A. R. pagal BK 259 str. 2 d., 260 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-543-139/2015

Teisminio proceso Nr. 1-13-1-02492-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.23.1;

2.1.3.1 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eligijaus Gladučio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Tomui Tukleriui,

išteisintajam A. R. ir jo gynėjui advokatui Jonui Leikauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Tuklerio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo atmestas prokuroro apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžio dalies, kuria A. R. išteistinas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir A. R. pradėta administracinio teisės pažeidimo byla pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 44 straipsnio 1 dalį.

Tuo pačiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu P. M. (P. M.) nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, prokuroro, prašiusio skundą tenkinti, išteisintojo A. R. ir jo gynėjo advokato Jono Leikausko, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. R. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. rugsėjo 6 d., apie 12.55 val., (duomenys neskelbtini), iš P. M. neteisėtai įgijo du polietileninius maišelius su augalinės kilmės medžiagomis – kanapėmis (ir jų dalimis), kurių bendroji masė yra 1,694 g, ir, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, šiuos maišelius su minėtomis medžiagomis laikė prie savęs iki 2012 m. rugsėjo 6 d., apie 12.55 val., kai policijos pareigūnų buvo sulaikytas automobilyje „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), ir, pareigūnams atliekant jo asmens paviršutinę apžiūrą, maišeliai su nurodytu kiekiu narkotinės medžiagos buvo rasti ir paimti iš A. R. kelnių kišenės.

Kasaciniu skundu Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiasis prokuroras T. Tukleris prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokuroras, aptardamas BK 259 straipsnio 2 dalies ir ATPK 44 straipsnio 1 dalies dispozicijas, pažymėdamas, koks yra nustatytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nedidelis kiekis kanapių (ir jų dalių), teigia, kad nagrinėjamoje byloje A. R. padaryta veika yra didesnio pavojingumo ir negali būti vertinama kaip administracinis teisės pažeidimas. Konstitucinėje jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuostatos, kad didesnį nusikaltimo pavojingumą nulemia ne tik objekto, bet ir kitų objektyvių bei subjektyvių požymių visuma (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Be to, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes išteisinamajame nuosprendyje nepateikė motyvuotų išvadų, kodėl vienus įrodymus atmetė, o kitais rėmėsi, neišdėstė visų reikšmingų bylos įrodymų, t. y. neatsižvelgė ir nevertino, kad A. R. įsigijo ir laikė su savimi du paketėlius su kanapėmis; liudytojų parodymų apie A. R. įsigyjamas narkotines medžiagas jau ne pirmą kartą; ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadose nustatyto tetrahidrokanabinolio koncentracijos kiekio pas A. R. rastose kanapėse ir jų dalyse. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių, nurodytų prokuroro apeliaciniame skunde, taip pat netyrė ir taip padarė BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Maža to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad pas A. R. buvo rastas nedidelis kiekis aguonų ir jų dalių, t. y. teismas bylą nagrinėjo ne tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Kartu prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. R. nebuvo pareikštas kaltinimas dėl delta-9-tetrahidrokanabinolio, esančio rastose kanapėse ir jų dalyse, laikymo, todėl toks apeliacinio skundo argumentas išeina už kaltinimo ribų. Prokuroras pažymi, kad aptariamos medžiagos koncentracija kanapėse yra tik skiriamasis požymis, pagal kurį pluoštinės kanapės yra atskiriamos nuo narkotinėms medžiagoms priskiriamų kanapių ir parodo narkotinės medžiagos – kanapių sukeliamo poveikio – stiprumą. Todėl šios medžiagos koncentracija gali būti nurodoma kaltinime, tačiau asmuo nekaltinamas disponavimu ja kaip atskiros savarankiškos nusikalstamos veikos padarymu. Aptardamas Lietuvos Respublikos pluoštinių kanapių įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, prokuroras teigia, kad nustačius, jog kanapės yra narkotinė medžiaga, turi būti nustatyta tokiose kanapėse ir tetrahidrokanabinolio koncentracija. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pas A. R. rastose kanapėse delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 6,9 procento, t. y. apie 35 kartus didesnė, nei leistinas dydis. Teismas, vertindamas veikos pavojingumą, turėjo atsižvelgti į tai, kad būtent nuo tetrahidrokanabinolio koncentracijos priklauso kanapių sukeliamas poveikis organizmui. Be to, didesnį nagrinėjamos veikos pavojingumą ir A. R. veiksmų intensyvumą patvirtina ir P. M. bei A. R. parodymai, kad pastarasis sistemingai įgydavo iš P. M. narkotines medžiagas. Prokuroro nuomone, toks aktyvus išteisintojo elgesys patvirtina jo suvokimą, kad jo veiksmai aiškiai buvo nukreipti į BK 259 straipsnio saugomų vertybių pažeidimą – visuomenės sveikatą, kuriai keliamas pavojus pažeidžiant teisės aktais nustatytą narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartos tvarką. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad didesnį veikos pavojingumą rodo ne narkotinių medžiagų kiekis, bet jų rūšis. Be to, tokių medžiagų kiekis negali būti vertinamas kaip esminė aplinkybė atribojant administracinį teisės pažeidimą nuo baudžiamojo nusižengimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy03Ni8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-76/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-76/2012">2K-7-76/2012</a>, 2K-306/2012). Juolab kad pas A. R. rastos medžiagos yra pavojingesnės žmogaus organizmui nei tos, kurios yra leidžiamos vartoti medicinos tikslais. Dėl to prokuroras mano, kad nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismų vertinimas, kai asmuo sistemingai įgyjantis ir disponuojantis narkotinėmis medžiagomis, įgijęs tik tris kartus mažesnį narkotinės medžiagos kiekį, nei reikalingas tam, kad būtų galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, o ne pagal 2 dalį, yra nepatraukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir jį siūloma bausti už ATPK pažeidimą, yra tik blogos praktikos pavyzdys, neskatinantis tokio asmens susilaikyti nuo nusikalstamų veiksmų atlikimo ir narkotinių medžiagų įsigijimo, laikymo bei vartojimo, o tiesiog skatinantis vienu metu įsigyti kiek mažesnį, bet pakankamą poreikiams patenkinti, kiekį narkotinių medžiagų. Be to, tai suponuoja visišką nebaudžiamumą už šios kategorijos nusikalstamas veikas.

Apibendrindamas prokuroras teigia, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti A. R. veikos pavojingumą apibūdinantys subjektyvūs ir objektyvūs požymiai – neteisėtai įgytos ir laikytos narkotinės medžiagos kiekis, rūšis, kilę padariniai, veiksmų intensyvumas, trukmė, atlikimo vieta, tikslai ir motyvai, jų kokybinė bei kiekybinė išraiška – rodo, kad padaryta veika atitinka ne administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 44 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, o baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, požymius.

Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Tuklerio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl baudžiamojo įstatymo (BK 259 straipsnio 2 dalies) taikymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamoje byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y., pasak kasatoriaus, A. R. veika turėjo būti kvalifikuota kaip baudžiamasis nusižengimas (BK 259 straipsnio 2 dalis), o ne kaip administracinis teisės pažeidimas (ATPK 44 straipsnio 1 dalis). Tokie kasacinio skundo teiginiai rodo, kad šioje byloje spręstinas baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už neteisėtą disponavimą nedidelio kiekio narkotinėmis medžiagomis (kanapėmis ir jų dalimis) neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti klausimas.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sprendžiant, kokia – baudžiamoji ar administracinė – atsakomybė taikytina, turėtų būti atsižvelgiama į padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą – narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, rūšį (jos poveikį žmogaus organizmui), kaltininko veiksmų ypatybes, jų atlikimo vietą ir kitas aplinkybes. Tai reiškia, kad teismai, spręsdami, kurią atsakomybės rūšį taikyti – ar veiką kvalifikuoti kaip administracinį teisės pažeidimą pagal ATPK 44 straipsnio 1 dalį ar kaip baudžiamąjį nusižengimą pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, ir vertindami padarytos veikos pavojingumą, turi atsižvelgti į objektyviuosius bei subjektyviuosius veikos požymius ir jų kiekybinę bei kokybinę išraišką konkrečioje situacijoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy03Ni8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-76/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-76/2012">2K-7-76/2012</a>). Taigi, nustačius, jog beveik analogiški veikos požymiai aprašyti ir ATPK, ir BK, pirmiausia turi būti įvertintas padarytos veikos pobūdis ir tik tuomet sprendžiama, kuris teisės aktas turėtų būti taikomas. Toks aiškinimas, be kita ko, atitinka ir ultima ratio (paskutinės priemonės) principo reikalavimus.

Pagal BK 259 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. ATPK 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė tam, kas neteisėtai įgijo ar laikė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų arba šias medžiagas vartojo be gydytojo paskyrimo. Iš šių normų dispozicijų matyti, kad ATPK 44 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai sutampa su dalimi BK 259 straipsnio 2 dalyje nurodyto baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių.

Narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis nustatomas remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 (2007 m. gruodžio 14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis, kuriose nustatytos tik viršutinės narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio kiekio ribos, žemutinė konkrečių medžiagų nedidelio kiekio riba neapibrėžta ir nurodyta, kad kanapių ir jų dalių nedidelis kiekis yra ne daugiau kaip penki gramai.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. R., neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo ir laikė prie savęs (savo drabužių kišenėje) du pakelius su 0,812 ir 0,882 g (iš viso 1,694 g) kanapių (ir jų dalių). Taigi, A. R. įgytas ir laikytas narkotinės medžiagos kiekis beveik tris kartus mažesnis nei pagal Rekomendacijas maksimalus galimas nedidelis jos kiekis. Be to, byloje nepaneigti nuoseklūs išteisintojo teiginiai, kad jis nežinojo kokį kiekį „žolės“ pirko iš nuteistojo P. M.. Taip pat nustatyta ir kita gana svarbi aplinkybė, kad abu paketėlius, į kuriuos buvo supakuota aptariama narkotinė medžiaga, A. R. rankose ir prie savęs laikė labai trumpą laiką, nes tuoj pat, jam dar nespėjus sumokėti pinigų, buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Viso proceso metu išteisintojo nuosekliai paaiškintos aplinkybės, kad „žolę“ rūkė nereguliariai, pakankamai retai, o po įvykio šių medžiagų visai nebenaudoja, taip pat rodo, kad jo veiksmai nebuvo aiškiai nukreipti į baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių pažeidimą. Pažymėtina ir tai, kad A. R. nurodė visas įvykio aplinkybes ir dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailėjosi, praeityje jis neteistas, administracine tvarka nebaustas, šiuo metu dirbantis. Be to, priešingai nei teigia kasatorius, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių kasacinio skundo argumentus dėl A. R. sistemingų ir intensyvių veiksmų, įsigyjant jam inkriminuotą narkotinę medžiagą. Taigi šių aplinkybių visuma leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad nagrinėjamu atveju tiek išteisintojo asmenybę apibūdinantys duomenys, tiek įvykio aplinkybės rodo, jog A. R. padaryta veika nesiekė tokio pavojingumo, kuris atitiktų BK 259 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigia kasatorius, šioje konkrečioje situacijoje nagrinėjama A. R. padaryta veika žemesnės instancijos teismų teisingai įvertinta kaip turinti ne baudžiamojo nusižengimo, o administracinio teisės pažeidimo požymių.

Pažymėtina ir tai, kad šiuo metu jau yra suėjęs BK 95 straipsnio 1 dalies 1a punkte numatytas trejų metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas.

Dėl kasatoriaus nurodomų BPK pažeidimų

Kasatorius savo nesutikimą su teismų atliktu bylos duomenų, kurių pagrindu teismai sprendė administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo klausimą, vertinimu pateikia kaip BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl kanapėse nustatytos delta–9–terahidrokanabinolio koncentracijos inkriminavimo, su kuria kasatorius nesutinka, sprendžiant šį klausimą neturi reikšmės. Kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas prokuroro argumentus dėl bylos duomenų, t. y. nuteistojo P. M. ir paties išteisintojo A. R. parodymų apie pirmesnį kanapių įsigijimą ir vartojimą, vertinimo neteisingai atmetė kaip viršijančius kaltinimo ribas. Tačiau dėl jau aptartų išteisintojo asmenybę apibūdinančių duomenų, ypač dėl to, kad anksčiau A. R. dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis nebuvo traukiamas nei baudžiamojon, nei administracinėn atsakomybėn, šis pažeidimas nėra esminis. Prokuroro kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo išvadai, kad žemesnės instancijos teismai, spręsdami baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimą, padarė tokius BPK reikalavimų pažeidimus, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Tuklerio kasacinį skundą.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Alvydas Pikelis

Vladislovas Ranonis