T. R. pagal BK 260 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-479-222/2015

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00610-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija:

1.1.8(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš T. R. konfiskuota 237,50 Eur valstybės naudai.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutartis, kuria nuteistojo T. R. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

T. R. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, nuo nenustatyto laiko iki 2012 m. rugpjūčio 7 d. 18.30 val. disponavo labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu, t. y. laikė 91,214 g metadono, 70,60 g kanapių dervos, 0,348 g kanapių ir jų dalių, 1,645 g metamfetamino, 1,132 g MDMA, 4,088 g mCPP, 0,544 g pCPP ir 0,015 g PDPV name ir namo kieme Vilniuje, (duomenys neskelbtini); 2012 m. gegužės mėnesį (nenustatytą dieną), dalį psichotropinės medžiagos – ne mažiau kaip 0,054 g metamfetamino, prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), Vilniuje, (duomenys neskelbtini), į skolą po 14 Lt (4,05 Eur) už gramą pardavė D. A. dėl jo tyrimas atskirtas); 2012 m. rugpjūčio 7 d., apie 15.00 val., dalį psichotropinės medžiagos – ne mažiau kaip 1,214 g metamfetamino, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), už 120 Lt (34,75 Eur) pardavė R. K. (dėl jo tyrimas atskirtas); dalį – ne mažiau kaip 0,029 g narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių, 2,939 g narkotinės medžiagos metadono, 70,60 g narkotinės medžiagos kanapių dervos, laikė minėtame name, o likusią dalį – 0,319 g narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių, 88,275 g narkotinės medžiagos metadono, 0,377 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, 1,132 g psichotropinės medžiagos MDMA, 4,088 g psichotropinės medžiagos mCPP, 0,544 g psichotropinės medžiagos pCPP ir 0,015 g psichotropinės medžiagos PDPV, laikė savo namo kieme iki 2012 m. rugpjūčio 7 d. 18.30 val., kai kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė šias narkotines ir psichotropines medžiagas.

Kasaciniu skundu nuteistasis T. R. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Kasaciniame skunde išdėstomos bausmės paskirties nuostatos (BK 41 straipsnis), pažymima apie tai, kad tarp nusikalstamos veikos ir už ją paskirtos bausmės turi būti pusiausvyra, proporcingumas. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas nors ir konstatavo, jog bylos aplinkybės laikytinos išimtinėmis, bet paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri aiškiai prieštarauja teisingumo principui, be to, nusprendęs neskirti švelnesnės bausmės rūšies, nei numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistojo manymu, atsižvelgus į jo asmenines savybes, šeimines ir kitas bylos aplinkybes, yra pagrindas skirti jam švelnesnę bausmę, nei numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje. Nuteistasis teigia, kad nuo sulaikymo momento visiškai pripažino kaltę ir nuoširdžiai padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams atskleisti nusikaltimą, padarė išvadas ateityje nenusikalsti ir po 2012 m., kai padarė nusikaltimą, už kurį nuteistas, daugiau teisės pažeidimų nepadarė, įkūrė įmonę, pakeitė gyvenimo būdą, rūpinasi ir vienintelis išlaiko savo šeimą. Kasatoriaus manymu, šios aplinkybės yra išimtinės, rodo teigiamus pokyčius jo gyvenime ir suteikia pagrindą neskirti su laisvės atėmimu susijusios bausmės. Be to, kasatorius pažymi, kad, nors praeityje jis buvo teistas, dabar suprato, kad yra atsakingas už savo vaikus, iš kurių vienas nepilnametis, nes su vaikų motina, šiuo metu gyvenančia užsienyje, 2014 m. gegužės 22 d. patvirtintas susitarimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo kartu su juo, jis jais rūpinasi: dukra pateikė prašymą studijuoti užsienyje, dalį mokamų studijų sumos jis sumokėjo, nepilnametis sūnus lanko mokyklą. Be to, kasatorius teigia, kad rūpinasi kartu su juo gyvenančiu neįgaliu tėvu, kuriam dėl sudėtingos sveikatos būklės reikalinga nuolatinė priežiūra. Pasak kasatoriaus, šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės, o kitos rūšies bausmė būtų veiksminga, nes jis per pakankamai ilgą bylos procesą dėjo visas pastangas pasikeisti, tačiau dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės šios pastangos ir siekis gyventi dorai, taip pat verslas žlugtų, jo vaikai ir tėvas atsidurtų beviltiškoje padėtyje, būtų pažeisti šeimos santykiai.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Jūratė Radišauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo kasacinį skundą patenkinti ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį, nesusijusią laisvės atėmimu.

Prokurorės manymu, atsižvelgus į tai, kad T. R. prisipažino dėl nusikaltimo, gailisi ir ikiteisminiam tyrimui padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, šiuo metu dirba, jo nepilnamečio vaiko, kurio motina gyvena užsienyje, gyvenamoji vieta nustatyta kartu su juo, be to, nuteistasis jaučia pareigą sudaryti galimybę dukrai studijuoti, rūpinasi kartu gyvenančiu neįgaliu tėvu, kuriuo daugiau nėra kam rūpintis, o nuo 2012 m. po nusikalstamos veikos padarymo T. R. buvo laisvėje ir nepažeidė baudžiamojo įstatymo. Dėl to šiuo konkrečiu atveju T. R. išvykimas į pataisos namus atlikti penkerių metų laisvės atėmimo bausmę po ilgesnio nei trejų metų buvimo laisvėje laikotarpio, kurio metu nuteistasis pakeitė gyvenimo būdą ir vertybes, nebepasieks bausmės tikslų, numatytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, taip pat neigiamai paveiks nuo T. R. priklausančių žmonių – neįgalaus tėvo, vaikų, gyvenimus. Nors pirmosios instancijos teismas T. R. pagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurių taikymo apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose nekvestionavo, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad T. R. paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė yra susijusi su netinkamu BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies taikymu, todėl turėtų būti sušvelninta.

Nuteistojo T. R. kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Dėl bausmės

T. R. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Šio straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų. Nuteistajam T. R., pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta laisvės atėmimo penkeriems metams bausmė, t. y. švelnesnė bausmė, nei numatyta įstatyme už jo padarytą nusikaltimą. Kasatorius, prašydamas pakeisti teismų sprendimus ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, skunde nenurodo, kurios baudžiamojo įstatymo normos (BK straipsnio) pagrindu jam turėtų būti paskirta švelnesnė bausmės rūšis ar kitaip sušvelninta paskirtoji bausmė, taip pat nenurodo, kokią konkrečiai baudžiamojo įstatymo normą teismai pritaikė netinkamai. Kasatorius tik remiasi BK 41 straipsniu, kuriame įtvirtinta bausmės paskirtis, ir prašymą grindžia argumentais, susijusiais su faktinių aplinkybių vertinimu taip, kaip to pats norėtų, kartu nesutikdamas su teismų atliktu tų pačių aplinkybių vertinimu sprendžiant bausmės klausimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis), tačiau tokių teisės taikymo klaidų nagrinėjamoje byloje teismai nepadarė, to, kaip minėta, skunde nepagrindžia ir pats kasatorius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Taigi, bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, skiriamos teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui, paskirties įgyvendinimas nėra ir negali būti siejamas vien su kaltininko interesais (būtent tuo argumentuojamas nuteistojo prašymas), juo labiau suteikiant jiems prioritetą. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, T. R. apeliacinis skundas dėl bausmės sušvelninimo, kuris buvo grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir kasacinis skundas, yra išsamiai išnagrinėtas. Teisėjų kolegija, nekartodama apeliacinės instancijos teismo išvadų, atkreipia dėmesį į tai, kad šis teismas dar kartą detaliai išanalizavo ir įvertino visas bausmės paskyrimui reikšmingas bylos aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis), iš jų ir tas, kurias, pasak nuteistojo, netinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas bei kurias jis nurodo ir kasaciniame skunde, t. y. dėl šeiminės padėties, deklaruojamo pasiryžimo daugiau nenusikalsti, rūpintis vaikais, tėvu ir pan. Spręsdamas, ar T. R., padariusiam tyčinį labai sunkų nusikaltimą, be to, anksčiau teistam už įvairius nusikaltimus, iš jų – ir už neteisėtą disponavimą narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis bei vėl nusikaltusiam nepasibaigus lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos laikui, yra sąlygos ir pagrindai, taikant BK 62 straipsnį ar BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti dar švelnesnę bausmę (nei nusprendė pirmosios instancijos teismas), apeliacinės instancijos teismas nutartyje padarė argumentuotas išvadas dėl to, kad pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės dar labiau švelninti nėra pagrindo. Bausmės klausimu teismo nutartyje padarytos išvados paremtos teisingu BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, aiškinimu. Tai, kad kasatoriui T. R. paskirta bausmė nėra per griežta, o adekvati jo padaryto nusikaltimo pavojingumui, kaltei, asmenybei ir kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms bei atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą paskirtį ir BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, daryti kitokias išvadas, nei padarytos išsamiai motyvuotuose teismų sprendimuose, nėra jokio teisinio pagrindo.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apskųsti teismų nuosprendis ir nutartis yra teisėti, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų jie paliktini nepakeisti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo T. R. kasacinį skundą.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Aldona Rakauskienė

Dalia Bajerčiūtė