J. B. pagal BK 22 str., 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-246/2011 nuasmeninta

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2; 1.2.18.10; 1.2.17.11; 2.1.6.2.4

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B., jo gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nuteistosios I. V. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nuosprendžių.

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu J. B. nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl pasikėsinimo neteisėtai pasisavinti SAPARD paramos lėšas), vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl pasikėsinimo neteisėtai pasisavinti grąžintiną pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM), vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, – vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmės subendrintos, visiškai jas sudedant, ir nustatyta subendrinta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos dvejų metų laisvės apribojimo bausmės pridėta visa 2007 m. sausio 9 d. nuosprendžiu paskirta bet neatlikta bausmė – 633,84 Lt bauda ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant J. B. būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val. ir 633,84 Lt bauda. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamasis procesas nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Šiuo nuosprendžiu I. V. nuteista pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl pasikėsinimo neteisėtai pasisavinti SAPARD paramos lėšas), vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl pasikėsinimo neteisėtai pasisavinti grąžintiną PVM), vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, – laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės apribojimas ir 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamasis procesas nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu nuteistųjų J. B., I. V. ir gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliaciniai skundai atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nuosprendis dėl bausmių subendrinimo pakeistas: vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, galutinė subendrinta bausmė I. V. paskirta vieneri metai ir trys mėnesiai laisvės apribojimo ir 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda. J. B., vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos dvejų metų laisvės apribojimo bausmės pridėta visa Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 9 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta 633,84 Lt bauda, galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės apribojimas dvejiems metams su 633,84 Lt dydžio bauda, įpareigojant J. B. būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val. Į paskirtų bausmių laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,

nustatė:

J. B. ir I. V. nuteisti už tai, kad bendrai veikdami siekė apgaule įgyti svetimą turtą, gaunamą kaip Europos Sąjungos SAPARD parama, numatyta 1999 m. birželio 21 d. Europos Tarybos patvirtintame reglamente Nr. 1268/1999 dėl Bendrijos paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai Vidurio ir Rytų Europos šalims–kandidatėms. J. B. nurodė I. V. savo vardu įregistruoti ūkį (ūkio įregistravimo pažymėjimas (duomenys neskelbtini), kurį ši jo nurodymu įregistravo 2002 m. vasario 5 d. (duomenys neskelbtini). Tęsdamas nusikalstamą veiką J. B. sukurstė UAB (duomenys neskelbtini) direktorių L. G. (ikiteisminis tyrimas 2008 m. vasario 27 d. prokuroro nutarimu, vadovaujantis BK 39¹ straipsniu, jam nutrauktas), kuriam sutikus veikti kaip padėjėjui, nurodė atlikti pavestą užduotį – UAB (duomenys neskelbtini) vardu suklastoti fiktyvius statybos ir remonto darbus I. V. ūkyje bei apmokėjimą už juos patvirtinančius dokumentus. Tęsdamas nusikalstamą veiką, būdamas „A“ prezidentas, „B“ direktorius ir vienintelis darbuotojas, disponuodamas šių įstaigų originaliais blankais, panaudodamas suklastotus šių juridinių asmenų dokumentus (2002 m. balandžio 10 d. paskolos sutartį, kurioje nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie „B“ ir I. V. ūkio 100 000 Lt paskolą, nors realiai ši bendrovė jokios paskolos nesuteikė; 2002 m. balandžio 15 d. paskolos sutartį tarp „A“ ir I. V. ūkio, kurioje buvo nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie „A“ generalinį direktorių V. Ch., kuris realiai nepasirašė šios sutarties ir jokių pinigų (500 000 Lt) „A“ vardu neskolino; 2002 m. balandžio 25 d. kasos pajamų orderį (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie J. B. 1 500 000 Lt perdavimą I. V. ūkiui (2002 m. balandžio 25 d. notaro patvirtinta dovanojimo sutartis), nors realiai šių pinigų J. B. I. V. neperdavė) ir kitus dokumentus, J. B., bendrai veikdamas su I. V., nuo 2002 m. vasario 5 d. iki 2003 m. rugpjūčio 30 d. pateikė juos Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA), prašydamas išmokėti 1 086 600 Lt SAPARD paramos lėšų, ir taip pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą – 814 950 Lt Europos Sąjungos ir 271 650 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų, bendrai – 1 086 600 Lt SAPARD paramos lėšų, tačiau šios nusikalstamos veikos nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes Nacionalinės mokėjimo agentūros darbuotojams atlikus patikrą ir nustačius, kad I. V. mokėjimo prašyme (duomenys neskelbtini) pateikti duomenys apie darbų apimtis, atlikimo laiką, naudotų medžiagų naujumą neatitinka tikrovės, paramos išmokėjimas buvo sustabdytas, dėl to J. B. ir I. V. neįgijo didelės vertės svetimo turto.

Be to, J. B. ir I. V., turėdami tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, gaunamą kaip Europos Sąjungos SAPARD parama, nuo 2002 m. balandžio 4 d. iki 2003 m. rugpjūčio 30 d., veikdami bendrai su UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi L. G., suklastojo įvairius dokumentus, susijusius su SAPARD paramos gavimu ir PVM grąžinimu, įrašydami žinomai neteisingus duomenis. Šioje kaltinimo dalyje baudžiamasis procesas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Be to, J. B. ir I. V. nuteisti už tai, kad veikdami bendrai ir siekdami apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, gaunamą kaip grąžintiną pridėtinės vertės mokestį (PVM), pažeidžiant 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio (PVM) įstatymo Nr.IX-751 58 straipsnio 1 dalį „PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM ataskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamų prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui“, pasinaudodami suklastotu dokumentu – UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaita faktūra 2003 m. liepos 30 d. serija (duomenys neskelbtini), bendrai 1 008 380,52 Lt sumai (iš kurių PVM 153 821 Lt) patvirtinančia fiktyvių darbų atlikimą I. V. ūkyje, J. B. pasirašė PVM deklaraciją už laikotarpį nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., kurią pateikė 2004 m. vasario 2 d. Kauno apskrities VMI Raseinių skyriui, kurioje buvo nurodyta neteisėtai grąžintina 153 821 Lt PVM, po to I. V., būdama ūkio vadovė, J. B. nurodymu Kauno apskrities VMI Raseinių skyriui pateikė 2004 m. kovo 22 d. prašymą grąžinti PVM, pagal minėtą UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitą faktūrą 2003 m. liepos 30 d. serija (duomenys neskelbtini). Taip J. B. ir I. V. pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą – atsiimti PVM 153 821 Lt, tačiau nusikaltimo nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

I. V., būdama ūkininkė ir savo ūkio vadovė, nuo 2002 m. vasario 5 d. iki 2003 m. spalio 15 d., pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr.IX-574, 6 straipsnį, 1996 m. spalio 24 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1230 „Dėl specialiųjų apskaitos blankų užsakymo, gamybos technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo, naudojimo ir sunaikinimo tvarkos“ 3, 6 skyrius, nuteista už tai, kad 2003 m. liepos 30 d. įtraukti į apskaitą pateikė neįvykusias ūkines operacijas patvirtinančius dokumentus – UAB (duomenys neskelbtini) išrašytas PVM sąskaitas faktūras (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinančias UAB (duomenys neskelbtini) statybos ir remonto darbų atlikimą I. V. ūkyje bendrai 182 330,44 Lt sumai, 2002 m. balandžio 25 d. pateikė įtraukti į apskaitą juridinės galios neturintį kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini), kuris buvo įsigytas „A“, dėl to buvo užpajamuoti tariamai gauti iš J. B. 1 500 000 Lt ir įtraukti į apskaitą pinigų gavimo registracijos žurnale; 2002 m. birželio 3 d. juridinės galios neturintį kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini), įsigytą „A“, dėl to buvo užpajamuota ir įtraukta į apskaitą pinigų gavimo registracijos žurnale tariamai iš UAB „B“ gauta 100 000 Lt paskola; taip pat I. V. nurodymu be juridinę galią turinčio buhalterinės apskaitos dokumento (kasos pajamų orderio) 2002 m. birželio 3 d. ūkio buhalterinės apskaitos žurnale buvo įtraukta į apskaitą 500 000 Lt paskola, tariamai gauta iš „A“; ji, be to, tyrimui nepateikė pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnalo ir pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų už laikotarpį nuo 2002 liepos mėn. iki 2003 m. sausio mėn., taigi būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą I. V. ūkio buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti ūkininkės I. V. ūkio komercinės ūkinės, finansinės veiklos ir įvertinti turto.

Nuteistoji I. V. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Jeigu tokiam procesiniam sprendimui nebūtų nustatytas pagrindas, tada Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 1 d. ir Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nuosprendžius panaikinti ir baudžiamąją bylą I. V. nutraukti.

Pasak kasatorės, kaltinimas suformuluotas neaiškiai – ji 2003 m. dokumentų niekaip negalėjo pateikti iki 2002 m. rugpjūčio 30 d.; iš kaltinamojo akto neaišku, kokiais veiksmais pasireiškė tariama apgaulė. Taip pat nesuprantama UAB (duomenys neskelbtini) atliktų darbų apimtis; šioje byloje buvo tiriamas tik tariamas sukčiavimas, prašant skirti SAPARD paramą, kurios skyrimui 1999 m. birželio 21 d. Europos tarybos patvirtintame reglamente Nr. 1268/1999 dėl bendrijos paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai Vidurio ir Rytų Europos šalims–kandidatėms ir nacionaliniuose teisės aktuose numatyti konkretūs reikalavimai, jų nesilaikymo pasekmės, taip pat kitos sąlygos. Kaltinimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį neaiškus, nesuprantamas, todėl neįmanoma tinkamai nuo jo gintis. 153 821 Lt PVM mokestis valstybei buvo sumokėtas (nuteistosios vardu UAB (duomenys neskelbtini), kuri nereikalauja to mokesčio grąžinti) – ši aplinkybė kaltinime visiškai neatsispindi, neaišku, kaip įmanoma pasikėsinti pagrobti PVM mokestį kaip svetimą turtą. Nuteistoji teigia apeliaciniame skunde nurodžiusi, kad jokio nusikaltimo nepadarė, svetimo turto užvaldyti nesiekė, su niekuo nesitarė daryti kokių nors nusikalstamų veikų. Avininkystės ūkį tvarkyti buvo įgaliojusi savo tėvą J. B., buhalterinę apskaitą tvarkė J. Bu. ir J. B., kurie teikė įvairioms institucijoms ataskaitas – buhalterinės apskaitos nevedė, tad dėl šios nusikalstamos veikos padarymo jai priimtas apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstas.

Apeliacinis skundas buvo atmestas vien deklaratyviais motyvais. Anot kasatorės, pačiame apygardos teismo nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad „apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog realiai buvo rekonstruota avininkystės ūkio ferma, atlikti statybos darbai“; į fermų rekonstrukcijos darbus teigė visiškai nesikišusi, pasitikėjo savo tėvu ir pasirašė atskirus dokumentus. Nuteistoji I. V. pažymi, kad nesant byloje jokių įrodymų, jog ji būtų su savo tėvu tarusis klastoti kokius nors dokumentus, sukčiauti ir pan., ji tik nekilnojamojo turto – žemės bei jame įkurto ūkio – savininkė, o pačia ūkininkyste vertėsi jos tėvas, kuris ir tvarkė visus ūkio reikalus; tampa visiškai neaišku, kodėl I. V. nuteista. Apygardos teismo teisėjų kolegijos nuosprendis, anot kasatorės, nemotyvuotas, prieštaraujantis BPK 20, 305 straipsnių nuostatoms. Nuteistoji I. V. teigia, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė šališkai, neatsižvelgdamas į faktinius bylos duomenis, surinktus įrodymus, priimdamas nuosprendį, rėmėsi tik ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais, o teisminio nagrinėjimo metu surinktų įrodymų ir jais patvirtintų duomenų pakankamai neįvertino. Šališkas buvo ir apygardos teismas, nes apeliacinio skundo neišnagrinėjo, atmetė visiškai nemotyvuotai. Iš apylinkės, apygardos teismo nuosprendžių matyti, kad I. V. nuteista už tai, kad ji buvo tik nekilnojamojo turto – žemės bei jame įkurto ūkio – savininkė.

Nuteistasis J. B. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendį ir jį išteisinti.

Kauno apygardos teismas, anot kasatoriaus, buvo šališkas, nes du kolegijos teisėjai buvo tiesiogiai susiję su byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjamais faktais. Prieš šios baudžiamosios bylos nagrinėjimą Teismo kolegijos pirmininkas Valdas Vitunskas priėmė J. B. nuosprendį kitoje byloje dėl nesumokėtų dividendų; teisėjo A. Paštuolio žmona, dirbusi Kauno apygardos prokuratūros atstove spaudai, Daiva Paštuolienė 2004 m. spalio 29 d. viešai išplatino tikrovės neatitinkančias žinias.

Kauno apygardos teismo kolegijos šališkumas pasireiškė tuo, kad nebuvo visapusiškai išnagrinėta byloje esanti medžiaga ir apeliaciniai skundai bei padaryti šiurkštūs procesinių normų pažeidimai. Pasak J. B., fermos įsigijimui ir ūkio vystymui jis turėjo pakankamai lėšų. Pasak kasatoriaus, L. G. 2008 m. birželio 2 d. pateikė teismui pareiškimą, kuriame išdėstė teisėsaugos darbuotojams melagingai duotų parodymų aplinkybes dėl jam daromo psichologinio spaudimo, tačiau šis raštas buvo išimtas iš bylos. Taip pat, Kauno prokuratūrai perėmus bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti, iš baudžiamosios bylos dingo dar keletas svarbių dokumentų – kasos pajamų orderiai ir kt. Be to, UAB „C“ „ekspertizės akto patikslinimas“ yra suklastotas (V. K. vienašališkai, be ekspertizės komisijos narių dalyvavimo pagal FNTT darbuotojo D. K. pateiktas nuotraukas sumažino atliktų darbų kiekį 113 702,33 Lt, palikdamas galutinę sumą 263 880,20 Lt). Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija padarė nepagrįstą išvadą, kad darbai atlikti fiktyviai, suklastojant dokumentus, nors UAB „D“ ekspertizė patvirtino realiai atliktus avininkystės ūkyje darbus už 2 000 000 Lt viršijančią sumą. Kauno apygardos teismas, pasak nuteistojo J. B., nepagrįstai neįvertino ir liudytojo K. G. parodymų, kuris teigė realiai dalyvavęs perduodant pinigus. Avininkystės ūkyje visa finansinė, ūkinė ir komercinė veikla atliekama taikant supaprastintą buhalterinę apskaitą. Buhalterinės veiklos rezultatai periodiškai buvo pateikiami VMI deklaracijų forma; ūkis valstybei neskolingas, Kauno VMI ūkiui pretenzijų neturi. Kauno apygardos teismo kolegija, priimdama nuosprendį, rėmėsi tik prielaidomis, netyrė ir neįvertino realių buhalterinės veiklos atlikimo faktų. Pagal UAB (duomenys neskelbtini) vadovo L. G. įsakymą avidžių rekonstrukcijai atlikti statybos vadovu buvo paskirtas L. S., darbų vykdytoju – E. K. ir techninei priežiūrai vykdyti paskirtas E. Ž.; šie asmenys buvo atsakingi už medžiagų tiekimą, statybos darbų vykdymą bei priežiūrą ir privalėjo tinkamai tvarkyti dokumentaciją, tačiau L. S. ir E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo apklausti.

Taip pat kasatorius pažymi, kad subendrinus bausmes, jis dar kartą buvo nubaustas už tą pačią nusikalstamą veiką. Kauno apygardos teismas, pasak kasatoriaus, nepagrįstai teigia, kad jis pateikė Nacionalinei mokėjimo agentūrai dokumentus, prašydamas išmokėti 1 086 600 Lt SAPARD paramos lėšų, taip pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą. Tačiau avininkystės ūkio vadovai prašė kompensuoti tik 834 754,84 Lt SAPARD paramos lėšų už realiai atliktus ūkio komplekso renovavimo darbus, bet ne 1 086 600 Lt – tokia suma neteisingai nurodoma nuosprendyje. Kauno apylinkės teismas, keisdamas posėdžių laiką, neinformavo kasatoriaus advokatės I. Jurgelevičienės dėl dalyvavimo užbaigiant bylos nagrinėjimo procesą; ši advokatė, ekonomikos specialistė, buvo pakviesta išaiškinti įstatyminę bazę dėl byloje iškilusių ekonominių veiksmų teisėtumo. Ji buvo paruošusi pateikti teismui išvadas dėl teisėtų avininkystės ūkio PVM permokos operacijų ir buhalterinės apskaitos tinkamo tvarkymo ūkyje. Todėl teismas, neužtikrindamas advokatės Ingridos Jurgelevičienės dalyvavimo baigiamajame teismo posėdyje, atėmė teisę teisingai įvertinti bylos faktus, kurie susiję su avininkystės ūkio ekonomine veikla. Taip pat kasatorius nurodo, kad Kauno apygardos prokuratūra darė neteisėtą poveikį teisėjai L. Kymantienei, o apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl 437 (duomenys neskelbtini) rajono gyventojų parašų dėl jam ir jo dukteriai fabrikuojamos bylos, siekimo nubausti bylą fabrikuojančius prokurorus, juolab kad Vyriausybė (duomenys neskelbtini) raštu avininkystės ūkį įvertino kaip pavyzdinį ir perspektyvų.

Nuteistojo J. B. gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 1 d. ir Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nuosprendžius dėl nuteistojo J. B. panaikinti ir priimti nutartį perduoti bylą prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnyje reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, arba Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 1 d. ir Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nuosprendžius dėl nuteistojo J. B. panaikinti ir priimti nutartį perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui, nes bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, arba Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nuosprendį dėl nuteistojo J. B. panaikinti ir perduoti bylą pagal nuteistojo J. B. ir jo gynėjo apeliacinius skundus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, arba Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 1 d. ir Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nuosprendžius dėl nuteistojo J. B. panaikinti ir baudžiamąją bylą J. B. nutraukti.

Kasatorius skunde teigia, kad kaltinamasis aktas neaiškus, nes iš jo teksto neįmanoma suprasti, kaip asmenys galėjo pateikti 2003 metų dokumentus iki 2002 m. rugpjūčio 30 d. Iš kaltinamojo akto neaišku, kokiais veiksmais pasireiškė apgaulė, koks avidžių rekonstrukcijos mastas, kaltinimas nesusietas su teisės norminių aktų, reglamentuojančių SAPARD paramos skyrimą, reikalavimais. Kaltinime neaiškus 153 821 Lt PVM statusas – ši suma nepagrįstai įvardijama kaip grąžintina PVM permoka.

Apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik ikiteisminio tyrimo metu šiame baudžiamajame procese surinktais įrodymais, o teisminio nagrinėjimo metu surinktų įrodymų ir jais patvirtintų duomenų pakankamai neįvertino. Tai, pasak kasatoriaus, vertintina kaip teismo šališkumas; šališkumą rodo ir Kauno miesto apylinkės prokuroro elgesys, kai, dar nesibaigus šios bylos nagrinėjimui, prokuroras inicijavo procesą prieš bylą nagrinėjusią apylinkės teismo teisėją dėl įrodymų rinkimo bei nagrinėjimo klausimų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje niekaip nepaneigta tai, jog I. V. ūkis nebuvo registruotas tam, kad neteisėtai būtų įgyjamos SAPARD lėšos. To nepatvirtino nė vienas liudytojas byloje. Tai, kad I. V. ūkis vykdė realią veiklą, patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyti ūkyje dirbę darbuotojai. Nėra pagrindo abejoti ir J. B. paaiškinimais, duotais apeliacinės instancijos teisme apie tai, kad vadovaujamo ūkio apimtys išaugo, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras už tai pareiškė padėką. Apylinkės teismas, spręsdamas I. V. avidžių rekonstrukcijos darbų apimtį, davė skirtingas išvadas. UAB „C“ ekspertizės aktas, gautas dar ikiteisminio tyrimo metu, net neatsakė į pagrindinį klausimą dėl investicijų į I. V. ūkio rekonstrukciją masto, į tą klausimą negalėjo atsakyti ir ekspertas A. K. Tai, kad šis ekspertas savo išvadą tikslino, anot kasatoriaus, taip pat nekelia pasitikėjimo. UAB „D“ specialisto išvados teiginiai kelia abejonių dėl kaltinimo pasikėsinti pagrobti SAPARD lėšas pagrįstumo, dėl kaltinimo dalies dėl pasikėsinimo pagrobti svetimą turtą, gaunamą grąžinant PVM mokestį. Byloje nepaneigtas ir nuteistųjų nurodytas avidžių rekonstrukcijos darbų laikotarpis – nuo paramos sutarties pasirašymo iki 2003 m. rudens, tai atitiko paramos sutarties reikalavimus. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB (duomenys neskelbtini) atliko I. V. ūkio avidžių rekonstrukcijos darbus būtent tuo laikotarpiu. Kaltinamajame akte nebuvo nurodyta ir byloje nėra nustatyta aiškių duomenų apie tai, kad avidžių rekonstrukcijos darbai būtų vykę kitu laiku, nei įpareigojo SAPARD paramos reikalavimai ir nurodė nuteistieji. Byloje taip pat nepaneigti nuteistojo J. B. parodymai dėl avidžių rekonstrukcijai panaudotų medžiagų naujumo. Kaltinimų J. B., pasak kasatoriaus, nepatvirtina ir liudytojo L. G. parodymai, byla buvo ištirta neišsamiai: neapklausti atskiri buvę UAB (duomenys neskelbtini) ir subrangovų darbuotojai, tačiau, esant jau minėtiems pakartotinės statybos ekspertizės duomenims, ekspertizę atlikusių ekspertų parodymams ir jų pateiktiems kitiems rašytiniams duomenims, byloje tikrai pakanka duomenų, paneigiančių kaltinimą ir sudarančių pagrindą J. B. išteisinti. Nors statybos rekonstrukcijos darbų procesas I. V. ūkyje vyko pažeidžiant atskirus Statybos įstatymo reikalavimus, tačiau klausimai dėl to, kiek už tai atsakingas pats ūkis, gali būti sprendžiami administracine tvarka. Iš apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistojo J. B. apeliacinio skundo esmės, nes jame kaltinimas ginčytas dėl to, kad byloje nustatyta, jog į I. V. ūkio avidžių rekonstrukciją buvo investuota tokia apimtis privačių lėšų, kokia ir buvo numatyta paramos sutartyje, avidės buvo rekonstruotos pagal pagrindines sutarties sąlygas. Iš nuosprendžio neaišku, kokia apimtimi I. V. ūkis neapmokėjo paramos sutartimi įsipareigotų investicijų. Taip pat nepagrįstai teigiama, kad I. V. ūkis negalėjo gauti iš „B“ tokių sumų pinigų, kurias nurodė dokumentuose, nes, įsiteisėjusiu 2007 m. sausio 9 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu nustatyta, kad J. B., suklastojęs 2002 m. balandžio 19 d. UAB „B“ pažymą Nr. 12 apie šios bendrovės gautus dividendus, iš viso 1 480 000 Lt, kurią panaudojo pildydamas Brangų turtą įsigijusio arba įsigysiančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini); teismo nuosprendžiu nustatyta, kad tuo metu UAB „B“ tokių sumų neturėjo, pažyma suklastota; iš to akivaizdu, kad visi sandoriai, išplaukę iš UAB „B“ dėl paskolų, yra suklastoti, kad 2002 m. balandžio 25 d. į apskaitą įtrauktas kasos pajamų orderis serija (duomenys neskelbtini) yra niekinis, neturintis juridinės galios; kad pinigų UAB „B“ neturėjo, teisiamajame posėdyje patvirtina liudytojas P. G.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje (pasikėsinimas apgaule pagrobti svetimą turtą kaip grąžinamą PVM), kasatorius nurodo, kad inkriminuotame kaltinime nurodytą sumą: 153 821 Lt I. V. ūkis turėjo teisę reikalauti grąžinti, nes tokia suma PVM pavidalu laiku buvo sumokėta į biudžetą. FNTT specialistų išvados bei parodymai šioje dalyje nieko negalėjo ir negali pakeisti, nes šie rašytiniai duomenys apie tų pinigų patekimą PVM mokesčio pavidalu į biudžetą yra neabejotini. Dėl to neaišku, kieno turtinės teisės pažeidžiamos tuo J. B. inkriminuotu tariamu sukčiavimu. I. V. buvo užkirstas kelias į PVM atskaitą – tai neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. plenarinės sesijos nutarties reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, neišnagrinėjo nuteistojo gynybos apeliacinių skundų, vienoje nuosprendžio dalyje pripažinus, kad į avidžių rekonstrukciją investuota daugiau nei 2 mln. Lt privačių lėšų, kitoje dalyje tas pats teismas jau teigia, kad darbai esą buvo atlikti fiktyviai.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies inkriminavimo kasatorius nurodo, kad iš J. B., liudytojų parodymų matyti, kad nė vieno tų dokumentų klastojimo fakto nebuvo, atskiri netikslumai kai kuriuose iš dokumentų galėjo atsirasti nesant tuos dokumentus pasirašiusių asmenų bei J. B. veikose tyčios juos klastoti. Apylinkės teismas šioje kaltinimo dalyje rėmėsi tik kaltinančios pusės dar ikiteisminio tyrimo metu atliktomis liudytojų apklausomis bei formaliai patvirtinęs galutinę bet iki galo neaiškią kaltinimo versiją dėl dokumentų klastojimo ir suklastotų dokumentų pateikimo, ignoravo bylos duomenis, tą kaltinimo versiją akivaizdžiai paneigiančius. J. B., pasak kasatoriaus, negali atsakyti už tai, kad I. V. ūkio kontragentas UAB (duomenys neskelbtini) gautų pajamų neužpajamavo savo buhalterijoje, negali atsakyti ir už L. G. veiksmus, kurie gali būti ir savanaudiški. Baudžiamoji byla J. B. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui, tačiau jo veikoje nebuvo nusikaltimo sudėties. Taip pat kasatorius išreiškia abejonę dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o ne BK 207 straipsnį (žymiai švelnesnis įstatymas) – tokią išvadą daro, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 20 d. konsultacija Nr. B3-113.

Atsiliepimu į nuteistojo J. B., jo gynėjo advokato V. Svirinavičiaus ir nuteistosios I. V. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas prašo jų kasacinius skundus atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad nurodomi kaltinamojo akto trūkumai – tai pareiškėjų versija, siekiant klaidinti teismą ir vilkinti procesą: tiek I. V., tiek J. B. bei jo gynėjas kaltinimų esmę suprato, kiekvienas iš pareiškėjų dėl visų kaltinimų išdėstė savo poziciją, gynėsi. Apgaulės požymiai nustatyti tinkamai. BPK 58 straipsnio aspektu išvardyti teismo ar atskiro teisėjo nušalinimo pagrindai, tačiau tarp jų J. B. įvardijamų nėra, tai nebuvo kliūtis vykti apeliaciniam procesui. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias, nei pareiškėjai norėtų, išvadas, nesuponuoja BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo, teismo šališkumo. Teismų sprendimams negali turėti įtakos viešai reiškiama visuomenės nuomonė ar protestai prieš prokuratūrą ar kitas institucijas, nes tai galima traktuoti kaip kišimąsi į tyrimo ar teismo procesą.

Atsiliepime nurodoma, kad, grįsdamas savo teiginį dėl neišnagrinėtų gynybos skundo argumentų, advokatas tokių argumentų tiesiogiai net neįvardija, bet iškart pereina prie kaltės pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį svarstymo, gynėjas svarsto avininkystės ūkio įsteigimo tikslus, neigdamas kaltinimo suformuluotus. Abiejų instancijų teismai svarstė tiek nuteistosios I. V., tiek ir jos tėvo – nuteistojo J. B. indėlį į bendrą neteisėtą veiklą. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę tikslinti faktinių aplinkybių ribas švelninančia linkme, jeigu nesikeičia (nesunkėja) veikos kvalifikacija. Kolegija konstatavo, kad apylinkės teismas teisingai ir išsamiai išnagrinėjo esmines bylos aplinkybes, patikrino, išanalizavo ir tinkamai įvertino įrodymus kaip visumą, tačiau nepakankamai išsamiai pagrindė savo išvadas; šalindamas nesklandumus, apygardos teismas atskleidė nusikalstamų veikų mechanizmą, sukonkretino nurodydamas, kaip buvo pasikėsinta užvaldyti SAPARD lėšas. Kolegija, be to, svarstė ikiteisminio tyrimo metu gautų įrodymų leistinumo bei liečiamumo su visais bylos duomenimis, taip pat ir teisme gautais, klausimus, apibendrindama padarė išvadą, kad procesinių pažeidimų bylą tiriant nebuvo padaryta, o abejoti įrodymų šaltinių patikimumu nėra pagrindo. Kolegija nenustatė ir bylos dokumentų klastojimo ar dingimo iš bylos faktų. Gynėjas pirmiausia ginčija nuosprendį savaip aiškindamas nusikalstamos veikos situaciją, joje neįžvelgia neteisėtumo požymių, juolab kriminalinio nusižengimo ar nusikaltimo požymių, nes, pasak kasatoriaus, realūs pinigai į biudžetą buvo sumokėti. Pažymėtina, kad nuorodos į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinio sprendimo nuostatas akivaizdžiai iškraipomos. Cituojamame sprendime kalbama apie teisėtų, realiai įvykdytų ūkinių operacijų ar paslaugų finansinius įskaitymus ir galimybes susigrąžinti dalį į biudžetą sumokėto PVM lėšų ūkinių metų pabaigoje nepriklausomai nuo to, ar pats įmokų mokėjimas į biudžetą buvo tinkamai įformintas visais reikiamais buhalteriniais dokumentais. Tik realios ūkinės operacijos turi būti patvirtintos realiais faktais ir tinkamai įformintos apskaitoje. Apeliacinės instancijos teismas tik cituoja antrosios ekspertizės duomenis ir ekspertų išvadas apie galimas darbų apimtis 2 mln. Lt sumai, bet pats to netvirtina. Kainų skirtumas neturi reikšmės nusikalstamų veikų kvalifikacijai, nes tam pakanka suklastoti dokumentus bei juos panaudoti turint tikslą gauti SAPARD paramos lėšas. Prokuroras pažymi, kad ne investicijų į rekonstrukciją daugiau nei 2 mln. Lt sumos dydis lemia visos bylos – tiek kaltinimų pasikėsinus į SAPARD lėšas, tiek kaltinimų pasikėsinus į PVM dalį, tiek ir kaltinimų klastojus dokumentus – teisėtumą ir pagrįstumą, o būdai, naudoti įrodinėjant rekonstrukcijos darbams reikiamų investicijų ir realiai investuotų lėšų apimtis. Teismai atkreipė dėmesį, kad UAB (duomenys neskelbtini) realiai vykdyti darbai iš esmės liko neapmokėti, tačiau apskaitos ir paslaugų apyvartos bei kituose buhalterinės apskaitos dokumentuose buvo užfiksuoti ir įtraukti į apskaitą melagingai patvirtinant finansines mokėjimų operacijas, kurių nebuvo. Tai, kad J. B. turėjo asmeninio pradinio kapitalo ūkiui įsigyti, nereiškia, jog turėjo lėšų jam rekonstruoti ir išplėtoti. VMI raštas atskleidžia, jog 1,5 mln. Lt suma nuteistasis J. B. disponavo asmeniškai iki 2002 m. gavęs neaiškios kilmės pinigus iš nenustatyto šaltinio. Taip pat prokuroras nurodo, kad jokių BK 2 straipsnio, 63 straipsnio 9 dalies pažeidimų nekonstatuotina.

Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl J. B. ir I. V. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (pasikėsinimas apgaule įgyti SAPARD paramos lėšas)

Baudžiamojoje byloje nustatyti tokie faktai: 2002 m. balandžio 26 d. ūkininkė I. V. NMA per Kauno kaimo plėtros programų skyrių pateikia paraišką SAPARD paramai gauti, joje nurodydama, kad turi 1,5 milijono Lt bei planuoja gauti 600 000 Lt paskolą; 2002 m. spalio 8 d. paramos sutartimi tarp NMA ir ūkininkės I. V. agentūra įsipareigojo kompensuoti iki 1 086 600 Lt investiciją (SAPARD parama – 814 950 Lt Europos Sąjungos įnašas ir 271 650 Lt Lietuvos valstybės įnašas, pagal 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento EB/Nr. 1268/1999 8 straipsnio 2 dalį) sutartyje numatyta tvarka (paramos mokėjimas išskaidytas į 3 dalis) ir sąlygomis; 2003 m. liepos 30 d. ūkininkė I. V. pateikė prašymą NMA kompensuoti 817 760 Lt išlaidas už atliktas investicijas, kurį užpildė J.B.

Nustačius, kad pateikiant paraišką, sudarant sutartį, bei pateikus prašymą kompensuoti išlaidas už atliktas investicijas buvo panaudoti suklastoti dokumentai apie turimas investicines lėšas, atliktus darbus ir kad tokios investicijos nebuvo padarytos, pirmosios instancijos teismas I. V. ir J. B. veiksmus kvalifikavo pagal dviejų nusikalstamų veikų sutaptį: BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (nes paramos mokėjimas buvo sustabdytas NMA darbuotojams atlikus patikrą) bei 300 straipsnio 1 dalį (dėl šios veikos baudžiamasis procesas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai nutrauktas). Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą sutiko su tokiu I. V. ir J. B. nusikalstamų veikų kvalifikavimu.

Kasatoriai teigia, kad šioms veikoms netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teisėjų kolegija, patikrinusi nuosprendžių teisėtumą pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines aplinkybes, iš dalies su tuo sutinka.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė tokį nusikalstamų veikų mechanizmą: J. B. savo lėšomis įsteigė avių fermą (duomenys neskelbtini), o ūkį įregistravo duktė I. V. Avių ūkio plėtojimuisi trūko savų piniginių lėšų. Tam, kad būtų gauta SAPARD ir valstybės parama, būtina turėti pusę savų piniginių lėšų ir jas investuoti. J. B. pateikė Nacionalinei mokėjimo agentūrai paraišką ir finansinius dokumentus dėl finansinės paramos. J. B. faktiškai vykdė avių fermos rekonstrukcijos darbus. Šiuos darbus atliko L. G. vadovaujama UAB (duomenys neskelbtini). Darbai buvo atliekami, tačiau jie buvo apmokami tik iš pradžių, nes J. B. neturėjo pinigų, o tikėjosi jų gauti iš Nacionalinės mokėjimo agentūros kaip SAPARD lėšas ir taip atsiskaityti už darbus su UAB (duomenys neskelbtini), tuo įtikino ir L. G. Todėl UAB (duomenys neskelbtini) vykdė statybos darbus toliau, pildė statybos ir finansinius dokumentus, bet faktiškai jokių pinigų iš J. B. negaudavo. Be to, J. B. prašymu atliktų darbų apimtis padidindavo, įtraukdavo neatliktus darbus. Rekonstrukcijos darbai buvo atlikti, tačiau už darbus nesumokėta. Nors faktiškai buvo vykdomi statybos darbai, tačiau finansiniai dokumentai buvo klastojami juose nurodant tikrovės neatitinkančius duomenis, – t. y., nurodant, kad už darbus yra sumokėta. Šis teismas padarė išvadą, kad buvo įsteigta avių ferma, ji rekonstruojama, o SAPARD lėšas taip pat buvo planuojama investuoti į šią avių fermą. Fiktyvus pinigų gavimo šaltinio nurodymas rašant paraišką NMA, įrodo kaltinamųjų tiesioginę tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą. Galutinė apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kaltinamieji bendrai veikdami suklastojo dokumentus bei juos panaudojo, turėdami tikslą gauti SAPARD paramos lėšas, tai sudaro objektyvųjį nusikaltimo požymį – apgaulę užvaldyti svetimą turtą.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šiuos žemesnės instancijos teismų nustatytus teisinius faktus ir aplinkybes: 2002 m. balandžio 26 d. ūkininkė I. V. NMA per Kauno kaimo plėtros programų skyrių pateikia paraišką SAPARD paramai gauti, joje fiktyviai nurodydama, kad turi 1,5 milijono Lt bei planuoja gauti 600 000 Lt paskolą (vėliau pateikia NMA suklastotus dokumentus dėl šių pinigų); 2002 m. spalio 8 d. paramos sutartimi tarp NMA ir ūkininkės I. V. agentūra įsipareigojo kompensuoti iki 1 086 600 Lt investiciją (SAPARD parama – 814 950 Lt Europos Sąjungos įnašas ir 271 650 Lt Lietuvos valstybės įnašas, pagal 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento EB/Nr. 1268/1999 8 straipsnio 2 dalį) sutartyje numatyta tvarka (paramos mokėjimas išskaidytas į 3 dalis) ir sąlygomis; 2003 m. liepos 30 d. ūkininkė I. V. pateikė prašymą NMA kompensuoti 817 760 Lt išlaidas už atliktas investicijas, kurį užpildė J. B. bei pateikė suklastotus dokumentus dėl išlaidų pagrindimo.

Išanalizavus minėtą 2002 m. spalio 8 d. paramos sutartį tarp NMA ir ūkininkės I. V. darytina išvada, kad parama yra kompensuojamojo pobūdžio, turėtos išlaidos kompensuojamos, t. y. parama projekto vykdytojui suteikiama tik su sąlyga, kad projektas bus įvykdytas iki tam tikro nustatyto laiko ir nustatytu laiku bus pateiktas projekto vykdytojo prašymas dėl turėtų išlaidų kompensavimo bei pridėti tas išlaidas patvirtinantys dokumentai, kad gavus mokėjimo prašymą atitinkama institucija turi patikrinti, ar prašymas gali būti tenkinamas, ir turi teisę jį atmesti; taigi tokia paramos sutartis yra sąlyginis sandoris, kuris tam tikrų teisių arba pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą daro priklausomą nuo tam tikrų sąlygų buvimo ar nebuvimo (CK 1.66 straipsnis). Taigi tik 2003 m. liepos 30 d. ūkininkės I. V. pateiktą prašymą NMA kompensuoti 817 760 Lt išlaidas už atliktas investicijas galima laikyti pavojingu kėsinimusi, kuriuo tiesiogiai pradėtas daryti nusikaltimas ir kuris nebuvo baigtas NMA darbuotojams atlikus patikrą ir nustačius, kad I. V. prašyme pateikti duomenys apie darbų apimtis, atlikimo laiką, naudotų medžiagų naujumą neatitinka tikrovės, paramos išmokėjimas buvo sustabdytas. Taigi buvo pasikėsinta į 817 760 Lt, o ne 1 086 600 Lt, SAPARD paramą, kaip nustatė žemesnės instancijos teismai.

Jau buvo minėta, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs nusikalstamų veikų padarymo mechanizmą, pripažino, kad I. V. vardu įregistruotas ūkis, įsteigta avių ferma (turėjo žemę, pastatus, avis), pastatai buvo rekonstruojami, o tikintis gauti SAPARD paramos lėšas, jas taip pat buvo planuojama investuoti į šią avių fermą. Nustačius tokias aplinkybes, kad ūkis buvo ne fiktyviai įkurtas, realiai veikė, tikintis gauti SAPARD paramos lėšų, kurias taip pat buvo planuojama investuoti į šią avių fermą, nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad J. B. ir I. V. veiksmai sudaro kvalifikuotą kėsinimosi sukčiauti nusikaltimo sudėtį. Sukčiavimo atveju BK 182 straipsnio prasme kaltininko tyčia nukreipta į nepagrįstą praturtėjimą siekiant turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Šiuo atveju I. V. vardu buvo įregistruotas ūkis, įsteigta avių ferma (turėjo žemę, pastatus, avis), pastatai buvo rekonstruojami, iš pradžių darbai buvo atliekami ūkio būdu, o vėliau pradėjo dirbti UAB (duomenys neskelbtini), su kurio vadovu buvo sutarta atliktus ūkio būdu darbus įforminti, kad juos atliko ši bendrovė, bei sutarta, kad ji ir toliau dirbtų, o su UAB (duomenys neskelbtini) bus atsiskaityta, kai bus gautos SAPARD paramos lėšos, nes J. B. ir I. V. turėjo investuoti savo lėšas, o tik po to jiems būtų kompensuotos išlaidos už atliktas investicijas. Taigi nustatyta, kad J. B. ir I. V. SAPARD paramos lėšas, kurias tikėjosi gauti, taip pat planavo investuoti į šią avių fermą, bet paramos lėšas siekė gauti neteisėtu būdu, pateikdami suklastotus dokumentus, kuriais norėjo pagrįsti savo investicijas, be to, žymiai padidindami atliktų darbų mastą. Šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas netinkamai teisiškai vertino.

Pagal BK 207 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule gavo kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus.

Ši norma numato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) kredito gavimą apgaule; 2) paskolos gavimą apgaule; 3) subsidijos gavimą apgaule; 4) laidavimo ar banko garantijos raštų gavimą apgaule; 5) kitų kreditinių įsipareigojimų gavimą apgaule.

Šioje byloje aktualus subsidijos gavimas apgaule.

Subsidijos sąvokos baudžiamasis įstatymas nepateikia. Tačiau tiek teisės šaltiniai, tiek bendrieji informacijos šaltiniai subsidijos sąvoką apibrėžia panašiai. Tarptautinių žodžių žodyne nurodyta, kad subsidija – tai 1) piniginė pašalpa; 2) ekonominė pagalba privačiam sektoriui – kurių nors prekių gamintojams arba vartotojams. Subsidijuoti – paskirti kam nors subsidiją, teikti finansinę paramą, finansuoti. Pagal Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 2 straipsnio 4 dalį Europos Sąjungos parama žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai – parama, teikiama iš Europos Sąjungos fondų, Europos Sąjungos bendrosios žemės ūkio politikos ir kaimo plėtros priemonėms įgyvendinti. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymo „Dėl gairių pareiškėjams, teikiantiems projektus paramai gauti 2005 metais pagal Lietuvos 2004–2006 metų bendrijos programavimo dokumento (BPD) kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonės „kaimo vietovių pritaikymo ir veiklos skatinimas“ veiklos sritis „Žemės ūkio ir artimų ekonominės veiklos sektorių įvairinimas, siekiant įvairiapusio ekonominės veiklos pobūdžio ir alternatyvių pajamų šaltinių“ bei „kaimo turizmo ir amatų skatinimas“ patvirtinimo“ 10 punkto 7 dalį – parama – ES struktūrinių fondų ir bendrojo finansavimo lėšos, skirtos projektams finansuoti. Parama apima visas galimas finansavimo formas (subsidiją, dotaciją ir kitas). Taip pat atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010 m. kovo 26 d. įsakymu patvirtinto Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų ir išlaidų klasifikacijos paaiškinimus pervedamos Europos Sąjungos finansinės paramos lėšos yra subsidijos iš Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų (ne valdžios sektoriui). Pagal reglamentą (pirmiau minėta) parama žemės ūkiui ir kaimo plėtrai – taip pat ir investicijos į žemės ūkio valdas, lengvatos ūkiams. VšĮ Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos nutarimu „Dėl verslo apskaitos standartų patvirtinimo“ patvirtintame 21–ame verslo apskaitos standarte „Dotacijos ir subsidijos“ subsidija apibrėžiama kaip valstybės ar savivaldybės institucijų bei kitų trečiųjų asmenų parama, skirta plataus vartojimo prekių (paslaugų) kainoms išlaikyti ar sumažinti arba šių prekių gamybos (paslaugų teikimo) mastui išlaikyti. Šis standartas atskirai apibrėžia valstybės paramą – tai valstybės teikiama finansinė ir materialinė pagalba, kuri įmonėms skiriama iš valstybės ar savivaldybės biudžetų bei valstybinių fondų griežtai apibrėžtiems tikslams. Teisėjų kolegija, remdamasi minėtų teisės aktų analize, daro išvadą, kad pagal SAPARD programą gautinos lėšos yra nusikaltimo, numatyto BK 207 straipsnio 1 dalyje, dalykas. Atkreiptinas dėmesys, kad veikos kvalifikavimui reikšmės neturi apgaule gaunamos subsidijos dydis. Jeigu dokumentai suklastojami, siekiant gauti paramą, tačiau asmuo realiai prisiima paramos sutartyje numatytus įsipareigojimus, veika kvalifikuotina kaip pasikėsinimas padaryti kreditinį sukčiavimą ir dokumento suklastojimas. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad J. B. ir I. V. tyčia nebuvo nukreipta į paramos lėšų pasisavinimą ir neteisėtą praturtėjimą, o siekta gauti paramą, kuria būtų atsiskaityta su darbus vykdžiusia bendrove bei plečiamas ūkis, todėl jų veiksmai iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuotini į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 207 straipsnio 1 dalį. Šį nusikaltimą J. B. ir I. V. padarė 2003 m. liepos 30 d., tačiau po to 2004 m. kovo 22 d. jie padarė kitą – BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą (pasikėsinimą apgaule pasisavinti grąžintiną PVM), už kurį nuteisti. BK 207 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra nesunkus (BK 11 straipsnio 3 dalis), todėl pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio nuostatas, galiojusias minėto nusikaltimo padarymo metu, asmeniui, padariusiam nesunkų tyčinį nusikaltimą, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai jis padarytas; 2) pagal BK 95 straipsnio 4 dalį, jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Todėl senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Šiuo atveju J. B. ir I. V. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo 2004 m. kovo 22 d. Apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas tik 2009 m. gruodžio 8 d. – pasibaigus minėtam senaties terminui, tad perkvalifikavus J. B. ir I. V. veiksmus iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 2 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 207 straipsnio 1 dalį, pradėtas baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu). Teismų sprendimai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl J. B. ir I. V. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (pasikėsinimas neteisėtai įgyti grąžintiną PVM)

BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kvalifikuotą sukčiavimą, t. y. didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą apgaule. Esminis sukčiavimo požymis yra apgaulės panaudojimas prieš svetimo turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti turtą. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, tokiu būdu „priverčiant“ juos perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad J. B. ir I. V. bendrai veikdami apgaule – VMI pateikdami suklastotus dokumentus (UAB (duomenys neskelbtini) PVM 2003 m. liepos 30 d. sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) bendrai 1 008 380,52 Lt sumai (iš kurių PVM 153 821 Lt), neva patvirtinančią darbų atlikimą I. V. ūkyje, kėsinosi užvaldyti svetimą turtą –153 821 Lt PVM. J. B. už vadovą pasirašė PVM deklaraciją už laikotarpį nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., kurią pateikė 2004 m. vasario 2 d. Kauno apskrities VMI Raseinių skyriui, po to I. V., būdama ūkio vadovė, J. B. nurodymu Kauno apskrities VMI Raseinių skyriui pateikė 2004 m. kovo 22 d. prašymą grąžinti PVM.

Nuosprendyje nurodyti įrodymų šaltiniai bei motyvuotos išvados dėl J. B. ir I. V. kaltės pasikėsinus užvaldyti didelės vertės svetimą turtą. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs įrodymų vertinimą ir faktinių bylos aplinkybių nustatymą patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas dėl J. B. ir I. V. kaltės pasikėsinus užvaldyti didelės vertės svetimą turtą. Nesutikti su tokiomis teismų išvadomis kasacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo, nes kasatorių argumentai jų nepaneigia.

Byloje nustatyta, kad teisės į PVM grąžinimą J. B. ir I. V. neturėjo, nes pats PVM nebuvo sumokėtas. Minėta sąskaita faktūra buvo sutikrinta su UAB (duomenys neskelbtini) pirminiais dokumentais ir nerasta kiek, kokių medžiagų buvo panaudota I. V. ūkyje. Ūkio būdu atlikus darbus negalima susigražinti PVM, o kai ūkio būdu atlikti darbai įforminami per UAB suklastojant dokumentus, tai jau yra PVM grobimas. Kasatoriaus – J. B. gynėjo, nuorodos į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. plenarinio sprendimo išaiškinimus akivaizdžiai iškraipomos. Cituojamame sprendime kalbama apie teisėtų, realiai įvykdytų ūkinių operacijų ar paslaugų finansinius apskaitymus ir galimybes susigrąžinti dalį į biudžetą sumokėto PVM lėšų ūkinių metų pabaigoje nepriklausomai nuo to, ar pats įmokų mokėjimas į biudžetą buvo tinkamai įformintas visais reikiamais buhalteriniais dokumentais. Tik realios ūkinės operacijos turi būti patvirtintos realiais faktais ir tinkamai įformintos apskaitoje. Kasatorius – J. B. gynėjas, nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog į avių fermos rekonstrukciją buvo investuota daugiau kaip 2 mln. Lt. Tokią sumą šis teismas mini tik vertindamas antrosios ekspertizės duomenis bei apeliantų teiginius, tačiau tokios aplinkybės nenustatė.

Prašymo, kuris grindžiamas suklastotais dokumentais, sugrąžinti PVM pateikimas Valstybinei mokesčių inspekcijai yra pavojingas kėsinimasis, kuriuo tiesiogiai pradėtas daryti nusikaltimas ir kuris nebuvo baigtas, nes jam pareigūnai užkirto kelią išsiaiškinę neteisėtus kaltininko ketinimus, ir tokio prašymo sugrąžinti PVM pateikimas kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas apgaule įgyti svetimą turtą (kasacinė nutartis Nr. 2K-34/2007). Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas aplinkybes J. B. ir I. V. veiksmai dėl 153 821 Lt PVM grąžinimo teisingai kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį kaip pasikėsinimas apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Ši norma numato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Be to, padarius šias veikas, būtini padariniai – dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Šioje byloje aktualus apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas.

Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti (Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 2 straipsnio 5 punktas). Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Pagal įstatymą apskaitos dokumentas – tai popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą (BAĮ 2 straipsnio 1 punktas). Apskaitos registras – tai remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys (BAĮ 2 straipsnio 2 punktas). Pagal BAĮ 10, 11 ir 21 straipsnių prasmę apgaulingo teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektais gali būti tiek buhalteris, tiek ūkio subjekto vadovas, tiek abu, jeigu tai jie daro susitarę. BAĮ 2 straipsnio 22 dalyje nustatyta, kad ūkio subjekto vadovas – ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens administracijos vadovas, neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens ir ūkio subjekto, kuris neturi administracijos vadovo, savininkas. Iš šios įstatymo normos analizės darytina išvada, kad už nusikalstamą buhalterinės apskaitos tvarkymą taip pat atsako individualios įmonės vadovas, gyventojas, kuris verčiasi individualia veikla, ūkininkas arba ūkininko partneriai.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad, I. V., būdama ūkininkė ir savo ūkio vadovė, sąmoningai pažeisdama teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (nuosprendyje nurodyti teisės aktai ir jų reikalavimų pažeidimai bei konkretūs veiksmai) apgaulingai ją tvarkė – tyčia per įgaliotą asmenį J. B. buhalterei 2003 m. pateikė įtraukti į apskaitą neįvykusias ūkines operacijas, patvirtinančias dvi sąskaitas faktūras apie statybos ir remonto darbų atlikimą I. V. ūkyje, o 2002 m. panaudodama negaliojančius kasos pajamų orderius neteisėtai užpajamavo neva gautą 1 500 000 Lt dovaną ir 500 000 bei 100 000 Lt paskolas. I. V. šių pinigų realiai negavo, statybos ir remonto darbai jos ūkyje tokia apimtimi nebuvo atlikti, ji tai suvokė ir darė susitarusi su J. B. Dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti ūkininkės I. V. ūkio ūkinės, finansinės veiklos ir įvertinti turto. I. V. tikslai: neteisėto pinigų užpajamavimo - pateikti tai kaip įrodymą NMA, jog ji turi lėšų savo ūkio rekonstrukcijai prieš sudarant SAPARD paramos sutartį; įtraukimas į apskaitą neįvykusias ūkines operacijas patvirtinančias dvi sąskaitas faktūras apie statybos ir remonto darbų atlikimą – susigrąžinti nesumokėtą PVM ir gauti SAPARD paramos lėšas. Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta (paskolų sutartys, kasos pajamų orderiai), kad ne buhalterė, o tik I. V. juos pasirašė. Šie faktai paneigia kasatorės aiškinimą, kad ji nežinojo apie buhalterinės apskaitos dokumentų klastojimą, nes visą buhalterinę apskaitą tvarkė jos tėvas ir buhalterė. I. V. apgaulingai tvarkydama buhalterinę apskaitą suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį ir to siekė – ji veikė tiesiogine tyčia. Kasatorės argumentas, kad ji nėra šio nusikaltimo subjektas, nepagrįstas, nes jau buvo argumentuota, kad šio nusikaltimo subjektas gali būti ir ūkio subjekto vadovas – ūkininkas. Bylos įrodymais nustatyta, kad J. B. susitaręs su I. V. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, todėl ji atsako pagal BK 222 straipsnį.

Taigi nustatyta, kad apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą buvo tyčia klastojami buhalterinės apskaitos dokumentai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju yra visumos ir dalies konkurencija, nes: dvi normos – BK 222 straipsnio 1 dalis ir 300 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę už padarytą veiką, tačiau bendroji norma – BK 222 straipsnio 1 dalis atitinka veiką tiksliausiai, todėl, esant tokiai normų konkurencijai, būtina taikyti tą normą, kuri išsamiau apibūdina veikos turinį. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą suklastojami buhalterinės apskaitos dokumentai arba apskaitos registrai, kaltininko veika kvalifikuojama tik pagal BK 222 straipsnį, o tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant minėtą apskaitą suklastojami kiti, ne buhalterinės apskaitos dokumentai, veika kvalifikuojama pagal BK 222 straipsnį ir 300 straipsnio atitinkamą dalį kaip ideali nusikaltimų sutaptis. Pirmosios instancijos teismas kasatorės nusikalstamas veikas, kai apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą buvo klastojami buhalterinės apskaitos dokumentai, kvalifikavęs kaip sutaptį pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, padarė klaidą, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, tačiau kasatorė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nenuteista, nes pagal šį straipsnį baudžiamasis procesas nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Be to, teismas nustatė, kad kasatorė sukalstojo ne tik buhalterinius, bet ir kitus dokumentus, todėl nuosprendžio dalys, kuriomis I. V. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamasis procesas nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nenaikintinos.

Dėl BPK 219 straipsnio taikymo

Kaltinamojo akto turinys nustatytas BPK 219 straipsnyje. BPK 219 straipsnyje išdėstytas kaltinamojo akto rekvizitų sąrašas yra baigtinis ir išsamus. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos kitos svarbios aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas). Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje. Kauno apylinkės prokuroro 2008 m. kovo 12 d. kaltinamajame akte yra pateiktas J. B. ir I. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymai, nurodant nusikaltimų padarymo laiką, vietą, būdą, padarinius, taip pat kitos nusikalstamų veikų aplinkybės bei šias aplinkybes atitinkantys nusikalstamų veikų sudėčių požymiai. Tas aprašymas atitinka BK normų, pagal kurias veikos buvo kvalifikuotos ikiteisminiame tyrime, t. y. BK 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 2 dalies (du nusikaltimai), 300 straipsnio 1 dalies, o I. V. dar ir 222 straipsnio 1 dalies dispozicijas. Kaltinamajame akte iš tiesų padaryta apsirikimo klaida nurodant dokumentų pateikimo NMA, siekiant gauti SAPARD paramą, laikotarpio intervalą (nuo 2002 m. vasario 5 d. iki 2002 m. (turėtų būti 2003 m.) rugpjūčio 30 d.). Atkreiptinas kasatorių dėmesys, kad šis netikslumas niekaip nesuvaržė kaltinamųjų teisės gintis nuo pareikšto kaltinimo (bylą nagrinėjant teisme įrodymų tyrimo pradžioje perskaičius kaltinamąjį aktą kaltinamasis J. B. pareiškė kaltu neprisipažįstantis, o jam pareikštą kaltinimą įvardijo kaip absurdišką; I. V. nurodė, kad ji kalta neprisipažįsta, kuo kaltinama suprantanti. J. B. nurodytas kaltinimo emocinis vertinimas nereiškia, kad jis nesuprato kuo kaltinamas). Kaltinamojo akto turinys patvirtina, kad jame nurodyti suklastoti dokumentai, nuo 2002 m. balandžio 4 d. iki 2003 m. rugpjūčio 30 d., tad apsirikimo klaidos padarymas kaltinamajame akte dėl šių dokumentų pateikimo NMA laikotarpio nevertintinas kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, suvaržęs teisę į gynybą. Be to tik teismas patikrinęs ir įvertinęs byloje surinktus duomenis nustato faktines bylos aplinkybes ir sprendžia dėl kaltinamųjų nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo. Minėta apsirikimo klaida pakartota ir žemesnės instancijos teismų sprendimuose, todėl teisėjų kolegija savo nutartyje šią klaidą ištaiso, nurodydama tikslią datą.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Apeliacinės instancijos teismo teisėjo V. Vitunsko nusišalinimas buvo pagrįstai, vadovaujantis BPK 58 straipsnio, 59 straipsnio 4 dalies nuostatomis, nepatvirtintas, nes sprendimas, kurio pagrindu teisėjas norėjo nusišalinti, buvo priimtas kitoje byloje, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs (kasacinės nutartys Nr. 2K-25/2008, 2K-738/2005 ir kt.), kad tas pats teisėjas gali nagrinėti skirtingas to paties asmens bylas, jeigu nėra BPK 58 straipsnyje numatytų nušalinimo pagrindų.

Ta aplinkybė, kad teisėjo A. Paštuolio sutuoktinė, vykdydama savo darbo funkcijas, išplatino tam tikras žinias, neduoda jokio teisinio pagrindo BPK 58 straipsnio prasme spręsti apie minėto teisėjo šališkumą.

Taip pat nėra pagrindas spręsti apie galimą teisėjų šališkumą objektyviąja ar subjektyviąja prasme. Subjektyvus teismo nešališkumas suprantamas kaip asmeninis nešališkumas, t. y. teisėjų išankstinės nuomonės ar nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu neturėjimas. Objektyvus nešališkumas užtikrinamas teismui pateikiant pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokias realias abejones dėl nešališkumo (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; kasacinės bylos Nr. 2K-287/2003, 2K-738/2004, 2K-202/2005, 2K-7-645/2005, 2K-340/2008, 2K-198/2009, 2K-230/2009, 2K-243/2009). Įrodymų vertinimas ne pagal kaltinamųjų/nuteistųjų lūkesčius negali būti vertinamas kaip teismo šališkumas.

J. B. kasaciniame skunde deklaratyviai teigia apie jo gynėjos advokatės nedalyvavimą baigiamajame teismo posėdyje, taip neva suvaržant jo teisę į gynybą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu keliuose posėdžiuose J. B. turėjo du gynėjus: I. Jurgelevičienę ir D. Svirinavičių; gynėja advokatė I. Jurgelevičienė nedalyvavo ne tik baigiamajame teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, bet ir keliuose prieš jį buvusiuose teismo posėdžiuose pirmosios instancijos teisme, tačiau tuose teismo posėdžiuose dalyvavo nuteistojo J. B. gynėjas D. Svirinavičius. Pagal BPK 47 straipsnio 3 dalį vienas asmuo gali turėti kelis gynėjus. Tais atvejais, kai įtariamasis ar kaltinamasis turi kelis gynėjus ir bent vienas iš jų atvyksta dalyvauti procese, procesas gali vykti. J. B. proceso metu savo gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kompetencija nesuabejojo ir neprašė atidėti bylos nagrinėjimo.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjant šią bylą nepadaryta.

Kasatorius J. B. Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu nuteistas už visas veikas, padarytas iki 2007 m. sausio 9 d. nuosprendžio priėmimo, tad apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą, nes bausmes turėjo subendrinti, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, numatančia, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, tačiau šis teismas privalėjo subendrinti nuosprendžiais paskirtas bausmes (laisvės apribojimą ir baudą) ir įskaityti išieškotą baudos dalį.

Teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį į tai, kad jų skunduose yra daug argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas; tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Kasatorių teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nuosprendžius pakeisti.

Nuteistųjų J. B. ir I. V. veikas iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 2 dalies (dėl pasikėsinimo neteisėtai pasisavinti SAPARD paramos lėšas) perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį, 207 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 nuo 2003 m. gegužės 1 d. galiojusi redakcija) 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, baudžiamąjį procesą nutraukti, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Nuteistajai I. V. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl pasikėsinimo neteisėtai pasisavinti grąžintiną pridėtinės vertės mokestį), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtą aštuonių mėnesių laisvės apribojimą, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtą 20 MGL (2500 Lt) dydžio baudą, vadovaujantis BK 63 straipsniu, 65 straipsnio 2 dalimi, subendrinti ir nustatyti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą aštuoniems mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., bei 20 MGL (2500 Lt) baudą.

Nuteistajam J. B. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl pasikėsinimo neteisėtai pasisavinti grąžintiną pridėtinės vertės mokestį) paskirtą vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, subendrinti su Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 9 d. nuosprendžiu paskirta 30 MGL (3750 Lt) dydžio bauda, galutinę subendrintą bausmę nustatant laisvės apribojimą vieneriems metams, įpareigojant J. B. būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., ir 30 MGL (3750 Lt) dydžio baudą. Į paskirtą baudą įskaityti išieškotą 3116,16 Lt baudos dalį.

Kitas Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Viktoras Aidukas

Vytautas Masiokas