Dėl nuostolių atlyginimo regreso teise

Civilinė byla Nr. 3K-3-542-313/2015

Teisminio proceso Nr. 2-21-3-02773-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.2.3.6.2.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės,,Hoptransa“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hoptransa“, tretieji asmenys V. B., „If P&C Insurance AS“, veikiantis per „If P &C Insurance AS“ filialą, dėl nuostolių atlyginimo regreso teise,

n u s t a t ė :

Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje 2011 m. lapkričio 10 d. ir 2011 m. lapkričio 15 d. įvyko du eismo įvykiai, kurių metu Lietuvos Respublikoje registruotas atsakovės UAB,,Hoptransa“ valdomas transporto priemonių junginys – vilkikas su priekaba, apgadino trečiųjų asmenų turtą. Vilkikas buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų tarptautinės atsakomybės draudimu Rusijos draudimo bendrovės „Alfa Strakhovanie“ PLC, o priekaba – transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu trečiojo asmens „If P &C Insurance AS“. Eismo įvykio valstybės – Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis bendradarbiavimo nuostatais, patvirtintais 2003 m. liepos 28 d. Komisijos Sprendimu Nr. 2003/564/EB (toliau – Bendradarbiavimo nuostatai), sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui (ieškovui) reikalavimą sumokėti už pirmąjį įvykį 1084,77 Eur (3745,49 Lt), už antrąjį – 3224,60 Eur (11 133,90 Lt) draudimo išmoką. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, sumokėjęs nurodytas sumas Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės UAB,,Hoptransa“ 14 879,39 Lt (4309,37 Eur) nuostolių atlyginimo, 6 proc. procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kauno apylinkės teismas 2014 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas konstatavo, kad vilkikas nebuvo tinkamai apdraustas transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl ieškovas, atlyginęs eismo įvykio metu padarytą žalą, turi teisę susigrąžinti sumokėtą sumą iš atsakovės, neįvykdžiusios pareigos sudaryti draudimo sutartį Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau –TPVCAPDĮ) nustatyta tvarka (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas išaiškino, kad vilkikas eismo įvykių metu buvo sukabintas su civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tinkamai apdrausta priekaba, tačiau priekaba savarankiškai eisme nedalyvauja, ją velka motorinė transporto priemonė ir išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis, Kelių transporto kodekso 2 straipsnio 11 punktas). Dėl to nagrinėjamu atveju žala atlyginama pagal vilkiko draudiminę apsaugą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovės vilkikas eismo įvykių metu neturėjo tinkamos draudimo apsaugos. Taip pat kolegija laikė, kad aplinkybė, jog priekaba eismo įvykio metu buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, nagrinėjamu atveju nelemia, kad pagal eismo įvykių vietos – Vokietijos Federacinės Respublikos – teisę, ieškovas 50 proc. draudimo išmokos atlyginimo turi reikalauti iš priekabos draudiko (trečiojo asmens „If P&C Insurance AS“). Kolegijos teigimu, pagal byloje nustatytą Vokietijos teisės turinį, bendra vilkiko ir priekabos prievolė taikoma tik tais atvejais, kai abi sąstato dalys yra „apdraustos“, o nagrinėjamu atveju vilkikas apdraustas nebuvo, todėl Vokietijos nacionalinis draudikų biuras turėjo teisėtą pagrindą kreiptis į ieškovą dėl draudimo išmokos atlyginimo. Kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalies nuostata, jog Biuro išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant ne tik į Bendradarbiavimo nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reguliuojančius teisės aktus. Eismo įvykiai įvyko vilkikui tempiant priekabą, todėl, vadovaujantis Vokietijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, žala buvo administruojama pagal vilkikui suteikiamą draudiminę apsaugą, kurios šiuo atveju nebuvo.

Kasaciniu skundu atsakovė UAB,,Hoptransa“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl poreikio nustatyti užsienio – Vokietijos Federacinės Respublikos – teisės turinį. Kasatorės teigimu, teismas negali besąlygiškai remtis tik draudiko surinkta žalos bylos medžiaga bei kompetencija, kadangi teisės normų aiškinimas ir taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Iš Bendradarbiavimo nuostatų, taikomų nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams, matyti, kad dėl žalos atlyginimo sprendžiantis biuras, kurio veiklos teritorijoje įvyko autoavarija, vienvaldiškai sprendžia visus reikalaus, susijusius su žalos sureguliavimu ir, tuo atveju, kai žala padaryta neapdrausta transporto priemone, informuoja transporto priemonės buvimo vietos biurą, o ne už žalos atsiradimą atsakingą asmenį. Atsakingas už žalos padarymą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir todėl neturi galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktų taikymo. Dėl to, kasatorės teigimu, teismas, nagrinėdamas ginčą, kuriame transporto priemonės buvimo valstybės biuras siekia išieškoti kitam nacionaliniam draudikų biurui pagal Bendradarbiavimo nuostatus atlygintą žalą, turi iš esmės vertinti atsakovu patraukto asmens prieštaravimus. Nagrinėjamu atveju kasatorė nepripažįsta ieškovo teiginių, kad transporto priemonių junginio Vokietijos teritorijoje padarytą žalą turėtų atlyginti velkančiosios transporto priemonės draudikas, o jo nesant – vilkiko savininkas / valdytojas. Eismo įvykyje dalyvavusi vilkiko traukiama priekaba, realiai ir sukėlusi žalą, turėjo galiojančią draudimo apsaugą, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino kasatorės ir draudimo bendrovės,,If P&C Insurance AS“ sudarytos priekabos draudimo sutarties sąlygų, šalių įsipareigojimų ir priekabos draudiko atsakomybės autoįvykiui įvykus bei žalai atsiradus Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje. Kasatorė nurodė, kad pagal Vokietijos teisės aktus ir teismų praktiką civilinė atsakomybė už žalos atlyginimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims tenka būtent priekabos draudimo bendrovei,,If P&C Insurance AS“. Kasatorės teigimu, Vokietijos Aukščiausiais Teismas 2010 m. spalio 27 d. sprendime yra išaiškinęs, kad vilkiko ir priekabos junginys yra vienas eksploatacinis vienetas, tad atsakomybė egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar eismo įvykyje pavojų sukėlė tik viena iš junginį sudarančių transporto priemonių, o esant dvigubam velkančios transporto priemonės ir priekabos, sudarančių junginį, draudimui, junginio padarytą žalą per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudikai. Kasatorės nuomone, ginčo atveju dvigubas draudimas egzistavo, todėl šie principai privalėjo būti taikomi ir priekabos draudikas privalo atlyginti 50 proc. autoįvykyje patirtų bei ieškovo iš kasatorės reikalaujamų nuostolių sumos. Kasatorė nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu, kai transporto priemonės bei vilkiko junginio padarytą žalą užsienyje per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudikai, yra nevienoda; kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2014 yra kreipęsis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Pastarosios bylos aplinkybės iš esmės yra tapačios šiai nagrinėjamai bylai, o tai patvirtina būtinybę kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priėmimo į Teisingumo Teismą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra susijęs su tarp velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikų (arba civilinės atsakomybės tinkamai neapdraudusio vilkiko valdytojo ir tinkamai apdraustos priekabos draudiko) susiklosčiusių santykių kvalifikavimu ir taikytinos teisės šiems santykiams nustatymu. Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos nacionalinėse teisės sistemose įtvirtinti skirtingi velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikų atsakomybės padalijimo principai, kai eismo įvykio metu žala padaroma šių transporto priemonių junginiu. Pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktų nuostatas ir Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IV ZR 279/08 pateiktą išaiškinimą, sukabintų velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikai eismo įvykio metu šių transporto priemonių junginio padarytą žalą atlygina po 50 proc., neatsižvelgiant į tai, ar eismo įvykio metu velkama transporto priemonė atsikabino nuo velkančios. Pagal Lietuvos Respublikos teisę, eismo įvykio metu velkančios ir velkamos transporto priemonių junginio padarytą žalą, jei eismo įvykio metu abi transporto priemonės liko sukabintos, atlygina velkančios transporto priemonės draudikas. Velkamos transporto priemonės draudikas yra įpareigotas žalą atlyginti tik tuo atveju, jei eismo įvykio metu velkama transporto priemonė atsikabino nuo velkančios transporto priemonės, ir tik velkamos transporto priemonės padarytą žalą. Taigi draudikų bei transporto priemonių valdytojų teisių apimtis tiesiogiai priklauso nuo ginčo santykiui taikytinos teisės.

Atsižvelgdama į tai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. spalio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-415/2014, kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, be kita ko, dėl Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) 14 straipsnio b punkto nuostatos išaiškinimo. Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punkte reglamentuojama, kad valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti, ar Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punkte yra įtvirtinta kolizinė taisyklė, kuri ratione personae turi būti taikoma ne tik nuo eismo įvykių nukentėjusiems asmenims, bet ir už eismo įvykio metu sukeltą žalą atsakingos transporto priemonės draudikams, nustatant jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, klausimas dėl Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punkto bei šios nuostatos įgyvendinamųjų Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo normų aiškinimo ir taikymo, nustatant taikytiną teisę draudikų tarpusavio santykiams, t. y. ar Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punkto nuostata turėtų būti laikoma taikytinos teisės taisykle ne tik nukentėjusių nuo eismo įvykių asmenų apsaugos atveju, bet ir sprendžiant klausimus, susijusius su transporto priemonių junginį apdraudusių draudikų tarpusavio santykiais, yra aktualus ir nagrinėjamoje byloje, nes, eismo įvykiui įvykus Vokietijoje ir vienam iš jame dalyvavusio transporto priemonių junginio dalių – priekabai – esant apdraustai tinkamu civilinės atsakomybės draudimu, kyla klausimas dėl šiems santykiams taikytinos teisės, jos turinio nustatymo ir galimos priekabos draudiko atsakomybės už 50 proc. eismo įvykių metu padarytos žalos.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. spalio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. G. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-439-313/2015, kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, be kita ko, prašydama pasisakyti, ar Direktyvos 2009/103 2 straipsnis, 10 straipsnio 1, 4 dalys, 24 straipsnio 2 dalis, Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalis, 5 straipsnio 1, 4 dalys, 6 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnis, Europos Sąjungos Pagrindinių laisvių chartijos 47 straipsnis turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad tais atvejais, kai eismo įvykio metu žalą padaręs kitos valstybės narės pilietis nebuvo apdraudęs savo civilinės atsakomybės ir nacionalinis draudikų biuras, atlyginęs nukentėjusiam per eismo įvykį asmeniui žalą, pareiškia reikalavimą eismo įvykio kaltininko kilmės nacionaliniam draudikui biurui, o šis, neatlikęs savarankiško tyrimo, įvykdo šį reikalavimą ir pareiškia ieškinį teisme įvykio kaltininkui dėl išlaidų atlyginimo, tokiame teismo procese įvykio kaltininko kilmės nacionalinis draudikų biuras savo reikalavimą atsakovams (kaltininkui ir transporto priemonės savininkui) gali grįsti tik lėšų apmokėjimo įvykio vietos valstybės nacionaliniam draudikų biurui aplinkybe ir jam (ieškovui) nekyla pareiga įrodinėti atsakovo – kaltininko – civilinės atsakomybės sąlygų (šio kaltės, neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir žalos dydžio) bei tinkamo užsienio teisės taikymo atlyginant žalą nukentėjusiajam. Taip pat teisėjų kolegija suformulavo klausimą, ar Direktyvos 2009/103 24 straipsnio 1 dalies 5 pastraipos c papunktis ir Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 1, 4 dalys turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad eismo įvykio vietos nacionalinis draudikų biuras prieš galutinį sprendimą atlyginti žalą nukentėjusiajam privalo aiškiai ir suprantamai (įskaitant duomenų pateikimo kalbą) informuoti kaltininką ir transporto priemonės savininką (kai šie nesutampa) apie pradėtą žalos administravimo procesą ir jo eigą bei suteikti jiems pakankamai laiko tam, jog šie galėtų pateikti savo pastabas ar prieštaravimus dėl ketinamo priimti sprendimo atlyginti žalą ir (ar) žalos dydžio.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakymai į šiuos klausimus yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje, nes kasaciniame skunde keliamas klausimas ne tik dėl poreikio nustatyti užsienio valstybės (Vokietijos Federacinės Respublikos) teisės turinį, tačiau ir dėl įrodinėjimo pareigos šalims paskirstymo, siekiant nustatyti, ar tinkamai buvo nustatytos eismo įvykio kaltininko civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. keliama abejonė, ar teismas turėtų remtis tik draudiko surinkta žalos bylos medžiaga bei kompetencija, ar atlikti papildomą tyrimą, atsižvelgdamas į atsakovės prieštaravimus. Taip pat šioje byloje keliamas klausimas dėl atsakingo už žalos padarymą asmens informavimo apie žalos sureguliavimo procedūras bei jų eigą ir jo galimybes pateikti prieštaravimus tiriant eismo įvykio aplinkybes bei išdėstyti savo poziciją dėl valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktų taikymo.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad siekiant užtikrinti teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir kasacinio teismo jurisprudencijos tęstinumą, yra tikslinga sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki bus gauti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2014 ir išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-439-313/2015 (CPK 164 straipsnio 4 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 164 straipsnio 4 punktu, 356 straipsnio 5 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Sustabdyti civilinės bylos Nr. 3K-3-542-313/2015 nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinių sprendimų gavimo kasacine tvarka nagrinėjamose civilinėse bylose Nr. 3K-3-415/2014 ir Nr. 3K-7-439-313/2015.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Andžej Maciejevski

Dalia Vasarienė