Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-287/2011

Teisminio proceso Nr. 2-11-3-00528-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4.1; 11.9.5 (S)

2011 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Visagino transporto centras“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo B. Š. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei,,Visagino transporto centras“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė pripažinti neteisėtu darbo sutarties nutraukimą, skubos tvarka grąžinti jį į darbą bendrovėje ir priteisti iš atsakovo vieno vidutinio darbo užmokesčio išmoką Lietuvos Respublikos darbo kodekso 29⁹ straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2010 m. kovo 23 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, skaičiuojant už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną po 61,05 Lt.

Ieškovas nurodė, kad nuo 1998 m. dirbo valstybės įmonėje Ignalinos atominėje elektrinėje, nuo kurios vėliau buvo atskirta valstybės įmonė,,Visagino transporto centras“, siurblių mašinistu; 2009 m. lapkričio 16 d. buvo įspėtas dėl darbo sutarties nutraukimo, 2010 m. kovo 23 d. atleistas iš darbo DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu. Ieškovas teigė, kad darbdavys, atleisdamas jį iš darbo, pažeidė atleidimą reglamentuojančius įstatymus, nes po įspėjimo gavimo joks kitas darbas jam nebuvo pasiūlytas, ir ieškovas buvo atleistas vėliau, nei baigėsi įspėjimo terminas, dėl ko darbo sutartis laikytina nutraukta pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką; taip pat jis buvo profesinės sąjungos narys, o kolektyvinėje sutartyje nustatyta, kad atleidimo atveju turi būti gautas leidimas; be to, darbdavys neatsižvelgė į jo turėtą pirmumo teisę būti paliktam dirbti, nes jis augina vaiką iki 16 metų amžiaus.

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė

Visagino miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo atsakovui 1052,70 Lt atstovavimo išlaidų ir 7,76 Lt pašto išlaidų valstybei.

Teismas konstatavo, kad byloje keliamas klausimas dėl darbo santykių nutraukimą reglamentuojančių normų taikymo ir darbdavio pareigų, vykdant atleidimo procedūrą, laikymosi.

Teismas nustatė, kad VĮ Ignalinos atominė elektrinė nuo 2003 m. iki 2010 m. buvo pagrindinis atsakovo teikiamų keleivių pervežimo paslaugų užsakovas; 2009 m. gegužės 5 d. VĮ Ignalinos atominė elektrinė rašte Nr. 10s-2108(14.6) nurodė, kad 2009 m. pabaigoje nutraukus VĮ IAE eksploataciją, finansinių išteklių darbuotojams pervežti nebebus skirta ir 2010 m. įsipareigojimų dėl darbuotojų vežimo į darbą ir iš darbo neprisiims; nauja sutartis su VĮ IAE dėl autotransporto avarinės parengties, ypatingų situacijų ir keleivių pervežimo paslaugų teikimo, sumažinus paslaugų apimtis, buvo pasirašyta 2009 m. lapkričio 17 d. ir galiojo iki 2010 m. birželio 30 d.; atsakovo generalinis direktorius, valdyba 2009 m. lapkričio 12 d. patvirtino naują bendrovės valdymo struktūrą ir darbuotojų pareigybių sąrašą, kuriuo panaikino ir vieną iš buvusių dviejų siurblio mašinisto pareigybių.

Teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo ekonominių priežasčių darbuotojų skaičiui mažinti, jos pagrįstos objektyviomis aplinkybėmis; nurodė, kad, inicijuodamas darbo sutarties nutraukimą dėl struktūrinių pertvarkymų, atsakovas turėjo siūlyti ieškovui kitą darbo vietą; atsakovas dokumentais patvirtino, kad nurodytu laikotarpiu jokie nauji darbuotojai nebuvo priimami į darbą, darbuotojų skaičius buvo tik mažinamas. Teismas, vertindamas ieškovo motyvą dėl pirmumo teisės būti paliktam dirbti, nes turi vaiką iki 16 m. amžiaus, nurodė, kad DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata taikoma darbuotojams, kurie vieni augina vaikus iki 16 m. amžiaus, o ieškovo vaikas auga su abiem tėvais. Teismas pripažino nepagrįstu ieškovo motyvą, kad jis buvo atleistas penkiomis dienomis vėliau, nei nurodyta įspėjime apie atleidimą iš darbo; pažymėjo, kad atsakovas ieškovo nedarbingumo pažymėjimo kopija patvirtino, jog ieškovas nuo 2010 m. vasario 4 d. iki 2010 m. vasario 9 d. sirgo, todėl atsakovas pagal DK 130 straipsnio 4 d. pratęsė įspėjimo terminą. Teismas pripažino nepagrįstu ieškovo motyvą dėl jo atleidimo iš darbo, prieštaraujančio kolektyvinės sutarties nuostatoms; nurodė, kad kyla abejonių, ar ieškovo pateiktos Darbuotojų vidaus darbo tvarkos taisyklės, kurių 19 punkte nustatytas draudimas atleisti darbuotojus – profesinės sąjungos narius – DK 129 straipsnio pagrindu, tai išeina už kolektyvinės sutarties ribų, buvo pavirtintos ir paskelbtos bendrovės vadovo įsakymu ir galioja.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 9 d. sprendimu panaikino Visagino miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies: pripažino šalių sudarytos darbo sutarties 2010 m. kovo 23 d. nutraukimą pagal DK 129 straipsnio 2 dalį neteisėtu, nustatė, kad darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (2011 m. vasario 9 d.); priteisė ieškovui iš atsakovo 19 719,15 Lt, neatskaičius su darbo teisiniais santykiais susijusių privalomų mokesčių (įmokų), vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. kovo 24 d. iki 2011 m. vasario 9 d. (įskaitytinai); priteisė valstybei iš atsakovo 591,57 Lt žyminio mokesčio ir 13,56 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškovas iš darbo buvo atleistas nepažeidus atleidimo iš darbo procedūrų, netinkamai taikė DK 134, 135 straipsnius.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai byloje nesivadovavo Darbuotojų vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, nes jos nurodytos kolektyvinės sutarties 13 straipsnyje; byloje nepateikti įrodymai, kad kolektyvinės sutarties 13 straipsnyje nurodytos kitos taisyklės, kad jos nepasirašytos tų pačių atstovų ir tą pačią dieną, kaip ir kolektyvinė sutartis; atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą neginčija aplinkybės, kad Darbuotojų vidaus darbo tvarkos taisyklės yra sudėtinė 2009 m. gegužės 28 d. pasirašytos kolektyvinės sutarties dalis. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Darbuotojų vidaus darbo tvarkos taisyklių 19 punkte nustatyta tokio pat pobūdžio garantija, kokia nustatyta DK 134 straipsnio 4 dalyje: su profsąjungos nariais negali būti nutraukiama darbo sutartis darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojų kaltės (DK 129 straipsnis), be išankstinio profsąjungos sutikimo (DK 134 straipsnis); ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas – DK 129 straipsnis, todėl buvo būtinas profesinės sąjungos sutikimas, jį atleidžiant iš darbo (DK 134 straipsnio 4 dalis, kolektyvinės sutarties priedo – Darbuotojų vidaus darbo tvarkos taisyklių – 19 punktas); toks sutikimas dėl ieškovo atleidimo nebuvo duotas, atsakovas nesikreipė į profesinę sąjungą dėl jo gavimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu darytina išvada, jog ieškovas buvo informavęs atsakovą apie tai, kad jis yra profesinės sąjungos narys, ir atsakovui tai buvo žinoma: atsakovas, mokėdamas ieškovui darbo užmokestį, iš ieškovo darbo užmokesčio išskaičiuodavo mokestį profsąjungai, atsakovas be ieškovo nurodymo tokios išskaitos negalėjo daryti.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas atleido ieškovą iš darbo pažeidus įstatymų nustatytą tvarką, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas ginti ieškovo teises DK 29⁷ straipsnio 3 ar 4 dalyse nustatytu būdu; byloje nustatyta, kad ieškovo darbovietėje buvo atlikti realūs struktūriniai pertvarkymai, kurie padaryti dėl ekonominių priežasčių ir kurie kvalifikuotini kaip DK 29⁷ straipsnio 4 dalyje nurodyta šios teisės normos taikymo sąlyga – ekonominės, organizacinės priežastys, dėl kurių darbuotojas negali būti grąžinamas į pirmesnį darbą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 8 d. nutartimi ištaisė rašymo apsirikimą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 9 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje ir iš naujo išdėstė teismo sprendimo rezoliucinę dalį, vietoj ieškovui iš atsakovo priteisto 19 719,15 Lt, neatskaičius su darbo teisiniais santykiais susijusių privalomų mokesčių (įmokų), vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. kovo 24 d. iki 2011 m. vasario 9 d. (įskaitytinai) nurodė 13 797,30 Lt, vietoj valstybei iš atsakovo priteisto 591,57 Lt žyminio mokesčio – 413,92 Lt.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 8 punktą tais atvejais, kai teisės aktais ar kolektyvine ar darbo sutartimis garantuojamas vidutinis darbo užmokestis (jo dalis) ar kelių vidutinių darbo užmokesčių suma nenurodant konkrečios datos (išeitinė išmoka ir kita), vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas taip: darbuotojo vidutinis vienos darbo dienos užmokestis dauginamas iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus; todėl vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. kovo 24 d. iki 2011 m. vasario 9 d. yra 13 797,30 Lt (61,05 x 226 darbo dienos).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 9 d. sprendimą ir palikti galioti Visagino miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Dėl konstitucinio asociacijų laisvės principo pažeidimo. Asociacijų laisvės principas apibrėžtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnyje ir DK 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Pozityvusis šio principo aspektas reiškia kiekvieno asmens laisvę laisvai kurti asociacijas, stoti, jungtis į jas ir joms priklausyti. Negatyvusis aspektas suprantamas kaip asmens laivė nepriklausyti profesinei sąjungai nepatiriant dėl to neigiamų padarinių.

Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys negali atleisti iš darbo savo iniciatyva ir valia darbuotojo – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamo organo nario – negavęs tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo. Tokia nuostata yra ir DK 134 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. sausio 14 d. nutarime pažymėjo, kad Profesinių sąjungų įstatyme nustatytos papildomos garantijos profesinių sąjungų atstovams dera su Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 135,,Dėl darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų galimybių įmonėje“ reikalavimais ginti darbuotojų atstovus nuo pavojų, kurių gali kilti dėl jų veiklos profesinėje sąjungoje. Šios garantijos tokiems profesinės sąjungos nariams nustatytos todėl, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų kaip nors diskriminuojami, t. y. kad su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose. Konstitucinis Teismas pripažino, kad papildomų garantijų profesinių sąjungų renkamo organo nariams nustatymas jų atleidimo iš darbo atveju neprieštarauja Konstitucijos 50 straipsniui.

Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas DK 134 straipsnio 4 dalį, nustatė, kad kolektyvinėje sutartyje galima garantiją dėl išankstinio profesinės sąjungos sutikimo nustatyti ir kitiems darbuotojams. Tokia teismo pozicija prieštarauja nurodytai Konstitucinio Teismo doktrinai ir pažeidžia konstitucinius ir DK 2 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktuose apibrėžtus asociacijų laisvės ir darbo teisės subjektų lygybės principus. Tokiais atvejais, kai lokaliniai teisės aktai (kolektyvinė sutartis) nustato reikalavimą gauti sutikimą atleidžiant iš darbo profesinės sąjungos narį tik dėl jo priklausomybės profesinei sąjungai, o ne dėl aktyvios veiklos profesinėje sąjungoje, profesinių sąjungų nariai patenka į daug palankesnę padėtį nei darbuotojai, nepriklausantys profesinei sąjungai.

2. Dėl DK 35 straipsnio netinkamo taikymo. DK 35 straipsnyje nustatyta, kad, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles, veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. kovo 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2003, išaiškino, kad nesąžiningu darbuotojo elgesį galima laikyti tada, kai jis nepraneša aplinkybių, kurios reikšmingos jo atleidimui. Nagrinėjamoje byloje nei profesinė sąjunga, nei ieškovas apie ieškovo narystę profesinėje sąjungoje iki ieškovo atleidimo iš darbo dienos nepranešė atsakovui. Atsakovas 2009 m. rugsėjo 8 d. surengė konsultacijas su profesinės sąjungos atstovais, tačiau jų metu profesinės sąjungos atstovai neinformavo atsakovo, kad ieškovas yra profesinės sąjungos narys.

3. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimą, netinkamo taikymo. Pagal Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 8 punktą tais atvejais, kai teisės aktais ar kolektyvine ar darbo sutartimis garantuojamas vidutinis darbo užmokestis (jo dalis) ar kelių vidutinių darbo užmokesčių suma nenurodant konkrečios datos (išeitinė išmoka ir kita), vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas taip: darbuotojo vidutinis vienos darbo dienos užmokestis dauginamas iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus; todėl vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. kovo 24 d. iki 2011 m. vasario 9 d. yra 13 797,30 Lt (61,05 Lt x 226 darbo dienos), o ne 19 719,15 Lt (61,05 Lt x 323 darbo dienos).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija nutartimi nepriėmė ieškovo atsiliepimo į kasacinį skundą ir grąžino jį ieškovui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl asociacijų laisvės principo pažeidimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tapačioje faktinėmis aplinkybėmis nagrinėjamu teisės aiškinimo klausimu civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tas pats atsakovas, yra pasisakęs, kad asociacijų laisvė – konstitucinė teisė, kurios turinį sudaro teisė steigti, įstoti į asociacijas, dalyvauti jų veikloje, arba jose nebūti ar iš jų išstoti. Asmens laisva valia – pamatinis narystės asociacijose pagrindas, todėl kiekvienas savanoriškai sprendžia, būti asociacijų nariu ar ne (Konstitucijos 35 straipsnis). Teisė įstoti į asociaciją negali būti supriešinama su teise nestoti, nes tai vieno ir to paties konstitucinio principo – asociacijų laisvės – skirtingi aspektai. Šio principo turi būti laikomasi teisės aktuose, reglamentuojant visų rūšių susivienijimų steigimą bei veiklą, narystę juose, santykius, nepriklausomai nuo to, kokių teisėtų tikslų šie susivienijimai siektų. Akivaizdu, kad Konstitucijos 35 straipsnis užtikrina ir darbuotojų bei darbdavių konstitucinę teisę jungtis į organizacijas, taip pat ir į profesines sąjungas. Kartu šis straipsnis įpareigoja užtikrinti darbuotojų pasirinkimo laisvę stoti arba nestoti į profesinę sąjungą, kurią profesinę sąjungą pasirinkti, nepatiriant dėl to jokio asmeninio ar profesinio nuostolio (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas). Šie du asociacijų laisvės principo aspektai (jungtis į asociacijas ar nesijungti) vienodai reikšmingi sprendžiant galimų šio principo pažeidimų klausimus. DK 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas asociacijų laisvės principas – tarpšakinis darbo teisės principas, kurio turinio skirtumą nuo bendrojo konstitucinio asociacijų laisvės principo lemia jo taikymo sritis – darbo santykiai. Įgyvendindami šį principą, darbuotojai ir darbdaviai gali veikti kaip socialiniai partneriai, kaip norminės sutartinės teisėkūros subjektai, pavyzdžiui, sudaryti kolektyvines sutartis ir kt. Tai – pozityvusis asociacijos laisvės principo aspektas. Tam, kad būtų išsaugota darbuotojų teisė sudaryti kolektyvinius susitarimus, jeigu jie nesijungs į profesines sąjungas, ši teisė užtikrinama sudarant darbo tarybas (DK 21 straipsnis). Taip užtikrinamas negatyvusis asociacijos laisvės principo aspektas, įgyvendinant teisę sudaryti kolektyvinius susitarimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. UAB „Visagino transporto centras“, bylos Nr. 3K-3-212/2011). Kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad papildoma garantija dėl narystės profesinėje sąjungoje gali būti kvalifikuojama kaip diskriminacinė, jeigu pažeidžia kitų darbuotojų – ne profesinės sąjungos narių – teises, nustatytas įstatymuose ir kituose teisės aktuose, tačiau atsižvelgiant į asociacijų laisvės principo, kaip vieno iš pamatinių darbuotojų teisių garanto, esmę, darbdavys neturi teisės remtis šio principo pažeidimu, gindamasis nuo darbuotojo ieškinio dėl neteisėto atleidimo iš darbo, nes jis, bet ne darbdavys yra šio principo pagrindu įgytų ir pažeistų teisių turėtojas (darbdavys yra netinkamas subjektas). Nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės taikytinos ir šioje pagal ratio decidendi tapačioje civilinėje byloje. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasatoriaus argumentus dėl asociacijų laisvės principo negatyviuoju aspektu pažeidimo.

Dėl Darbo kodekso 35 straipsnio taikymo

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 35 straipsnyje nustatyta, kad, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise (straipsnio 1 dalis).

Remdamasis šia teisės norma kasatorius teigia, kad neprivalėjo taikyti ieškovui jokių papildomų garantijų, nes nei profesinė sąjunga, nei ieškovas apie savo narystę profesinėje sąjungoje atsakovui iki ieškovo atleidimo iš darbo dienos nepranešė, apie šią aplinkybę atsakovas sužinojo tik iš ieškovo ieškinio.

Su tokia kasatoriaus pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje pateikta įrodymų, kurių pagrindu darytina išvada, kad ieškovas buvo informavęs atsakovą apie tai, kad jis yra profesinės sąjungos narys ir atsakovui apie tai buvo žinoma. Atsakovas, mokėdamas ieškovui darbo užmokestį, iš ieškovo darbo užmokesčio išskaičiuodavo mokestį profsąjungai (b. l. 5). Atsakovas be ieškovo nurodymo tokios išskaitos daryti negalėjo. Ši apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė kasacinio skundo argumentais nepaneigta.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija taip pat nepasisako dėl teisinių kasacinio skundo argumentų, susijusių su materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimą, netinkamu taikymu. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartimi, t. y. jau po to, kai kasatorius Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė kasacinį skundą (2011 m. kovo 7 d.), buvo patenkintas kasatoriaus prašymas ištaisyti aiškią aritmetinę klaidą ir nurodyti teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, kad ieškovui B. Š. iš UAB „Visagino transporto centras“ priteistas 13 797,30 Lt (neatskaičius su darbo teisiniais santykiais susijusių privalomų mokesčių (įmokų) vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. kovo 24 d. iki 2011 m. vasario 9 d. (įskaitytinai). Apeliacinės instancijos teismui ištaisius klaidą teismo sprendime, išnyko ir kasacijos dalykas dėl šios dalies.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme

Kasacinis teismas turėjo 31,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2011 m. birželio 17 d. pažyma. Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šios išlaidos valstybei priteistinos iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Visagino transporto centras“ (j. a. k. 110088380) 31,65 Lt (trisdešimt vieną litą 65 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Virgilijus Grabinskas

Vincas Verseckas