Dėl atsakovo įstaigos vyriausiojo gydytojo įsakymų dalių, kuriomis pakeistos darbo sutarties sąlygos, panaikinimo ir pakeitimo, darbo užmokesčio dydžio ir darbo laiko nustatymo, neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-526/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.7.1;17.1.2 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. J. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. J. ieškinį atsakovui VšĮ Šilutės ligoninei dėl atsakovo įstaigos vyriausiojo gydytojo įsakymų dalių, kuriomis pakeistos darbo sutarties sąlygos, panaikinimo ir pakeitimo, darbo užmokesčio dydžio ir darbo laiko nustatymo, neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė teismo: 1) panaikinti atsakovo įstaigos vyriausiojo gydytojo 2000 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 26 dalį, kuria tarifinis atlyginimas ieškovei sumažintas nuo 882 Lt iki 700 Lt, nustatyti, kad nuo 2000 m. kovo 1 d. tarifinis atlyginimas yra 882 Lt, užmokestis už kvalifikaciją – 180 Lt; 2) pakeisti 2003 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. V1-15 dalį dėl darbo užmokesčio ir nustatyti, kad nuo 2003 m. kovo 1 d. ieškovės tarifinis atlyginimas yra 980 Lt per mėnesį, užmokestis už kvalifikaciją – 180 Lt; 3) panaikinti 2005 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. V1-25 dalį, kuria ieškovei sumažintas nuo 180 Lt iki 50 Lt užmokestis už kvalifikaciją, nustatyti, kad nuo 2005 m. vasario 1 d. užmokestis už kvalifikaciją yra 180 Lt; 4) pakeisti 2005 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. V1-76 dalį dėl darbo užmokesčio, nustatyti, kad nuo 2005 m. gegužės 1 d. ieškovės tarifinis atlyginimas yra 1200 Lt, priedas už kvalifikaciją – 180 Lt; 5) panaikinti 2005 m. rugsėjo 5 d. įsakymą Nr. Pl-538 dėl pagrindinio darbo užmokesčio ieškovei nustatymo; 6) pakeisti 2005 m. lapkričio 23 d. įsakymo Nr. V1-168 dalį, nustatyti, kad nuo 2005 m. gegužės 1 d. ieškovės tarifinis atlyginimas yra 1350 Lt, priedas už kvalifikaciją – 180 Lt; 7) pakeisti 2006 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. Al-27 dalį ir nustatyti, kad nuo 2006 m. kovo 1 d. ieškovės tarifinis atlyginimas yra 1500 Lt, priedas už kvalifikaciją – 180 Lt; 8) priteisti iš atsakovo ieškovei 12 850 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2003 m. vasario 1 d. iki 2006 m. gegužės 1 d.; 9) atnaujinti terminą ieškiniui dėl 2000 m. kovo 1 d., 2005 m. vasario 4 d., 2005 m. gegužės 18 d. įsakymų dalių panaikinimo, 2003 m. vasario 3 d. įsakymo pakeitimo, 2005 m. gegužės 5 d. įsakymo panaikinimo, 2005 m. lapkričio 23 d. įsakymo, 2006 m. kovo 9 d. įsakymo dalių panaikinimo paduoti; 10) nustatyti, kad ieškovės darbo laikas yra 36 valandos per savaitę; 11) priteisti iš atsakovo 1433,61 Lt kompensaciją už išdirbtus viršvalandžius laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gegužės 1 d.; 12) panaikinti 2006 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. A1-8 3.2 punktą; 13) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad nuo 1991 m. lapkričio 23 d. dirba kineziterapeute; nuo 1998 m. sausio 1 d. ieškovei nustatytas tarifinis atlyginimas 882 Lt per mėnesį. Atsakovo įstaigos vyriausiojo gydytojo 2000 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 26 pakeista darbo apmokėjimo tvarka ir nustatyta, kad darbo užmokestį sudaro tarifinis atlyginimas, kuris ieškovei šiuo įsakymu nepagrįstai sumažintas nuo 882 Lt iki 700 Lt, ir priedas už kvalifikaciją, apskaičiuojamas taikant 1.8 kvalifikacijos koeficientą, pinigine išraiška 180 Lt. Ieškovė laikė, kad nurodytas įsakymas priimtas pažeidžiant Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo reikalavimus, nesuderinus su stebėtojų taryba, be to, darbo apmokėjimo sąlygos pakeistos be ieškovės raštiško sutikimo; ieškovė nebuvo supažindinta su 2000 m. kovo 1 d. įsakymu, todėl laikė, kad pareiškė ieškinio reikalavimą dėl pirmiau nurodyto įsakymo panaikinimo, nepasibaigus ieškinio senaties terminui; teismui nusprendus priešingai, prašė terminą atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Ieškovė taip pat nurodė, kad kineziterapeuto pareigoms užimti būtinas aukštasis universitetinis išsilavinimas, todėl šias pareigas einančiam asmeniui turi būti nustatytas gydytojo, neturinčio kvalifikacinės kategorijos, darbo užmokestis. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovei už laikotarpį nuo 2000 m. kovo 1 d. iki 2003 m. vasario 1 d. turėjo būti nustatytas 882 Lt tarifinis atlygis ir 180 Lt priedas, mokamas už kvalifikaciją; atsakovui didinant gydytojų tarifinius atlygius, atitinkamai turėjo didėti ir ieškovės tarifinis atlyginimas. Be to, 2005 m. vasario 4 d. vyriausiojo gydytojo įsakymu Nr. V1-25, pažeidžiant DK 120 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, be ieškovės žinios ir išankstinio raštiško sutikimo, pakeista būtinoji darbo sutarties sąlyga ir sumažintas kvalifikacijos koeficientas nuo 1,8 iki 0,5, kuris taikomas apskaičiuojant priedą už kvalifikaciją. 2005 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. P1-538 ieškovei nepagrįstai nustatytas darbo užmokestis, nenustatant priedo už kvalifikaciją. Ieškovė taip pat nurodė, kad su atsakovu sudaryta 1997 m. spalio 1 d. darbo sutartimi susitarta dėl sutrumpintos 36 valandų darbo savaitės; nurodyta darbo sutarties sąlyga šalių nepakeista, tačiau atsakovas vienašališkai pakeitė darbo laiką ir neteisėtai reikalauja, kad ieškovė dirbtų 39 valandas per savaitę. Už 39 valandas viršvalandinio darbo nuo 2004 m. sausio 1 d. ieškovei turi būti sumokėta 1433,61 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Tauragės rajono apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; teismas panaikino VšĮ Šilutės ligoninės vyriausiojo gydytojo 2005 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. V1-25 patvirtintos darbo apmokėjimo ir darbuotojams mokamų priedų kriterijų nustatymo tvarkos dalį dėl ieškovei nustatyto kvalifikacijos koeficiento, nustatė, kad ieškovės kvalifikacijos koeficientas yra 1,8; panaikino 2005 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. V1-76 patvirtinto darbo užmokesčio ir priedų kriterijų nustatymo bei konkrečių gydytojų ir slaugos specialistų atlyginimo dalį dėl ieškovei nustatyto kvalifikacijos koeficiento ir nustatė, kad jos kvalifikacijos koeficientas yra 1,8; priteisė ieškovei iš atsakovo 812 Lt neišmokėto darbo užmokesčio (priedo už kvalifikaciją) už laikotarpį nuo 2005 m. vasario 1 d. iki 2005 m. rugsėjo 1 d.; atnaujino senaties terminą ieškiniui dėl sutrumpinto darbo laiko nustatymo paduoti; nustatė ieškovei nuo 2004 m. sausio 1 d. sutrumpintą darbo laiką – 36 valandas per savaitę; priteisė ieškovei iš atsakovo 922,20 Lt kompensaciją už viršvalandinį darbą už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gegužės 1 d.; priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo dėl atsakovo įstaigos vyriausiojo gydytojo 2006 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. Al-8 3.2 punkto panaikinimo ir bylą dėl šios dalies nutraukė; priteisė ieškovei iš atsakovo 600 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš ieškovės atsakovui – 500 Lt jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, teismas įskaitė nurodytas sumas ir priteisė ieškovei iš atsakovo 100 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas nurodė, kad atsakovo vyriausiojo gydytojo 2000 m. kovo 1 d. įsakymas Nr. 26 dėl apmokėjimo tvarkos, kuria ieškovei nustatytas 700 Lt tarifinis atlyginimas ir 180 Lt priedas už kvalifikaciją (taikant 1.8 koeficientą), priimtas galiojant Darbo sutarties įstatymui, suderinus su Šilutės ligoninės gydymo ir stebėtojų tarybomis. Pagal Darbo sutarties įstatymo normas darbo sutarties sąlyga dėl apmokėjimo buvo priskiriama prie būtinųjų darbo sutarties sąlygų; jos pakeitimas reiškė darbuotojo perkėlimą į kitą darbą, kuriam nuginčyti nustatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas. Teismas nepripažino ieškovės nurodytų aplinkybių, kad ji nebuvo supažindinta su pirmiau nurodytu įsakymu ir jai neišaiškinta apmokėjimo tvarka, svarbia priežastimi senaties terminui atnaujinti, esant atsakovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, todėl ieškinio nurodytą reikalavimą atmetė. Teismas taip pat pažymėjo, kad 2005 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. V1-25 ir 2005 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. V1–76 ieškovei pakeistas tarifinis atlygis bei sumažintas priedas, vėliau priimtas įsakymas nesuderintas su ligoninės gydymo taryba ir stebėtojų taryba. Apie keičiamą tarifinį atlyginimą atsakovas nurodė ieškovės darbo sutartyje, tačiau apie sumažintą priedą jai nepranešta raštu, nors atsakovas, teismo vertinimu, keisdamas papildomo darbo užmokesčio mokėjimo sąlygas, turėjo tokią pareigą; teismas netenkino atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį nurodytiems ieškinio reikalavimams. Teismas kartu sprendė, kad 2005 m. rugsėjo 5 įsakymas Nr. P1-538, kuriuo panaikintas ieškovei mokėtas priedas prie darbo užmokesčio, suderintas su gydymo bei stebėtojų tarybomis, priimtas, neperžengiant 2005 m. gegužės 18 d. įsakyme Nr. V1-76 nustatytos vyriausiajam gydytojui teisės peržiūrėti darbo užmokesčius, nemokant priedų už kategoriją specialistams, baigusiems magistrantūros studijas; ieškovė tokias studijas baigė 2005 m.; ji pradėjo dirbti, esant pasikeitusioms darbo apmokėjimo sąlygoms, todėl vien tik aplinkybė, kad ji nebuvo įspėta prieš mėnesį laiko, nėra pagrindas įsakymui naikinti. Teismas taip pat pripažino nepagrįstu ieškovės reikalavimą nustatyti jai didesnį, artimą gydytojams, darbo užmokestį, pakeičiant vyriausiojo gydytojo priimtus įsakymus šiuo klausimu; ieškovės darbo apmokėjimo sąlygos ginčijamais įsakymais nebuvo keičiamos. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka 36 valandų darbo savaitė nustatoma sveikatos priežiūros darbuotojams, kurie teikia sveikatos priežiūros paslaugas pacientams, esantiems po sunkių galvos ar nugaros smegenų pakenkimų; teismo vertinimu, ieškovė įrodė, kad ji tokį darbą dirba, todėl pripažino, jog atsakovas nepagrįstai vienašališkai 2003 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. V1-126 nustatė ieškovės darbo laiką iki 39 valandų per savaitę. Ieškovė 2005 m. lapkričio 28 d. gavo iš darbdavio informacijos apie darbo laiko pakeitimą, ji 2005 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją, kurios posėdyje nedalyvavo, protokolas ieškovei buvo išsiųstas 2005 m. gruodžio 30 d.; teismui ieškinį pateikė 2006 m. sausio 19 d., t. y. per pakankamai protingą terminą, buvo atidi, gindama savo teises. Teismas nurodytas aplinkybes pripažino svarbiomis ir atnaujino ieškinio senaties terminą dėl 2003 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. V1-126 panaikinimo, nustatė ieškovei nuo 2004 m. sausio 1 d. sutrumpintą 36 valandų darbo savaitę, priteisė ieškovei iš atsakovo 922,20 Lt kompensaciją už viršvalandinius darbus už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gegužės 1 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2007 m. balandžio 4 d. nutartimi Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimą pakeitė, jį patikslino taip: ieškinį tenkino iš dalies; panaikino VšĮ Šilutės ligoninės vyriausiojo gydytojo 2005 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. V1-25 dalį dėl ieškovei nustatyto kvalifikacijos koeficiento; panaikino VšĮ Šilutės ligoninės vyriausiojo gydytojo 2005 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. V1-76 dalį dėl ieškovei nustatyto kvalifikacijos koeficiento; panaikino VšĮ Šilutės ligoninės vyriausiojo gydytojo 2005 m. rugsėjo 5 d. įsakymo Nr. P1-538 dalį dėl kvalifikacijos koeficiento netaikymo ieškovei; priteistą iš atsakovo ieškovei neišmokėtą darbo užmokesčio sumą padidino iki 1978,04 Lt; kitą ieškinio dalį atmetė; pakeitė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą tarp šalių; priteisė iš ieškovės atsakovui 676,15 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, iš atsakovo 7,32 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šalių 1997 m. spalio 1 d. sudaryta darbo sutartis buvo pakeista 2000 m. kovo 1 d., kai VšĮ Šilutės ligoninės vyriausiojo gydytojo 2000 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 26 „Dėl darbo apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ ieškovei nustatytas 700 Lt tarifinis atlygis ir kvalifikacijos koeficientas 1,8, atitinkantis 180 Lt. Kolegija laikė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė Darbo sutarties įstatymo nuostatas ir pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo dėl esą nepagrįstai nurodytu įsakymu pakeistų darbo apmokėjimo sąlygų, atnaujinant ieškinio senaties terminą šiam reikalavimui pareikšti. Kolegijos vertinimu, darbo apmokėjimo sąlygų, kurios pagal galiojusius darbo įstatymus buvo laikomos viena iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų, pakeitimas buvo prilyginamas perkėlimui į kitą darbą (Darbo sutarties įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 23 straipsnis). Darbo sutarties įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje darbuotojui buvo nustatytas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą dėl darbo sąlygų pakeitimo (perkėlimo į kitą darbą), terminą skaičiuojant nuo atitinkamo dokumento gavimo. Galiojusio Darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad darbo apmokėjimo sąlygos, nustatytos darbo sutartyje, galėjo būti keičiamos darbuotojo ir darbdavio susitarimu; ieškovės darbo sutarties pakeitimas rodo, kad darbo sutarties šalys susitarė dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo ir raštu pakeitė darbo sutartį. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad ieškovė sužinojo apie pakeistas darbo apmokėjimo sąlygas nuo darbo sutarties pakeitimo; be to, atsakovas nurodė, kad ieškovei buvo įteiktas antrasis darbo sutarties egzempliorius. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, atsakovas turėjo teisę reikalauti taikyti ieškinio senatį nurodytam ieškovės reikalavimui. Kolegija pripažino, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino dėl kitų ieškinyje pareikštų reikalavimų; darbo santykiams, kurie atsirado iki DK įsigaliojimo ir kurie tęsiasi toliau, yra taikomos DK nuostatos (Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnis). Bendrasis ieškinio senaties terminas darbo santykiams yra treji metai, jeigu darbo įstatymai nenustato atskiriems reikalavimams trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 straipsnio 2 dalis). Ieškovė iš esmės reiškia reikalavimus dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų išieškojimo; DK 29⁸ straipsnyje nustatyta, kad darbuotojui priklausantis darbo užmokestis ir su tuo susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pirmosios instancijos teismas taikė DK 29⁷ straipsnio 1 dalies teisės normą, nustatančią teisę darbuotojui kreiptis į teismą, jeigu jis nesutinka su būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dėl šios dalies keistini; ieškovė ginčija darbo užmokesčio ir darbo laiko sąlygų pakeitimą darbo sutartyje, t. y. kilęs ginčas ne dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų, apibrėžtų DK 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse, todėl šiuo atveju netaikytina DK 29⁷ straipsnio 1 dalies norma.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovės ginčijamu atsakovo įstaigos vyriausiojo gydytojo 2003 m vasario 3 d. įsakymu Nr. V1-15 „Dėl darbo apmokėjimo tvarkos dalinio pakeitimo“ nebuvo keičiamos ieškovės darbo apmokėjimo sąlygos; nurodytu įsakymu jai paliktas nepakeistas 700 Lt tarifinis atlygis ir 1,8 kvalifikacinis koeficientas, taikomas priedui prie atlyginimo apskaičiuoti; darbo sutarties sąlygos, dėl kurių sulygo darbuotojas ir darbdavys sutartyje, nebuvo pakeistos; byloje nenustatyta, kad darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ar kolektyviniai susitarimai ieškovei būtų garantavę didesnį darbo užmokesčio dydį ar palankesnes darbo apmokėjimo sąlygas, nei nustatytos šalių darbo sutartyje. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad darbo įstatymai nustato minimalų darbo užmokesčio dydį, taip pat darbo apmokėjimo sąlygas iš valstybės ir savivaldybės biudžetų finansuojamose įstaigose (Darbo kodekso 4 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir 189 straipsnis); tuo metu galiojusio Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (1996 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. 1-1367 redakcija; Žin., 1996, Nr. 66–1572) 30 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta sveikatos priežiūros įstaigos administracijos vadovo teisė ir pareiga tvirtinti įstaigos darbuotojų darbo apmokėjimo tvarką, ją suderinus su įstaigos stebėtojų taryba. Tokiais atvejais, kai darbo įstatymų nedraudžiama darbo teisinių santykių subjektams nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, jie turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (DK 4 straipsnio 4 dalis). Kolegija nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog darbdavys, priimdamas 2003 m. vasario 3 d. įsakymą Nr. V1-15, būtų nepaisęs nurodytų principų; ginčijamu įsakymu gydytojų, atitinkančių tam tikrus reikalavimus, kvalifikacija prilyginta pirmai kvalifikacinei kategorijai ir padidintas tarifinis atlygis iki 980 Lt. Vyriausiojo gydytojo 2005 m. gegužės 18 d., 2005 m. lapkričio 23 d. ir 2006 m. kovo 9 d. įsakymais nustatyta atitinkama kategorija ar reikalavimus atitinkančių gydytojų darbo atlygis; bylos duomenimis, nurodyti pakeitimai susiję tik su atitinkamos kategorijos gydytojų darbo apmokėjimo sąlygomis nėra teisinis pagrindas ieškovei reikalauti geresnių, nei nustatytų darbo sutartyje, darbo apmokėjimo sąlygų. Kolegija pripažino pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus, kad kineziterapeutams netaikytinos darbo apmokėjimo sąlygos, dėl kurių būtina sulygti darbo sutartyje, taikant gydytojų darbo apmokėjimą nustatančius teisės aktus; kineziterapeutai priskiriami kitai, bet ne gydytojų, sveikatos priežiūros specialistų kategorijai. Kolegija pripažino taip pat nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl ieškovės darbo užmokesčio suvienodinimo su gydytojų profesijai nustatytu tarifiniu atlygiu; sprendžiant darbo užmokesčio didinimo klausimą, atsakovas papildomais susitarimais su Klaipėdos teritorine ligonių kasa įsipareigojo skiriamas lėšas naudoti gydytojų ir slaugytojų darbo užmokesčiui didinti; Valstybinė ligonių kasa buvo rekomendavusi didinti kineziterapeutams, kaip gydytojams ir slaugytojams, darbo užmokestį; nuo 2005 m. gegužės 2 d. atsakovas padidino tarifinį atlygį gydytojams ir slaugos specialistams. Ieškovei taip pat buvo padidintas tarifinis atlygis. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. ieškovės tarifinis atlygis yra 1050 Lt. Byloje nebuvo nustatyta, kad atsakovas, didindamas darbo užmokestį atitinkamos profesijos darbuotojams, nesilaikė įstatymo reikalavimų ar susitarimo su teritorine ligonių kasa sąlygų, taip pat kad nesivadovavo protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (DK 35 straipsnio 1 dalis). Atsakovo 2006 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. Al-27, kurį ginčija ieškovė, kolegijos vertinimu, nebuvo sprendžiamas sveikatos priežiūros įstaigos medikų atlyginimų kėlimo klausimas; atsakovas nurodytu įsakymu padidino atlyginimą gydytojams kitu pagrindu, t. y. atsižvelgdamas į padidėjusį jų darbo krūvį ir už iškvietimus po darbo valandų (DK 197 straipsnio 1 dalis); tuo tarpu nenustatyta, kad ieškovei būtų padidintas darbo mastas.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2005 m. vasario 1 d. pakeista darbo sutartis ir VšĮ Šilutės ligoninės vyriausiojo gydytojo 2005 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. V1-25 ieškovei nustatytas 800 Lt tarifinis atlygis, bet sumažintas kvalifikacijos koeficientas iki 0,5 (50 Lt); 2005 m. gegužės 2 d. pakeista darbo sutartis ir 2005 m. gegužės 18 d. vyriausiojo gydytojo įsakymu Nr. V1-76 ieškovei nustatytas 960 Lt tarifinis atlygis ir kvalifikacijos koeficientas 0,8 (80 Lt); 2005 m. rugsėjo 1 d. pakeista darbo sutartis ir 2005 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. P1-538 ieškovei nustatytas 1050 Lt tarifinis atlygis; kolegija nurodė, kad iš šalių paaiškinimų ir bylos medžiagos matyti, jog ieškovei priedas už kvalifikaciją nemokamas nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. Kolegija padarė išvadą, kad iš pirmiau nurodytų įsakymų turinio matyti, jog atsakovo įstaigoje neatsisakyta taikyti kineziterapeutams kvalifikacijos koeficientus, pagal kuriuos apskaičiuojamas priedas prie atlygio. Ieškovės darbo sutarties pakeitimai rodo, kad darbdavys susitarė su ieškove tik dėl mėnesinio tarifinio atlygio, bet nesitarė dėl kvalifikacijos koeficiento pakeitimo. Kolegijos vertinimu, byloje nėra įrodymų, kad darbuotojas davė raštišką sutikimą sumažinti kvalifikacijos koeficientą mokamam priedui už kvalifikaciją apskaičiuoti, taip sumažinant darbo užmokesčio dalį, arba kad yra kitos pagrįstos sąlygos jį mažinti. Kolegija sprendė, kad darbdaviui nustačius, jog darbuotojas turi atitinkamą kvalifikaciją, už kurią apmokama, laikoma, kad tokią kvalifikaciją darbuotojas išsaugo ir tobulina, nebent darbdavys įrodytų priešingai; atsakovas VšĮ Šilutės ligoninė tokių įrodymų nepateikė. Dėl to kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas vienašališkai pakeitė darbo apmokėjimo sąlygas, pakeitęs vienos iš darbo užmokesčio sudedamųjų dalių – priedo už kvalifikaciją mokėjimą pagal nustatytą kvalifikacijos koeficientą. Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį, jis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 straipsnio 1, 2 dalys). Pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, pagrįstai priteisė ieškovei 812 Lt neišmokėto darbo užmokesčio (priedo už kvalifikaciją) už laikotarpį nuo 2005 m. vasario 1 d. iki 2005 m. rugsėjo 1 d. Kolegija pripažino nepagrįstais tuos pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriais teismas rėmėsi, atmesdamas ieškovės reikalavimą panaikinti atsakovo vyriausiojo gydytojo 2005 m. rugsėjo 5 d. įsakymą Nr. P1-538. Atsakovas pagal 2005 m. gegužės 18 d. įsakymą Nr. V1-76 turėdamas teisę peržiūrėti darbuotojų atlyginimų priedus, galėjo sumažinti darbo užmokestį, esant raštiškam darbuotojo sutikimui, gautam DK 120 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Priedų prie atlyginimo kineziterapeutams mokėjimo tvarka VšĮ Šilutės ligoninėje galiojo iki 2006 m. gegužės 1 d., kai vyriausiojo gydytojo 2006 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. Al-56 pakeista darbo užmokesčio ir priedų mokėjimo tvarka. Dėl to kolegija laikė, kad ieškovei papildomai priteistina 1166,04 Lt darbo užmokesčio (priedo už kvalifikaciją) už laikotarpį nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. gegužės 1 d. Kadangi VšĮ Šilutės ligoninės vyriausiojo gydytojo 2005 m. vasario 4 d. įsakymas Nr. V1-25 ir 2005 m. gegužės 18 d. įsakymas Nr. Vl-76 galiojo ribotą laiką ir šiuo metu nebetaikomi, tai panaikinus minėtų įsakymų dalį dėl kvalifikacijos koeficiento, teismo sprendimu buvo atkurta iki teisės pažeidimo buvusi padėtis (DK 36 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir nurodytam laikotarpiui turi būti taikomas VšĮ Šilutės ligoninė vyriausiojo gydytojo 2003 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V1-15 ieškovei nustatytas priedas už kvalifikaciją. Dėl to teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nebūtina nustatyti, kad ieškovės kvalifikacijos koeficientas yra 1,8; ši teismo sprendimo rezoliucinė dalis patikslinta.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal DK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktą, sutrumpintas darbo laikas iki 36 valandų per savaitę nustatomas asmenims, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytus leistinus ribinius dydžius (kiekius) ir jo neįmanoma sumažinti iki sveikatai nekenksmingų dydžių. Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 „Dėl darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas, Tvarka; Žin., 2003, Nr. 93–4205) 7.1 punkte nustatyta 36 valandų darbo savaitė sveikatos priežiūros darbuotojams, kurie teikia sveikatos priežiūros paslaugas pacientams, sergantiems psichikos ligomis, esantiems sutrikusio vystimosi, po sunkių galvos ir (ar) nugaros smegenų pakenkimų ir kt. Tvarkos 7.1 punkte nustatyta darbo aplinka pripažintina, kaip viršijanti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytus leistinus ribinius dydžius (kiekius). Kolegija nurodė, kad, atsižvelgiant į DK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą normos prasmę ir tikslus, nurodytos normos aiškintinos taip, kad sveikatos priežiūros darbuotojas visą darbo laiką dirba tokioje aplinkoje, kurios neįmanoma sumažinti iki leistinų ribinių dydžių, tokiu atveju darbuotojui trumpinamas darbo laikas iki 36 valandų per savaitę. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino nurodytas teisės normas. Iš VšĮ Šilutės ligoninės pažymų, ligonių registracijos knygos matyti, kad per 2004–2005 m. iš bendro ligonių skaičiaus nedidelė jų dalis gydyta dėl Tvarkos 7.1 punkte įvardytų susirgimų ar traumų. Kolegija pripažino pagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovė neteikia visą darbo laiką sveikatos priežiūros paslaugų tokiems ligoniams. Ieškovės darbo sutartyje buvo nurodytas 36 valandų per savaitę darbo laikas, atsižvelgiant į tuo metu galiojusį Sveikatos priežiūros ir farmacijos personalo, kuriam taikoma sutrumpinta darbo laiko trukmė, sąrašą, patvirtintą sveikatos apsaugos ministro 1997 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 256. Šio sąrašo 5.1 punkte nustatyta, kad sveikatos priežiūros personalui nustatoma 36 valandų darbo savaitė, jeigu jis ne mažiau kaip pusę darbo laiko prižiūrėjo ligonius su sunkiomis traumomis ar pakenkimais. Kadangi sutrumpintas darbo laikas yra reglamentuojamas darbo įstatymų ir poįstatyminių aktų, tai jų nuostatų darbo sutarties šalys negali pakeisti. Kolegija sprendė, kad, nesant įstatymo nustatytų sąlygų ieškovei taikyti Tvarkos 7.1 punkto nuostatas, sprendžiant dėl sutrumpintos 36 valandų darbo savaitės, nėra pagrindo ieškovės darbą laikyti viršvalandiniu (DK 150 straipsnio 1 dalis).

Kolegija pripažino pagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį bylinėjimosi išlaidos tarp šalių paskirstomos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Ieškovė prašė priteisti 12 850 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir 1433,61 Lt kompensaciją už viršvalandžius, t. y. 14 283,61 Lt. Reikalavimai patenkinti 13,85 proc., 86,15 proc. – atmesti; ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudarė 1500 Lt advokato pagalbai apmokėti, todėl ieškovei atlygintina 207,75 Lt nurodytų išlaidų. Atsakovo bylinėjimosi išlaidos yra 1026 Lt advokato pagalbai apmokėti ir žyminis mokestis, atmestų reikalavimų daliai atsakovui atlygintina 883,90 Lt bylinėjimosi išlaidų. Įskaičius nurodytas sumas, iš ieškovės priteistina 676,15 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui. Papildomai iš atsakovo priteistina žyminio mokesčio dalis, nuo kurio ieškovė buvo atleista (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2007 m. balandžio 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad ieškovė sutiko su darbo sutarties sąlygos dėl darbo apmokėjimo pakeitimu; ieškinio reikalavimą panaikinti atsakovo įstaigos vyriausiojo gydytojo 2000 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 26 dalį ir atnaujinti ieškinio senatį šiam reikalavimui pareikšti apeliacinės instancijos teismas atmetė nepagrįstai. Teismo padaryta išvada, nevisapusiškai ištyrus ir įvertinus aplinkybes, kurioms esant ieškovė pasirašė, kad sutinka su darbo sutarties pakeitimu, t. y. kad ieškovė buvo atsakovo suklaidinta; šis tvirtino, kad darbo sutartyje bus nurodomas tik pagrindinis tarifinis atlygis, ir kad mokamas atlyginimas nepasikeis, t. y. nebus sumažintas 182 Lt, jai bus mokamas iki nurodyto darbo sutarties pakeitimo nustatytas atlyginimas – 882 Lt. Atsakovo aiškinimas, kad ieškovei buvo įteiktas antrasis darbo sutarties egzempliorius, nepagrįstas rašytiniais įrodymais, kuriuo šiuo atveju galėtų būti darbo sutarčių registravimo žurnalas. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovė negalėjo numatyti, kad dėl darbo apmokėjimo sąlygų sutartyje pakeitimo, įtvirtinus pagrindinį mėnesio tarifinį atlygį ir priedą, jai nustatytas darbo užmokestis pasikeis, t. y. sumažės. Apie savo teisės pažeidimą ieškovė sužinojo tik teismo proceso metu, kai atsirado galimybė susipažinti su atsakovo 2000 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 26, todėl nuo šio momento, bet ne nuo darbo sąlygų pakeitimo, atsirado teisė į ieškinį (CK 1.127 straipsnis). Susipažinusi su šio įsakymo turiniu, ieškovė suprato, kad darbdavio inicijuotas darbo sutarties sąlygų pakeitimas neatitinka nurodyto įsakymo, kuriame nustatyta, kad bazinis koeficientas yra 7, 0 (700 Lt), ir tai reiškia, jog bazinis koeficientas sumažintas nuo 8.82 iki 7,0.

Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškinio reikalavimas pakeisti atsakovo 2003 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. V1-15 „Dėl darbo apmokėjimo tvarkos dalinio pakeitimo“ dalį ir nustatyti ieškovei nuo 2003 m. kovo 1 d. 980 Lt tarifinį atlygį ir 180 Lt priedą, netenkintinas dėl to, jog šiuo įsakymu apskritai nebuvo keičiamos ieškovės darbo apmokėjimo sąlygos. Ieškovė pareiškė nurodytą reikalavimą, motyvuodama tuo, kad jai šiuo įsakymu nepagrįstai nebuvo didinamas atlyginimas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kineziterapeutams netaikytini gydytojų darbo apmokėjimą nustatantys teisės aktai; kineziterapeutai priskirtini atskirai sveikatos priežiūros specialistų kategorijai. Tačiau akivaizdu, kad jie nepriskiriami ir slaugytojų, administracijos ar ūkio dalies darbuotojams; atsakovo vyriausiojo gydytojo įsakymai šiuo klausimu nėra vienareikšmiški, tai rodo, kad administracija nežinojo, kuriai darbuotojų kategorijai priskirtini kineziterapeutai, arba sąmoningai keitė jų statusą. Tuo tarpu bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad vyriausiasis gydytojas gydymo taryboje svarstė ir aptarinėjo didžiąja dalimi tik su gydytojų darbo apmokėjimu susijusius klausimus. Atsakovas nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ieškovės atžvilgiu, kaip nepagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas; priešingai, atsakovas pažeidė įstatymo ir įstaigos įstatus, nes darbo apmokėjimo tvarkos kineziterapeutui nederino su stebėtojų ir gydymo tarybomis, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nurodyta aplinkybė neturėjo esminės reikšmės ieškinio reikalavimams išspręsti, laikytina neteisėta ir nepagrįsta, prieštaraujančia bendriesiems teisingumo principams. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas didino darbo užmokestį atskirų profesijų darbuotojams, nesilaikydamas įstatymo ir susitarimų su teritorine ligonių kasa; pirmosios nei apeliacinės instancijų teismai netyrė ir nevertino, ar apskritai atsakovas laikėsi 2005 m. gegužės 1 d. Vyriausybės, Sveikatos apsaugos ministerijos ir medikų profesinių sąjungų 2005 m. gegužės 3 d. susitarimo „Dėl medikų darbo užmokesčio didinimo“; nurodyta esminė aplinkybė nulėmė neteisėtų ir nepagrįstų sprendimo ir nutarties priėmimą. Atsakovo vyriausiojo gydytojo 2005 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. P1-538 ieškovei nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. nustatytas 1050 Lt darbo užmokestis padidėjo dešimčia litų; kai tuo tarpu kitų tas pačias pareigas einančių darbuotojų 90 Lt. Nors apeliacinės instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl 2005 m. rugsėjo 5 d. įsakymo Nr. P1-538 panaikinimo iš dalies tenkino, tačiau įsakymas naikintinas visiškai; teismo priteistas 180 Lt priedas už kategoriją laikotarpiu nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. gegužės 1 d., motyvuojant, kad atsakovas turėjo teisę mažinti darbo užmokestį, nes esą turėjo raštišką ieškovės sutikimą, gautą DK 120 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka; iš tikrųjų nebuvo tokio sutikimo.

Apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad ieškovė ginčija atsakovo 2005 m. lapkričio 23 d. įsakymo Nr. V1-168, kuriuo ieškovei nuo 2005 m. lapkričio 2 d. nustatytas 1-2 MMA bazinis koeficientas (balais) ir 5,0 kvalifikacijos koeficientas, tačiau ji neturi teisinio pagrindo apskritai kontroliuoti darbdavio veiksmų, kuriais sprendžiami darbo apmokėjimo klausimai; dėl darbo apmokėjimo sąlygų šalys susitaria darbo sutartyje. Tokia teismo nuostata neatitinka įstatymo reikalavimų; darbo apmokėjimo klausimų teisinis reguliavimas sveikatos priežiūros įstaigose keitėsi; nuostata, kad viešosios įstaigos nusistatytų darbo apmokėjimo tvarką reiškia, jog tvarka nustatoma įstaigos vyriausiojo gydytojo, suderinus su įstaigos stebėtojų taryba; įstaigos steigėjas įtvirtino papildomą reikalavimą – privalomai šį klausimą derinti su įstaigos gydymo taryba. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos neišplaukia, kad atsakovo įstaigos vyriausiasis gydytojas šią pareigą būtų vykdęs atsakingai, atsižvelgdamas į pirmiau nurodyto 2005 m. gegužės 3 d. Vyriausybės, Sveikatos apsaugos ministerijos ir medikų profsąjungos susitarimo „Dėl medikų darbo užmokesčio didinimo“ reglamentuotus vykdymo etapus, sąlygas, dydžius; kadangi kineziterapeutas yra medikas, tai susitarimas sietinas su jo darbo apmokėjimo kausimų išsprendimu; ieškinio reikalavimai dėl administracijos veiksmų darbo užmokesčio klausimais, aiškintini ir vertintini kompleksiškai visų darbuotojų kontekste. Atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, nes nemotyvuodamas išskyrė ir pablogino vieno ar grupės darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygas.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino ir nustatė, kad atsakovo 2006 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. A1-27 nebuvo sprendžiamas sveikatos priežiūros įstaigos medikų atlyginimo klausimas, bet padidintas atlyginimas gydytojams kitu pagrindu; iš tikrųjų nurodytu įsakymu gydytojams padidinti atlyginimai 150 Lt ir priedas už iškvietimus po darbo valandų 150 Lt; tačiau tai padaryta ne dėl padidėjusio gydytojų darbo krūvio, bet vykdant atsakovo ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos susitarimą apmokėti už didesnį asmens sveikatos paslaugų kiekį. Nurodytas įsakymas yra neteisėtas, nes prieštarauja pirmiau nurodytam trišaliam susitarimui.

Apeliacinės instancijos teismas nekritiškai vertino atsakovo priimtus įsakymus dėl darbo užmokesčio, jų turinį, priėmimo aplinkybes, neatsižvelgė į DK 120 straipsnio 3 dalyje reglamentuotus atvejus, kai darbdavys gali keisti darbo apmokėjimo sąlygos be darbuotojo raštiško sutikimo; nagrinėjamu atveju darbo apmokėjimo sąlygos visais atvejais buvo keičiamos turint darbuotojo parašą darbo sutartyje, gautą šantažo būdu. Darbo apmokėjimo sąlygų keitimas nelaikytinas atitinkančiu DK 120 straipsnio 3 dalies reikalavimus, remiantis pirmiau nurodytu trišaliu susitarimu.

Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad sutrumpintas darbo laikas yra reglamentuojamas darbo įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų, todėl darbo sutarties šalys negali sutartimi pakeisti jų nuostatų ir, nesant įstatymo nustatytų sąlygų, taikyti Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 patvirtintos tvarkos 7.1 punkte nustatytą lengvatą dėl sutrumpinto darbo laiko, ieškovės darbą, viršijantį nustatytą, laikyti viršvalandiniu. Šalių sudarytoje 1997 m. spalio 1 d. darbo sutartyje nustatytas ieškovei sutrumpintas 36 valandų per savaitę darbo laikas. Nurodytą darbo sutarties sąlygą atsakovas vienašališkai pakeitė nuo 2004 m. sausio 1 d., nustatė ieškovei 39 valandų darbo laiką per savaitę. Įstatymo normose (DK 145 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktai, 145 straipsnio 2 dalis) įtvirtinti pagrindai sutrumpintam darbo laikui nustatyti. Ieškovė reikalavimą grindė DK 145 straipsnio 2 dalimi; atsakovas neginčija, kad ieškovė atlieka Tvarkoje nustatytą darbą, t. y. darbą, susijusį su ligoniais po sunkių galvos ir nugaros smegenų pakenkimų, tačiau laiko, jog su tokiais ligoniais dirba ne nuolat. Ieškovė iš tikrųjų dirba ne tik su nurodytų kategorijų ligoniais, tačiau tokių ligonių yra nuolat. Tokia atsakovo pozicija neatitinka ir Vyriausybės nurodyto Nutarimo, pagal kurį teisę į sutrumpintą 36 valandų darbo savaitę be papildomų sąlygų ir išlygų turi sveikatos priežiūros darbuotojai, teikiantys sveikatos priežiūros paslaugas nurodytiems pacientams; jame, taip pat kituose norminiuose teisės aktuose nenustatyta, kad darbuotojo darbo laikas priklauso nuo aptarnaujamų pacientų skaičiaus arba kenksmingomis darbo sąlygomis išdirbtų valandų. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuriuo buvo išspręstas nurodytas ieškovės reikalavimas, remdamasis DK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriuo ieškovė negrindė ieškinio reikalavimo ir kurio netaikė pirmosios instancijos teismas.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą; ieškovės patenkintų ir atmestų reikalavimų santykis yra apylygis.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir nurodo, kad apie pakeistas darbo apmokėjimo sąlygas ieškovė sužinojo, padarius atitinkamą darbo sutarties pakeitimą, kuriame ji pasirašė, t. y. 2000 m. kovo 1 d.; dėl to ieškovė iki 2000 m. balandžio 1 d. turėjo kreiptis į teismą, jeigu nesutiko su atsakovo vyriausiojo gydytojo 2000 m. kovo 1 d. įsakymu. Bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė praleido nustatytą ieškinio senaties terminą darbo ginčui spręsti. Ieškovė taip pat nepagrįstai nurodo, kad jai nebuvo įteiktas antrasis darbo sutarties egzempliorius ir kad tokį faktą galėtų patvirtinti jos parašas darbo sutarčių registravimo žurnale. Darbo sutartis su ieškove sudaryta 1997 m. spalio 1 d., nurodytą dieną ji įregistruota darbo sutarčių registravimo žurnale, kaip tai buvo reglamentuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 912; reikalavimas dėl darbuotojo parašo darbo sutarties registravimo žurnale apie antrojo darbo sutarties egzemplioriais gavimą nustatytas Vyriausybės 2003 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 503, tačiau nebuvo įtvirtintas reikalavimas registruoti iki šio nutarimo sudarytas darbo sutartis naujos formos žurnale. Kasatorė taip pat nepagrįstai aiškina, kad bylą nagrinėję teismai ginčui išspręsti netaikė Vyriausybės, Sveikatos apsaugos ministerijos ir medikų profsąjungos susitarimo „Dėl medikų darbo užmokesčio“ nuostatų; apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad darbo apmokėjimo sąlygų nustatymo ir pakeitimo tvarka reglamentuota įstatymo, bet ne susitarimo. Pagal DK 188 straipsnyje nustatytus reikalavimus konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos, kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos, darbo normos nustatomos kolektyvinėse ir darbo sutartyse. Atsakovo įstaigoje nesudaryta kolektyvinės sutarties; su ieškove sudaryta darbo sutartimi įforminti šalių darbo santykiai. Dėl tarifinio atlygio pakeitimų darbo sutartyje padaryti atitinkami įrašai, esant ieškovės raštiškiems sutikimams. Ji nepagrįstai teigia, kad kineziterapeutui nustatytas darbo užmokestis turi atitikti gydytojui nustatytą; kineziterapeuto pareigos, kurias eina ieškovė, netapačios gydytojo pareigoms dėl skirtingo darbo, pareigų apimties ir atsakomybės; be ieškovės, ligoninėje dirba dar dvi kineziterapeutės, kurioms nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. mokamas tapatus, kaip ir ieškovei, darbo užmokestis. Atsakovas taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad sutrumpinto darbo laiko nustatymo tvarka ir jo trukmė reglamentuojama DK 145 straipsnyje; iš DK normų ir kitų darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų neišplaukia, kad sutrumpintas darbo laikas galėtų būti nustatytas darbuotojui pagal jo raštišką sutikimą; darbdavio ir darbuotojo susitarimu gali būti nustatyta ne visa darbo laiko trukmė (DK 146 straipsnis), tačiau tokiu atveju apmokama už proporcingai dirbtą laiką arba atliktą darbą (DK 196 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė DK 145 straipsnio taip pat Tvarkos nuostatas; ieškovė nepagrįstai teigia, kad jai sutrumpintas darbo laikas nustatytinas pagal Tvarkos 7.1 punktą. Atsakovo įstaiga teikia antrinio lygio sveikatos priežiūros paslaugas, tai reiškia, kad ligoninei nesuteikta teisės teikti sveikatos priežiūros paslaugas, išskyrus pirmos pagalbos, ligoniams, sergantiems ypač sunkiomis ligomis, tarp jų, sergantiems psichikos ligomis, esantiems sutrikusio vystymosi. Ligoninės statistiniai duomenys rodo, kad nei ligoninė, nei jos darbuotojai, tarp jų ir ieškovė, neteikia nuolat sveikatos priežiūros paslaugų pacientams, nurodytiems Tvarkos 7.1 punkte. Ieškovė pareiškė atsakovui dvylika reikalavimų bendrai sumai 14 283,61 Lt; ieškinys patenkintas 1978,04 Lt sumai ir patenkinta mažiau kaip devyni reikalavimai; bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstytos pagal CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatytą tvarką.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovė nuo 1991 m. lapkričio 23 d. dirba kineziterapeute atsakovo įstaigoje VšĮ Šilutės ligoninėje. Nuo 1998 m. sausio 1 d. jai nustatytas 882 Lt tarifinis atlyginimas. Atsakovo įstaigos vyriausiojo gydytojo 2000 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 26 patvirtinta nauja darbo apmokėjimo tvarka, pagal kurią darbuotojo darbo užmokestį sudaro mėnesinis tarifinis atlygis ir priedas, apskaičiuojamas taikant kvalifikacinius tarifinius koeficientus. Ieškovė nurodo, kad dėl darbo apmokėjimo sąlygos darbo sutartyje pakeitimo be teisinio pagrindo sumažintas ir neteisingai nustatytas jos darbo užmokesčio dydis; darbo sutarties nurodyta sąlyga pakeista nesant jos raštiško sutikimo, ji buvo atsakovo suklaidinta dėl atlyginimo dydžio jai nustatymo tvarkos.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Darbuotojo ir darbdavio darbo teisiniai santykiai atsiranda įsigaliojus jų sudarytai darbo sutarčiai. Darbo sutartis yra jos šalių susitarimas, kuriuo nustatomas darbdavio ir darbuotojo teisės ir pareigos (DK 93 straipsnis, 94 straipsnio 1 dalis). 1997 m. spalio 1 d. šalims pasirašant darbo sutartį Nr. 138 sutarta, kad ieškovei bus taikoma sutrumpinta 36 valandų darbo savaitė. VšĮ Šilutės ligoninės vyriausiasis gydytojas 2003 m. gruodžio 30 d. priėmė įsakymą Nr. V1–126, kuriuo kineziterapeutams nustatyta 39 valandų darbo savaitė. Pagal DK 145 straipsnio 2 dalį darbuotojams, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarką nustato Vyriausybė. 2003 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 1195, kurio 7.1 punkte nustatyta, jog 36 valandų darbo savaitę nustatoma sveikatos priežiūros darbuotojams, kurie teikia sveikatos priežiūros paslaugas pacientams, sergantiems psichikos ligomis, esantiems sutrikusio vystymosi, po sunkių galvos ir (ar) nugaros smegenų pakenkimų (traumų, insultų, navikų, vaikų cerebrinių paralyžių ir kt.), sveikatos priežiūros, stacionariose socialinės globos ar ugdymo įstaigose. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad darbo sutarties šalys vienašališkai neturi teisės keisti darbo sutartyje teisėtai sulygtas darbo sąlygas ir padarė išvadą, jog atsakovas vienašališkai pakeitė ieškovės darbo laiką.

Apeliacinės instancijos teismas dėl šios dalies naikindamas sprendimą motyvavo tuo, kad sutrumpintas darbo laikas yra reglamentuojamas darbo įstatymų ir poįstatyminių aktų, todėl darbo sutarties šalys sutartimi negali pakeisti jų nuostatų ir, nesant įstatymo nustatytų sąlygų, taikyti ieškovei Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 patvirtintos Tvarkos 7.1 punkte nurodytą lengvatą, nėra pagrindo ieškovės dirbtą darbą traktuoti kaip viršvalandinį darbą.

Teisėjų kolegija su šia apeliacinės instancijos teismo išvada negali sutikti. Visų pirma, tai prieštarauja 1997 m. spalio 1 d. darbo sutarčiai. Kadangi darbdavys sudarė darbo sutartį, kurios 3 punkte nustatė konkretų sutrumpintą darbą laiką ieškovei, tai jis šio susitarimo ir turi laikytis. Vienašališkai keisti darbo sutartį dėl darbo laiko atsakovas negalėjo, o vienašališkai pakeitus šią darbo sutarties dalį ieškovė dirbo viršvalandžius. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės darbas yra susijęs su ligoniais po sunkių galvos ir nugaros smegenų pakenkimų. Atsakovas šios aplinkybės ir neginčija, tačiau teigia, kad su tokiais ligoniais ieškovė nedirba nuolat. Tačiau Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas konkrečiai, be jokių papildomų sąlygų ar išlygų nustatė teisę į sutrumpintą 36 valandų darbo savaitę sveikatos priežiūros darbuotojams, kurie teikia sveikatos priežiūros paslaugas atitinkamiems pacientams, t. y. sutrumpinto darbo laiko trukmė šiems darbuotojams taikoma nepriklausomai nuo jų darbo intensyvumo.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 145 straipsnio 2 dalies nuostatą, todėl apygardos teismo nutarties dalis, kuria išspręstas klausimas dėl 922,20 Lt kompensacijos priteisimo ieškovei iš atsakovo naikintina ir paliktina galioti ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis.

Bylą nagrinėję teismai netenkino ieškovės reikalavimų dėl darbo užmokesčio sumažinimo pripažinimo neteisėtu, tarifinio darbo užmokesčio padidinimo iki 1500 Lt per mėnesį ir 12 850 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2003 m. vasario 1 d. iki 2006 m. gegužės 1 d. Kasatorė nurodo, kad ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis nepagrįsta, nes priimta pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėję teismai dėl šios dalies būtų pažeidę materialinės ir procesinės teisės normas.

Kaip procesinių normų pažeidimą kasatorė nurodo ir tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė CPK 414 straipsnio nuostatas, nes jie nebuvo aktyvūs ir iš esmės neišsprendė darbo ginčo, kilusio dėl be pagrindo sumažinto darbo užmokesčio ir neteisingo darbo užmokesčio dydžio nustatymo. Šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas, nes teismas išreikalavo iš atsakovės visus prašomus pateikti dokumentus, o nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo priimti ieškovės pateikti papildomi dokumentai. Teismai, taikydami 2000 m. Darbo sutarties įstatymo nuostatas dėl ieškinio senaties, pripažino, kad ieškovė praleido senaties terminą be svarbių priežasčių ir pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo dėl tarifinio atlyginimo padidinimo. Darydamas tokią išvadą, teismas tai reikiamai motyvavo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria išspręstas klausimas dėl 922,20 Lt kompensacijos priteisimo naikintina ir paliktina galioti ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kitą nutarties dalį naikinti kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad, pakeitus apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl 922,20 Lt kompensacijos ieškovei priteisimo ir dėl šios dalies palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, nežymiai keičiasi ieškovės patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų santykis, laiko, jog nėra pagrindo teigti, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstytos, nesilaikant CPK 93 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 4 d. nutarties dalį, kuria pakeista Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimo dalis dėl ieškovei priteistos iš atsakovo 922,20 Lt kompensacijos už viršvalandinį darbą laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gegužės 1 d., panaikinti ir palikti galioti nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį; kitą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 4 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis