Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir priverstinės hipotekos nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-535/2007

Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. C. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 24 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. C. ieškinį atsakovams V. M. ir V. B. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir priverstinės hipotekos nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. C. 2006 m. rugpjūčio 10 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, patikslinusi reikalavimus, prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2006 m. liepos 19 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą V. M. (buvusi pavardė – C.) ir V. B.; 2) nurodytam žemės sklypui nustatyti priverstinę hipoteką. Ieškovė nurodė, kad pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. balandžio 19 d. sprendimu patvirtintą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį atsakovas V. M. įsipareigojo mokėti vaikams E. ir D. C. išlaikyti po 200 Lt kas mėnesį iki vaikų pilnametystės. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. kovo 1 d. sprendimu pakeitė E. C. priteistą išlaikymo dydį ir priteisė iš atsakovo šiam išlaikyti po 350 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki sūnaus pilnametystės. Ieškovės teigimu, išlaikymą atsakovas mokėdavo su pavėlavimais, nereguliariai, ne visą sumą; 2006 m. rugpjūčio 1 d. buvo įsiskolinęs 3550 Lt, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nutartimi jam buvo skirta 1000 Lt bauda už išlaikymo neišskaitymą. Atsakovas 2006 m. liepos 19 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovei V. B. pardavė paskutinį savo turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), į kurį buvo galima nukreipti išieškojimą. Taip atsakovas pažeidė ieškovės, kaip jo kreditorės, teisėtus interesus, kad išlaikymas nepilnamečiams vaikams būtų tinkamai ir laiku mokamas. Be to, ieškovės nuomone, ginčijama sutartis prieštarauja viešai tvarkai ir gerai moralei, nes viešosios tvarkos samprata reikalauja, kad nebūtų sudaromi sandoriai, kurių tikslas apsunkinti kitų asmenų teisinę padėtį bei vengti įstatyminės pareigos tinkamai išlaikyti nepilnamečius vaikus (CK 1.81 straipsnis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2007 m. vasario 14 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2006 m. liepos 19 d. V. C. (dabar – M.) ir V. B. sudarytą Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį dėl 3,1 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir taikė restituciją: žemės sklypą, grąžino V. M., o iš V. M. priteisė 5000 Lt V. B.; nustatė V. M. turtui (žemės sklypui) priverstinį įkeitimą (hipoteką). Teismas nustatė, kad pagal 2006 m. liepos 19 d. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį V. C., kurio pavardė nuo 2006 m. liepos 18 d. pakeista į M., pardavė, o atsakovė V. B. už 5000 Lt nupirko 3,10 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. balandžio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N-2-1076-11/2004 patvirtinta sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių atsakovas įsipareigojo mokėti vaikams E. ir D. C. išlaikyti po 200 Lt kiekvieną mėnesį iki vaikai sulauks pilnametystės, išlaikymo sumas pervedant į I. C. sąskaitą. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-758-127/2006 buvo pakeistas išlaikymo nepilnamečiui E. C. dydis ir šiam išlaikyti iš atsakovo priteista po 350 Lt periodinių išmokų kas mėnesį, šiomis lėšomis pavedant disponuoti I. C. Teismas sprendė, kad ieškovė yra atsakovo kreditorė, turinti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Teismas pažymėjo, kad, ginčijama sutartimi perleidus žemės sklypą, atsakovo turtą sudaro tik iš darbo santykių gaunamos pajamos. Nustatęs, kad iki 2006 m. rugpjūčio 1 d. atsakovo grynosios pajamos sudarė 576,13 Lt, o nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. – 800,13 Lt per mėnesį, teismas konstatavo, kad pagal CPK 736 straipsnyje nustatytus išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų jo pajamų dydžius 550 Lt išlaikymo išieškojimas kas mėnesį iš atsakovo V. M. gaunamo darbo užmokesčio yra negalimas, todėl priklausančios sumos iš atsakovo gaunamo darbo užmokesčio gali būti neišieškotos, o jam neturint kitų pajamų ar turto gali kauptis išlaikymo įsiskolinimas. Teismas atkreipė dėmesį į antstolės Daivos Milevičienės 2006 m. rugpjūčio 1 d. pažymą, kad I. C. periodines išmokas, skirtas vaikams išlaikyti, gauna nereguliariai, periodinių išmokų skola 2006 m. rugpjūčio 1 d. sudarė 3550 Lt. Teismas darė išvadą, kad sudarydamas ginčijamą sutartį atsakovas V. M., nors ir netapo nemokus, tačiau jo turtas gerokai sumažėjo ir dėl to ieškovė, kaip jo kreditorė, prarado galimybę, esant išlaikymo įsiskolinimui, patenkinti savo reikalavimą iš šio atsakovo turto. Šią išvadą teismas grindė ir tuo, kad pagal VĮ Registrų centro pateiktus Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus atsakovo perleisto žemės sklypo vidutinė rinkos vertė jo perleidimo metu buvo 52 761 Lt. Teismas sprendė, kad perleisdamas minėtą turtą atsakovas sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai pagal teismų priimtus sprendimus nebus tinkamai įvykdyti, taigi, sudarydamas ginčijamą sutartį, atsakovas pažeidė ieškovės, kaip kreditorės, teises. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog atsakovas turėjo įstatymu ar sutartimi nustatytą pareigą parduoti V. B. minėtą žemės sklypą, t. y. atsakovas V. M. neprivalėjo sudaryti ginčijamos sutarties. Teismas nustatė, kad atsakovas, būdamas įmonės, kuri atsakinga už periodinių išmokų pagal vykdomąjį dokumentą atskaitymą, vadovu, ginčijamos sutarties sudarymo metu žinojo ir turėjo žinoti, jog yra susidaręs išlaikymo įsiskolinimas ir kad ieškovė kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo. Teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog ginčijamą sutartį atsakovas sudarė netrukus po to, kai antstolė perdavė jo vadovaujamai įmonei vykdyti vykdomąjį dokumentą, leidžia daryti išvadą, kad atsakovas veikė nesąžiningai ir šiuo sandoriu siekė išvengti prievolės išieškojimo nukreipimo į ginčo žemės sklypą. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo V. M. argumentą, kad parduodamas žemės sklypą jis siekė gauti pinigų atsiskaityti su ieškove, nes byloje nėra įrodymų apie tai, jog pinigai, gauti iš V. B. už parduotą žemės sklypą, buvo sumokėti ieškovei, be to, žemės sklypas buvo parduotas už daug mažesnę nei byloje nustatyta jo vidutinė rinkos kainą ir ši aplinkybė abiem atsakovams buvo žinoma. Įvertinęs atsakovės paaiškinimus, teismas sprendė, kad sudarydama ginčijamą sutartį ji žinojo apie susidariusį išlaikymo įsiskolinimą, suvokė, jog tuo atveju, jei minėtas žemės sklypas liks V. M. nuosavybė, jis, nepadengus įsiskolinimo, gali būti parduotas iš varžytynių. Teismas darė išvadą, kad sudarydama ginčijamą sutartį atsakovė V. B. taip pat veikė nesąžiningai – siekė padėti V. M. išvengti prievolės išieškojimo nukreipimo į ginčo žemės sklypą. Konstatavęs, kad ginčijamos sutarties tikslas buvo atsakovo noras išvengti savo pareigos, taip pat apriboti vaikų teisę gauti tinkamą išlaikymą, teismas sprendė, jog yra pagrindas ginčijamą sutartį pripažinti negaliojančia ir pagal CK 1.81 straipsnį. Nurodęs, kad CK 3.197 straipsnio nuostata nedraudžia nustatyti priverstinio įkeitimo, kai sprendimas dėl išlaikymo priteisimo jau yra priimtas, ir atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas V. M. turi tik tą vienintelį nekilnojamąjį turtą, kurį jau bandė perleisti ir taip išvengti prievolės pagal teismo sprendimus vykdymo, teismas konstatavo, jog yra pagrindas nustatyti šiam turtui priverstinį įkeitimą (hipoteką).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinį skundą, 2007 m. gegužės 24 d. sprendimu Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 14 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kolegija nurodė, kad atsakovas yra darbingas, dirba UAB „Idelta“ vadovu ir šioje bendrovėje gauna darbo užmokestį; 2006 m. rugpjūčio 1 d. išlaikymo įsiskolinimo neturėjo, susidariusią 3550 Lt išlaikymo skolą atsakovas likvidavo pardavęs ginčo žemės sklypą atsakovei V. B. Kolegija konstatavo, jog nepaneigtas atsakovo teiginys, kad po įsiskolinimo likvidavimo jis reguliariai moka visą išlaikymą. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvada dėl atsakovės V. B. nesąžiningumo, nurodė, kad nėra pagrindo šalių sąžiningumo prezumpcijai pagal CK 6.67 straipsnį. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, nes bylos medžiaga įrodo, kad atsakovė V. B. ginčo žemės sklypą kaip buvusi šio savininkė įgijo atgal iš atsakovo V. M. už tą pačią sumą, už kurią sklypas ir buvo parduotas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė I. C. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 24 d. sprendimą ir palikti galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 14 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo motyvai bei išvados dėl kasatorės, kaip kreditorės, teisių pažeidimo ir atsakovės V. B. sąžiningumo, yra padarytos nesivadovaujant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota CK 6.66 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktika, nukrypstant nuo jos bei pažeidžiant CK 6.66 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino ir netyrė, ar ginčijamas sandoris nesumažino atsakovo mokumo, ar šis sandoris nepažeidė kasatorės, kaip kreditorės, teisių į visiško išlaikymo gavimą laiku. CK 6.66 straipsnyje pateiktas pavyzdinis, tačiau ne baigtinis sąrašas atvejų, kai kreditoriaus teisės gali būti pažeistos, todėl bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis konkrečiomis bylos aplinkybėmis, turi patikrinti ne tik tai, ar skolininkas tapo nemokus dėl sandorio sudarymo, bet ir tai, ar sudarytas sandoris kitaip nepažeidžia kreditoriaus teisių. Kasatorė nurodo, kad ginčijamu sandoriu jos, kaip kreditorės, teisės yra pažeidžiamos: atsakovas ginčo sandoriu perleido paskutinį savo turimą nekilnojamąjį turtą, po to jo turtą sudaro tik gaunamos pajamos iš darbinės veiklos – ginčijamo sandorio sudarymo metu jo pajamos buvo 576,13 Lt (atskaičiuos mokesčius), o nuo 2006 m. rugpjūčio mėn. – 800,13 Lt. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CPK 736 straipsnyje nustatytus išskaitų iš darbo užmokesčio ir kitų pajamų dydžius atsakovo darbo užmokestis nepakankamas priteistoms 550 Lt dydžio išlaikymo sumoms išieškoti, taigi visiško išlaikymo teikimas laiku priklauso tik nuo atsakovo geros valios, kurios, kaip rodo bylos medžiaga, jam dažnai trūksta. Perleidus ginčo sklypą, prarandamas paskutinis instrumentas paveikti skolininką. Kasaciniame skunde nurodoma, kad kreditoriaus teisių pažeidimu pripažįstamas ne tik bendras skolininko nemokumo atsiradimas, bet ir skolininko mokumo sumažėjimas, turtinės padėties pabloginimas dėl ginčijamo sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Automašinų verslo centras“ v. UAB „Baltijos realizacijos centras“, bylos Nr. 3K-3-473). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas netyrė, kokią įtaką ginčo sandoris turėjo atsakovo turtinei padėčiai ir ar taip atsakovas nesumažino savo mokumo. Kasatorės teigimu, už perleidžiamą sklypą gaudamas 10 kartų mažesnę kainą, atsakovas sąmoningai pablogino savo turtinę padėtį ir sumažino savo mokumą.

2. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas atsakovės V. B. veiksmus vertino tik CK 6.67 straipsnio kontekste ir, nenustatęs, kad egzistuotų nesąžiningumo prezumpcija, atsakovę pripažino sąžininga sandorio šalimi. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teisės aiškinimo ir taikymo praktika neapsiriboja vien tik CK 6.67 straipsniu, o kiekvienu atveju turi būti vertinama, ar įgijėja pasidomėjo, ar perleidėjas neturi kreditorių, ar jų interesai nebus pažeisti, kokias pasekmes sukels konkrečiomis sąlygomis sudarytas sandoris, ir tai yra ne įgijėjo teisė, o pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Dėl to, kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nevertino to, kad atsakovė žinojo, jog atsakovas V. M. neišgali mokėti išlaikymo ir turi finansinių problemų, kad šiuo sandoriu atsakovė siekė išvengti sklypo pardavimo iš varžytynių, kad sklypą atsakovė pirko už 10 kartų mažesnę negu rinkos kainą, nors sutartyje reali kaina buvo nurodyta. Anot kasatorės, aplinkybės rodo, kad atsakovė V. B. turėjo suvokti, jog tokiu sandoriu ji mažina atsakovo V. M. mokumą, apsunkina priverstinio išieškojimo galimybę ir kartu pažeidžia kreditorės interesus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai V. M. ir V. B. prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad, susiklosčius nepalankioms V. M. verslo sąlygoms ir susidarius įsiskolinimui ieškovei dėl vaikų išlaikymo, atsakovė V. B. pasiūlė išpirkti sklypą iš savo sūnėno – atsakovo V. M., tačiau ji – atsakovė – nesutiko mokėti daugiau pinigų, negu kažkada jai už tą patį sklypą buvo sumokėjęs V. M.. Atsiliepime pažymima, kad nei V. B., nei V. M. nenorėjo, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių sklypas būtų parduotas svetimam žmogui. Atsakovų teigimu, ieškovė niekada nesikreipė į teismą, prašydama pakeisti periodines išmokas vaikams išlaikyti vienkartine išmoka ar turto dalimi; savo elgesiu ir gyvenimo būdu V. M. neduoda pagrindo manyti, kad ateityje vengs skirti lėšų vaikams išlaikyti arba jų (lėšų) neturės. Atsakovų nuomone, apeliacinės instancijos teismo sprendimas pagrįstas materialinės teisės normomis, nepažeidžia civilinio proceso reikalavimų ir remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika, todėl nėra jokio pagrindo jį naikinti. Anot atsakovų, ieškovė neįrodė, kad ginčijamas sandoris pažeistų atsakovo mokumą, be to, bylos duomenys neleidžia daryti išvados, jog atsakovai elgtųsi nesąžiningai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. balandžio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N-2-1076-11/2004 patvirtinta sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių atsakovas įsipareigojo mokėti vaikams E. ir D. C. išlaikyti po 200 Lt kiekvieną mėnesį iki vaikai sulauks pilnametystės, išlaikymo sumas pervedant į I. C. sąskaitą iki kiekvieno mėnesio 30 dienos. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-758-127/2006 buvo pakeistas išlaikymo nepilnamečiui E. C. dydis ir šiam išlaikyti iš atsakovo V. M. priteista po 350 Lt periodinių išmokų kas mėnesį, šiomis lėšomis pavedant disponuoti I. C.. Pagal 2006 m. liepos 19 d. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį V. C., kurio pavardė nuo 2006 m. liepos 18 d. pakeista į M., pardavė, o atsakovė V. B. už 5000 Lt nupirko 3,10 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal VĮ Registrų centro pateiktus Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus šio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė jo perleidimo metu buvo 52 761 Lt. Žemės sklypas 2000 m. birželio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi buvo pirktas iš V. B. už 5000 Lt. Po žemės sklypo perleidimo atsakovo turtą sudaro tik iš darbo santykių gaunamos pajamos, kito turto jis neturi. Iki 2006 m. rugpjūčio 1 d. atsakovo grynosios pajamos buvo 576,13 Lt per mėnesį, o nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. – 800,13 Lt per mėnesį. Pagal CPK 736 straipsnyje nustatytus išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų jo pajamų dydžius 550 Lt išlaikymo išieškojimas kas mėnesį iš atsakovo V. M. gaunamo darbo užmokesčio yra negalimas. Antstolės Daivos Milevičienės 2006 m. rugpjūčio 1 d. pažymoje nurodyta, kad I. C. periodines išmokas, skirtas vaikams išlaikyti, gauna nereguliariai, periodinių išmokų skola 2006 m. rugpjūčio 1 d. sudarė 3550 Lt.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde keliami Actio Pauliana reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas actio Pauliana institutą bei CK 6.66 straipsnį, savo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, kad actio Pauliana – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šio teisės instituto pagrindinė paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditorius, reikšdamas Pauliano ieškinį, pirmiausiai siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, Pauliano ieškinio pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis, o sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė atkurti skolininko pažeistą mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. BAB „Rimeda“, AB Lietuvos taupomasis bankas, bylos Nr. 3K-3-201/2001; 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Automašinų verslo centras“ v. UAB „Baltijos realizacijos centras“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-473/2004; 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Disca Baltica“ v. UAB „Panevėžio balsas“, bylos Nr. 3K-3-420/2005; 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006, ir kt.). Actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus ir teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus teises: jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai ir teisės, turi būti vertinama pagal konkrečios bylos faktines aplinkybes. Nustatinėjant šią Pauliano ieškinio instituto taikymo sąlygą, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir tokiais skolininko sudarytais sandoriais, kurie, nors ir nesukėlė skolininko bendro nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti; kreditoriaus teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas ir toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka gerokai ilgiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. Romanovskij ir kt. v. J. Tsetskhladze ir kt., bylos Nr. 3K-3-191/2006; 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Disca Baltica“ v. UAB „Panevėžio balsas“, bylos Nr. 3K-3-420/2005). Kreditoriaus teisių pažeidimu CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme taip pat laikytinas ir sumažėjęs skolininko mokumas, kai kreditorius praranda galimybę visiškai arba iš dalies patenkinti savo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Automašinų verslo centras v. UAB „Baltijos realizacijos centras“, bylos Nr. 3K-3-473/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Pranckevičiūtė v. I. Gubskis, D. Gubskis, bylos Nr. 3K-3-497/2006).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka priimtose nutartyse, pasisakydamas dėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos, yra konstatavęs, kad civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), kuris, be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto kaip nesąžiningo arba kalto (pavyzdžiui, preziumuojamas skolininko nesąžiningumas actio Pauliana atveju pagal CK 6.67 straipsnio atvejus, skolininko kaltė taikant civilinę atsakomybę – pagal CK 6.248 straipsnį). Jeigu asmuo yra turto valdytojas, tai jo valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.26 straipsnio 2 dalis). Asmuo, ketinantis nutraukti valdymą ar turintis kitokių reikalavimų turto valdytojui, jeigu tai yra nagrinėjamos bylos dalykas, turi įrodyti aplinkybę, kad valdymas yra nesąžiningas. Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. Sarapinienė v. J. Nekrašienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006). Sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Neringos žuvis“ v. A. Pukelio individuali įmonė „Altana“, bylos Nr. 3K-3-168/2007).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos bei pažeidė CK 6.66 straipsnį.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, ginčijamu sandoriu perleidus žemės sklypą, atsakovo turtą sudaro tik iš darbo santykių gaunamos pajamos, kito turto jis neturi. Iki 2006 m. rugpjūčio 1 d. atsakovo grynosios pajamos buvo 576,13 Lt, o nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. – 800,13 Lt per mėnesį (atskaičiavus mokesčius). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pagal CPK 736 straipsnyje nustatytus išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų jo pajamų dydžius 550 Lt išlaikymo periodinėmis išmokomis išieškojimas kas mėnesį iš atsakovo V. M. gaunamo tokio darbo užmokesčio yra negalimas, todėl priteistas išlaikymas iš atsakovo gaunamo darbo užmokesčio gali būti neišieškotas ir gali kauptis išieškojimo įsiskolinimas. Atsakovas lėšas vaikams išlaikyti mokėjo nereguliariai, buvo susidaręs 3550 Lt įsiskolinimas. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės yra svarbios vertinant, ar ginčijamu sandoriu buvo pažeistos ieškovės interesai ir teisės. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu kitokių faktinių bylos aplinkybių, palyginti su nurodytomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, nenustatė, taip pat nenustatė, kad nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė pažeisdamas proceso teisės normas. Esant tokioms bylos aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog atsakovas V. M. pažeidė ieškovės, kaip kreditorės, interesus ir teises, nes, nors perleidęs ginčo žemės sklypą ir netapo nemokus, tačiau gerokai sumažino savo turtą ir sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai pagal teismų priimtus sprendimus nebus tinkamai įvykdyti. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, todėl padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo argumentai neteikia teisinio pagrindo kitokiai išvadai. Aplinkybės, kad atsakovas V. M. dirba, likvidavo išlaikymo įsiskolinimą ir po to reguliariai moka visą išlaikymą, nėra pagrindas konstatuoti, kad ieškovės, kaip kreditorės, teisių pažeidimo grėsmė iš viso neegzistuoja. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo nuoroda į tai, kad susidariusią 3550 Lt skolą atsakovas likvidavo būtent pardavęs ginčo žemės sklypą atsakovei V. B., teisėjų kolegijos vertinimu, neįgalina teigti, jog ieškovės interesai ir teisės nėra pažeisti, nes, kaip pagrįstai nurodė tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir ieškovė kasaciniame skunde, už perleidžiamą sklypą gaudamas 10 kartų mažesnę negu vidutinė rinkos kainą atsakovas V. M. pablogino savo turtinę padėtį ir taip pažeidė ieškovės, kaip kreditorės, teises ir interesus. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Rameksta“ v. V. J. Kirchovienė, bylos Nr. 3K-3-573/2005, kurioje konstatuota, kad turto pardavimas už kelis kartus mažesnę kainą priskirtinas prie kreditoriaus teisių kitokių pažeidimų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvai apie atsakovų sąžiningumą yra pernelyg abstraktūs, neatitinkantys byloje nustatytų konkrečių teisiškai reikšmingų aplinkybių ir netinkamai interpretuojantys šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad šiuo aspektu teisės aiškinimo ir taikymo praktika neapsiriboja vien tik CK 6.67 straipsniu, o kiekvienu atveju turi būti vertinama, ar įgijėja pasidomėjo, ar perleidėjas neturi kreditorių, ar jų interesai nebus pažeisti, kokias pasekmes sukels konkrečiomis sąlygomis sudarytas sandoris, taip pat kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nevertino to, jog atsakovė žinojo, kad atsakovas V. M. neišgali mokėti išlaikymą ir turi finansinių problemų, kad šiuo sandoriu atsakovė siekė išvengti sklypo pardavimo iš varžytynių, kad sklypą atsakovė pirko už 10 kartų mažesnę negu rinkos kainą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovai atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, jog, susiklosčius nepalankioms verslo sąlygoms ir susidarius įsiskolinimui ieškovei dėl vaikų išlaikymo, atsakovė V. B. pasiūlė išpirkti žemės sklypą, atsakovai nenorėjo, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių sklypas būtų parduotas svetimam žmogui. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas tik patvirtina ieškovės kasacinio skundo argumentą, kad ginčijamu sandoriu atsakovai siekė ginčo žemės sklypą nesąžiningai apsaugoti ir nuo galimų ieškovės pretenzijų, taip pat patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą apie ginčo sandorio šalių nesąžiningumą. Pastaroji pirmosios instancijos teismo išvada yra reikiamai argumentuota, padaryta tinkamai pritaikius proceso ir materialinės teisės normas, todėl nesutikti su ja teisinio pagrindo nėra.

Nustatyti pažeidimai yra pagrindas panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 14 d. sprendimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis