M. J. pagal BK 144 str., 281 str. 6 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-146-895/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-50319-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.10.1; 1.2.5.3; 1.2.25.4.2.5; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2;

2.1.15.7

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistajam M. J. (vaizdo konferencijos būdu), jo gynėjui advokatui Arvydui Montrimui,

nukentėjusiesiems V. M. ir Z. M., jų įgaliotajam atstovui advokatui Gintui Gustaičiui,

civiliniam atsakovui V. K.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. ir jo gynėjos advokatės Onos Klinavičienės kasacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 16 d. nuosprendžių ir civilinio atsakovo V. K. ir jo įgaliotojo atstovo advokato Vytauto Šulijos kasacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 16 d. nuosprendžių dalių, susijusių su žalos atlyginimo priteisimu.

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. nuosprendžiu M. J. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 144 straipsnį vieneriems metams, pagal BK 281 straipsnio 6 dalį – penkeriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes iš dalies sudėjus, M. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams. Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, M. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė uždraudimas trejus metus naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones. Iš nuteistojo M. J. ir civilinio atsakovo V. K. solidariai nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams Z. M. priteista 3404,92 Eur turtinei ir 10 000 Eur neturtinei žalai, V. M. – 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš nuteistojo M. J. civilinei ieškovei Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 142,94 Eur turtinei žalai, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei Z. M. – 1500 Eur proceso išlaidoms atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 16 d. nuosprendžiu, atmetus civilinio atsakovo V. K. ir iš dalies patenkinus nuteistojo M. J. apeliacinius skundus, Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. nuosprendis pakeistas: iš nuteistojo M. J. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei Z. M. priteista 1300 Eur proceso išlaidoms atlyginti. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo ir jo gynėjos bei civilinio atsakovo ir jo įgaliotojo atstovo kasacinius skundus tenkinti, civilinio atsakovo, prašiusio jo ir jo įgaliotojo atstovo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, nukentėjusiųjų ir jų įgaliotojo atstovo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

M. J. pagal BK 281 straipsnio 6 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. rugsėjo 5 d. apie 22.20 val. Lazdijų r. sav., (duomenys neskelbtini), vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį „Mazda“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 14, 15, 99, 119, 127 punktų reikalavimus – nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, sukeldamas pavojų kitų asmenų gyvybei, būdamas neblaivus, vairuodamas transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę, nepasirinkęs saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, blogą matomumą nakties metu, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesilaikydamas reikalavimo, jog eismas Lietuvos Respublikoje vyksta dešine kelio puse, privalėdamas važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, išvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, partrenkė kairėje kelio pusėje važiuojamosios dalies pakraštyje buvusią neįgalią pėsčiąją M. M., judančią su neįgaliojo vaikštyne, ir iš įvykio vietos pasišalino, dėl to įvykusio eismo įvykio metu buvo sužalota pėsčioji M. M., kuri dėl ūmaus vidinio nukraujavimo, dešinės kepenų skilties plyšimo 2015 m. rugsėjo 6 d. mirė.

M. J. taip pat nuteistas pagal BK 144 straipsnį už tai, kad 2015 m. rugsėjo 5 d. apie 22.20 val. Lazdijų r. sav., (duomenys neskelbtini), įvykus eismo įvykiui, kurio metu, vairuodamas automobilį „Mazda“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), partrenkė ir sunkiai sužalojo pėsčiąją M. M., taip sukeldamas pavojų nukentėjusiajai M. M., kai grėsė pavojus jos gyvybei, turėdamas pareigą suteikti M. M. pagalbą, jai nepagelbėjo, nors turėjo galimybę jai suteikti pagalbą, tačiau iš eismo įvykio vietos po įvykio nuvažiavo.

II. Kasacinių skundų argumentai

Kasaciniu skundu nuteistasis M. J. ir jo gynėja advokatė O. Klinavičienė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius, M. J. dėl kaltinimų pagal BK 144 straipsnį, 281 straipsnio 6 dalį išteisinti; teismui pakeitus kaltinimą iš BK 281 straipsnio 6 dalies į BK 281 straipsnio 5 dalį, skirti M. J. kuo švelnesnę bausmę, jos vykdymą atidedant pagal BK 75 straipsnį, peržiūrėti civilinius ieškinius, sumažinant iš M. J. nukentėjusiesiems priteistas sumas turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Kasatoriai skunde nurodo:

Teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 1, 2, 15, 16, 144 straipsnius, 281 straipsnio 6 dalies nuostatas, padarė esminius BPK įrodymų vertinimui, nuosprendžio turiniui, apeliacinio skundo išnagrinėjimui keliamų reikalavimų, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimus, nesilaikė ultima ratio (paskutinė priemonė) principo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Tai turėjo įtakos neteisėtų teismų sprendimų priėmimui.

Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 281 straipsnio 6 dalį ir padarė esminius BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimus. BK 281 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl nusikaltimo sudėties konstatavimui, be kitų objektyvių požymių būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių. Tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo būtiname priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais.

Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, kad pėsčiosios neturėjimas šviesą atspindinčių atšvaitų nebuvo sąlyga eismo įvykiui kilti ir nebuvo priežastiniu ryšiu susiję su eismo įvykiu, nes esą M. J. atliko staigų manevrą į kairę. Jei nukentėjusioji tamsiu paros metu būtų segėjusi šviesą atspindinčius atšvaitus ir vaikštynė būtų paženklinta atšvaitais, būtų ėjusi menama šalikele ir sustojusi šalikelėje, eismo įvykio nebūtų buvę. Eismo įvykio vietoje kelias yra tiesus, matymo laukas neapaugęs krūmais ir medžiais, nėra tvorų ar kitokių matomumą bloginančių objektų. Važiuojant su įjungtomis artimosiomis šviesomis, 50–60 km/h važiavimo greitis pripažįstamas saugiu. Jeigu pėsčioji būtų su šviesą atspindinčiais atšvaitais, M. J. būtų laiku pastebėjęs pėsčiąją ir išvengęs eismo įvykio; be atšvaitų pėsčioji buvo nematoma. Tai, kad M. J. išvažiavo į kairę kelio pusę, kurioje ir partrenkė pėsčiąją, taip pat negali būti vertinama vienpusiškai; nors Lietuvos Respublikoje eismas vyksta dešiniąja kelio puse, tačiau nedraudžiama transporto priemones statyti kairėje kelio pusėje, sukti į kairę pusę. Vairuotojas, būdamas pakankamai atidus, pamatęs žmones, einančius ar stovinčius važiuojamosios dalies pakraštyje ar šalikelėje, sumažina važiavimo greitį arba sustoja, manevruoja tik įsitikinęs manevro saugumu. Taigi, laiku pastebėjęs pėsčiąją, sustojęs arba pasukęs į dešinę, M. J. būtų galėjęs išvengti eismo įvykio. Pėstieji taip pat privalo laikytis eismo saugumo reikalavimų. Dėl to darytina išvada, kad abiejų eismo dalyvių KET pažeidimai yra priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais, t. y. M. M. sužalojimu, vėliau lėmusiu mirtį.

Įrodymų, kad automobilio,,Mazda“ techninė būklė turėjo įtakos eismo įvykiui, nėra. Teismai neįžvelgė skirtumo tarp techniškai netvarkingos, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančios transporto priemonės ir transporto priemonės, neturinčios privalomosios techninės apžiūros dokumentų. M. J. vairuotas automobilis neturėjo privalomosios techninės apžiūros dokumentų, tačiau byloje nėra duomenų, kad automobilio techninės sistemos buvo netvarkingos ir tai turėjo įtakos eismo įvykio kilimui.

Nustatant, ar kaltininko padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, teismų praktikoje taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus, t. y. sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad pėsčioji nebuvo matoma kaip eismo dalyvė, kad ji prieš automobilį išniro staiga, kad nebuvo jokių realių galimybių sustabdyti automobilį, pamačius kliūtį prieš 4–5 metrus. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti buvo M. J. išvažiavimas į kairę kelio pusę, esą jam važiuojant dešine kelio puse eismo įvykis nebūtų įvykęs, nepriklausomai nuo to, kad pėsčioji kairės kelio pusės pakraštyje ėjo be šviesą atspindinčių drabužių ar atšvaitų. Taigi, teismas nepasisakė dėl objektyvaus išvengiamumo kriterijaus buvimo ar nebuvimo šiuo konkrečiu atveju.

Byla ištirta neišsamiai, nevisapusiškai, neobjektyviai, teismo išvados dėl eismo įvykio mechanizmo, pagrindinės priežasties jam kilti nepagrįstos objektyviais, nešališkais bylos duomenimis, nes nebuvo atlikta eismo įvykio ekspertizė, nepašalinti prieštaravimai tarp vaikštynės apžiūros protokole užfiksuotų duomenų, kad deformuotas priekinis kairysis ratas, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio teismo medicinos eksperto specialisto išvados duomenų, kad M. M. kūno sužalojimai konstatuoti dešinėje pusėje, ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados, kad automobilio,,Mazda“ įbrėžimai, nubraukimai yra įvairiose vietose, neakcentuota tik kairioji automobilio dalis. Teismai nuosprendžiuose apsiribojo teiginiais, kad pėsčioji judėjo kaire kelio puse, tačiau nenustatė jos judėjimo krypties, kuri svarbi, įvertinant sužalojimų atsiradimo kilmę. Apeliacinės instancijos teismas nevertino M. J. apeliacinio skundo argumentų, tarp jų ir dėl objektyvaus išvengiamumo kriterijaus, neatsižvelgė į apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes. Šis teismas, atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, formaliai pakartojo pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio teiginius, nepaneigė, jog, pėsčiajai turint atšvaitus, eismo įvykis galėjo neįvykti.

Nuteistasis eismo įvykio metu nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio. Jis nebuvo pristatytas į sveikatos priežiūros įstaigą, jam nebuvo atlikta medicininė apžiūra, nors to reikalauja Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452, – kai vairuotojas įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, jam turi būti atliekama medicininė apžiūra. Be to, šioje byloje nebuvo naudojamos jokios techninės priemonės (alkoholio matuoklis) neblaivumui nustatyti, nebuvo atliekami jokie tyrimai, tarp jų ir biologiniai.

Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų gali būti nustatomas ir kitais duomenimis, pavyzdžiui, liudytojų, tiesiogiai bendravusių su kaltininku iki eismo įvykio, parodymais. Tokiu atveju iškyla teisingo aplinkybių nustatymo ir jų teisinio įvertinimo problema, nes ne tik negalima objektyviai nustatyti paties apsvaigimo fakto, bet ir neįmanoma nustatyti tikslios alkoholio kiekio koncentracijos jo kraujyje. Pagal BK 281 straipsnio 8 dalį aptariamas nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis siejamas ne su alkoholio vartojimo faktu, bet su nustatytu alkoholio kiekiu kaltininko kraujyje, nes BK 281 straipsnio 8 dalyje buvo nurodyta, kad asmuo laikomas apsvaigusiu nuo alkoholio, kai alkoholio koncentracija jo kraujyje viršija 0,4 promilės, dabar galiojančioje BK 281 straipsnio 9 dalyje – 0,41 promilės.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas M. J. neblaivumą, nepagrįstai įvertino ekspertizės akto išvadas kaip nepaneigiančias, jog nuteistojo neblaivumas eismo įvykio metu buvo 0,41 promilės, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalį. Jose nurodyta, kad nuteistojo kraujyje galėjo būti 0,3 promilės etilo alkoholio, jam prieš dvi valandas iki eismo įvykio išgėrus 0,5 litro 5,2 procento stiprumo alaus; 0,415 promilės etilo alkoholio, jam išgėrus ne tik alaus, bet ir 20 mililitrų degtinės; etilo alkoholio koncentracijos gali būti vertinamos tik kaip iliustracinės ir, sprendžiant M. J. neblaivumo klausimą eismo įvykio metu, jomis remtis negalima; rezultatai nėra ir negali būti tikslūs, nes nėra papildomų duomenų, turinčių įtakos alkoholio koncentracijai kraujyje. Tokiu atveju kaltinimas, vadovaujantis BPK 255 straipsnio nuostatomis, turėjo būti keičiamas į BK 281 straipsnio 5 dalį, tačiau teismai to nepadarė.

Teismai, spręsdami dėl M. J. neblaivumo, negalėjo vadovautis ir liudytojų parodymais. Liudytojų A. B., G. M., S. S., R. B. parodymai, kurių teismams pakako M. J. neblaivumui konstatuoti, prieštaringi, juos sieja giminystės, draugystės ryšiai, apklausų pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu jie visi buvo susipykę. Be to, nė vienas jų nenurodė, kad M. J. išgėrė daugiau nei 0,5 litro alaus, nenurodė, kad jis buvo neblaivus, taigi, jų parodymai nepaneigia M. J. parodymų. Apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė, visiškai nepagrįstai didesnę įrodomąją galią suteikė ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, neargumentuodamas tokio įrodymų vertinimo priežasčių ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį. Šis teismas nevertino liudytojų I. C., J. Š., E. M., G. V. parodymų prieštaravimų, visiškai nevertino liudytojų L. J., V. Č. parodymų ir to neargumentavo. Be to, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, faktinių eismo įvykio aplinkybių slėpimas nėra pagrindas daryti išvadas dėl M. J. neblaivumo, tai negali turėti reikšmės baudžiamajai atsakomybei, nes įtariamasis (kaltinamasis) nėra įspėjamas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jis turi teisę duoti parodymus ar jų neduoti. Faktinių aplinkybių buvimas ar nebuvimas nepatvirtintas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų įstatyme numatytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios įvykio aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas objektyviai dėl to nepasisakė, nevertino atlikto tyrimo neišsamumo, neobjektyvumo, perrašė pirmosios instancijos teismo teiginius. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pažeidė nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus, numatytus BPK 304, 305, 306 straipsniuose.

Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 144 straipsnį, padarė nepagrįstą išvadą apie tiesioginę tyčią M. J. veiksmuose, nesivadovavo kasacinės instancijos teismo nutartimi Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00OS03ODgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-49-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-49-788/2016">2K-7-49-788/2016</a>, nes pagalba, skambinant į bendrąjį pagalbos telefoną, nukentėjusiajai buvo suteikta kartu su juo eismo įvykio metu buvusių asmenų. Tai, kad pagalbos telefonu skambino ne M. J., bet G. M., iš jo telefoną perėmė A. B., nereiškia, kad M. J. paliko nukentėjusiąją, ja nesirūpino. Visų trijų asmenų, buvusių kartu eismo įvykio metu, veiksmai buvo koordinuoti, bendrai priiminėjami sprendimai. Įvykus eismo įvykiui, visi trys automobiliu,,Mazda“ važiavę asmenys išlipo iš automobilio, nuėjo prie M. M., kalbėjosi su ja. Tai, kad M. J. pasakė neturintis telefono, nereiškia, kad jis vengė kviesti nukentėjusiajai pagalbą. M. J. du kartus ėjo pas nukentėjusiosios sūnų, kvietė jį prie motinos, šis paskambino seseriai, kuri taip pat atvyko, prašė atnešti žibintuvėlį. Tai, kad M. J. automobilį iš eismo įvykio vietos nuvarė nesulaukęs G. M. skambučio bendruoju pagalbos telefonu fakto, nereiškia, kad M. J. neprisidėjo prie pagalbos suteikimo, nes jam nekilo abejonių, kad pagalba bus iškviesta. Byloje nustatyta, kad vieno iš skambučių metu M. J. buvo šalia skambinančiojo G. M..

Be to, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 144 straipsnį negali turėti įtakos faktas, kad nei M. J., nei kiti su juo buvę asmenys bendrajai pagalbai nenurodė realių eismo įvykio aplinkybių. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį BK straipsnį kyla, kai pagalba iš viso nesuteikiama, asmuo paliekamas bejėgiškos būklės ir asmuo veikia tyčia, tuo tarpu šioje byloje M. J. ir liudytojų A. B. bei G. M. veiksmai dėl nukentėjusiosios buvo bendri, jais buvo siekiama pasirūpinti moterimi, suteikti jai pagalbą. Pagal KET 219.5 punktą, įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiesiems, iškviesta greitoji medicinos pagalba ir kt. Taigi, aiškiai nurodyta, kad pagalbą gali suteikti vairuotojas ar kitas eismo dalyvis. Keleivis taip pat yra eismo dalyvis. Keleivio suteikta pagalba yra alternatyvi ir pripažintina tinkama eismo įvykio atveju. Apeliacinės instancijos teismas tik pakartojo pirmosios instancijos teismo teiginius ir nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su šio BK straipsnio taikymu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nebuvo tiriami įrodymai, buvo apsiribota apeliacinio skundo ir argumentų išdėstymu bei valstybinį kaltinimą palaikančio prokuroro išdėstyta pozicija dėl apeliacinio skundo nepagrįstumo bei priimto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo. Teismai nesilaikė BPK 7 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo, kuris reiškia kaltinimo ir gynybos šalių lygias procesines teises, pažeidė kaltinamojo teisę neigti savo kaltę, nepripažinti kaltinimo, nesukeliant neigiamų pasekmių, nepagrįstai pirmenybė suteikta kaltinimą palaikančiai proceso šaliai.

Teismas, skirdamas bausmę M. J., nesivadovavo BK 54 straipsnio reikalavimais, todėl paskyrė neteisingą bausmę. Teismas nedetalizavo ir nevertino šiame BK straipsnyje nurodytų aplinkybių, t. y. kaltininko asmenybės, jo pavojingumo, nusikaltimo padarymą lėmusių priežasčių. Teismas, pripažindamas, kad M. J. yra neteistas, dirbantis, turintis šeimą ir nepilnametį sūnų, teigiamai apibūdinamas, netinkamai vertino jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. M. J. pripažino savo faktinius veiksmus, į policiją atvyko pats, kritiškai vertino savo elgesį, gailėjosi dėl pasekmių, atlygino nukentėjusiajai Z. M. dalį žalos, dėl to teismai nepagrįstai netaikė jam BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų. M. J. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismai nepagrįstai nuteistajam netaikė BK 75 straipsnio nuostatų. Visos bylos faktinės aplinkybės neabejotinai pagrindžia, jog realus terminuotas laisvės atėmimas, neatidedant bausmės vykdymo, M. J. yra nepagrįstai griežta bausmė, nes nepaneigtas realus pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, bausmės paskirtis visų pirma yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, o tik po to – nubausti. Kasacinės instancijos teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00OS03ODgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-49-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-49-788/2016">2K-7-49-788/2016</a> kategoriškai nepasisakoma dėl BK 75 straipsnio taikymo negalimumo asmenims, teisiamiems pagal BK 281 straipsnio 6 dalį; kiekvienas atvejis turi būti individualizuotas.

Apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl civilinio atsakovo kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinės atsakomybės nepagrįsti, dėl to nepagrįsti teismų sprendimai, kad civilinius ieškinius jis turi atlyginti solidariai su V. K.. Automobiliu jis (M. J.) pasinaudojo savavališkai, kurį pasiėmė be transporto priemonės savininko V. K. žinios ir sutikimo. M. J., kritiškai vertindamas savo elgesį, civilinę atsakomybę sieja išimtinai su savimi, nes pasekmės kilo dėl jo neatsargiais veiksmais sukelto eismo įvykio. V. K. nesikreipė į policiją, nes nenorėjo dar labiau apsunkinti M. J. padėties.

Teismai nepagrįstai nevertino faktinių aplinkybių, susijusių su kapavietės tvarkymu. Nukentėjusioji Z. M. pripažino, kad kapavietėje palaidotas ir tėvas, taigi, nėra pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiosios patirtos išlaidos kapavietei sutvarkyti susijusios išimtinai su M. M. mirtimi. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino kapavietės sąvoką. Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad kapas – vieta, kurioje užkasti žmogaus (žmonių) palaikai, kapavietė –nustatytas ribas turintis žemės plotas kapinėse, skirtas kapui, rūsiui, kolumbariumui ar kitai laidojimo vietai, kur bus laidojami žmogaus palaikai, taip pat ir balzamuoti ar kremuoti. M. M. buvo palaidota toje pačioje kapavietėje, kurioje anksčiau palaidotas jos sutuoktinis. Taigi, nebuvo įrengiama nauja kapavietė, bet pertvarkoma buvusi. Neginčijama, kad reikėjo pastatyti paminklą, atlikti tam tikrus darbus, bet visos kapavietės pertvarkymo darbai buvo skirti abiem palaidotiems asmenims. Dėl to teismo nustatyta kapavietės sutvarkymo suma 3000 Eur turėtų būti sumažinta pusiau.

Teismų nustatytas nukentėjusiesiems Z. M. ir V. M. po 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra aiškiai per didelis. Nustatant jos dydį yra svarbūs nukentėjusiųjų ryšiai – V. M. su motina dažnai konfliktuodavo, nukentėjusiosios amžius – gimusi (duomenys neskelbtini), sveikatos būklė prieš eismo įvykį – neįgali. Teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžių, nepagrįstai vadovavosi teismų praktika, kurioje asmenys buvo nuteisti pagal BK 281 straipsnio 5, o ne 6 dalį. Teismų praktikoje nurodoma, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika, nustatant neturtinės žalos dydį, yra įvairi. Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalimi, 6.282 straipsniu), atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus, pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą neturtinę žalą, svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą. Teismai turi atsižvelgti ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, nes tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.

Vienas iš kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra žalą padariusio asmens kaltė. Nusikaltimai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 5, 6 dalyse, yra neatsargūs (BK 16 straipsnis). Tai reiškia, kad M. J. nenorėjo kilusių padarinių ir nesiekė jų, savo nusikalstamais veiksmais nenorėjo sukelti ir dvasinių išgyvenimų nukentėjusiesiems. Kai neturtinė žala padaroma neatsargiais kaltininko veiksmais, t. y. kai nukentėjusiajam sąmoningai nesiekiama sukelti dvasinių išgyvenimų, fizinių kančių, padaroma mažesnė neturtinė žala nei tyčinės veikos atveju. Kitas neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – kaltininko turtinė padėtis. M. J. pajamos minimalios, turto neturi. Teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad KET pažeidimo baudžiamosiose bylose dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai paprastai svyruoja nuo 2896,20 iki 14 481 Eur (žuvusiojo vaikui) ir nuo 4344,30 iki 17 377,20 Eur (žuvusiojo sutuoktiniui). Neturtinės žalos atlyginimo priteisimas iš kaltininko negali būti siejamas su kaltininko nubaudimu, kadangi neturtinė žala atlieka kitokią funkciją, t. y. kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiųjų patirtą fizinį ir dvasinį skausmą bei kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Be to, itin didelis neturtinės žalos priteisimas iš kaltininko neleidžia pasiekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.

Kasaciniu skundu civilinis atsakovas V. K. ir jo įgaliotasis atstovas advokatas V. Šulija prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš V. K. solidariai nukentėjusiesiems V. M. priteista 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, Z. M. – 10 000 Eur neturtinės ir 3404,92 Eur turtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria V. K. apeliacinis skundas buvo atmestas, ir civilinių ieškovų ieškinį civiliniam atsakovui V. K. atmesti. Kasatoriai skunde nurodo:

Teismai netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, įrodymus reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teismai netinkamai įvertino įrodymus, neteisingai vertino jų visumą, tarpusavio sąsają, vertindami įrodymus, suteikė jiems netinkamą teisinę reikšmę ir taip padarė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimus. Tai nulėmė nepagrįstą teismų išvadą dėl civilinio atsakovo solidariosios atsakomybės už nuteistojo padarytą žalą.

Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.270 straipsnio nuostatas, neteisingai nustatė transporto priemonės, kaip padidinto pavojaus šaltinio, valdytoją ir atitinkamai netinkamą atsakovą šioje byloje. Pagal teismų praktiką nuo faktinio teisėto automobilio perleidimo, nesusijusio su darbo santykiais, kitam fiziniam asmeniui momento automobilio savininkas nelaikytinas asmeniu, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams asmenims. Tokiu asmeniu, galinčiu sukelti pavojų, yra fizinis asmuo, gavęs teisėtai faktiškai naudoti automobilį ne dėl darbo santykių (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-233/2000, 3K-1584/2002). Teisėtai perdavęs naudoti automobilį kitam asmeniui, automobilio savininkas nustoja būti asmeniu, kurio veikla susijusi su didesnio pavojaus šaltiniu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas faktinio transporto priemonės valdytojo ir jo savininko atsakomybės klausimą, kai savininkas perleido faktiniam valdytojui techniškai netvarkingą transporto priemonę, pasisakė, kad tokiu atveju už eismo įvykio metu atsiradusią žalą atsako ne transporto priemonės savininkas, bet jos faktinis valdytojas (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-255/2010, 3K-3-27/2013).

Civilinis atsakovas nebuvo perdavęs automobilio nuteistajam ir tokią aplinkybę teismo posėdžių metu patvirtino ir nuteistasis, ir civilinis atsakovas. Teismai ikiteisminio tyrimo metu duotus civilinio atsakovo ir nuteistojo parodymus nepagrįstai suabsoliutino ir nepagrindė, kodėl atmeta parodymus, duotus teismo posėdyje. Ikiteisminio tyrimo metu civilinis atsakovas netvirtino, kad nuteistasis savavališkai užvaldė padidinto pavojaus šaltinį – automobilį, tiesiog nenorėdamas dar labiau apsunkinti nuteistojo teisinės padėties, bijodamas, kad tokių aplinkybių atskleidimas būtų suprantamas kaip papildoma nuteistojo, su kuriuo atsakovas palaikė draugiškus santykius, nusikalstama veika. Juo labiau kad automobilio perleidimo sandoris specialiems darbams atlikti civilinio atsakovo teritorijoje nėra neteisėtas, kadangi transporto priemonėms, kurios skirtos specialiems darbams atlikti uždaroje teritorijoje, KET reikalavimai nėra taikytini (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI5LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-329/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-329/2012">2K-329/2012</a>). Teismai nevertino civilinio atsakovo ir nuteistojo parodymų, kurie patvirtina, kad nuteistajam buvo leidžiama naudotis transporto priemone tik ūkininko teritorijos ribose, kur ji buvo reikalinga specialiems darbams ūkio teritorijoje.

Teismai nepagrįstai pripažino neteisėtu neįregistruotos, be techninės apžiūros ir privalomojo draudimo poliso transporto priemonės perdavimo sandorį, kadangi ši transporto priemonė, jeigu ir buvo perduodama, tai tik specialiems darbams atlikti civilinio atsakovo teritorijoje, faktinis valdytojas žinojo, kad automobilis negali būti naudojamas kitai paskirčiai, o būtent viešajame eisme. Transporto priemonės savininkui perdavus valdymo teisę, pareiga vairuoti techniškai tvarkingą, apdraustą ir registruotą transporto priemonę tenka faktiniam transporto priemonės valdytojui. Sandoris, kurio objektas neįregistruotas, be techninės apžiūros ir privalomojo draudimo transporto priemonė, savaime nėra neteisėtas. Net pirkimo–pardavimo sutartys dėl tokių objektų yra sudaromos ir nelaikomos negaliojančiomis. Neregistruotos, be techninės apžiūros ir privalomojo draudimo transporto priemonės nėra uždraustas sandorių objektas. Tokios transporto priemonės laikinas perdavimas žodinio susitarimo pagrindu nelaikomas neteisėtu sandoriu, todėl, transporto priemonės savininkui perleidus tokią transporto priemonę kitam asmeniui faktiškai valdyti, už šio asmens padarytą žalą automobilio savininkas neatsako.

Teismai nenustatė visų civilinės atsakomybės sąlygų civilinio atsakovo solidariai atsakomybei kilti. Deliktinė civilinė atsakomybė galima tik nustačius visas jos sąlygas –neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį ir kaltę, išskyrus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246–249 straipsniai).

Pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalį didesnio pavojaus šaltinio valdytojas su tuo šaltiniu žalą padariusiu asmeniu solidariai atsako tik tuo atveju, jeigu dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo yra ir paties valdytojo kaltės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimas, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00OS03ODgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-49-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-49-788/2016">2K-7-49-788/2016</a>). Pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalį, aiškinamą kartu su kitomis CK nuostatomis, didesnio pavojaus šaltinio valdytojas laikomas kaltu dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo, o kartu ir dėl žalos atsiradimo, jei atliko neteisėtus veiksmus arba nesilaikė reikalavimo elgtis taip atidžiai ir rūpestingai, kad neprarastų galimybės valdyti didesnio pavojaus šaltinį ir taip nesudarytų prielaidų atsirasti tokioms situacijoms, kad kiti asmenys galėtų užvaldyti didesnio pavojaus šaltinį ir juo padaryti žalą. Taigi, civilinis atsakovas gali būti pripažintas solidariai atsakingu su kaltininku už nukentėjusiesiems padarytą turtinę ir neturtinę žalą tik tuo atveju, jei bus įrodyta jo kaltė. Didesnio pavojaus šaltinio teisėto valdytojo kaltė dėl didesnio pavojaus šaltinio netekimo suprantama kaip teisės aktų reikalavimų ar rūpestingo, protingo ir apdairaus asmens standarto (bonus pater familias principo) nesilaikymas, jeigu tai nulėmė galimybės valdyti didesnio pavojaus šaltinį praradimą ir to šaltinio užvaldymą neteisėtais kito asmens veiksmais.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teisės aktų reikalavimų, susijusių su transporto priemonės, kuria nuteistasis sukėlė eismo įvykį, techninės apžiūros atlikimu ir privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, nesilaikymą nurodė kaip aplinkybę, įrodančią civilinio atsakovo kaltę. Teisės aktų nesilaikymas kaip viena iš galimų civilinio atsakovo kaltę pagrindžiančių aplinkybių gali būti tik tuo atveju, jei būtent dėl šių teisės aktų nesilaikymo civilinis atsakovas būtų praradęs galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį ir tas šaltinis dėl to būtų užvaldytas neteisėtais kito asmens veiksmais. Šiuo atveju aplinkybė, kad civilinis atsakovas nebuvo apdraudęs transporto priemonės privalomuoju civiliniu draudimu, neįregistravęs ir neatlikęs techninės apžiūros, nei tiesioginiu, nei netiesioginiu priežastiniu ryšiu nėra susijusi nei su civilinio atsakovo galimybės valdyti transporto priemonę praradimu, nei su žalos nukentėjusiesiems atsiradimu. Žala nukentėjusiesiems atsirado ne dėl civilinio atsakovo veiksmų neįregistravus transporto priemonės, neapdraudus jos privalomuoju draudimu ir neatlikus jos techninės apžiūros, bet dėl nuteistojo veiksmų, pažeidžiant leidimą naudoti transporto priemonę tik ūkininko teritorijos ribose ir pažeidus KET. Jei nuteistasis būtų laikęsis reikalavimo, nurodančio, kad eismas Lietuvos Respublikoje vyksta dešine kelio puse, eismo įvykio būtų išvengta ir žalos apskritai nebūtų atsiradę. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai civilinio atsakovo V. K. kaltę dėl automobilio valdymo praradimo, t. y. tariamą nerūpestingumą ir neatidumą, grindė ta aplinkybe, kad automobilis nebuvo registruotas, apdraustas ir jam neatlikta techninė apžiūra, nes šios aplinkybės visiškai neturi jokio priežastinio ryšio su eismo įvykiu, dėl kurio nukentėjusiesiems atsirado žala. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta civilinės atsakomybės priežastinio ryšio sąlyga: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nelėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių apskritai neanalizavo ir dėl šių civilinio atsakovo argumentų nepasisakė, taip pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Tokiu atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Teismų praktikoje neteisėtu užvaldymu laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdymas be valdytojo sutikimo, leidimo ar žinios (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-429/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-429/2012">3K-3-429/2012</a>). Teismai nepagrįstai padarė išvadą, kad civilinis atsakovas neva leido nuteistajam naudotis transporto priemone, kuria buvo padarytas eismo įvykis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad civilinis atsakovas neva buvo leidęs nuteistajam naudotis transporto priemone viešajame eisme, tačiau tiek paties civilinio atsakovo, tiek nuteistojo, tiek liudytojų parodymai niekaip nepatvirtina, kad nuteistajam būtų suteiktas toks leidimas. Nuteistasis daug kartų minėjo, kad ta konkrečia transporto priemone, kuria buvo sukeltas eismo įvykis, naudojosi be savininko (civilinio atsakovo) leidimo. Liudytojų, neva mačiusių transporto priemonę važinėjant ir už ūkininko teritorijos ribų, parodymai niekaip neįrodo, kad ūkininkas būtų leidęs nuteistajam dalyvauti su šiuo automobiliu ir viešajame eisme. Liudytojai V. M., Z. M. yra civiliniai ieškovai byloje, priešingos šalys, suinteresuotos žalos atlyginimu, o liudytojai L. B. ir jos draugas L. P. susiję giminystės ryšiais su jais, todėl remiantis vien jų parodymais apie tai, kad ne kartą matė transporto priemonę važinėjant, negalima daryti išvadų tiek apie nuolatinį transporto priemonės, kuria buvo sukeltas eismo įvykis, dalyvavimą viešajame eisme, tiek ir šios transporto priemonės savininko civilinio atsakovo V. K. leidimo suteikimą nuteistajam dalyvauti su šia transporto priemone eisme. Be to, byloje buvo ir liudytojas (S. S.), kuris nurodė, kad su šia transporto priemone matė nuteistąjį pirmą kartą. Pats civilinis atsakovas yra nevietinis, gyvena Druskininkuose, todėl kontroliuoti, kas vyksta ūkio teritorijoje jam nesant, neturi galimybės. Eismo įvykio dieną civiliniam atsakovui išvažiavus iš dirbtuvių, nuteistasis savavališkai pasiėmė automobilį, be jo savininko sutikimo. Civilinis atsakovas buvo ėmęsis visų protingų transporto priemonės apsaugos priemonių, kad ja nepasinaudotų kiti asmenys, – transporto priemonė buvo ūkininko teritorijoje, užrakinta, o rakteliai laikomi taip pat užrakintame garaže. Aplinkybę, kad transporto priemonė buvo rakinama, patvirtina ir atvykę paimti transporto priemonės pareigūnai, kurie ją rado rakinamame dirbtuvių garaže. Nuteistojo pripažinimas yra svarus įrodymas, patvirtinantis neteisėtą civiliniam atsakovui priklausančios transporto priemonės užvaldymą, kadangi niekas kitas, kaip tik jie abu, gali patvirtinti, ar eismo įvykio dieną leidimas naudotis daiktu buvo duotas, ar ne. Liudytojai civilinio atsakovo leidimo suteikimą naudotis transporto priemone negali patvirtinti, nes nuteistasis važinėjo slaptai, kol savininko nebūdavo.

Civilinio atsakovo atsakomybei įvertinti svarbios yra būtent eismo įvykio dieną buvusios aplinkybės – duotas arba neduotas civilinio atsakovo sutikimas (leidimas) naudotis transporto priemone. Aplinkybė, kad anksčiau automobilį liudytojai neva matė dalyvaujant eisme, nėra reikšminga, kadangi žala, kurios reikalaujama, kilo būtent dėl konkrečią dieną (2015 m. rugsėjo 5 d.) įvykusio eismo įvykio, tuo tarpu nė vienas iš liudytojų nėra patvirtinęs, kad nuteistasis būtų gavęs savininko leidimą naudotis transporto priemone eismo įvykio dieną. Tai, kad, kaip teigia liudytojai, anksčiau jie neva buvo matę šią transporto priemonę važinėjant, neturi jokio priežastinio ryšio su šioje byloje nagrinėjamu eismo įvykiu ir transporto priemonės savininko solidaria atsakomybe už jį. Šiuo požiūriu teismai bylos įrodymų apskritai nevertino ir neanalizavo.

Teismai turėjo atsižvelgti į ūkininko (civilinio atsakovo) ir nuteistojo santykius. Nuteistasis padėdavo ūkininkui atlikti darbus, todėl žinojo ir negalėjo nežinoti, kur yra padėtas vienas ar kitas daiktas. Koks rūpestingas, protingas ir atidus bebūtų asmuo, neįmanoma apsaugoti tam tikro turto nuo asmens, su kuriuo susiklostė artimi ryšiai, kuris lankėsi ūkininko teritorijoje, leido nemažai laiko joje ir, žinoma, esant tokioms sąlygoms, žinojo ir negalėjo nežinoti tiek ūkininko (civilinio atsakovo) darbotvarkės (kada jis atvyks į darbą, kada jo nebus), tiek ūkininko teritorijoje esančio turto buvimo vietos. Civilinis atsakovas neturėjo jokių galimybių užkirsti kelią neteisėtiems nuteistojo veiksmams, užvaldant jam priklausantį automobilį. Civilinis atsakovas negali būti pripažintas kaltu vien dėl to, kad nenumanė nuteistojo ketinimų užvaldyti transporto priemonę ir dalyvauti su ja viešajame eisme.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. J. ir jo gynėjos advokatės O. Klinavičienės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, o civilinio atsakovo V. K. ir jo įgaliotojo atstovo advokato V. Šulijos kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 281 straipsnio 6 dalies taikymo ir įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų laikymosi

Nuteistojo ir jo gynėjos kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, pripažindami M. J. kaltu pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi jis eismo įvykio metu nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, o jam inkriminuoti KET 9, 15, 99, 119 ir 127 punktų pažeidimai nebuvo eismo įvykio, dėl kurio mirė M. M., pagrindinė priežastis, kadangi pati pėsčioji pažeidė KET reikalavimus.

Pagal BK 281 straipsnio 6 dalį atsako tas, kas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Šiame BK straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką apibūdina keturi esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, taip pat nusikalstamos veikos subjekto būsena – apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 6 dalį būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų keturių įvardytų požymių buvimą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad išvada apie priežastinio ryšio buvimą daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus ir ar šie eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-38/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-38/2008">2K-38/2008</a>, 2K-158/2009, 2K-52/2010, 2K-127/2010, 2K-110-699/2017).

Nagrinėjamoje byloje teismai padarė teisingą išvadą, kad būtent M. J. padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių – eismo įvykio, dėl kurio žuvo M. M., kilimo sąlyga. Antai teismai nustatė, kad nuteistasis pažeidė KET 9, 15, 99, 119, 127 punktus, t. y., vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę; nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių, kitų asmenų saugumui; nepasirinko saugaus važiavimo greičio, kad galėtų sustabdyti vairuojamą automobilį iki bet kurios kelyje atsiradusios kliūties; nesilaikydamas reikalavimų, jog eismas Lietuvos Respublikoje vyksta dešine kelio puse, o vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, išvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę ir partrenkė kairėje kelio pusėje važiuojamosios dalies pakraštyje buvusią pėsčiąją M. M.. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šie KET pažeidimai buvo pagrindinė padarinių kilimo sąlyga. Tokią išvadą patvirtina teismų aptarti bylos duomenys – liudytojų G. M., A. B., R. B., S. S., I. C., J. Š., E. M., G. V., nukentėjusiųjų V. M. bei Z. M. parodymai, taip pat Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės aktas Nr. 3154/20169(01), įvykio vietos apžiūros protokolas, vaikštynės ir automobilio „Mazda“ apžiūros protokolai, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto išvados Nr. M 280/15(06) ir Nr. p M -16280/15(06).

Tai, kad M. J. padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių – eismo įvykio, dėl kurio žuvo M. M., kilimo sąlyga iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo pasirašytas raštas ir parodymai apie eismo įvykio aplinkybes. Antai nuteistasis prisipažino, kad automobiliu „Mazda“ partrenkė M. M., ir parodė, kad važiavo apie 50–60 km/h greičiu, buvo stipriai tamsu, jis nespėjo pasukti prie mokyklos, staigiu judesiu persirikiavo į kairę, pamatė žmogaus siluetą šalikelėje kairėje kelio pusėje, žiūrint jo važiavimo kryptimi, ir išvažiavęs į kairę kelio pusę kliudė pėsčiąją kairiu automobilio sparnu.

Nuteistojo kaltės dėl KET pažeidimų, sukėlusių M. M. mirtį, padarymo nešalina ir jo kasacinio skundo tvirtinimai, jog M. M. pati nesilaikė KET reikalavimų, t. y., tamsiu paros metu nedėvėjo šviesą atspindinčių rūbų ar nesegėjo atskirų elementų, taip pat jos vaikštynė nebuvo paženklinta atšvaitais. Pripažintina, kad nukentėjusioji tamsiu paros metu nedėvėdama šviesą atspindinčių rūbų ar nesegėdama atskirų elementų, ar neturėdama šviečiančio žibinto nesilaikė KET nuostatų. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje neretai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas eismo įvykio priežastimi, o kito eismo dalyvio KET pažeidimas, nors ir turėjęs įtakos eismo įvykiui kilti, vertinamas kitaip. Toks vertinimas galimas, kai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas būtina sąlyga (kartais ji įvardijama kaip pagrindinė ar dėsninga sąlyga) eismo įvykiui kilti, o kito eismo dalyvio padarytas pažeidimas, atvirkščiai, tokiu nelaikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-38/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-38/2008">2K-38/2008</a>, 2K-297/2009, 2K-325-942/2017). Visais atvejais teismo išvada dėl priežastinio ryšio nustatymo turi būti tinkamai motyvuota ir pagrįsta abiejų eismo dalyvių veiksmų (padarytų pažeidimų) analize. Iš teismų nustatytų ir išnagrinėtų įrodymų matyti, kad būtent M. J. padaryti KET pažeidimai buvo pagrindinė padarinių – eismo įvykio, dėl kurio žuvo M. M., kilimo sąlyga. Tokios išvados nepaneigia ir tai, kad nebuvo atlikta eismo įvykio ekspertizė, kadangi M. J. kaltę dėl BK 281 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo patvirtina kiti teismų surinkti ir išnagrinėti įrodymai.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų įvykio aplinkybių ir nuosprendžiuose išdėstytų veikos kvalifikavimo motyvų analizė duoda pagrindą išvadai, kad M. J. jam inkriminuotą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Neginčytina, kad M. J. nenumatė, jog dėl jo veikimo gali atsirasti BK 281 straipsnio 6 dalyje numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti.

Teismų išvada, kad M. J. padaryti KET pažeidimai buvo būtina (pagrindinė) padarinių kilimo sąlyga ir kad veika padaryta esant nusikalstamam nerūpestingumui, buvo tinkamai motyvuota ir pagrįsta abiejų eismo dalyvių veiksmų analize. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl šiuo atveju teismų padarytų BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Teismų pripažintos įrodytomis faktinės aplinkybės dėl to, kad M. J. padaryti KET pažeidimai buvo būtina (pagrindinė) padarinių kilimo sąlyga, nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Kitaip vertintina teismų padaryta išvada, kad M. J. eismo įvykį, dėl kurio žuvo žmogus, sukėlė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, t. y. kad per eismo įvykį jo kraujyje buvo 0,41 promilės ir daugiau alkoholio. BK 281 straipsnio 6 dalyje nurodytas kvalifikuojamasis požymis siejamas ne su alkoholio vartojimo faktu, bet su nustatytu alkoholio kiekiu kaltininko kraujyje. Būtent BK 281 straipsnio 8 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi eismo įvykio padarymo metu) buvo nurodyta, kad asmuo laikomas apsvaigusiu nuo alkoholio, kai alkoholio koncentracija jo kraujyje viršija 0,4 promilės, o dabar galiojančioje BK 281 straipsnio 9 dalyje – 0,41 promilės.

Šiame kontekste pažymėtina, kad kaltininko apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų paprastai nustatomas atliekant kraujo tyrimą. Jeigu toks tyrimas nebuvo atliktas (pvz., kaltininkas pasišalino iš eismo įvykio vietos) arba jo rezultatai kėlė abejonių, ši faktinė aplinkybė gali būti nustatoma ir kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (pvz., iš klinikinių požymių, alkoholio matuoklio duomenimis, liudytojų parodymais). Tada nebūtina nustatyti tikslios alkoholio kiekio koncentracijos kaltininko organizme. Tokiais atvejais apsvaigimas būtų konstatuojamas remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Kita vertus, būtina įvertinti ir tai, kad minėtas nusikalstamos veikos požymis baudžiamajame įstatyme nurodytas kaip būtinas, todėl turi būti nustatytas konkretus ir abejonių nekeliantis neblaivumo laipsnis (mutatis mutandis byla Nr. 2AT-30-2014; byla Nr. 2AT-24-2013; byla Nr. 2AT-12-2013). Galimos situacijos, kai iš kitų įrodymų tikslaus alkoholio kiekio kraujyje nustatyti nebus įmanoma (pavyzdžiui, asmuo vengia patikrinimo).

Iš teismų sprendimų matyti, kad alkoholio kiekio koncentracija M. J. kraujyje buvo įrodinėjama tik subjektyvios kilmės įrodymais, t. y. liudytojų parodymais dėl išgerto alkoholio kiekio ir teismo medicinos ekspertizės aktu Nr. 3154/2016(01), kurio pagrindu iš esmės ir buvo šie liudytojų parodymai. Būtent ekspertizės akte padaryta tikėtina išvada, kad: 1) jeigu M. J. būtų išgėręs 0,5 litro alaus, kurio stiprumas 5,2 procento, tai praėjus dviem valandoms, etilo alkoholio koncentracija jo kraujyje galėjo būti 0,3 promilės; 2) jeigu M. J. būtų išgėręs 0,5 litro alaus, kurio stiprumas 5,2 procento, ir 20 mililitrų (kas atitinka vieną gurkšnį) degtinės, kurios stiprumas 40 procentų, tai praėjus dviem valandoms etilo alkoholio koncentracija jo kraujyje galėjo būti 0,415 promilės (o tai tik 0,005 promilės viršija alkoholio koncentracijos kiekį, kuriam esant asmuo laikomas apsvaigusiu nuo alkoholio BK 281 straipsnio prasme). Jokių patikimų įrodymų, kad M. J. būtų išgėręs didesnį alkoholio kiekį, byloje nėra. Ir apskritai byloje nėra patikimų duomenų, kuriuos teismui buvo įmanoma patikrinti BPK nustatyta tvarka, kiek ir kokio alkoholio išgėrė M. J.. Į tai buvo atkreiptas dėmesys ir ekspertizės akte. Šiame ekspertizės akte konstatuota, kad atsižvelgiant į tai, jog nėra patikimų duomenų, kada, kiek, kokio alkoholinio gėrimo ir kokiomis sąlygomis buvo išgerta, kokia asmens priklausomybė nuo alkoholio, pirmiau apskaičiuotos etilo alkoholio koncentracijos, galėję būti M. J. kraujyje eismo įvykio metu, tai yra po dviejų valandų nuo alkoholinių gėrimų (alaus, degtinės) išgėrimo, gali būti vertinamos tik kaip iliustracinės ir sprendžiant M. J. neblaivumo (girtumo) eismo įvykio metu klausimą, jomis remtis negalima.

Taigi, nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nesant byloje pateiktų patikimų, konkrečių ir abejonių nekeliančių įrodymų, kaltinimo dėl to, jog M. J. per eismo įvykį buvo apsvaigęs nuo alkoholio, t. y. kad jo kraujyje buvo 0,41 promilės ir daugiau alkoholio, negalima patvirtinti. Tuo pačiu nenustatytas M. J. kaltumas dėl nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 6 dalyje padarymo.

Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2009">2K-177/2009</a>, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-24/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-24/2014">2K-24/2014</a>). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kiti).

Šioje byloje nepavykus pašalinti abejonių, laikytina, kad M. J. veiksmuose nenustatytas būtinas nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 6 dalyje, požymis – „apsvaigimas nuo alkoholio“. Tokiu atveju M. J. padaryta veika atitinka BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad kvalifikuojamojo požymio „apsvaigimas nuo alkoholio“ pritaikymas nuteistajam M. J. yra perteklinis, todėl šis požymis iš kaltinimo šalintinas, nuteistojo veika perkvalifikuotina iš BK 281 straipsnio 6 dalies į 5 dalį ir, atsižvelgiant į teismų nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, skirtina penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Taip pat kasatoriui iš naujo subendrintinos paskirtos bausmės.

Dėl BK 144 straipsnio taikymo

Nuteistojo ir jo gynėjos kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 144 straipsnį ir padarė nepagrįstą išvadą dėl tiesioginės tyčios M. J. veiksmuose, nesivadovavo kasacinės instancijos teismo nutartimi Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00OS03ODgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-49-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-49-788/2016">2K-7-49-788/2016</a>.

BK XIX skyriuje (142–148 straipsniai) įtvirtintos nusikalstamų veikų, pavojingų žmogaus gyvybei ir sveikatai, sudėtys. Pagal BK 144 straipsnį atsako tas, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Įstatymo saugoma vertybė šiuo atveju yra žmogaus gyvybė, nukentėjusysis – žmogus, kurio gyvybei gresia pavojus ir kuriam reikia pagalbos, kad jis šio pavojaus išvengtų. Objektyvusis požymis veika – nesuteikimas pirminės pagalbos nukentėjusiajam turint tokią galimybę. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 144 straipsnį gali atsirasti tokiais atvejais: 1) kai kaltininkas, sukėlęs pavojų, nepagelbėja nukentėjusiajam, kurio gyvybei gresia pavojus, nors turi galimybę suteikti jam pagalbą; 2) kai kaltininkas, turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu, kurio gyvybei gresia pavojus, jam nepagelbėja, nors turi galimybę suteikti jam pagalbą. Taigi, nusikaltimo, numatyto BK 144 straipsnyje, subjektui būdingi specialūs požymiai: tai gali būti arba asmuo, pats sukėlęs pavojų nukentėjusiajam, arba asmuo, kitais pagrindais turintis pareigą rūpintis nukentėjusiuoju. Pareiga rūpintis nukentėjusiuoju gali būti įtvirtinta įvairiuose teisės aktuose, dažniausiai atskiras sritis ar pareigybes reglamentuojančiuose įstatymuose (sveikatos sistemos, policijos veiklos, priešgaisrinės tarnybos ir kt.), arba gali atsirasti ir kitais pagrindais, pavyzdžiui, šalims sudarius įvairias sutartis. Sprendžiant, ar konkretus asmuo turėjo pareigą suteikti nukentėjusiam asmeniui būtinąją pagalbą, reikia nustatyti konkrečias faktines aplinkybes, įskaitant asmens profesiją, vykdomas funkcijas, ir susipažinti su tai reglamentuojančiais teisės aktais. Taigi vieni iš būtinųjų BK 144 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, kurie turi būti nustatyti, yra: kaltininko sukeltas pavojus nukentėjusiajam arba jo turima pareiga rūpintis nukentėjusiuoju; grėsmė nukentėjusiojo gyvybei; galimybės suteikti pagalbą turėjimas. Bylos aplinkybėms neatitinkant bent vieno iš šių požymių, asmuo negali būti pripažįstamas kaltu dėl aptariamos nusikalstamos veikos padarymo (kasacinė nutartis Nr. 2K-148-303/2018).

Ši nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, padariniai nėra būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai. BK 144 straipsnyje numatyto nusikaltimo baigtumo momentas siejamas su veikos padarymo momentu, t. y. šis nusikaltimas laikomas baigtu, kai asmuo, turėdamas galimybę suteikti pagalbą nukentėjusiajam, jam nepagelbėja, kartu turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiuoju ar pats jam sukėlęs šį pavojų. Šis nusikaltimas yra tyčinis, padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad nukentėjęs asmuo, kuriuo jis turi pareigą rūpintis ar kuriam jis sukėlė pavojų, yra (galbūt yra) pavojingoje gyvybei padėtyje ir jam reikalinga pagalba, tačiau jam nepagelbėja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI1LTg5NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-225-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-225-895/2016">2K-225-895/2016</a>).

Nagrinėjamoje byloje teismai, pripažindami M. J. veiksmus atitinkančiais BK 144 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, konstatavo, kad: 1) nuteistasis sąmoningai nevykdė KET 219.5 punkte numatytų pareigų, kad, įvykus eismo įvykiui, privaloma imtis visų reikiamų priemonių, jog būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiesiems; 2) byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių nuteistasis negalėjo pagelbėti nukentėjusiajai, nes jis pats buvo sveikas, telefoną turėjo ir pranešti apie skubiai reikalingą pagalbą galėjo; 3) liudytojų G. M. ir A. B. parodymai apie nuteistojo elgesį, įvykus eismo įvykiui, rodo, kad M. J. pirmiausiai rūpinosi ne pagalba nukentėjusiai, o tuo, kaip nuslėpti eismo įvykį; 4) liudytojui G. M. pasakius, jog reikia kviesti pagalbą, nuteistasis atsisakė pats skambinti pagalbos, o abiejų liudytojų ir paties nuteistojo parodymai patvirtina, kad iš įvykio vietos automobiliu M. J. išvažiavo G. M. dar nepaskambinus bendruoju pagalbos telefonu, kas rodo, kad iš eismo įvykio vietos nuteistasis pasišalino pats nepasirūpinęs pagalba nukentėjusiajai ir net neįsitikinęs, kad tą tikrai padarys neblaivūs jo draugai; 5) nors nusikaltimas buvo baigtas nuo to momento, kai M. J. išvažiavo iš įvykio vietos nepranešęs apie įvykį ir pagalbos būtinumą jokioms pagalbą galinčioms suteikti institucijoms, tačiau net ir grįžęs į įvykio vietą bei laukdamas jo draugų iškviestos pagalbos nuteistasis nesiėmė jokių veiksmų, kuriais padėtų nukentėjusiajai, nes girdėdamas net kelis draugų pokalbius su greitosios pagalbos darbuotojais jis nė karto neprašė jų pasakyti, jog įvyko eismo įvykis, pats neįsiterpė į pokalbį, o atvykus medikams apie eismo įvykį ir tikrųjų M. M. sužalojimo aplinkybių nepasakė.

Taigi, šios teismų nustatytos ir įvertintos aplinkybės paneigia kasacinio skundo argumentus, pagal kuriuos M. J. nepaliko nukentėjusiosios, ja rūpinosi, prisidėjo prie pagalbos jai, šią pagalbą koordinuodamas kartu su savo draugais. Būtent minėtos teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad M. J. suvokė, jog nukentėjęs asmuo, kuriam jis sukėlė pavojų, yra pavojingoje gyvybei padėtyje ir jam reikalinga pagalba, tačiau jam nepagelbėjo. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad net ir pripažinus, jog pats nuteistasis pasišalindamas iš eismo įvykio, suprato, jog bendruoju pagalbos telefonu skambina kartu su juo važiavę draugai, ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės jo veikos kvalifikavimui pagal BK 144 straipsnį, kadangi BK 144 straipsnyje numatytas nusikaltimas laikomas baigtu nepagelbėjus nukentėjusiajam – nagrinėjamu atveju kaltininkui pasišalinus iš eismo įvykio. Šiuo atveju tai, kad pagalbą nukentėjusiajam gali suteikti kiti eismo įvykį matę asmenys, taip pat nešalina kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagal BK 144 straipsnį

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taigi ir nagrinėjamoje byloje kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos teismų nustatytos nusikaltimo, numatyto BK 144 straipsnyje, padarymo faktinės aplinkybės, teismų atliktas įrodymų vertinimas, paliekami nenagrinėti. Kasacinio skundo argumentai dėl BPK 7 straipsnio pažeidimo yra deklaratyvūs ir neparemti bylos medžiaga, todėl irgi paliekami nenagrinėti.

Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes M. J. veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 144 straipsnį.

Kasaciniame skunde netinkamas BK 144 straipsnio taikymas grindžiamas ir teismų praktika, nurodant kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00OS03ODgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-49-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-49-788/2016">2K-7-49-788/2016</a>. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuota, kad,,teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas“. Būtent nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės nėra tapačios toms aplinkybėms, kurios buvo nustatytos kasacinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00OS03ODgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-49-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-49-788/2016">2K-7-49-788/2016</a>.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

Nuteistojo ir jo gynėjos kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai nepagrįstai nuteistajam netaikė BK 75 straipsnio nuostatų, kadangi realus terminuotas laisvės atėmimas, neatidedant bausmės vykdymo, M. J. yra nepagrįstai griežta bausmė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bylos medžiagą nėra pagrindo pripažinti, kad šioje byloje teismai neteisingai aiškino BK 75 straipsnio, nustatančio bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir tvarką, nuostatas ir nepagrįstai jų nepritaikė.

Kaltininkui paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, net ir nustatęs visas formaliai būtinas BK 75 straipsnio taikymo sąlygas, neprivalo taikyti bausmės vykdymo atidėjimo. BK 75 straipsnyje nustatytos dvi būtinos sąlygos, kurioms esant teismas gali atidėti paskirtos bausmės už padarytas neatsargias nusikalstamas veikas vykdymą: asmuo turi būti nuteisiamas laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus; teismas turi nuspręsti, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal baudžiamąjį įstatymą ir susiklosčiusią teismų praktiką teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi išnagrinėti aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir nuteistojo asmenybe. Darydamas išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas privalo įvertinti, ar nuteistojo nusikaltimas padarytas atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės, nihilistinės nuotaikos, yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas ir pan.

14.1. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neatsargūs nusikaltimai, kuriais pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, yra labai įvairūs tiek pagal faktines aplinkybes, tiek pagal kilusius padarinius, todėl teismui konstatavus, kad asmuo jas pažeidė dėl neatsargumo, būtina įvertinti padarytos veikos pavojingumo laipsnį, t. y. kokie šių taisyklių pažeidimai buvo padaryti, ar padaryti pažeidimai susiję su itin dideliu kaltininko neatsargumu ir šiurkščiu Kelių eismo taisyklių nesilaikymu bei pagarbos kitiems eismo dalyviams nebuvimu, kokios taisyklių pažeidimų padarymo pasekmės

14.2. Nagrinėjamoje byloje teismai, atsisakydami nuteistajam M. J. taikyti BK 75 straipsnį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teismai nustatė, kad M. J. teisiamas pirmą kartą, tačiau yra 8 kartus baustas administracine tvarka, šešis kartus už KET reikalavimų pažeidimus, paskutinė nuobauda paskirta už vairavimą neblaiviam. Taip pat buvo konstatuota, kad nuteistasis, šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo taisykles, sukėlė eismo įvykį, dėl kurio žuvo žmogus. Teismai įvertino ir tai, kad nuteistasis nuo pat eismo įvykio stengėsi nuslėpti savo veiką ir išvengti atsakomybės, be to, jis savo veiksmų dėl pagalbos nesuteikimo nukentėjusiai, kurios gyvybei pats ir sukėlė pavojų, nelaiko nusikalstamais.

14.3.Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvada, jog be laisvės atėmimo bausmės negalima tikėtis teigiamų nuteistojo elgesio pokyčių, pagrįsta byloje ištirtų įrodymų visuma ir teismų nustatytomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę, jo vaidmenį. Vadinasi pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad sprendimas netaikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatų yra nemotyvuotas ir neteisingas.

Dėl transporto priemonės valdytojo ir transporto priemonės valdymą perdavusio asmens solidariosios civilinės atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą

Nuteistasis M. J. ir jo gynėja, civilinis atsakovas V. K. ir jo įgaliotasis atstovas kasaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais, kad už turtinę ir neturtinę žalą, padarytą M. J. nusikalstamais veiksmais (vairuodamas kelių transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pažeidė KET reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis ir žuvo žmogus), nukentėjusiesiems jie atsako solidariai, nes civilinis atsakovas V. K. didesniu pavojaus šaltiniu – jam priklausančia transporto priemone, neatitinkančia techninių reikalavimų, nuolat leido naudotis nuteistajam M. J., nors, būdamas rūpestingas, apdairus ir atidus, turėjo pareigą užtikrinti, kad toks automobilis jokiais tikslais ir jokiomis sąlygomis nebūtų eksploatuojamas. Kasatorių nuomone, V. K. jam priklausančią transporto priemonę prarado dėl M. J. neteisėtų veiksmų, nes jis įvykio dieną V. K. priklausančią transporto priemonę pasiėmė savavališkai, be jo žinios ir leidimo.

Pažymėtina, kad surinktų įrodymų ištyrimas, jų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Ar byloje teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai patikrina ir sprendžia apeliacinės instancijos teismas. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012). Dėl to kasacinės instancijos teismas kasatorių teiginius ir argumentus, susijusius su faktinių aplinkybių (transporto priemonės paėmimo ir (ne)leidimo ja naudotis aplinkybių ir pan.) nustatymu, nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu bei baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad eismo įvykio metu nuteistasis M. J. vairavo civiliniam atsakovui V. K. priklausantį Lietuvoje neįregistruotą ir privalomosios techninės apžiūros dokumentų neturintį automobilį; automobilis buvo nuolat naudojamas ne tik V. K. ūkio teritorijoje, bet ir viešuose keliuose. Teismas taip pat nustatė, kad V. K. M. J. leido naudotis šiuo automobiliu asmeniniais tikslais ne tik įmonės teritorijoje ir nelaikė automobilio tokiomis sąlygomis, kad jis be savininko žinios negalėtų automobilio pasiimti; tarp jų buvo susiklostę abipusiu susitarimu grįsti pastovūs santykiai, kai už M. J. pagalbą V. K. leido jam naudotis jo automobiliu. Taigi, V. K. leidimu M. J. galėjo naudotis automobiliu ir juo naudojosi nuolat. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tokioms pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms pritarė, nurodydamas, jog šis teismas teisingai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius duomenis ir, juos vertindamas, nepadarė BPK pažeidimų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti priešingų išvadų, nes nagrinėjamoje byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys, susiję su transporto priemonės naudojimo aplinkybėmis, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Teismai, priešingai nei teigia kasatoriai, išanalizavo bylos įrodymus, palygino juos tarpusavyje, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl remiasi ar atmeta vienus ar kitus įrodymus, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, ir nustatė įrodymais pagrįstas faktines bylos aplinkybes, susijusias su V. K. priklausančios transporto priemonės naudojimu.

Nagrinėjamu atveju yra aktualus transporto priemonės valdymą perdavusio asmens (transporto priemonės savininko) solidariosios atsakomybės kartu su vairuotoju už didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą klausimas, kai savininkas eismo įvykį sukėlusiam asmeniui leido valdyti techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę.

Transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę už padarytą žalą reglamentuoja specialios CK 6.270 straipsnio normos. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, <...> ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Taigi, įstatyme įtvirtinta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė yra griežtoji (be kaltės).

CK 6.270 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsakovas pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.). Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, valdymo perleidimo sandoriui įstatymai nenumato specialios formos – valdymas gali būti teisėtai perleistas nuo nuomos, panaudos, pavedimo ar kitokios sutarties sudarymo ir transporto priemonės savininkui ar jos teisėtam valdytojui perdavus ją naudotis naujam valdytojui. Valdymo perdavimas yra tada, kai valdymą įgyjantis asmuo įgauna teisę daryti transporto priemonei faktinį poveikį, savarankiškai priimti sprendimus dėl transporto priemonės naudojimo (net ir trumpą laiką). Sandorį dėl transporto priemonės valdymo perdavimo sudarančių asmenų valia yra ribojama CK 6.156 straipsnio 1 dalyje, 6.157 straipsnyje nustatytų sutarties laisvės principo ribų – imperatyviųjų teisės normų. Taigi, vadovaujantis šiomis CK nuostatomis, teisėtas valdymas yra tada, kai jis atliekamas teisėto civilinio sandorio pagrindu, esant valdymą perduodančio ir valdymą priimančio asmens valiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00OS03ODgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-49-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-49-788/2016">2K-7-49-788/2016</a>).

CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų ir dėl valdymo praradimo nėra jo kaltės; jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai. CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsakomybė be kaltės (griežtoji) kyla neteisėtai (be savininko ar teisėto valdytojo valios) jį užvaldžiusiam faktiniam valdytojui, valdymą praradęs teisėtas valdytojas atsako nustačius jo kaltę.

Kaip matyti iš teismų nuosprendžių ir jų nustatytų aplinkybių, įvykio metu faktinis didesnio pavojaus šaltinio – V. K. priklausančios transporto priemonės – valdytojas buvo M. J., todėl už sukeltą žalą jis atsako be kaltės; kasaciniuose skunduose tai neginčijama. Taip pat teismai nustatė, kad civilinis atsakovas V. K. žalą padariusio M. J. sukelto eismo įvykio metu nebuvo transporto priemonės faktinis valdytojas; jam priklausanti transporto priemonė buvo Lietuvoje neįregistruota ir be privalomosios techninės apžiūros dokumentų. Dėl to, sprendžiant, ar tokiomis aplinkybėmis ir jis turi atsakyti už M. J. sukeltą žalą, turi būti nustatytas jo atsakomybės teisinis pagrindas.

Kaip pagrįstai nurodė abiejų instancijų teismai nuosprendžiuose, vadovaujantis CK 6.263 straipsniu, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė – prievolė atlyginti žalą atsiranda dėl neteisėtų veiksmų: neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 2, 5 dalyse, KET 15, 16 punktuose įtvirtinta imperatyvi teisės norma, pagal kurią draudžiama vairuoti techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę, motorinės transporto priemonės vairuotojas privalo su savimi turėti galiojančius transporto priemonės registravimo, privalomosios techninės apžiūros dokumentus. Šios teisės normos imperatyviai draudžia bet kuriam asmeniui vairuoti Lietuvoje neįregistruotą ir privalomosios techninės apžiūros dokumentų neturintį automobilį, todėl tokios transporto priemonės eksploatavimas eisme, įskaitant ir jos perdavimą vairuoti kitam asmeniui, pažeidžia minėtas imperatyvias viešosios teisės normas, todėl yra neteisėtas; civilinės atsakomybės požiūriu tai yra neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdami į tai, teismai padarė išvadą, kad transporto priemonės savininko V. K. veiksmai, kuriais jis sudarė sąlygas ir leido nuteistajam M. J. bet kada naudotis techninių reikalavimų neatitinkančia transporto priemone, yra neteisėti. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šia teismų išvada; viena iš sąlygų – neteisėti veiksmai – civilinei atsakomybei kilti nustatyta pagrįstai. Nustačius likusias civilinės atsakomybės sąlygas, transporto priemonės valdytojas, neteisėtai leidęs vairuoti transporto priemonę kitam asmeniui, už šios transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, padarytą žalą atsako solidariai su transporto priemonę valdžiusiu asmeniu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00OS03ODgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-49-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-49-788/2016">2K-7-49-788/2016</a>).

CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Įstatyme nenustatyta CK 6.248 straipsnio 1 dalies taisyklės išimčių neteisėto transporto priemonės leidimo vairuoti, pažeidžiant Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir KET nustatytus draudimus, atveju (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00OS03ODgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-49-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-49-788/2016">2K-7-49-788/2016</a>). Taigi preziumuojama asmens, leidusio vairuoti transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę kitam asmeniui, kaltė dėl tokio leidimo.

Civilinės atsakomybės kontekste asmuo yra laikomas kaltu, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes asmuo nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Tais atvejais, kai įstatymuose įtvirtinti draudimai suponuoja aktyvią transporto priemonės valdytojo pareigą užtikrinti, kad jam priklausanti techninių reikalavimų neatitinkanti transporto priemonė nebūtų naudojama ir nedalyvautų eisme, vien aplinkybė, kad asmuo nežinojo apie tam tikrų faktų egzistavimą, nėra pakankama konstatuoti, kad nėra jo kaltės civilinės teisės prasme, t. y. jis negali gintis pasyviu nežinojimu tais atvejais, kai jam tenka pareiga imtis tam tikrų veiksmų ar įsitikinti tam tikrų faktų buvimu. Teismai nustatė, kad tiek V. K., tiek M. J. žinojo, jog transporto priemonė neatitinka jai keliamų techninių reikalavimų, Lietuvoje neįregistruota, taigi, suvokė, jog negali būti eksploatuojama ir dalyvauti eisme, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog tokios transporto priemonės savininkas V. K. turėjo pareigą užtikrinti, kad jokiais tikslais ir jokiomis sąlygomis transporto priemonė nebūtų eksploatuojama, o juo labiau – leidžiama ja naudotis kitam asmeniui. Priešingai, pats V. K. savo reikmėms naudojo techninių reikalavimų neatitinkantį automobilį, kuris negalėjo dalyvauti eisme, ir nuolat leido tą daryti M. J., taigi V. K. nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, todėl dėl automobilio valdymo praradimo yra ir jo (savininko) kaltė.

Pažymėtina, kad kasatoriai skunduose išskirtinai sureikšmina vien tą faktą, kad įvykio dieną M. J. automobilį pasiėmė jo savininkui V. K. apie tai nepasakęs, ir šis nežinojo, kad tą dieną M. J. pasiims automobilį, kaip šalinantį transporto priemonės savininko V. K. civilinę atsakomybę. Nagrinėjamu atveju vien ši aplinkybė, neatsižvelgiant į visas kitas byloje nustatytas aplinkybes, savaime nepaneigia jo civilinės atsakomybės; reikia įvertinti visus dėl to surinktus bylos įrodymus, negali būti pasirinktinai išskiriami ir sureikšminami tik kai kurie iš jų, nes tokiu atveju būtų pažeistas išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principas. Kaip minėta, teismai nustatė, jog V. K. leidimu M. J. galėjo naudotis automobiliu ir juo naudojosi nuolat. Taigi, kaip pagrįstai pažymėta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, civilinės atsakomybės požiūriu svarbu ne tai, ar automobilio savininkas kiekvieną kartą duodavo atskirą leidimą nuteistajam naudoti automobilį, o tai, kad tarp jų buvo susiklostę abipusiu susitarimu grįsti pastovūs santykiai, kai už M. J. pagalbą V. K. leido jam naudotis jo automobiliu.

CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta civilinės atsakomybės priežastinio ryšio sąlyga: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nelėmusiais skolininko civilinės atsakomybės tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad skolininkų pareiga yra solidari, jeigu prievolė yra susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės atsiradimo ir taikymo sąlygas, yra konstatavęs, jog solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik tuo, kad asmenys žalą nukentėjusiajam padarė tuo pačiu metu ir bendrai veikdami; padarytos žalos atžvilgiu bendrumas gali reikštis ir skirtingo pobūdžio bei savarankiškais, skirtingu laiku atliktais veiksmais; tam teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų) (conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veikimo) (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-543/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-543/2009">3K-3-543/2009</a>). Teismai taip pat nustatė ir priežastinio ryšio bei žalos sąlygas V. K. civilinei atsakomybei kilti, konstatavę, kad neteisėtai, pažeidžiant viešosios teisės normas, atlikti V. K., leidusio vairuoti transporto priemonę, ir neteisėtai transporto priemonę vairavusio M. J. veiksmai su eismo įvykio metu padaryta žala susiję faktiniu ir teisiniu priežastiniu ryšiu, žala padaryta jų bendrais veiksmais.

Taigi, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nustatė visas sąlygas V. K. civilinei (deliktinei) atsakomybei atsirasti: civilinis atsakovas V. K. neteisėtai, pažeisdamas viešosios teisės normas (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 2, 5 dalies, KET 15, 16 punktų nuostatas), pats neturėdamas teisės naudotis techninių reikalavimų neatitinkančiu automobiliu, leido naudotis juo tokios teisės taip pat neturinčiam M. J., nors jis (V. K.) turėjo pareigą užtikrinti, kad jam priklausanti techninių reikalavimų neatitinkanti transporto priemonė nebūtų naudojama ir nedalyvautų eisme; neteisėtai transporto priemonę vairavęs M. J. padarė eismo įvykį, dėl kurio žuvo žmogus. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad transporto priemonės savininkas V. K. už šios transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, padarytą žalą atsakingas solidariai su transporto priemonę valdžiusiu M. J.. Tai, priešingai nei teigia kasatoriai, atitinka tiek įstatymų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės pagrindus, nuostatas, tiek teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.

Civilinio atsakovo ir jo įgaliotojo atstovo kasaciniame skunde nurodoma teismų praktika (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-233/2000, 3K-1584/2002, 3K-3-255/2010, 3K-3-27/2013) nesivadovautina, nes nurodytose bylose teismai nekonstatavo transporto priemonės savininko veiksmų, perduodant transporto priemonę kitam asmeniui valdyti, neteisėtumo; taigi, kasatorių nurodytų bylų ir šios baudžiamosios bylos aplinkybės nėra iš esmės panašios (analogiškos).

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Nuteistojo ir jo gynėjos kasaciniame skunde nesutinkama su nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei Z. M. priteista 3000 Eur kapo sutvarkymo išlaidų suma ir prašoma ją sumažinti perpus, nes kapavietėje, be M. M., palaidotas ir nukentėjusiosios tėvas, taigi nukentėjusiosios patirtos kapavietės sutvarkymo išlaidos nėra tik išimtinai susijusios su M. M. mirtimi.

Pagal BPK 44 straipsnio 10 dalį, 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Atlyginant turtinę žalą, susijusią su laidojimo išlaidomis ir kapo sutvarkymu, vadovaujamasi CK 6.291 straipsnio nuostatomis – jeigu nukentėjęs asmuo miršta, jo laidojimo išlaidas turėjusiam asmeniui atlygina tas asmuo, kuris yra atsakingas už žalą, susijusią su nukentėjusio asmens gyvybės atėmimu; atlyginamos tik protingumo kriterijus atitinkančios laidojimo išlaidos.

Nukentėjusioji Z. M. buvo pareiškusi patikslintą civilinį ieškinį dėl 7238,60 Eur turtinės žalos, susijusios su motinos laidojimu, iš jų – dėl 4890 Eur kapavietės sutvarkymo išlaidų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas priteisė iš nuteistojo M. J. ir civilinio atsakovo V. K. solidariai nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei Z. M. 3404,92 Eur turtinės žalos, iš jų – 3000 Eur kapo sutvarkymo išlaidų, atlyginimo. Šis teismas nuosprendyje nurodė, kad nors kapavietės sutvarkymo išlaidos yra patvirtintos dokumentais, tačiau jų dydis, atsižvelgiant į CK 6.291 straipsnio 1 dalį, neatitinka protingumo kriterijaus, daugiau kaip du kartus viršija teismų praktikoje įprastomis ir vidutinėmis pripažįstamas išlaidas (apie 1500–2000 Eur), todėl sumažintinos. Teismas, įvertinęs, kad, įvedus naują valiutą (Eur), prekės ir paslaugos brango, kainoms įtaką darė ir infliacija, pripažino, kad įprastomis, vidutinėmis ir CK 6.291 straipsnio 1 dalyje numatytą protingumo kriterijų atitinkančiomis kapo sutvarkymo išlaidomis nagrinėjamu atveju laikytina 3000 Eur suma.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms pritarė, nes jos padarytos, atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, laikantis įstatymų nuostatų ir teismų praktikos. Šis teismas įvertino ir tą aplinkybę, kad kapavietėje palaidota ne tik M. M., bet ir Z. M. tėvas, ir papildomai pažymėjo, kad, palaidojus M. M., jai buvo įrengta papildoma kapavietė ir pastatytas kitas paminklas, o anksčiau palaidotam nukentėjusiosios tėvui pastatytas paminklas buvo paliktas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad nėra pagrindo mažinti nukentėjusiajai priteistų kapavietės sutvarkymo išlaidų dydžio.

Patikrinus skundžiamus teismų nuosprendžius, konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami turtinės žalos – kapavietės sutvarkymo išlaidų – atlyginimo klausimą, pagrįstai pripažino, kad nukentėjusiosios prašoma priteisti 4890 Eur suma kapavietei sutvarkyti neatitinka CK 6.291 straipsnio 1 dalyje numatyto protingumo kriterijaus, ir, tinkamai taikydami bei aiškindami BPK, CK nuostatas, pagrįstai atsižvelgdami į teismų praktiką dėl kapo sutvarkymo išlaidų atlyginimo, realią ekonominę situaciją Lietuvoje, priteisė protingumo kriterijus tenkinančias kapavietės sutvarkymo išlaidas – 3000 Eur. Kaip matyti iš teismų nuosprendžių, teismai, spręsdami šį klausimą, išsamiai išnagrinėjo byloje pateiktus duomenis, kuriais buvo grindžiamas reikalavimas priteisti kapavietės sutvarkymo išlaidas, atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir į kasatorių nurodomą aplinkybę dėl dviejų asmenų kapavietės tvarkymo. Dėl to tenkinti kasatorių prašymą sumažinti nukentėjusiajai priteistą kapavietės sutvarkymo išlaidų atlyginimą, vadovaujantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir atsižvelgdamas į BPK 376 straipsnio 1 dalies reikalavimą bylą nagrinėti teisės taikymo aspektu, neturtinės žalos dydžio nenustatinėja; neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas tik patikrina, ar teismas, BPK 113, 115 straipsniuose nustatyta tvarka byloje išspręsdamas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydamas jos dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės normų nuostatų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo kriterijus, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reglamentuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą bei išsprendimą baudžiamojoje byloje, ir ar nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos.

Nusikalstama veika asmeniui padaryta neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kasatoriai nuteistasis ir jo gynėja skunde nurodo, jog teismai netinkamai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo dydžio nukentėjusiesiems klausimą, neatsižvelgė į šiam klausimui reikšmingas išspręsti aplinkybes (nukentėjusiuosius ir žuvusiąją siejusius ryšius, žuvusiosios sveikatos būklę, nuteistojo kaltę ir turtinę padėtį), vadovavosi neatitinkančia šios bylos aplinkybių teismų praktika.

Šioje byloje, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. J. nuteisus pagal BK 144 straipsnį, 281 straipsnio 6 dalį, nukentėjusiųjų Z. M. ir V. M. prašymas priteisti po 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam patenkintas iš dalies, jiems iš nuteistojo ir civilinio atsakovo solidariai priteisiant po 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą nukentėjusiesiems, jos dydį motyvavo, atsižvelgdamas į nukentėjusiuosius siejusius ryšius su žuvusiąja (nukentėjusieji neteko savo motinos; V. M., neįgaliam, nesusituokusiam, neturinčiam savo vaikų, ji buvo ne tik artimiausias žmogus, bet ir šeimos narys, nes jie gyveno kartu vienuose namuose nuo pat jo gimimo; Z. M. nuolat rūpinosi tiek savo neįgaliu broliu V. M., tiek jų motina, ją nuolat lankė ir rūpinosi jos sveikata, jos ryšys su motina buvo itin artimas), patirtus dvasinius išgyvenimus ir stresą dėl artimo žmogaus netekties, į kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos objekto – žmogaus gyvybė – svarbą. Taip pat teismas atsižvelgė į kaltinamojo šeiminę (turi šeimą, išlaiko vieną nepilnametį vaiką) ir turtinę (registruoto turto, santaupų neturi, dirba) padėtį ir teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose.

Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pateikė šiuo klausimu argumentuotas išvadas ir motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas neturtinės žalos atlyginimo klausimui reikšmingas aplinkybes, visiškai pagrįstai sumažino Z. M. ir V. M. prašomą priteisti po 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 10 000 Eur kiekvienam. Šis teismas papildomai pažymėjo, kad toks priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus ir teismų praktikos formuojamus pavyzdžius.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, pripažinti, kad, sprendžiant priteistinos atlyginti neturtinės žalos dydžio klausimą nukentėjusiesiems, buvo pažeisti BPK ir CK reikalavimai, neatsižvelgta į jos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus ir nukrypta nuo teismų praktikos dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžių, neturi teisinio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad turi būti vertinama žalos dydžio nustatymo kriterijų visuma, o ne pasirinktinai sureikšminamos tik atskiros aplinkybės, kaip tai nurodoma nuteistojo ir jo gynėjos kasaciniame skunde. Kaip minėta, byloje surinkti įrodymai ir teismų nuosprendžių turinys patvirtina, kad tiek nukentėjusiųjų ryšiai su žuvusia jų motina (tarp jų ir jos amžius ir sveikata kaip aplinkybės, atskleidžiančios jų ryšį), nuteistojo kaltė, šeiminė ir turtinė padėtis teismų, siekiant teismo sprendimu protingos abiejų šalių interesų pusiausvyros ir realaus bei žalos atlyginimo, buvo įvertinti visų kitų nustatytų bylos aplinkybių kontekste, nė viena iš šių aplinkybių atskirai neturėjo lemiamos reikšmės, nustatant priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Atmestinas kasatorių argumentas, kad teismai nepagrįstai vadovavosi teismų praktika bylose, kuriose asmenys buvo nuteisti pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas atsižvelgė į panašaus pobūdžio bylose, t. y. kelių eismo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose (bylose, kuriose asmenys nuteisti tiek pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, tiek pagal BK 281 straipsnio 6 dalį) dėl asmens žūties eismo įvykio metu, formuojamą praktiką. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal BK 281 straipsnio 5 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla už kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą, sukėlusį žmogaus žūtį, o pagal BK 281 straipsnio 6 dalį – už šios veikos (BK 281 straipsnio 5 dalis) padarymą, būnant apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Dėl turėtų proceso išlaidų kasacinės instancijos teisme

Bylą nagrinėjant kasacine tvarka, nukentėjusiųjų V. M. ir Z. M. įgaliotasis atstovas advokatas prašė priteisti jų patirtas išlaidas – už atsiliepimo parengimą (120 Eur), nukentėjusiųjų atstovavimą kasacinės instancijos teisme (80 Eur) ir kuro išlaidas (30 Eur).

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusieji pateikė atsiliepimą į kasacinius skundus, tačiau pastebėtina, kad BPK nereglamentuoja tokios nukentėjusiųjų teisių gynimo formos bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka kasacinės instancijos teisme (BPK 373, 377 straipsniai). Nukentėjusiųjų atstovas advokatas pasinaudojo baudžiamojo proceso įstatymo suteikta teise dalyvauti teismo posėdyje kasacinės instancijos teisme, kur išdėstė nukentėjusiųjų poziciją ir argumentus dėl kasacinių skundų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad prašomos pinigų sumos (120 Eur) priteisimas iš nuteistojo už procesinio dokumento, kurio nereglamentuoja BPK ir kuris pateiktas vien nukentėjusiųjų iniciatyva, surašymą neatitiktų protingumo ir sąžiningumo principų, todėl ši prašymo dalis atmestina. Nukentėjusiųjų įgaliotojo atstovo advokato prašymas priteisti atstovavimo (80 Eur) ir kuro išlaidas (30 Eur) – iš viso 110 Eur, pagrįstas. Ši pinigų suma priteistina iš nuteistojo, nes ji laikytina proporcinga kasacinio proceso sudėtingumui, atitinka kasacinės instancijos teismo praktikoje paprastai priteisiamų turėtų išlaidų dydžius.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,

n u t a r i a :

Civilinio atsakovo V. K. ir jo įgaliotojo atstovo advokato Vytauto Šulijos kasacinį skundą atmesti.

Pakeisti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 16 d. nuosprendžius.

M. J. veiką, kvalifikuotą pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir skirti jam laisvės atėmimo bausmę penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią bausmę subendrinti iš dalies sudedant su bausme, paskirta pagal BK 144 straipsnį, ir galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę paskirti penkeriems metams šešiems mėnesiams, ją atliekant atvirojoje kolonijoje.

Kitas Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 16 d. nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Iš nuteistojo M. J. nukentėjusiesiems Z. M. ir V. M. priteisti po 40 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Iš nuteistojo M. J. nukentėjusiajai Z. M. priteisti 30 Eur turėtų kuro išlaidų.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Artūras Pažarskis

Armanas Abramavičius