Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių actio Pauliana (Pauliano ieškinys) sąlygas (neabejotina ir galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė), restitucijos taikymą, ribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens teisinį subjektiškumą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-401-695/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00451-2013-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.1; 2.6.1.6.1; 2.6.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski ir Algio Norkūno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. S. ir E. V. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dargis“ ieškinį atsakovams „D&A Classicboats Ltd“, D. V., E. V. ir D. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių actio Pauliana (Pauliano ieškinys) sąlygas (neabejotina ir galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė), restitucijos taikymą, ribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens teisinį subjektiškumą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą, prašydama:

pripažinti jachtos pirkimo–pardavimo sutartį, 2010 m. gegužės 3 d. sudarytą ieškovės ir atsakovės „D&A Classicboats Ltd“, negaliojančia ir taikyti restituciją – grąžinti ieškovei jachtą arba, jeigu nėra galimas restitucijos taikymas natūra, – priteisti ieškovei iš atsakovų D. V. ir „D&A Classicboats Ltd“ 600 000 Eur (2 071 680 Lt) ir negautą pelną už naudojimąsi jachta nuo jachtos pardavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;

pripažinti ieškovės ir atsakovo E. V. 2010 m. birželio 29 d. sudarytą skolų suderinimo aktą bei ieškovės ir atsakovo D. S. 2011 m. lapkričio 18 d. sudarytą skolų suderinimo aktą negaliojančiais ir taikyti restituciją – priteisti ieškovei iš atsakovų E. V. ir D. S. atitinkamai 11 584,80 Eur (40 000 Lt) ir 50 000 Eur (172 640 Lt), be to, priteisti iš šių atsakovų 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovė „D&A Classicboats Ltd“ 2010 m. gegužės 3 d. sudarė jachtos pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė atsakovei „D&A Classicboats Ltd“ jachtą „Reliant 59“, o ši atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei 250 000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (296 411 Eur). Pirkimo–pardavimo sutarties šalys 2010 m. birželio 29 d. susitarimu sumažino jachtos kainą iki 215 500 Eur, 2011 m. lapkričio 18 d. susitarimu – iki 92 000 Eur. Atsakovė „D&A Classicboats Ltd“ sumokėjo ieškovei 30 415,20 Eur pagal jachtos pirkimo–pardavimo sutartį. 2010 m. birželio 29 d. ir 2011 m. lapkričio 18 d. buvo sudaryti trišaliai skolų suderinimo aktai, kuriais atsakovės „D&A Classicboats Ltd“ akcininkų (atsakovų) D. S. ir E. V. reikalavimai ieškovei, kurie sudarė atitinkamai 50 000 Eur ir 11 584,80 Eur, buvo įskaityti kaip atsakovės „D&A Classicboats Ltd“ mokėjimai pagal jachtos pirkimo–pardavimo sutartį.

Ieškovė pažymėjo, kad, perleidusi vienintelį savo turtą – jachtą, ji tapo nemoki ir neteko galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Jachtos kainos mažinimai patvirtina akivaizdų atsakovės „D&A Classicboats Ltd“ ir su šia atsakove susijusių asmenų nesąžiningumą. Skolų suderinimo aktais buvo patenkinti tik atsakovų E. V. ir D. S. reikalavimai, taip pažeidžiant kitų ieškovės kreditorių interesus. Šios aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti jachtos pirkimo–pardavimo sutartį ir skolų suderinimo aktus negaliojančiais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 19 d. sprendimu patenkino ieškinį iš dalies:

pripažino 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. gegužės 23 d. ir 2011 m. lapkričio 18 d. susitarimus, kuriais jachtos kaina sumažinta nuo 250 000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (296 411 Eur) iki 92 000 Eur, negaliojančiais ir taikė restituciją – priteisė ieškovei iš atsakovės „D&A Classicboats Ltd“ 204 411 Eur;

pripažino 2010 m. birželio 29 d. ir 2011 m. lapkričio 18 d. skolų suderinimo aktus negaliojančiais ir taikė restituciją – priteisė ieškovei iš atsakovų E. V. ir D. S. atitinkamai 11 584,80 Eur ir 50 000 Eur, grąžino šiems atsakovams atitinkamas reikalavimo teises į ieškovę, be to, priteisė ieškovei iš šių atsakovų 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;

atmetė kitą ieškinio dalį.

Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė:

atsakovas D. S. ir ieškovė 2009 m. gegužės 12 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią šis atsakovas perdavė ieškovei 50 000 Eur laivui (jachtai) statyti. Paskolos sutarties šalys jachtos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną (2010 m. gegužės 3 d.) papildomai susitarė, kad atsakovo D. S. reikalavimas pagal paskolos sutartį bus įskaitytas kaip atsakovės „D&A Classicboats Ltd“ mokėjimas pagal jachtos pirkimo–pardavimo sutartį;

atsakovas E. V. 2010 m. balandžio 6 d. ir 2010 m. balandžio 13 d. pervedė ieškovės banko sąskaiton 11 584,80 Eur (40 000 Lt) avansą už jachtą;

ieškovė, atsakovai „D&A Classicboats Ltd“ ir E. V. 2010 m. birželio 29 d. sudarė skolų suderinimo aktą, kuriuo atsakovo E. V. reikalavimas ieškovei (nutarties 6.2 punktas) įskaitytas į ieškovės reikalavimą atsakovei „D&A Classicboats Ltd“ pagal jachtos pirkimo–pardavimo sutartį;

ieškovė, atsakovai „D&A Classicboats Ltd“ ir D. S. 2011 m. lapkričio 18 d. sudarė skolų suderinimo aktą, kuriuo atsakovo D. S. reikalavimas ieškovei (nutarties 6.1 punktas) įskaitytas į ieškovės reikalavimą atsakovei „D&A Classicboats Ltd“ pagal jachtos pirkimo–pardavimo sutartį.

Teismas pripažino 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. gegužės 23 d. ir 2011 m. lapkričio 18 d. susitarimus, kuriais jachtos kaina buvo sumažinta nuo 250 000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (296 411 Eur) iki 92 000 Eur, negaliojančiais pagal CK 6.66 straipsnį. Nustačius, kad nėra galimas restitucijos taikymas natūra, sprendimu taikytas restitucijos pinigais būdas.

Teismas nurodė, kad aplinkybės, kurios nustatytos, sprendžiant klausimą dėl jachtos pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo, yra reikšmingos ir sprendžiant dėl 2010 m. birželio 29 d. bei 2011 m. lapkričio 18 d. skolų suderinimo aktų neteisėtumo: šalys neprivalėjo sudaryti šių sandorių, buvo nesąžiningos, nes žinojo arba turėjo žinoti apie sunkią ieškovės finansinę padėtį, šiais sandoriais siekė patenkinti tik kreditorių (atsakovų) D. S. ir E. V. reikalavimus, ieškovei nebuvo sumokėta jachtos kainos dalis (nepagrįstai sumažintas ieškovės turtas) ir buvo pažeistos kitų ieškovės kreditorių teisės gauti savo reikalavimų patenkinimą. Teismas, remdamasis šiomis aplinkybėmis, pripažino skolų suderinimo aktus negaliojančiais ir taikė restituciją (nutarties 5.2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovų E. V. bei D. S. apeliacinius skundus, 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimo dalį, kuria pripažinti negaliojančiais 2010 m. birželio 29 d. ir 2011 m. lapkričio 18 d. skolų suderinimo aktai, išspręstas restitucijos taikymo klausimas ir priteistos procesinės palūkanos, ir perdavė šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės kasacinį skundą, 2016 m. lapkričio 25 d. nutartimi (civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODItMjE5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-482-219/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-482-219/2016">3K-3-482-219/2016</a>) panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 21 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimo dalis dėl 2010 m. birželio 29 d. ir 2011 m. lapkričio 18 d. skolų suderinimo aktų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, procesinių palūkanų priteisimo, ir perdavė šią bylos dalį Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo; kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 21 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, iš naujo išnagrinėjusi atsakovų E. V. ir D. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimo dalies, kuria pripažinti negaliojančiais 2010 m. birželio 29 d. ir 2011 m. lapkričio 18 d. skolų suderinimo aktai, išspręstas restitucijos taikymo klausimas ir priteistos procesinės palūkanos, 2017 m. vasario 22 d. nutartimi paliko šią Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimo dalį nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovų E. V. ir D. S. argumentus, jog ieškovė ginčo aktų sudarymo metu neturėjo kreditorių, kurių teisės galėjo būti pažeistos šiais sandoriais. Aplinkybę, kad ieškovė skolų suderinimo aktų sudarymo metu turėjo kreditorių, turinčių neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises, patvirtina ieškovės balanso duomenys apie mokėtinas sumas ir įsipareigojimus, ieškovės pateiktas kreditorių (2009 m. gegužės 12 d., 2010 m. gegužės 3 d. ir 2010 m. birželio 29 d. duomenimis) sąrašas. Nemaža ieškovės kreditorių sąraše nurodytų finansinių reikalavimų dalis buvo patvirtinta ir ieškovės bankroto byloje. Šios ieškovės prievolės buvo atsiradusios iki ginčijamų skolų suderinimo aktų sudarymo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamais skolų suderinimo aktais nepagrįstai dviem ieškovės kreditoriams (atsakovams D. S. ir E. V.) buvo sudarytas pagrindas visiškai patenkinti savo finansinius reikalavimus, nors ieškovė turėjo ir kitų įsipareigojimų. Taip buvo suabsoliutinti šių dviejų kreditorių interesai ir užkirstas kelias kitiems kreditoriams patenkinti bent reikalavimų dalį. Atsakovai D. S. ir E. V. pagrįstai teigia, kad ne jie buvo tiesioginiai naudos pagal ginčijamus aktus gavėjai (sandoriai sudaryti atsakovės „D&A Classicboats Ltd“ naudai). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad atsakovams D. S. ir E. V. priklausė visos atsakovės „D&A Classicboats Ltd“ akcijos, be to, atsakovas E. V. buvo ir šios įmonės vadovas. Todėl, kaip nurodo apeliacinės instancijos teismas, nėra pagrindo sutikti su atsakovų D. S. ir E. V. nuomone, jog jie visiškai negavo naudos pagal ginčo skolų suderinimo aktus.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovų D. S. ir E. V. nesąžiningumo sudarant ginčijamus skolų suderinimo aktus. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą, pažymėjo, jog atsakovė „D&A Classicboats Ltd“, žinodama apie sunkią ieškovės finansinę padėtį, nesąžiningai mažino jachtos kainą ir kartu ieškovės turtą. Atsakovai D. S. ir E. V. pagrįstai teigia, kad nėra pagrindo sutapatinti įmonės ir jos akcininkų veiksmus, tačiau, esant nustatytai aplinkybei, kad atsakovės „D&A Classicboats Ltd“ vardu veikė apeliantai, logiška teigti, jog atsakovės „D&A Classicboats Ltd“ žinotos aplinkybės apie ieškovės finansinę būklę ir finansinius įsipareigojimus kitiems kreditoriams buvo žinomos ir asmenims, kurių valdoma ši įmonė tiesiogiai veikė.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Atsakovai D. S. ir E. V. kasaciniais skundais prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 22 d. nutartį – patenkinti šių atsakovų apeliacinius skundus ir atmesti ieškinį šiems atsakovams. Kasaciniai skundai yra grindžiami šiais (analogiškais) argumentais:

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 14–16 straipsnius, CK 2.45 ir 2.48 straipsnius, neteisėtai sutapatindami bendrovės (atsakovės „D&A Classicboats Ltd“) turtą su akcininkų (atsakovų D. S. ir E. V.) nuosavybe. Sandoriai, kuriais ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo (atsakovė „D&A Classicboats Ltd“) gavo turtinę naudą, pripažinti negaliojančiais, tačiau gauta turtinė nauda priteista iš juridinio asmens dalyvių (atsakovų D. S. ir E. V.), nors šie negavo naudos pagal sandorius.

Teismai, nustatydami, ar ieškovė ginčijamų aktų sudarymo momentais turėjo kitų kreditorių, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kurias nustato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis ir yra suformavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kasacinio teismo praktika patvirtina, kad tais atvejais, kai yra ginčijamas sandoris, sudarytas prieš bankroto paskelbimą, teismas turi išsiaiškinti, ar bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai egzistavo, sudarant ginčijamą sandorį. Jeigu asmuo tapo kreditoriumi po ginčijamo sandorio sudarymo, nėra pagrindo ginti šio asmens teises actio Pauliana institutu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzMvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-573/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-573/2005">3K-3-573/2005</a>). Ieškovės 2010–2011 metų balansai ir detalizuoti kreditorių (2010–2011 metais) sąrašai patvirtina, kad ieškovė neturėjo reikšmingų kreditorių, išskyrus atsakovą D. S. (be ieškovės vadovo ir akcininko D. V.). Teismai nepagrįstai priskyrė AS „Reverta“, kuri net nebuvo pareiškusi kreditoriaus reikalavimų (ši įmonė nebuvo pradėjusi vykdyti savo, kaip laiduotojos, įsipareigojimų), prie ieškovės kreditorių. Tas pats pasakytina ir apie ieškovės vadovą bei akcininką D. V., kuris, atsiliepdamas į ieškinį, pareiškė, kad nesutinka, jog bankroto administratorius atstovautų jo interesams. Be to, bankrutuojančios įmonės akcininko reikalavimai tenkinami paskiausiai (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnis). Todėl akcininko reikalavimas nepagrįstai priskirtas prie bendrų ieškovės įsipareigojimų kreditoriams. Kitų ieškovės kreditorių reikalavimams padengti pakako pinigų, gautų pagal jachtos pirkimo–pardavimo sutartį. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad likęs turtas nebuvo pakankamas kitų ieškovės kreditorių reikalavimams padengti, yra nepagrįsta. Kartu yra nepagrįsta išvada dėl kreditorių reikalavimo teisių, kurioms apginti ieškovės bankroto administratorius pareiškė ieškinį, egzistavimo ginčijamų aktų sudarymo metu.

Atsakovai D. S. ir E. V. prisidėjo prie vienas kito kasacinio skundo.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo atmesti atsakovų D. S. ir E. V. kasacinius skundus ir palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 22 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinius skundus yra grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas, kurio išvadoms pritarė apeliacinės instancijos teismas, tinkamai taikė restituciją. Tikrieji naudos gavėjai pagal ginčijamus skolų suderinimo aktus yra atsakovai D. S. ir E. V., o ne atsakovė „D&A Classicboats Ltd“. Ši įmonė, sudarant skolų suderinimo aktus, neveikė kaip savarankiškas subjektas. Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad atsakovė „D&A Classicboats Ltd“ buvo įsteigta, siekiant perleisti jachtą šiai bendrovei ir taip atsiskaityti išimtinai tik su dviem ieškovės kreditoriais, t. y. atsakovais D. S. ir E. V. Patys atsakovai D. S. ir E. V. painiojo savo ir atsakovės „D&A Classicboats Ltd“ turtinius interesus: teismai nustatė, kad jachtos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną buvo susitarta, kad atsakovo D. S. reikalavimas ieškovei bus įskaitytas kaip atsakovės „D&A Classicboats Ltd“ mokėjimas už jachtą; atsakovas E. V. pervedė ieškovei 11 584,80 Eur (40 000 Lt) avansą už jachtą. Atsakovai D. S. ir E. V., sudarius skolų suderinimo aktus, nebebuvo ieškovės kreditoriai ir nebereiškė ieškovei reikalavimų. Vadinasi, jie, sudarydami šiuos aktus, patenkino savo finansinius reikalavimus.

Patys atsakovai D. S. ir E. V. pripažįsta, kad ieškovė ginčijamų aktų sudarymo momentais turėjo kreditorių. Atsakovų argumentas dėl AS „Reverta“ nepriskyrimo prie ieškovės kreditorių prieštarauja kasacinio teismo praktikai, pagal kurią pirminei actio Pauliana sąlygai (neabejotina ir galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė) nustatyti nėra būtina, kad būtų suėjęs prievolės vykdymo terminas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zMTEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-311/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-311/2012">3K-P-311/2012</a>).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacijos dalyko

Kasaciniais skundais keliami klausimai dėl actio Pauliana sąlygos (neabejotina ir galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė) egzistavimo ir restitucijos taikymo tinkamumo. Restitucija – sandorio negaliojimo (be kita ko, ir pagal actio Pauliana) teisinis padarinys (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Todėl kasacinis teismas pirmiausia pasisako dėl kasacinių skundų argumentų, kuriais keliamas klausimas dėl pagrindo patenkinti actio Pauliana (ir kartu taikyti restituciją) egzistavimo.

Dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės

CK 6.66 straipsnio, reglamentuojančio kreditoriaus teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana), pirmoji dalis nustato, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana taikymo (tenkinimo) sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-485/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-485/2010">3K-3-485/2010</a>; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-362/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-362/2011">3K-3-362/2011</a>; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zMTEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-311/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-311/2012">3K-P-311/2012</a>). Actio Pauliana gali būti patenkintas, jeigu egzistuoja įvardytų sąlygų visetas. Bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja actio Pauliana patenkinimo galimybę.

Neabejotina ir galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė yra būtinoji actio Pauliana patenkinimo sąlyga. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Šio momento nustatymas yra reikšmingas, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (pvz., pirmiau nurodytas nutarimas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zMTEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-311/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-311/2012">3K-P-311/2012</a>). Kreditorius turi įrodyti ne tik neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimą, bet ir aplinkybę, jog ši teisė atsirado, iki buvo sudarytas ginčijamas sandoris. Ši actio Pauliana (tenkinimo) sąlyga yra privaloma, nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-485/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-485/2010">3K-3-485/2010</a>). Tais atvejais, kuriais actio Pauliana yra pareikštas bankrutuojančios įmonės kreditorių teisėms apginti, būtina išsiaiškinti, ar bankroto bylos procese patvirtinti kreditorių reikalavimai nėra atsiradę jau po ginčijamo sandorio sudarymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016, 28 punktas).

Klausimas dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo ginčijamo sandorio sudarymo dieną, kuris, kaip minėta, yra teisiškai reikšmingas pirminei actio Pauliana sąlygai konstatuoti, yra fakto klausimas. Kasacine tvarka nėra sprendžiami fakto klausimai – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo vaidmuo (jeigu, žinoma, yra keliamas toks teisės klausimas) – patikrinti, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176–185 straipsniai), ir vadovavosi kasacinio teismo praktika, suformuota aiškinant šias teisės normas. Toks klausimas yra keliamas atsakovų D. S. ir E. V. kasaciniais skundais (nutarties 15.2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės bankroto administratoriaus pateiktus įrodymus – ieškovės balanso duomenis apie mokėtinas sumas ir įsipareigojimus, 2014 m. birželio 30 d. sudarytą kreditorių (2009 m. gegužės 12 d., 2010 m. gegužės 3 d. ir 2010 m. birželio 29 d. duomenimis) sąrašą, nustatė, kad, pirma, ieškovė ginčijamų skolų suderinimo aktų pasirašymo dienomis (2010 m. birželio 29 d. ir 2011 m. lapkričio 18 d.) turėjo kreditorių, kurie savo ruožtu turėjo neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises į ieškovę, antra, nemaža finansinių reikalavimų, užfiksuotų 2014 m. birželio 30 d. sudarytame kreditorių sąraše, dalis buvo patvirtinta ir ieškovės bankroto bylos procese. Teisėjų kolegija, remdamasi šiomis aplinkybėmis, konstatavo, kad kreditorių reikalavimo teisės, kurias gina ieškovės bankroto administratorius, egzistavo ir ginčijamų skolų suderinimo aktų pasirašymo dienomis.

Atsakovai D. S. ir E. V. savo kasaciniais skundais nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl neabejotinų ir galiojančių kreditorių reikalavimo teisių (tiek, kiek susiję su didžiausiais ieškovės, kaip bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės, kreditoriais, t. y. su AS „Reverta“ ir D. V.) padarytos, nukrypus nuo kasacinio teismo praktikos (nutarties 21 punktas) ir netinkamai įvertinus įrodymus. Šie kasacinių skundų argumentai yra nepagrįsti.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 28 d. nutartimi patvirtino ieškovės, kaip bankrutuojančios įmonės, kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą. Teismas, be kitų kreditorių reikalavimų, patvirtino AS „Reverta“ kreditoriaus reikalavimą, kuris sudaro (sudarė) 201 228,69 Eur (694 802,43 Lt), ir D. V. kreditorinį reikalavimą, kuris sudaro (sudarė) 94 931,67 Eur (327 780,08 Lt). Šie kreditoriai figūruoja ir 2014 m. birželio 30 d. sudarytame kreditorių sąraše: šio sąrašo duomenys, be kita ko, patvirtina, kad AS „Reverta“ kreditoriaus reikalavimas 2010 m. birželio 29 d. (pirmojo skolų suderinimo akto pasirašymo dieną) sudaro 152 003,04 Eur (524 836,09 Lt), D. V. kreditoriaus reikalavimas – 95 465,71 Eur (329 624 Lt).

Atsakovai D. S. ir E. V. savo argumentams dėl AS „Reverta“ kreditoriaus reikalavimo neegzistavimo ginčo sandorių sudarymo momentais pagrįsti nurodo, kad ši kreditorė skolų suderinimo aktų pasirašymo metu nebuvo pareiškusi ieškovei reikalavimų. Ieškovė atsiliepimu į kasacinius skundus pagrįstai atsikerta, kad šis atsakovų nurodomas argumentas, kuriuo iš esmės yra akcentuojamas reikalavimo teisės vykdytinumo aspektas, nėra teisiškai reikšmingas, sprendžiant klausimą dėl pirminės actio Pauliana sąlygos egzistavimo. Kasacinio teismo praktika patvirtina, kad vykdytinumas nėra būtinasis pirminės actio Pauliana sąlygos (neabejotina ir galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė) požymis. Sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (pvz., nutarimas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zMTEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-311/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-311/2012">3K-P-311/2012</a>). Tas pats (teisinės reikšmės pirminei actio Pauliana sąlygai konstatuoti neturėjimo prasme) pasakytina ir apie kasacinių skundų argumentą dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo: kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas ir šio eiliškumo laikymasis, priklausomai nuo įrodinėjimo dalyko, gali būti reikšmingi, sprendžiant klausimą dėl kitos actio Pauliana sąlygos – kreditoriaus (kreditorių) teisių pažeidimo (jeigu reikalavimų tenkinimo eiliškumo nesilaikymas yra nurodomas kaip kreditoriaus ar kreditorių teisių pažeidimo pagrindas), tačiau nėra teisiškai reikšmingi, aiškinantis dėl pirminės actio Pauliana sąlygos – neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės (tokių teisių daugeto). Kaip minėta, pirminei actio Pauliana sąlygai, jeigu šis ieškinys yra pareikštas bankrutuojančios įmonės kreditorių teisėms apginti, konstatuoti būtina nustatyti, kad kreditorių reikalavimai, kurie yra patvirtinti įmonės bankroto bylos procese, egzistavo ir ginčijamo sandorio sudarymo momentu. Apeliacinės instancijos teismas nustatė šias (pirminei actio Pauliana sąlygai konstatuoti teisiškai reikšmingas) aplinkybes. Kasacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, kuriuos ieškovės bankroto administratorius pateikė aptariamoms faktinėms aplinkybėms pagrįsti.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl pirminės actio Pauliana sąlygos egzistavimo yra pagrįsta.

Dėl restitucijos taikymo

CK 6.145 straipsnis apibrėžia restitucijos taikymo pagrindus. Šio straipsnio pirmoji dalis nustato, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento), arba dėl to, kad prievolės negali įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.

Restitucija, kaip sandorio negaliojimo padarinys, yra taikoma, siekiant eliminuoti pasekmes, kurios atsirado pagal neteisėtą ir todėl negaliojančiu pripažintą sandorį. Restitucijos taikymo tikslas yra grąžinti sandorio šalis į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Restitucija gali būti nevykdoma, jeigu nustatyta, kad negaliojantis sandoris nebuvo įvykdytas. Jeigu negaliojantis sandoris buvo įvykdytas, šalių grąžinimas į pirmykštę padėtį teismo sprendimu reiškia, kad teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje yra išdėstoma, kas vienai šaliai priteisiama iš kitos šalies pagal negaliojančio ir įvykdyto sandorio sąlygas. Priteisimas gali būti perduotų daiktų, pinigų ar kitokio turto grąžinimas, sandorio ar prievolių negaliojimo panaikinimas, reikalavimų, skolinių įsipareigojimų ar kitų turtinių teisių atkūrimas ir kita, atsižvelgiant į tai, kas konkrečiu sandoriu buvo perduota vienos šalies kitai šaliai (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).

Restitucija gali būti vykdoma ne natūra, o kitu teismo nustatytu būdu, tačiau ir šiuo atveju ji apima tik tas aplinkybes, kurios susijusios su šalių sugrąžinimu į tą padėtį, kuri buvo iki negaliojančio ir įvykdyto sandorio sudarymo. Pažymėtina, kad restitucija neapima visų neigiamų sudaryto sandorio vykdymo pasekmių, pvz., dėl sandorio vykdymo padarytos žalos ar nuostolių. Jeigu dėl įvykdyto pripažinto negaliojančiu ar niekinio sandorio ar kitų restitucijos pagrindu buvusių aplinkybių asmuo patyrė žalos (nuostolių), tai jų atlyginimas priteisiamas civilinės atsakomybės pagrindais, o ne taikant restituciją.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, be kita ko, nustatė, kad atsakovas D. S. turėjo 50 000 Eur reikalavimo teisę į ieškovę. Šios reikalavimo teisės atsiradimo pagrindas – 2009 m. gegužės 12 d. paskolos sutartis. Teismai taip pat nustatė, kad atsakovas E. V. 2010 m. balandžio 6 d. ir 2010 m. balandžio 13 d. dviem banko pervedimais perleido ieškovės nuosavybėn 11 584,80 Eur (40 000 Lt). Ieškovė savo ruožtu turėjo reikalavimo teisę į atsakovę „D&A Classicboats Ltd“ pagal 2010 m. gegužės 3 d. jachtos pirkimo–pardavimo sutartį, šios reikalavimo teisės dydis kito, sutarties šalims papildomais susitarimais, kurie pripažinti negaliojančiais, mažinant pirkimo–pardavimo sutarties kainą. Teismai, be išdėstytų aplinkybių, nustatė, kad ieškovė ir atsakovai „D&A Classicboats Ltd“ bei E. V. 2010 m. birželio 29 d. sudarė skolų suderinimo aktą, kuriuo atsakovo E. V. reikalavimas ieškovei (11 584,80 Eur) įskaitytas į ieškovės reikalavimą atsakovei „D&A Classicboats Ltd“ (215 500 Eur); ieškovė ir atsakovai „D&A Classicboats Ltd“ bei D. S. 2011 m. lapkričio 18 d. sudarė skolų suderinimo aktą, kuriuo atsakovo D. S. reikalavimas ieškovei (50 000 Eur) įskaitytas į ieškovės reikalavimą atsakovei „D&A Classicboats Ltd“ (50 000 Eur). Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovų D. S. ir E. V., kurie, kaip nustatyta teismų procesiniais sprendimais, buvo atsakovės „D&A Classicboats Ltd“ akcininkai, reikalavimo teisės trišaliais susitarimais buvo panaudotos atsakovės „D&A Classicboats Ltd“ įsipareigojimams pagal jachtos pirkimo–pardavimo sutartį dengti.

CK 2.33 straipsnio 1 dalis nustato, kad juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Juridinis asmuo, kaip apibrėžia ši materialiosios teisės norma, yra savarankiškas teisės subjektas: galėjimas savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas reiškia materialųjį teisinį savarankiškumą (subjektiškumą), galėjimas būti ieškovu ar atsakovu teisme reiškia procesinį teisinį savarankiškumą (subjektiškumą). Vienas pagrindinių juridinio asmens teisinio savarankiškumo (subjektiškumo) požymių (elementų) – prievolių ir atsakomybės pagal prisiimtas prievoles savarankiškumas. CK 2.50 straipsnio 1 dalis nustato, kad juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Bendroji taisyklė, kurią reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 2 dalis, yra ta, kad juridinis asmuo neatsako pagal savo dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles. Šios taisyklės išimtys gali būti nustatytos tik įstatymais (pavyzdžiui, CK 2.50 straipsnio 3 dalis) arba juridinio asmens steigimo dokumentais.

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčo skolų suderinimo aktus negaliojančiais, taikė restituciją taip: priteisė ieškovei iš atsakovų E. V. ir D. S. atitinkamai 11 584,80 Eur ir 50 000 Eur, grąžindamas šiems atsakovams atitinkamas reikalavimo teises į ieškovę. Toks restitucijos taikymo modelis, atsižvelgiant į restitucijos apibrėžtį ir taikymo tikslą (nutarties 28–30 punktai), reiškia, kad naudos gavėjai pagal sandorius, kurie pripažinti negaliojančiais, yra ieškovė ir atsakovai E. V. bei D. S. Šie atsakovai dalyvavo sudarant ginčo skolų suderinimo aktus, t. y. buvo šių trišalių sandorių šalys. Tačiau atsakovai E. V. ir D. S. pagal ginčo sandorius negavo naudos, kurios grąžinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas, taikant restituciją, kaip šių sandorių negaliojimo pasekmę. Kaip konstatuota, atsakovė „D&A Classicboats Ltd“ yra naudos pagal ginčo skolų suderinimo aktus gavėja: atsakovų E. V. ir D. S. reikalavimų įskaitymais, taip susitarus šalims, buvo sumažintas būtent šios atsakovės įsipareigojimas pagal 2010 m. gegužės 3 d. jachtos pirkimo–pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas, kurio pozicijai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, įpareigodamas atsakovus E. V. ir D. S. (nustatydamas šiems atsakovams prievoles) grąžinti naudą, kurią gavo šių atsakovų įsteigtas ribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, sutapatino atsakovų, kaip juridinio asmens dalyvių, ir paties juridinio asmens prievoles, t. y. perkėlė dalyviams juridinio asmens prievoles. Tačiau pirmiau jau minėta, kad CK 2.50 straipsnio 1 dalis nustato juridinio asmens dalyvių ir juridinio asmens prievolių ir atsakomybės pagal prievoles atskirumą, nebent įstatymai arba juridinio asmens steigimo dokumentai nustato kitaip (nutarties 32 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl restitucijos taikymo tinkamumo, atkreipė dėmesį, kad atsakovai E. V. ir D. S. nėra tiesioginiai naudos pagal ginčo aktus gavėjai. Tačiau teisėjų kolegija nelaikė šių aplinkybių kliūtimi taikyti restituciją pirmosios instancijos teismo parinktu būdu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybės, kad atsakovai E. V. ir D. S. buvo atsakovės „D&A Classicboats Ltd“ akcininkai, E. V. – ir vadovas, nesudaro pagrindo sutikti su šiais atsakovais, kad jie neturėjo naudos pagal ginčo skolų suderinimo aktus. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada yra nepagrįsta ir neatitinka teisinio reguliavimo, kuris nustato ribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens teisinį savarankiškumą (subjektiškumą) (CK 2.33 straipsnio 1 dalis, 2.50 straipsnio 1 ir 2 dalys). Vadinasi, kasacinių skundų argumentai dėl juridinio asmens prievolių neteisėto perkėlimo juridinio asmens dalyviams, nors ir paremti netinkamu teisiniu pagrindu (nutarties 15.1 punktas), yra iš esmės pagrįsti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami restitucijos taikymo klausimą, neatsižvelgė į materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens teisinį savarankiškumą (subjektiškumą), įskaitant juridinio asmens dalyvių ir juridinio asmens prievolių bei atsakomybės pagal prievoles atskirumą (CK 2.33 straipsnio 1 dalis, 2.50 straipsnio 1 ir 2 dalys), ir todėl netinkamai išsprendė restitucijos pagal ginčo skolų suderinimo aktus taikymo klausimą.

Teismams nenustačius pagrindo nukrypti nuo įprasto restitucijos modelio (nutarties 28–30 punktai), restitucija turi būti taikoma taip, kad ginčo skolų suderinimo aktų šalys būtų grąžintos į padėtį, buvusią iki šių aktų sudarymo (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas, remdamasis išdėstytais motyvais, sprendžia pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis dėl restitucijos pagal pripažintus negaliojančiais ginčo skolų suderinimo aktus taikymo – priteisti ieškovei iš atsakovės „D&A Classicboats Ltd“ 61 584,80 Eur (11 584,80 Eur ir 50 000 Eur) ir grąžinti atsakovams E. V. ir D. S. reikalavimo teises į ieškovę, kurios sudaro atitinkamai 11 584,80 Eur ir 50 000 Eur, kartu atmesti ieškovės reikalavimus dėl procesinių palūkanų priteisimo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pakeitus teismų procesinius sprendimus, pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų, susidariusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Ieškovė, kaip bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė, atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo už ieškiniu pareikštus materialinius subjektinius reikalavimus (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Vadinasi, turi būti išspręstas žyminio mokesčio priteisimo į valstybės biudžetą klausimas. Be to, pirmosios instancijos teisme susidarė 39,70 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.

Ginčo sandoriai yra pripažinti negaliojančiais, tačiau restitucija, kaip sandorių negaliojimo pasekmė, taikyta tik atsakovės „D&A Classicboats Ltd“ atžvilgiu. Todėl šiai atsakovei (proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai) tenka pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias pirmosios instancijos teisme.

Patenkintų ieškinio reikalavimų dalis sudaro 40 proc. ((265 995,80 Eur / 661 584,80 Eur) x 100 proc.). Todėl valstybei priteisiamas iš atsakovės „D&A Classicboats Ltd“ 3110 Eur žyminis mokestis ((2027 Eur + ((661 584,80 Eur – 86 886 Eur) x 1 proc.)) x 40 proc.) ir 15,88 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas (39,70 Eur x 40 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas (redakcija, galiojusi ieškinio pateikimo momentu), 85 straipsnio 1 dalies 10–11 punktai, 96 straipsnio 1 dalis).

Ieškovės apeliacinis skundas buvo atmestas (nutarties 9–10 punktai). Atsakovų E. V. ir D. S. apeliaciniai skundai iš esmės patenkinti, tačiau atsakovai apskritai neturėjo mokėti žyminių mokesčių už apeliacinius skundus (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Todėl atsakovams grąžinami žyminiai mokesčiai, sumokėti už apeliacinius skundus (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kasaciniame teisme, pirmą kartą nagrinėjant bylą pagal ieškovės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo, atsakovas D. S. patyrė 363 Eur išlaidas už advokato pagalbą. Be to, susidarė 7,55 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.

Atsakovai E. V. ir D. S., teikdami kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 22 d. nutarties peržiūrėjimo, sumokėjo atitinkamai 261 Eur žyminį mokestį ir 967 Eur žyminį mokestį. Ieškovė šiame etape patyrė 1815 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą. Be to, susidarė 12,09 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.

Byla kasaciniame teisme yra išspręsta atsakovų E. V. ir D. S. naudai. Todėl kasacinis teismas priteisia atsakovui D. S. iš ieškovės (administravimo išlaidoms padengti skirtų lėšų) 363 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Atsakovams, atsižvelgiant į bylos išsprendimo rezultatą, priklausytų ir žyminių mokesčių už kasacinius skundus atlyginimai. Tačiau atsakovai neturėjo mokėti žyminių mokesčių už kasacinius skundus (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl jiems grąžinami žyminiai mokesčiai, sumokėti už kasacinius skundus (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų kasaciniame procese įteikimu, atsižvelgiant į ieškovės teisinį statusą, nepaskirstomos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 361 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 22 d. nutarties dalis dėl restitucijos taikymo bei procesinių palūkanų priteisimo pakeisti:

panaikinti dalis, kuriomis bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Dargis“ priteista 11 584,80 Eur (vienuolika tūkstančių penki šimtai aštuoniasdešimt keturi Eur 80 ct) iš E. V. ir 50 000 (penkiasdešimt tūkstančių) Eur iš D. S.;

priteistą bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Dargis“ iš „D&A Classicboats Ltd“ sumą padidinti iki 265 995,80 Eur (dviejų šimtų šešiasdešimt penkių tūkstančių devynių šimtų devyniasdešimt penkių Eur 80 ct);

patikslinti, kad E. V. grąžinama 11 584,80 Eur (vienuolikos tūkstančių penkių šimtų aštuoniasdešimt keturių Eur 80 ct) reikalavimo teisė į uždarąją akcinę bendrovę „Dargis“, o D. S. – 50 000 (penkiasdešimties tūkstančių) Eur reikalavimo teisė į uždarąją akcinę bendrovę „Dargis“;

atmesti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dargis“ reikalavimus dėl procesinių palūkanų priteisimo iš E. V. ir D. S.

Palikti nepakeistas kitas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 22 d. nutarties dalis.

Pakeisti bylinėjimosi išlaidų, susidariusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymą:

priteisti valstybei iš „D&A Classicboats Ltd“ 3110 (trijų tūkstančių vieno šimto dešimties) Eur žyminį mokestį ir 15,88 Eur (penkiolikos Eur 88 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą;

grąžinti E. V. 347,55 Eur (trijų šimtų keturiasdešimt septynių Eur 55 ct) žyminį mokestį, 2015 m. liepos 14 d. sumokėtą už apeliacinį skundą;

grąžinti D. S. 1289 (vieno tūkstančio dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių) Eur žyminį mokestį, 2015 m. liepos 14 d. sumokėtą už apeliacinį skundą.

Priteisti D. S. iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dargis“ 363 (trijų šimtų šešiasdešimt trijų) Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą.

Grąžinti D. S. 967 (devynių šimtų šešiasdešimt septynių) Eur žyminį mokestį, 2017 m. kovo 23 d. sumokėtą už kasacinį skundą.

Grąžinti E. V. 261 (dviejų šimtų šešiasdešimt vieno) Eur žyminį mokestį, 2017 m. balandžio 12 d. sumokėtą už kasacinį skundą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Andžej Maciejevski

Algis Norkūnas