Z. U. pagal BK 24 str. 4 d., 182 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-183-942/2018

Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00540-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1; 1.2.17.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Z. U., kuriai baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, bei jos gynėjo advokato Edvino Sergaičio ir V. R. G., kuriai baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio dalies, kuria, patenkinus Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Gintaro Eidukevičiaus apeliacinį skundą ir iš dalies – civilinio ieškovo UAB Medicinos banko apeliacinį skundą, Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalys dėl Z. U. ir V. R. G. išteisinimo panaikintos ir baudžiamoji byla joms nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. nuosprendžiu Z. U. ir V. R. G. dėl kaltinimų atitinkamai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisintos kaip nepadariusios veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas ir V. R., kuriam apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, panaikinus pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, baudžiamoji byla buvo nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tačiau ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

Z. U. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinama tuo, kad 2006 metų gruodžio mėnesį – 2007 m. balandžio 13 d. Kaune, veikdama bendrininkų grupe su V. P., V. R., V. R. G., organizavo nusikalstamą veiką ir jai vadovavo dėl didelės vertės – 580 000 Lt (167 979,61 Eur) – svetimo – UAB Medicinos banko – turto įgijimo apgaule kitų – UAB „Š“ V. P., V. R., V. R. G. – naudai, taip UAB Medicinos bankui padarė 580 000 Lt (167 979,61 Eur) žalą.

V. R. G. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinama tuo, kad 2006 metų gruodžio mėnesį – 2007 m. balandžio 13 d. Kaune, veikdama bendrininkų grupe su Z. U., V. P., V. R., Z. U. organizavus, parengus nusikalstamą veiką ir jai vadovavus, apgaule savo ir UAB „Š“, V. P., V. R. naudai įgijo didelės vertės – 580 000 Lt (167 979,61 Eur) – svetimą – UAB Medicinos banko – turtą ir taip UAB Medicinos bankui padarė 580 000 Lt (167 979,61 Eur) žalą.

Z. U., būdama UAB „Š“ komercijos direktorė, turėdama nusikalstamą tikslą organizuoti apgaule kitų naudai didelės vertės svetimo – UAB Medicinos banko – turto įgijimą, parengė nusikalstamą veiką ir jai vadovavo. Ji surado bendrininką V. R. ir, žinodama, kad jis niekur nedirba, neturi nuosavų lėšų verslui vykdyti ir jokio verslo nesirengia vykdyti, įkalbėjo jį kreiptis į UAB Medicinos banką dėl kredito gavimo žemės sklypams ir tariamai rąstiniams nameliams, pirčiai, namų apyvokos daiktams pirkti, t. y. tariamam kaimo turizmo verslui plėtoti.

V. R. sutikus kreiptis į UAB Medicinos banką dėl kredito gavimo, Z. U., siekdama parodyti V.R. mokumą ir pajamų gavimą, UAB „Š“ direktorei E. J., nieko nežinančiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodė jį įdarbinti bendrovėje, o V. R. – pasidaryti verslo liudijimą, pagal kurį šis nesirengė dirbti ir nedirbo bei pajamų negavo, tam, kad kredito davėjo UAB Medicinos banko atsakingi asmenys, matydami, jog V. R. dirba ir gauna pajamų, palankiai vertintų kredito grąžinimo riziką ir tai lemtų kredito davėjo UAB Medicinos banko apsisprendimą pagal kredito sutartį suteikti jam kreditą.

Z. U. V. R. pateikė 2007 m. kovo 13 d. paraišką gauti 600 000 Lt (173 772,01 Eur) kreditą, verslo liudijimo Nr. V0537345 Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą ir verslo planą, kuriuose buvo nurodyti žinomai neteisingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys apie V. R. finansinę padėtį, ir nurodė jam šiuos dokumentus pasirašyti. V. R., vykdydamas visus Z. U. duotus nurodymus, pasirašė šiuose Z. U. jam pateiktuose dokumentuose, taip juos suklastodamas.

2007 m. kovo 13 d. V. R. kartu su Z. U. pirmiau nurodytus žinomai suklastotus dokumentus, taip pat žinomai suklastotą 2006 metų metinę V. R. pajamų mokesčio deklaraciją pateikė UAB Medicinos banko Kauno filialo direktoriaus pavaduotojai R. M., t. y. nuo kredito davėjo UAB Medicinos banko atsakingų asmenų nuslėpė svarbiausias aplinkybes (V. R. realią finansinę padėtį, pakankamų pajamų, reikalingų kreditui grąžinti, negavimą, nemokumą, negalėjimą įvykdyti sutartinių įsipareigojimų ir nesiruošimą vykdyti jokio verslo), lėmusias kredito davėjo apsisprendimą sudaryti kredito sutartį su V. R. ir suteikti jam kreditą.

Tęsiant iš anksto aptartą nusikalstamos veikos planą, V. R. G. ir V. P. pateikus duomenis, būtinus nusikalstamai veikai vykdyti, – savo asmens duomenis (vardą, pavardę, asmens kodą), taip pat banko pavadinimą ir jame esančius asmeninių sąskaitų numerius, reikalingus įrašyti į žinomai suklastotus dokumentus (sutartis ir mokėjimo nurodymus), Z. U. organizavo trijų 2007 m. kovo 29 d. sutarčių, kuriose buvo nurodyti žinomai neteisingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, dviejose iš jų atitinkamai nurodant, kad V. R. G. ir V. P. už atitinkamai 250 000 Lt (72 405,00 Eur) ir 330 000 Lt (95 574,61 Eur), tarpininkaujant UAB „Š“ už tarpininkavimą gaunančiai atitinkamai 10 000 Lt (2896,20 Eur) ir 20 000 Lt (5792,40 Eur), parduoda, o V. R. perka rąstinius namelius ir pirtį, nors tikrovėje V. R. G. ir V. P. rąstinių namelių ir pirties nesiruošė parduoti ir nepardavė, V. R. jų nesiruošė pirkti ir nepirko, o UAB „Š“ nesiruošė tarpininkauti ir netarpininkavo, o vienoje – kad UAB „Š“ įsipareigoja už 60 000 Lt (17 377,20 Eur) nupirkti namų apyvokos daiktų V. R. kaimo turizmo verslui, nors tikrovėje UAB „Š“ namų apyvokos daiktų nesiruošė pirkti ir nenupirko, o V. R. jų nesiruošė gauti ir negavo, sudarymą ir pasirašymą – ji nurodė V. R., V. R. G., V. P. ir UAB „Š“ direktorei E. J., nieko nežinančiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, pasirašyti nuodytose sutartyse. V. R., V. R. G. ir V. P. šiose sutartyse pasirašė, taip savo parašais patvirtindami žinomai neteisingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis. V. R. ir Z. U. šias žinomai suklastotas sutartis pateikė Kauno filialo direktoriaus pavaduotojai R. M.

2007 m. kovo 30 d. V. R. pasirašė kredito sutartį, pagal kurią UAB Medicinos bankas dėl Z. U., V. P., V. R., V. R. G. panaudotos apgaulės jam suteikė 680 000 Lt (196 941,61 Eur) dydžio kreditą žemės sklypui, rąstiniams nameliams bei pirčiai pirkti ir kaimo turizmo sodybai įkurti, kurį 2007 m. balandžio 3 d. memorialiniu orderiu pervedė į UAB Medicinos banke esančią V. R. sąskaitą.

V. R., iš UAB Medicinos banko gavęs nurodytą kreditą, 2007 m. balandžio 3 d. 20 000 Lt (5792,40 Eur) pervedė žemės sklypo pardavėjui J. G., 80 000 Lt (23 169,60 Eur) – žemės sklypo pardavėjai V. R. G., taip pat Z. U. nurodymu pervedė per du kartus 90 000 Lt (26 065,80 Eur) (atitinkamai 60 000 Lt (17 377,20 Eur) (UAB „Š“ buhalterinėje apskaitoje 2007 m. balandžio 13 d. buvo įformintas šių lėšų grąžinimas V. R. per UAB „Š“ atsakingą asmenį Z. U. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 30) ir 30 000 Lt (8688,60 Eur)) į UAB „Š“ 250 000 Lt (72 405,00 Eur) – į V. R. G. ir 230 000 Lt (66 612,60 Eur) – į V. P. banko sąskaitas, o 10 000 Lt (2896,20 Eur) liko jo banko sąskaitoje.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro G. Eidukevičiaus ir civilinio ieškovo UAB Medicinos banko įgalioto atstovo P. Valiuko apeliacinius skundus, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog akivaizdžiai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl nepagrįstai Z. U., V. R. ir V. R. G. išteisino. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo dieną yra suėjęs minėtų asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla nutrauktina esant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytai aplinkybei, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas.

Anot apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos, veikos objektyvieji požymiai leidžia teigti, kad Z. U., V. R. ir V. R. G. pagrįstai kaltinami jiems inkriminuojamą sukčiavimą padarę tiesiogine tyčia. Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių bylai reikšmingas aplinkybes, kad Z. U., V. R. ir V. R. G. bendrais veiksmais apgaule savo naudai įgijo didelės vertės – 580 000 Lt (167 979,61 Eur) – svetimą – UAB Medicinos banko – turtą.

Apeliacinės instancijos teismo teigimu, Z. U., V. R. ir V. R. G. apgaulė pasireiškė tuo, kad jie, turėdami tikslą gauti paskolą, kurios neketino grąžinti, vadovaujami ir organizuojami Z. U., parengė nusikalstamos veikos įvykdymo planą ir schemą, pagal kurią Z. U. organizavo trijų 2007 m. kovo 29 d. sutarčių sudarymą ir pasirašymą, sutartyse nurodant žinomai neteisingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis: dvi trišales sutartis, kuriomis bendrininkai V. R. G. ir V. P., tarpininkaujant UAB „Š“ parduoda, o V. R. perka rąstinius namelius ir pirtį, nors tikrovėje V. R. G. ir V. P. rąstinių namelių ir pirties nesiruošė parduoti ir nepardavė, o V. R. jų nesiruošė pirkti ir nepirko, ir dvišalę sutartį, kuria UAB „Š“ įsipareigojo nupirkti namų apyvokos daiktų V. R. kaimo turizmo verslui, nors tikrovėje UAB „Š“ namų apyvokos daiktų nesiruošė pirkti ir nenupirko, o V. R. jų nesiruošė gauti ir negavo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pateikus šias sutartis kartu su paraiška gauti kreditą, UAB Medicinos bankas buvo įtikintas, kad tai yra patikima paraiška įgyvendinant realų verslo planą. Sumanytam nusikalstamos veikos planui įgyvendinti buvo surasti žemės sklypai, kuriuose neva turėjo būti plėtojamas kaimo turizmo verslas, tačiau, pasak apeliacinės instancijos teismo, iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad jie yra žemės ūkio paskirties ir kokie nors darbai dėl žemės sklypų paskirties pakeitimo iš žemės ūkio paskirties nebuvo nei vykdomi, nei pradėti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai leidžia manyti, kad kaimo turizmo veikla apskritai, dar prieš kreipiantis į UAB Medicinos banką dėl kredito gavimo, nebuvo ketinama užsiimti. Visi kaltinamieji neabejotinai žinojo ir suprato, kad V. R. realiai jokios kaimo turizmo veiklos nevykdys, o apie jį bankui buvo pateikti tikrovės neatitinkantys dokumentai su fiktyviu verslo planu, nors realiai jokio verslo vykdyti neplanavo ir tuo tikslu tolesnių veiksmų po to, kai paskola buvo banko išmokėta, neatliko.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad V. R. bankui pateikė dokumentus, jog iš 2006 metais pagal verslo liudijimą vykdytos veiklos per mėnesį jis gavo vidutiniškai 3982,50 Lt (1153,41 Eur) pajamų. Papildomai bankui buvo pateikta UAB „Š“ išduota pažyma, kad nuo 2007 metų vasario mėnesio jis dirba šioje įmonėje pagal neterminuotą sutartį ir gauna nuolatines pajamas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, pagal UAB „Š“ duomenis, V. R. nuolatinės pajamos 2007 metų vasario mėnesį siekė 1066,40 Lt (308,85 Eur). Tuo tarpu iš „Sodros“ pateiktų duomenų matyti, kad įmonė už 2007 metų vasario–kovo mėnesius jam buvo priskaičiavusi tik 518 Lt (150,02 Eur). Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad V. R. 2011 m. kovo 28 d. raštu paaiškino, kad UAB „Š“ buvo įdarbintas turint tikslą gauti iš banko kreditą, t. y. formaliai, taip pat nurodė, kad pagal verslo liudijimą realiai nedirbo – jį turėjo tik vienam mėnesiui, kad paimtų paskolą, t. y. buvo nustatyta, kad bankui pateikti duomenys neatitiko tikrovės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, duomenys apie V. R. pajamas (apie jų dydį ir pastovumą) buvo esminiai nustatant kredito riziką; pagal bankui pateiktus duomenis buvo nustatytas aukščiausias V. R. kreditavimo reitingas, nors realiai toks nebuvo, todėl jis negalėjo būti kredituotas.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad verslo planui vykdyti (infrastruktūrai, privažiavimo keliams, pėsčiųjų takeliams, elektros įvadui bei tiekimui, apšvietimui, vandentiekiui, nuotekų ir jų valymo įrenginiams, teritorijos sutvarkymui ir kt.) buvo reikalingos ne tik iš banko gautos lėšos, bet ir papildomos – 90 000 Lt (26 065,80 Eur) – asmeninės lėšos, kurių, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, V. R. neturėjo. Be to, pasak apeliacinės instancijos teismo, V. P. ir V. R. G. net neturėjo namelių, kurie galėtų būti naudojami verslui plėtoti.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Z. U., V. R. ir V. R. G. panaudota apgaulė buvo esminė, nes jų tikrųjų ketinimų nuslėpimas, bankui pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys apie V. R. finansinę padėtį ir patvirtinimas apie neva turimą galimybę sumokėti 90 000 Lt (26 065,80 Eur) iš savo lėšų turėjo lemiamą įtaką atsakingiems banko darbuotojams priimant sprendimą suteikti V. R. kreditą ir pasirašant kredito sutartį.

Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad V. R., „kurio patikimumas bankui, tikslu gauti kreditą, buvo grindžiamas vien tik kaltinamųjų parengtais tikrovės neatitinkančiais, melagingais dokumentais ir duomenimis apie jo finansinę padėtį, faktiškai vykdyti kaimo turizmo veiklos neketino“, padarė išvadą, kad kaltinamieji, kurie patys šiuos fiktyvius dokumentus rengė, žinojo tikrąsias aplinkybes ir tai rodo, kad jie suvokė, jog bankui pateikia melagingą informaciją, t. y. kad veikia pavojingai ir apgaule tam, kad užvaldytų banko suteikto kredito dalį, kuri atiteks būtent jiems.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, konstatavo, kad „kaltinamieji, bendrininkaudami ir veikdami tiesiogine tyčia, apgaule užvaldė UAB Medicinos banko V. R. vardu suteikto kredito dalį – 580 000 Lt (167 979,61 Eur)“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje nesant įrodymų, kad šią kredito dalį būtų ketinta panaudoti pagal paskirtį ir grąžinti bankui, o, priešingai, jiems patvirtinant, kad „kaltinamieji pagal iš anksto parengtą planą siekė apgaule šiuos pinigus užvaldyti“, Z. U. buvo pagrįstai kaltinama pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, o V. R. ir V. R. G. – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikino ir baudžiamąją bylą Z. U., V. R., V. R. G. nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Kasaciniu skundu Z. U., kuriai baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, ir jos gynėjas advokatas E. Sergaitis prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl Z. U. panaikinti paliekant dėl šios dalies galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatoriai skunde nurodo:

Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl pirmosios instancijos nuosprendžio panaikinimo ir baudžiamosios bylos Z. U. nutraukimo suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktyje nurodytam apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui yra neteisėta ir nepagrįsta dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo civilinių teisinių santykių ir darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant jį užvaldyti. Tačiau apgaulė sukčiaujant turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu.

UAB Medicinos banko 2011 m. balandžio 18 d. pareiškimas Nr. 1199 Lietuvos kriminalinės policijos biurui ir 2013 m. sausio 21 d. raštas Nr. 228 Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus Pirmojo poskyrio viršininkei R. P. paneigia apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytą išvadą, kad UAB Medicinos bankas buvo apgautas Z. U. ir kad ši apgaulė buvo esminė, t. y. turėjo lemiamą įtaką banko apsisprendimui dėl kredito V. R. suteikimo, nes UAB Medicinos banko atsakingi darbuotojai juose labai aiškiai įvardijo, kad būtent banko darbuotojai šiurkščiai pažeidė banko vidaus teisės aktus ir yra kalti dėl netinkamo V. R. kreditavimo. Tuo tarpu Z. U. niekada nebuvo nei kaltinama, nei įtariama dėl bendrininkavimo su UAB Medicinos banko darbuotojais.

Vertinant, ar UAB Medicinos bankas buvo apgautas, būtina atsižvelgti ir į tai, kad bankui įkeistas nekilnojamasis turtas, kaip V. R. išduoto kredito grąžinimo užtikrinimo priemonė, buvo parduotas, t. y. bankui padaryta žala pasireiškė tik netiesioginiais nuostoliais (negautomis pajamomis) dėl sumažėjusios bankui įkeisto turto, kurį pats bankas ir realizavo, vertės. Kartu reikia įvertinti ir tai, kad šio turto vertė jo realizavimo dieną buvo sumažėjusi ne dėl Z. U., V. R. ir V. R. G. kaltės, bet dėl pasaulinės finansinės krizės padarinių. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kriminalizavo iš civilinės teisės normų kildinamus santykius.

Turtą, kurį V. R. įkeitė UAB Medicinos bankui kredito grąžinimui užtikrinti, įvertino šio banko pasirinkti turto vertintojai – UAB „Liturta“. Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo minėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015, konstatavo, jog 2005 m. balandžio 14 d. bendradarbiavimo sutartimi Nr. 252, pasirašyta tarp UAB „Liturta“ ir UAB Medicinos banko, UAB „Liturta“ įsipareigojo sutartyje nustatytomis sąlygomis atlikti nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, kurį bankas ar jo klientas pageidauja įvertinti, įvertinimą, t. y. nustatyti turto vertę vertinimo dieną, o vertinant turtą vadovautis Lietuvos Respublikos turto ir verslo pagrindų įstatymu, kitais Lietuvos Respublikos norminiais aktais, tarptautiniais norminiais aktais, tarptautiniais turto vertinimo standartais, rekomendacijomis ir metodikomis. Šios sutarties tikslas tiesiogiai siejamas su konkretaus bankui aktualaus turto vertinimu, t. y. UAB Medicinos bankas, siekdamas gauti maksimaliai objektyvų jam aktualaus turto vertinimą, susitarė su turto vertintoja – UAB „Liturta“ dėl tam tikro bendradarbiavimo, apimančio ir atvejus, kai UAB Medicinos banko klientai kreipiasi į turto vertintoją UAB „Liturta“ tiesiogiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad šis bendradarbiavimas pasiekiamas susitariant dėl tam tikrų visoms UAB Medicinos banko aktualioms ir UAB „Liturta“ sudaromoms turto vertinimo ataskaitoms keliamų reikalavimų. Dėl to darytina išvada, kad ir V. R. įkeisto bankui turto vertinimas, kurį atliko UAB „Liturta“, buvo daromas vadovaujantis šios bendradarbiavimo sutarties nuostatomis.

Pažymėtina, kad, kaip ir nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau minėtoje 2015 m. gegužės 15 d. nutartyje, pagal 2005 m. balandžio 14 d. bendradarbiavimo sutartį turto vertintoja UAB „Liturta“ įsipareigojo visiškai atsakyti už turto rinkos vertės ir likvidacinės (priverstinio pardavimo) vertės nustatymo tikslumą (teisingumą) ir realumą (pagrįstumą) ir įstatymų nustatyta tvarka atlyginti bankui visus nuostolius, turėtus dėl netinkamai atlikto turto vertinimo.

Taigi išdėstyti argumentai leidžia teigti, kad ne Z. U., V. R., V. R. G., o turto vertintoja UAB „Liturta“ yra atsakinga už civiliniam ieškovui UAB Medicinos bankui įkeisto turto teisingą ir pagrįstą įvertinimą. Duomenų, kad Z. U. bendrininkavo su UAB „Liturta“ ar konkrečiais šios bendrovės turto vertintojais, baudžiamojoje byloje nėra; Z. U., V. R., V. R. G. nebuvo įtariami ir kaltinami tokiu bendrininkavimu. Baudžiamojoje byloje taip pat nėra duomenų, kad Z. U. ar bet kas kitas būtų apgavę turto vertintoją UAB „Liturta“ ir taip padarę įtaką UAB „Liturta“ atliktam UAB Medicinos bankui įkeisto V. R. turto realios rinkos vertės nustatymui. Vien tai, kad UAB „Liturta“ yra bankrutavusi, negali būti pagrindas perkelti turto vertintojos atsakomybę Z. U., V. R. ir V. R. G., o tai, kad dėl ekonominės krizės krito bankui įkeisto turto kaina, „negali būti pagrindas teigti, kad bankas buvo apgautas, taip pat ir dėl neva neteisingo turto vertinimo“.

Taigi konstatuotina, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kriminalizavo Z. U. veiksmus, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad tarp kredito gavėjo V. R. ir kreditoriaus UAB Medicinos banko susiklostę santykiai yra kildinami iš civilinės teisės normų, reglamentuojančių paslaugų teikimą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad Z. U. buvo pagrįstai kaltinama dėl nusikalstamos veikos padarymo veikiant bendrininkų grupe ir jai esant organizatorei, tačiau motyvų tokiai išvadai pagrįsti neišdėstė.

Iš prokuroro apeliacinio skundo matyti, kad valstybinis kaltintojas prašė pripažinti Z. U. kalta dėl to, kad V. R. G. sudarė sandorius, kurių tikslas išvengti V. R. G. prievolės sumokėti pajamų mokestį pagal jos sudarytus nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius. Tokiais apeliacinio skundo motyvais valstybinis kaltintojas pripažino, kad nusikalstamos veikos, kuria Z. U. buvo kaltinama šioje byloje, įrodyti nepavyko, todėl prašė ją pripažinti kalta dėl veikų, kurios šioje byloje net nebuvo tiriamos. Valstybinis kaltintojas savo apeliacinį skundą grindė net ir tuo, kad „<...> E. J. parodė, kad Z. U. iš jos (E. J.) sužinojo apie parduodamą V. R. G. žemę <...>“, o ši aplinkybė, vertinama sistemiškai su kitais prokuroro apeliacinio skundo argumentais, rodo, jog nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo procesas buvo pradėtas Z. U. nieko apie jį nežinant. Dėl to teiginiai, kad Z. U. bendrininkavo ir organizavo kitų asmenų, tarp jų ir savo turtą pardavinėjusios V. R. G., veiksmus, yra niekuo nepagrįsti ir deklaratyvūs.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas ir teisingas išvadas, taip pat tinkamai argumentavo priimtą išteisinamąjį nuosprendį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį, nesilaikė BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatų ir nenurodė motyvų, kodėl jis kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertina tuos pačius baudžiamosios bylos įrodymus ir dėl to daro visiškai priešingas išvadas, pripažindamas Z. U. pareikštus kaltinimus pagrįstais. Be to, apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles, t. y. išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas.

2012 m. gruodžio 10 d. specialisto išvadą Nr. 5-2/224 „Dėl UAB „Š“ ūkinės-finansinės veiklos tyrimo rezultatų“ surašiusiai specialistei net nebuvo pateikta užduotis nustatyti visų V. R. gautų pajamų dydį ir išsamaus tyrimo šiuo klausimu specialistė neatliko, išvados neteikė. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje baudžiamojoje byloje nenustatytos visos V. R. gautos pajamos, tarp jų ir gautos iš individualios veiklos, yra pagrįsta. Iš šios išvados išplaukia ir kita pirmosios instancijos teismo padaryta teisinga išvada apie tai, kad aplinkybė, jog V. R. pateikė bankui neteisingus duomenis apie savo pajamas, neįrodyta konkrečiais baudžiamosios bylos duomenimis. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš prokuroro apeliacinio skundo matyti, jog net ir pats valstybinis kaltintojas, nurodydamas, kad „faktiškai kreditas negalėjo būti grąžintas nei iš vykdytos V. R. individualios veiklos, gaunamų pajamų, nei iš neva numatomos vykdyti kaimo turizmo veiklos <…>“, pripažįsta, kad V. R. vis dėlto vykdė individualią veiklą. Z. U. taip pat nuosekliai, nuo pat jos ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. spalio 16 d. atliktos apklausos, aiškino, kad V. R. gaudavo pajamų iš individualios veiklos. Kadangi nuo 2012 metų baudžiamojoje byloje nėra surinkta duomenų, nei paneigiančių, nei patvirtinančių šią Z. U. nurodytą aplinkybę, o apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo šiuo klausimu neatliko, vadovaujantis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, darytina išvada, kad Z. U. nuosekliai įrodinėta aplinkybė, jog V. R. gavo pajamų ir iš individualios veiklos, nėra paneigta. Taigi, atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvada apie tai, jog V. R. pateikė bankui neteisingus duomenis apie savo pajamas, nepaneigus aplinkybės apie pajamų gavimą iš individualios veiklos ir nenustačius šių pajamų dydžio, yra nepagrįsta.

V. R. G., apklausiama teisiamajame posėdyje, nurodė konkrečias vietas, kur buvo laikomi surenkami rąstiniai nameliai. Tokie jos parodymai nėra paneigti baudžiamosios bylos duomenimis, nes ikiteisminio tyrimo metu šių namelių niekas neieškojo, t. y. nebandė įsitikinti, ar jie egzistuoja tikrovėje. Be to, banko darbuotojai liudytojai P. B. ir R. M. paaiškino, kad bankas nereikalavo įkeisti šių namelių kaip paskolos grąžinimo garanto, nes vien įkeičiamos žemės vertės pakako kreditui išduoti. Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pats civilinis ieškovas sandorio sudarymo metu nesidomėjo, ar toks turtas, kaip nameliai, egzistuoja, kokia jo būklė, ar sutartyse nurodyta kaina atitinka rinkos kainą, nesiėmė priemonių šiam turtui įkeisti.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir tai, kad V. R. parodymai apie tai, jog verslo planą jam parengė banko darbuotoja, kuri taip pat ir surašė paraišką gauti kreditą, nėra paneigti jokiais objektyviais baudžiamosios bylos duomenimis.

Z. U. nuo pat pirmosios apklausos teigė, kad UAB „Š“ su UAB Medicinos banku ir V. R. buvo sudariusi tarpininkavimo sutartis, kurių pagrindu ji tarpininkavo dėl paskolos V. R. suteikimo. Baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais yra vienareikšmiškai nustatyta, kad Z. U. buvo UAB „Š“ kurios pagrindinė veikla buvo tarpininkavimas, darbuotoja.

Iš baudžiamosios bylos duomenų taip pat matyti, kad V. R. tikrai mokėjo palūkanas bankui, įsigyto turto nepaslėpė – šį turtą UAB Medicinos bankas vėliau sėkmingai realizavo.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad Z. U. pagrįstai buvo kaltinama, jog „<...> 2007-04-13 UAB „Š“ buhalterinėje apskaitoje buvo įformintas šių piniginių lėšų (60 000 Lt) grąžinimas V. R., per UAB „Š“ atskaitingą asmenį Z. U. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 030 <...>“. Tačiau ne tik Z. U., bet ir V. R. paneigė aplinkybę, kad Z. U. perdavė jam 60 000 Lt (17 377,20 Eur), o nurodytame kasos išlaidų orderyje net vizualiai matyti (palyginus su kitais baudžiamojoje byloje esančiais Z. U. surašytais ar pasirašytais dokumentais), kad nėra nei Z. U. ranka rašyto teksto, nei jos parašo. Aplinkybę, kad Z. U. nei surašė kasos išlaidų orderį Nr. 030, nei pasirašė jame, Z. U. nuosekliai įrodinėjo viso proceso metu ir net prašė skirti ekspertizę tam, kad būtų nustatyta, kas surašė ir pasirašė šį dokumentą, tačiau tai nebuvo padaryta. Taigi, vadovaujantis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, laikytina, kad neįrodyta, jog Z. U., surašydama kasos išlaidų orderį Nr. 030 ir pasirašydama jame, V. R. perdavė 60 000 Lt (17 377,20 Eur).

Spręsdamas, ar yra apgaulės požymių Z. U. veiksmuose, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad „<...> būtina vertinti ne tik kaltinamųjų veiksmus, siekiant paveikti kredito davėją, bet ir paties kredito davėjo veiksmus, išduodant kreditą V. R. Kredito įstaiga, sudarydama sutartį su V. R., privalėjo prisiimti verslo riziką. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kokiu pagrindu UAB Medicinos bankas išdavė didesnę paskolą, nei buvo prašoma. <...> UAB Medicinos banko darbuotojai, privalėję įsitikinti prieš suteikiant kreditą V. R. dėl būsimų verslo prognozių ir ekonominės būklės, pripažino, kad į verslo planą, mokumą bei prognozes neįsigilino dėl per didelio darbo krūvio. <...> UAB Medicinos banko pareiškime nurodė, kad atlikus banko išduotų kreditų vidaus auditą buvo nustatyti grubūs banko vidaus teisės aktų, reglamentuojančių kreditų suteikimo, kontrolės bei kitus kreditavimo klausimus, pažeidimai. Taigi, bankas nustatė savo darbuotojų padarytus grubius pažeidimus ir išduodant kreditą kaltinamajam V. R., ir kontroliuojant jo grąžinimą. Liudytojas R. A. parodė, kad banko darbuotojai nebuvo patraukti drausminėn atsakomybėn dėl to, kad, paaiškėjus jų padarytiems pažeidimams, buvo suėjęs jų patraukimo drausminėn atsakomybėn senaties terminas“. Tačiau apeliacinės instancijos teismas „šių pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis, <...> priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, apskritai nevertino“.

Taigi, atsižvelgus į tai, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo konstatuotų bylos aplinkybių dėl paties UAB Medicinos banko darbuotojų kaltės V. R. išduodant kreditą, laikytina, kad „apkaltinamasis nuosprendis dėl Z. U. nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, priimtas nesant motyvuotų išvadų dėl reikšmingų bylos duomenų vertinimo, nors, kaip ne kartą nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik nesant jokių abejonių, kad reikšmingos bylai aplinkybės yra nustatytos teisingai. Toks nuosprendis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 3 dalies 1, 3 punktų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismui atsisakius tirti aplinkybes, susijusias su UAB Medicinos banko darbuotojų veiksmais, lėmusiais kredito išdavimą V. R., taip pat buvo suvaržyta Z. U. teisė į gynybą. Be to, tai, kad šioje byloje skundžiamą nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo konstatuotų bylos aplinkybių dėl paties UAB Medicinos banko darbuotojų kaltės išduodant kreditą V. R., leidžia konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas teisę taikė nenustatęs tikrųjų bylos aplinkybių ir taip iš esmės suvaržydamas Z. U. teisę į teisingą bei nešališką teismą. Nenustatęs tikrųjų faktinių aplinkybių, skundžiamą nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas vadovavosi tik prielaidomis apie tai, kad Z. U. savo veiksmais apgavo UAB Medicinos banko darbuotojus, taip iš esmės juos paveikusi išduoti kreditą V. R., nors „apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes“.

Kasaciniu skundu V. R. G., kuriai baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jos panaikinti paliekant dėl šios dalies galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:

Pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra priimtas tinkamai ištyrus ir įvertinus visus baudžiamosios bylos duomenis, taikant tinkamus duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo kriterijus. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė priešingas išvadas ir pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikino.

Apeliacinės instancijos teismas ne tik nepagrįstai kriminalizavo teisinius santykius, spręstinus išimtinai civilinio proceso tvarka, taip nukrypdamas nuo esminio baudžiamosios teisės, kaip ultima ratio (paskutinės priemonės), principo, tačiau ir pasirinko netinkamą veikos teisinę kvalifikaciją, t. y. netinkamai aiškino ir taikė materialiąsias baudžiamosios teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino esminės apgaulės ir didesnio rūpestingumo bei atidumo, taikytino bankui, kriterijus, taip pat, neatskleisdamas bendrininkavimo turinio, preziumavo išankstinę tiesioginę tyčią.

Šioje baudžiamojoje byloje nebuvo teisinio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes teisinis santykis toks, koks nagrinėtas šioje baudžiamojoje byloje, savo esme yra išimtinai civilinis teisinis santykis, susijęs su kreditavimo teisiniais santykiais, t. y. paskolos išdavimo banke teisiniais santykiais. Toks kredito (paskolos) išdavimas, net ir tais atvejais, kai paskola negrąžinama, savo esme yra ne tik civilinis ginčas, bet ir baudžiamosios teisės prasme (netgi jei būtų pagrindo tokį santykį kriminalizuoti) yra visiškai kita, pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, kvalifikuojama nusikalstama veika.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju būtinas nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnyje, požymis – apgaulė – yra tik preziumuojamas, t. y. neįrodytas, nes baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma ir jų analizė leidžia teigti, kad Z. U., V. R., V. R. G. ir UAB Medicinos banką siejo civiliniai teisiniai santykiai, nes baudžiamajai atsakomybei būtina, kad sutarties nevykdymas būtų susijęs su panaudojama apgaule, dėl kurios kredito bendrovei padaroma žala ir esmingai apsunkinamas pažeistos teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka.

Sprendžiant, ar civilinių sutarčių neįvykdymo atveju kartu su civiline taikytina ir baudžiamoji atsakomybė, teismų praktikoje vadovaujamasi ne bet kokios, o esminės apgaulės, kuri naudojama įtraukiant asmenį į jam žalingą sandorį, kriterijumi. Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-299/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-299/2011">2K-299/2011</a>, 2K-329/2011).

Apeliacinės instancijos teismas nurodytos praktikos nepaisė ir iš esmės nepateikė duomenų ir motyvų, kaip konkrečiai pasireiškė jos tiesioginė tyčia ir kaip ji pati konkrečiai dalyvavo panaudojant esminę apgaulę. Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai konstatavo, kad ji veikė tiesiogine tyčia su kitais bendrakaltinamaisiais. Be to, pažymėtina, kad baudžiamoji byla dėl vienos iš kaltinamųjų – V. P. – pirmosios instancijos teisme buvo išskirta. Vadinasi, eliminavus šią bendrakaltinamąją iš kitų bendrininkų, turėjo būti bent jau papildomai motyvuota, kodėl net be V. P. apeliacinės instancijos teismui pakanka motyvų teigti, kad ir ji (kasatorė) dalyvavo panaudojant esminę apgaulę.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė apie baudžiamosios bylos duomenis tuo aspektu, kad esminis kriterijus, atribojantis baudžiamuosius teisinius santykius nuo civilinių teisinių santykių, yra neapribota kreditoriaus (banko) galimybė ginti pažeistas (ar tariamai pažeistas) teises civilinio proceso tvarka. Civiliniai teisiniai santykiai gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms, kurios siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, vienos iš sutarties šalių sąmoningais veiksmais, užkertančiais kelią sutarties vykdymui. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikaltimo (turto pasisavinimo) požymius, ar turi būti taikoma civilinė teisinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas, neperspektyvus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-184-697/2017). Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje tokių sąlygų nėra. Bankas nuosekliai gynė savo teises, užtikrindamas savo interesus kaip hipotekos kreditorius, taip pat jis, kaip išieškotojas, vykdydamas išieškojimą iš V. R. bankui įkeisto nekilnojamojo turto (esą įgyto panaudojant apgaulę), jai (kasatorei) apie tai net nepranešė, nors ji ūkininkavo greta šio nekilnojamojo turto ir būtų buvusi suinteresuota banko parduodamą sklypą įsigyti gerokai didesne kaina, nei kad bankas jį pardavė.

Būtinybė šios kategorijos bylose nustatyti ne bet kokią, o esminę apgaulę turi būti siejama ir su esą apgauto subjekto atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijumi, nes juo vadovaujantis kaltininko (ar bendrakaltinamųjų) naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (nukentėjusiuoju pagal BK 28 straipsnio 1 dalį gali būti pripažįstamas tik fizinis asmuo, o šiuo atveju reikalą turime ne su bet kokiu juridiniu asmeniu, o su subjektu, kuris savo veikloje turi taikyti didesnio rūpestingumo ir apdairumo standartus). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas apie apgaulės esmingumą ir banko, kaip civilinės teisės subjekto, rūpestingumą ir atidumą skundžiamame nuosprendyje nepasisakė.

Pradiniame UAB Medicinos banko pranešime apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką buvo nurodyta, kad paskolos V. R. išdavimas yra siejamas su ne tik neteisėtais, bet galbūt nusikalstamais banko darbuotojų veiksmais. Be to, iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad verslo planas užsiimti kaimo turizmo verslu, kurį bankui pateikė pats V. R., kaip paskolos gavėjas, buvo sudarytas su banko darbuotojų pagalba ir netgi jų kompiuteriu. Tokį banko, kaip paskolos davėjo V. R., veikimą įrodo ir tai, kad bankas V. R. išdavė gerokai didesnę, nei jis prašė, paskolos sumą. To ji nežinojo iki tol, kol nesusipažino su baudžiamosios bylos duomenimis. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas esminę apgaulę ir banko, kaip kredito davėjo, rūpestingumą, turėjo įvertinti šiuos aspektus, tačiau to nepadarė. Nors apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ir nurodo, kad neva remiasi liudytojos R. M. parodymais, tačiau visiškai nevertina to fakto, kad ši liudytoja buvo apklausiama kaip liudytoja, galinti duoti parodymus apie savo pačios galbūt padarytą nusikalstamą veiką. Liudytojas R. A. taip pat pripažino, kad kredito davėjas reikiamų veiksmų laiku neatliko, nusikalstamai savo pareigas galbūt atliko banko Kauno filialo darbuotojai. Be to, aplinkybė, kad kredito gavėjas V. R. ketino grąžinti kreditą ir realiai užsiimti kaimo turizmo verslu, įrodyta ne tik jo paties, bet ir liudytojų A. K., R. M. ir A. M. parodymais. Tai, kad kaltinimas labai selektyviai pasirinko, kokia kryptimi atlikti ikiteisminį tyrimą, ir kodėl eliminavo banko darbuotojų atsakomybę, matyti ir iš prokuroro apeliacinio skundo, kuriame nurodyta, kad „pareiškime buvo keliamas klausimas ir dėl banko darbuotojų atsakomybės, tačiau konkrečių duomenų (tarnybinių patikrinimų medžiagų ir pan.) apie darbuotojų galimus pažeidimus nebuvo pateikta“. Vadinasi, prokuroras lyg ir ginčija civilinio ieškovo ikiteisminio tyrimo pradžios pagrindu teiktus duomenis ir kartu netinkamai vertina buvusio banko darbuotojo R. A. parodymus. Pažymėtina, kad nebuvo vertinti ir duomenys apie tai, jog Lietuvos bankas atliko patikrinimus UAB Medicinos banke, taip pat UAB Medicinos banko darbuotojo D. Z., kuris buvo apklaustas kaip liudytojas, galintis duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, parodymai, kuriuose jis pats pripažino, kad gavo paskolą iš V. R. po to, kai D. Z. darbdavys UAB Medicinos bankas V. R. suteikė kreditą.

Nukentėjusiojo (kaip minėta, bankas BPK 28 straipsnio 1 dalies prasme negali būti laikomas nukentėjusiuoju) apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais, aiškintas 2017 m. lapkričio 16 d. priimtoje išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-136-489/2017, kurioje remiamasi ir silpnesniosios sandorio šalies sąvoka. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nukrypo nuo šių išaiškinimų. Kartu pažymėtina, kad, palyginti su bet kuriuo iš kaltintų asmenų, taip pat ir su kredito gavėju V. R., bankas niekaip negalėjo būti laikomas ne tik silpnesniąja šalimi, bet ir subjektu, kuris negalėtų pasirūpinti savo pažeistų teisių gynimu (jeigu jau sprendė, kad banko teisės buvo pažeistos) civilinio proceso tvarka, ką iš esmės ir darė.

Bylos proceso metu jos (kasatorės), kaip ir dalies kitų bendrakaltinamųjų, gynyba nuosekliai teigė, kad veika kvalifikuota netinkamai taikant ne tą BK specialiosios dalies normą, kuri turėjo būti taikoma (nors, jos (kasatorės) manymu, šiuo atveju nebuvo padaryta ir BK 207 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika). Toks prokuroro pasirinkimas dėl veikos kvalifikacijos yra labai aiškus, nes apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už BK 207 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką yra trumpesnis ir būtų suėjęs jau ikiteisminio tyrimo stadijoje, taip užkirsdamas galimybę ją (kasatorę) persekioti baudžiamojo proceso tvarka, juolab kad ji niekaip nėra prisidėjusi prie V. R. kredito (paskolos) paėmimo iš UAB Medicinos banko. Be to, iš paties V. R. parodymų ir kitų baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad jis ketino užsiimti kaimo turizmo verslu ir grąžinti kreditą (paskolą). Taigi, kaltinimas dėl neaiškių priežasčių preziumavo tokio tikslo negrąžinti kredito (paskolos) buvimą V. R. veiksmuose, nors visi objektyvieji požymiai (kredito teisiniai santykiai, banko veiksmai, civiliniai teisiniai santykiai, susiję su kredito (paskolos) išdavimu, negrąžinimu, taip pat vykdymo veiksmai), viena vertus, visiškai paneigia bet kokių baudžiamųjų teisinių santykių galimybę. Kita vertus, net ir pradėjus baudžiamąjį persekiojimą, veiksmai turėjo būti tiriami ir vertinami BK 207 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos aspektu. Apeliacinės instancijos teismas nurodyto kvalifikacijos klausimo nenagrinėjo.

Kredito (paskolos) gavėjas V. R. nėra pripažinęs, kad būtų ketinęs negrąžinti bankui kredito (paskolos). Priešingai, jis nuosekliai teigė, kad ketino užsiimti kaimo turizmo verslu, tik vėliau esą supratęs, kad kita bendrakaltinamoji Z. U. jį apgavo. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino to fakto, kad V. R. nebuvo pripažintas neveiksniu ar nesuvokiančiu savo prievolių santykiuose su kitais civilinės teisės subjektais ar juo labiau bankais. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. R. anksčiau yra vadovavęs firmai „Fėja geradarė“, taip pat statybininkų brigadai, taigi, neabejotinai ir be kitų asmenų pagalbos turėjo pakankamai intelektualių ir organizacinių sugebėjimų užsiimti kaimo turizmo verslu. V. R., kaip kredito gavėjas, pasirašyta kredito sutartimi prisiėmė joje numatytas kredito gavėjo pareigas, garantavo bankui turįs teisę sudaryti sutartį, kad visi jo bankui pateikti dokumentai ir duomenys yra tikri ir teisingi. Tokios V. R. garantijos yra daugiau nei pakankamos teigti, kad jam, kaip paskolos gavėjui, buvo suvokiamos tokios kredito sutarties su banku teisinės pasekmės. Kita vertus, UAB Medicinos bankas, matydamas, kad kredito sutartis nėra tinkamai vykdoma, privalėjo imtis minėtoje sutartyje numatytų veiksmų.

Apeliacinės instancijos teismas nesuteikė didesnės reikšmės bendrininkavimo turiniui ir bendrininkų susitarimo, kaip ir tyčios, turinio neatskleidė, jos susiformavimo laiko nenurodė, žinojimo apie V. R., lygiai kaip ir apie kitų kaltinamųjų, veiksmų (neveikimo) turinį nepagrindė.

Ji niekuomet nežinojo nei V. R. mokumo, nei kredito sutarties su banku detalių. Ji tik pardavinėjo jai ir jos sutuoktiniui A. P. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Tam, kad V. R. gavo iš banko didesnę kredito sumą, nei prašė, ji negalėjo nei pritarti, nei nepritarti, nes apie ją irgi nieko nežinojo. Ne ji ir ne jos dabar jau miręs sutuoktinis užsakė nekilnojamojo turto vertinimą – pats bankas užsiėmė nekilnojamojo turto vertinimu ir, būtent banko parinktos nekilnojamojo turto vertintojos nuomone, jų turėtas nekilnojamasis turtas kainavo sumą, kurios daugiau nei pakako V. R. prievolėms, susijusioms su iš banko paimtu kreditu, užtikrinti ir įvykdyti.

Jos sutuoktinis A. P. nebuvo apklaustas nei apie medinius namelius, nei apie kokias nors kitas šios baudžiamosios bylos aplinkybes. Jis mirė, o pareiga įrodyti, kad tie nameliai buvo, buvo perkelta jai, nors pagal nekaltumo prezumpcijos principą ji neprivalo įrodinėti savo nekaltumo. Nei bankas, nei ikiteisminio tyrimo įstaiga niekuomet neieškojo medinių namelių (tiksliau, rąstų, iš kurių būtų surenkama pirtis ir rąstiniai nameliai), nors jie realiai buvo, ir jos sutuoktinis A. P. juos būtų parodęs žymiai geriau nei ji.

Be to, ji kaltinama ir yra pripažinta pagrįstai kaltinta tuo, kad esą nurodė priemones, būtinas nusikalstamai veikai vykdyti, t. y. asmens duomenis – vardą, pavardę, asmens kodą, banko pavadinimą bei jame esančios asmeninės sąskaitos numerį, reikalingus įrašyti į suklastotas sutartis ir mokėjimo nurodymus. Toks kaltinimas yra absurdiškas, kadangi visi nurodyti rekvizitai yra teisingi, lygiai kaip niekuo nėra ydingas ir notarinis sandoris dėl nekilnojamojo turto pirkimo. Kaltinimas ir jos (kasatorės) pripažinimas, kad buvo kaltinta pagrįstai, yra visiškai prieštaringas dar ir dėl to, kad iš tokio kaltinimo ir jo pripažinimo pagrįstu neįmanoma suprasti, ar pats notarinis sandoris dėl nekilnojamojo turto – žemės sklypų pirkimo (parduodamas turtas priklausė ne tik jai, bet ir mirusiems asmenims – sutuoktiniui A. P. ir sūnui J. G.) yra kuo nors ydingas. Jeigu jau toks notarinis sandoris būtų buvęs kuo nors ydingas, tai būtų pagrindo kalbėti apie restituciją, tačiau šiuo atveju bankas vykdė išieškojimą iš įkeisto nekilnojamojo turto, anksčiau buvusio tokio notarinio sandorio dalyku, ir nemanė, kad reikėtų ginčyti šį notarinį sandorį. Kaltinimas niekuomet neturėjo kokių nors pretenzijų jau mirusiems jos artimiausiems šeimos nariams, nors tuo metu, kada buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jie buvo dar gyvi ir ji galėjo realizuoti savo teises į gynybą, grįsdama savo gynybinę poziciją ir savo šeimos narių parodymais. Vien dėl proceso delsimo tokią galimybę ji prarado, o apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje paprasčiausiai preziumavo, kad tokių objektų, kaip rąstiniai surenkami nameliai, iš viso nėra buvę. Jai (kasatorei) negalėjo būti perkeltas vienoks ar kitoks V. R. veikimas (neveikimas) ir taip sunkinama jos teisinė padėtis, nes ji iki pat notarinio sandorio sudarymo nebuvo mačiusi V. R., ką ir jis pats nuosekliai patvirtino.

Be to, apeliacinės instancijos teismas atsisakė išreikalauti duomenis apie procesinius rezultatus V. P., dėl kurios baudžiamoji byla buvo išskirta, baudžiamojoje byloje, nors apeliacinės instancijos nuosprendyje šios kaltinamosios pavardė minima ir, tikėtina, tokiais duomenimis ji galėjo grįsti savo gynybą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintaras Eidukevičius atsiliepimu į kasacinius skundus prašo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra išnagrinėta Z. U. ir V. P. baudžiamoji byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIwLTUxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-120-511/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-120-511/2017">2K-120-511/2017</a>, kurioje aplinkybės iš esmės yra analogiškos kaip ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Z. U. ir V. P. baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIwLTUxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-120-511/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-120-511/2017">2K-120-511/2017</a> yra pripažintos kaltomis ir nuteistos pagal BK 182 straipsnio 2 dalyje už tai, kad, veikdamos organizuota grupe su R. V., kaip jokios veiklos nevykdančios UAB „I“ direktoriumi, apgaule įgijo didelės vertės svetimą – UAB Medicinos bankui priklausantį – turtą – 682 600 Lt (197 694,63 Eur). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Z. U. ir V. P., kuriai baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme išskirta, jau veikdamos bendrininkų grupe su V. R. ir V. R. G., iš esmės analogišku būdu apgaule įgijo didelės vertės svetimą – UAB Medicinos bankui priklausantį – turtą – 580 000 Lt (167 979,61 Eur).

Dėl V. P. išskirtoje baudžiamojoje byloje priimtas analogiškas sprendimas – Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 25 d. įsiteisėjusia nutartimi baudžiamasis procesas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį jai nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes Z. U. ir V. R. G., realizuodamos sudėtingą turto užvaldymo schemą, išsamiai išdėstytą skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, apgaule pasisavino dalį UAB Medicinos banko V. R. suteikto kredito.

Nors pagal byloje nustatytas aplinkybes Z. U. ir V. R. G. veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, dėl kurios padarymo baudžiamoji byla joms nutraukta, pasireiškė civilinių teisinių santykių kontekste sudarant fizinio asmens V. R. vardu civilinį sandorį su juridiniu asmeniu – UAB Medicinos banku, tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo nusikalstamą šios veikos pobūdį.

Pagal šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, asmenų, kuriems baudžiamoji byla nutraukta, apgaulė užvaldant UAB Medicinos banko turtą – 580 000 Lt (167 979,61 Eur) (dalį V. R. suteiktos paskolos) – visų pirma pasireiškė tikrųjų ketinimų sudarant kredito sutartį nuslėpimu, nes jie nesiruošė ir neketino grąžinti bankui šios pasisavintos kredito dalies. Be to, svetimas turtas buvo įgytas ne bendrininkų grupės narių (V. R. G. ar kitų), turėjusių turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimus, vardu, o beturčio ir nemokaus V. R. vardu, kad bankui nebūtų jokių galimybių negrąžintą kreditą atgauti.

V. R. iki 2006 metų rudens nebuvo Lietuvoje, 2006 metų vasarį – 2007 m. vasario 20 d. pagal verslo liudijimą Nr. V0537345, įsigytą tik nuo 2007 m. vasario 21 d., nedirbo ir pajamų negavo, Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą Nr. 0537345, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo nepildė ir nevedė, 1999 m. rugpjūčio 18 d. – 2007 m. vasario 6 d. niekur nedirbo ir darbo užmokesčio (kartu ir 2007 m. kovo 13 d. paraiškoje dėl kredito gavimo nurodyto 4986,40 Lt (1444,16 Eur) mėnesinio darbo užmokesčio, atskaičius mokesčius) negavo. Tuo tarpu bankui pateiktuose dokumentuose buvo nurodyta, kad jis pagal verslo liudijimą Nr. V0537345 dirbo nuo 2006 metų vasario mėnesio iki 2007 metų sausio mėnesio ir per šį laikotarpį gavo 52 670 Lt (15 254,29 Eur) pajamų. Be to, V. R. pasirašytame ir bankui pateiktame verslo plane buvo nurodyta, kad jis turi 90 000 Lt (26 065,80 Eur) nuosavų lėšų, reikalingų pradinei investicijai, nors tokių lėšų jis neturėjo. Tai patvirtino ir pats V. R. Ikiteisminio tyrimo metu ir baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme nebuvo gauta įrodymų, patvirtinančių, kad V. R. turėjo kokių nors santaupų ar kokio kito turto. Tai vienas iš kaltinime nurodytų esminių apgaulės požymių – V. R. nuosavų piniginių lėšų – 90 000 Lt (26 065,80 Eur) neturėjimas ir negalėjimas jų investuoti į kaimo turizmo sodybos įkūrimą, nes pagal verslo planą vienas iš finansavimo šaltinių turėjo būti jo neva turimi šie pinigai.

Taigi asmenims, kuriems baudžiamoji byla nutraukta, užvaldant svetimą turtą V. R. buvo tik priedanga ir juo už iš anksto aptartą piniginį atlygį buvo pasinaudota kreditui iš banko gauti, pateikiant atsakingiems banko darbuotojams dokumentus su juose nurodytais žinomai neteisingais ir tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie V. R. veiklą, jo finansinę būklę, neva turimas nuosavas lėšas, galimybę iš savo lėšų plėtoti verslo projektą.

V. P. ir V. R. G. UAB Medicinos banko pateiktose sutartyse nurodytų namelių irgi neturėjo. Iš viso buvo gautas 680 000 Lt (196 941,61 Eur) kreditas, iš jo pagal verslo planą 100 000 Lt (28 962 Eur) buvo pervesta V. R. G. ir A. P. už žemes. Iš likusios gauto kredito dalies V. R. Z. U. nurodymu 60 000 Lt (17 377,20 Eur) ir 30 000 Lt (8688,60 Eur) pervedė į UAB „Š“ 230 000 Lt (66 612,60 Eur) – į V. P. ir 250 000 Lt (72 405 Eur) – į V. R. G. banko sąskaitas, o 10 000 Lt (2896,20 Eur) liko V. R. asmeninėje sąskaitoje. Išsidalinus gautą kreditą, V. R. neturint 90 000 Lt (26 065,80 Eur), reikalingų investicijoms, V. P. ir V. R. G. neturint namelių, akivaizdu, kad nebuvo jokių galimybių įgyvendinti verslo planą. Be to, nei pats V. R., nei kiti asmenys, kuriems baudžiamoji byla nutraukta, nesiruošė atlikti ir neatliko nė vieno veiksmo, siekdami pradėti vykdyti verslo planą. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad 60 000 Lt (17 377,20 Eur), kuriuos V. R. pervedė UAB „Š“ buvo išgryninti ir bendrininkė V. P. juos grynaisiais grąžino V. R. Taigi V. R. iš gauto kredito disponavo 70 000 Lt (20 273,40 Eur) ir turėjo galimybes pradėti projektą bei atlikti bent pradinius verslo plano darbus (pvz., žemės paskirties keitimo, žemės sklypo tvarkymo, projektų darymo ir pan.), tačiau nieko nedarė. Bendrininkai suprato ir žinojo, kad gauto kredito negrąžins, nes pagal iš anksto aptartą planą pinigus jau buvo išsidalinę, ir nė vienas iš jų jokių prisiimtų įsipareigojimų neketino vykdyti ir neįvykdė, „todėl kreditą ir paėmė būtent beturčio bei nemokaus V. R. vardu, kad bankui nebūtų jokių galimybių negrąžintą kreditą atgauti“.

Pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ši apgaulė buvo esminė, nes asmenų, kuriems baudžiamoji byla nutraukta, tikrųjų ketinimų nuslėpimas, bankui pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys apie V. R. vykdomą pelningą ūkinę veiklą, gaunamas pajamas, turtinę finansinę padėtį ir patvirtinimas apie neva turimą galimybę įgyvendinti dalį verslo plano savo lėšomis, taip pat fiktyvių sutarčių su V. P. bei V. R. G. dėl tariamų namelių ir pirties įsigijimų pateikimas bankui turėjo lemiamą įtaką atsakingiems banko darbuotojams priimant sprendimą suteikti V. R. kreditą ir pasirašant kredito sutartį.

Nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad teismai turėjo ištirti, tačiau atsisakė tirti aplinkybes dėl UAB Medicinos banko darbuotojų padarytų šiurkščių nustatytos kreditavimo tvarkos pažeidimų. Nagrinėjamoje byloje pagal asmenims, kuriems baudžiamoji byla nutraukta, pareikštus kaltinimus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl sukčiavimo aktualu ne tai, ar banko darbuotojai, sudarydami kredito sutartį ir išduodami V. R. kreditą, tinkamai laikėsi visų nustatytų reikalavimų, o tai, ar asmenų, kuriems baudžiamoji byla nutraukta, panaudota apgaulė buvo esminė. Būtent šią aplinkybę, vadovaudamasis baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, ir nustatė apeliacinės instancijos teismas.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriami ir UAB Medicinos banko atsakingų asmenų veiksmai: jie buvo apklausti kaip specialieji liudytojai, iš banko buvo reikalaujama pateikti jų veiklos, susijusios su kredito V. R. išdavimu, tarnybinio patikrinimo medžiagą, apie UAB Medicinos banko atsakingų asmenų veiksmus buvo apklausinėjami ir įtariamieji, ir liudytojai, taip pat buvo atliekami kiti veiksmai ir renkami kiti duomenys. Nei Z. U., nei V. P., nei V. R. G., nei V. R. neparodė, kad dėl kredito gavimo nusikalstamai bendrininkavo su kuriais nors iš banko darbuotojų. UAB Medicinos bankas taip pat nepateikė kokių nors duomenų, pagrindžiančių atsakingų banko darbuotojų kaltę. Tokių duomenų nebuvo gauta ir iš kitų šaltinių. Dėl to pradėti UAB Medicinos banko atsakingų asmenų baudžiamąjį persekiojimą nebuvo pagrindo. Kredito išdavimo V. R. vardu aplinkybės išsamiai buvo nagrinėjamos ir baudžiamosios bylos teisme nagrinėjimo metu. Šią baudžiamąją bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atitinkamų nutarčių taip pat nepriėmė ir prokurorui nepranešė, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas ar kiti asmenys. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad pagal galiojančius teisės aktus banko darbuotojai atliko reikiamus veiksmus.

Šioje baudžiamojoje byloje kreditas apgaule buvo paimtas V. R. vardu, tačiau iš karto pasidalintas bendrininkų pagal iš anksto aptartą planą. Kadangi kreditas buvo paimtas V. R. vardu, UAB Medicinos bankas neturėjo galimybių civilinės teisės priemonėmis išsiieškoti iš kitų bendrininkų – Z. U., V. P. ir V. R. G. – jų nusikalstamu būdu įgytų atitinkamų kredito dalių. V. R., už iš anksto pažadėtus ir vėliau gautus 70 000 Lt (20 273,40 Eur) sutikęs savo vardu kreiptis į UAB Medicinos banką dėl kredito suteikimo, bendrininkų buvo parinktas neatsitiktinai. Iš Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 23 d. nutarties matyti, kad buvo patenkintas UAB Medicinos banko prašymas priverstinai išieškoti skolą iš V. R. Tačiau per praėjusius beveik devynerius metus nei V. R. grąžino kreditą, nei jį (kreditą) įmanoma išieškoti civilinės teisės priemonėmis, kadangi jis yra beturtis ir nėra į ką nukreipti reikalavimo. Taigi jis specialiai ir buvo parinktas kaip kredito gavėjas.

Priešingai nei teigiama V. R. G., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateikiami duomenys ir motyvai, kaip konkrečiai pasireiškė jos tiesioginė tyčia ir kaip ji pati dalyvavo esminėje banko apgaulėje. Apeliacinės instancijos teismas atskleidė ir bendrininkavimo turinį.

Iš baudžiamojoje byloje esančių įrodymų matyti, kad bendrininkai nesiruošė atlikti ir neatliko nė vieno veiksmo, siekdami pradėti vykdyti verslo planą, numatyto verslo plane, t. y. nesiekė ir ūkinėje komercinėje veikloje nepanaudojo nė vieno cento iš gauto kredito. Be to, bendrininkai, gavę kreditą, iš karto jį pasidalino pagal iš anksto aptartą planą ir bankui jo negrąžino. Tai irgi patvirtina, kad veika kvalifikuota teisingai pagal BK 182 straipsnį ir nėra pagrindo ją perkvalifikuoti į BK 207 straipsnį.

Iš baudžiamojoje byloje esančių ir teisme ištirtų įrodymų konstatuotina, kad V. R. G. ir jos artimieji norėjo parduoti žemės sklypus, įsigytus mažiau nei prieš trejus metus, kuriuos pardavus atsirastų apie 70 000 Lt (20 273,40 Eur) gyventojų pajamų mokesčio prievolė valstybei. Dėl to, siekdami šios prievolės išvengti, o kartu apgaule įgyti ir daugiau lėšų, bendrininkai ir sukūrė „verslo planą“.

Nepagrįstas ir V. R. G. kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso reikalavimus, nes atsisakė išreikalauti ir į nagrinėjamą baudžiamąją bylą pateikti duomenis apie išskirtoje V. P. baudžiamojoje byloje esančius procesinius rezultatus, kadangi tokiais duomenimis, tikėtina, kasatorė galėjo grįsti savo gynybą. Pažymėtina, kad kokių nors esminių įvykių po baudžiamosios bylos išskyrimo neįvyko ir naujų įrodymų nebuvo surinkta, o Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 25 d. nutartimi baudžiamasis procesas V. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Taigi kokių nors naujų ir V. R. G. ir jos gynėjui nežinomų duomenų išskirtoje baudžiamojoje byloje nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas jokių pažeidimų nepadarė.

V. R. žemės sklypus bankui įkeitė sudarydamas notarines sutartis. Notarine forma patvirtintose sutartyse yra nurodyta žemės sklypų vertė – 100 000 Lt (28 962 Eur). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalį pripažįstama, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Taigi žemės sklypų vertė buvo tik 100 000 Lt (28 962 Eur), o V. R. išduotas 680 000 Lt (196 941,61 Eur) kreditas. Be to, UAB Medicinos banko Kreditavimo taisyklėse, patvirtintose banko valdybos 2006 m. spalio 3 d. nutarimu, nebuvo numatyta galimybė kredituoti vien tik pagal užstatą. Jis nelaikomas pirminiu kredito grąžinimo šaltiniu ir pirmajame kredito rizikos etape iš viso nevertinamas. Nustatant kreditavimo riziką yra vertinama kliento finansinė padėtis (retrospektyva) ir verslo plano vertinimas (perspektyva). Užstatas – tai antrinis šaltinis, atliekantis užtikrinimo priemonės funkcijas. Asmeniui negaunant pajamų ir neketinant vykdyti savo verslo plano, pagal galiojusius banko vidaus aktus V. R. iš viso negalėjo būti kredituojamas, nepriklausomai nuo užstato. Priešingu atveju susiklostytų ne kreditavimo, bet nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo santykiai. Šį teiginį patvirtina UAB Medicinos banko Kreditavimo taisyklių 1.4 punktas, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad užtikrinimo priemonė laikytina antriniu garantu, jeigu verslas neakumuliuotų pakankamo pinigų srauto. Taigi nepagrįstai teigiama, kad bankui padaryta žala pasireiškė tik netiesioginiais nuostoliais (negautomis pajamomis) dėl sumažėjusios bankui įkeisto turto vertės.

Teiginiai apie V. R. vykdytą individualią veiklą neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Darydamas tokias išvadas pirmosios instancijos teismas ignoravo ir nenurodė, kodėl nesivadovauja iš oficialių valstybės institucijų gautais objektyviais ir neabejotinai patikimais įrodymais – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. birželio 5 d. raštu, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis. Juo labiau kad ir pats V. R. parodė pagal verslo liudijimą nedirbęs, pajamų negavęs – tik pasirašinėjęs Z. U. jam pateiktus dokumentus, kuriuose buvo nurodyti žinomai neteisingi duomenys, ir taip apgavo banką.

Taigi tiek Valstybinės mokesčių inspekcijos, tiek Valstybinio socialinio draudimo fondo pateikti duomenys, tiek paties V. R. parodymai, taip pat UAB „Š“ apskaitos dokumentai, specialisto išvados duoda pagrindą išvadai, kad V. R. pasirašė ir pateikė bankui nusikalstamos veikos organizatorės Z. U. jam perduotus dokumentus, kuriuose buvo nurodyti žinomai neteisingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys.

V. R. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta du kartus ir nė vienoje apklausoje nenurodė konkrečių vietų, kur buvo laikomi rąstiniai nameliai. Baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme 2016 m. birželio 9 d. V. R. G. parodė, kad turėjo būti ir turto perdavimo aktas, t. y. teigė, kad nameliai buvo perduoti. Tuo tarpu V. R. viso baudžiamosios bylos proceso metu nuosekliai teigė, kad pinigus V. R. G. ir V. P. pervedė, tačiau jos namelių neperdavė, jis tų namelių nematė. Pažymėtina, kad V. R. G. savo parodymus teisme pakeitė ir parodė, kad tai buvo visai ne nameliai, o rąstai. Esant tokiems iš esmės prieštaringiems V. R. bei V. R. G. parodymams, ikiteisminio tyrimo metu ieškoti namelių, o gal rąstų ir bandyti įsitikinti, ar jie egzistuoja tikrovėje, nebuvo pagrindo ir galimybių. Jeigu V. R. G. vis dėlto turėjo namelius, kodėl ji tų namelių neperdavė V. R. – juk pinigai jai buvo sumokėti ir niekas netrukdė jai tų namelių perduoti net ir vykstant ikiteisminiam tyrimui ar teismo procesui. V. R. G. teiginiai, kad nameliai buvo ir egzistavo tikrovėje, yra deklaratyvūs ir neinformatyvūs, neparemti konkrečiais duomenimis, o nekonkrečių teiginių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad V. R. G. jokių namelių neturėjo ir jų nesiruošė niekam perduoti, sutartys dėl namelių pardavimo yra fiktyvios ir buvo sudedamoji apgaulės, panaudotos gaunant kreditą iš UAB Medicinos banko, dalis. Apeliacinės instancijos teismo išvados yra pagrįstos, logiškos ir atitinka faktines bylos aplinkybes.

Kasatorių teiginiai apie teismų padarytus BPK 10, 22 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 33 straipsnio 2 dalies, 44 straipsnio, 45 straipsnio 7 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus yra deklaratyvūs ir jais iš esmės išreiškiamas nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu.

Civilinio ieškovo UAB Medicinos banko atstovas UAB Medicinos banko Teisės departamento teisininkas Povilas Valiukas atsiliepimu į kasacinius skundus prašo kasacinius skundus atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. UAB Medicinos banko atstovas atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

Z. U., V. R. G. ir V. R., panaudodami apgaulę, suklaidino banką dėl prisiimamos kreditavimo rizikos. Dėl to bankas V. R. išdavė 680 000 Lt (196 941,61 Eur) kaimo turizmo verslui plėtoti. Žinodamas tikruosius Z. U., V. R. G. ir V. R. ketinimus, faktinę V. R. finansinę būklę, bankas jo negalėjo kredituoti ir nebūtų kreditavęs.

Šios veikos esminis požymis – apgaulė – pasireiškė melagingų duomenų, kurie turėjo esminę įtaką kreditavimo rizikos įvertinimui, pateikimu. Nustatant kreditavimo riziką (t. y. bankui apsisprendžiant, ar kredito gavėjui bus perduotos lėšos) vertinama kliento finansinė padėtis (retrospektyva) ir verslo planas (perspektyva).

Banko valdybos 2006 m. spalio 3 d. nutarimu patvirtintose Kreditavimo taisyklėse (toliau – ir Kreditavimo taisyklės) nebuvo numatyta galimybė kredituoti vien tik pagal užstatą. Užstatas nelaikomas pirminiu kredito grąžinimo šaltiniu ir pirmajame kredito rizikos etape nevertinamas. Užstatas – tai antrinis šaltinis, atliekantis užtikrinimo priemonės funkcijas. Asmeniui negaunant pajamų ir neketinant vykdyti savo verslo plano, pagal galiojusius banko vidaus aktus V. R. negalėjo būti iš viso kredituojamas, nepriklausomai nuo užstato.

Būsimo kliento finansinės padėties įvertinimas buvo reglamentuotas banko valdybos 2006 m. vasario 28 d. nutarimu patvirtintoje Skolininko vertinimo tvarkoje (toliau – ir Skolininko vertinimo tvarka), pagal kurią sprendžiant, ar fizinis asmuo kredituotinas, buvo vertinamos šeimos pajamos (vidurkis vienam asmeniui), pajamų pastovumas ir pajamų pakankamumas atsiskaityti su banku pagal sudaromą kredito sutartį.

Kauno filialo paskolų komitetas, priimdamas sprendimą dėl kredito V. R. suteikimo, vadovavosi V. R. pateikta informacija tiek apie retrospektyvinius duomenis – jo pajamas, tiek apie perspektyvius srautus – pajamas iš ketinamo plėtoti kaimo turizmo verslo.

Taigi nurodytos Kreditavimo taisyklių, Skolininko vertinimo tvarkos nuostatos ir Kauno filialo paskolų komiteto vertintos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad bankui apsisprendžiant suteikti kreditą V. R. jo gaunamos pajamos ir ketinamas plėtoti verslas, kuris akumuliuotų pajamas, turėjo esminę įtaką.

V. R., pagrįsdamas nurodytas pajamas, bankui pateikė Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą su tariamomis pajamomis nuo 2006 metų vasario mėnesio, jo vardu išduotą verslo liudijimą, UAB „Š“ 2007 m. kovo 20 d. pažymą apie gaunamą darbo užmokestį, 2006 m. metinę pajamų mokesčio deklaraciją apie neva uždirbtas 46 900 Lt (13 583,18 Eur) pajamas ir sumokėtus 1650 Lt (477,87 Eur) mokesčius, ant kurios buvo uždėta Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kauno skyriaus gavimo 2007 m. kovo 14 d. žyma, taip pat nurodytas specialistės vardas ir pavardė.

Ikiteisminio tyrimo metu buvo gautas Valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. birželio 5 d. raštas Nr. (27.4-30-3)-RD-3083, kuriame nurodyta, kad V. R. gyventojo pajamų mokesčio ir turto deklaracijų už 2006 m. mokestinį laikotarpį nebuvo teikęs ir verslo liudijimų 2006–2007 m. nebuvo įsigijęs – verslo liudijimą jis buvo įsigijęs tik 2007 m. vasario 21 d. – kovo 22 d. Tokie pat duomenys buvo gauti ir iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos elektroninės informacinės sistemos.

Ir ikiteisminio tyrimo metu, ir duodamas parodymus teisme V. R. teigė, kad jis tik 2006 metų rudenį grįžo į Lietuvą; prieš tai šešerius metus gyveno Ispanijoje. V. R. UAB „Š“ dirbo be dokumentų. Paaiškindamas savo pajamų dydį jis nurodė, kad už suremontuotus butus per mėnesį vidutiniškai gaudavo apie 2000–2500 Lt (579,24–724,05 Eur). UAB „Š“ jis buvo oficialiai įdarbintas Z. U. nurodymu tik tam, kad gautų kreditą. Panašias V. R. pajamas įvardijo ir liudytojas A. K.

Skolininko vertinimo tvarkos 38 punkte buvo numatyta, kad nustatant fizinių asmenų, kuriems suteiktas kreditas, finansinę būklę naudojamasi pažymomis apie kredito suteikimo metu gaunamas pajamas arba praėjusiais metais gautas pajamas.

Taigi bankas, spręsdamas dėl kreditavimo rizikos ir galimybės suteikti kreditą, buvo aiškiai nusistatęs, kad vertina fizinio asmens pajamas, kurių gavimą galima pagrįsti oficialiais dokumentais. Banko vidaus teisės aktai nenumatė galimybės kredituoti asmenų, negalinčių dokumentais pagrįsti savo finansinės būklės. Būtent siekiant įtikinti banką apie V. R. teisėtai vykdomą ūkinę veiklą, stabiliai gaunamas pajamas ir suklaidinti dėl prisiimamos kreditavimo rizikos bankui buvo pateikti prieš tai nurodyti žinomai suklastoti dokumentai. Faktą, kad šie dokumentai buvo suklastoti, patvirtino tiek V. R., tiek oficialūs valstybės institucijų pateikti duomenys. Būtent kredito gavėjas turi pareigą pateikti teisingus duomenis bankui – negalimas toks aiškinimas, kad asmuo, siekiantis gauti kreditą, turi teisę meluoti, klastoti dokumentus, o kredito davėjas prisiima riziką išsiaiškinti šias aplinkybes.

Civilinio ieškovo apgaulė taip pat pasireiškė tuo, kad bankui pateiktas verslo planas niekada nebuvo vykdomas, t. y., siekiant gauti kreditą iš banko, kredito davėjas buvo įtikintas, jog pinigai bus investuoti į kaimo turizmo verslą ir gaunamos pajamos bus skirtos kreditui grąžinti. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gauti įrodymai patvirtina, kad kaltinamieji neturėjo tikslo užsiimti kaimo turizmo veikla, o gautas lėšas siekė išimtinai pasidalinti tarpusavyje.

Pagal Kreditavimo taisyklių 4.7 punktą sprendimui priimti taip pat nepakako įvertinti vien tik esamos kliento finansinės būklės. Kreditai suteikiami atsižvelgiant į tai, kaip jie bus grąžinti iš būsimos veiklos.

Verslo plane buvo numatyta, kad V. R. iš banko pasiskolintas lėšas investuos į kaimo turizmo verslą: pirks namelius, namų apyvokos daiktus, taip pat investuos 90 000 Lt (26 065,80 Eur) savo asmeninių lėšų. Kaimo turizmo verslas turėjo generuoti pajamas, o šios turėjo būti panaudotos kreditui grąžinti. Pagal pateiktą verslo planą jau pirmaisiais metais turėjo būti uždirbta 146 250 Lt (42 356,93 Eur) pajamų, o pelnas siekti 105 988 Lt (30 696,25 Eur). Būsimos gaunamos pajamos turėjo užtikrinti, kad iš jų galės būti dengiamas kreditas. Ketinimas plėtoti kaimo turizmo verslą ir iš to gausimos pajamos taip pat turėjo esminę reikšmę priimant sprendimą išduoti kreditą.

Taigi nurodyti duomenys turėjo esminę reikšmę sprendžiant kreditavimo klausimą ir vertinant prisiimamą riziką, tačiau jie neatitiko tikrovės: V. R. negavo pajamų pagal verslo liudijimą ir iš darbo santykių; neturėjo 90 000 Lt nuosavų lėšų; kaimo turizmo verslo niekada neplėtojo (nebuvo įsigytos tam būtinos priemonės: nameliai, namų apyvokos daiktai, pradėti pasiruošimo darbai ir t. t.), o iš banko gautos lėšos buvo užvaldytos Z. U., V. R. G., V. R. ir tarpusavyje pasidalintos.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja E. J. paaiškino, kad ji buvo tik formali UAB „Š“ direktorė, o visą įmonės veiklą kontroliavo Z. U. Šiuos parodymus ji patvirtino ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Z. U. E. J. duodavo nurodymus, kokius dokumentus pasirašyti, kontroliavo įmonės turimas lėšas. E. J. parodė, kad fiktyvias namelių, namų apyvokos daiktų pirkimo–pardavimo sutartis jai pasirašyti davė būtent Z. U. E. J. negalėjo paaiškinti, kokių namelių pirkimo–pardavimo procese UAB „Š“ neva tarpininkauja, kur šie nameliai yra, kaip atrodo ir pan. Taip pat ji negalėjo nurodyti, kokius namų apyvokos daiktus UAB „Š“ buvo įsipareigojusi nupirkti V. R.

Baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme Z. U. ir V. P. ėmė teigti, kad neva fiktyvias sutartis parengė banko darbuotoja A. M., tačiau ji šias aplinkybes paneigė teismo posėdžio metu. Ikiteisminio tyrimo metu Z. U., V. R. G., V. R. laikėsi visiškai kitos pozicijos dėl šių sutarčių sudarymo aplinkybių. Liudytoja E. J. ikiteisminio tyrimo metu aiškiai nurodė, kad sutartis davė pasirašyti Z. U..

Ikiteisminio tyrimo metu V. R. G. taip ir nenurodė, kur buvo laikomas tariamas namelis, ir teigė, jog jis tikrai buvo perduotas V. R. Tuo tarpu baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme V. R. G., atsakinėdama į prokuroro ir civilinio ieškovo užduodamus klausimus, jau teigė, kad namelis buvo jos V. R. parduotoje žemėje, o vėliau davė dar kitus paaiškinimus, kad jie buvo kažkokiose fermose. Prokurorui paprašius V. R. nurodyti, ar jis įsigytoje žemėje matė statinius, statybines medžiagas, jis teigė nematęs.

Baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme V. R. pripažino neturėjęs verslo plane įvardytų 90 000 Lt (26 065,80 Eur) nuosavų lėšų ir jokių, bent paruošiamųjų, darbų kaimo turizmo verslui plėtoti neatliko. V. R. negalėjo paaiškinti, kokius konkrečiai namelius turėjo įsigyti iš V. R. G. ir V. P.

Taigi V. R. net neįsivaizdavo, kokius tariamus namelius jis perka. Atitinkamai kritiškai vertintini ir teiginiai, kad jis turėjo tikslą užsiimti kaimo turizmo verslu. Akivaizdu, kad asmuo, imdamas 680 000 Lt (196 941,61 Eur) kreditą iš banko, planuodamas investuoti 90 000 Lt (26 065,80 Eur) nuosavų lėšų ir ketindamas gauti pelną, turi aiškiai žinoti, ką jis perka ir kad šis pirkinys sudarys galimybes įgyvendinti jo verslo planą.

V. R. G. nenuoseklūs ir prieštaringi parodymai taip pat patvirtina, kad parduodamas namelis realiai neegzistavo. 2007 m. kovo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodoma, kad namelio pardavėja yra V. R. G. Taigi nėra pagrindo teigti, kad ji šią sutartį sudarė A. P. vardu. Kritiškai vertintinas ir teiginys, kad banko darbuotojai galėjo parengti ir duoti pasirašyti sutartį, nes visiškai nesuprantama, iš kur banko darbuotojai galėjo žinoti, kad V. R. G. sutuoktinis turi parduodamą namelį ir tikrai nori jį parduoti, o jei vis dėlto žinojo, tai tada neaišku, kodėl neprašė, kad sutartį pasirašytų būtent jis. Be to, V. R. G., kaip ir V. R., taip pat negalėjo apibūdinti neva parduoto turto. Viena vertus, ikiteisminio tyrimo metu ir baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme ji teigė, kad buvo parduoti keli nameliai, tačiau civiliniam ieškovui pasiteiravus, kodėl sutartyje minimas tik vienas namelis, negalėjo to paaiškinti. Ikiteisminio tyrimo metu V. R. G. nenurodė, kur konkrečiai buvo namelis, o teigė, kad jį perdavė V. R. Tik baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme ji pradėjo nurodyti galimas namelio vietas.

Verslo plane taip pat buvo numatytas konkretus kilnojamasis turtas, būtinas kaimo turizmo verslui plėtoti: baldai, buitinė technika, santechnika. Liudytoja E. J., UAB „Š“ vardu pasirašiusi sutartį, pagal kurią V. R. turėjo būti parduoti namų apyvokos daiktai, negalėjo paaiškinti, kokie tai konkrečiai daiktai, iš kur jie būtų buvę perkami ir pan. Tai leidžia teigti, kad nei V. R., nei Z. U. neketino realiai pirkti nurodytų daiktų, nes jie ir nebuvo reikalingi – kaimo turizmo verslo nebuvo ketinta vykdyti, o sutartis buvo būtina siekiant užvaldyti banko lėšas. Būtent per fiktyvias tariamo namelio, namų apyvokos daiktų pirkimo–pardavimo sutartis buvo užvaldytos V. R. išduoto kredito lėšos.

Kredito paskirtis aiškiai atsispindėjo verslo plane, o tariamą verslo plano vykdymą, taigi ir galimybę naudoti kredito lėšas, patvirtino V. R., V. R. G., UAB „Š“ namelio, namų apyvokos daiktų pirkimo–pardavimo sutartys, kuriose buvo nurodyta, kad V. R. turėjo įsigyti iš V. R. G., UAB „Š“ poilsinės paskirties namelį, namų apyvokos daiktus. Nepateikus šių sutarčių, kurios neva įrodė verslo plano vykdymą, bankas nebūtų kaltinamiesiems perdavęs kredito lėšų.

Ikiteisminio tyrimo metu nė vienas iš kaltinamų asmenų nesugebėjo paaiškinti, kaip atrodė, kur buvo laikomas tariamai pirktas turtas. Be to, V. R. 2007 m. balandžio 13 d. prašyme nurodė, kad jis nebeketina iš UAB „Š“ pirkti namų apyvokos daiktų, ir paprašė jam grąžinti sumokėtus 60 000 Lt (17 377,20 Eur). Šios aplinkybės patvirtina, kad nebuvo įsigyta jokių realių priemonių kaimo turizmo verslui plėtoti, o V. R. elgesys buvo nukreiptas tik į lėšų paskirstymą tarpusavyje.

Nors V. R. ir kitiems bendrininkams inkriminuota veika reiškėsi civilinių teisinių santykių kontekste sudarant civilinius sandorius, tačiau akivaizdu, jog šie santykiai peraugo į baudžiamuosius.

Šiuo atveju buvo sukurta sudėtinga nusikalstamos veikos schema, klastojami dokumentai, parengtas fiktyvus verslo planas, imituoti tariamieji sandoriai ir jais buvo pasisavintos kredito lėšos, o pats kredito gavėjas jokio verslo, kurį teigė plėtosiąs, nekūrė, pajamų iš jo neuždirbo ir šiuo metu neturi jokio turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, skolos bankui nedengia (jis mokėjo įmokas bankui tik iki 2007 m. lapkričio 30 d., nors kreditas ir palūkanos turėjo būti mokamos iki 2017 m. kovo 3 d.). Turto, iš kurio bankas galėtų gauti savo reikalavimo patenkinimą, taip pat nėra. Taigi esant tokiai situacijai banko galimybės išieškoti kredito lėšas iš V. R. civiline tvarka buvo panaikintos, o galimybė nukreipti išieškojimą į V. R. G., Z. U. apskritai buvo neįmanoma, nes jų su banku nesiejo sutartiniai santykiai ir tiesiogiai bankui jos neturi jokių įsipareigojimų.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gegužės 18 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIwLTUxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-120-511/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-120-511/2017">2K-120-511/2017</a> nutarė atmesti Z. U. ir V. P. kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. nutarties. Šioje baudžiamojoje byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl apgaulės panaudojimo gaunant kreditą iš UAB Medicinos banko ir pripažinta, kad Z. U. ir kiti bendrininkai padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą. Bankas šioje byloje buvo civilinis ieškovas. Tiek minimoje, tiek dabar nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės iš esmės panašios: bankui buvo pateikti fiktyvūs verslo planai, suklastoti kredito gavėjų pajamas patvirtinantys dokumentai, abiem atvejais kaltinamieji aktai surašyti ir baudžiamosios bylos pradėtos pagal tą patį banko pareiškimą. Kasacinio teismo išaiškinimai dėl apgaulės panaudojimo, banko veiklos vertinimo baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIwLTUxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-120-511/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-120-511/2017">2K-120-511/2017</a> turėtų būti vertintini kaip precedentas šiuo metu nagrinėjamoje byloje.

Pažymėtina, kad bankas nesiekė, kad tarp jo ir V. R. susiklostytų pirkimo–pardavimo santykiai. Bankas ir V. R. nesitarė, kad šiam pakanka už kredito lėšas nusipirkti įkeistus žemės sklypus, o jei jis negrąžins kredito, tuomet bankas realizuos įkeistą turtą ir tuo jo atsakomybė pasibaigs. Bankas siekė, kad tarp jo ir V. R. susiklostytų kreditavimo santykiai.

Sprendimą išduoti kreditą pirmiausia lemia ne konkreti užtikrinimo priemonė, o pakankamai geras asmens mokumas ir planuojama vykdyti veikla (pateiktas verslo planas). Jei bankas būtų žinojęs, kad V. R. buvo nemokus, neketino vykdyti savo pateikto verslo plano, nebūtų jam išdavęs kredito. Akivaizdu, kad bankui priimant sprendimą perduoti savo pinigus kredito gavėjui pagal 2007 m. kovo 30 d. kredito sutartį nebuvo priimtina, kad šis tik įkeistų turtą. Dėl to Z. U., V. R. G., V. R. atsirado poreikis klastoti dokumentus, įrodinėti žymiai didesnes V. R. pajamas, nei kad jos buvo, sudarinėti fiktyvius sandorius, pagrindžiančius tariamą kaimo turizmo veiklą. Jei jie nebūtų atlikę pirmiau nurodytų apgaulingų veiksmų, bankas nebūtų perdavęs savo turto V. R. Esant tokiai situacijai nėra pagrindo teigti, kad V. R. atsakomybė gali būti apribota tik įkeistu turtu. Pateikus melagingą informaciją apie V. R. pajamas, tariamą verslo planą, bankas buvo iš esmės suklaidintas dėl kreditavimo rizikos, perspektyvos atgauti paskolintas lėšas ir tikrųjų V. R. ketinimų.

V. R. G. teiginiai, kad bankas turėjo ją informuoti apie priverstinį įkeistų žemės sklypų realizavimą, ji būtų juos pirkusi už didesnę kainą ir pan., vertinti kaip nesusiję su nagrinėjama baudžiamąja byla. Įkeisto turto priverstinio pardavimo veiksmus atlieka antstolis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Bankas neturėjo įsipareigojimų įsitikinti, ar V. R. G. pageidauja pirkti minėtus įkeistus žemės sklypus.

Akivaizdu, kad Z. U., V. R. G., V. R. turi tikslą išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl jų parodymai turi būti vertinami labai atsargiai. Vien tik tai, kad jie iškelia neįtikėtinas versijas, nurodo, kad jų neva parduoti daiktai egzistavo, savaime negali reikšti, jog taip ir buvo.

Bankas 2011 m. balandžio 18 d. pareiškimu dėl UAB „Š“ ir su ja susijusių asmenų galimai padarytų nusikalstamų veikų kreipėsi į Lietuvos kriminalinės policijos biurą. Šiuo pareiškimu buvo pateikta informacija dėl šešių kreditų, kurie galėjo būti gauti iš banko apgaulės būdu. Tik vienas iš šių kreditų buvo suteiktas V. R. Bankas, aprašydamas faktines kredito V. R. suteikimo aplinkybes, išreiškė įtarimą, kad darant nusikalstamą veiką galėjo prisidėti ir banko darbuotojai. Kaip matyti iš policijai pateikto pareiškimo, esminės pažeidimų aplinkybės yra susijusios su tuo, kad kredito sutartimi V. R. buvo išduota 680 000 Lt (196 941,61 Eur) suma (paraiškoje nurodyta 600 000 Lt (173 772,01 Eur)), pateikti suklastoti duomenys apie V. R., išreikštos abejonės dėl verslo plano realumo.

Šiuo konkrečiu atveju apgaulė pasireiškė tuo, kad bankas buvo suklaidintas dėl V. R. pajamų ir ketinimo plėtoti kaimo turizmo verslą. Šis klaidinimas nebuvo paremtas tik jo pasakojimais ar panašiomis aplinkybėmis. Siekiant apgaulės būdu užvaldyti kredito lėšas, bankui buvo pateikti suklastoti ir neva valstybės institucijų išduoti oficialūs dokumentai, t. y. 2006 m. metinė pajamų mokesčio deklaracija, verslo liudijimas, taip pat Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalas. Šių, norint gauti kreditą, būtinų pateikti dokumentų gavimo momentu nebuvo žinoma, kad tai yra klastotės. Pažymėtina, kad V. R. neva gaunamos pajamos buvo grindžiamos oficialiais dokumentais, visi jie buvo su šio asmens rekvizitais, parašais.

Nors Z. U., V. R. G., V. R. teigia, kad verslo planą parengė banko darbuotojai, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu tai patvirtinančių objektyvių įrodymų nebuvo gauta. Nė vienas liudytojas tokių teiginių nepatvirtino, nebuvo su tuo susijusių daiktinių įrodymų ir kt.

V. R. turėjo įsigyti / pastatyti konkrečius daiktus, kurie turėjo būti naudojami kaimo turizmo verslui plėtoti: namelį iš V. R. G., namų apyvokos daiktus iš UAB „Š“ kuriai realiai vadovavo Z. U., namelį ir pirtį iš V. P. V. R., pagal šį verslo planą pateikdamas fiktyvias sutartis, užvaldė banko lėšas ir jos buvo paskirstytos tarpusavyje. Duomenų, kad verslo planas būtų buvęs vykdomas, nėra. Bankui verslo planas tiko toks, koks buvo aprašytas, tačiau ne toks, koks realiai buvo įgyvendintas, t. y. banko lėšos pasisavintos, o ne panaudotos verslui plėtoti. Įrodymų, kad banko darbuotojai galėjo žinoti apie verslo plano fiktyvumą, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta, tokių įrodymų nepateikė ir patys kaltinti asmenys.

Paminėtina ir tai, kad V. R. perkamas namelis nebuvo pastatytas ant įsigyto žemės sklypo. Remiantis verslo planu, lėšos buvo reikalingos tiek žemės sklypui, tiek nameliams ir inventoriui pirkti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.171 straipsnio 12 dalies redakcijoje, galiojusioje kredito sutarties sudarymo metu, buvo numatyta, kad, įkeičiant žemę, kaip priklausiniai įkeičiami ir ant jos esantys statiniai, jei hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Jeigu įkeičiant žemę statiniai neįkeičiami, pardavus įkeistą žemę varžytynėse, statinių savininkas įgyja teisę į žemės servitutą. Jei varžytynėse parduodamas įkeistas žemės sklypas, ant kurio stovi kitam asmeniui (ne žemės savininkui) nuosavybės teise priklausantys statiniai, įsigijusiam varžytynėse žemę asmeniui pereina buvusio žemės savininko teisės ir pareigos, kurias turėjo statinių savininkas.

V. R. pagal verslo planą įsigijus žemės sklypus, buvo sudarytas hipotekos lakštas, kuriame nebuvo numatyta kokių nors išimčių dėl to, kad ant žemės sklypo esantys kiti daiktai gali būti laikomi neįkeistais. Būtent perkamuose žemės sklypuose ir turėjo būti plėtojamas kaimo turizmo verslas, įskaitant ir tam skirtų namų, pirties statymą. Tai patvirtina, kad bankas neatsisakė V. R. perkamo turto įkeitimo, o atvirkščiai – iš minėtų CK nuostatų išplaukia, kad bankui turėjo būti įkeisti ir statytini nameliai.

Nameliai turėjo būti įsigyjami ir statomi. Jų įkeitimas jiems dar fiziškai nesant sukurtiems neįmanomas, nes CK 4.171 straipsnio 1 dalyje imperatyviai numatyta, kad hipotekos objektu gali būti atskiri viešame registre registruojami daiktai. Jei dar nėra pastatyto namo, akivaizdu, kad jis negali būti įregistruotas registre kaip egzistuojantis objektas.

Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad banko atsakingi darbuotojai neatidavė kredito lėšų V. R. tik pagal jo prašymą. Kaip ir buvo numatyta Kreditavimo taisyklių 7.2 punkte, iš jo buvo pareikalauta mokėjimą patvirtinančių dokumentų. Dėl to bankui ir buvo pateiktos fiktyvios sutartys neva įgyvendinant verslo planą. Taigi bankas lėšas suteikė tik gavęs reikiamus dokumentus.

Banko lėšos buvo užvaldytos jau 2007 m. balandžio 3 d., kai pagal fiktyvias pirkimo–pardavimo sutartis jos buvo pervestos UAB „Š“ V. R. G. ir V. P. Pagal kredito sutartį kreditas turėjo būti pradėtas grąžinti nuo 2007 m. rugsėjo 3 d., o palūkanos mokamos kiekvieno mėnesio paskutinę dieną. Atsižvelgiant į faktinį banko lėšų užvaldymo momentą ir mokėjimų grafiką pagal kredito sutartį, akivaizdu, kad iki nusikalstamos veikos baigimo momento net nebuvo ką kontroliuoti, nes V. R. neturėjo pareigos atlikti mokėjimų.

Esminė apgaulė šioje byloje pasireiškė klastojant dokumentus. Dokumentų klastojimas jau savaime yra nusikalstama veika, kurią ne visada ištiria teisėsaugos institucijos. Tai, kad privatus juridinis asmuo nesugebėjo nustatyti daromo nusikaltimo, negali reikšti, jog jis elgėsi neatsakingai ir dėl kaltų asmenų veikos nepatyrė žalos.

Bylą nagrinėjant teisme apklausiant V. R. sandorio administratorę R. M., taip pat civilinio ieškovo atstovui duodant paaiškinimus dėl ieškinio buvo išsiaiškintos aplinkybės dėl išduotos kredito sumos. Kaip paaiškino R. M., tikėtina, kad bendraujant su V. R. galėjo būti sutarta, jog jam reikalingas didesnis – 680 000 Lt (196 941,61 Eur) kreditas, todėl ši suma ir buvo nurodyta visuose dokumentuose, tačiau pirminėje paraiškoje nebuvo pakeista.

Pažymėtina, kad galutinis susitarimas tarp kredito gavėjo ir banko dėl kredito dydžio atsispindi kredito sutartyje. Ir V. R., ir bankui tuo metu tiko 680 000 Lt (196 941,61 Eur) suma. Visa ši suma buvo pervesta į V. R. banko sąskaitą, šias lėšas jis pasiėmė. Tai, kad jam buvo išduotas 80 000 Lt (23 169,60 Eur) didesnis kreditas, nei buvo nurodytas paraiškoje, savaime neleidžia teigti, kad kreditas buvo išduotas nepagrįstai, nes akivaizdu, kad paskolų komitetas svarstė 680 000 Lt (196 941,61 Eur) dydžio išdavimo klausimą, vertino V. R. pajamas, verslo planą, pateikiamą užtikrinimo priemonę.

Bankas, pateikdamas pareiškimą dėl galimai padarytų nusikaltimų, atskleidė visą turimą informaciją, įskaitant ir informaciją apie savo darbuotojus. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiami visi su kreditavimo procesu susiję darbuotojai, tiriamos svarbios bylai aplinkybės. Šio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad banko darbuotojai būtų bendrininkavę darant nusikalstamą veiką ar padarę kitus reikšmingus pažeidimus. Nesant duomenų, kokie veiksmai galėjo lemti, kad neva bankas yra atsakingas už tai, kad apgaulės būdu buvo užvaldytos jo lėšos, negali būti daroma išvada, jog bankas yra kaltas dėl Z. U., V. R. G., V. R. padarytos žalos.

V. R. G. kasacinio skundo teiginys, kad teismai neįvertino to, jog Lietuvos bankas atliko patikrinimus banke, nesusijęs su nagrinėjama baudžiamąja byla. Lietuvos bankas atlieka visų Lietuvoje veikiančių kredito įstaigų veiklos priežiūrą. Ši priežiūra yra nuolatinė ir sisteminė ir savaime nesusijusi su kredito išdavimu V. R. Galimų auditų aplinkybės buvo išsiaiškintos dar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Banko atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad bankas pateikė Lietuvos kriminalinės policijos biurui pareiškimą dėl iš viso šešių galimai apgaulės būdu gautų kreditų, tarp jų ir dėl V. R. gauto kredito. Paties banko vidaus auditas dėl šio kredito suteikimo nebuvo atliktas. Lietuvos bankas apskritai neatlieka konkrečių kreditų išdavimo audito, o kredito įstaigų veiklą vertina kompleksiškai. Banko atstovas nurodė, kad tokio kaip V. R. kredito išdavimo audito Lietuvos bankas neatliko. Duomenų apie tokį auditą, kokiu teisiniu pagrindu jis galėjo būti atliktas, nepateikė ir gynyba.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Z. U., kuriai baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, bei jos gynėjo advokato E. Sergaičio ir V. R. G., kuriai baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, kasaciniai skundai atmestini.

Dėl kasacinių skundų turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje esančių įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, taip pat dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Šioje baudžiamojoje byloje kasaciniai skundai iš esmės yra paduoti dėl, kasatorių nuomone, netinkamo BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo. Vadinasi, kasaciniuose skunduose nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies reikalavimus.

Kita vertus, kasaciniuose skunduose ginčijamas bendrininkavimo nuostatų taikymas, o Z. U. ir jos gynėjo kasaciniame skunde – ir BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 1, 3 punktų, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų laikymasis, dėstomos apeliacinės instancijos teismo išvados, byloje esančių įrodymų turinys, pateikiamas savas jų vertinimas ir atitinkamai teigiama, kad: iš prokuroro apeliacinio skundo matyti, kad valstybinis kaltintojas prašė pripažinti Z. U. kalta dėl to, kad V. R. G. sudarė sandorius, kurių tikslas išvengti V. R. G. prievolės sumokėti pajamų mokestį pagal jos sudarytus nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius; tokiais apeliacinio skundo motyvais valstybinis kaltintojas pripažino, kad nusikalstamos veikos, kuria Z. U. buvo kaltinama šioje byloje, įrodyti nepavyko, todėl prašė ją pripažinti kalta dėl veikų, kurios šioje byloje net nebuvo tiriamos; teiginiai, kad Z. U. bendrininkavo ir organizavo kitų asmenų, tarp jų ir savo turtą pardavinėjusios V. R. G., veiksmus, yra niekuo nepagrįsti ir deklaratyvūs; apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį, nenurodė motyvų, kodėl jis kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertina tuos pačius baudžiamosios bylos įrodymus ir dėl to daro visiškai priešingas išvadas, pripažindamas Z. U. pareikštus kaltinimus pagrįstais; apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas; 2012 m. gruodžio 10 d. specialisto išvadą Nr. 5-2/224 „Dėl UAB „Š“ ūkinės-finansinės veiklos tyrimo rezultatų“ surašiusiai specialistei net nebuvo pateikta užduotis nustatyti visų V. R. gautų pajamų dydį ir išsamaus tyrimo šiuo klausimu specialistė neatliko, išvados neteikė; pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje baudžiamojoje byloje nenustatytos visos V. R. gautos pajamos, tarp jų ir gautos iš individualios veiklos, yra pagrįsta; iš šios išvados išplaukia ir kita pirmosios instancijos teismo padaryta teisinga išvada apie tai, kad aplinkybė, jog V. R. pateikė bankui neteisingus duomenis apie savo pajamas, neįrodyta konkrečiais baudžiamosios bylos duomenimis; be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš prokuroro apeliacinio skundo matyti, jog net ir pats valstybinis kaltintojas, nurodydamas, kad „faktiškai kreditas negalėjo būti grąžintas nei iš vykdytos V. R. individualios veiklos, gaunamų pajamų, nei iš neva numatomos vykdyti kaimo turizmo veiklos <…>“, pripažįsta, kad V. R. vis dėlto vykdė individualią veiklą; Z. U. taip pat nuosekliai, nuo pat jos ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. spalio 16 d. atliktos apklausos, aiškino, kad V. R. gaudavo pajamų iš individualios veiklos; V. R. G., apklausiama teisiamajame posėdyje, nurodė konkrečias vietas, kur buvo laikomi surenkami rąstiniai nameliai; tokie jos parodymai nėra paneigti baudžiamosios bylos duomenimis; banko darbuotojai liudytojai P. B. ir R. M. paaiškino, kad bankas nereikalavo įkeisti šių namelių kaip paskolos grąžinimo garanto, nes vien įkeičiamos žemės vertės pakako kreditui išduoti; pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir tai, kad V. R. parodymai apie tai, jog verslo planą jam parengė banko darbuotoja, kuri taip pat ir surašė paraišką gauti kreditą, nėra paneigti jokiais objektyviais baudžiamosios bylos duomenimis; Z. U. nuo pat pirmosios apklausos teigė, kad UAB „Š“ su UAB Medicinos banku ir V. R. buvo sudariusi tarpininkavimo sutartis, kurių pagrindu ji tarpininkavo dėl paskolos V. R. suteikimo; baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais yra vienareikšmiškai nustatyta, kad Z. U. buvo UAB „Š“ kurios pagrindinė veikla buvo tarpininkavimas, darbuotoja; iš baudžiamosios bylos duomenų taip pat matyti, kad V. R. tikrai mokėjo palūkanas bankui, įsigyto turto nepaslėpė – šį turtą UAB Medicinos bankas vėliau sėkmingai realizavo; apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad Z. U. pagrįstai buvo kaltinama, jog „<...> 2007-04-13 UAB „Š“ buhalterinėje apskaitoje buvo įformintas šių piniginių lėšų (60 000 Lt) grąžinimas V. R., per UAB „Š“ atskaitingą asmenį Z. U. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 030 <...>“; tačiau ne tik Z. U., bet ir V. R. paneigė aplinkybę, kad Z. U. perdavė jam 60 000 Lt (17 377,20 Eur), o nurodytame kasos išlaidų orderyje net vizualiai matyti (palyginti su kitais baudžiamojoje byloje esančiais Z. U. surašytais ar pasirašytais dokumentais), kad nėra nei Z. U. ranka rašyto teksto, nei jos parašo; aplinkybę, kad Z. U. nei surašė kasos išlaidų orderį Nr. 030, nei pasirašė jame, Z. U. nuosekliai įrodinėjo viso proceso metu ir net prašė skirti ekspertizę tam, kad būtų nustatyta, kas surašė ir pasirašė šį dokumentą; kredito (paskolos) gavėjas V. R. nėra pripažinęs, kad būtų ketinęs negrąžinti bankui kredito (paskolos); priešingai, jis nuosekliai teigė, kad ketino užsiimti kaimo turizmo verslu, tik vėliau esą supratęs, kad kita bendrakaltinamoji Z. U. jį apgavo; apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino to fakto, kad V. R. nebuvo pripažintas neveiksniu ar nesuvokiančiu savo prievolių santykiuose su kitais civilinės teisės subjektais ar juo labiau bankais; V. R., kaip kredito gavėjas, pasirašyta kredito sutartimi prisiėmė joje numatytas kredito gavėjo pareigas, garantavo bankui turįs teisę sudaryti sutartį, kad visi jo bankui pateikti dokumentai ir duomenys yra tikri ir teisingi; tokios V. R. garantijos yra daugiau nei pakankamos teigti, kad jam, kaip paskolos gavėjui, buvo suvokiamos tokios kredito sutarties su banku teisinės pasekmės; kita vertus, UAB Medicinos bankas, matydamas, kad kredito sutartis nėra tinkamai vykdoma, privalėjo imtis minėtoje sutartyje numatytų veiksmų; apeliacinės instancijos teismas nesuteikė didesnės reikšmės bendrininkavimo turiniui ir bendrininkų susitarimo, kaip ir tyčios, turinio neatskleidė, jos susiformavimo laiko nenurodė, žinojimo apie V. R., lygiai kaip ir apie kitų kaltinamųjų, veiksmų (neveikimo) turinį nepagrindė; V. R. G. niekuomet nežinojo nei V. R. mokumo, nei kredito sutarties su banku detalių – ji tik pardavinėjo jai ir savo sutuoktiniui A. P. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą; tam, kad V. R. gavo iš banko didesnę kredito sumą, nei prašė, ji negalėjo nei pritarti, nei nepritarti, nes apie ją irgi nieko nežinojo; ne ji ir ne jos dabar jau miręs sutuoktinis užsakė nekilnojamojo turto vertinimą – pats bankas užsiėmė nekilnojamojo turto vertinimu ir, būtent banko parinktos nekilnojamojo turto vertintojos nuomone, jų turėtas nekilnojamasis turtas kainavo sumą, kurios daugiau nei pakako V. R. prievolėms, susijusioms su iš banko paimtu kreditu, užtikrinti ir įvykdyti; A. P. nebuvo apklaustas nei apie medinius namelius, nei apie kokias nors kitas šios baudžiamosios bylos aplinkybes; jis mirė, o pareiga įrodyti, kad tie nameliai buvo, buvo perkelta jai, nors pagal nekaltumo prezumpcijos principą ji neprivalo įrodinėti savo nekaltumo; nei bankas, nei ikiteisminio tyrimo įstaiga niekuomet neieškojo medinių namelių (tiksliau, rąstų, iš kurių būtų surenkama pirtis ir rąstiniai nameliai), nors jie realiai buvo, ir jos sutuoktinis A. P. juos būtų parodęs žymiai geriau nei ji; ji yra pripažinta pagrįstai kaltinta tuo, kad esą nurodė priemones, būtinas nusikalstamai veikai vykdyti, t. y. asmens duomenis – vardą, pavardę, asmens kodą, banko pavadinimą bei jame esančios asmeninės sąskaitos numerį, reikalingus įrašyti į suklastotas sutartis ir mokėjimo nurodymus; toks kaltinimas yra absurdiškas, kadangi visi nurodyti rekvizitai yra teisingi, lygiai kaip niekuo nėra ydingas ir notarinis sandoris dėl nekilnojamojo turto pirkimo; kaltinimas ir jos (kasatorės) pripažinimas, kad buvo kaltinta pagrįstai, yra visiškai prieštaringas dar ir dėl to, kad iš tokio kaltinimo ir jo pripažinimo pagrįstu neįmanoma suprasti, ar pats notarinis sandoris dėl nekilnojamojo turto – žemės sklypų pirkimo (parduodamas turtas priklausė ne tik jai, bet ir mirusiems asmenims – sutuoktiniui A. P. ir sūnui J. G.) yra kuo nors ydingas; kaltinimas niekuomet neturėjo kokių nors pretenzijų jau mirusiems jos artimiausiems šeimos nariams, nors tuo metu, kada buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jie buvo dar gyvi ir ji galėjo realizuoti savo teises į gynybą, grįsdama savo gynybinę poziciją ir savo šeimos narių parodymais, ir pan.

Taigi kasatoriai iš esmės šiais ir panašiais teiginiais neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl baudžiamosios bylos aplinkybių tyrimo ir įrodymų vertinimo. Pažymėtina, kad kasatorių teiginiai apie, jų nuomone, netinkamai pritaikytas bendrininkavimo nuostatas iš esmės grindžiami kasatorių išdėstyta sava versija (supratimu) apie faktines bylos aplinkybes, o tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo neatitinka kasatorės V. R. G. pozicijos (lūkesčių), laikoma baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 1, 3 punktų, 331 straipsnio 2 dalies) pažeidimu. Vadinasi, kasatorių argumentai dėl bendrininkavimo nuostatų taikymo iš esmės yra teisiškai neargumentuoti ir pateikti be konkrečių nuorodų į, kasatorių nuomone, netinkamai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą (jo dalis), tik formaliai nurodant, kad apeliacinės instancijos teismas neatskleidė bendrininkavimo turinio, o kasatorės V. R. G. minimi baudžiamojo proceso įstatymų straipsniai, kurių nuostatos, jos nuomone, yra pažeistos, taip pat nurodomi tik formaliai, nepateikiant teisinių argumentų BPK 376 straipsnio 1 dalies prasme. Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ar nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis), taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio teiginiai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Dėl to nurodyti kasacinių skundų teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs ir nesudarantys bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindo ir yra paliekami nenagrinėti.

Dėl kasatorių argumentų dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį

Esminis kasacinių skundų argumentas yra tas, kad, kasatorių nuomone, atitinkamai Z. U. ir V. R. G. veiksmuose nebuvo būtino sukčiavimo požymio – apgaulės. Be to, anot kasatorės V. R. G., teisinis santykis toks, koks nagrinėtas šioje baudžiamojoje byloje, savo esme yra išimtinai civilinis teisinis santykis, susijęs su kreditavimo teisiniais santykiais, t. y. paskolos išdavimo banke teisiniais santykiais. Toks kredito (paskolos) išdavimas, net ir tais atvejais, kai paskola negrąžinama, savo esme yra ne tik civilinis ginčas, bet ir baudžiamosios teisės prasme (netgi jei būtų pagrindo tokį santykį kriminalizuoti) yra visiškai kita, pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, kvalifikuojama nusikalstama veika.

Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytu nusikaltimu kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus, o jo dalykas yra turtinė nauda, kurią, panaudojęs apgaulę, kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia, be kita ko, svetimo turto įgijimu. Taigi sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Sukčiaujant apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto. Kartu pažymėtina, kad sukčiavimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo (institucija) patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMTIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-112/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-112/2012">2K-7-112/2012</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-255/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-255/2012">2K-7-255/2012</a>, 2K-311-677/2016, 2K-109-746/2017, 2K-159-696/2018).

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia įvairiais veiksmais, pavyzdžiui, minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-311-677/2016), tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus ar kaltininko turtinių prievolių įvykdymui pripažinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-255/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-255/2012">2K-7-255/2012</a>, 2K-7-322/2013, 2K-364-648/2016). Tuo atveju, jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Kaip papildomi taip pat taikytini kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos) bei nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-312/2013, 2K-410/2014, 2K-123/2014, nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-9/2013).

Kartu nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad sukčiavimas gali pasireikšti ir nukentėjusįjį apgaule įtraukiant į jam nenaudingą sandorį ir tokiu būdu užvaldant svetimą turtą. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių pagrindu. Viena vertus, civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama ar perleidžiama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Kita vertus, turto savininko įtraukimą į tokio pobūdžio sandorius gali lemti ir kitos šios sandorio šalies nesąžiningas elgesys. Tačiau pats savaime nesąžiningas sandorio šalies elgesys dar nereiškia sukčiavimo sudėties požymių buvimo jo padarytoje veikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-255/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-255/2012">2K-7-255/2012</a>). Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka paskolos paėmimo ir jos negrąžinimo sutartu laiku fakto, svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant tai, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz., sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008, 2K-133/2010, 2K-123/2014, 2K-311-677/2016).

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad: Z. U. surado V. R. ir įkalbėjo jį kreiptis į UAB Medicinos banką dėl kredito žemės sklypams ir tariamiems rąstiniams nameliams, pirčiai, namų apyvokos daiktams pirkti, t. y. tariamam kaimo turizmo verslui plėtoti; V. R. sutikus kreiptis į UAB Medicinos banką dėl kredito gavimo, Z. U. UAB „Š“ direktorei, nieko nežinančiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodė jį įdarbinti bendrovėje, o V. R. – pasidaryti verslo liudijimą; Z. U. V. R. pateikė 2007 m. kovo 13 d. paraišką gauti 600 000 Lt (173 772,01 Eur) kreditą, kurioje buvo nurodyta, kad V. R. gauna 4986,40 Lt (1444,04 Eur) darbo užmokestį, verslo liudijimo Nr. V0537345 Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą, kuriame buvo nurodytos V. R. 2006 metų vasarį – 2007 metų sausį gautų pajamų ir turėtų išlaidų sumos, verslo planą, kuriame buvo nurodyta, jog V. R. turi 90 000 Lt (26 065,80 Eur) nuosavų lėšų, ir nurodė jam šiuos dokumentus pasirašyti; V. R., vykdydamas Z. U. duotus nurodymus, pasirašė šiuose Z. U. jam pateiktuose dokumentuose; 2007 m. kovo 13 d. V. R. kartu su Z. U. nurodytus dokumentus, taip pat 2006 metų metinę V. R. pajamų mokesčio deklaraciją, kurioje buvo nurodyta, kad pagal verslo liudijimą 2006 metais iš vykdytos veiklos jis gavo 46 900 Lt (13 583,18 Eur) pajamų (per mėnesį vidutiniškai 3982,50 Lt (1153,41 Eur)), pateikė UAB Medicinos banko Kauno filialo direktoriaus pavaduotojai; V. R. G. ir V. P. pateikus duomenis, būtinus nusikalstamai veikai vykdyti, – savo asmens duomenis (vardą, pavardę, asmens kodą), taip pat banko pavadinimą ir jame esančius asmeninių sąskaitų numerius, reikalingus įrašyti į sutartis ir mokėjimo nurodymus, Z. U. organizavo trijų 2007 m. kovo 29 d. sutarčių, dviejose iš jų atitinkamai nurodant, kad V. R. G. ir V. P. už atitinkamai 250 000 Lt (72 405,00 Eur) ir 330 000 Lt (95 574,61 Eur), tarpininkaujant UAB „Š“ už tarpininkavimą gaunančiai atitinkamai 10 000 Lt (2896,20 Eur) ir 20 000 Lt (5792,40 Eur), parduoda, o V. R. perka rąstinius namelius ir pirtį, o vienoje – kad UAB „Š“ įsipareigoja už 60 000 Lt (17 377,20 Eur) nupirkti namų apyvokos daiktų V. R. kaimo turizmo verslui, sudarymą ir pasirašymą; V. R., V. R. G. ir V. P. šiose sutartyse pasirašė; V. R. ir Z. U. šias sutartis pateikė Kauno filialo direktoriaus pavaduotojai; 2007 m. kovo 30 d. V. R. pasirašė kredito sutartį, pagal kurią UAB Medicinos bankas jam suteikė 680 000 Lt (196 941,61 Eur) dydžio kreditą žemės sklypui, rąstiniams nameliams bei pirčiai pirkti ir kaimo turizmo sodybai įkurti, kurį 2007 m. balandžio 3 d. memorialiniu orderiu pervedė į UAB Medicinos banke esančią V. R. sąskaitą; V. R., iš UAB Medicinos banko gavęs nurodytą kreditą, 2007 m. balandžio 3 d. 20 000 Lt (5792,40 Eur) pervedė žemės sklypo pardavėjui J. G., 80 000 Lt (23 169,60 Eur) – žemės sklypo pardavėjai V. R. G., taip pat Z. U. nurodymu pervedė per du kartus 90 000 Lt (26 065,80 Eur) (atitinkamai 60 000 Lt (17 377,20 Eur) (UAB „Š“ buhalterinėje apskaitoje 2007 m. balandžio 13 d. buvo įformintas šių lėšų grąžinimas V. R. per UAB „Š“ atsakingą asmenį Z. U. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 30) ir 30 000 Lt (8688,60 Eur)) į UAB „Š“ 250 000 Lt (72 405,00 Eur) – į V. R. G. ir 230 000 Lt (66 612,60 Eur) – į V. P. banko sąskaitas, o 10 000 Lt (2896,20 Eur) liko jo banko sąskaitoje.

Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad: 1999 m. vasario 7 d. – 2007 m. vasario 6 d. V. R. niekur nedirbo ir darbo užmokesčio negavo; pagal „Sodros“ duomenis, įmonė 2007 metų vasarį–kovą V. R. buvo priskaičiavusi 518 Lt (150,02 Eur); V. R. UAB „Š“ buvo įdarbintas formaliai turint tikslą gauti kreditą; 2006 metų vasarį – 2007 m. vasario 20 d. V. R. pagal verslo liudijimą nedirbo ir pajamų negavo; V. R. verslo liudijimą buvo įsigijęs nuo 2007 m. vasario 21 d. ir turėjo jį iki 2007 m. kovo 22 d.; realiai verslo plane nurodytų 90 000 Lt (26 065,80 Eur) nuosavų lėšų, reikalingų kaimo turizmo verslui plėtoti, V. R. neturėjo; V. R. G. ir V. P. rąstinių namelių ir pirties nesirengė parduoti ir nepardavė, nes jų neturėjo, V. R. jų nesiruošė pirkti ir nepirko, o UAB „Š“ nesiruošė tarpininkauti ir netarpininkavo; UAB „Š“ namų apyvokos daiktų nesirengė pirkti ir nenupirko, o V. R. iš UAB „Š“ jų nesirengė gauti ir negavo; banko darbuotojai pagal galiojančius teisės aktus atliko visus reikiamus veiksmus; iš banko gautas kreditas buvo iš karto pasidalintas tarpusavyje; Z. U. žinojo, jog V. R. niekur nedirba, neturi nuosavų lėšų verslui vykdyti ir jokio verslo nesiruošia vykdyti; V. R. yra beturtis; žemės sklypai, kuriuose neva turėjo būti plėtojamas kaimo turizmo verslas, yra žemės ūkio paskirties, jokie darbai dėl žemės sklypų paskirties pakeitimo iš žemės ūkio paskirties nebuvo nei vykdomi, nei pradėti; byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tai, jog iš UAB Medicinos banko gauto kredito dalį būtų ketinta panaudoti pagal paskirtį ir grąžinti bankui.

Taigi, UAB Medicinos bankui, turint tikslą gauti kreditą, buvo pateikta aiškiai melaginga informacija ir ją neva pagrindžiantys tikrovės neatitinkantys dokumentai apie V. R. finansinę padėtį, veiklos vykdymo tikslus, kuriais vadovaudamasis bankas ir priėmė sprendimą suteikti V. R. kreditą. Pateikti duomenys apie V. R. pajamas (apie jų dydį ir pastovumą) buvo esminiai bankui nustatant kredito riziką – pagal juos buvo nustatytas aukščiausias V. R. kreditavimo reitingas, nors realiai jis toks nebuvo ir V. R. negalėjo būti kredituotas.

Vadinasi, esant tokioms baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apgaulė užvaldant UAB Medicinos banko turtą – 580 000 Lt (167 979,61 Eur) (t. y. dalį V. R. suteiktos paskolos) – šiuo atveju pasireiškė tuo, kad nuo kredito davėjo UAB Medicinos banko atsakingų asmenų buvo nuslėptos svarbiausios aplinkybės (V. R. reali finansinė padėtis, pakankamų pajamų, reikalingų kreditui grąžinti, negavimas, nemokumas, negalėjimas įvykdyti sutartinių įsipareigojimų ir nesiruošimas vykdyti jokio verslo), lėmusios kredito davėjo apsisprendimą sudaryti kredito sutartį su V. R. ir suteikti jam kreditą, nes nebuvo rengiamasi ir ketinama bankui grąžinti šios kredito dalies. Be to, pažymėtina, kad, kaip matyti, svetimas, UAB Medicinos bankui priklausantis, turtas buvo įgytas beturčio ir nemokaus V. R. vardu, taip užkertant kelią bankui atgauti negrąžintą kredito dalį.

Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad tikrųjų ketinimų nuslėpimas, bankui pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys apie V. R. finansinę padėtį ir patvirtinimas apie jo neva turimą galimybę sumokėti 90 000 Lt (26 065,80 Eur) iš savo lėšų turėjo lemiamą įtaką atsakingiems banko darbuotojams priimant sprendimą suteikti V. R. kreditą ir pasirašant kredito sutartį, pagrįstai šią apgaulę pripažino esmine. Kartu nagrinėjamų kasacinių skundų argumentų kontekste pažymėtina tai, kad šioje baudžiamojoje byloje pagal Z. U. ir V. R. G. pareikštus kaltinimus dėl sukčiavimo aktualu ne tai, ar banko darbuotojai, sudarydami kredito sutartį su V. R. ir išduodami jam kreditą, tinkamai laikėsi visų nustatytų reikalavimų, o tai, ar jų panaudota apgaulė buvo esminė. Būtent šią aplinkybę, vadovaudamasis baudžiamojoje byloje esančių ir ištirtų įrodymų visuma, kaip minėta, ir nustatė apeliacinės instancijos teismas. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vien tik tai, jog kredito gavėjas sumoka dalį grąžintino kredito įmokų, savaime nepaneigia buvus jo veiksmuose apgaulę ir turėjus tikslą negrąžinti paskolos.

V. R. G. skundo argumentų dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 207 straipsnį kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 182 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektas – nuosavybė, turtinės teisės ir turtiniai interesai. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei kaltininkas, sudarydamas kreditinio pobūdžio sandorius, turi tikslą neteisėtai įgyti savo ar kitų naudai svetimą turtą ir, panaudodamas apgaulę, šį tikslą įgyvendina – neatlygintinai įgyja svetimą turtą, tokia veika kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-35/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-35/2009">2K-35/2009</a>, 2K-600/2012, 2K-339/2013, 2K-66/2014). Tuo tarpu BK 207 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektas yra ekonomika ir verslo tvarka. Šiai veikai būdinga tai, kad kaltininkas apgaule gauna kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus, o gaunamas, pvz., pinigines lėšas siekia panaudoti ūkinėje, komercinėje ar kitoje (priklausomai nuo sandorio turinio) veikloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-66/2014). Taigi sukčiavimo atveju apgaulė panaudojama turint tikslą pasisavinti turtą, t. y. tikslą negrįžtamai paversti gautą turtą savo nuosavybe. Tuo tarpu esant kreditiniam sukčiavimui apgaulė panaudojama ne siekiant pasisavinti turtą, o siekiant užvaldyti jį tam, kad būtų panaudojamas plėtojant ūkinę, komercinę ar finansinę veiklą, t. y. siekimas yra apgaule gautus pinigus investuoti į ekonominę veiklą iš to gaunant pelną ir vėliau atsiskaitant su kreditoriumi. Be to, pažymėtina, kad BK 207 straipsnio sudėtis yra formali – baudžiamąją atsakomybę užtraukia pats neteisėtas paskolos gavimo faktas nepriklausomai nuo jos panaudojimo. Tačiau jei ji panaudojama ekonominei veiklai ir negrąžinama kreditoriui padarant žalos, veika taip pat kvalifikuojama pagal BK 207 straipsnį. Taip pat neturi įtakos kredito negrąžinimo priežastys: tai gali būti ir nepasisekęs verslas, ir su verslu nesusijusios priežastys, bet tai neturi būti susiję su gautos paskolos pasisavinimu. Tuo atveju, jei nustatomas apgaule gautos paskolos pasisavinimo faktas, veika kvalifikuotina ne pagal BK 207 straipsnį, o pagal BK 182 straipsnį. Esmė yra ta, kad BK 182 straipsnio sudėtis yra materiali: baudžiamoji atsakomybė kaip už baigtinį nusikaltimą pagal BK 182 straipsnį atsiranda tik pasisavinus apgaule gautus pinigus. Jei nėra įrodymų, kad pinigai pasisavinti, veika kvalifikuojama pagal BK 207 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-339/2013).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje tinkamai aiškino ir taikė BK 182 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Z. U., kuriai baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, bei jos gynėjo advokato Edvino Sergaičio ir V. R. G., kuriai baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Alvydas Pikelis

Aurelijus Gutauskas