Baudžiamoji byla Nr. 2K-537-303/2015
Teisminio proceso Nr.: 1-82-1-00580-2013-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.3;
2.1.7.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Audronės Kartanienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. gynėjos advokatės Silvos Balčiūnienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: V. P. nusikalstama veika iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 130 straipsnio perkvalifikuota į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, jam paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams. V. P. į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2013 m. liepos 24 d. ir stacionarinio tyrimo metu išbūtas laikas Utenos ekspertiniame skyriuje nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
V. P. nuteistas už tai, kad 2013 m. liepos 19 d., nuo 21.00 val. iki 21.30 val., V. N. priklausančios sodybos, esančios Raseinių rajone, Ariogalos seniūnijoje, (duomenys neskelbtini), kieme, pasikėsino nužudyti savo šeimos narį – sutuoktinę E. P., t. y.
tyčia panaudodamas fizinį smurtą – apglėbęs E. P. iš nugaros ir viena ranka laikydamas ją, kitoje rankoje turėtu peiliu kelis kartus kėsinosi perpjauti kaklą, po to E. P. parvertė ant žemės, atsisėdo ant jos ir laikydamas jos ranką, peiliu mažiausiai tris kartus dūrė jai į kaklą, po to atsistojęs pasiėmė pusplytę ir keturis kartus metė į nukentėjusiąją, taikydamas į galvą ir ne mažiau kaip vieną kartą pataikė į galvą, be to, sudavė ne mažiau kaip keturiolika smūgių nukentėjusiajai ir taip padarė jai odos nubrozdinimus veide, dešinėje plaštakoje, apie aštuonias muštines žaizdas galvoje, ne mažiau kaip tris durtines pjautines žaizdas kakle, vieną muštinę žaizdą kairės alkūnės sąnaryje, kraujosruvą kairės ausies būgnelyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei galvos smegenų sukrėtimą ir kaukolės pamato kaulų lūžimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais tyčiniais veiksmais V. P. pasikėsino nužudyti E. P., tačiau nuskalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes manydamas, kad nukentėjusioji mirė, nutraukė neteisėtus veiksmus ir pasišalino.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nusikaltimą V. P. padarė tiesiogine tyčia, taip pat padarė išvadą, kad iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, jog kaltinamasis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo fiziologinio afekto būsenos, kuriai kilti įtakos turėjo įtempti santykiai su žmona bei kiti su tuo susiję veiksniai, todėl V. P. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 130 straipsnį, kaip pasikėsinimą nužudyti labai susijaudinus.
Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nenustatytos visos sąlygos, būtinos padarytos veikos kvalifikavimui pagal BK 130 straipsnį. Nukentėjusioji E. P. jokių priešingų teisei veiksmų prieš nuteistąjį neatliko, tik garsiai išreiškė savo nuomonę dėl jų abiejų tarpusavio santykių atšalimo. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji kėsinosi į nuteistojo gyvybę, sveikatą, sudavė smūgius ir pan. Esant šioms aplinkybėms teismas konstatavo, kad V. P. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto būsenos, o tik jautė paprastą emocinę įtampą.
Kasaciniu skundu nuteistojo V. P. gynėja advokatė S. Balčiūnienė prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. nuosprendį – V. P. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 130 straipsnį arba į BK 136 straipsnį, taip pat taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas V. P. veiką, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė aiškiai neteisingą išvadą, kad byloje nenustatytos visos sąlygos, būtinos padarytos veikos kvalifikavimui pagal BK 130 straipsnį.
Kasatorė nurodo, kad tai, jog nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis V. P. buvo fiziologinio afekto būsenos, yra nustatyta ekspertų išvadoje, kurios niekas nenuginčijo. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-1I-63/2014 pažymėta, kad psichotraumuojanti situacija susidarė dėl nukentėjusiosios E. P. provokuojančio elgesio bei nuteistojo V. P. individualių psichologinių savybių (neryžtingumas, uždarumas, polinkis gyvenimiškas problemas išgyventi kaip vidinį konfliktą, sunkumai priimant konstruktyvius sprendimus frustruojančiose situacijose). Tai lėmė emocinės įtampos kumuliaciją. V. P. bandymai susidoroti su situacija, rasti iš jos išeitį (bandymai pakalbėti su žmona, skambučiai žmonos (nukentėjusiosios) seseriai) nevedė prie realaus konfliktinės situacijos sprendimo. V. P. išreikšta emocinė įtampa pasireiškė pažemintu nuotaikos fonu bei nerimastingu laukimu. Įvykio dieną, t. y. 2013 m. liepos 19 d. vakare, besitęsiantis nukentėjusiosios E. P. bendravimas su M. S., žmonos kategoriškas atsisakymas pasikalbėti su V. P., lėmė jo tolesnį emocinės įtampos augimą, sustiprino baimės jausmą dėl šeimos ateities. Padidėjo V. P. nerimastingumas, todėl jis jautė, kad nėra išeities iš susidariusios situacijos. V. P. buvo labai emociškai įsitempęs, todėl nukentėjusiosios E. P. atsisakymas pasikalbėti bei jos nepriimtinas elgesys visą dieną nulėmė nuteistojo afektinio protrūkio kilimą, kuris pasireiškė daliniu sąmonės susiaurėjimu ir suvokimo fragmentiškumu, elgesio reguliacijos sutrikimu (savo veiksmų kontrolės ir prognozės sutrikimu). Postafektinė fazė pasireiškė psichine astenija, daliniu įvykio suvokimu bei daline įvykio amnezija. Taigi, pasak kasatorės, nuteistojo V. P. fiziologinio (kumuliacinio) afekto būseną nusikaltimo padarymo metu išprovokavo ne žinia apie sutuoktinės E. P. neištikimybę, kaip neteisingai nurodė ir akcentavo nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas, o keletą dienų užsitęsęs psichotraumuojantis nukentėjusiosios E. P. elgesys. Paskutinis nukentėjusiosios veiksmas – jos atsisakymas pasikalbėti su V. P. ir nepalikimas jam jokios vilties išsaugoti šeimą – vertintinas kaip ta maža detalė, kuri, pasak psichologės A. G., galėjo išprovokuoti fiziologinio afekto protrūkį.
Kasatorės nuomone, paneigti aptariamą ekspertų išvadą ir padaryti naują išvadą reikalingos specialios medicinos mokslų žinios, kurias turi ekspertizės akto išvadą pasirašę ekspertai bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta psichologė A. G. ir kurių neturi teismas. Byloje nebuvo pateiktos viena kitai prieštaraujančios specialistų ar ekspertų išvados, todėl aptariama ekspertizės išvada galėjo būti vertinama tik jos, kaip rašytinio įrodymo, patikimumo prasme. Apeliacinės instancijos teismui abejonių nekėlė ekspertų kompetencija, teismas su ekspertizės akto išvadomis sutiko ir jomis vadovavosi iš dalies. Kasatorė pažymi, kad byloje nenustatytos jokios kitos, ekspertizės akte išdėstytas faktines aplinkybes paneigiančios aplinkybės, taip pat nebuvo pateiktas nė vienas V. P. individualias psichologines savybes paneigiantis įrodymas, t. y. nebuvo įrodinėjama, kad V. P. yra stipraus charakterio, valdinga, ryžtinga, ekstravertiška asmenybė. Taigi, nesant jokių patikimų įrodymų, paneigiančių ekspertės nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo netikėti šia išvada. Kasatorės teigimu, spręsdamas dėl V. P. tyčios turinio ir vertindamas ekspertizės akto išvadas, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK normas ir tai turėjo reikšmės netinkamam nuteistojo veikos kvalifikavimui. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad nusikaltimo padarymo motyvas – V. P. kerštas ir pavydas dėl to, kad E. P. palaiko santykius su kitu vyru, nuteistojo nebemyli ir ateityje ketina su juo išsiskirti. Byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad 2013 m. liepos 19 d., apie 21.00 val., V. P. po darbo laukė savo sutuoktinės ne todėl, kad jai atkeršytų ar ją nužudytų, o tik siekdamas su ja pasikalbėti ir išsiaiškinti.
Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neteisingai įvertino ir V. P. parodymus, duotus pirmosios instancijos teismo posėdyje po to, kai jam buvo atlikta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė. Teismo nuomone, nurodydamas, kad esminių įvykio aplinkybių neprisimena, nes „buvo aptemusi sąmonė“, tačiau gerai prisiminė ir akcentavo nukentėjusiosios netinkamus poelgius su M. S., V. P. siekė priderinti savo parodymus prie teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės išvadų ir taip sušvelninti savo atsakomybę. Toks nuteistojo parodymų vertinimas, pasak kasatorės, aiškiai prieštarauja BPK normoms, reglamentuojančioms įrodinėjimą. Remiantis ekspertizės aktu bei nukentėjusiosios E. P. parodymais darytina išvada, kad nuteistasis esminių įvykio aplinkybių (nukentėjusiosios sužalojimo) galėjo neprisiminti, nes nusikaltimo padarymo metu buvo fiziologinio afekto būsenos. Tačiau iki šios būsenos jį privedusio neteisėto, jį įžeidžiančio nukentėjusiosios elgesio detales (jos bendravimą su kitu vyru, savo nuoskaudas ir t. t.) jis galėjo prisiminti ir prisiminė. Ši aplinkybė nepaneigia ekspertų išvados teisingumo ir negali būti vertinama kaip nuteistojo pastangos priderinti savo parodymus prie ekspertizės išvadų.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje nenustatyti nukentėjusiosios E. P. neteisėti veiksmai, neteisinga ir nepagrįsta, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.27 straipsnio 1 dalies normai, kurioje numatyta, kad sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Šioje situacijoje nukentėjusioji E. P., matydama, kad jos sutuoktinis V. P. skaudžiai išgyvena šeimyninių santykių griūties grėsmę, visaip stengiasi išsaugoti šeimą, pats neatlieka jokių neteisėtų veiksmų (negeria, nesmurtauja), dirba, rūpinasi trimis dukromis, nori gražiai gyventi, tęsė nepagarbų, jį įžeidžiantį ir skaudinantį bei provokuojantį elgesį, t. y. toliau demonstravo susižavėjimą gerokai už save jaunesniu vyru, su juo bendravo, pasakė V. P., kad M. S. myli, kad V. P., paskambindamas jos seseriai, „prisidirbo“, kad nebeturi šansų ir pan. Be to, E. P. buvo neištikima savo sutuoktiniui, o tai pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį yra sutuoktinio kaltės dėl santuokos iširimo prezumpcija. Taigi, pasak kasatorės, teisei priešingi E. P. veiksmai negali būti vertinami kaip teisėti, o minėta apeliacinės instancijos teismo išvada negali būti laikoma teisinga. Priešingai, nukentėjusioji elgėsi ne tik neteisėtai, bet tokiais savo veiksmais skaudžiai įžeidė jai ištikimą ir ją labai mylintį vyrą. Kasatorė pažymi, kad šioje byloje esantys duomenys – nuteistąjį V. P. apibūdinanti medžiaga (neteistas, niekada nesmurtavęs prieš žmoną ir jokį kitą asmenį), pačios nukentėjusiosios E. P. parodymai bei elgesys proceso metu (nereiškė pretenzijų kaltinamajam, nepateikė ieškinio, leido nepilnametei dukrai gyventi kartu su tėvu, kitoms mažametėms dukroms bendrauti su tėvu) – akivaizdžiai parodo, jog nuteistojo elgesys nusikaltimo padarymo metu buvo visiškai netikėtas nukentėjusiajai ir tai tik patvirtina, jog ekspertų išvados yra teisingos. Tačiau šiuos įrodymus teismas įvertino kaip reikšmingus tik nuosprendžio daliai dėl bausmės paskyrimo.
Kasatorė taip pat nesutinka su išvada dėl V. P. tyčios turinio, nurodo, kad, neteisingai vertindami byloje surinktus įrodymus, teismai sprendė, jog nuteistasis ne tik suprato nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, bet ir siekė padarinių – E. P. mirties, t. y. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies normą, kurioje numatyta, kad tuo atveju, jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių BPK pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas (nuteistasis šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl tyčios turinio neskundė), patikrina, ar tai turėjo įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Taigi, V. P. neapskundus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, tačiau jį skundžiant prokurorui dėl esminių BPK pažeidimų, kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę spręsti, kad V. P. nusikalstama veika yra padaryta netiesiogine tyčia, ir tinkamai ją kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį arba pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 130 straipsnį. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas pagrindė teismų praktika, suformuota baudžiamosiose byloje, kuriose ratio decidendi nesutampa su šios bylos nagrinėjimo dalyku, todėl negali būti taikoma paraidžiui.
Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad 2015 m. kovo 19 d. priimtu įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2015 m. kovo 24 d., BK 75 straipsnio 1 dalies nuostata pakeista, nurodant, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Taigi, naujasis baudžiamasis įstatymas palengvina nuteistųjų padėtį – pagal naująjį teisinį reguliavimą bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas ir asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams ir už tyčinius sunkius nusikaltimus – todėl turi grįžtamąją galią. Kasatorė pažymi, kad teismas gali spręsti klausimą dėl aptariamo baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo, juolab kad teismų nustatytos aplinkybės, įvertintos kaip pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, gali būti pagrindas svarstyti apie bausmės tikslų pasiekimą be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-66-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-66-303/2015">2K-66-303/2015</a>). Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. P. neteisingai paskirta bausmė (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 2 punktas). Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į V. P. asmenybę apibūdinančius duomenis, veikos padarymo aplinkybes ir, vadovaudamasis BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatomis, parinko bausmės atlikimo vietą Atvirojoje kolonijoje, kur nustatyti daug mažesni apribojimai atitiktų ne tik pagrindinę bausmės paskirtį – nubaudimą, bet ir pakankamai paveiktų nuteistąjį, kad jis ateityje laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei sudarytų sąlygas jam neprarasti esamų šeiminių, socialinių ryšių su nepilnamete dukra. Byloje nustatyta, kad nuteistasis nusikalto pirmą kartą, anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirba, išlaiko tris nepilnametes dukras, kurių viena gyvena kartu su tėvu, nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo gana ilgas laiko tarpas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo jis padarė naują nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinį teisės pažeidimą ar kad nevykdo teismo jam paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių. Esant tokioms aplinkybėms ir atsižvelgus į išdėstytus argumentus, perkvalifikavus V. P. nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies bei 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 22 straipsnio 1 dalį, 130 straipsnį arba BK 136 straipsnį, kasatorės teigimu, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog V. P. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas, paskiriant baudžiamajame įstatyme numatytas baudžiamojo poveikio priemones bei pareigas.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras D. Čaplikas atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsiliepime pažymima, kad nuteistojo V. P. gynėjos pozicija dėl nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose nėra visiškai nuosekli palyginti su kasaciniame skunde išdėstytu prašymu atidėti paskirtos bausmės vykdymą: nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu gynėja prašė skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu; teismui V. P. pripažinus kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 130 straipsnį ir paskyrus trejų metų laisvės atėmimo bausmę, nei nuteistasis, nei jo gynėja dėl paskirtos bausmės rūšies ar dydžio nuosprendžio neskundė, t. y. su paskirtos bausmės rūšimi ir dydžiu sutiko; apeliacinės instancijos teismui perkvalifikavus V. P. veiką į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir paskyrus trejų metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. tokią pačią kaip ir pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė, kasaciniu skundu gynėja prašo paskirtos bausmės vykdymą atidėti.
Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir padarytus esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus kasatorė iš esmės grindžia teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-H-63/2014 duota išvada, kad V. P. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo fizioginio afekto būsenos ir su tokią išvadą patvirtinančių įrodymų neįvertinimu. Prokuroras nurodo sutinkantis su teismo teiginiu, kad specialisto (eksperto) išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių, kuri turi būti vertinama su kita baudžiamosios bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikšmės, o įrodymai vertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Pagal suformuotą teismų praktiką, kvalifikuojant veiką pagal BK 130 straipsnį, būtina nustatyti aplinkybių visumą: neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį; kaltininko buvimą afekto būsenos; priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio ir staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo. Kaltininko atsakas į neteisėtą ar itin įžeidžiantį poelgį turi sekti iš karto, po tokių nukentėjusiojo veiksmų, o ne praėjus ilgesniam laiko tarpui, kaip yra nustatyta nagrinėjamoje byloje. Atsiliepime nurodoma, kad V. P. įtarus, jog jo žmonai E. P. patinka M. S., o vėliau tokiems įtarimams sustiprėjus, šeimyniniams santykiams kas dieną prastėjant, E. P. ignoruojant V. P. ir 2013 m. liepos 19 d. jai atsisakius su juo pasikalbėti (V. P. parodymai), negalima daryti išvados, kad toks nukentėjusiosios elgesys buvo netikėtas, neteisėtas ir staigiai labai įžeidęs nuteistąjį bei sukėlęs jam didelį susijaudinimą. Prokuroras taip pat nesutinka su skundo argumentais, kad E. P. veiksmai, neteisėti CK 3.27 ir 3.60 straipsnių prasme, galėtų būti įvertinti BK 130 straipsnio prasme kaip sukėlę V. P. didelį susijaudinimą. Prokuroro nuomone, ne trumpą laiką trukęs palankus E. P. požiūris į M. S. ir atsisakymas pasikalbėti su V. P. tikrai negalėjo sukelti šiam išskirtinės afekto būklės, dėl kurios jam iš dalies aptemtų sąmonė ir susilpnėtų savitvarda ir jis iš dalies negalėtų kontroliuoti savo veiksmų. Toks E. P. poelgis buvo traumuojantis, moraliai nepateisinamas, tam tikrą laiką kėlė V. P. emocinę įtampą ir galiausiai sukėlė emocinį protrūkį, pasireiškusį smurtu, tačiau, pasak prokuroro, įvertinus nuteistojo elgesį smurto prieš E. P. metu (pasakyti žodžiai, kad „ne man, tai ir ne kitam“), smurto laiką, intensyvumą, smurto nutraukimo priežastį ir elgesį po smurto panaudojimo, darytina išvada, kad V. P. buvo tam tikros emocinės būsenos, bet neveikė būdamas fiziologinio afekto būsenos. Pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad V. P. elgesys buvo nulemtas pavydo ir keršto.
Atsiliepime nurodoma, kad V. P. tyčia peiliu mažiausiai tris kartus nukentėjusiajai dūrė į kaklą, keturis kartu metė į ją pusplytes, vieną kartą pataikė, iš viso sudavė ne mažiau kaip keturiolika smūgių, smurtą nuteistasis nutraukė manydamas, kad jo žmona mirė. Kasatoriaus teigimu, tai rodo V. P. tikslą nužudyti E. P., todėl jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip pasikėsinimas nužudyti savo šeimos narį. Šios byloje nustatytos aplinkybės paneigia skundo argumentus dėl V. P. veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 130 straipsnį ar pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 136 straipsnį, t. y. pagal kilusias pasekmes.
Atsiliepime taip pat nurodoma, kad pagal 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojusią BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją bausmės vykdymo atidėjimas negali būti taikomas asmenims, nuteistiems už labai sunkius nusikaltimus. Nusikaltimas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalyje, yra priskiriamas prie labai sunkių. Šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės ribos yra nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. V. P. už šį nusikaltimą paskirta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams, t. y. daugiau nei keturis kartus mažesnė, nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Prokuroro teigimu, net ir įvertinus skundo argumentus dėl BK 75 straipsnio taikymo (dukra gyvena su tėvu, nuo nusikalstamos veikos praėjo ilgas tarpas, V. P. anksčiau nebuvo baustas administracine tvarka, teistas, dirba), nėra pagrindo sutikti, kad bausmės tikslai bus pasiekti atidėjus bausmės vykdymą. Paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai neteisinga ar per griežta.
Nuteistojo V. P. gynėjos advokatės S. Balčiūnienės kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir V. P. veikos kvalifikavimo
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas V. P. veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 130 straipsnio į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus; konstatuodamas, kad byloje nenustatytos visos sąlygos, būtinos padarytos veikos kvalifikavimui pagal BK 130 straipsnį, padarė aiškiai neteisingą išvadą. Kasatorė nurodo, kad nesant patikimų įrodymų, paneigiančių teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte padarytas išvadas dėl V. P. būsenos nusikalstamos veikos padarymo metu, teismas neturėjo pagrindo daryti priešingų išvadų. Taip pat kasatorė nesutinka su V. P. parodymų, kurie, jos nuomone, patvirtina ekspertizės akto išvadas, vertinimu apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.
Pagal BK 130 straipsnį atsako tas, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio. Taigi, BK 130 straipsnyje numatyta privilegijuota kito asmens nužudymo sudėtis taikoma tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Konstatuojant, kad nužudymas padarytas staiga labai susijaudinus, būtina nustatyti: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį, kuris turi būti būtent pagrindinė priežastis, išprovokavusi nužudymą; 2) kaltininko buvimą afekto būsenos (t. y. situaciją, kai dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti); 3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI2LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-226/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-226/2011">2K-226/2011</a>). Teismų praktikoje baudžiamosiose bylose, susijusiose su kaltininko labai didelio susijaudinimo būsenos nustatymu, šios sąlygos nustatomos ne vien iš kaltininko paaiškinimų, jo subjektyvaus situacijos suvokimo, bet tiriant bei vertinant ir kitas bylos aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias nukentėjusiojo poelgio itin įžeidžiantį ar neteisėtą pobūdį ir tokio poelgio sukeltą didelį kaltininko susijaudinimą. Teismai atkreipia dėmesį į kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, konflikto prielaidas, jo eigą, vertina, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU1LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-155/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-155/2007">2K-155/2007</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcxLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-271/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-271/2008">2K-271/2008</a>, 2K-155/2009 ir kt.), atsižvelgia į kaltininko santykius su nukentėjusiuoju (kasacinės nutartys 2K-288/2006, 2K-723/2007 ir kt.), į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos suvartotas alkoholis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk3LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-297/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-297/2010">2K-297/2010</a>, 2K-130/2009, 2K-604/2005 ir kt.), į ankstesnius nukentėjusiojo smurtavimo prieš kaltininką ir jo įžeidinėjimo faktus, į šių asmenų elgesį iki įvykio, jo metu ir iš karto po jo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcxLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-271/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-271/2008">2K-271/2008</a>, 2K-604/2005, 2K-275/1999 ir kt.).
Bylos duomenimis, nuteistasis pasikėsino nužudyti savo šeimos narį – sutuoktinę E. P., t. y. V. P. spontaniškai bei neadekvačiai sureagavęs į nukentėjusiosios E. P. abejingą elgesį (į tai, kad ši, ignoruodama vyro pastangas pasikalbėti su juo apie galbūt yrančią šeimą (dėl šios bendravimo su tame pačiame ūkyje dirbančiu M. S.), praėjo pro V. P., pasakiusi, kad jo nemyli), pasivijo ją (už 30 m) ir, sugriebęs iš už nugaros, peiliu kelis kartus kėsinosi perpjauti nukentėjusiajai kaklą. Išsisukus E. P. iš vyro rankų ir pradėjus bėgti, šis prisivijo (už 15 m) sutuoktinę, parvertė ant žemės, atsisėdo ant jos ir, laikydamas nukentėjusiosios ranką, peiliu mažiausiai tris kartus perpjovė (dūrė) jai kaklą. Lūžus peilio geležtei, V. P. atsistojo, susirado pusplytę ir, taikydamas į galvą, keturis kartus ją metė į nukentėjusiąją, ne mažiau kaip vieną kartą ja pataikydamas E. P. į galvą. Sudavęs ne mažiau kaip keturiolika smūgių (peiliu ir pusplyte), taikęs taip pat ir į nukentėjusiosios gyvybei svarbius organus (kaklą, galvos sritį), jai V. P., be kita ko, padarė sunkų sveikatos sutrikdymą. Smurtinius veiksmus, kurie, kaip nustatyta byloje, truko apie pusę valandos (nuo 21 00 iki 21.30 val.), V. P. nutraukė ir, apsidairęs, ar kas nematė, iš įvykio vietos pasišalino automobiliu, pamanęs, jog nukentėjusioji mirė. E. P. liko gyva dėl laiku suteiktos reikiamos medicinos pagalbos, t. y. dėl nuo V. P. valios nepriklausančių aplinkybių.
Pirmosios instancijos teismas V. P. veiką vertino kaip pasikėsinimą nužudyti labai susijaudinus (BK 22 straipsnio 1 dalis, 130 straipsnis). Tokią išvadą teismas pagrindė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 75U-II-63/2014, kuriame konstatuota, kad nusikalstamos veikos padarymo metu V. P. buvo fiziologinio afekto būsenos, kuriai kilti įtakos turėjo įtempti santykiai su žmona bei kiti su tuo susiję veiksniai.
Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo ištyręs (taip pat ir pats atlikęs įrodymų tyrimą) ir įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, kad V. P. veiksmuose nėra visų BK 130 straipsnyje numatytos veikos požymių – nenustatytas staigų didelį susijaudinimą sukėlęs neteisėtas ar itin įžeidžiantis nukentėjusiosios poelgis. Dėl to nuteistojo veiksmus įvertino kaip pasikėsinimą tyčia nužudyti savo šeimos narį – sutuoktinę E. P. – pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada sutinka. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame teismo nuosprendyje, neteisėtas asmens poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į žmogaus gyvybę, sveikatą, smūgių sudavimu ir pan., taip pat ir (ar) psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-207/2010, 2K-92/2015). Nagrinėjamoje byloje jokių objektyvių duomenų, rodančių, kad E. P. tyčia būtų siekusi itin įžeisti nuteistąjį, stengdamasi išprovokuoti konfliktą, nėra. Taip pat nenustatyta, kad nukentėjusioji būtų atlikusi priešingus teisei veiksmus (pvz., kėsinosi į kaltininko ar jo artimo asmens gyvybę, sveikatą, sudavė smūgius ar pan.). Nors E. P. elgesys (susidomėjimas kitu vyru, sutuoktinio ignoravimas ir prisipažinimas, kad šio nemyli) sukėlė nuteistajam neigiamų emocijų (pagal bylos duomenis, V. P. buvo itin pavydus), tačiau toks moters elgesys šeimoje, šiuolaikiniuose vyro ir moters santykiuose nėra netikėtas ar negyvenimiškas, neturi išskirtinio socialinio ar etinio žalingumo bruožų, nėra neteisėtas ar itin įžeidžiantis BK 130 straipsnio taikymo prasme. Tai, kad E. P. pradėjo bendrauti su kitu vyru, išreiškė savo požiūrį dėl atšalusių jos ir V. P. tarpusavio santykių (kad jo nemyli, nenori išsaugoti santuokos su V. P., taip pat tai, kad ji nenorėjo aiškintis, kalbėtis apie visa tai su nuteistuoju), rodo tik jos asmeninį požiūrį, o ne siekį itin įžeisti nuteistąjį. Įvertinęs visas reikšmingas veikos kvalifikavimui bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. P. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo ne fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė pati nukentėjusioji savo neteisėtais veiksmais ar itin įžeidžiančiu poelgiu, o paprastos emocinės būsenos (santykiai tarp sutuoktinių buvo įtempti, viena vertus, dėl nukentėjusiosios netinkamo elgesio, kuris žeidė V. P. savimeilę dėl pastangų, siekiant išsaugoti šeimą, kita vertus, dėl paties nuteistojo individualių psichologinių savybių, kaip antai neryžtingumo, uždarumo, sunkumų priimant konstruktyvius sprendimus frustruojančiose situacijose ir t. t.). Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu V. P. buvo fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis nukentėjusiosios poelgis, taigi nėra pagrindo kvalifikuoti V. P. veikos pagal BK 130 straipsnį.
Nepagrįsti kasatorės teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes turėjo galimybę spręsti, jog V. P. nusikalstama veika yra padaryta netiesiogine tyčia. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad klausimas dėl V. P. tyčios turinio buvo sprendžiamas ir dėl jo išsamiai pasisakyta, nurodant, kodėl teismas pripažįsta, kad V. P. nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia. Byloje nustatytos aplinkybės: nusikaltimo padarymo įrankiai (peilis, pusplytė), prieš nukentėjusiąją naudoto smurto intensyvumas ir trukmė (smurtas, keičiant vietas, prieš nukentėjusiąją truko apie pusę valandos), E. P. padarytų sužalojimų pobūdis (gyvybiškai svarbių organų – galvos, kaklo žalojimas) ir sunkumas (padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas), V. P. elgesys nusikaltimo darymo metu (aktyvūs veiksmai keičiant nukentėjusiosios žalojimo įrankius) ir po jo (nesuteikė nukentėjusiajai pagalbos, pasišalino iš įvykio vietos), motyvas – kerštas ir pavydas (dėl to, kad jo žmona palaiko santykius su kitu vyru, jo nebemyli ir ketina su juo išsiskirti), rodo, kad nuteistasis siekė nukentėjusiajai atimti gyvybę, o savo neteisėtus veiksmus nutraukė tik tuo metu, kai galvojo, kad tikslą pasiekė, t. y. nukentėjusiąją nužudė. Tai reiškia, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, jis padarė tiesiogine tyčia.
Kasatorės skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, taip pat nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus (taip pat teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą ir nuteistojo parodymus), turinčius esminės reikšmės išsiaiškinant faktines bylos aplinkybes, įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir sujungė juos į vientisą loginę grandinę, o panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir kvalifikuodamas nuteistojo veiką pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, pateikė bylos faktinių aplinkybių įvertinimą ir nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį pagrindžiančius įrodymus. Toks įrodymų vertinimas ir nuosprendžio turinys atitinka įstatymų reikalavimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis, BPK 331 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo pozicija, neteikiant prioriteto teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadoms, o vertinant šį aktą kitų bylos duomenų kontekste, atitinka teismų praktikos bei įstatymo nuostatas – kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Specialisto (ekspertų) išvados įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013). Taigi, patikrinusi kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė, pagal nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo
Kasatorė nurodo, kad perkvalifikavus V. P. nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 22 straipsnio 1 dalį, 130 straipsnį arba BK 136 straipsnį, būtų pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog V. P. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.
V. P. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 75 straipsnio redakcija numatė, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeitė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir nustatė, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus).
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. P. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį bei 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, t. y. už labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Kasatorės prašymas taikyti V. P. BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą siejamas su jos prašymu perkvalifikuoti nuteistojo veiką į BK 22 straipsnio 1 dalį, 130 straipsnį arba BK 136 straipsnį. Išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, teisėjų kolegija baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nenustatė. Taigi V. P., padariusiam labai sunkų nusikaltimą, nėra teisinio pagrindo atidėti paskirtos bausmės vykdymą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo V. P. gynėjos advokatės Silvos Balčiūnienės kasacinį skundą.
Teisėjai
Rima Ažubalytė
Tomas Šeškauskas
Audronė Kartanienė
