Baudžiamoji byla Nr. 1-34-445/2014
Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00551-13-9
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.1.4.;1.1.1.5.3.;1.2.20.15.;1.2.26.2.1.;
2.1.3.1.;2.1.3.8.;
(S)
VARĖNOS RAJONO APYLINKĖS TEISMAS
2014 m. kovo 25 d.
Varėna
Varėnos rajono apylinkės teismo teisėjas Dalis Žilionis, sekretoriaujant Reginai Tertelytei, dalyvaujant prokurorei Reginai Juškevičienei, nukentėjusiajai J. V. (buvusi pavardė S.), teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje :
R. S., gim. (duomenys neskelbtini), a/k (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, išsituokęs, bedarbis, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas 2012-10-30 Varėnos rajono apylinkės teismo pagal LR BK 151-1 str. 2 d., 138 str. 2 d. 3 p., subendrinta bausmė BK 63 str., ir skirta laisvės atėmimas 2 m., vadovaujantis BK 75 str. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, teistumui neišnykus,
kaltinamas pagal LR BK 284 str. 1 d., 245 str.
Teismas išnagrinėjęs bylą
n u s t a t ė :
R. S. buvo pareikštas kaltinimas, kad padarė viešosios tvarkos pažeidimą, o būtent : 2013 m. gegužės 4 d. apie 13 val., adresu (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – UAB „E.“ kavinėje „G.“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliu elgesiu ir patyčiomis demonstruodamas nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, tyčia prikibęs prie žmonos J. S., vadino šią žeidžiančiais žodžiais, taip žemindamas jos orumą, J. S. išėjus į kavinės lauko terasą, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, toliau ją vadino žeidžiančiais žodžiais, griebė už dešinės rankos, norėdamas atimti telefoną ir vieną kartą ranka sudavė smūgį nukentėjusiajai į veidą.
Taip pat, jam buvo pareikštas kaltinamas dėl teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymu, o būtent : būdamas įpareigotas 2012-03-08 Varėnos rajono apylinkės teismo nutartimi nesilankyti J. S. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), ir darbovietėje UAB „E.“ kavinėje „G.“, adresu (duomenys neskelbtini), 2013 m. gegužės 4 d. apie 13 val. buvo kavinėje „G.“.
Pareikšti kaltinimai nepasitvirtino.
Dėl pareikšto kaltinimo - viešosios tvarkos pažeidimo
Kaltinamasis R. S. kaltės nepripažino. Jis paaiškino, kad pripažįsta, jog kaltinime nurodytu laiku nuėjo į kavinę, kurioje negalėjo lankytis. 2013- 05- 04 buvo kavinėje „G.“, o J. S. atvažiavo vėliau. Konfliktas įvyko dėl skyrybų. Su žmona susitiko kavinės viduje, priėjo ir pradėjo kalbėti dėl santuokos nutraukimo bylos. Kalbėjosi nepadoriai. Žmona išėjo į lauką, kad nesukeltų prie žmonių daugiau triukšmo, o jis taip pat išėjo ir visą pokalbį užbaigė lauke, kavinės terasoje. Jokių veiksmų žmonos atžvilgiu neatliko - telefono neatiminėjo, už rankos nestvėrė. Nesudavė smūgių į veidą.
Nukentėjusioji J. V. parodė, kad kaltinamasis R. S.- buvęs sutuoktinis, su juo šiuo metu nėra jokių santykių. 2013- 05- 04 atėjo į kavinę „G.“, kurioje dirba, pasitikslinti dėl darbo grafiko. Kavinėje prie staliuko sėdėjo S., gėrė alų. Priėjęs pradėjo kolioti, tada išėjo į lauką ir kalbėjo telefonu su drauge G. M.. S. teigė, kad kalba su kažkokiu vyru ir bandė ištraukti telefoną, tačiau nepavyko, tada sudavė ranka man per veidą. Sudavė per veidą delnu. Pro šalį ėjo A. P., ją pamatęs S. pasišalino. Ištuokos liudijimą pasiėmiau 2013 m.. Nenorėjo, kad žmonės nejaukiai jaustųsi, todėl išėjo į terasą, kurioje nieko nebuvo.
Liudytojas R. P. parodė, kad R. S. pažįsta, augo vienam kieme, santykiai su juo normalūs. J. S. pažįsta, nėra susipykę. 2013- 05- 04, apie 13 val., matė, kaip J. sėdėjo kavinės kieme, o S. stovėjo. S. kažką J. sakė. Jis su žmona buvo prie kavinės „Š.“, apie 100- 150 m atstumu. Perėjo gatvę ir priėjo prie kavinės „G.“, S. nuėjo, o S. sėdėjo. Neatkreipė dėmesio ar buvo kokie veiksmai. S. išėjus, J. pradėjo kalbėti telefonu. Atkreipė dėmesį į kavinę „G.“, nes S. riktelėjo, šūktelėjo. Atsisukę pamatė, kad J. sėdėjo, o S. stovėjo.
Liudytoja A. P. parodė, kad R. S. pažįsta iš matymo, santykiai su juo normalūs. J. S. taip pat pažįsta iš matymo. 2013- 05- 04, apie 13 val., su vyru R. P. ėjo pro kavinę „Š.“ ir išgirdo triukšmą prie kavinės „G.“. Priėjo prie kavinės, S. sėdėjo kavinės terasoje, o S. išeidinėjo. Iš tolo negirdėjo, ką jie kalbėjo. Daugiau kalbėjo S.. Triukšmas atkreipė dėmesį. S. kalbėjo telefonu, pasisveikino ir praėjo. J. S. buvo gal truputį piktoka, bet daugiau nieko nepastebėjo.
Liudytoja G. M. parodė, kad R. S. pažįsta- draugės buvęs vyras. J. S. taip pat pažįsta (draugė). 2013- 05- 04, apie 13 val. kalbėjo telefonu su J., girdėjo, kai J. prašė kažką pasitraukti. Asmuo pasakė keletą necenzūrinių žodžių. J. liepė pasitraukti ir viskas. Pokalbis nutrūko. Greitai atvažiavo prie kavinės „G.“, J. S. buvo apsiverkusi, paaiškino, kad apsipyko su R. S.. Kas ten tarp jų įvyko- nematė. J. pasakė, kad įvyko konfliktas, S. kirto ar tai išmušė telefoną ir viskas.
Pagal BPK 20 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 str. 5 d. Pagal šią nuostatą teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.
Pagal BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai vienu ar keliais minėtais būdais turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Įstatymas nereikalauja, kad atsirastų abi nurodytos pasekmės, pakanka vienos iš jų.
Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad be žeidžiančių nukentėjusiąją žodžių buvo atlikti kokie nors smurto veiksmai prieš nukentėjusiąją. Pati nukentėjusioji pripažino, kad tiriamo viešosios tvarkos pažeidimo metu tarp jos ir kaltinamojo, kaip sutuoktinių, buvo didelė emocinė įtampa, kadangi vyko skyrybų procesas. Tokios aplinkybės reiškia, kad tiek nukentėjusioji, tiek kaltinamasis buvo emociškai paveikti ir objektyviai galėjo neįvertinti susidariusios sitaucijos arba elgtis neadekvačiai susidariusiai situacijai. Kad tokios aplinkybės realios, patvirtina ir 2013-08-26 priimtas sprendimas civilinėje byloje, kurioje buvo nutraukta nukentėjusios ir kaltinamojo santuoka, taikytos laikinosios apsaugos priemonės 2013-03-08 teismo nutartimi.
Liudytojai R. P., A. P., G. M. nenurodė ir nepatvirtino teisiamajame posėdyje, kad tiesiogiai matė, kaip kaltinamasis atliko smurto veiksmus – sudavė smūgius ar griebė už rankos, norėdamas atimti telefoną. Liudytojai R. P., A. P. nėra bloguose santykiuose nei su kaltinamuoju, nei su nukentėjusiąja, nėra kitų pagrindų jiems neteisingai nurodyti žinomas aplinkybes, o jie įvykio vietą matė ir galėjo stebėti tiek, kiek truko jų atėjimas nuo kavinės „Š.“ iki kavinės „G.“ (apie 100-150 m.). Liudytoja G. M. pati tiesiogiai įvykio nematė, aplinkybes žino, kiek girdėjo garsus kalbant telefonu su nukentėjusiąja ir aplinkybes, kurias nurodė pati nukentėjusioji. Taigi praktiškai jos informacijos šaltinis yra nukentėjusios aplinkybių nurodymas.
Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2011, 2K-563/2009 ir kt.).
Niekam nekyla abejonių, kad kaltinamasis ir nukentėjusioji buvo viešoje vietoje – kavinės terasoje. Aplinkybės, kad būtų sutrikdytas kavinės darbas, kad kas nors nejaukiai ar įžeistas pasijuto būdami kavinėje, šokiruoti kaltinamojo elgesio, išskyrus nukentėjusiąją, nenustatytos ir neįrodytos.
Sveikatos sutrikdymo masto nustatymas baudžiamojo kodekso nereglamentuojamas, o nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158.A1-8 patvirtintomis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis. Pagal šių taisyklių nuostatas išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo teismo medicinos ekspertai daro remdamiesi bylos medžiagos duomenimis, patvirtinančiais buvusį mušimo ar kitokio smurtavimo faktą.
Nagrinėjamu atveju surinktais byloje įrodymais nenustatytos aplinkybės, kad kaltinamasis nukentėjusiajai sudavė smūgį delnu į veido sritį. Kai nėra smurtavimo fakto, teismo medicinos ekspertas negali spręsti ir dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai.
Kaltinime nurodyti R. S. veiksmai „...griebė už dešinės rankos, norėdamas atimti telefoną....“, bet tokie veiksmai, kaip įžūlūs veiksmai, įžeidžiamas kibimas prie nukentėjusios, byloje nėra pagrįsti objektyviais įrodymais. Nukentėjusiajai nėra dėl to nustatyti kūno sužalojimai, liudytojai nenurodė, kad matė, jog tokias aplinkybes atliko R. S. ir turėjo tikslą atimti telefoną. Vadovautis vien nukentėjusios parodymais, kai pati savo būseną nurodomoje situacijoje įvardija kaip emociškai nenormalią, nėra pagrįsta. Teismas negali savo išvadų grįsti prielaidomis, samprotavimais. Neįrodytos aplinkybės vertinamos kaltinamojo naudai. Nukentėjusioji baigiamosiose kalbose nurodė, kad įvykio metu buvo emocinėje įtampoje, siūlo kaltinamajam ją atsiprašyti ir prižadėti daugiau nekibti. Nepageidauja griežtos bausmės.
Ištirtų ir aptartų įrodymų teisiamajame posėdyje pagrindu teisme daroma išvada, kad R. S. veiksmai dėl vieno smūgio ranka sudavimo į veidą ir griebimo už rankos, siekiant atimti telefoną, neįrodyti. Todėl pagal kaltinimą yra įrodyta tik kaltinamojo veika viešoje vietoje, kad jis išsakė žeidžiančius nukentėjusios orumą žodžius.
Atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą yra numatyta ne tik baudžiamojoje, bet ir administracinėje teisėje, tačiau šios teisinės atsakomybės rūšys tarpusavyje atskiriamos pagal veiksmų pobūdį ir veika sukeliamus padarinius.
LR ATPK 174 str. (nedidelis chuliganizmas) dispozija neįvardija padarinių, o tik konkrečius veiksmus, būtent necenzūrinius žodžius, gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ir kitus panašius veiksmus, tuo tarpu BK 284 str. 1 d. įvardija platesnį veikų sąrašą (įžūlų elgesį, grasinimus, patyčias, vandališkus veiksmus), numato padarinius – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą.
BPK 3 str. 1 d. 8 p. numato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu.
Teismų praktikoje laikoma, kad non bis in idem principas yra pažeidžiamas (jei administracinis teisės pažeidimas, už kurį asmuo nubaudžiamas, prilyginamas nusikalstamai veikai Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos prasme) (kasacinė byla Nr. 2K-686/2007). Tačiau, jei dėl veikos, už kurią asmuo nubaustas administracine tvarka, yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, o administracinė nuobauda paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, non bis in idem principas nelemia baudžiamojo proceso neteisėtumo.
Draudimą antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, BK 2 straipsnio 6 dalis, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis, skelbiantis, kad niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką šios nuostatos tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą apskritai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad EŽTT praktikoje pripažįstama, jog administracinės teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o non bis in idem principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių.
Pateiktame R. S. kaltinime dėl nusikalstamos veikos pagal BK 284 str.1 d. ir policijos pareigūno priimtame nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje sutampa esminiai veikos požymiai – viešai išsakyti nepadorūs žodžiai, keiksmažodžiai, kurie įžeidžia kito (bet kurio) žmogaus asmenį, jo garbę ir orumą, o taip pat kibimas prie nukentėjusios.
2014-06-13 nutarimu administracinėje byloje Nr.55N-2675346-13 R. S. pripažintas kaltu padaręs administracinio teisės pažeidimą, numatytą ATPK 174 straipsnyje ir jam skirta 100 litų bauda. Nubaustas, už tai, kad 2013-05-04 13 val. (duomenys neskelbtini), kavinėje „G.“ įžeidžiamai kibo prie savo žmonos J. S. bei vartojo necenzūrinius žodžius aplinkiniams girdint. Šis nutarimas yra įsiteisėjęs ir įvykdytas, nes bauda sumokėta.
Teisme daroma išvada, kad R. S. veiksmai buvo tinkamai vertinami, taikant administracinę teiseną, o administracinė nuobauda nėra paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms.
Dėl pareikšto kaltinimo, kad nebuvo vykdomas teismo sprendimas, nesusijęs su bausme
Kaltinamasis R. S. kaltės pagal šį kaltinimą nepripažįsta.
2012-03-08 Varėnos rajono apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr.2-336-547/2012 pagal ieškovės J. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo, buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įpareigojimas atsakovui R. S. nesilankyti ieškovės J. S. namuose, adresu (duomenys neskelbtini) ir darbovietėje UAB „E.“ kavinėje „G.“, adresu (duomenys neskelbtini).
Šia nutartimi R. S. buvo išaiškinta, kad jis privalo vykdyti laikinąją apsaugos priemonę, o jos nevykdant, ieškovės kreipimusi, priverstinai vykdys jos pasirinktas antstolis.
J. S. įgijo teisę pateikti antstoliui, veikiančiam atsakovo gyvenamojoje vietoje nutartį, jeigu jos nevykdys kita proceso šalis – atsakovas R. S..
Šios laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrindas numatytas CK 3.65 str. 2 d. 7 p., t.y. uždrausti vienam sutuoktiniui lankytis tam tikrose vietose. Ir toks draudimas taikomas kol bus priimtas teismo sprendimas (CK 3.65 str.1 d.).
2013-08-26 priimtu sprendimu buvo panaikinta Varėnos rajono apylinkės teismo 2012-03-08 nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas R. S. nesilankyti J. S. namuose, adresu (duomenys neskelbtini) ir darbovietėje UAB „E.“ kavinėje „G.“, adresu (duomenys neskelbtini).
Pranešimas apie įtarimą R. S. pagal BK 245 str. pareikštas 2013-09-16 (b.l. 44), t.y. tuo momentu, kai laikinoji apsaugos priemonė jau buvo panaikinta, bet teismo sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs.
BK 245 str. numato atsakomybę tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Šiame straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo normos saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas. Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Teismų įstatymo 9 straipsnis).
Teismo sprendimas laikomas įvykdytu, kai atliekami veiksmai, tiksliai atitinkantys sprendimo turinį, o jo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu nustatytos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę tai padaryti.
Teismų praktikoje konstatuota, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma vien tik nustačius teismo sprendimo neįvykdymo faktą, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir (ar) administracinio proceso įstatymų uždavinys. Dėl to baudžiamoji atsakomybė už teismo sprendimo nevykdymą turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti jo įvykdymą civilinio ir (ar) administracinio proceso priemonėmis (kasacinės nutartys Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010, 2K-08/2012).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. S. traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jog nevykdė teismo nutarties dėl laikinosios apsaugos priemonės vykdymo, o ne teismo sprendimo.
CPK 144 str. 1 d. numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
CPK 145 str. 1 d. numato laikinąją apsaugos priemonę - kitas įstatymuose numatytas ar teismo pritaikytas priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.
CPK 152 str. 5 d. numato, kad šiame skyriuje nurodytas nutartis antstoliai vykdo teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka.
Daroma išvada, kad tiriama šioje byloje priimta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galėjo būti vykdoma asmens, kuriam taikoma (R. S.) arba antstolio teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, o ne taikant baudžiamojo įstatymo veiką, numatytą BK 245 str., nes teismo sprendimų (nutarčių), nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir (ar) administracinio proceso įstatymų uždavinys.
CPK 624 straipsnyje yra numatytos priverstinio vykdymo priemonės, kurios taikomos tais atvejais, kai asmuo teismo sprendimo neįvykdo geranoriškai. Skolininkui, nevykdančiam teismo sprendimo, įpareigojančio jį atlikti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, taikytina atsakomybė, numatyta CPK 771 straipsnio 5 dalyje.
CPK 771 straipsnyje, reglamentuojančiame sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, įvykdymą, 1 dalyje nustatyta, kad jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Aptariamo straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojąs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui. Sprendimo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje. Teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė, gali jam skirti iki vieno tūkstančio litų dydžio baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai.
Civilinėje byloje Nr.2-336-547/2012 galimybės užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą įprastomis civilinio proceso priemonėmis nebuvo suvaržytos. Priešingai, nepateikta duomenų, kad į antstolio kontorą dėl R. S. netinkamai vykdomos laikinosios apsaugos priemonės kreipėsi nukentėjusioji J. S..
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai) pažymėta, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę.
Laikinosios apsaugos priemonės taikymas galėjo būti pasiektas civilinio proceso kodekso nustatytomis priemonėmis, kurios nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu. Baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti.
Baudžiamojo proceso inicijavimas R. S. atžvilgiu pagal BK 245 straipsnį yra neadekvatus ir nepagrįstas, nes taikytas be pagrindo ir neteisėtai. Laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos teismo sprendimu, nebeliko pagrindo jas taikyti (CPK 150 str.)., jokio realaus pagrindo inicijuoti baudžiamąją atsakomybę, nebuvo.
Vadovaudamasis LR Baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1, 8 p., 297-298 str., 301 str.1 d., 302 str., 303 str. 1 d., 5 d. 1 p., 304-305 str., 307-308 str., teismas
n u s p r e n d ž i a :
Išteisinti R. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir įsiteisėjus nutarimui administracinio teisės pažeidimo byloje.
Išteisinti R. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Taikytą kardomąją priemonę – periodiškai registruotis policijos įstaigoje - panaikinti.
Nuosprendis gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo per Varėnos rajono apylinkės teismą.
Teisėjas Dalis Žilionis
