Dėl antstolio veiksmų

Civilinė byla Nr. 3K-3-51/2006

Procesinio sprendimo kategorijos:128.10; 129.19.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų R. G. ir A. M. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. sausio 24 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. G. ir A. M. skundus suinteresuotiems asmenims antstoliui R. B., UAB „Senoji rampa“ ir UAB „Renvitas“ dėl antstolio veiksmų.

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Skundų esmė

Pareiškėjas A. M. skunde nurodė, kad antstolis, nepranešdamas jam apie UAB „Renvitas“ turto pardavimo be varžytynių laiką ir vietą ir neišaiškindamas jam, kaip išieškotojui, jo teisių, pasielgė neteisėtai. Dėl neteisėtų antstolių veiksmų pareiškėjas negalėjo įgyvendinti teisės dalyvauti atliekant vykdymo veiksmus, gauti pažymų apie vykdymo eigą, skųsti antstolio veiksmus, ginčyti turto įkainojimą, pasirinkti turto realizavimo būdą. Pareikalavus antstolio sustabdyti vykdomąją bylą, jis į tai neatsižvelgė ir toliau vykdė turto pardavimą.

Pareiškėjas R. G. skunde nurodė, kad antstolis atliko neteisėtą veiksmą, t. y. 2004 m. vasario 23 d. pardavimo be varžytynių protokole po 150 000 Lt pasiūlymo Nr. 3, užfiksavo UAB „Senoji rampa“ 50 000 Lt pasiūlymą Nr.4, t. y. mažesnį, nei prieš jį siūlė kitas pirkėjas. R. G. įmokėjo 51 000 Lt ir geriausiai įvykdė varžytynių sąlygas, todėl, panaikinus antstolio patvarkymą, jis turėtų tapti pirkėju.

Vadovaudamiesi tuo, kas išdėstyta, pareiškėjai A. M. ir R. G. prašė pripažinti antstolio veiksmus ir 2004 m. kovo 2 d. patvarkymą Nr. 0085/02/00623 neteisėtais ir negaliojančiais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. sausio 24 d. nutartimi pareiškėjų skundus atmetė. Teismas, nagrinėdamas skundus, taikė 1964 m. redakcijos CPK ir Hipotekos įstatymo normas, nes vykdomasis dokumentas buvo pateiktas vykdyti 1999 m. liepos 9 d. Iš vykdomosios bylos duomenų teismas nustatė, kad 1999 m. liepos 9 d. antstoliui buvo pateikta 1999 m. birželio 29 d. Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėjo nutartis parduoti įkeistą UAB „Renvitas“ turtą kreditoriaus A. M. reikalavimams patenkinti; 2004 m. vasario 23 d. UAB „Renvitas“ turtas, nepardavus jo varžytynėse, parduotas be varžytynių UAB „Senoji rampa“ už 50 000 Lt. Teismas nurodė, kad skelbimo nuorašas apie pardavimą be varžytynių buvo išsiųstas abiem vykdymo proceso šalims, t. y. tiek išieškotojui A. M., tiek skolininkui UAB „Renvitas“. Vykdomojoje byloje esantis raštas, kuriame nurodytas CPK 393 straipsnis, reglamentuojantis išieškotojo ir skolininko teises bei pareigas, taip pat šiame rašte esantis parašas, patvirtino, kad išieškotojui A. M. buvo išaiškintos jo procesinės teisės ir pareigos, todėl antstolis R. B., perėmęs vykdomąją bylą iš antstolės V. C., to daryti pakartotinai neprivalėjo. Pareiškėjui apie pardavimą be varžytynių buvo pranešta, todėl, vertinant pagal protingo žmogaus elgesio etaloną, jis privalėjo pats domėtis vykdymo eiga, nes įstatymas neįpareigojo pranešti nei komisijos sudėties, nei jos priimtų sprendimų dėl turto įkainojimo. Vykdomojoje byloje esantys antstolio rašytiniai pasiūlymai pareiškėjui ir jo atsisakymai paimti turtą paneigė skundo pareiškėjo argumentą, kad antstolis pažeidė jo teisę pasirinkti turto realizavimo būdą ir paimti turtą už pradinio įkainojimo sumą. Pareiškėjo prašymas antstoliui stabdyti vykdymą buvo pateiktas pradėjus pardavimo be varžytynių procedūrą, todėl antstolis visiškai pagrįstai nesustabdė vykdymo veiksmų, nes pareiškėjas, kaip išieškotojas, neturėjo teisės į turto paėmimą natūra - po antrųjų neįvykusių varžytynių jis šios teisės atsisakė. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą pareiškėjo R. G. skundą. Turto pardavimo be varžytynių protokole nurodyta palankiausia abiem vykdymo proceso šalims, t. y. ne tik aukščiausia pardavimo metu pasiūlyta, kaina, bet ir pasiūlytos kainos įmokėjimas į antstolio depozitinę sąskaitą pardavimo dieną, todėl antstolis privalėjo pardavimo be varžytynių protokole įregistruoti visus atvykusius pirkėjus ir pažymėti jų visų, įskaitant UAB „Senoji rampa“, pasiūlymus, nežiūrint į tai, kad trečiasis potencialus pirkėjas E. D. pasiūlė itin aukštą 150 000 Lt kainą. Antstolis negalėjo žinoti, kuris iš pirkėjų nupirks turtą įvykdęs abi sąlygas. To nepadaręs antstolis būtų pažeidęs skolininko interesus. Aukščiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui E. D. neįnešus savo siūlytos 150 000 Lt sumos, antstolis pagrįstai ir teisėtai patvarkymu patvirtino UAB „Renvitas“ turto pirkėju UAB „Senoji rampa“, kuri turtą nupirko protokole nustatytomis palankiausiomis sąlygomis. Pareiškėjas R. G., pardavimo metu pasiūlęs mažesnę nei UAB „Senoji rampa“ kainą ir ją padidinęs įmokėdamas į antstolio depozitą papildomai 4000 Lt jau įvykus pardavimo procedūrai, pažeidė teisinio apibrėžtumo principą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjų atskiruosius skundus, 2005 m. birželio 27 d. nutartimi juos atmetė ir Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. sausio 24 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija konstatavo, kad dalyvavusio parduodant turtą be varžytynių R. G. argumentai, kad parduodamas turtą antstolis turėjo vadovautis 1964 m. CPK 431 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad pirkėjas gali sumokėti visą sumą už nupirktą turtą per penkias dienas nuo varžytynių pasibaigimo, atmestinas, nes 1964 m. CPK straipsnio nuostatos dėl varžytynių pravedimo tvarkos, t. y. normos, reglamentuojančios kainos intervalo nustatymą, terminus, per kuriuos turi būti sumokėta už įsigytą turtą, vykdant pardavimą be varžytynių, nėra taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2004). Antstolis, vykdydamas neparduoto iš varžytynių turto pardavimą, gali savarankiškai nustatyti tvarką, pagal kurią parduodamas turtas, terminą, per kurį turi būti sumokėti pinigai už parduotą turtą, taip pat spręsti kitus klausimus, susijusius su turto pardavimu. Nagrinėjamos bylos atveju turto pardavimas buvo organizuojamas taip, kad turtas būtų parduotas palankiausias sąlygas pasiūliusiam asmeniui, iš karto įvertinat pirkėjų pateiktų pasiūlymų sąlygas ir jų ketinimo įsigyti turtą realumą. Iš vykdomosios bylos medžiaga nustatyta, kad parduodant turtą be varžytynių dalyvavo keturi asmenys, iš kurių didžiausią kainą, t.y. 150 000 Lt, pasiūlė E. D., tačiau visas antstolio pardavimo nustatytas sąlygas įvykdė statinius įsigijęs asmuo UAB „Senoji rampa“, ne tik pardavimo dieną pasiūlęs, bet ir įmokėjęs didžiausią iš visų pirkėjų kainą. Pripažinti pagrįstu apelianto argumentą, kad antstolio nustatytos turto pardavimo sąlygos prieštaravo įstatymų nuostatoms, taip pat nėra pagrindo, nes antstolis privalėjo atsižvelgti ne tik į pirkėjų pasiūlytos kainos dydį, bet ir į tai, kuo užtikrinamas konkretaus asmens pasiūlymas. Teismas sprendė, kad antstolio nustatytomis turto pardavimo sąlygomis buvo siekiama kuo operatyviau ir kuo palankesnėmis sąlygomis parduoti iš varžytynių neparduotą turtą, ir šios antstolio nustatytos turto pardavimo sąlygos akivaizdžiai buvo naudingos tiek išieškotojui, tiek skolininkui.

Kolegija taip pat nesutiko su apelianto A. M. atskirojo skundo argumentais. Ji padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog, neįvykus pirmosioms ir pakartotinėms varžytynėms bei išieškotojui atsisakius pasiimti turtą, pagal vyresniojo teismo antstolio sudarytą įkainojimą skolininko turtas buvo įkainotas 45 000 Lt. Ginčijamoje priverstinio turto pardavimo stadijoje kreditorius A. M. neįgijo teisės pasiimti turtą sau, nes, A. M. atsisakius turtą paimti po neįvykusių varžytynių, įstatymas išieškotojui teisę pasiimti turtą suteikė tik šio turto nerealizavus be varžytynių (1964 m. CPK 437 straipsnis). Pripažinti, kad turtas buvo realizuotas už 45 000 Lt ir parduodas už 50 000 Lt pažeidžiant kreditoriaus interesus, taip pat nėra pagrindo, nes turto įvertinimo momentu kreditorius dėl turto įvertinimo pretenzijų nepareiškė, be to, realizavus skolininko turtą, apelianto kreditorinis 42 000 Lt reikalavimas kartu su vykdymo išlaidomis yra patenkinamas visiškai, taip pasiekiant priverstinio turto pardavimo paskirties tikslus. Atsižvelgiant į tai, kad priverstinai realizavus turtą, bus visiškai patenkintas apelianto kreditorinis reikalavimas, nėra pagrindo pripažinti, kad nepranešus apie vykstantį turto realizavimą be varžytynių, yra pažeidžiami skolininko interesai, juolab kad įstatymas neįpareigoja apie pardavimą be varžytynių pranešti išieškotojui, be to, byloje surinktų įrodymų yra nustatyta, kad apie priverstinį turto realizavimą buvo paskelbta spaudoje, ir neginčijamai yra nustatyta, kad vykstant turto pardavimui išieškotojas antstolio kontoroje stebėjo pardavimo procedūrą bei reiškė su turto pardavimu susijusius prašymus.

III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu A. M. prašo teismo panaikinti Kauno apygardos teismo 2005 m. birželio 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: arba pakeisti Kauno apygardos teismo nutartį, arba panaikinti Kauno apygardos teismo nutartį ir perduoti bylą žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kauno apygardos teismas dėl kai kurių kasatoriaus patikslintame atskirajame skunde pateiktų argumentų nieko nepasisakė ir nepaaiškino, kodėl vienus argumentus atmetė, tarsi jie visiškai būtų nepaminėti kasatoriaus (pareiškėjo) patikslintame atskirajame skunde, taip pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktų reikalavimus. Kasatorius patikslinto atskirojo skundo 1 punkte nurodė, kad Hipotekos įstatymo 44 straipsnio įtvirtinta, jog teismo antstolis apie varžytynes turi raštu pranešti visiems hipotekos kreditoriams, kurių reikalavimams patenkinti yra įkeistas parduodamas turtas. Tačiau Kauno apygardos teismas skundžiamosios nutarties motyvuojamojoje dalyje nenurodė Hipotekos įstatymo 44 straipsnio. Kasatorius taip pat nurodė, kad teismas, iš liudytojo parodymų nustatydamas, kad kasatoriui buvo išsiųstas skelbimas apie pardavimą be varžytynių, neatkreipė dėmesio į tai, kad liudytojas buvo antstolio padėjėjas, kuris liudydamas tai, kas jo antstoliui naudinga, galėjo būti ir neabejotinai buvo šališkas. Dėl šių faktinių bylos aplinkybių Kauno apygardos teismas taip pat nepateikė jokių argumentų. Atskirajame skunde nurodyta, kad turto pardavimo be varžytynių dieną į antstolio kontorą kasatorius kartu su advokatu užsuko visai netikėtai, todėl prašė antstolio sustabdyti vykdymo procesą, nes apie varžytynes jiems nieko nebuvo pranešta. Tačiau antstolis vykdymo proceso nesustabdė, nors tokią teisę jis turėjo (1964 m. CPK 397 straipsnio 7 dalis). Kauno apygardos teismas taip pat nepateikė argumentacijos į šiuos atskirojo skundo motyvus.

2. Kauno apygardos teismas nurodė, kad įstatymas suteikia išieškotojui teisę pasiimti turtą tik šio turto nerealizavus be varžytynių, tačiau 1964 m. CPK 437 straipsnyje nėra nuostatos, patvirtinančios, kad įstatymas suteikė išieškotojui teisę pasiimti turtą tik šio turto nerealizavus be varžytynių. Dėl to Kauno apygardos teismo skundžiamosios nutarties motyvuojamojoje dalyje išaiškina tai, ko 1964 m. CPK 437 straipsnyje nėra įtvirtinta.

3. Teismas, pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punktą, nurodė, kad įstatymas neįpareigoja pranešti išieškotojui apie pardavimą be varžytynių, tačiau nepateikė jokios teisinės argumentacijos ar įstatymo, kuriuo teismas vadovaujasi.

4. Teismas pažeidė Hipotekos įstatymo 44 straipsnį, juo visiškai nesivadovaudamas. Hipotekos įstatymo 44 straipsnyje nedetalizuojama apie kokias varžytynes - pardavimą iš varžytynių ar pardavimą be varžytynių - antstolis turi raštu pranešti hipotekos kreditoriams. Įstatyme nekonkretizuojant varžytynių rūšies, antstolis turi pareigą raštu pranešti hipotekos kreditoriams tiek apie pardavimą iš varžytynių, tiek apie pardavimą be varžytynių.

5. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir tai lėmė neteisėtos nutarties priėmimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 1 dalyje teismams išaiškino, kad svarbiausia teismo pareiga yra apginti asmens pakeistas teises ir įstatymo saugomus interesus. Tai galima padaryti tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes. Viena iš reikšmingiausių faktinių bylos aplinkybių šioje byloje buvo parduoto turto be varžytynių kainos nustatymas. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai parduodamo turto be varžytynių kainai įvertinti neskyrė jokios reikšmės ir neatsižvelgė į tai, kad kasatorius atsisakė įsigyti tą turtą už 250 000 Lt. Kainą sumažinus keletą kartų, t. y. iki 45 000 Lt, kasatorius neabejotinai būtų pasinaudojęs teise įsigyti turtą už tokią mažą kainą. Tačiau teismai to neįvertino, pažeisdami protingumo ir teisingumo principus.

6. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, nes nesirėmė 2004 m. sausio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 3K-3-4/2004, kurioje yra konstatuota, jog kuo naudingesnio turto pardavimo išieškotojui esminis kriterijus yra turto pardavimo protinga kaina, orientuota į parduodamo turto rinkos kainą. Turtą pardavus už 45 000 Lt (t. y. kainą, kuri buvo nustatyta dar 1999 m. gruodžio 22 d.), nebuvo atsižvelgta i 2004 m. egzistavusią rinkos kainą, todėl turtas buvo parduotas už neprotingai žemą kainą, pažeidžiant išieškotojo (pareiškėjo) teisėtus interesus.

Kasaciniu skundu R. G. prašo teismo panaikinti Kauno apygardos teismo 2005 m. birželio 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, pareiškėjo R. G. skundą patenkinti: pripažinti, kad antstolis R. B. neteisėtai 2004 m. vasario 23 d. pardavimo be varžytynių protokole po 150 000 pasiūlymo Nr. 3 užfiksavo UAB „Senoji rampa“ 50 000 pasiūlymą Nr. 4; panaikinti 2004 m. kovo 2 d. antstolio R. B. patvarkymą Nr. 0085/02/00623, kuriuo UAB „Senoji rampa“ buvo patvirtinta kaip UAB „Renvitas“ parduodamo turto pirkėja; pripažinti, kad R. G., sumokėjęs didžiausią sumą, t. y. 51 000 Lt, už parduodamą mūrinį administracinį pastatą su mansarda ir kiemo įrengimais, esančiais (duomenys neskelbtini) palankiausiai įvykdė pardavimo be varžytynių sąlygas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo argumentas, kad palankiausia sąlyga laikoma ne tik aukščiausia pardavimo metu pasiūlyta kaina, bet ir pasiūlytos kainos mokėjimo į antstolio depozitinę sąskaitą pardavimo diena, nepagrįstas, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 17 9 punkte nustatyta, kad, parduodant turtą be varžytynių, laikomasi CPK 436 straipsnyje nustatytų reikalavimų. CPK 436 straipsnis nenustato termino, per kurį pinigai turėtų būti sumokėti į antstolio depozitinę sąskaitą. Šiuo atveju turėtų būti taikoma teisės analogija ir vadovaujamasi CPK 431 straipsniu, kuriame nustatyta, kad pirkėjas privalo per penkias dienas nuo varžytynių pasibaigimo įmokėti visą sumą, už kurią jis nupirko turtą. Tai, kad asmuo sumokėjo visą sumą sutarties sudarymo metu, yra tik viena iš palankiausių sąlygų. Kita tolių - didžiausia kaina. Abi šios palankios sąlygos yra lygiavertės ir vienodai svarbios. Didžiausią kainą, t. y. 51 000 Lt, už parduodamą turtą, nepažeisdamas penkių dienų termino, sumokėjo pareiškėjas R. G. Tai vertintina kaip palankiausia sąlyga ir skolininkui, ir išieškotojui, nes tai atitinka tiek skolininko, tiek išieškotojo turtinius interesus.

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad, fiksuodamas protokole siūlomas kainas, antstolis negalėjo žinoti, kuris iš susirinkusių pirkėjų nupirks turtą įvykdęs abi sąlygas, todėl protokole privalėjo užfiksuoti visų dalyvių pasiūlytas kainas. Nors vyko turto pardavimas be varžytynių, bet, užsiregistravus keliems pirkėjams, faktiškai buvo varžomasi dėl turto, todėl pagal teisės analogiją taikytina CPK 431 straipsnio 1 dalis. Varžytynių principas yra varžytis siūlant vis didesnę kainą, o suinteresuotas asmuo UAB „Senoji rampa“ pasiūlymas mokėti 50 000 Lt po to, kai ankstesnis dalyvis pasiūlė 150 000 Lt, prieštarauja varžytynių principui ir todėl šis pasiūlymas yra niekinis. Antstolis, pardavimo be varžytynių protokole užfiksavęs UAB „Senoji rampa“ pasiūlymą, atliko neteisėtą veiksmą, nes toks pasiūlymas prieštarauja varžytynių principui, t. y. siūlyti vis didesnę kainą.

3. Antstolis R. B. nepagrįstai nustatė sąlygą sumokėti turto kainą į antstolio depozitą pardavimo be varžytynių dieną. Vienintelis terminas varžytynių pagrindu sumokėti pinigus į antstolio depozitinę sąskaitą, nustatytas CPK, yra penkios dienos nuo varžytynių pasibaigimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 17 nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai po varžytynių, pirkėjui nustatytu terminu sumokėjus visą sumą, už kurią jis nupirko turtą, vyresnysis teismo antstolis ją patvirtina savo parašu ir antspaudu. Pirkimo-pardavimo sutartis su UAB „Senoji rampa“ buvo sudaryta tik 2004 m. kovo 2 d., t. y. praėjus keletui dienų nuo to momento, kai pareiškėjas R. G. sumokėjo didžiausią 51 000 Lt kainą už parduodamą be varžytynių turtą. Dėl to darytina išvada, kad būtent pareiškėjas R. G. turtą nupirko palankiausiomis išieškotojui ir skolininkui sąlygomis.

4. Kasatorius neneigia Kauno apygardos teismo argumento, kad 1964 m. CPK 436 straipsnyje, kuriame buvo reglamentuotas vykdymo procesas, nebuvo nurodyta, kokia tvarka turi vykti turto pardavimas be varžytynių. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 17 9 punkte nustatyta, kad, parduodant turtą be varžytynių, laikomasi CPK 436 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pagal CPK 436 straipsnį nenumatant termino, per kurį pinigai turėtų būti sumokėti į antstolio depozitinę sąskaitą, taikoma teisės analogija ir vadovaujamasi CPK 431 straipsniu, kuriame nustatyta, kad pirkėjas privalo per penkias dienas nuo varžytynių pasibaigimo įmokėti visą sumą, už kurią jis nupirko turtą. Kasatorius taip pat pažymėjo, kad turto pardavimo varžytynėse ir be varžytynių institutai priskirtini priverstiniam turto pardavimui, todėl šių institutų teisinė paskirtis yra vienoda: realizuojant turtą, siekiama vykdymo proceso dalyvių skolininko ir išieškotojų teisėtų lūkesčių pusiausvyros. Dėl to antstolis turto realizavimo procese privalo veikti taip, kad realizuojamas turtas būtų parduotas tiems tretiesiems asmenims, kurie pasiūlo didžiausios naudos kreditoriui bei skolininkui sąlygas. Kuo naudingesnio turto pardavimo išieškotojui ir skolininkui esminis kriterijus yra turto pardavimo protinga kaina, orientuota į parduodamo turto rinkos vertę. Dėl to antstolio, atliekančio priverstinį turto pardavimą, pareiga, esant keliems pirkėjams, yra parduoti turtą būtent pirkėjui, pasiūliusiam didžiausią kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-4/2004).

Suinteresuotas asmuo UAB „Senoji rampa“ ir antstolis R. B., pritardami teismų procesiniuose sprendimuose nurodytiems argumentams, atsiliepimais į kasacinius skundus prašo juos atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius sprendimus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio teismo paskirtis yra spręsti teisės aiškinimo ir taikymo klausimus, šios funkcijos atlikimas sudaro sąlygas užtikrinti visoje valstybės teritorijoje vienodą teisės aiškinimą ir taikymą. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Taigi kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus. Šioje byloje kasacinio nagrinėjimo ribas lemia kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindas. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nurodo, kad kasacine tvarka gali būti nagrinėjami tik tie kasaciniame skunde ir atsiliepime į skundą išdėstyti kasacijos pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys nurodomus pagrindus, kuriuose yra formuluojamos teisės taikymo ir aiškinimo problemos, reikšmingos vienodinant teismų praktiką, susijusią su teisės taikymu ir aiškinimu (interpretavimu). Šie kasaciniam teismui suteikti įgalinimai leidžia siekti kasacijos tikslų – vykdyti teisingumą konkrečioje byloje (kasacijos individualus pobūdis) ir užtikrinti harmoningą teisės plėtrą valstybėje (norminę reikšmę turintis kasacijos pobūdis).

Išieškotojo (kreditoriaus) A. M. ir trečiojo asmens R. G. kasaciniai skundai iš esmės grindžiami tuo, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino 1964 m. CPK normas, reglamentuojančias turto pardavimo be varžytynių tvarką.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad, vykdant teismo sprendimus, privalu griežtai laikytis įstatymo nustatytos priverstinės teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų teisės bei teisėti interesai. Būtent vadovaujantis nurodytais principais turi būti vertinamas antstolio veiksmų teisėtumas vykdymo procese.

Šioje byloje kilo ginčas dėl turto pardavimo be varžytynių teisėtumo. Šioje byloje taikytinose 1964 m. CPK normose, reglamentuojančiose vykdymo procesą, nenurodyta, kokia tvarka turi vykti turto pardavimas be varžytynių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kad, esant tokiai situacijai, reikia vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 17 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant skundus dėl teismo antstolio veiksmų, atliktų vykdant teismo varžytynes, taip pat nagrinėjant civilines bylas dėl turto pardavimo iš (be) varžytynių aktų arba turto pardavimo išieškotojui aktų pripažinimo negaliojančiais“ 9 punkto nuostata, kad, esant keliems pirkėjams, turtas parduodamas tam asmeniui, kuris pirko palankiausiomis išieškotojui ir skolininkui sąlygomis. Tačiau, vykdant pardavimą be varžytynių, priešingai, nei teigia kasatoriai, nėra taikomos 1964 m. CPK 431 straipsnio nuostatos dėl varžytynių vedimo tvarkos, t. y. normos, reglamentuojančios kainos intervalo nustatymą, terminus, per kuriuos turi būti sumokėta už įsigytą turtą ir panašiai. Dėl to antstolis, vykdydamas neparduoto iš varžytynių turto pardavimą, gali savarankiškai nustatyti tvarką, pagal kurią parduodamas turtas, terminą, per kurį turi būti sumokėti pinigai už parduotą turtą, taip pat spręsti kitus klausimus, susijusius su turto pardavimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LIAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“, A.K. v. AB „Palangos rugelis“, AB „Palangos linas“, Teisingumo ministerija, R.V., I. E., bylos Nr. 3K-3-254/2004).

Iš bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje turto pardavimas be varžytynių buvo organizuojamas nustatant šias palankiausias turto pardavimo be varžytynių pardavimo sąlygas: kad turtas parduodamas pirkėjui pardavimo be varžytynių dieną į antstolių kontoros depozitinę sąskaitą įmokėjusiam didžiausią pinigų sumą, kuri yra to pirkėjo pardavimo metu pasiūlyta aukščiausia kaina (vykdomosios b. l. 79). Atsižvelgdama į tai, kad turto pardavimo be varžytynių procesą antstolis turi teisę organizuoti savo nuožiūra, taip pat į tai, kad byloje nenustatyta, jog antstolio nustatyta turto pardavimo be varžytynių tvarka prieštarautų vykdymo proceso principams, teisėjų kolegija kaip visiškai nepagrįstą atmeta R. G. argumentą, kad jis, nepažeisdamas penkių dienų termino, sumokėjo didžiausią kainą, t. y. 51 000 Lt, todėl turtas turėjo būti parduotas jam. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad teismai, vertindami antstolio veiksmų teisėtumą, pagrįstai sprendė, kad antstolis, parduodamas turtą UAB „Senoji rampa“, kuri varžytynių dieną pasiūlė 50 000 Lt už parduodamą turtą ir visą siūlomą kainą sumokėjo į antstolio depozitinę sąskaitą, elgėsi teisėtai ir nepažeidė vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų.

Be to, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 17 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant skundus dėl teismo antstolio veiksmų, atliktų vykdant teismo varžytynes, taip pat nagrinėjant civilines bylas dėl turto pardavimo iš (be) varžytynių aktų arba turto pardavimo išieškotojui aktų pripažinimo negaliojančiais“ 9 punkto nuostatą, kad, esant keliems pirkėjams, turtas parduodamas tam asmeniui, kuris pirko palankiausiomis išieškotojui ir skolininkui sąlygomis, bei į nustatytas turto pardavimo be varžytynių sąlygas, teisėjų kolegija sutinka su teismų išvadomis, kad antstolis privalėjo pardavimo be varžytynių protokole užregistruoti visus atvykusius pirkėjus ir pažymėti jų visų, įskaitant UAB „Senoji rampa“, pasiūlymus, nežiūrint į tai, kad trečiasis pirkėjas E. D. pasiūlė itin aukštą 150 000 Lt kainą.

Atsižvelgiant į tai, kad turto pardavimui be varžytynių nėra tiesiogiai taikomos CPK normos, reglamentuojančios turto pardavimo iš varžytynių tvarką, taip pat atmestinas R. G. kasacinio skundo argumentas, kad buvo pažeistas CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punktas, nes kreditoriui nebuvo pranešta apie turto pardavimą be varžytynių. Žemesniųjų instancijų teismai konstatavo, kad kreditorius stebėjo turto pardavimo be varžytynių procesą, be to, apie turto pardavimą be varžytynių buvo paskelbta spaudoje.

R. G. kasacinio skundo argumentai dėl pernelyg mažos parduoto turto kainos ir dėl to, kad kuo naudingesnio turto pardavimo išieškotojui ir skolininkui esminis kriterijus yra turto pardavimo protinga kaina, orientuota į parduodamo turto rinkos vertę, taip pat atmestini. Kolegija sutinka su teismų išvadomis, kad antstolis, organizuodamas turto pardavimą be varžytynių, nepažeidė asmenų, dalyvavusių parduodant turtą interesų, juolab kad kreditoriaus A. M., kurio 42 000 Lt kreditorinis reikalavimas, pardavus turtą už 50 000 Lt, yra patenkinamas visiškai. Kadangi skolininkas dėl pernelyg mažos kainos pretenzijų nereiškė, tai nėra pagrindo vertinti parduoto turto kainos pagrįstumą ir rinkos kainos atitiktį.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, taip pat atmestini kaip nepagrįsti kiti kasacinio skundo argumentai (kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl kai kurių A. M. atskirojo skundo motyvų), nes jie byloje neturi teisinės reikšmės. Kolegija konstatuoja, kad teismai įvertino surinktus byloje įrodymus, nepažeisdami procesinių įrodymų leistinumo ir sąsajumo taisyklių, teismai savo sprendimus grindė išvadomis, pagrįstomis byloje nustatytų aplinkybių ir ištirtų bei įvertintų įrodymų visetu, nepažeidė reikalavimų teismui įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu teismo posėdyje (CPK 185 straipsnis). Be to, kolegija pažymi, kad vien tai, jog apeliacinio teismo nutartyje detaliai nėra argumentuotas atsakymas į kiekvieną atskirojo skundo motyvą, nesudaro pagrindo panaikinti teismo procesinio sprendimo, nes tai neatitiktų teismo proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principų (CPK 8 straipsnis).

Teisėjų kolegija, įvertinusi kasaciniame skunde išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus, nes juose nėra nustatyta materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Aloyzas Marčiulionis

Dangutė Ambrasienė

Egidijus Laužikas