D. J., L. I., I. K., A. M., A. V., R. K., Ą. J., G. Ž., M. S., V. B., N. K., E. G., V. G., K. K., R. L., J. J., D. S., J. K., A. Ž., V. D., R. B., E. K., E. Š., G. L., G. K., S. D., S. T., G. S., J. R., G. D., E. M., G. B., N. J., J. A., M. Š., N. P., D. M., Ž. P., J. Š., J. Č., D. K., S. S., A. S., M. D., V. K., G. M., L. V., I. D., Z. I., T. I., I. Š., V. V., M. M., J. S., M. Ž., G. R., J. I., R. V., D. V., I. A., A. A., V. L., P. L., A. K., G. V., M. L., G. G., S. M., R. N., L. S., Ą. K., M. B., D. Š., O. K., R. S., Ū. S., K. B., M. P., R. D., D. G., K. P., H. I., J. V., S. Č. ir I. J. pagal BK 202 str., 202 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-102-222/2018

Teisminio proceso Nr. 1-12-1-02697-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.6.1; 1.2.17.6.2

(N)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko, Audronės Kartanienės, Vytauto Masioko, Artūro Pažarskio, Olego Fedosiuko ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Aurelijui Navickui,

nuteistajai D. J., jos gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

nuteistajai J. I. Š., jos gynėjui advokatui Aidui Mažeikai,

neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. J. ir nuteistosios J. I. Š. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 19 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu:

D. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

J. I. Š. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 202 straipsnio 2 dalį, kaip nepadariusi veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 19 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalis dėl J. I. Š. išteisinimo pagal BK 202 straipsnio 2 dalį ir J. I. Š. nuteista pagal BK 202 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų ilgiau nei 7 paroms.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

D. J. nuteista pagal BK 202 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 1993 m. birželio 24 d. turėdama gydytojo pediatro kvalifikaciją, nuo 1994 m. birželio 30 d. įgijusi ir turėdama medicinos gydytojo kvalifikaciją, nuo 1997 m. birželio 24 d. – bendrosios praktikos gydytojo kvalifikaciją, būdama individualios įmonės (duomenys neskelbtini) savininkė, kurios veiklai (sveiko gyvenimo būdo propagavimas paskaitose, kursuose, šventėse, sveikos gyvensenos mokyklose, knygų apie sveiką gyvenimo būdą, šeimos problemas, sveiką šeimą paruošimas spaudai, leidyba, o nuo 2001 m. rugsėjo 19 d. veiklos pobūdis papildytas gydomąja ir konsultacine veikla) nuo 1995 m. lapkričio 22 d. išduota licencija, veikdama bendra tyčia, pažeisdama:

Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 6 dalį, 16 straipsnio 1, 2 dalis, kuriose nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūra – valstybės licencijuota fizinių ir juridinių asmenų veikla; teisė verstis tam tikros rūšies sveikatos priežiūros praktika pripažįstama fiziniams asmenims, įstatymo nustatyta tvarka gavusiems licenciją ir sertifikatą; įmonės įstaigos teisę verstis sveikatos priežiūros veikla įgyja tik Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gavusios licenciją; Lietuvos Respublikos gydytojo medicinos praktikos įstatymo (Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymas) 4 straipsnio 1, 2 dalis, kuriose nustatyta, kad verstis medicinos praktika Lietuvos Respublikoje turi teisę gydytojas, turintis įstatymo nustatyta tvarka išduotą ir galiojančią licenciją; gydytojas verstis medicinos praktika gali tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 26 d. nutarimo Nr. 1400 „Dėl pažymėjimo išdavimo apie vaiko gimimą tvarkos patvirtinimo“ 3 punktą, 3 punkto 3.2 papunktį, kuriuose nurodyta, kad asmens sveikatos priežiūros įstaiga išduoda pažymėjimą; jeigu vaikas gimė ne asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, tačiau jo ir motinos sveikatos būklę po gimdymo patikrino asmens sveikatos priežiūros specialistai,

nuo 2004 m. lapkričio 6 d. iki 2011 m. liepos 2 d. versliškai, kaip fizinis ir juridinis asmuo, ėmėsi profesinės veiklos – teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, neturėdama šiai veiklai reikalingų licencijų, (iš viso 64 atvejais) ne asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, po gimdymo atliko naujagimių sveikatos būklės apžiūrą ir išdavė pažymėjimus apie vaikų gimimą, juos patvirtindama individualios įmonės (duomenys neskelbtini) antspaudu, asmeniniu spaudu ir savo parašu, ir už tai gavo piniginių pajamų: 1) 2004 m. lapkričio 6 d. už naujagimio L. I. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nuo 50 iki 150 Lt; 2) 2004 m. lapkričio 12 d. už naujagimės I. K. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 3) 2005 m. kovo 16 d. už naujagimės A. M. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo iki 100 Lt; 4) 2005 m. balandžio 14 d. už naujagimės A. V. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo apie 50 Lt; 5) 2005 m. balandžio 19 d. už naujagimės R. K. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 6) 2005 m. balandžio 28 d. už naujagimio Ą. J. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 7) 2005 m. liepos 6 d. už naujagimio G. Ž. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nuo 30 iki 50 Lt; 8) 2005 m. liepos 17 d. už naujagimio M. S. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 9) 2005 m. rugsėjo 16 d. už naujagimio V. B. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo 60 Lt; 10) 2006 m. balandžio 15 d. už naujagimio N. K. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 11) 2006 m. gegužės 10 d. už naujagimės E. G. T. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 12) 2006 m. birželio 10 d. už naujagimio V. G. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nuo 50 iki 80 Lt; 13) 2006 m. birželio 11 d. už naujagimio K. K. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo apie 40 Lt; 14) 2006 m. birželio 27 d. už naujagimio R. L. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo apie 60 Lt; 15) 2006 m. rugsėjo 10 d. už naujagimio J. J. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 16) 2006 m. rugsėjo 21 d. už naujagimio D. S. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 17) 2006 m. gruodžio 11 d. už naujagimio J. K. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nuo 50 iki 60 Lt; 18) 2007 m. gegužės 13 d. už naujagimio A. Ž. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nuo 30 iki 50 Lt; 19) 2007 m. rugpjūčio 17 d. už naujagimės A. M. V. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 20) 2007 m. rugpjūčio 18 d. už naujagimio V. D. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo apie 70 Lt; 21) 2007 m. rugsėjo 3 d. už naujagimio R. B. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nuo 80 iki 100 Lt; 22) 2007 m. rugsėjo 8 d. už naujagimio E. K. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 23) 2007 m. gruodžio 6 d. už naujagimio E. Š. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 24) 2008 m. sausio 20 d. už naujagimio G. L. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo apie 80 Lt; 25) 2008 m. vasario 5 d. už naujagimio G. K. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 26) 2008 m. balandžio 1 d. už naujagimės E. G. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 27) 2008 m. birželio 12 d. už naujagimio S. D. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nuo 60 iki 70 Lt; 28) 2008 m. liepos 4 d. už naujagimės S. T. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 29) 2009 m. sausio 11 d. už naujagimio G. S. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 30) 2009 m. sausio 21 d. už naujagimės J. R. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo apie 20 Lt; 31) 2009 m. sausio 15 d. už naujagimio G. D. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo apie 70 Lt; 32) 2009 m. balandžio 28 d. už naujagimės E. M. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nuo 50 iki 100 Lt; 33) 2009 m. gegužės 30 d. už naujagimio A. V. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nuo 20 iki 80 Lt; 34) 2009 m. rugpjūčio 20 d. už naujagimės G. B. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo apie 100 Lt; 35) 2009 m. rugpjūčio 27 d. už naujagimio N. J. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 36) 2009 m. rugsėjo 12 d. už naujagimio J. A. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo apie 50 Lt; 37) 2009 m. lapkričio 5 d. už naujagimio M. Š. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 38) 2010 m. sausio 21 d. už naujagimio N. P. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo apie 40 Lt; 39) 2010 m. sausio 26 d. už naujagimio D. M. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo iki 100 Lt; 40) 2010 m. vasario 1 d. už naujagimės Ž. P. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 41) 2010 m. vasario 24 d. už naujagimės J. Š. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 42) 2010 m. vasario 26 d. už naujagimio J. Č. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 43) 2010 m. vasario 28 d. už naujagimės D. K. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 44) 2010 m. kovo 2 d. už naujagimio G. L. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo iki 100 Lt; 45) 2010 m. balandžio 9 d. už naujagimio R. B. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo iki 100 Lt; 46) 2010 m. balandžio 13 d. už naujagimės S. S. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo apie 100 Lt; 47) 2010 m. liepos 16 d. už naujagimės M. S. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo 50 Lt; 48) 2010 m. rugpjūčio 3 d. už naujagimės A. S. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 49) 2010 m. rugpjūčio 27 d. už naujagimės M. D. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nuo 50 iki 100 Lt; 50) 2010 m. rugsėjo 1 d. už naujagimio G. K. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 51) 2010 m. rugsėjo 18 d. už naujagimės V. K. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo apie 50 Lt; 52) 2010 m. rugsėjo 27 d. už naujagimės K. K. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 53) 2010 m. spalio 13 d. už naujagimio G. M. V. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo apie 100 Lt; 54) 2010 m. gruodžio 21 d. už naujagimio L. V. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo apie 80 Lt; 55) 2011 m. kovo 19 d. už naujagimės I. D. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo 100 Lt; 56) 2011 m. balandžio 14 d. už naujagimių Z. I. ir T. I. apžiūrą ir pažymėjimų apie gimimą išdavimą gavo iki 100 Lt; 57) 2011 m. gegužės 3 d. už naujagimės I. Š. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 58) 2011 m. gegužės 5 d. už naujagimės V. V. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nuo 50 iki 100 Lt; 59) 2011 m. gegužės 7 d. už naujagimės M. M. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nuo 100 iki 150 Lt; 60) 2011 m. gegužės 27 d. už naujagimio J. S. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 61) 2011 m. birželio 7 d. už naujagimės M. Ž. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nuo 50 iki 100 Lt; 62) 2011 m. birželio 24 d. už naujagimės A. S. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo nuo 100 iki 120 Lt; 63) 2011 m. birželio 28 d. už naujagimio D. M. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo ne daugiau kaip 50 Lt; 64) 2011 m. lapkričio 2 d. už naujagimio G. R. apžiūrą ir pažymėjimo apie gimimą išdavimą gavo apie 20 Lt.

J. I. Š. apeliacinės instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis, nuteista pagal BK 202 straipsnio 2 dalį už tai, kad nuo 1997 m. balandžio 10 d. būdama VĮ (duomenys neskelbtini), kurios veiklos sritys psichologinė ir praktinė parama šeimai, nėštumo, gimdymo ir pogimdyminio laikotarpio informacinės medžiagos kaupimas, analizavimas ir platinimas, direktorė ir nuo 2010 m. liepos 9 d. įgijusi verslo liudijimą veiklos rūšiai – prekybai tik ne maisto produktais prekyvietėse, suteikiančiai teisę verstis išnešiojamąja ir išvežiojamąja tik ne maisto produktų prekyba, neįgijusi medicininio išsilavinimo, nebūdama gydytoja ar kita sveikatos priežiūros specialistė, neturėdama licencijos, veikdama bendra tyčia, pažeisdama:

Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 6 dalį, 16 straipsnio 1, 2 dalis, 6 dalį, kuriose nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūra – valstybės licencijuota fizinių ir juridinių asmenų veikla; teisė verstis tam tikros rūšies sveikatos priežiūros praktika pripažįstama fiziniams asmenims, įstatymo nustatyta tvarka gavusiems licenciją ir sertifikatą; įmonės įstaigos teisę verstis sveikatos priežiūros veikla įgyja tik Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gavusios licenciją; fiziniai asmenys, kurie nėra sveikatos priežiūros specialistai ar neatitinka Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytų reikalavimų, neturi teisės verstis sveikatinimo veikla; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. 117 „Dėl nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarkos“ nuostatas, pagal kurias gimdymai Lietuvoje gali būti priimami tik antrinio A ir B bei tretinio lygio sveikatos priežiūros įstaigos stacionare; sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 28 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 64:1999 „Gydytojas akušeris ginekologas. Teisė, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 4 punkto 1, 3 papunkčius, kuriuose nustatyta, kad gydytojas įgyja gydytojo akušerio ginekologo kvalifikaciją, baigęs antrinę akušerijos ginekologijos rezidentūrą; gydytojas akušeris ginekologas praktinei veiklai privalo gauti licenciją Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka; sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-170 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 64:2008 „Gydytojas akušeris ginekologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 5, 6 ir 7 punktus, kuriuose nustatyta, kad gydytojo akušerio ginekologo profesinė kvalifikacija įgyjama baigus universitetines medicinos studijas ir akušerijos ginekologijos rezidentūrą; teisę verstis gydytojo akušerio ginekologo praktika turi asmuo, turintis Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka išduotą ir galiojančią medicinos praktikos licenciją verstis medicinos praktika pagal gydytojo akušerio ginekologo profesinę kvalifikaciją; gydytojas akušeris ginekologas verčiasi gydytojo akušerio ginekologo praktika asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje galiojančią įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją teikti akušerijos ir ginekologijos paslaugas; sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 401 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 40:1997 „Akušerė (akušeris). Funkcijos. Kompetencija, pareigos, teisės ir atsakomybė“ 3 punkto 1 papunktį ir 4 punkto 2 papunktį, kuriuose nustatyta, kad akušerė (akušeris) – tai asmuo, baigęs pagrindines slaugos studijas ir akušerijos specializaciją pagal Lietuvos Respublikos pripažintas ir patvirtintas slaugos bei akušerijos studijų programas ir įgijęs reikiamą kvalifikaciją bei turintis teisę užsiimti akušerijos praktika; akušerijos praktikai būtina akušerijos specializuotos slaugos praktikos licencija; sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 40:2006 „Akušeris. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 5 punkto 1, 2, 3 ir 4 papunkčius, 7, 8 punktus, kuriuose nustatyta, kad akušerio profesinė kvalifikacija įgyjama baigus ne trumpesnes kaip trejų metų trukmės dienines neuniversitetines ar pirmosios pakopos nuosekliąsias universitetines akušerijos studijas; formaliojo mokymo institucijoje baigus ne trumpesnes kaip dvejų metų arba 3600 valandų trukmės dienines akušerijos programos, skirtos asmenims, įgijusiems bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją, studijas; formaliojo mokymo institucijoje baigus ne trumpesnes kaip 18 mėnesių arba 3000 valandų trukmės dienines akušerijos programos, skirtos asmenims, įgijusiems bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją, studijas, šiuo atveju būtina vienerius metus po akušerio profesinės kvalifikacijos įgijimo verstis akušerio praktika nustatytoje sveikatos priežiūros įstaigoje; verstis akušerio praktika turi teisę asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs akušerio profesinę kvalifikaciją ir turintis galiojančią licenciją verstis praktika pagal akušerio profesinę kvalifikaciją; akušeris praktikuoja asmens sveikatos priežiūros įstaigose, turinčiose galiojančią licenciją teikti akušerijos paslaugas,

nuo 1999 m. birželio 23 d. iki 2011 m. gruodžio 13 d. kaip fizinis asmuo vertėsi uždrausta profesine veikla – priėmė normalius gimdymus ne asmens sveikatos priežiūros įstaigose, o gimdant gyvenamosiose patalpose (butuose, namuose) (iš viso 36 atvejais), teikdama asmens sveikatos priežiūros paslaugas, priskirtas gydytojo akušerio ginekologo ir akušerio kompetencijai: 1) 1999 m. birželio 23 d. R. V. pagimdžius D. V., šią apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą; 2) 2000 m. spalio 13 d. I. A. gimdant prilaikė gimstančią A. A., gimusią laikė po vandeniu, perrišo ir perkirpo virkštelę, apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą; 3) 2001 m. birželio 15 d. V. L. gimdant prilaikė gimstančią P. L., gimusią laikė ją po vandeniu, kol pulsavo virkštelė, po to ją perrišo; 4) 2002 m. balandžio 4 d. R. K. gimdant prilaikė gimstantį A. K., nuo kaklo naujagimiui nuėmė apsivyniojusią virkštelę, po to ją perrišo, perkirpo bei apžiūrėjo, įvertino užgimusią placentą, po gimdymo apžiūrėjo gimdyvės lytinius organus; už tai gavo apie 100 Lt; 5) 2002 m. rugsėjo 18 d. A. M. P. gimdant prilaikė gimstančią A. A. L., perrišo ir perkirpo virkštelę; 6) 2002 m. gruodžio 3 d. R. V. pagimdžius du naujagimius G. V. ir G. V., apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą, apžiūrėjo gimdyvės lytinius organus; 7) 2002 m. gruodžio 12 d. V. L. gimdant prilaikė gimstančią M. L., gimusią laikė po vandeniu, kol pulsavo virkštelė, po to ją perrišo; 8) 2004 m. kovo 23 d. R. K. gimdant prilaikė gimstantį R. K., perrišo ir perkirpo virkštelę, apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą, apžiūrėjo gimdyvės lytinius organus; už tai gavo nuo 60 iki 100 Lt; 9) 2005 m. kovo 8 d. V. G. gimdant prilaikė gimstančią G. G., perrišo virkštelę, apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą, išvalė naujagimės kvėpavimo takus; 10) 2005 m. balandžio 28 d. S. M. gimdant tikrino gimdos kaklelio atsivėrimą, stebėjo sąrėmių dažnumą, prilaikė tarpvietę, perrišo ir perkirpo naujagimio Ą. J. virkštelę, apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą, išvalė naujagimio kvėpavimo takus, apžiūrėjo gimdyvės lytinius organus; 11) 2005 m. rugsėjo 16 d. R. N.-B. gimdant tikrino gimdos kaklelio atsivėrimą, prilaikė gimstantį V. B., perspaudė ir perrišo virkštelę, apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą, apžiūrėjo gimdyvės lytinius organus; 12) 2006 m. gegužės 10 d. L. S. Č. gimdant perrišo ir perkirpo naujagimės E. G. T. virkštelę, apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą; 13) 2006 m. spalio 10 d. R. K. gimdant prilaikė gimstantį E. K., perrišo ir perkirpo virkštelę, apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą, apžiūrėjo gimdyvės lytinius organus; už tai gavo nuo 60 iki 100 Lt; 14) 2007 m. gegužės 27 d. A. K. gimdant perspaudė ir perrišo naujagimio Ą. K. virkštelę, apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą, gimdyvei susiuvo plyšimus; už tai gavo 200 Lt; 15) 2007 m. rugpjūčio 16 d. R. N.-B. gimdant prilaikė gimstančią M. B., perrišo ir perspaudė virkštelę, apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą, apžiūrėjo gimdyvės lytinius organus; už tai gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 16) 2007 m. gruodžio 6 d. D. Š. gimdant prilaikė gimstantį E. Š., perrišo virkštelę, susiuvo plyšimus; už tai gavo apie 100 Lt; 17) 2008 m. birželio 9 d. R. K. gimdant prilaikė gimstantį O. K., perrišo ir perkirpo virkštelę, apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą, apžiūrėjo gimdyvės lytinius organus; už tai gavo nuo 60 iki 100 Lt; 18) 2008 m. gruodžio 29 d. R. S. pagimdžius Ū. S., apžiūrėjo ir įvertino naujagimės placentą, apžiūrėjo gimdyvės lytinius organus; 19) 2009 m. kovo 6 d. R. N.-B. gimdant prilaikė gimstantį K. B., perspaudė ir perrišo virkštelę, apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą, apžiūrėjo gimdyvės lytinius organus ir susiuvo plyšimą; už tai gavo nenustatyto dydžio piniginių pajamų; 20) 2009 m. balandžio 28 d. A. M. pagimdžius E. M., perrišo naujagimės virkštelę, apžiūrėjo gimdyvės lytinius organus ir susiuvo plyšimus; už tai gavo nuo 400 iki 600 Lt; 21) 2009 m. lapkričio 5 d. D. Š. gimdant prilaikė gimstantį M. Š., perrišo virkštelę; už tai gavo apie 100 Lt; 22) 2010 m. vasario 1 d. M. P. gimdant prilaikė gimstančią Ž. P., apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą; 23) 2010 m. balandžio 5 d. V. G. pagimdžius R. D. Ž., apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą, gimdyvei suleido vaistus; 24) 2010 m. liepos 16 d. R. S. pagimdžius M. S., apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą, išvalė naujagimės kvėpavimo takus, apžiūrėjo gimdyvės lytinius organus; 25) 2010 m. rugsėjo 18 d. N. K. pagimdžius, apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą, apžiūrėjo gimdyvės lytinius organus; 26) 2011 m. sausio 4 d. R. S. pagimdžius J. S., apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą, apžiūrėjo gimdyvės lytinius organus; 27) 2011 m. kovo 19 d. I. D. pagimdžius I. D., apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą, apžiūrėjo gimdyvės lytinius organus; 28) 2011 m. kovo 25 d. D. G. gimdant prilaikė gimstantį E. G., perrišo virkštelę; 29) 2011 m. kovo 25 d. K. P. pagimdžius H. I., apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą, apžiūrėjo gimdyvės lytinius organus; 30) 2011 m. gegužės 3 d. D. Š. gimdant prilaikė gimstančią I. Š., perrišo virkštelę; 31) 2011 m. gegužės 5 d. J. V. gimdant pagavo naujagimę V. V., perrišo virkštelę, švirkštu gimdyvei leido vitaminą C, apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą, apžiūrėjo gimdyvės lytinius organus ir susiuvo plyšimą; už tai gavo nuo 200 iki 300 Lt; 32) 2011 m. gegužės 7 d. A. M. pagimdžius M. M., perrišo ir perkirpo virkštelę; už tai gavo nuo 300 iki 400 Lt; 33) 2011 m. gegužės 27 d. G. K. gimdant nurodė, kaip kvėpuoti stangų metu, gimus J. S. apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą; už tai gavo nuo 100 iki 200 Lt; 34) 2011 m. birželio 24 d. A. S. pagimdžius A. S., perrišo ir perkirpo virkštelę, apžiūrėjo gimdyvės lytinius organus ir susiuvo plyšimą; 35) 2011 m. lapkričio 29 d. S. Č. pagimdžius S. T., perrišo ir perkirpo virkštelę, apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą; 36) 2011 m. gruodžio 13 d. S. M. gimdant tikrino gimdos kaklelio atsivėrimą, stebėjo sąrėmių dažnumą, prilaikė tarpvietę, gimus I. J., perrišo ir perkirpo virkštelę, apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą, išvalė naujagimio kvėpavimo takus, apžiūrėjo gimdyvės lytinius organus.

II. Kasacinių skundų argumentai

Kasaciniu skundu nuteistoji D. J. prašo panaikinti dėl jos priimtus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą jai nutraukti. Kasatorė skunde nurodo:

Abiejų instancijų teismai, kasatorės veiksmus pripažindami nusikalstamais ir kvalifikuodami pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, be to, padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus. Teismai netinkamai aiškino versliškumo sąvoką, nepagrįstai kriminalizavo profesinę veiklą ir taip nesilaikė baudžiamosios atsakomybės, kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio), principo, be to, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, neatsižvelgė į reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) išaiškinimus.

Kasatorės nuteisimas už tai, kad ji apžiūrėjo namuose gimusius naujagimius ir išrašė jų gimimą patvirtinančias pažymas, reiškia gydytojo, vykdančio Hipokrato priesaiką, profesijos sumenkinimą. Nusikalstamų veikų aprašymas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų dėl nelogiškumo ir nenuoseklumo, nes gimdymas, kaip ypatingas biologinis procesas, net ir gimdyvei pageidaujant nebūtinai vyksta sveikatos priežiūros įstaigoje. Taigi gydytojo pareiga visais atvejais – teikti pagalbą ir gimdyvės prašymo neatsisakyti apžiūrėti naujagimio. Kasatorė turėjo gydytojo kvalifikaciją, o jos individuali įmonė (duomenys neskelbtini) – licenciją. Be to, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 301 straipsnio 1 dalį kasatorei pareikštų įtarimų buvo atsisakyta dar ikiteisminio tyrimo metu, nes pažymų, kurių pagrindu vėliau buvo išduoti gimimo liudijimai, išrašymas, spaudo naudojimas neatitinka šių nusikalstamų veikų požymių.

Kasatorės nuteisimas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį turi objektyvaus pakaltinamumo bruožų, nes teismai nukrypo nuo verslo tvarkos, versliškumo bei stambaus masto, kaip nusikalstamos veikos požymių, aiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad vykdytos veiklos pastovumas, taip pat kita kasatorės veikla, pvz., paskaitų skaitymas kursuose apie gimdymą, pajamų iš neteisėtos veiklos gavimas ir kt., įrodo versliškumą. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl veiklos pastovumo, atkreipė dėmesį ir į tuos veiksmus, dėl kurių ji nebuvo kaltinama, t. y. kad nuo 2004 iki 2011 m. apžiūrėjo ir daugiau namuose gimusių naujagimių, nors šie faktai kaltinime nenurodyti; taip peržengė nagrinėjimo teisme ribas ir esmingai pažeidė BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Kasatorė pritaria teisėjo E. Rimšelio atskirajai nuomonei, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 202 straipsnio 1 dalį gali kilti tik tada, kai verslo tvarka pažeidžiama tiek, jog nepakanka taikyti administracinės, taip pat tarnybinės atsakomybės. Abiejų instancijų teismai neatribojo galimų atsakomybės rūšių ir nepagrįstai taikė kraštutinę baudžiamąją atsakomybę, nors pagal inkriminuotų veikų laikotarpiu galiojusį Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 173 straipsnį (atitinkamai Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 127 straipsnis) analogiškos veikos buvo uždraustos. Teismai versliškumą tik preziumavo, nes nevertino kasatorės gautų pajamų dydžio, nesusiejo jo su įstatyme nustatytu 18 830 Eur dydžiu, kuris yra daug didesnis nei kasatorei inkriminuotas gautų pajamų (už naujagimių apžiūrą ir pažymų išdavimą) dydis; pagal nuosprendyje nurodytas sumas per 8 metus ji gavusi nuo 780 iki 840 Lt, arba 8,13–8,75 Lt (2,35–2,54 Eur) per mėnesį. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką versliškumo sąvoka apima ne tik veiklos pastovumą ir nuolatinį jos pobūdį, bet ir kitus požymius, skiriančius nusikalstamą veiką nuo vertimosi komercine ar kitokia veikla, todėl vertinant baudžiamosios teisės prasme reikia nustatyti ne bet kokius papildomus požymius, o požymius, rodančius didesnį veikos pavojingumą. Kasatorės, kaip gydytojos, veikla, apžiūrint naujagimius namuose, nėra pavojinga. Visais atvejais ji tai darė ne savo iniciatyva, o tėvų ar gimdyvių prašymu, šių prašymų negalėjo atmesti, nes yra davusi Hipokrato priesaiką. Įstatymai ar kiti teisės aktai nereikalauja apžiūrėti naujagimio būtent sveikatos priežiūros įstaigoje, nes gimdymas nėra ta veikla, kuri visais atvejais numatoma ir prognozuojama. Kai gimdymas nenumatytas arba gimdyti namuose pasirenkama sąmoningai, formalus naujagimio pristatymas į sveikatos priežiūros įstaigą būtų visiškai nereikalingas, net rizikingas, nes galėtų sukelti peršalimą, užkrėtimą virusais, kurių vaikų sveikatos priežiūros įstaigose yra gausu. Dėl to kasatorės kaip gydytojos atvykimas pagal iškvietimą ir naujagimio apžiūrėjimas namuose buvo tiek mediciniškai, tiek socialiai naudinga veikla, negalinti užtraukti jokios, juolab baudžiamosios, atsakomybės.

Teismai kasatorei nepagrįstai perkėlė atsakomybę dėl to, kad įstatymų leidėjas nesiėmė pareigos teisiškai reglamentuoti (aiškiai įteisinti arba uždrausti) gimdymą namuose. Nors kasatorei neinkriminuotas padėjimas gimdyvėms gimdant namuose, o apeliacinės instancijos teismas už tokią veiklą nuteisė J. I. Š., tačiau tai, kad neįžvelgtas jų bendrininkavimas, tik parodo nepagrįstą baudžiamąjį persekiojimą. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino EŽTT 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą byloje Ternovszky prieš Vengriją ir 2016 m. lapkričio 15 d. Didžiosios kolegijos sprendimą byloje Dubsk? ir Krejzov? prieš Čekiją; šiose bylose nebuvo nuteistų asmenų, priešingai, pareiškėjos skundėsi dėl to, kad valstybės neužtikrina jų teisių gimdyti namuose.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino faktą, kad nė viena kasatorės išduota gimimo pažyma nebuvo pripažinta netinkama ar suklastota. Nepaisant to, kad pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 301 straipsnio 1 dalį kasatorė nėra apkaltinta, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje darydamas išvadas (59 lapas) faktiškai pripažino ją kalta ir dėl tokių veikų. Tai, kad apeliacinės instancijos teismo motyvai yra netinkami, liudija aplinkybės, jog kasatorės išrašytų pažymų pagrindu buvo išduoti ne tik gimimo liudijimai, bet vėliau ir kiti dokumentai (pasai, tapatybės kortelės), dalis asmenų, kuriuos ji apžiūrėjo šiems dar būnant naujagimiais, jau yra sulaukę pilnametystės, nė vienu atveju nepadaryta pažeidimų, sudarančių pagrindą pripažinti tokius dokumentus negaliojančiais. Kasatorė pabrėžia, kad jos kaip gydytojos atliekamų naujagimių apžiūrų pagrindinis tikslas buvo ne administracinis, o medicininis. Visais atvejais, kai buvo medicininių indikacijų, kasatorė primygtinai reikalaudavo, kad naujagimis būtų pristatomas ir apžiūrimas sveikatos priežiūros įstaigose. Teismas netinkamai vertino tai, kad kasatorė yra gydytoja praktikė, o jos buvimas motinystės atostogose bei laikotarpiai, kai licencijos neturėjo, nereiškia, kad ji prarado gydytojo kvalifikaciją. Taigi baudžiamajai atsakomybei kilti svarbios Medicinos praktikos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 6 dalies, 16 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos aiškintos ir taikytos netinkamai, nes teisę verstis medicinos praktika kasatorė turėjo.

Apeliacinės instancijos teismas, nors pripažino D. J. apeliaciniame skunde nurodytus procesinius pažeidimus, galimai padarytus apklausiant liudytojus D. Š. ir Ž. Š. ikiteisminio tyrimo metu, nepagrįstai jų nevertino kaip esminių. Be to, teismas iš dalies pripažino, kad teisiamojo posėdžio protokolas neatitinka posėdžio garso įrašo, tačiau šių pažeidimų taip pat nevertino kaip esminių. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra įrodymai, kad liudytoja D. Š. davė parodymus pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas vertė liudytojus patvirtinti savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, o vėliau tokiais parodymais grindė apkaltinamąjį nuosprendį.

Kasatorė kritikuoja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvus, kuriais atmesti jos (D. J.) apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo posėdžiui pirmininkavusio teisėjo elgesio ir teismo šališkumo. Pirmosios instancijos teismas, pasak kasatorės, nesuteikė vilties, kad galėtų būti priimtas kitoks nei apkaltinamasis nuosprendis, todėl ji pasinaudojo teise reikšti nušalinimą, procesą pirmosios instancijos teisme traktuodama kaip išankstinės nuomonės apie būsimą sprendimą išraišką, tačiau prašymas dėl teisėjo nušalinimo buvo nepagrįstai atmestas.

Nepagrįstai nekonstatuota pernelyg ilga proceso trukmė, kurią lėmė ne veikų pobūdis, o pernelyg platus tyrimas ir siekis nubausti kasatorę dėl įstatymų leidėjo nenoro sureguliuoti atitinkamą teisinių santykių sritį.

Kasaciniu skundu nuteistosios J. I. Š. gynėjas advokatas A. Mažeika prašo panaikinti dėl J. I. Š. priimtą apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

Apeliacinės instancijos teismas, apibūdindamas J. I. Š., nuteistos pagal BK 202 straipsnio 2 dalį, veiksmų sistemiškumą, nurodė ir tokius veiksmus, dėl kurių ji nebuvo kaltinama ar nuteista ir kurie negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, t. y. veiklą „šviečiant“ žmones gimdymo namuose klausimais. Be to, teismas pripažino, kad J. I. Š. ne priiminėjo gimdymus, kaip nurodyta nusikalstamos veikos aprašyme, o juose dalyvavo; tą tvirtino ir pati J. I. Š., tai nėra uždrausta ir gimdant namuose. Gimdant sveikatos priežiūros įstaigose taip pat gali dalyvauti bet koks gimdyvės pasirinktas asmuo, be to, Vilniaus gimdymo namų direktoriaus 2013 m. gruodžio 12 d. įsakymu gimdyvei pageidaujant leidžiama virkštelę nukirpti ir tėveliui. Tuo tarpu apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas virkštelės perkirpimą, kaip asmens sveikatos priežiūros paslaugą, priskyrė išimtinai gydytojo ginekologo, akušerio kompetencijai. Iš nuosprendyje aprašytos nusikalstamos veikos matyti, kad J. I. Š. kai kuriais atvejais nuteista vien už tai, kad „apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą, po gimdymo apžiūrėjo gimdyvės lytinius organus“, taip pat už tai, kad „nurodė, kaip kvėpuoti“.

Remdamasis atskirojoje nuomonėje paminėtu pavyzdžiu, kai įstatymų leidėjas nedviprasmiškai uždraudžia tam tikrą veiką – aborto operacijas (BK 142 straipsnio 3 dalis), kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo aiškinimu, kad pribuvėjystė BK 202 straipsnio 2 dalies prasme laikytina uždrausta ir kad baudžiamuoju įstatymu uždrausta priimti gimdymą namuose. Toks draudimas nenustatytas, o Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2010 m. gruodžio 14 d. sprendimas byloje Ternovsky prieš Vengriją, 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Dubska ir Krejzova prieš Čekiją) pripažįstama asmens teisė į privatų gyvenimą apima ir teisę priimti sprendimą gimdyti namuose. Veikimas, įgyvendinant aiškiai saugomas teises, nesant tokių teisių įgyvendinimą reglamentuojančių teisės aktų, negali būti vertinamas pagal principą „nenumatyta, vadinasi, draudžiama“. Priešingu atveju būtų kriminalizuotos aiškiai nepavojingos veikos, o vertimasis bet kokia tiesiogiai neįteisinta (teisės aktais nenumatyta) veikla būtų vertinamas ne mokestinių, ekonominių ar kitų teisės aktų prasme, o baudžiamas pagal BK 202 straipsnio 2 dalį. Veiklos paskelbimas uždrausta reiškia, kad teisine prasme ji nėra reglamentuojama kaip ūkinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, taigi yra už normos apsaugos objekto, t. y. verslo tvarkos, ribų. Tam tikri tiksliniai ribojimai atskiriems subjektams nėra visuotiniai ekonominiai draudimai, sudarantys pakankamą pagrindą formuoti kvalifikuotą nusikaltimo sudėtį. Šiuo atveju yra tiksliniai ribojimai: 1 – pagal subjektą, nes priimti gimdymus gali tik gydytojai akušeriai ginekologai ir akušeriai, ir 2 – pagal vietą, nes tai galima daryti tik antrinio A ir B bei tretinio lygio sveikatos priežiūros įstaigos stacionare.

BK 202 straipsnio norma yra blanketinė, todėl sprendžiant, ar J. I. Š. veikla uždrausta baudžiamuoju įstatymu, būtina nustatyti, ar ji pažeidė ir kokius teisės aktus. J. I. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašyme nurodytas licencijos neturėjimas (3 atvejais), nors pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ji nenuteista, o kuo pasireiškė veikos, už kurią nuteista, uždraustumas, neatskleista. Teismo išvados, išdėstytos nuosprendyje (56 lape), yra prieštaringos. Minimuose teisės aktuose, kuriuos esą pažeidė J. I. Š., įtvirtinti reikalavimai gydytojui akušeriui ginekologui ir akušeriui bei jų veiklos licencijavimas, o sveikatos apsaugos ministro įsakyme Nr. 117 nurodytas tipas įstaigos, kurioje gali būti priimami gimdymai, t. y. antrinio A ir B bei tretinio lygio sveikatos priežiūros įstaigų stacionarai. Tačiau šis įsakymas reglamentuoja vidinę sveikatos priežiūros įstaigų tvarką ir galioja tik tokių įstaigų darbuotojams, todėl J. I. Š. negali būti taikomas. J. I. Š. nėra gydytoja – akušerė ginekologė ar akušerė, todėl jos veiklos nereguliuoja sveikatos sistemos ir gydytojo medicinos praktikos įstatymai bei sveikatos apsaugos ministro įsakymai (jais patvirtintos tvarkos ir normos), kuriuose pribuvėjos sąvoka neįtvirtinta. Minėtuose teisės aktuose neapibrėžta, ką reiškia priimti gimdymą, apžiūrėti ir įvertinti užgimusią placentą, atlikti gimdyvės lytinių organų apžiūrą, duoti nurodymus, kaip kvėpuoti stangų metu, ir kiti veiksmai, o būtent jie nurodyti nuosprendyje.

J. I. Š. kaltės padarius BK 202 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką negalima įžvelgti ir dėl to, kad apkaltinamajame nuosprendyje laikytasi nuostatos, jog versliškumas, savanaudiškos paskatos nėra būtinas šio nusikaltimo požymis, gauto atlygio (pinigais ar daiktais) dydis neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, o versliškumo požymis iš kaltinimo pašalintas. Tokia pozicija aiškiai prieštarauja teismų praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zNTgtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-358-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-358-303/2015">2K-7-358-303/2015</a>), kurioje, be kita ko, konstatuota, kad nors BK 202 straipsnio 2 dalyje nėra tiesiogiai nurodyta, jog tokiai veiklai būdingi versliškumo ar stambaus masto požymiai, tačiau, sistemiškai aiškinant šio nusikaltimo sudėties požymius, baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik esant bent vienam iš jų. Stambaus masto sąvoką įstatymų leidėjas sieja su 500 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių sumą atitinkančių pajamų, t. y. 18 830 Eur, gavimu per paskutinius 12 mėnesių. J. I. Š. inkriminuotos kaip gautos pajamos per visą laikotarpį nuo 1999 iki 2011 m. (t. y. daugiau nei per 12 mėnesiu) žymiai mažesnės, o versliškumo aplinkybę apeliacinės instancijos teismas pašalino. Tai reiškia, kad, nesant visų būtinųjų BK 202 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių, apkaltinamasis nuosprendis J. I. Š. negalėjo būti priimtas.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios D. J. ir nuteistosios J. I. Š. gynėjo advokato A. Mažeikos kasaciniai skundai tenkintini.

Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo D. J. veikai

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Tik tada, kai pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pagrindas konstatuoti tiek veikos subjektyviųjų, tiek objektyviųjų požymių buvimą, tokia veika gali būti vertinama kaip nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis gali įvardyti tik tas veikas, kurios yra iš tikrųjų pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų daroma didelė žala asmens, visuomenės ir valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai); nusikaltimai – tai tokie teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Tai liečia ir teismų sprendimus dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo už įstatymo uždraustas veikas.

BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalingas, ar kitokiu neteisėtu būdu. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į Lietuvos Respublikos įstatymuose, kituose teisės aktuose nustatytą verslo tvarką, tačiau priklausomai nuo to, kokia veiklos rūšimi verčiamasi, šiuo nusikaltimu gali būti kėsinamasi ir į kitus objektus. Verslo tvarkos reglamentavimas apima tiek bendrąsias verslo subjektų teises ir pareigas, tiek specialiuosius reikalavimus, keliamus atskiroms verslo rūšims. BK 202 straipsnio 1 dalies prasme vertimasis kuria nors iš išvardintų veiklų yra neteisėtas, kai vykdant veiklą padaromi ne atskiri pažeidimai (pvz., neapskaičiuojamos, nuslepiamos pajamos), o pažeidžiami esminiai teisiniai reikalavimai, keliami veiklos (verslo) legalumui. Taigi, taikant BK 202 straipsnio 1 dalį nepakanka išsiaiškinti, kad kaltininkas pažeidė teisės aktus vykdydamas kokią nors veiklą, bet būtina nustatyti ir kitus požymius, kurie atskleistų jo veiklos liečiamumą su baudžiamojo įstatymo saugoma vertybe, t. y. tai, kad tokia neteisėta veikla pažeidžiama nustatyta tvarka, ji prieštarauja sąžiningos verslininkystės principams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc0LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-174/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-174/2012">2K-174/2012</a>, 2K-7-58/2013, 2K-428/2014, 2K-455-693/2016). Pažymėtina, kad sąvoka „vertimasis veikla“ suprantama kaip visuma tarpusavyje susijusių veiksmų, kuriais paprastai siekiama gauti pajamų; tai tokia veikla, kuriai būdingas pastovumas, sistemingumas, aktyvūs veiksmai. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 202 straipsnio 1 dalį negalima, jei nėra vieno iš būtinųjų požymių – versliškumo arba stambaus masto.

Pažymėtina, kad už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla nustatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismai privalo kruopščiai išsiaiškinti šių skirtingų atsakomybių takoskyros klausimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta prieš dirbtinį išimtinai civilinių, administracinių, mokestinių ar drausminių santykių kriminalizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgzLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-383/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-383/2011">2K-383/2011</a>, 2K-409/2011, 2K-262/2011, 2K-P-267/2011, 2K-7-58/2013, 2K-98/2014 ir kt.). Perteklinis baudžiamosios teisės normų, kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė), taikymas neatitinka šios teisės šakos paskirties ir principų. Minėta, kad pagal BK 202 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tik tam, kas neteisėtos ūkinės, profesinės ar kitokios veiklos ėmėsi versliškai ar stambiu mastu. Šie požymiai, rodantys didesnį neteisėtos veiklos pavojingumą, yra ir baudžiamosios bei administracinės atsakomybių atribojimo kriterijai, todėl jų nustatymas, kartu – ir tinkamas motyvavimas, yra būtinas tokio pobūdžio bylose. Nenustačius nė vieno iš šių požymių, neteisėta veikla užtraukia ne baudžiamąją, o administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 127 straipsnį (atitinka šioje byloje nagrinėjamos veikos padarymo metu galiojusį Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 173 straipsnį), kurio 1 dalyje nustatyta, kad vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki aštuonių šimtų penkiasdešimt eurų. Be to, ANK 127 straipsnio 5 dalyje pateiktas administracinės atsakomybės taikymo kriterijus, kurį aiškinant sistemiškai baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą vertimąsi ūkine, profesine ar kitokia veikla gali kilti, kai per metus iš neteisėtos veiklos gaunamų pajamų dydis ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė viršija 500 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių (25 000 Eur) sumą (pagal ATPK 173 straipsnį – 500 MGL, arba 18 825,30 Eur).

Tiek BK 202 straipsnio 1 dalies, tiek ANK 127 straipsnio dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytą verslo tvarką, tačiau jos skiriasi pavojingumu. Riba tarp administracinės ir baudžiamosios atsakomybės dėl neteisėto vertimosi atitinkama veikla apibrėžiama per versliškumo požymį. Teismų praktikoje versliškumas kaip BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis suprantamas kaip kriterijus, rodantis didesnį šios veikos pavojingumą nei analogiško administracinio nusižengimo (ANK 127 straipsnis), todėl jis negali būti identifikuojamas formaliai ar vadovaujantis vien padarytų pažeidimų skaičiumi ir pan. ANK 127 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „vertimasis veikla“ ir BK 202 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „ėmimasis veiklos versliškai“ iš esmės reiškia ne ką kita, kaip veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį. Tačiau versliškumo sąvoka apima ne tik veiklos pastovumą ir nuolatinį jos pobūdį, bet ir kitus požymius, skiriančius ją nuo paprasto vertimosi ūkine, profesine ar kitokia veikla sąvokos. Nors įstatyme versliškumo samprata nėra aiškiai apibrėžta, tačiau kasacinės instancijos teismo nutartyse, aiškinant versliškumo požymio turinį, nurodyta, kad jį galėtų rodyti parengiamųjų darbų neteisėtai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTc0LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-574/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-574/2011">2K-574/2011</a>, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-303-507/2016 ir kt.). Versliškumas kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ūkinės, profesinės ar kitokios veiklos mastą (ir pavojingumą), kurį galėtų rodyti išvystyta neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai (pvz., su tiekėjais), aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTc0LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-574/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-574/2011">2K-574/2011</a>, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-262-697/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į versliškumo sąvokos prasmę, nustatant šį požymį būtina vertinti visumą aplinkybių, reikšmingų darant išvadą dėl veiklos versliškumo, o ne pasirinktinai sureikšminti tik atskiras aplinkybes. Vadinasi, selektyvus ar paviršutiniškas aplinkybių vertinimas, motyvuojant versliškumo požymio buvimą ir kartu pagrindžiant baudžiamosios atsakomybės pagal BK 202 straipsnį taikymą, nėra suderinamas su aplinkybių visumos vertinimo reikalavimu. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą ūkinę, profesinę ar kitokią veiklą pagal aptariamą požymį (kriterijų) visada turi būti pagrįsta teismo vidiniu įsitikinimu dėl tokios neteisėtos veiklos (konkrečiu atveju) didesnio pavojingumo ir administracinės atsakomybės nepakankamumo bei neproporcingumo.

D. J. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad versliškai ėmėsi profesinės veiklos – teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, neturėdama šiai veiklai reikalingų licencijų, ne asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, po gimdymo atliko naujagimių sveikatos būklės apžiūrą ir išdavė pažymėjimus apie vaikų gimimą, juos patvirtindama individualios įmonės (duomenys neskelbtini) antspaudu, asmeniniu spaudu ir savo parašu, ir už tai gavo piniginių pajamų. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad D. J. pažeidė Sveikatos sistemos, Medicinos praktikos įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose nustatytą reglamentavimą dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šią veiklą vykdė nuo 2004 m. lapkričio 6 d. iki 2011 m. liepos 2 d., naujagimių tėvų prašymu; nors jos individualiai įmonei (duomenys neskelbtini) nebuvo išduota įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija, ši įmonė nebuvo kreipusis į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą dėl licencijos gavimo.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors byloje ir pagrįstai nustatyta, jog D. J. neteisėtai ėmėsi profesinės veiklos, t. y. neturėdama šiai veiklai reikalingų licencijų, baudžiamoji atsakomybė jai pritaikyta nenustačius visų būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, sudėtį sudarančių požymių.

Iš teismų priimtų nuosprendžių turinio matyti, kad D. J. pritaikyta baudžiamoji atsakomybė padarius išvadą, jog ji neteisėta profesine veikla užsiėmė versliškai. Versliškumo požymis teismų spendimuose motyvuotas D. J. veiklos pastovumu, piniginių pajamų (užmokesčio) už suteiktas paslaugas gavimu, taip pat veiklos vykdymu šalia kitos (paskaitų skaitymo, konsultacinės) veiklos. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad D. J. veiklos pastovumą rodo jos trukmė (nuo 2004 m. lapkričio 6 d. iki 2011 m. liepos 2 d.), inkriminuotu laikotarpiu apžiūrėtų naujagimių ir išrašytų pažymų skaičius, pajamų už neteisėtą veiklą gavimo iš naujagimių tėvų faktai. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokia argumentacija nėra pakankama ir neatitinka pirmiau minėto reikalavimo atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes darant išvadą dėl veiklos versliškumo.

Byloje nustatyta, kad D. J. neteisėta veikla, pasireiškusi ne asmens sveikatos priežiūros įstaigoje gimusių naujagimių sveikatos būklės apžiūra ir pažymėjimų apie gimimą išdavimu, truko nuo 2004 m. lapkričio 6 d. iki 2011 m. liepos 2 d., t. y. beveik septynerius metus, per šį laikotarpį nustatyti 64 tokios veiklos pasireiškimo atvejai, tačiau byloje nėra duomenų (jų nenurodė ir teismai) apie didesnį D. J. veiklos mastą, parengiamuosius darbus tokiai veiklai vykdyti ir kitas aplinkybes, rodančias šios veiklos versliškumą (ir pavojingumą baudžiamojo įstatymo taikymo prasme). Be to, kaip nurodė bylą nagrinėję teismai, D. J. iš neteisėtos veiklos gautos pajamos nebuvo didelės ir nebuvo pagrindinis jos pragyvenimo šaltinis. Nors dalies D. J. gautų pajamų tikslus dydis nenustatytas, ta dalis pajamų, kurios nustatytos (iš viso nuo 1910 Lt iki 3000 Lt, arba atitinkamai nuo 553,17 Eur iki 868,86 Eur), teismų nuosprendžiuose pripažintos papildomomis jos pajamomis. Tokia išvada padaryta įvertinus tai, kad D. J. 2004–2012 m. laikotarpiu už įvairias gydytojo konsultacijas per banko atsiskaitomąją sąskaitą gavo 4686 Lt (1357,16 Eur). Iš pirmiau nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad D. J. per metus iš neteisėtos profesinės veiklos gautų pajamų dydis neviršija ANK 127 straipsnio 5 dalyje numatytos 500 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių sumos, vadinasi, ir nesiekia ribos, kurią peržengus paprastai taikoma baudžiamoji atsakomybė. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šiuo atveju D. J. veikla nesiekė tokio masto (ir pavojingumo), kuris užtrauktų jai baudžiamąją atsakomybę. Taigi, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, konstatuodami D. J. veiklos versliškumą, nenustatė faktinių aplinkybių ir nenurodė išsamių teisinių argumentų, aiškiai ir nedviprasmiškai pagrindžiančių išvadą dėl veikos, už kurios padarymą D. J. buvo pripažinta kalta, atitikties BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytiems nusikalstamos veikos požymiams. Kartu pažymėtina, kad teismų atlikta selektyvi vertinamų duomenų atranka, atsižvelgiant ne į jų visumą, o sureikšminant atskirus duomenis, neatitinka reikalavimo daromas išvadas pagrįsti išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus aiškinant BK 202 straipsnio 1 dalies požymius ir nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurioms taikytas baudžiamasis įstatymas, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad spręsdami D. J. baudžiamosios atsakomybės klausimą teismai padarė neteisingas išvadas dėl vieno iš būtinųjų BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių – veiklos versliškumo.

Teismai nustatė, kad D. J. pažeidė šių teisės aktų nuostatas: Sveikatos sistemos įstatymo, pagal kurį asmens sveikatos priežiūra – valstybės licencijuota fizinių ir juridinių asmenų veikla; teisė verstis tam tikros rūšies sveikatos priežiūros praktika pripažįstama fiziniams asmenims, įstatymo nustatyta tvarka gavusiems licenciją ir sertifikatą; įmonės įstaigos teisę verstis sveikatos priežiūros veikla įgyja tik Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gavusios licenciją; Gydytojo medicinos praktikos įstatymą, pagal kurį verstis medicinos praktika Lietuvos Respublikoje turi teisę gydytojas, turintis įstatymo nustatyta tvarka išduotą ir galiojančią licenciją; gydytojas verstis medicinos praktika gali tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas; Vyriausybės nutarimo Nr. 1400 „Dėl pažymėjimo išdavimo apie vaiko gimimą tvarkos patvirtinimo“, pagal kurį asmens sveikatos priežiūros įstaiga išduoda pažymėjimą; jeigu vaikas gimė ne asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, tačiau jo ir motinos sveikatos būklę po gimdymo patikrino asmens sveikatos priežiūros specialistai. Taip pat nustatyta, kad D. J., baigiantis turėtos licencijos verstis medicinos praktika galiojimo laikotarpiui, nesikreipė į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą dėl naujos licencijos gavimo; spaudas, kuriuo ji tvirtino pažymas apie naujagimių gimimą – nelegalus (neegzistavo), nes nebuvo suteiktas jokiam sveikatos priežiūros specialistui (specialisto išvada). Visa tai reiškia, kad D. J. veikla buvo neteisėta. Tačiau vien tai, kad D. J. pažeidė teisinį reglamentavimą, t. y. vertėsi profesine veikla neturėdama tam licencijos, nenustačius šios veiklos versliškumo nėra pakankamas pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 202 straipsnio 1 dalį kilti (jos veika galimai atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 127 straipsnio 1 dalyje, požymius).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad D. J. neteisėti veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Taigi, žemesnės instancijos teismų nuosprendžiai, priimti D. J., naikintini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 2 dalis) ir baudžiamoji byla D. J. nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kadangi D. J. baudžiamoji byla nutraukiama, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai, kuriuos ji apskundė kasacine tvarka, panaikinami, D. J. kasacinio skundo dalis (teiginiai) dėl baudžiamojo proceso pažeidimų nenagrinėtina. Kasatorė skunde teigia, kad proceso trukmė buvo pernelyg ilga, nusikalstamos veikos aprašymas nelogiškas, taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumo, dviejų liudytojų apklausų tvarkos ir motyvais, kurie, pasak kasatorės, peržengia nagrinėjimo teisme ribas. Nagrinėjamu atveju kasacinės instancijos teismo išvadų minėtais klausimais pateikimas neturi reikšmės baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui ir kasatorės teisinei padėčiai, todėl jų nagrinėjimas neaktualus.

Dėl J. I. Š. veikos kvalifikavimo (BK 202 straipsnis)

BK 202 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vertėsi uždrausta ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad šiame straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už vertimąsi tokiomis ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos rūšimis, kuriomis apskritai draudžiama verstis Lietuvoje; užsiimti šiomis veiklos rūšimis nei licencijos, nei kitokie leidimai neišduodami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zNTgtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-358-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-358-303/2015">2K-7-358-303/2015</a>). Pažymėtina, kad kokia nors konkreti veikla ar veiklos rūšis gali būti uždrausta tiek baudžiamuoju įstatymu, kai tam tikra veikla laikoma nusikalstama (pvz., BK 142, 147, 213 straipsniai), tiek kitais teisės aktais, reglamentuojančiais BK 202 straipsnio 2 dalyje nurodytas veiklų rūšis.

Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos (46 straipsnis) suponuoja valstybės pareigą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, kad gintų vartotojo interesus. Konstitucijoje taip pat įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą (48 straipsnis), vadinasi – ir profesinę veiklą. Taigi asmuo turi teisę užsiimti bet kokia ūkine, komercine ar profesine veikla laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos, tačiau tokios tvarkos pažeidimai, kuriais kėsinamasi į valstybės saugomus teisinius gėrius (pvz., darant žalą finansų sistemai, keliant grėsmę žmonių sveikatai ar gyvybei ir kt.), gali užtraukti atsakomybę. Įstatymų leidėjo prerogatyva – tokią atsakomybę diferencijuoti. Pažymėtina, kad griežtesnių reikalavimų verstis tam tikra veiklos rūšimi nustatymas bei atitinkamos atsakomybės taikymas susijęs ir su tuo, kokioms vertybėms kyla grėsmė, kai nepaisoma teisės aktų nustatytos tvarkos. Žmogaus sveikata ir gyvybė – vienos didžiausių Konstitucijos ginamų vertybių. Konstitucijos 53 straipsnyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.

Pažymėtina, kad nors neteisėtai verčiantis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla (BK 202 straipsnis) pirmiausia yra pažeidžiama įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta ekonomikos ir verslo tvarka, iškreipiamas rinkos dalyvių sąžiningos konkurencijos principas, tačiau, priklausomai nuo neteisėtos veiklos pobūdžio (nagrinėjamu atveju tai yra asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas), šiame straipsnyje numatyta nusikalstama veika neretai gali būti padaroma žala ir kitoms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai dėl J. I. Š. priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas J. I. Š. dėl kaltinimo pagal BK 202 straipsnio 2 dalį išteisino, o apeliacinės instancijos teismas pripažino kalta ir nuteisė už tai, kad, neįgijusi medicininio išsilavinimo, nebūdama gydytoja ar kita sveikatos priežiūros specialistė, neturėdama licencijos, vertėsi uždrausta profesine veikla – priėmė normalius gimdymus ne asmens sveikatos priežiūros įstaigose, o gimdant gyvenamosiose patalpose, teikdama asmens sveikatos priežiūros paslaugas, priskirtas gydytojo akušerio ginekologo ir akušerio kompetencijai.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad J. I. Š. esą atgaivino nesertifikuotos, nelicencijuotos tradicinės pribuvėjos, kuri žinias ir patirtį sukaupė savarankiškai studijuodama ir praktikuodama, sampratą, o pribuvėjų veikla Lietuvoje įstatymais nereglamentuota ir įstatymo neuždrausta. Be to, teismas nurodė, kad nors teisės aktai gydytojams netiesiogiai, akušeriams tiesiogiai draudžia dalyvauti moterims gimdant ne gydymo įstaigose ir teikti pagalbą, tačiau J. I. Š. nėra gydytoja akušerė ginekologė ar akušerė, ir kaip tokia ji neveikė, taigi jos veiklos nereguliuoja Sveikatos sistemos, Gydytojo medicinos praktikos įstatymai, todėl jai inkriminuotų įstatymų reikalavimų nepažeidė ir negalėjo pažeisti. Teismo manymu, kadangi J. I. Š. veikė ne kaip medicinos darbuotoja, o kaip pribuvėja, nesant tokios veiklos teisinio reglamentavimo, neturi reikšmės tai, kad ji nebuvo įgijusi medicininio išsilavinimo, nebuvo gydytoja ar kita sveikatos priežiūros specialistė, neturėjo licencijos šiai veiklai. Tuo remdamasis pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad J. I. Š. nepadarė veikos, numatytos BK 202 straipsnio 2 dalyje. Be to, suabejojęs, kad J. I. Š. už gimdymų priėmimą buvo mokamas piniginis atlygis, šio klausimo iš esmės neišnagrinėjęs, teismas padarė išvadą, kad ji nepadarė ir veikos, turinčios BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, padarė priešingas išvadas dėl J. I. Š. veikos teisinio vertinimo. Šis teismas nurodė, kad Lietuvoje visa sveikatinimo veikla yra licencijuojama, todėl nelicencijuotos veiklos baudžiamojo įstatymo prasme laikytinos uždraustomis, o į tokį įstatymo aiškinimą patenka J. I. Š. dalyvavimas gimdant namuose (vadinamoji „pribuvėjystė“). Teismas pažymėjo, kad Lietuvoje pagal galiojantį teisinį reguliavimą specialistais, galinčiais priimti gimdymus, laikytini gydytojai akušeriai ginekologai ir akušeriai, o gimdymai Lietuvoje gali būti priimami tik antrinio A ir B bei tretinio lygio sveikatos priežiūros įstaigos stacionare. Taigi, kadangi asmenų, teikiančių pagalbą gimdymo namuose metu, veikla nėra įteisinta, t. y. tokių asmenų veikla nėra licencijuojama, ją apeliacinės instancijos teismas BK 202 straipsnio 2 dalies prasme laikė uždrausta.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, viena vertus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai J. I. Š. veiklą priimant gimdymus namuose pripažino uždrausta profesine veikla, už kurią atsakomybė numatyta BK 202 straipsnio 2 dalyje, kita vertus, pirmosios instancijos teismas, priimdamas J. I. Š. išteisinamąjį nuosprendį, baudžiamąjį įstatymą taikė iš esmės tinkamai, tačiau padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas dėl J. I. Š. veikos teisėtumo.

Iš kaltinimo J. I. Š. pagal BK 202 straipsnio 2 dalį, taip pat iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad jai, be kita ko, buvo inkriminuoti šie teisės aktų pažeidimai: Sveikatos sistemos įstatymo nuostatų, kuriuose numatyta, kad asmens sveikatos priežiūra – valstybės licencijuota fizinių ir juridinių asmenų veikla; teisė verstis tam tikros rūšies sveikatos priežiūros praktika pripažįstama fiziniams asmenims, įstatymo nustatyta tvarka gavusiems licenciją ir sertifikatą; įmonės įstaigos teisę verstis sveikatos priežiūros veikla įgyja tik Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gavusios licenciją; fiziniai asmenys, kurie nėra sveikatos priežiūros specialistai ar neatitinka Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytų reikalavimų, neturi teisės verstis sveikatinimo veikla; sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. 117 „Dėl nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarkos“ nuostatų, pagal kurias gimdymai Lietuvoje gali būti priimami tik antrinio A ir B bei tretinio lygio sveikatos priežiūros įstaigos stacionare; taip pat kompetentingų institucijų (jų vadovų) įsakymų, reglamentuojančių gydytojų akušerių ginekologų, akušerių teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę, pagal kurias verstis gydytojo akušerio ginekologo, akušerio praktika turi teisę asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs akušerio ginekologo, akušerio profesinę kvalifikaciją ir turintis galiojančią licenciją; gydytojas akušeris ginekologas, akušeris verčiasi gydytojo praktika asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje galiojančią licenciją teikti akušerijos ginekologijos, akušerijos paslaugas.

Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės (jos nėra ginčijamos), kad J. I. Š. jai inkriminuotu veikos laikotarpiu, t. y. nuo 1999 m. birželio 23 d. iki 2011 m. gruodžio 13 d., neturėjo medicininio išsilavinimo, nebuvo gydytoja ar kita sveikatos priežiūros specialistė, nebuvo įgijusi gydytojo akušerio ginekologo, akušerio profesinės kvalifikacijos ir neturėjo galiojančios licencijos verstis akušerio ginekologo, akušerio praktika. Byloje nustatyta, kad, kaltinime aprašytais 36 atvejais moterims gimdant ne asmens sveikatos priežiūros įstaigose (gyvenamosiose ir kitose patalpose), J. I. Š. dalyvavo šiuose gimdymuose ir atliko veiksmus, priskirtus gydytojo akušerio ginekologo, akušerio kompetencijai. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju J. I. Š. dalyvavimo gimdyme ir atliekamų veiksmų apimtis skyrėsi: pavyzdžiui, vienu atveju ji tik apžiūrėjo naujagimį ir įvertino užgimusią placentą, antru – gimdyvei gimdant tikrino gimdos kaklelio atsivėrimą, stebėjo sąrėmių dažnumą, prilaikė tarpvietę, perrišo ir perkirpo naujagimio virkštelę, apžiūrėjo ir įvertino užgimusią placentą, išvalė naujagimio kvėpavimo takus, apžiūrėjo gimdyvės lytinius organus, o trečiu – gimdyvei pagimdžius, perrišo naujagimės virkštelę, apžiūrėjo gimdyvės lytinius organus ir susiuvo plyšimus. Taigi, pirmiau nurodyti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimai, taikytini veiklai, kurią vykdė J. I. Š., susiję tiek su reikalavimais subjektui (kvalifikacijai), tiek su kitomis sąlygomis. J. I. Š. elgėsi priešingai nustatytam teisiniam reguliavimui. Kaip nurodyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, Lietuvoje teisės aktais asmenų, kurie, nebūdami asmens sveikatos priežiūros specialistai (akušeriai ginekologai, akušeriai), priima gimdymus ne asmens sveikatos priežiūros įstaigose, veikla nėra reglamentuota. Pažymėtina, kad iš tiesų tokia veikla, gimdymas namuose, kaip reiškinys apskritai nėra uždrausta nei baudžiamuoju įstatymu, nei kitais teisės aktais. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad J. I. Š. vertėsi uždrausta profesine veikla, kaip ji suprantama pagal BK 202 straipsnio 2 dalį, baudžiamąjį įstatymą taikė netinkamai. Tačiau nors pagal BK 202 straipsnio 2 dalies prasmę J. I. Š. vykdyta veikla nėra uždrausta, byloje nustatytos jos padarytos veikos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ji buvo neteisėta.

Padarius išvadą, kad pagal faktines aplinkybes J. I. Š. veika neatitinka BK 202 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties, vertintina, ar jos veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 202 straipsnio 1 dalyje, požymių. Kaltinime ir apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta, kad J. I. Š. neturėjo nei licencijos, nei medicininio išsilavinimo, nebuvo gydytoja ar kita sveikatos priežiūros specialistė, nebuvo įgijusi akušerio ginekologo, akušerio profesinės kvalifikacijos, suteikiančios teisę imtis veiklos, kurią vykdė. Byloje nustatyta, kad J. I. Š. veikla truko nuo 1999 iki 2011 m., per šį laikotarpį jai inkriminuoti 36 atvejai, kai priėmė gimdymus ir atliko pirmiau nurodytus veiksmus, kurie yra sveikatos priežiūros paslaugos, jas teikė ne asmens sveikatos priežiūros įstaigose, o gimdant gyvenamosiose ar kitose patalpose. Abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose (t. y. tiek išteisinamajame, tiek apkaltinamajame), taip pat nusikalstamos veikos aprašyme detaliai išdėstyti teisės aktai, jų turinys, kiek tai susiję su aptariama gydytojo akušerio ginekologo, akušerio kompetencija, jų teisėmis ir pareigomis. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo nuostatos, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymais patvirtintos Lietuvos medicinos normos, nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarkos nuostatos suponuoja, kad akušerija bendrąja prasme reiškia medicinos mokslą apie pagalbos teikimą nėščioms moterims ir gimdyvėms; akušeriai – tai medicinos specialistai, kurie Lietuvoje, priklausomai nuo nustatyta tvarka įgytos profesinės kvalifikacijos ir specializacijos, yra akušeriai ar akušeriai ginekologai. Tiek atitinkamos kvalifikacijos įgijimui, tiek šiai profesinei veiklai keliami reikalavimai yra aiškiai teisiškai sureguliuoti, iš jų – ir būtinybė turėti šiai profesinei veiklai licenciją, apie kurią nurodyta J. I. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašyme. Visuotinai suprantama, kad tokio asmens ir tokia veikla, kuri reikalauja specialių mokslo žinių, praktinės patirties ir pan., šiuo atveju – paslaugos gimdymo proceso metu, yra susijusi su didesne rizika ir grėsmėmis tiek pačios gimdyvės, tiek ir naujagimio sveikatai ar gyvybei. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad EŽTT Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendime byloje Dubsk? ir Krejzov? prieš Čekiją (peticijų Nr. 28859/11 ir 28473/12) dėl Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo ribojant gimdymus namuose konstatuota, jog tokiu ribojimu siekiama teisėtų tikslų – apsaugoti motinos ir vaiko sveikatą bei užtikrinti saugumą per gimdymą ir po jo. Šio teismo sprendime taip pat pažymėta, kad būtina įvertinti specialias žinias ir mokslo duomenis, susijusius su rizika gimdant ligoninėje ir namuose; kad rizika moters ir vaiko sveikatai gimdant namuose yra gerokai didesnė nei gimdant ligoninėse, kuriose yra visa reikalinga įranga ir medicinos darbuotojai, be to, gimdant ligoninėje gali būti suteikta bet kokia skubi medicininė pagalba, kurios namuose, net ir dalyvaujant akušerei, nebūtų įmanoma suteikti.

Taigi, akivaizdu, kad J. I. Š. vykdyta veikla – tai asmens sveikatos priežiūros profesinė veikla, kuriai ji adekvačios kompetencijos neturėjo ir kuriai būtinos specialios mokslo žinios, kvalifikacija. Sveikatos teisės normose įtvirtintų reikalavimų, keliamų subjektui, taip pat nustatytų kitų sąlygų tokiai veiklos rūšiai J. I. Š. nepaisė, t. y. pažeidė Lietuvoje egzistuojantį teisinį reglamentavimą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateikti argumentai – tik jais iš esmės ir grindžiamas J. I. Š. išteisinimas – kad ji veikė kaip „pribuvėja“, o „pribuvėjų“ veikla Lietuvoje įstatymais (ar kitais teisės aktais) nėra reglamentuota, nėra teisiniai argumentai, kuriais galėtų būti grindžiamas nuosprendis. Be to, vadinamosios „pribuvėjystės“ kaip tam tikros veiklos įvardijimas tėra buitinio pobūdžio samprotavimai, kurie neparemti mokslo žiniomis, egzistuojančios legalios veiklos pavyzdžiais ir kt. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad terminas „pribuvėja“ ar „pribuvėjystė“ neapima medicininio išsilavinimo, sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sampratų. Taigi, faktinės aplinkybės, kurios nurodytos kaltinime ir apeliacinės instancijos teismo pripažintos įrodytomis (jos nepaneigtos ir pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje), t. y. kad J. I. Š. neturėjo atitinkamo medicininio išsilavinimo, kvalifikacijos, nebuvo gydytoja ar kita sveikatos priežiūros specialistė, neturėjo tokiai veiklai licencijos, atitinka BK 202 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytą veiklą – ėmėsi profesinės veiklos neturėdama licencijos tai veiklai. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados dėl minėtų nusikalstamos veikos požymių nebuvimo neparemtos nei byloje nustatytais faktais, nei tinkamu baudžiamojo įstatymo aiškinimu.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl J. I. Š. veikos kvalifikavimo pagal BK 202 straipsnio 2 dalį, nurodė, jog veikos kvalifikavimui (pagal BK 202 straipsnio 2 dalį) versliškumo požymis nėra būtinas, nuo pat pradžios veikla yra neteisėta, nes draudžiama, todėl versliškumo požymį iš kaltinimo pašalino; padaręs išvadą, kad savanaudiškos paskatos nėra būtinas J. I. Š. inkriminuojamo nusikaltimo požymis, teismas gauto atlygio (tiek pinigais, tiek daiktais) dydį laikė nereikšmingu veikos kvalifikavimui pagal BK 202 straipsnio 2 dalį. Be to, iš šio teismo nuosprendžio turinio matyti, kad aiškių išvadų dėl kaltinimo aplinkybių, susijusių su versliškumu ir pajamų gavimo faktais, nėra padaryta, taip pat nepasisakyta dėl J. I. Š. veikos atitikties BK 202 straipsnio 1 dalies požymiams.

Atkreiptinas dėmesys, kad kaltinamajame akte (pagal kurį byla perduota nagrinėti teismui) aprašant J. I. Š. nusikalstamą veiką, be kita ko, nurodyta, kad ji versliškai, kaip fizinis asmuo, ėmėsi uždraustos profesinės veiklos, ir nurodytos (iš naujagimių tėvų) gautos piniginės pajamos – iš viso per veiklos laikotarpį apie 2300 Lt (666 Eur); apie šių pajamų gavimą nurodyta ir apkaltinamajame nuosprendyje. Be to, nors pagal kaltinimą J. I. Š. už savo paslaugas gavo pajamų, tačiau tikslus jų dydis nenustatytas, nes atskirais atvejais tik nurodyta, kad ji gavo piniginių pajamų, tačiau neįvardyta kiek. Dėl to šiuo aspektu vertinti J. I. Š. vykdytos veiklos mastą, kiek tai sutampa su pirmiau šioje nutartyje (pasisakant dėl D. J. veikos kvalifikavimo) aptartu 500 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių kriterijumi (ANK 127 straipsnio 5 dalis), nėra galimybės, nors, kaip minėta, pajamų iš neteisėtos veiklos gavimas nėra vienintelis kriterijus, pagal kurį sprendžiama apie neteisėtos veiklos versliškumą.

Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 pagrindu išteisindamas J. I. Š. kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 202 straipsnio 2 dalyje, požymių, padarė neteisingas išvadas dėl baudžiamajame įstatyme numatytų aplinkybių, sudarančių baudžiamosios atsakomybės pagrindą, teisinio vertinimo. Be to, teismas, motyvuodamas, kokiu pagrindu J. I. Š. išteisinta, nurodė, kad ji nepadarė veikos, numatytos tiek BK 202 straipsnio 2 dalyje (71 nuosprendžio lapas), tiek ir BK 202 straipsnio 1 dalyje (72 nuosprendžio lapas), tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė tik BK 202 straipsnio 2 dalį. Dėl to konstatuotina, kad išteisinamajame nuosprendyje aiškinant BK 202 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių ne(buvimą) pateiktos išvados yra klaidingos, o formuluojant išteisinimo pagrindus (BPK 303 straipsnio 5 dalis) – neaiškios ir iš dalies prieštaringos.

Kaip pirmiau nurodyta, J. I. Š. veikla – neteisėta, nes ji, neturėdama licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga, taip pat neturėdama reikalingos kvalifikacijos, t. y. nebūdama gydytoja akušerė ginekologė, akušerė, ėmėsi šios rūšies profesinės veiklos, ją vykdė nesilaikydama ir kitų sąlygų (ne asmens sveikatos priežiūros įstaigoje), taip pažeidė Lietuvoje nustatytą teisinį reglamentavimą. Tačiau, byloje nenustačius vieno iš būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių – versliškumo, nėra pagrindo teigti, kad J. I. Š. veika užtraukia jai baudžiamąją atsakomybę (jos veika galimai atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 127 straipsnio 1 dalyje, požymius).

Atsižvelgiant į teismų nuosprendžiuose nurodytas faktines aplinkybes ir remiantis šioje nutartyje išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo J. I. Š. nuteista pagal BK 202 straipsnio 2 dalį, naikintinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 2 dalis) ir paliktinas galioti J. I. Š. priimtas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2, 4 punktais,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 19 d. nuosprendžių dalį, kuria D. J. nuteista pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, ir bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 19 d. nuosprendžio dalį, kuria J. I. Š. nuteista pagal BK 202 straipsnio 2 dalį, ir šioje dalyje palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendį.

Teisėjai Pranas Kuconis

Artūras Ridikas

Audronė Kartanienė

Vytautas Masiokas

Artūras Pažarskis

Olegas Fedosiukas

Dalia Bajerčiūtė