Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto dalies pripažinimo negaliojančia, pastato teisinės registracijos panaikinimo ir nuosavybės teisės pripažinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-43/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 121.1; 121.21 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Dangutės Ambrasienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. individualios įmonės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB DK „Lindra“ ieškinį atsakovui V. B. individualiai įmonei dėl daikto valdymo pažeidimų, nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo akto dalies pripažinimo negaliojančia ir nuosavybės teisės pripažinimo; trečiasis asmuo bankrutuojanti AB „Ignalinos autotransportas“; atsakovo V. B. priešinį ieškinį UAB DK „Lindra“, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl turto pardavimo iš varžytynių akto dalies pripažinimo negaliojančia, pastato teisinės registracijos panaikinimo ir nuosavybės teisės pripažinimo; tretieji asmenys: Valerija Makarenko, bankroto administratorius Vladas Stropus, VĮ Registrų centro Utenos filialas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB DK „Lindra“ (šiuo metu – UAB DK „PZU Lietuva“) 2003 m. spalio 22 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad 2000 m. vasario 25 d. vykusiose varžytynėse nusipirko bankrutuojančiai AB „Ignalinos autotransportas“ priklausiusį nekilnojamąjį turtą – dispečerinę ir stoginę Ignalinoje, Švenčionių g. 29, ir nuosavybės teisę į šiuos pastatus 2000 m. kovo 22 d. įregistravo Nekilnojamojo turto registre. Ieškovo teigimu, kartu su šiais pastatais UAB DK „Lindra“ įsigijo ir jų priklausinius (1964 m. CK 153 straipsnis). Ieškovas nurodė, kad 2003 m. spalio mėnesį sužinojo, jog AB „Ignalinos autotransportas“ ir V. B. individuali įmonė 2003 m. birželio 10 d. sudarė be varžytynių parduodamo turto pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat pasirašė turto perdavimo-priėmimo aktą, pagal kuriuos V. B. įmonei perleista ir UAB DK „Lindra“ 2000 m. vasario 25 d. varžytynėse įsigyto turto dalis. Ieškovo teigimu, 2003 m. birželio 10 d. nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo akto 11 ir 13 punktuose nurodyti metaliniai vartai ir apžiūros duobė pastate 3F1/p bei pastato 3F1/p antra dalis, t. y. įvažiavimas į įmonės teritoriją, nuo 2000 m. vasario 25 d. priklauso UAB DK „Lindra“, kaip pastato 3F1/p (stoginės) sudedamosios dalys, todėl negalėjo būti perduoti V. B. įmonei. Be to, minėto turto perdavimo-priėmimo akto 3–8, 12, 14–16 punktuose nurodyti daiktai yra visų pastatų Ignalinoje, Švenčionių g. 29, priklausiniai (CK 4.14, 4.19 straipsniai; Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas), ir 2000 m. vasario 25 d. turto pardavimo iš varžytynių akto pagrindu UAB DK „Lindra“ įgijo nuosavybės teisę į abstrakčią, fiziškai neapibrėžtą kiemo statinių dalį (CK 1.8 straipsnio 1 dalis, 4.82 straipsnio 5 dalis). Ieškovo teigimu, jo turimų pastatų plotas yra 207,59 kv. m, taigi jam priklauso 0,1556 dalis priklausinių. Ieškovas taip pat nurodė, kad V. B. įmonė užblokavo išvažiavimą iš ieškovui priklausančios stoginės, ir tai pažeidžia ieškovo teisę valdyti ir tinkamai naudotis administraciniu pastatu bei stogine (CK 4.34 straipsnis). Ieškovas, remdamasis Konstitucijos 23 straipsniu, CK 4.12–4.27, 4.34–4.37, 4.49, 4.93, 4.96 straipsniais, prašė teismo pripažinti jam nuosavybės teisę į dvejus metalinius vartus ir apžiūros duobę pastate 3F1/p, taip pat į 0,1556 dalis turto: visų asfalto ir betono dangų, 327,55 m vielos tinklo tvoros, valymo įrengimų su lietaus kanalizacijos atšakomis, priešgaisrinio rezervuaro su fontano įrenginiais ir vandens šuliniais prie jo, skelbimų lentos prie pastato 3F1/p, elektros kabelio su energijos įjungimo-išjungimo dėže, šiluminės trasos vamzdyno nuo pastato 1G2/p iki pastato 1H1/p, vandentiekio ir kanalizacijos atšakų, plytelių, išklotų nuo pastato 3F1/p iki priešgaisrinio rezervuaro ir apie jį, vandentiekio atkarpos, esančių Ignalinoje, Švenčionių g. 29; pripažinti negaliojančiais 2003 m. birželio 10 d. nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo akto 11, 13 punktus, 3, 8, 12, 14–16 punktų dalis, pagal kurias V. B. įmonei perduota nuosavybės teisė į 0,1556 dalis šiuose punktuose nurodyto turto; įpareigoti V. B. įmonę pašalinti administracinio pastato ir stoginės Ignalinoje, Švenčionių g. 29, valdymo pažeidimus, t. y. per vieną dieną nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo patraukti automobilius, blokuojančius išvažiavimą iš stoginės.

Atsakovas V. B. individuali įmonė 2004 m. sausio 19 d. pareiškė priešinį ieškinį, kuriame nurodė, kad Antstolių kontoros prie Ignalinos rajono apylinkės teismo antstolė 1999 m. rugpjūčio 30 d. areštavo tuo metu bankrutuojančiai AB „Ignalinos autotransportas“ priklausiusį pastatą – dispečerinę Ignalinoje, Švenčionių g. 29, kurios bendras plotas su stogine – 80,75 kv. m, be stoginės – 67,49 kv. m. Iš turto arešto akto, skelbimų apie šio pastato pardavimą iš varžytynių matyti, kad buvo areštuotas ir parduodamas vienas pastatas, t. y. 1977 m. pastatyta 80,75 kv. m ploto dispečerinė, tačiau 2000 m. vasario 25 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu UAB DK „Lindra“ buvo parduota ne tik minėta 67,49 kv. m bendro ploto dispečerinė, bet ir 150 kv. m ploto stoginė, t. y. dar vienas objektas, kuris nebuvo areštuotas ir apie kurio pardavimą nebuvo paskelbta. Atsakovo teigimu, dispečerinė ir stoginė Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip du savarankiški objektai, taigi varžytynes vykdžiusi antstolė, parduodama objektą, kuris nebuvo areštuotas ir apie kurio pardavimą nebuvo paskelbta, pažeidė 1964 m. CPK 422, 427, 428, 706 straipsnius. Atsakovas prašė teismą pripažinti negaliojančia 2000 m. vasario 25 d. turto pardavimo iš varžytynių akto dalį, pagal kurią ieškovui UAB DK „Lindra“ parduota stoginė 3F1/p Ignalinoje, Švenčionių g. 29, panaikinti šio pastato teisinę registraciją ieškovo vardu ir pripažinti V. B. įmonei nuosavybės teisę į šią stoginę.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Ignalinos rajono apylinkės teismas 2004 m. birželio 2 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančiais 2003 m. birželio 10 d. nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo akto 11 ir 13 punktus, taip pat 3, 4, 6, 12, 15 punktų dalis, pagal kurias V. B. įmonei buvo perduotos 0,1556 dalys juose nurodyto turto; pripažino UAB DK „Lindra“ nuosavybės teisę į stoginės 3F1/p Ignalinoje, Švenčionių g. 29, priklausinius – dvejus metalinius vartus ir apžiūros duobę, taip pat į 0,1556 dalis turto, perduoto V. B. įmonei 2003 m. birželio 10 d. nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo aktu: visų asfalto bei betono dangų, 327,55 m vielos tinklo tvoros, elektros kabelio su energijos įjungimo-išjungimo dėže, šiluminės trasos vamzdyno nuo pastato 1G2p iki pastato 1H1p, priešgaisrinio rezervuaro, plytelių, išklotų nuo pastato 3F1/p iki priešgaisrinio rezervuaro ir apie jį; įpareigojo V. B. įmonę pašalinti administracinio pastato 1H1p ir stoginės 3F1p Ignalinoje, Švenčionių g. 29, valdymo pažeidimus (patraukti automobilius, blokuojančius išvažiavimą iš stoginės) per vieną dieną nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo; atsakovo V. B. įmonės priešinį ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad antstolė V. Makarenko, vykdydama skolos išieškojimą iš AB „Ignalinos autotransportas“, 1999 m. rugpjūčio 30 d. turto arešto aktu areštavo skolininkui priklausančią dispečerinę, kurios bendras plotas su stogine yra 218,11 kv. m. 2000 m. vasario 25 d. įvykusiose varžytynėse šis objektas buvo parduotas UAB DK „Lindra“, kuri sandorį įregistravo Nekilnojamojo turto registre. Teismo nuomone, iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos akivaizdu, kad ginčo stoginė yra pagrindinio daikto – dispečerinės – priklausinys, nes ji pagal savo savybes yra susijusi su dispečerine bendra ūkine paskirtimi, ir pagal bendrąją taisyklę priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato ko kita (1964 m. CK 153 straipsnis). Teismas konstatavo, kad pagal vykdomosios bylos dokumentus antstolė V. Makarenko informavo skolininką AB „Ignalinos autotransportas“ apie visas priverstinio vykdymo priemones, tačiau nei skolininkas, nei išieškotojas nė viename šio turto priverstinio realizavimo etapų nepareiškė antstolei jokių pretenzijų, neskundė jos veiksmų, taigi niekam nekėlė abejonių faktas, jog dispečerinė ir stoginė yra vienas daiktas, bendrai vadinamas dispečerine. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad nei 1999 m. rugpjūčio 30 d. dispečerinės ir stoginės arešto, nei 2000 m. vasario 25 d. jų priverstinio pardavimo metu V. B. įmonei šie pastatai nepriklausė, kai 2003 m. birželio 10 d. V. B. įmonė ir AB „Ignalinos autotransportas“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, vykdomoji byla jau buvo baigta, todėl V. B. įmonė neturi subjektinės teisės pareikšti ieškinį dėl 2000 m. vasario 25 d. turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu (2002 m. CPK 603 straipsnis). Dėl šių motyvų teismas nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovo V. B. įmonės reikalavimą dėl 2000 m. vasario 25 d. turto pardavimo iš varžytynių akto dalies pripažinimo negaliojančia. Teismas taip pat nurodė, kad kiemo ir inžineriniai įrenginiai (asfaltuota teritorijos danga, priešgaisrinis rezervuaras, tvora aplink teritoriją, inžineriniai tinklai) yra vienoje teritorijoje su UAB DK „Lindra“ priklausančiomis dispečerine bei stogine, pagal savo paskirtį šie daiktai turi užtikrinti tinkamą minėtų pastatų eksploataciją bei apsaugą, taigi jie visiškai atitinka priklausinių sąvoką (1964 m. CK 153 straipsnis). Teismas nusprendė, kad 2003 m. birželio 10 d. nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo akto 3–8, 12, 14–16 punktuose nurodyti daiktai yra visų pastatų Ignalinoje, Švenčionių g. 29, priklausiniai, UAB DK „Lindra“ pagal 2000 m. vasario 25 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą neįgijo nuosavybės teisės į konkrečius kiemo įrenginius, bet įgijo teisę į abstrakčią kiemo ir inžinerinių įrenginių dalį (0,1556), todėl yra pagrindas pripažinti negaliojančiomis atitinkamas nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo akto dalis ir pripažinti UAB DK „Lindra“ nuosavybės teisę į apžiūros duobę bei dvejus metalinius vartus, taip pat į 0,1556 dalis kiemo ir inžinerinių įrenginių. Kartu teismas nurodė, kad 2000 m. vasario 25 d., t. y. kai UAB DK „Lindra“ įsigijo dispečerinę ir stoginę, šie pastatai prie valymo įrengimų su lietaus kanalizacijos atšakomis, prie vandentiekio ir kanalizacijos atšakos, vandentiekio atkarpos, išvardytų 2003 m. birželio 10 d. perdavimo-priėmimo akto 5, 8, 14, 16 punktuose, nebuvo prijungti, todėl nėra pagrindo laikyti juos dispečerinės ir stoginės priklausiniais bei pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į atitinkamą jų dalį. Dėl šių motyvų teismas patenkino dalį ieškovo reikalavimų, o atsakovo reikalavimus atmetė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. birželio 10 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir Ignalinos rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 2 d. sprendimą pakeitė: 1) pakeitė sprendimo dalį, kuria pripažinti negaliojančiais nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo akto, pridėto prie be varžytynių parduodamo turto 2003 m. birželio 10 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos AB „Ignalinos autotransportas“ ir V. B. individualios įmonės, 11, 13 punktai ir dalis 3–4, 6, 12, 15 punktų, kuriais V. B. individualiai įmonei buvo perduota nuosavybės teisė į šiuose punktuose numatyto turto 0,1556 dalis, nurodant, kad negaliojančiais pripažįstami tik pridėto prie 2003 m. birželio 10 d. sutarties akto 11, 13 punktai; 2) panaikinti sprendimo dalį, kuria pripažinta UAB DK „Lindra“ nuosavybės teisė į 0,1556 dalį turto, esančio Ignalinoje, Švenčionių g. 29, perduoti V. B. individualiai įmonei 2003 m. birželio 10 d. nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo aktu: visų asfalto ir betono dangų, 327,55 m vielos tinklo tvoros, įrėmintos 1550/3000 mm metaliniuose rėmuose, pritvirtintuose prie metalinių stulpų, priešgaisrinio rezervuaro, aptverto metaline konstrukcija su fontano įrenginiais ir vandens šuliniais prie jo, elektros kabelio su energijos įjungimo-išjungimo dėže, šiluminės trasos vamzdyno nuo pastato 1G2p iki pastato 1H1p, plytelių, išklotų nuo pastato 3F1p iki priešgaisrinio rezervuaro ir apie jį. Kolegija nutartyje nurodė, kad dispečerinė yra savarankiškas nuosavybės teisės objektas, galintis atlikti savarankišką funkciją, ji yra pagrindinis daiktas stoginės atžvilgiu, nes stoginė atlieka pagalbinį vaidmenį ir yra dispečerinės priklausinys. Nekilnojamojo turto registro įmonės 1999 m. rugsėjo 27 d. pažymoje atsispindi AB „Ignalinos autotransportas“ priklausiusių pastatų padėtis pagal jos vykdytą veiklą. Ginčo daiktai, nurodyti nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo akte, tuo metu, kai AB „Ignalinos autotransportas vykdė savo veiklą, atliko priklausinių vaidmenį, nes jie padėjo tarnauti pagrindiniams daiktams, esantiems įmonės teritorijoje. Visi statiniai ir įrenginiai buvo susiję vienas su kitu. Likviduojant nurodytą bendrovę ir išparduodant jai priklausantį turtą, visa daiktų priklausomybė pasikeitė iš esmės. Dėl to AB „Ignalinos autotransportas“ priklausę daiktai vertintini kaip savarankiški objektai. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, vadovaudamasis pagrįstais byloje esančiais įrodymais, iš kurių matyti, kad dispečerinės kartu su stogine bendras plotas yra 218,11 kv. m, o be stoginės – 67,49 kv. m. Be to, iš turto pardavimo iš varžytynių akto, AB „Ignalinos autotransportas“ inventorizacijos aprašo matyti, kad stoginės nebuvo laikomos savarankiškais statiniais. Kolegija nurodė, kad V. B. individuali įmonė įstatymo nustatyta tvarka ir terminais neapskundė teismo antstolio veiksmų, kuriais antstolis netinkamai surašė 1999 m. rugpjūčio 30 d. turto arešto aktą, nesilaikė 1964 m. CPK 428 straipsnio, skelbdamas apie turto pardavimą, pardavė neareštuotą turtą – stoginę. V. B. individuali įmonė neturėjo teisės pareikšti ieškinio dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, nes priverstinio pardavimo metu ginčo pastatai V. B. individualiai įmonei nepriklausė. V. B. individuali įmonė civilinių teisinių santykių, susijusių su dispečerine ir stogine, dalyve tapo tik 2003 m. birželio 10 d. sudariusi be varžytynių parduodamo turto pirkimo-paradavimo sutartį su AB „Ignalinos autotransportas“. Kolegija pažymėjo, kad stoginė negali būti tapatinama su įvažiavimu į teritoriją, nes įvažiavimas gali būti suprantamas kaip teisė įvažiuoti (servitutas), o ne kaip nuosavybės teisė į tam tikrą daiktą. Stoginės pripažinimas UAB DK „Lindra“ nuosavybe, neatima iš V. B. individualios įmonės teisės naudotis įvažiavimu į teritoriją šalims susitarus. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad V. B. individuali įmonė, net ir neturėdama stoginės, gali laisvai patekti į teritoriją per kitą įvažiavimą. Kolegija taip pat konstatavo, kad V. B. individuali įmonė nepagrįstai įsigijo dvejus metalinius vartus ir apžiūros duobę, pastato 3F1p antrą dalį – įvažiavimą į teritoriją, nes šie daiktai yra pagalbiniai, jie tarnauja pagrindiniam daiktui – stoginei. Dėl to nurodyti daiktai yra stoginės priklausiniai, juos ištinka pagrindinio daikto (stoginės) likimas – jie nuosavybės teise priklauso UAB DK „Lindra“. Taigi UAB DK „Lindra“, 2000 m. vasario 5 d. įsigydama dispečerinę, įsigijo stoginę ir visa, kas priklauso stoginei: prie stoginės pritvirtintus dvejus metalinius vartus, po stogine esančią apžiūros duobę ir įvažiavimą. UAB DK „Lindra“ nuosavybės teisę į stoginę patvirtina stoginės registracija Nekilnojamojo turto registre.

Kolegija nurodė, kad UAB DK „Lindra“ neįgijo abstrakčios teisės į 0,1556 dalį turto, esančio Ignalinoje, Švenčionių g. 29: visų asfalto ir betono dangų, 327,55 m vielos tinklo tvoros, įrėmintos 1550/3000 mm metaliniuose rėmuose, pritvirtintuose prie metalinių stulpų, priešgaisrinio rezervuaro, aptverto metaline konstrukcija su fontano įrenginiais ir vandens šuliniais prie jo, elektros kabelio su energijos įjungimo-išjungimo dėže, šiluminės trasos vamzdyno nuo pastato 1G2p iki pastato 1H1p, plytelių, išklotų nuo pastato 3F1p iki priešgaisrinio rezervuaro ir apie jį. Tokią išvadą kolegija padarė dėl to, kad nurodytus daiktus sąžiningai įgijo V. B. individuali įmonė, ji už juos sumokėjo, įgijo nuosavybės teise, tikėdamasi naudoti savo poreikiams. UAB DK „Lindra“ negali nurodytų daiktų reikalauti, nes pagal CK 1.75 straipsnio 3 dalį teisę į daiktus įgijo tas asmuo, kuris pirmasis sudarė sandorį (šiuo atveju – V. B. individuali įmonė). Kolegija nurodė, kad valymo įrenginiai su lietaus kanalizacijos atšakomis, vandentiekio ir kanalizacijos atšaka, vandentiekio atkarpos dispečerinės ir stoginės įsigijimo metu nebuvo prijungti prie šių pastatų, todėl nepagrįsta juos laikyti priklausiniais.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas V. B. individuali įmonė prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 2 d. sprendimo, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 10 d. nutarties dalį, kuria atmestas atsakovo V. B. individualios įmonės priešinis ieškinys, iš dalies patenkintas UAB DK „Lindra“ ieškinys, ir priimti naują sprendimą, ieškovo ieškinį atmesti, o atsakovo priešinį ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė atsakovo teisę į apeliaciją (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 2 straipsnis), nes neįvykdė savo pareigos iš esmės patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teisme atsakovas akcentavo, kad vienarūšiuose įrodymų šaltiniuose (to paties turto arešto akto skirtinguose egzemplioriuose) įrašyti skirtingi duomenys, kad vykdomojoje byloje esančio turto arešto akto duomenys yra neteisėtai ištaisyti ir prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams apie iš varžytynių parduodamą turtą. Apeliacinės instancijos teismas, ignoruodamas apeliacinio skundo teisinį ir faktinį pagrindus, netyrė ir nevertino įrodymų šaltiniuose esančių duomenų apie parduodamą iš varžytynių turtą. Nagrinėjant bylą buvo svarbu nustatyti, koks objektas turėjo būti parduodamas iš varžytynių ir koks objektas buvo parduotas. Teismai visiškai nesiaiškino atsakovo pateikto ir vykdomojoje byloje pateikto turto arešto aktų tapatumo klausimo.

Bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 185 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. prieš. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialą, Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ prieš Lietuvos valstybinį patentų biurą, Nr. 3K-3-569/2002). Teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, rėmėsi tik vykdomojoje byloje esančiu turto arešto aktu, kuriame yra taisymų, ir visiškai nepasisakė dėl atsakovo pateikto to paties turto arešto akto, kuris buvo įteiktas skolininkui. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad iš tikrųjų buvo areštuotas, taigi ir galėjo būti parduotas iš varžytynių, tik vienas objektas, t. y. dispečerinė, kurios plotas 80,75 kv. m. Turto pardavimo iš varžytynių aktas prilyginamas pirkimo-pardavimo sutarčiai, ir ginčo atveju 150 kv. m ploto stoginė nebuvo sutarties dalykas, nes ji nebuvo areštuota, taip pat nebuvo pareikšta oferta apie jos pardavimą iš varžytynių, nebuvo nustatyta jos kaina, taigi pirkėjas už ją nesumokėjo. Šios aplinkybės įrodo atsakovo reikalavimų pagrįstumą.

Teismai neįvertino ir nepasisakė dėl tos aplinkybės, kad antstolis pažeidė savo pareigą, nustatytą CPK 428 straipsnyje, pranešti apie varžytynes ir jose parduodamą turtą. Skelbime apie varžytynes nebuvo paskelbta apie stoginės pardavimą. Dėl to turto, kuris negalėjo būti realizuojamas, pardavimas iš varžytynių yra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartis Nr. 3K-3-440/2003).

Teismai neteisingai aiškino teisės normas, reglamentuojančias reikalavimo teisės turėjimą. V. B. įmonė turėjo teisę ginčyti 2000 m. vasario 25 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą: ji, kaip ūkio subjektas, turėjo teisę dalyvauti varžytynėse ir įsigyti ginčo objektą, t. y. stoginę 3F1p, tačiau šia teise negalėjo pasinaudoti, nes apie šio objekto pardavimą iš varžytynių nebuvo paskelbta. Be to, reikalavimo teisė kyla iš 2003 m. birželio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią atsakovas, be kitų objektų, įsigijo ir ginčo stoginę bei visus jos priklausinius.

Teismai neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, apibrėžiančias pagrindinius daiktus ir priklausinius (1964 m. CK 153 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-743/2002). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pati dispečerinė buvo pagrindinių įmonės objektų priklausinys, ir savarankišku teisinių santykių objektu ji tapo tik pardavus ją iš varžytynių. Tačiau stoginė su vartais liko kitų įmonės objektų, kuriuos 2003 m. birželio 10 d. įsigijo V. B. įmonė, priklausinys. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo stoginė savo ūkine paskirtimi yra susijusi su V. B. įmonės įsigytais objektais ir yra reikalinga juos eksploatuojant.

Abiejų instancijų teismai pažeidė teisės normas, reglamentuojančias tinkamą teismo procesą. Abiejų instancijų teismuose kasatorius kreipėsi į teismą su pastabomis dėl teismo posėdžio protokolų. Abiem atvejais teismai pripažino, kad pastabos yra pagrįstos, ir su jomis sutiko. Kasatorius pastabas pateikė priėmus teismo sprendimą. Vadinasi, teismas sprendimų priėmimo kambaryje neturėjo galimybės įvertinti visų įrodymų šaltinių. Tai neužtikrino sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo kasacinį procesą nutraukti. Jei prašymas dėl kasacinio proceso nutraukimo bus atmestas, ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

Kasatoriaus teiginys, kad teismai, nagrinėdami bylą, pažeidė CPK 185 straipsnį, nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai rėmėsi turto pardavimo iš varžytynių aktu, kuriame nurodyta, kad parduodama dispečerinė su stogine. Be to, turto pradavimo aktas yra prilyginamas turto pardavimo-pirkimo sutarčiai, todėl ir vadovautis reikėtų būtent juo, o ne skelbimu apie varžytynėse laikraštyje ar turto arešto aktu.

Kasatorius nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartimi Nr. 3K-3-44/2003, nes dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, kai parduotas turtas negali būti realizuojamas iš varžytynių, į teismą gali kreiptis skolininkas arba turto savininkas. Nagrinėjamoje byloje kasatorius nėra nei skolininkas, nei turto savininkas.

Pagal 1964 m. CPK 435 straipsnio 2 dalį, neapskundus teismo antstolio veiksmų CPK nustatyta tvarka, negalima ginčyti turto pardavimo iš varžytynių akto remiantis CPK normų pažeidimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Z. K. prieš E. K. ir kt., Nr. 3K-3-512/2004). V. B. įmonė neskundė antstolio veiksmų teisėtumo, todėl negali reikšti reikalavimo pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą. Be to, 1964 m. CPK 472, 473 straipsnių, 2002 m. CPK 603 straipsnio analizė leidžia daryti išvadą, kad ieškinį dėl civilinės teisės, susijusios su iš varžytynių realizuoto turto priklausymu, gali pareikšti tik asmuo, kuris turto realizavimo metu turėjo tokią teisę, tačiau V. B. įmonė 2000 m. vasario 25 d. parduodant ginčo turtą iš varžytynių neturėjo jokių teisių į šį turtą.

Kasatorius neginčijo, kad ieškovas yra sąžiningas ginčo stoginės įgijėjas. Tik įrodžius, jog ieškovas nėra sąžiningas ginčo turto įgijėjas, iš jo būtų galima šį turtą išreikalauti (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 4.96 straipsnio 2 dalis).

Teismai teisingai aiškino ir taikė 1964 m. CK 153 straipsnį. Turto pardavimo iš varžytynių akte nurodyta, kad parduodama dispečerinė su stogine. Tai reiškia, kad ginčo stoginė yra dispečerinės priklausinys. Be to, teismai nustatė, kad stoginė ūkine paskirtimi nėra susijusi su V. B. įmonės įsigytais pastatais, nėra reikalinga juos eksploatuoti, t. y. nėra jų priklausinys.

V. B. įmonės kasacinis skundas negalėjo būti priimtas, nes ginčijama suma yra mažesnė kaip 5000 Lt (bendra ginčijama suma yra 3154,20 Lt). Pagal CPK 341 straipsnio 1 punktą kasacija ginčo atveju yra negalima, todėl kasacinis procesas turi būti nutrauktas.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nusprendė, jog dispečerinė ir stoginė yra vienas daiktas, bendrai vadinamas dispečerine, ir nei skolininkas, nei išieškotojas šio turto priverstinio realizavimo etape nereiškė antstoliui jokių pretenzijų ir neskundė jo veiksmų. Be to, 1999 m. rugpjūčio 30 d. turto arešto aktas, UAB DK „Lindra“ įgalioto asmens 2000 m. vasario 24 d. prašymas leisti dalyvauti varžytynėse įrodo, kad šiems asmenims nebuvo abejonių, koks turtas buvo areštuotas ir dėl kokio turto vyko varžytynės. Atsiliepime teigiama, kad teismai neturėjo pagrindo pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, nes jis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 17). Atsiliepime taip pat nurodoma, kad teismai pagrįstai nusprendė, jog V. B. individuali įmonė neturi reikalavimo teisės reikšti ieškinį dėl turto pardavimo iš varžytynių akto dalies pripažinimo negaliojančia, nes ji nėra asmuo, dalyvavęs turto pardavimo iš varžytynių procese, ar asmuo, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai buvo pažeisti parduodant šį turtą priverstine tvarka: kasatoriaus teisinis suinteresuotumas atsirado tik 2003 m. birželio 10 d., kai vykdomoji byla buvo baigta, t. y. sudarius visai kitą sandorį. Atsiliepime pabrėžiama, kad pagal 2003 m. birželio 10 d. turto perdavimo–priėmimo akto 13 punktą V. B. įmonė įsigijo įvažiavimą, bet ne stoginę, o bankroto administratorius, perdavęs V. B. įmonei ir ginčo objektą, pripažino, jog pasielgė neapdairiai, nes netinkamai nustatė sutarties dalyką, nepasidomėjo objekto teisiniu statusu. Atsiliepime teigiama, kad pagal 2003 m. birželio 10 d. perdavimo–priėmimo aktą kasatoriui buvo perleistas turtas, kuris nepriklausė skolininkui AB „Ignalinos autotransportas“, dėl bankroto administratoriaus kaltės, bet ne dėl antstolio neteisėtų veiksmų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ 2000 m. vasario 25 d. vykusiose varžytynėse nusipirko bankrutuojančiai AB „Ignalinos autotransportas“ priklausiusį nekilnojamąjį turtą – dispečerinę ir stoginę Ignalinoje, Švenčionių g. 29, ir nuosavybės teisę į šiuos pastatus 2000 m. kovo 22 d. įregistravo Nekilnojamojo turto registre. AB „Ignalinos autotransportas“ ir V. B. individuali įmonė 2003 m. birželio 10 d. sudarė be varžytynių parduodamo turto pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat pasirašė turto perdavimo-priėmimo aktą, pagal kuriuos V. B. įmonei perleista ir UAB DK „Lindra“ 2000 m. vasario 25 d. varžytynėse įsigyto turto dalis.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu, kartu kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą vienas iš pagrindų peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialinės ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Pirmiausia kasacinės instancijos teismas pasisako dėl kasacinio skundo argumentų dėl V. B. individualios įmonės reikalavimo teisės turėjimo ginčyti turto pardavimo iš varžytynių aktą. Tik pasisakius dėl ieškovo teisės į ieškinio patenkinimą galimas ir kitų kasacinio skundo argumentų svarstymas kaip turinčių esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Pagrindinis ieškovo argumentas yra tas, kad dėl netinkamo varžytynių organizavimo V. B. individuali įmonė negalėjo įsigyti stoginės. Vykdymo veiksmų atlikimo metu galiojo 1964 m. CPK 472 straipsnis, kuriame buvo nustatyta, kad dėl teismo antstolio veiksmų skundą gali paduoti išieškotojas, skolininkas ir kiti suinteresuoti asmenys per 10 dienų nuo tos dienos, kurią teismo antstolis atliko skundžiamą veiksmą, arba nuo tos dienos, kurią neinformuoti apie veiksmo atlikimo vietą ir laiką nurodyti asmenys sužinojo apie jį. Tačiau kasatorius antstolio veiksmų nustatyta tvarka neskundė, nes vykdymo veiksmų atlikimo metu jis nebuvo nei išieškotojas, nei skolininkas, nei kitas suinteresuotas asmuo. V. B. individuali įmonė nepateikė jokių įrodymų apie savo domėjimąsi varžytynėmis ir galėjimą būti potencialiu pirkėju varžytynėse. Taigi kasatorius neturėjo teisės skųsti teismo antstolio veiksmų, todėl bylą nagrinėję teismai teisingai aiškino ir taikė 1964 m. CPK 435 straipsnio 2 dalį, pagal kurią, neapskundus teismo antstolio veiksmų CPK nustatyta tvarka, negalima ginčyti varžytynių akto remiantis CPK normų pažeidimais. Dėl to kasatorius neturėjo teisės, remdamasis CPK normų, reglamentuojančių vykdymo procesą, pažeidimu, reikšti reikalavimo dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Kasatorius turėjo galimybę remtis tik materialiosios teisės normų pažeidimais. Šiuo atveju, vertinant teismo antstolio veiksmus, nesvarstytini kasatoriaus argumentai dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–185 straipsniuose pažeidimo, nes byloje nebuvo skundžiami teismo antstolio veiksmai.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad skolininkas, likviduota įmonė AB „Ignalinos autotransportas“, teismo antstolio veiksmų neskundė. Dėl to kasatorius, nors ir teigdamas, kad jis yra likviduotos įmonės teisių perėmėjas, neturėjo teisės dėl CPK normų pažeidimo ginčyti varžytynių akto. Tik 2003 m. birželio 10 d. nekilnojamojo turto priėmimo-perdavimo aktu perėmus jame išvardytą turtą kasatoriui atsirado materialinis teisinis suinteresuotumas dėl varžytynių akto.

Pareikšdamas reikalavimus, kasatorius remiasi ir 2002 m. CPK 603 straipsnio 1 dalimi. Teisę pareikšti ieškinį šiuo pagrindu turi tik asmuo, kuriam išieškojimo metu priklausė turtas. Byloje nustatyta, kad ginčo stoginė tuo metu priklausė jau dabar likviduotai UAB „Ignalinos autotransportas“. Byloje nenustatyta, kad buvęs savininkas būtų prieštaravęs dispečerinės pardavimui varžytynėse kartu su jos priklausiniu – stogine. Po dispečerinės pardavimo stoginė nebuvo parduodama iš varžytynių. Tokią išvadą patvirtina 2001 m. vasario 27 d. turto naujo įkainojimo aktas, kuriame iš naujo įkainotas neparduotas UAB „Ignalinos autotransportas“ turtas. Nurodytame turto įkainojimo akte jau neįtraukiama ginčo stoginė, apie ją nenurodoma ir kituose įmonės dokumentuose, nes tuo metu dispečerinė kartu su stogine buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre kaip nuosavybės teise priklausanti UAB DK „Lindra“. Teisinės registracijos pagrindas yra 2000 m. vasario 25 d. varžytynių aktas. Dėl to pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą momento laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Ieškovas teigia, kad likviduojama įmonė AB „Ignalinos autotransportas“ 2003m. birželio 10 d. be varžytynių parduodamo turto pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė stoginę. Nurodytos sutarties pagrindu kasatorius kildina savo reikalavimo teisę, teigdamas, kad šia sutartimi nusipirko ir ginčo stoginę bei visus jos priklausinius. Šis teiginys prieštarauja sutarties ir jos priedo – nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo akto – turiniui. Nurodyto akto 1 punkte nurodyti visi parduodamų objektų indeksai, bet neįtraukta ginčo stoginė 3F1/p, vis dėlto atskirai parduoti ginčo stoginėje esantys metaliniai vartai, apžiūros duobė ir įvažiavimas į įmonės teritoriją. Iš viso to išplaukia, kad šalys (viena iš jų – ieškovas), jau sudarydamos nurodytą sutartį, žinojo, kad ginčijama stoginė priklauso UAB DK „Lindra“, bet to nepaisydamos įtraukė atskiras stoginės dalis į nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo aktą. Dėl šios priežasties ir nebuvo įregistruotos ieškovo daiktinės teisės į ginčo stoginę.

Kasacinis teismas turi pasisakyti, ar parduodant turtą iš varžytynių nebuvo pažeistos materialiosios teisės, t. y. daiktinės teisės, normos, apibrėžiančios pagrindinius daiktus ir jų priklausinius. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino 1964 m. CK 153 straipsnį. Pagal nurodytą teisės normą priklausinį, t. y. daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kito. Kadangi sutartyje (nagrinėjamoje byloje jai prilyginamas varžytynių aktas), nurodyta, kad dispečerinė parduodama kartu su stogine, tai stoginė jau nebuvo kitų neparduotų statinių priklausinys. Ji tapo būtent dispečerinės priklausiniu. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad dispečerinė ūkine paskirtimi yra susijusi su stogine, ir neįrodo, kad kasatoriaus įsigyti daiktai gali būti laikomi stoginės priklausiniais. Byloje nustatyta, kad būtent ginčo stoginė skirta apžiūrėti automobiliams, kuriuos apsidraudžia atsakovas, įsikūręs dispečerinės patalpose. Anksčiau automobilių apžiūrai stoginę naudodavo VĮ „Regitra“. Taigi dispečerinė skirta apsaugoti darbuotojus ir klientus nuo nepalankių oro sąlygų, o duobė naudojama automobilių apžiūrai. Kasatoriaus teiginys, kad įvažiavimas yra stoginės priklausinys, nepagrįstas. Kasatoriaus įsigytas įvažiavimas negali būti laikomas stoginės priklausiniu, nes tai paneigia byloje surinkti įrodymai. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų CPK 176–185 straipsniuose.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nebuvo keliamas sąžiningo įgijėjo klausimas. Sąžiningumas yra preziumuojamas, todėl laikytina, kad atsakovas yra sąžiningas stoginės, kaip dispečerinės priklausinio, įgijėjas ir iš jo daiktą galima išreikalauti tik tuo atveju, kai savininkas daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Daikto negalima išreikalauti, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka (CK 4.96 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d., nutartyje priimtoje šioje byloje atkeiptas dėmesys į tai, kad turi būti apsvarstyta, ar šalių ginčo santykiui netaikytina CK 1.75 straipsnio 3 dalis. Būtent ši materialinės teisės norma ir nustato, kad jeigu į tą patį daiktą teises įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo sandorį įregistravo, o kitas – ne, tai laikoma, kad daiktą įgijo sandorį įregistravęs asmuo, šiuo atveju – UAB DK „Lindra“.

Remdamasi pirmiau nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės bei proceso teisės normas, todėl apygardos teismo teisėjų kolegijos nutartis paliekama galioti.

Kasatorius pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, t. y. 4616 Lt advokato atstovavimo išlaidų ir 574 Lt sumokėto žyminio mokesčio. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad advokato atstovavimo dydį patvirtinantys įrodymai pateikiami iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau jie nebuvo pateikti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose, todėl šis klausimas negali būti svarstomas kasaciniame teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Kasatorius, pateikdamas kasacinius skundus, sumokėjo po 262 Lt žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartimi panaikinta apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, kasatoriui turi būti grąžinamas 272 Lt sumokėto žyminio mokesčio (CPK 87 straipsnio 1 dalis 7 punktas), o likusioji žyminio mokesčio dalis atmetus skundą nėra grąžinama.

Iš byloje pateikto 2005 m. lapkričio 24 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ turėjo 1180 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atsakovo V. B. individualios įmonės kasacinį skundą surašymą. Nepatenkinusi kasacinio skundo, teisėjų kolegija priteisia ieškovui 550 Lt bylinėjimosi išlaidų, atsižvelgdama į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punkte nustatytą dydį ir bylos sudėtingumą (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 98 straipsnio 1, 2 dalimis,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Grąžinti atsakovui V. B. individualiai įmonei 272 (du šimtus septyniasdešimt du) Lt žyminio mokesčio.

Priteisti ieškovui UAB DK „PZU Lietuva“ 550 (penkis šimtus penkiasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo V. B. individualios įmonės.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Aloyzas Marčiulionis

Egidijus Laužikas

Dangutė Ambrasienė