paskola, mokėdamas avansą, dalį pinigų (5000 Eur) sumokėjo grynaisiais, jam buvo išduoti avanso sumokėjimo dokumentai, kuriuos jis pateikė bankui (nepateikus šių dokumentų bankui, jam nebūtų išduota paskola). Nors apeliacinės instancijos teismas E. K. kaltę grindė tuo, kad jis neva nepateikė konkrečių įrodymų, patvirtinančių, jog lėšos (5000 Eur) buvo panaudotos įmonės veikloje, tačiau tokios teismo išvados prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, kad visus pajamas ir išlaidas pagrindžiančius dokumentus E. K. pateikdavo į buhalterinę apskaitą, o vėliau visus dokumentus perdavimo–priėmimo aktu perdavė E. G..

5.5. Taip pat E. K. nepagrįstai nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes nenustatyta UAB „S“ padaryta žala. Apeliacinės instancijos teismo išvada, neva asmenys, kurie galėjo kreiptis dėl bendrovei padarytos žalos, patys buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn, yra visiškai nepagrįsta, nes bendrovei padarytą žalą, lėšų trūkumą patvirtina ne įmonės vadovo, savininko ar buhalterės nuomonė, o objektyvūs buhalterinės apskaitos dokumentai, tačiau tokių objektyvių duomenų byloje nėra. Pažymėtina, kad bendrovės vadovo neteisėtas disponavimas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu, šio turto paėmimas dar nereiškia, kad buvo padaryta BK 183 straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika. Tai, kad E. K. neva pasisavintomis lėšomis mokėdavo atlyginimus darbuotojams, pirkdavo medžiagas, kurios buvo panaudotos statybos objektuose, patvirtina rašytiniai įmonės dokumentai, visos piniginės operacijos buvo įtrauktos į apskaitą, taigi finansinės lėšos buvo naudojamos įmonės veikloje.

5.6. E. K. veikoje nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties. Byloje nustatyta, kad E. K. 2017 m. kovo 16 d. UAB „S“ dokumentų perdavimo–priėmimo aktu perdavė 2014 metų – 2017 m. kovo 16 d. laikotarpio bendrovės dokumentus E. G., kuri vėliau šiuos dokumentus perdavė naujiems bendrovės savininkams. Apskaitos ar kitų įmonės dokumentų perdavimo–priėmimo aktas yra leistinas ir tinkamas įrodymas, pagrindžiantis, jog įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai yra perduoti. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo vėlesnių bendrovės savininkų parodymais apie jiems perduotus buhalterinės apskaitos dokumentus, teigdamas, neva šiuos asmenis ir E. K. siejo glaudūs tarpusavio ryšiai. E. K. atsakomybė už UAB „S“ dokumentų saugojimą pasibaigė perdavus dokumentus E. G. bei surašius tai patvirtinantį dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, todėl jis nėra atsakingas už tolesnį UAB „S“ dokumentų saugojimą ar jų perdavimą.

5.7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo V. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, neva jis nebuvo UAB „S“ vadovas, akcijų neturėjo; priešingai, šio liudytojo parodymus sugretinus su kitais baudžiamosios bylos duomenimis, darytina išvada, kad pastarojo parodymai yra nenuoseklūs, prieštaraujantys bylos medžiagai. Akivaizdu, kad, įforminant UAB „S“ akcijų pirkimą–pardavimą, akcijų pardavimas buvo įformintas notarų biure, tai sudaro pagrindą manyti, kad notaras, patvirtindamas minėtą sandorį, pirmiausia nustatė V. L. asmenybę ir išaiškino jam visas sudaromo sandorio pasekmes dalyvaujant vertėjui. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi, taigi liudytojo V. L. parodymams turėjo būti skirtas ypatingas dėmesys, tačiau apeliacinės instancijos teismas to nepadarė.

5.8. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnio 1, 2 dalis ir iš E. K. nepagrįstai konfiskavo 31 080 Eur kaip nusikalstamu būdu įgytas lėšas. Minėti pinigai buvo panaudoti įmonės veikloje, E. K. jų nepasisavino, todėl ir konfiskuoti juos nebuvo jokio teisinio pagrindo.

5.9. Nuteistajam E. K. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui, jam turėjo būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, nes jis yra vedęs, dirba. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę, E. K. nepagrįstai įvardijo kaip asmenį, linkusį nusikalsti, nors jo teistumas jau yra išnykęs (buvo teistas 2007 m.), o faktas, kad teismui yra perduota nagrinėti kita baudžiamoji byla, negali būti vertinamas kaip polinkis nusikalsti.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo E. K. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)

7. Kasacinio skundo prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą nuosprendį dėl E. K. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 222 straipsnio 1 dalį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį iš esmės argumentuojamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį pagrindė prielaidomis, specialisto išvadai suteikė didesnę įrodomąją vertę, o kitus įrodymus vertino selektyviai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo (BK 183 straipsnio 1, 2 dalys, 222 straipsnio 1 dalis) taikymą.

8. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas, ir taip padaroma žala turto savininkui. Turto pasisavinimo sudėtis yra materialioji, todėl veika, kuria pasisavinamas kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas, besąlygiškai sukelia nusikalstamus padarinius – turtinę žalą. Nusikalstami padariniai – tai nukentėjusiojo materialaus turto ar turtinės teisės netekimas arba jos apimties sumažėjimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-332/2014), tačiau žalai konstatuoti neturi įtakos tai, jog byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-175-1073/2019, 2K-136-489/2023).

9. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Taigi, sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (esantį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, taip pat į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad vien tai, jog kaltininkas nurodo, kad bendrovės pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms, to nepagrįsdamas konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jo padarytoje veikoje. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį, įrodymai gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Taigi, vien tik kaltininko aiškinimas apie tai, neva jis apskritai jokių lėšų nepasisavino, arba deklaratyvūs teiginiai apie tariamai tinkamą lėšų ir turto panaudojimą, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, kaltinimo nepaneigia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2008, 2K-163/2009, 2K-P-78/2012, 2K-150-628/2018, 2K-322-1073/2019).‏‏‎ ‏‏

10. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kur nurodyta, kad teisėjai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių, nuosprendyje pateikdami įrodymų vertinimo motyvus, privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai.

11. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai dėl E. K. priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. K. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 ir 2 dalis išteisintas (nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas)), o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu jis dėl šių nusikalstamų veikų nuteistas. Teismai, priimdami priešingus sprendimus, vadovavosi iš esmės tais pačiais byloje surinktais įrodymais, tik juos skirtingai vertino, todėl skirtingos teismų išvados dėl E. K. kaltumo suponuoja kasacinės instancijos teismo užduotį teisės taikymo aspektu patikrinti ir nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-128-895/2019, 2K-205-788/2019).

12. Patikrinusi bylos duomenis ir skundžiamo nuosprendžio turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė bylos faktinių aplinkybių įvertinimą, pateikė aiškius ir detalius motyvus, kodėl nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir kodėl juos vertina kitaip, kaip to reikalauja BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodytomis pripažintas bylos faktines aplinkybes, padarė iš dalies prieštaringas ir bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, kad E. K. veiksmuose nėra nusikalstamų veikų, nustatytų BK 183 straipsnio 1 ir 2 dalyse, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos. Tuo tarpu dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėjų kolegija negali daryti tokios išvados ir neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad būtent pirmosios instancijos teismas teisingai ir išsamiai ištyrė bylos aplinkybes. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, šis teismas suabsoliutino kaltinamųjų E. K. ir E. G. parodymus, neatlikdamas detalios jų analizės, nepalygindamas jų ir su kitais byloje surinktais įrodymais; kaip nepatikima visiškai nesivadovavo specialisto išvada, ignoruodamas tai, kad ji atitiko įrodymams keliamus reikalavimus, buvo išsami, ją patvirtino ir kiti byloje esantys įrodymai. Toks pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nes jame išdėstyti motyvai neįtikinami, pagrįsti prielaidomis, bylos duomenys, kuriais remiantis E. K. išteisintas, tinkamai neįvertinti jų patikimumo aspektu, išvados nevienareikšmės ir padarytos neatsižvelgus į visumą bylos aplinkybių, kurios galėjo turėti reikšmės teisingam sprendimui priimti (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalis).

13. Byloje neginčytinai nustatyta, kad E. K. tuo metu, kai buvo padarytos BK 183 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos nusikalstamos veikos, buvo UAB „S“ direktorius, vėliau – vadybininkas, be to, būtent jis, gavęs iš bendrovės direktorės E. G. liudytojo E. D. perduotą 5000 Eur avansą už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą, šiuos pinigus pasisavino, jų neįnešė į bendrovės kasą; taip pat būtent jis iš UAB „S“ banko sąskaitos grynaisiais paėmė ir iš tos pačios bendrovės sąskaitos į savo sąskaitą dalį lėšų pervedė kaip avansą ūkio išlaidoms (iš viso 26 080 Eur). Byloje teismai skirtingai nusprendė, kur buvo panaudotos E. K. inkriminuotos kaip pasisavintos bendrovei priklausančios lėšos – ar galimai bendrovės reikmėms, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, ar, priešingai, ne bendrovės interesams tenkinti, kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas.

14. Skundžiamame nuosprendyje sprendžiant klausimą, ar nuteistasis pasisavino svetimą, UAB „S“ priklausantį turtą, kurio bendra vertė – 31 080 Eur (5000 + 26 080), buvo įvertinti pirmosios instancijos teisme duoti paties kasatoriaus, išteisintosios E. G., liudytojų I. T., E. D., V. Grebliko, specialistės L. Janauskienės parodymai, byloje esantys rašytiniai įrodymai (2017 m. gruodžio 20 d. vykusios kratos protokolas, specialisto išvada ir kt.). Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nors 2017 m. gruodžio 20 d. vykusi krata buvo kitos baudžiamosios bylos dalimi, tačiau jos užduotis, įtvirtinta 2017 m. gruodžio 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartyje, buvo rasti ir paimti dokumentus bei informaciją, susijusią su įmonėmis UAB „S“, UAB „Aidava“ ir UAB „Erit“ (4 t., b. l. 184–185) (apeliacinės instancijos teismo nutarties 12 punktas). Taigi, pagal suformuluotą užduotį turėjo būti paimta ir su UAB „S“ veikla susijusi informacija.

15. Be to, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, t. y. siekdamas pašalinti abejones dėl to, dėl kokios bendrovės veiklos buvo atliekama krata ir ko buvo ieškoma jos metu, dar kartą apklausė kratoje dalyvavusį FNTT Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyriausiąjį specialistą liudytoją V. Grebliką. Nors kasatoriai teigia, kad šiuo atveju taip pat buvo padarytas proceso pažeidimas, nes liudytojo statusą turinčiam asmeniui buvo leista susipažinti su bylos medžiaga, tokie argumentai yra nepagrįsti. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad: BPK 89 straipsnio 1 dalis nustato, kad „specialistas yra reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama <…> dalyvauti atliekant kitus baudžiamojo proceso veiksmus“. To paties straipsnio 7 dalis nustato, kad „specialistas turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, susijusia su <...> jo dalyvavimu atliekant kitus baudžiamojo proceso veiksmus“. BPK 180 straipsnis nustato, kad „dalyvauti atliekant tyrimo veiksmus gali būti pasitelkiami specialistai“. BPK 284 straipsnio 3 ir 4 dalys nustato, kad „į teismo posėdį gali būti šaukiamas ir specialistas, nepateikęs išvados ikiteisminio tyrimo metu. Specialistas apklausiamas laikantis liudytojų apklausos taisyklių.“

16. Iš 2023 m. vasario 28 d. teismo posėdžio protokolo nustatyta, kad apklausti FNTT Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyriausiąjį specialistą V. Grebliką prašė prokurorė, motyvuodama tuo, kad reikia išsiaiškinti, kokiu tikslu jis buvo kviečiamas į kratą. V. Greblikas savo atsakymuose nurodė, kad atliekant kratą paprastai specialistai kviečiami, kai reikia paimti dokumentus. Nurodė, kad buvo ieškoma duomenų apie tam tikrų lėšų iš kredito unijos įliejimą į įmones, kuriose atliekamos kratos ieškant su tuo susijusių buhalterinės apskaitos dokumentų. Patalpose buvę pirminiai dokumentai buvo sudėti ir susegti lentynose. Sutikrinus juos su kompiuteryje esančiais dokumentais, nebuvo pastebėta neatitikimų. Specialistas nurodė nematęs, kad būtų vedama buhalterinės apskaitos programa, kadangi kasos knyga ir avansinė apyskaita buvo paimta ir pateikta „MS Word“ formatu. Kasos operacijų nebuvo daug. Buhalterinė apskaita nebuvo vedama, buvo registrai, išrašytos ir gautos sąskaitos, kasa ir avansinė apyskaita, atskiros lentelės. Jis taip pat nurodė, kad jeigu būtų neatitikimų (tarp kompiuterinių duomenų ir popieriniu formatu fiksuotų dokumentų), tada būtų paimti kasos dokumentai. Būtent specialisto funkcija sužiūrėti ir nustatyti neatitikimus, tačiau jų nebuvo nustatyta. Dėl įmonės dokumentų nurodė, kad joje tiesiog buvo registrai, išrašytos ir gautos sąskaitos, kasa ir avansinė apyskaita. Tiesiog atskiros lentelės (12 t., p. 128–129).

17. Pateikta protokolo analizė rodo, kad, pirma, nors V. Greblikas byloje dalyvavo kaip liudytojas, tačiau jis buvo apklaustas išimtinai apie savo, kaip atitinkamos srities specialisto, pakviesto dalyvauti atliekant kratą, veiksmus. Antra, vadovaujantis įstatymo nuostatomis, tokio pobūdžio apklausoje jis galėjo būti supažindintas su jo atliktus veiksmus apibrėžiančia bylos medžiaga, t. y. su nutartimi atlikti kratą bei kratos, kurioje jis dalyvavo, protokolu. Trečia, tokio pobūdžio apklausose asmenys turi liudytojo statusą. Taigi, V. Grebliko parodymai yra gauti nepažeidžiant proceso taisyklių, todėl apeliacinės instancijos teismo pagrįstai pripažinti įrodymais.

18. Konstatuotina, kad skundžiamame nuosprendyje visi byloje surinkti bei ištirti E. K. kaltinantys ir teisinantys įrodymai įvertinti tiek atskirai, tiek palyginus tarpusavyje, susiejus į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės, jame išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia E. K. kaltę, argumentuota, dėl kokių priežasčių nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, taip pat aptarta nuteistojo gynybos versija (kad nuteistajam inkriminuota pasisavinta pinigų suma buvo panaudota UAB „S“ reikmėms, t. y. mokami atlyginimai, perkamos statybinės medžiagos, taip pat kad kratos metu buvo paimti tik bendrovės buhalterinės apskaitos fragmentai) ir ji motyvuotai atmesta.

19. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, nesivadovavo paties E. K. bei išteisintosios E. G. parodymais apie tai, kad kratos atlikimo metu E. G. bendrovės buhalterinę apskaitą perkėlinėjo iš „MS Excel“ į naują buhalterinę programą, todėl buvo paimti tik buhalterinės apskaitos fragmentai. Byloje nustatyta, kad, kol bendrovė naudojosi UAB „Buhalterija ir apskaita“, kurios direktorė buvo liudytoja I. T., paslaugomis, buhalterinė apskaita buvo vedama į „MS Excel“ programą; nėra duomenų apie tai, kad kai E. G. perėmė buhalterinės apskaitos tvarkymą, ji įsigijo naują buhalterinės apskaitos tvarkymo programą. Todėl, priešingai nei teigia kasatorius, skundžiamame nuosprendyje liudytojos I. T. parodymai apie tai, kokia buhalterinės apskaitos programa buvo naudojama UAB „S“, buvo išsamiai įvertinti bei motyvuotai atmesta nuteistojo versija apie bendrovėje naudotą specialią buhalterinės apskaitos programą. Taigi, vertindamas liudytojos I. T. parodymus, apeliacinės instancijos teismas esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo nepadarė, vertino jų visumą, o ne atskirus, kaltinamajam naudingus fragmentus.

20. Minėtos liudytojos parodymus apie tai, kad UAB „S“ buhalterinė apskaita buvo vedama naudojant „MS Excel“ programą, patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme atnaujinus įrodymų tyrimą apklaustas liudytojas FNTT pareigūnas V. Greblikas. Taip pat apklausiant liudytoją V. Grebliką buvo pašalintos abejonės dėl kratos atlikimo aplinkybių ir nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 20 d. nuteistojo E. K. darbo vietoje vykusios kratos metu buvo paimta dalis UAB „S“ buhalterinės apskaitos registrų ir sąskaitų išrašai, t. y. tai pateikė kratos metu dalyvavusi E. G.. Taigi kasatorius skunde neteisus teigdamas, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai vadovautasi kratos protokolu, nes krata buvo atliekama ne dėl UAB „S“.

21. Kasatoriaus argumentas dėl specialisto išvados neišsamumo (nes ji buvo pateikta tik remiantis dalimi bendrovės finansinių dokumentų) atmestinas kaip nepagrįstas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuomonės, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-240/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018). Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo specialisto išvadoje pateiktą informaciją, palygino ją su kitais byloje esančiais duomenimis ir padarė tinkamas išvadas. Atkreiptinas dėmesys, kad specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, o teismo išvados, kad nuteistasis pasisavino bendrovės lėšas, padarytos įvertinus bylos įrodymų visumą. Specialisto išvada nustatyta, kad buvo pateikta laikotarpio nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d. kasos knyga; kasos apskaitos dokumentai, atskaitingų asmenų avanso apyskaitos ir buhalteriniai apskaitos registrai ūkinės finansinės veiklos tyrimui dėl viso tiriamojo laikotarpio nepateikti, todėl nėra galimybės nustatyti, kaip bendrovės veikloje panaudoti iš bendrovės banko sąskaitos paimti 20 080 Eur bei iš bendrovės banko sąskaitos į nuteistojo sąskaitą pervesti 6000 Eur, taip pat į kasos knygą neįtraukti nuteistojo E. K. kaip avansas iš liudytojo E. D. gauti 5000 Eur. Tai, kad buvo pateikta ne viso tiriamojo laikotarpio kasos knyga, o dalis finansinių dokumentų išvis nepateikta, nereiškia, kad specialisto išvada buvo parengta remiantis tik dokumentų fragmentais. Tiesiog ji buvo parengta pagal tuos finansinius dokumentus, kurie buvo rasti kratos metu arba kuriuos pateikė atsakingi asmenys. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai specialisto išvadą pripažino tinkamu įrodymu byloje ir ja vadovavosi.

22. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes nustatyta, kad E. K. į bendrovės kasą neįnešė kaip avanso gautų 5000 Eur, taip pat iš bendrovės banko sąskaitos paėmė ir iš bendrovės sąskaitos į savo sąskaitą pervedė bendrovei priklausančias lėšas (iš viso 26 080 Eur), šių lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino ir šių lėšų bendrovės veikloje nepanaudojo, taigi E. K. veiksmuose nustatyti visi nusikalstamų veikų, nurodytų BK 183 straipsnio 1 ir 2 dalyse, objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Nuteistojo E. K. parodymai, kad UAB „S“ lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta jokiais patikimais įrodymais, nebuvo pakankamas pagrindas paneigti kaltinimą dėl turto pasisavinimo. Taip pat deklaratyvūs kasatoriaus teiginiai, kad nenustačius, jog bendrovei buvo padaryta žala, veikos negali būti kvalifikuotos pagal BK 183 straipsnio 1 ir 2 dalis. BK 183 straipsnio 1 ir 2 dalių dispozicijose įvardytas objektyvusis veikų požymis yra svetimo kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio turto pasisavinimas. Nors turtas kasatoriui buvo patikėtas bei buvo jo žinioje dėl bendrovėje einamų pareigų (direktorius, vėliau – vadybininkas), tačiau šis turtas jam buvo svetimas, todėl nepagrindus finansiniais dokumentais, kur buvo panaudoti pinigai, laikytina, jog bendrovei buvo padaryta žala, t. y. bendrovė neteko lėšų, už kurias galima buvo pirkti medžiagas, atsiskaityti su darbuotojais ir pan. Primintina, kad teismų praktikoje nurodyta, jog žalai konstatuoti neturi įtakos tai, kad byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-175-1073/2019, 2K-136-489/2023).

23. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas E. K. padarytai veikai baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, jis paliktinas galioti.

Dėl kasacinio skundo argumento dėl tęstinės nusikalstamos veikos

24. Atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo E. K. padarytas veikas, kvalifikuotas pagal BK 183 straipsnio 1 ir 2 dalis, turėjo kvalifikuoti kaip vieną nusikalstamą veiką.

25. Kasatorius laiko, kad jo padarytos veikos, kvalifikuotos pagal du BK specialiosios dalies straipsnius, turėjo būti teisiškai įvertintos kaip viena tęstinė nusikalstama veika. BK 63 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Tačiau BK nepateikia tęstinės nusikalstamos veikos sąvokos. Esant tokiai įstatymo formuluotei, didelę svarbą įgauna baudžiamojo įstatymo aiškinimas, atskleidžiantis tęstinės nusikalstamos veikos esmę, atkreipiantis dėmesį į tuos kriterijus, pagal kuriuos įmanoma atskirti pavienę tęstinę nusikalstamą veiką nuo nusikalstamų veikų daugeto.

26. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (bendros tyčios). Veiksmai paprastai turėtų būti tapatūs ir laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-307/2007). Veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-31-788/2021). Siekiant tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, labai svarbu tiksliai nustatyti tiek objektyviuosius, tiek ir subjektyviuosius požymius, nes nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme nurodytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma.

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius svetimą jam patikėtą ir jo žinioje esantį turtą pasisavino skirtingu laiku, skirtingomis aplinkybėmis ir skirtingu būdu: 1) 26 080 Eur kasatorius pasisavino laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki 2018 m. liepos 2 d. dalį pinigų iš bendrovės sąskaitos išgryninęs, o dalį iš bendrovės sąskaitos pervesdamas į savo sąskaitą; 2) 5000 Eur, gautus kaip avansą už parduodamą nekilnojamąjį turtą, kasatorius pasisavino ne anksčiau kaip 2018 m. liepos 12 d. jų neįnešdamas į įmonės kasą.

28. Taigi ištirti įrodymai patvirtina, kad kasatoriaus tyčia pasisavinti 5000 Eur avansą susiformavo savarankiškai ir kilo jau po pirmosios nusikalstamos veikos (26 080 Eur pasisavinimo) padarymo, todėl šios veikos, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nelaikomos tęstine nusikalstama veika ir pagrįstai kvalifikuotos kaip nusikalstamų veikų sutaptis.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

29. Kasatorius teigia, kad jo veikoje nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties, nes jis buhalterinės apskaitos dokumentų nepaslėpė, o juos visus dokumentų perdavimo–priėmimo aktu perdavė E. G., kuri vėliau šiuos dokumentus perdavė naujiesiems savininkams. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

30. BK 222 straipsnio

31. Šioje byloje E. K. nuteistas už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą. Buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas – tai veiksmai, kai dokumentas slepiamas, turint tikslą, kad juo nebūtų pasinaudota tikrinant asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-487-693/2015). Nors kasatorius skunde nurodo, kad jis bendrovės dokumentų nepaslėpė, o perdavė E. G. (o ši – vėlesniems įmonės savininkams), tačiau šių argumentų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas E. K. kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis tik imitavo dokumentų perdavimą, tai buvo dingstis paslėpti savo padarytą sunkų nusikaltimą – didelės vertės svetimo turto – UAB „S“ priklausančių 26 080 Eur pasisavinimą.

32. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje UAB „S“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nustatyti analizuojant įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus neįmanoma, nes nėra tam reikalingų buhalterinės apskaitos dokumentų. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl dokumentų realaus neperdavimo, savo išvadą grindė vienas kitą papildančių ir patvirtinančių įrodymų visuma. Byloje nustatyta, kad po to, kai E. K. 2017 m. kovo 20 d. bendrovę pardavė E. G., bendrovės vadovai nuolat keitėsi. Nors kaip liudytojai apklausti buvę bendrovės vadovai teigė, jog jiems dokumentų perdavimo–priėmimo aktu buvo perduoti bendrovės buhalteriniai dokumentai, tačiau, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, dėl minėtų liudytojų glaudžių tarpusavio ryšių su E. K. jų parodymai vertintini kritiškai, kaip siekis padėti kaltinamajam išvengti baudžiamosios atsakomybės; be to, vienas iš buvusių bendrovės vadovų – liudytojas J. P. – parodė, kad bendrovės buhalterinius dokumentus laikė statybiniame vagonėlyje ir netyčia sudegino. Nors byloje buvo pateikti dokumentų perdavimo–priėmimo aktai, tačiau jie neišsamūs, iš jų turinio negalima spręsti, kokie dokumentai buvo perduoti.

33. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo tyčios kryptingumą paslėpti buhalterinės apskaitos dokumentus patvirtina ir ta aplinkybė, jog vienu iš bendrovės vadovų buvo paskirtas liudytojas V. L., t. y. užsienio valstybės pilietis, į Lietuvą atvykęs užsidirbti statybose, nemokantis lietuvių kalbos ir negalintis turėti pakankamų įgūdžių bendrovei valdyti. Bylos duomenys patvirtina, kad V. L. nuo 2019 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. liepos 25 d. negalėjo būti bendrovės direktoriumi ir perduoti buhalterinių dokumentų vėlesniam vadovui J. P., nes 2019 m. gegužės 28 d. išvyko iš Lietuvos; be to, nelogiška, jog iš užsienio atvykęs uždarbiauti asmuo už 20 000 Eur Lietuvoje įsigytų bendrovę. Pirmosios instancijos teismas be jokių teisinių argumentų atmetė liudytojo V. L. parodymus kaip prieštaraujančius kitiems bylos duomenims, nors šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, teisme perskaityti laikantis BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos, buvo nuoseklūs, atitinkantys bei papildantys kitus objektyvius bylos duomenis. Kaip ir reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas, apeliacinės instancijos teismas šiems liudytojo V. L. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams savarankiškos įrodomosios reikšmės nesuteikė, tačiau bendrame bylos įrodymų kontekste šie duomenys buvo reikšmingi dėl teismo vidinio įsitikinimo galutinai įvertinant E. K. bei suinteresuotų jam padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės asmenų parodymus.

34. Taigi, kur dingo UAB „S“ buhalterinės apskaitos dokumentai, byloje nenustatyta, tačiau veikos kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį tai reikšmės neturi; svarbu yra tai, kad būtent E. K. juos paslėpė ir dėl tokių jo veiksmų nebuvo galima visiškai nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl E. K. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį turinys nesuteikia pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių reikėtų šį sprendimą naikinti ir bylą nutraukti.

Dėl pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės

36. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, turėjo vadovautis BK 54 straipsnio 3 dalimi ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę; be to, teismas nuteistąjį nepagrįstai įvardijo kaip nusikalsti linkusį asmenį. Tačiau nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo 2023 m. balandžio 27 d. Baudžiamojo kodekso atitinkamų straipsnių, skyriaus pavadinimo pakeitimo, kodekso papildymo tam tikrais straipsniais ir atitinkamų straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XIV-1925, kuriuo buvo pakeista, be kita ko, BK 190 straipsnio 1 dalis ir BK 183 straipsnio 2 dalis, už kurioje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu yra nuteistas E. K..

37. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad nuteistasis E. K. kreipėsi į Kauno apygardos teismą prašydamas peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 12 d nuosprendžiu jam paskirtą bausmę, t. y. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę pakeisti švelnesne su laisvės atėmimu nesusijusia bausme – bauda arba laisvės apribojimu, taikant nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusias BK pataisas.

38. Kauno apygardos teismas 2023 m. liepos 17 d. nutartimi šį nuteistojo E. K. prašymą dėl bausmės švelninimo tenkino ir, vadovaudamasis BK 3 straipsnio 2 dalimi, jo nusikalstamą veiką, nustatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), dėl kurios padarymo jis pripažintas kaltu ir nuteistas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 12 d nuosprendžiu, perkvalifikavo į BK 183 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) bei paskyrė jam 110 MGL (4142,60 Eur) dydžio baudą. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis bei 5 dalies 1 punktu, šis teismas paskirtąją pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) bausmę ir bausmes, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu paskirtas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, subendrino apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir E. K. paskyrė galutinę subendrintą bausmę 140 MGL (5272,40 Eur) dydžio baudą.

39. Motyvuodamas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės švelninimą, apygardos teismas pažymėjo, kad nors pagal naujos redakcijos BK 190 straipsnį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 400 MGL, bet neviršija 900 MGL, tačiau atsižvelgiant į MGL dydį nusikalstamos veikos padarymo metu, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 897 buvo nustatytas 37,66 Eur (26 080 Eur (pasisavinto turto vertė): 37,66 = 692,51 Eur), veikos kvalifikacija nesikeitė. Tuo tarpu naujasis baudžiamasis įstatymas lengvina nuteistojo teisinę padėtį, kadangi nuosprendžio priėmimo metu galiojusi BK 183 straipsnio 2 dalis nustatė griežtesnę atsakomybę – laisvės atėmimą iki dešimties metų, o nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytas laisvės atėmimas iki šešerių metų bei dar trys alternatyvios bausmės: bauda, laisvės apribojimas ir areštas. Taigi procesinio sprendimo priėmimo metu galiojanti BK 183 straipsnio 2 dalis (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) turi grįžtamąją galią ir nuteistojo E. K. nusikalstama veika dėl UAB „S“ didelės vertės turto pasisavinimo buvo perkvalifikuota iš BK 183 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) į 183 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija), taip pat pagal šį įstatymą nuteistajam iš naujo paskirta nauja bausmė bei atitinkamai iš naujo išspręstas bausmių bendrinimo klausimas.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

40. E. K. kasaciniu skundu ginčija BK 72 straipsnio taikymą teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas iš jo nepagrįstai konfiskavo 31 080 Eur, nes šie pinigai buvo panaudoti įmonės veikloje. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

41. Nuosprendžio (nutarties), kuriuo taikomas turto konfiskavimas, aprašomojoje dalyje turi būti nurodomi teismo išvadą pagrindžiantys motyvai, kad konfiskuojamas turtas pripažintinas nusikalstamos veikos įrankiu, priemone ar rezultatu (BK 72 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad E. K. iš jo padarytų nusikalstamų veikų gavo 31 080 Eur (5000 + 26 080) turtinę naudą, nenustatyta, kad nuteistasis šias lėšas panaudojo įmonės veikloje, todėl minėta suma iš nuteistojo pagrįstai konfiskuota. Toks teismo sprendimas neprieštarauja BK 72 straipsnio nuostatoms.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo E. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Olegas Fedosiukas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė