Baudžiamoji byla Nr. 2K-528-139/2015
Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00199-2012-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.10.4;
2.1.3.1;
2.6.7.6 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Eligijaus Gladučio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. S. kasacinį skundą dėl Palangos miesto aplinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 168 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3900 Lt, t. y. 1129,52 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per keturis mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Iš R. J. S. priteista nukentėjusiajai M. Š. 5000 Lt (1448,10 Eur) neturtinei žalai ir 4000 Lt (1158,48 eurų) teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti. R. J. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, kuria nukentėjusiosios M. Š. ir nuteistojo R. J. S. apeliaciniai skundai atmesti, o Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendis pakeistas ir R. J. S. pagal BK 167 straipsnio 1 dalį išteisintas, nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių. Iš nuteistojo R. J. S. priteista nukentėjusiajai M. Š. 644 Eur (2226 Lt) proceso išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
R. J. S. pripažintas kaltu už tai, kad 2002 m. gruodžio 17 d. (duomenys neskelbtini) notarų biure (duomenys neskelbtini), pas notarą R. J. S. M. Š. surašė savo testamentą ir papildymą prie testamento, kur R. J. S. testamentą perrašė ir užregistravo 2002 m. gruodžio 19 d. data, o papildymą paliko 2002 m. gruodžio 17 d. datos. Po to, 2008 m. liepos 14 d., išėjęs iš darbo, pasiėmė M. Š. surašytą 2002 m. gruodžio 17 d. testamento papildymą prie 2002 m. gruodžio 19 d. testamento ir taip neteisėtai rinko informaciją, kurią sužinojo dėl savo profesijos, apie privatų M. Š. gyvenimą. Po to, 2012 m. spalio 10 d., apie 17 val., antstolės R. V. kontoroje (duomenys neskelbtini), R. J. S. be M. Š. sutikimo pasinaudojo informacija apie M. Š. privatų gyvenimą, pateikdamas antstolei R. V. M. Š. surašyto 2002 m. gruodžio 17 d. papildymo prie 2002 m. gruodžio 19 d. testamento kopiją, kurią sužinojo dėl savo profesijos ir surinko darydamas BK 167 straipsnyje numatytą veiką.
Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2015 m. rugpjūčio 3 d. gautas R. J. S. dukters J. V. prašymas, kuriame nurodyta, kad R. J. S. 2015 m. liepos 24 d. mirė ir kuriuo prašoma tęsti kasacinį procesą, siekiant reabilituoti mirusįjį, pradėtą pagal mirusio nuteistojo R. J. S. kasacinį skundą, ir į šį procesą įtraukti R. J. S. teisių perėmėją (paveldėtoją) jo dukterį J. V.. 2015 m. lapkričio 6 d. gautas analogiškas R. J. S. vaikaičių V. V. ir P. V. prašymas. Šie prašymai patenkinti.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. J. S. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą jam nutraukti.
Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jo atlikti veiksmai negalėjo būti vertinami kaip sąmoninga, valinga, pavojinga ir priešinga teisei veika, kurios objektas – nukentėjusiosios M. Š. teisės į jos privatų gyvenimą pažeidimas. Kasatorius teigia, kad skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytas testamentas ir jo papildymas savo forma ir turiniu priskiriami asmeninio testamento rūšiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.27 straipsnis, 5.30 straipsnio 1 dalis). Byloje esančioje Lietuvos notarų rūmų archyvo pažymoje nurodyta, kad šie dokumentai notaro biure neužregistruoti ir notariškai nepatvirtinti. Anot kasatoriaus, tai reiškia, kad minėtas testamento papildymas negalėjo būti laikomas ir nebuvo jo, kaip notaro, patvirtinto 2002 m. gruodžio 19 d. M. Š. testamento sudėtinė dalis. Tai, kad kasatorius neatliko jokių notarinių veiksmų su nukentėjusiosios 2002 m. gruodžio 17 d. testamentu ir jo papildymu, kuriems gali būti taikomos CK 5.28 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 14 straipsnio 5 dalies nuostatos, reiškia, kad jis nebuvo suvaržytas ir nepažeidė jokių notarinių veiksmų, turėdamas pas save testamento ir jo papildymo kopijas. Dėl to kasatorius nesutinka su abiejų instancijų teismų išvada, kad jis neteisėtai rinko informaciją apie nukentėjusiąją M. Š. BK 167 straipsnyje numatytos veikos būdu. Nuteistasis tvirtina, kad jo veikoje nėra objektyviųjų požymių nusikaltimo, numatyto BK 168 straipsnio 1 dalyje, nes: jis nerinko testamento papildymo, o šį asmeninį testamentą nukentėjusioji jam pateikė pati; šio papildymo savo veikloje nenaudojo, jo neregistravo ir neformino kaip oficialaus testamento; nei su vienu jo (kasatoriaus) atliktu notariniu veiksmu šis testamento papildymas nebuvo susijęs ir nebuvo kokio nors kito testamento sudėtinė dalis. Be to, ir pati nukentėjusioji M. Š. nedraudė, beje, ir negalėjo drausti šį testamento papildymą naudoti savo nuožiūra, atsižvelgiant į šiame testamente išdėstytą jos prievolės turinį ir šio dokumento teisinę reikšmę. Kasatoriaus nuomone, netikslinga sureikšminti informaciją apie M. Š. pomirtinę valią dėl jos turto palikimo ar įpėdinių asmens duomenų, nes ši valia galiojo tik dvi dienas ir netrukus buvo pakeista 2002 m. gruodžio 19 d. oficialiai kasatoriaus patvirtintu testamentu (CK 5.28 straipsnio 1 dalis), o bylą nagrinėjant teisme buvo nustatyta, kad M. Š. vėliau patvirtino dar vieną naują testamentą.
Anot kasatoriaus, minėto testamento papildymas nėra privatus M. Š. dokumentas, kuriame yra tik privati (konfidenciali) informacija apie nukentėjusiosios pomirtinę valią asmeniui ar jos privatų gyvenimą. Šiame testamento papildyme yra informacija, kuri liečia tik asmeniškai kasatorių, t. y. šiame dokumente nurodytas nukentėjusiosios M. Š. pareiškimas apie jos skolą (5000 JAV dolerių) jam. Tokia teisiškai reikšminga informacija apie minėtą piniginę prievolę yra susijusi ne tik su nukentėjusiąja M. Š., bet ir su juo (kasatoriumi). Nors asmeninis testamentas yra vienašalis sandoris, kuriuo testatorius nurodo, kokia tvarka ir kam jis paskirstys savo turtą (CK 5.30 straipsnis), tačiau minėtame testamento papildyme M. Š. savo laisva valia, niekieno neverčiama, patvirtino savo piniginę prievolę jam (kasatoriui) (CK 6.1 straipsnis), kuri atsirado iš šio testamento kaip sandorio (CK 6.2 straipsnis). Nukentėjusioji, įteikusi kasatoriui testamento papildymą, patvirtino savo įsipareigojimą ir išreiškė savo valią, kad jis (kasatorius) turėtų šį dokumentą kaip rašytinį įrodymą. Tai, kad nukentėjusioji vėliau keitė savo valią dėl turto palikimo, minėtame testamento papildyme patvirtinta nukentėjusiosios piniginė prievolė kasatoriui neišnyko ir užtikrino jo turtinę teisę reikalauti šios prievolės įvykdymo iš nukentėjusiosios ateityje, nepriklausomai nuo to, ar ji ketino ateityje keisti savo valią ir paliktiną turtą perskirstyti kitaip.
Kartu kasatorius teigia, kad jo teisė turėti minėtą testamento papildymą kaip rašytinį įrodymą, patvirtinantį nukentėjusiosios prievolę, naikina šio testamento konfidencialumo privilegiją nukentėjusiajai, nes po jos pareiškimo apie skolą kasatoriui, jis įgijo teisę reikalauti prievolės įvykdymo iš nukentėjusiosios CK 6.1 straipsnio pagrindu. Rašytinio sandorio turėjimas pagrindė ir įrodė tokią kasatoriaus teisę skolininkės M. Š. atžvilgiu, suteikė jam teisę ginti savo pažeistą teisę (CK 1.136 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas ir 6.1 straipsnis). Dėl to kasatorius teigia, kad negalima remtis šio asmeninio testamento privatumu, nes jis neatliko nusikalstamos veikos, numatytos BK 167 straipsnyje, kurią apima BK 168 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis. Dėl to kasatorius teigia, kad jo veikoje nebuvo objektyviųjų požymių, t. y. kad 2002 m. gruodžio 17 d. testamento papildyme nebuvo informacijos apie kito žmogaus privatų gyvenimą, kurią jis (kasatorius) surinko BK 167 straipsnio 1 dalyje numatytu būdu. Anot kasatoriaus, kartu tai reiškia, kad jo veikoje nėra ir dar vieno BK 168 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos objektyviojo požymio – pasinaudojimo informacija apie privatų nukentėjusiosios gyvenimą. Kasatorius nurodo, kad testamento papildymo kopiją laikė nenaudotą apie dešimt metų, ją panaudojo tik po to, kai nukentėjusioji 2012 m. rudenį kreipėsi į antstolę R. V. dėl skolos išieškojimo iš kasatoriaus, t. y. pateikė šiai antstolei, tačiau tik kaip teisėtą rašytinį įrodymą, patvirtinantį pačios nukentėjusiosios prievolę kasatoriui, ir siekdamas apsiginti nuo neteisėtų M. Š. veiksmų. Nuteistasis mano, kad jis tinkamai panaudojo savo turimą teisėtą priemonę gintis nuo nepagrįstų nukentėjusiosios piniginių reikalavimų, po to, kai ji inicijavo išieškojimą iš jo. Be to, jei antstolė R. V. apsiėmė tarpininkauti nukentėjusiajai, vykdant turtines prievoles, tai antstolė turėjo suteikti ir jam (kasatoriui) teisę naudotis gynybos priemonėmis – įrodymais, patvirtinančiais tinkamą prievolės įvykdymą ir kartu pačios M. Š. neįvykdytą prievolę kasatoriui. Dėl to kasatorius teigia, kad testamento papildymo panaudojimas pas antstolę R. V., t. y. prieš beveik dešimt metų sudaryto ir tiek pat laiko nebegaliojančio asmeninio testamento, abiejų instancijų teismai nepagrįstai įvertino kaip privataus nukentėjusiosios gyvenimo neliečiamumo pažeidimą.
Nuteistasis teigia ir tai, kad byloje nenustatytas ir subjektyvusis požymis nusikaltimo, už kurio padarymą jis yra nuteistas. Skundo autorius pažymi, kad tiek laiko, kiek jis turėjo aptariamo testamento papildymą, neinicijavo ir nereiškė nukentėjusiajai jokių reikalavimų nei asmeniškai, nei teisme, nes jis pasitikėjo jos gera valia, jam pakako, kad ji pripažino prievolę ir jos neginčijo. Tačiau, kai nukentėjusioji, pasitelkdama tarpininkauti antstolę R. V., pareiškė kasatoriui piniginį reikalavimą, jis suprato, kad nukentėjusioji pradėjo neigti minėtą savo skolą, nepripažinti savo piniginės prievolės, todėl jis buvo priverstas ginti savo interesus, o ne viešinti M. Š. asmeninį gyvenimą. Abiejų instancijų teismai kasatoriaus veiksmus, atliktus ginant jo pažeistas civilines teises, nepagrįstai įvertino kaip nusikalstamą veiką, numatytą BK 168 straipsnio 1 dalyje. Skunde teigiama, kad kasatorius, gindamas savo asmenines teises pagal M. Š. jam įteiktą testamento papildymą, skirtą kaip nukentėjusiosios prievolės jam pagrįstumo įrodymą, šiuo dokumentu naudojosi ne savo iniciatyva, o tik priverstas ginti savo turtines teises, t. y. neatliko jokių priešiškų teisei ar pavojingų visuomenei, saugomiems įstatymo gėriams veikų. Maža to, nė vienas testamento papildyme nurodyto asmens duomuo nebuvo paskleistas viešai, nė vienas testamento papildyme nurodytas asmuo nenukentėjo, nes šį papildymą pateikė M. Š. atstovei – antstolei, kurią valstybė įgaliojo ir suteikė atlikti antstolio funkcijas, numatytas Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, beje, kuri taip pat turėjo pareigą saugoti asmens duomenis ar duomenis apie M. Š. kaip testatorės valią. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad skundžiamuose teismų sprendimuose įprasti civiliniai teisiniai santykiai neteisėtai kvalifikuoti kaip baudžiamoji veika.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė, aptardama BK 168 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, teigia, kad kasacinio skundo argumentai dėl nuteistojo veikoje nesančių šio nusikaltimo požymių yra nepagrįsti. Kartu atsiliepime sutiktina ir su abiejų instancijų teismų išvada, kad R. J. S. buvo žinoma CK 5.28 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog informacija apie testamento sudarymą ir jo turinį yra konfidenciali. Prokurorės nuomone, teismų išvada dėl egzistuojančio vienintelio testamento papildymo (jo kopijos), kurį R. J. S. pateikė antstolei R. V., yra pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą padaryti išvadą, kad informaciją apie M. Š. privatų gyvenimą, jos pomirtinę valią nuteistasis sužinojo vykdydamas savo profesines pareigas ir šią informaciją panaudodamas, ją paviešindamas antstolei R. V., elgėsi nusikalstamai. Aptardama byloje esančio 2002 m. gruodžio 19 d. testamento tekstą, prokurorė pažymi jame nurodytą pastabą apie šio testamento papildymą ir teigia, kad kasatorius nepagrįstai akcentuoja, jog šis papildymas negalėjo būti logiškai laikomas ir nebuvo notariškai patvirtinto testamento sudėtinė dalis. Prokurorė teigia, kad tokie kasatoriaus argumentai paneigti faktu, jog pats R. J. S. tokį papildymą turėjo. Be to, kasatoriaus teiginius, kad šį papildymą jam, kaip turto paveldėtojui, nukentėjusioji perdavė vėliau ne kaip notarui, o kaip draugui, paneigti pačios nukentėjusiosios ir liudytojos D. S. parodymais. Apibendrindama prokurorė teigia, kad šioje byloje nuteistajam baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Kartu prokurorė sutinka su teismų sprendimais priteisti nukentėjusiajai civilinius ieškinius neturtinei žalai ir proceso išlaidoms atlyginti. Šių priteistų sumų dydžiai yra teisingi, protingi ir nelaikytini per dideli.
Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusioji M. Š. prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
Nukentėjusiosios nuomone, kasaciniame skunde nėra nurodomos tokios aplinkybės ar argumentai, leidžiantys abejoti teismų išvadomis, juolab kad ir pats kasatorius sutinka su aplinkybėmis, jog testamento papildymas buvo sudarytas ir jis šį dokumentą gavo iš nukentėjusios.
Be to, nuteistasis neneigia, kad, būdamas notaru, tvarkė ir tvirtino nukentėjusiosios testamentą, kurio duomenis, susijusius su testatorės privačiu gyvenimu, jis paviešino. Anot nukentėjusiosios, kasatorius testamento papildymo teisinę reikšmę ir pasekmes interpretuoja tik sau palankia linkme, siekdamas sudaryti prielaidas baudžiamajai atsakomybei išvengti. Kasaciniame skunde nuteistasis pateikia naują testamento papildymo interpretaciją, tvirtina, kad šio papildymo teisinė reikšmė neapsiriboja testatorės pomirtine valia, bet sukuria ir kitus civilinius teisinius santykius – prievoles testatorei. Nukentėjusiosios nuomone, tokie skundo argumentai dėl testamento papildymo teisinės reikšmės ir galios yra nepagrįsti, prieštarauja paties kasatoriaus pozicijai. Be to, toks naujas byloje surinktų faktinių duomenų, jau įvertintų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, vertinimas nėra kasacijos dalykas.
Atsiliepime pažymima, kad kasatorius pripažįsta, jog jam, kaip notarui, tvirtinusiam nukentėjusiosios testamentą, buvo perduotas testamento papildymas, kurį jis turėjo, žinojo jo turinį, tik jo nenaudojo, t. y. tokiais savo veiksmais kasatorius suvokė, jog testamento papildyme yra išreikšta nukentėjusiosios pomirtinė valia, susijusi su jo patvirtintu 2002 m. gruodžio 19 d. testamentu, priešingu atveju jis nebūtų šio papildymo saugojęs, nes, pasak jo, jis buvo negaliojantis. Dėl to nukentėjusioji teigia, kad byloje yra įrodytas ir subjektyvusis nusikaltimo požymis – tyčia, nes nuteistasis pats tvirtina, kad testamento papildymą viešino, tikėdamasis sau palankių teisinių pasekmių turtiniame ginče su nukentėjusiąja, t. y. nuteistasis suprato savo veiksmų pasekmes ir jų siekė.
Nukentėjusioji nurodo, kad kasatorius, siekdamas paneigti testamento papildymo teisinę reikšmę, kasaciniame skunde tvirtina, jog paviešintas testamento papildymas buvo negaliojantis, nes tai buvo ne 2002 m. gruodžio 19 d., o 2002 m. gruodžio 17 d. testamento papildymas, kuris galiojo tik dvi dienas. Anot nukentėjusiosios, tokiais argumentais kasatorius nori pagrįsti skundo teiginius, kad neturėtų būti baudžiama už informacijos paviešinimą apie seniai įvykusius asmenų privataus gyvenimo juridinius faktus, kurie galbūt nebesukelia asmenims jokių teisinių pasekmių. Tačiau taip pat kasatorius prieštarauja savo argumentams, nes tvirtina, kad tas pats „negaliojantis“ testamento papildymas kartu yra kitus juridinius faktus nustatantis dokumentas, kuriuo yra patvirtinama kasatoriaus reikalavimo teisė į testatorę šiai dar nemirus. Be to, byloje nėra surinkta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių kasatoriaus reikalavimo teisę nukentėjusiajai. Kasatorius testamento papildymo turinį paviešino tik tam, kad išvengtų savo prievolių nukentėjusiajai vykdymo, tačiau jokių prievolių jai nesukūrė. Nukentėjusioji pažymi, kad egzistuoja vienintelis testamento papildymas, kurio kopiją antstolei R. V. pateikė pats nuteistasis. Kartu tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad informaciją apie M. Š. privatų gyvenimą, jos pomirtinę valią nuteistasis sužinojo vykdydamas savo profesines pareigas, šią informaciją neteisėtai panaudojo, ją paviešindamas antstolei R. V.. Kartu nukentėjusioji pažymi, kad testamento papildyme yra fiksuota ne tik jos pomirtinė valia dėl nuteistojo, šiame dokumente yra daug kitos su nukentėjusiąja ir jos pomirtine valia susijusios informacijos. Anot nukentėjusiosios, tai reiškia, kad toks testamento papildymas nėra liečiantis tik nuteistąjį ir dėl to neapsaugotas testamento paslaptimi (Notariato įstatymo 14, 48 straipsniai). Kartu atsiliepime prašoma priteisti nukentėjusiajai M. Š. 600 Eur proceso išlaidoms (dėl atsiliepimo į nuteistojo kasacinį skundą parengimo) atlyginti (BPK 106 straipsnis).
Nuteistojo R. J. S. kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 168 straipsnio taikymo
Pagal BPK 407 straipsnį dėl BK 168 straipsnyje numatyto nusikaltimo baudžiamasis procesas vyksta privataus kaltinimo bylų proceso tvarka, tačiau prokuroro reikalavimu dėl nusikalstamos veikos visuomeninės reikšmės, kurią prokuroras argumentavo byloje tiriamomis veikomis valstybinio kaltinimo tvarka, dėl BK 168 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas (BPK 409 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad dėl valstybinio kaltinimo veikų, t. y. BK 167 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies, R. J. S. išteisintas ir dėl šios teismų sprendimų dalies kasacinių skundų nepaduota.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis užtikrina žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įstatymas ir teismas saugo, jog niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.
Pagal BK 168 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas be asmens sutikimo viešai paskelbė, pasinaudojo ar kitų asmenų labui panaudojo informaciją apie kito žmogaus privatų gyvenimą, jeigu tą informaciją jis sužinojo dėl savo tarnybos ar profesijos arba atlikdamas laikiną užduotį, arba ją surinko darydamas BK 165–167 straipsniuose numatytą veiką.
Žemesnės instancijos teismų nustatytos R. J. S. veikos aplinkybės ir šios veikos kvalifikavimas yra prieštaringi. Pagal BK 168 straipsnio 1 dalį jis nuteistas už tai, kad surinko informaciją apie nukentėjusiosios M. Š. privatų gyvenimą, darydamas BK 167 straipsnyje numatytą veiką. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad tokiu atveju kaltininko veiksmus užtenka kvalifikuoti tik pagal BK 168 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, kaip nuosprendžio trūkumą nurodė tą aplinkybę, kad teismas nepriėmė sprendimo dėl R. J. S. išteisinimo pagal BK 167 straipsnio 1 dalį ir priimta nutartimi dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas) nuosprendį pakeitė ir R. J. S. pagal BK 167 straipsnio 1 dalį išteisino, nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių. Taigi ta pačia nutartimi, aprašant veiką, konstatuota, kad R. J. S. rinko informaciją apie M. Š. privatų gyvenimą, darydamas BK 167 straipsnyje numatytą veiką, o nutarties rezoliucinėje dalyje konstatuota, kad jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Žmogaus privataus gyvenimo, kaip vertybės, į kurią žmogus turi Konstitucijoje įtvirtintą teisę, sampratos klausimu yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime. Nagrinėjamos bylos aspektu svarbus yra Europos Žmogaus Teisių Teismo 1992 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje Niemietz prieš Vokietiją (peticijos Nr. 13710/88), kuriuo minėtame nutarime rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad nėra nei galimybės, nei būtinybės išsamiai apibrėžti sąvoką „privatus gyvenimas“, ir išanalizavo kai kuriuos tokio gyvenimo požymius. Jis pabrėžė, kad būtų per daug siaura privatumą tapatinti su „intymiu būreliu“, kur kiekvienas asmuo gali elgtis kaip tinkamas ir visiškai atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Privataus gyvenimo gerbimas, šio teismo manymu, tam tikra prasme yra individo teisė užmegzti ir plėtoti santykius su kitais individais. Europos Žmogaus Teisių Teismas padarė išvadą, kad net ir profesinėje ar komercinėje veikloje žmogus turi tam tikrą teisę į privatumą, ir tai visų pirma pasakytina apie laisvųjų profesijų darbuotojus, kurių gyvenamoji vieta gali būti ir darbo vieta, t. y. „galima namuose atlikti veiklą, susijusią su profesija ar komercija, ir savo kontoroje ar komercinėje patalpoje verstis asmeninio pobūdžio veikla“. Pagal Lietuvos įstatymų leidėjo pateiktą laisvosios profesijos sąvokos apibrėžimą laisvoji profesija – profesija, kuria reikiamą kvalifikaciją turintys gyventojai verčiasi asmeniškai, atsakingai ir profesiniu atžvilgiu nepriklausomai, teikdami intelektines paslaugas klientams ir visuomenei, įskaitant teisinę (advokato, advokato padėjėjo, notaro, notaro padėjėjo, antstolio, antstolio padėjėjo, konsultanto teisės klausimais ir kitą teisinę veiklą), apskaitininko, auditoriaus, buhalterio, lobisto, finansų konsultanto, mokesčių konsultanto, architekto, inžinieriaus, dizainerio, gydytojo, psichologo, žurnalisto, maklerio, brokerio ir panašią veiklą (Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 35 dalis).
Taigi R. J. S., tvirtindamas M. Š. testamentą, veikė kaip notaras, o pasiūlydamas M. Š. kitu dokumentu aptarti jų tarpusavio piniginius reikalus, veikė kaip privatus asmuo. Savo ruožtu M. Š., sutikdama su tokiu pasiūlymu ir pati nurodydama savo skolą R. J. S., apribojo savo privatumą, nes šis dokumentas liečia ne tik ją, bet ir kitą asmenį, t. y. nuteistąjį R. J. S.. Nukentėjusiosios skolos neigimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes yra už BPK 255 straipsnyje apibrėžtų nagrinėjimo teisme ribų.
Nukentėjusiajai M. Š. ir nuteistajam R. J. S. nesutariant dėl jų tarpusavio įsiskolinimų, M. Š. šiuo klausimu kreipėsi į antstolę R. V., kuri išsikvietė R. J. S.. R. J. S. nuteistas už tai, kad pateikė antstolei M. Š. surašytą papildymą prie testamento kaip įrodymą, kad ne jis skolingas M. Š., o M. Š. skolinga jam. Tokius R. J. S. veiksmus teismai įvertino kaip pasinaudojimą informacija apie kito žmogaus, t. y. M. Š., privatų gyvenimą, nors minėta, kad tokia informacija yra susijusi ne tik su M. Š., bet ir su pačiu R. J. S.. Kita vertus, teismai iš viso nepasisakė dėl antstolės veiksmų teisinio pagrindo. Pagal bylos duomenis, antstolės veiksmai nesusiję su jos turėtomis vykdomosiomis bylomis. Būtent antstolės veiksmai ir paskatino tai, kad R. J. S. parodė antstolei M. Š. surašytą dokumentą, kuriame nurodyta jos skola R. J. S.. Bet kokiu atveju byloje nustatyta, kad tarp nukentėjusiosios M. Š. ir nuteistojo R. J. S. kilo civilinis ginčas, todėl R. J. S., nesutikdamas su M. Š. reikalavimais, turėjo teisę teikti juos paneigiančius duomenis asmenims, veikiantiems M. Š. interesais. Tokiu asmeniu nagrinėjamoje byloje buvo antstolė R. V., be jos R. J. S. niekam kitam M. Š. surašytame dokumente esančios informacijos neatskleidė.
Esant išdėstytoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. J. S. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, priešinga žemesnės instancijos teismų išvada padaryta netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2, 6 punktais,
n u t a r i a :
Pakeisti Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartį.
Panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio dalį dėl R. J. S. nuteisimo pagal BK 168 straipsnio 1 dalį, dėl 5000 Lt (1448,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, dėl 4000 Lt (1158,48 Eur) teisinės pagalbos išlaidų priteisimo M. Š. bei R. J. S. nuosavybės teisių laikino apribojimo ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutarties dalį dėl R. J. S. apeliacinio skundo atmetimo bei 644 Eur proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo M. Š. ir šią baudžiamosios bylos dalį R. J. S. nutraukti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Alvydas Pikelis
Vladislovas Ranonis
