S. G. pagal BK 231 str. 2 d., 231 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-215-719/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00053-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.5.1; 1.2.20.1.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Ričardui Gailevičiui,

nuteistajam G. A. ir jo gynėjui advokatui Anatolijui Novikovui,

nuteistiesiems R. U., E. S., G. O., M. M. ir jų gynėjui advokatui Aidui Venckui,

nuteistajam T. J.,

nuteistųjų S. T., Ž. B., G. K. gynėjui advokatui Mindaugui Vagoniui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. A., S. T., T. J., Ž. B., A. B., R. U., E. S., G. O., M. M. bei nuteistojo S. G. gynėjo advokato Tautvydo Tomkaus, nuteistosios G. K. gynėjo advokato Mindaugo Vagonio kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 6 d. nuosprendžio dalis dėl G. A., S. T., T. J., Ž. B., A. B., R. U., E. S., G. O., M. M., S. G., G. K. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 231 straipsnio 2 dalį ir dėl to priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo:

G. A. pripažintas kaltu pagal BK 231 straipsnio 2 dalį ir paskirta 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda;

S. T. pripažintas kaltu pagal BK 231 straipsnio 2 dalį ir paskirta 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda;

T. J. pripažintas kaltu pagal BK 231 straipsnio 2 dalį ir paskirta 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda;

Ž. B. pripažintas kaltu pagal BK 231 straipsnio 2 dalį ir paskirta 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda;

A. B. pripažinta kalta pagal BK 231 straipsnio 2 dalį ir paskirta 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda;

R. U. pripažinta kalta pagal BK 231 straipsnio 2 dalį ir paskirta 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda;

E. S. pripažintas kaltu pagal BK 231 straipsnio 2 dalį ir paskirta 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda;

G. O. pripažintas kaltu pagal BK 231 straipsnio 2 dalį ir paskirta 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda;

M. M. pripažintas kaltu pagal BK 231 straipsnio 2 dalį ir paskirta 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda;

S. G. pripažintas kaltu pagal BK 231 straipsnio 2 dalį ir paskirta 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda;

G. K. pripažinta kalta pagal BK 231 straipsnio 2 dalį ir paskirta 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteisti K. D., A. A., E. K., Ž. P., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2016 m. spalio 6 d. nuosprendžiu G. A., S. T., T. J., Ž. B., A. B., R. U., E. S., G. O., M. M., S. G., G. K. dėl kaltinimo pagal BK 231 straipsnio 2 dalį išteisino kaip nepadariusius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 35, 262 straipsniais, šiems asmenims iškėlė administracines bylas pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų ir gynėjų, prašiusių tenkinti kasacinius skundus, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

G. A., S. T., T. J., Ž. B., A. B., R. U., E. S., G. O., M. M., S. G., G. K. kartu su kitais asmenimis (K. D., A. A., E. K., Ž. P. ir asmeniu, dėl kurio byla išskirta į atskirą bylą) apeliacinės instancijos teismo nuteisti už tai, kad 2012 m. gegužės 17 d. apie 6.33 val., susibūrę į bendrininkų grupę ir turėdami tikslą kliudyti antstoliui priverstinai vykdyti 2011 m. gruodžio 16 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą perduoti mažametę D. K. jos motinai L. S., atvyko į D. K. buvimo vietą (duomenys neskelbtini) Kauno rajone. Asmuo, dėl kurio byla išskirta į atskirą bylą, G. A., E. S. organizavo kliūčių patekti į namą sudarymą ir kartu bendrai veikdami namo priekyje sustatė suolų eilę. Po to, atvykus antstolei S. V. ir būdami įspėti, kad bus vykdomas teismo sprendimas, ir antstolei bei policijos pareigūnams reikalaujant pasitraukti nuo įėjimo į namą: susibūrę į bendrininkų grupę G. A., asmuo, dėl kurio byla išskirta į atskirą bylą, E. S., K. D., T. J., M. M., A. A., G. O., Ž. B., S. G., E. K., S. T., Ž. P., R. U., A. B., G. K. kartu su kitais nenustatytais asmenimis (dėl kurių ikiteisminis tyrimas yra atskirtas) užsiėmė vietą priešais gyvenamojo namo duris, bendrai veikdami, žmonių spūstimi ir susikibę už rankų sudarė kliūtį antstolei patekti prie namo durų, kėlė triukšmą ir šaukdami užgauliojo atvykusią antstolę S. V. ir ją lydinčius policijos pareigūnus, antstolės ir policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų pasitraukti nuo įėjimo į namą nevykdė, trukdė antstolei laisvai prieiti prie namo durų, kad būtų galima patekti į namą ir vykdyti pirmiau nurodytą teismo sprendimą perduoti nepilnametę D. K. motinai L. S., stumdė ir spaudė antstolę. Be to, K. D., būdamas minėtų asmenų grupėje, spūstyje dar sugriebė nukentėjusiajai antstolei S. V. už žasto, ją laikė, neleisdamas eiti, ir spaudė, šiais veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą. Taip G. A., E. S., T. J., M. M., G. O., Ž. B., S. G., S. T., R. U., A. B., G. K. (ir A. A., K. D., E. K., Ž. P.) su kitais nenustatytais asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, aktyviais veiksmais trukdė antstolei S. V. iki tos pačios dienos 7 val. ryto laisvai prieiti prie namo, (duomenys neskelbtini) Kauno rajone, durų ir patekti į namo vidų, kad būtų vykdomas teismo sprendimas perduoti nepilnametę D. K. motinai L. S., t. y. panaudodami prievartą – stumdė, spaudė antstolę ir sukėlė jai fizinį skausmą – trukdė antstolei vykdyti teismo sprendimą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, tinkamai neįvertino nustatytų bylos aplinkybių ir surinktų faktinių duomenų. Teismas konstatavo, kad visų kaltinime nurodytų asmenų veiksmai atitinka BK 231 straipsnio 2 dalies sudėtį. Visi asmenys suprato, kad bus vykdomas teismo sprendimas, ir, antstolei bei policijos pareigūnams reikalaujant pasitraukti nuo įėjimo į namą, jie to nepadarė, kartu su kitais įvykio vietoje esančiais žmonėmis sudarė kliūtį antstolei patekti prie namo durų, kėlė triukšmą ir šaukdami užgauliojo atvykusią antstolę S. V. ir ją lydinčius policijos pareigūnus, nevykdė antstolės ir policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų pasitraukti nuo įėjimo į namą, trukdė antstolei laisvai prieiti prie namo durų, stumdė ir spaudė antstolę, taip trukdydami jai vykdyti teismo sprendimą.

III. Kasacinių skundų argumentai

Kasaciniais skundais nuteistieji G. A., S. T., T. J., Ž. B., A. B., R. U., E. S., G. O., M. M. ir nuteistojo S. G. gynėjas advokatas T. Tomkus, nuteistosios G. K. gynėjas advokatas M. Vagonis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Kasatoriai skunduose nurodo:

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio, 303–307 straipsnių, 331 straipsnio 1 dalies pažeidimai, netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, nagrinėjamu atveju baudžiamoji atsakomybė turėjo būti taikoma tik kaip ultima ratio (paskutinė priemonė).

Visuose skunduose nurodoma, kad, nuteistųjų veiksmams – stovėjimui lauke namo kieme ir buvimui minioje – pritaikius BK 231 straipsnio 2 dalį, buvo plečiamai aiškinamas įstatymas. Kaltinamajame akte nurodyti veiksmai – bendras užgaulus šaukimas ant antstolės, sumaišties, triukšmo kėlimas, nepaklusimas policijos pareigūnų reikalavimams pasišalinti nepatenka į BK 231 straipsnio 1 dalį, 2 dalį ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Be to, nuteistųjų veiksmuose nebuvo tyčios požymio, visi tvirtina prie namo atvykę iš smalsumo, tik stebėti, kaip bus vykdomas D. K. perdavimas, ar nebus vartojamas smurtas, negalvojo galintys kam nors trukdyti. Visi nuteistieji teigia nesuvokę veikos pavojingo pobūdžio, neketino veikti nusikalstamai, pasišalinti iš kiemo neturėjo net fizinių galimybių. Atvykus pareigūnams niekas neįspėjo susirinkusių asmenų dėl atsakomybės už trukdymą antstolei, buvo leidžiamas tik garso įrašas apie viešosios tvarkos pažeidimus ir riaušes. Vien buvimas privačioje valdoje, neprieštaraujant savininkams, nesudaro pagrindo išvadai, kad nuteistųjų veiksmais buvo siekiama trukdyti antstolei vykdyti jos pareigas. Nukentėjusieji ir liudytojai nepatvirtino, kad prieš juos būtų buvę atlikti veiksmai, trukdantys vykdyti teismo sprendimą. G. A., G. K. gynėjo skunduose, be to, pažymima, kad teismo aiškinimas, jog bet kas, kas nepatinka antstoliui, reiškia trukdymą vykdyti teismo sprendimą, prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, BK 3 straipsnio 1 daliai. Nepagrįstas aiškinimas, kad BK 231 straipsnio 1 dalyje numatytas trukdymas vykdyti teismo sprendimą gali būti padaromas net prašymais, reikalavimais antstoliui, nes už šiuos veiksmus buvo numatyta atsakomybė Administracinių teisės pažeidimų kodekso 1862 straipsnyje.

G. K. gynėjo, S. G. gynėjo, S. T., T. J., A. B. skunduose tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokius veiksmus atliko nuteistieji kiekvienas atskirai, kurie iš šių veiksmų pripažinti nusikalstamais, jų veiksmai neindividualizuoti. Teismas, konstatuodamas, kad visi asmenys atliko panašius, praktiškai tapačius veiksmus, pripažino, kad visų nuteistųjų veiksmai nebuvo analogiški. Taigi privalėjo nurodyti, kokie konkretūs kiekvieno iš nuteistųjų veiksmai pripažinti nusikalstamais. Pagal nuosprendį visi nuteistieji stovėjo minioje prie įėjimo į namą ir prie namo durų, tai paneigia išvadą, jog jie visi trukdė antstolei prieiti iki namo, nes tie, kurie stovėjo prie namo, negalėjo užtverti įėjimo iki namo. Teismas nenurodė, kas iš nuteistųjų antstolę stumdė ir kas ją užgauliojo. Taigi teismas nesigilino, kokius veiksmus atliko kiekvienas nuteistasis, tik formaliai perrašė kaltinamąjį aktą.

Visuose skunduose nurodomas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas vertinant bylos įrodymus (vaizdo įrašus, pareigūnų parodymus ir kt.). Vaizdo įrašai nepatvirtina nuosprendyje nurodytų aplinkybių. Priešingai, pvz., R. U. skunde nurodoma, kad įrašai patvirtina, jog ji atvykus policijos pareigūnams atsistojo ne prie įėjimo į namą durų, bet atokiau, prie garažo vartų, kitų papildomų veiksmų ji neatliko, mandagiai kalbėjo su antstole, leido jai praeiti, pareigūno S. M. vaizdo įraše ji neužfiksuota. E. S. tvirtina, kad vaizdo įrašai, daryti pareigūnų S. M., A. M., T. J., E. Ž., E. P., R. Ū. ir E. S., paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl jo atliktų veiksmų, nes juose nėra užfiksuota, kad jis įvykio metu būtų atlikęs nors vieną nuosprendyje nurodytą veiksmą. Įrašuose užfiksuota, kaip E. S. kartu su R. Č., dar iki atvykstant antstolei ir policijos pareigūnams, nuosprendyje nurodyto namo kieme, netoli pakopos, esančios prie didelio vitrininio lango, atneša ir pastato keletą suolų. Tą patį padaro G. A. su D. K.. M. M. taip pat tvirtina, kad minėtuose įrašuose neužfiksuota kaltinime nurodyti jo atlikti veiksmai, be to, jis atkreipia dėmesį, kad įvykio metu jam buvo tik 17 metų, jis atvyko vedamas jaunatviško smalsumo, paveiktas visuomenės informavimo priemonių. Kiti kasatoriai (pvz., G. O., S. G. gynėjas, S. T., T. J., Ž. B., A. B.) taip pat tvirtina, kad vertinant vaizdo įrašus buvo padarytas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, nes šie įrašai nepatvirtina nusikalstamos veikos sudėties požymių, jie tik patvirtina patį nuteistųjų buvimo įvykio vietoje faktą, atskirai konkrečių nuteistųjų nusikalstamų veiksmų įrašuose neužfiksuota.

R. U., E. S., M. M., G. O. skunduose kritikuojamas pareigūno R. O. parodymų vertinimas. Šis liudytojas parodė, kad jokio smurto prieš antstolę vartojant nematė, ji nesakė, kad jai skauda, liudytoja E. T. taip pat patvirtino, kad antstolės niekas nestumdė, smurto nematė, nors buvo šalia antstolės, niekaip nenukentėjo. Tą patvirtino ir liudytojai T. B., A. N., S. S. ir kt., pareigūno E. P. darytas vaizdo įrašas.

Be to, R. U., E. S., M. M., G. O. skunduose nurodoma, kad byloje liko neaptartas policijos pareigūno R. O. darytas garso įrašas, patvirtinantis, kad smurtas prieš antstolę nebuvo vartojamas, taip pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

G. A., E. S., G. O. skunduose teigiama, kad teismo išvados dėl suolų sustatymo organizavimo turint tikslą trukdyti vykdyti teismo sprendimą pažeidžia BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes tokios išvados nepatvirtina jokie bylos duomenys. Iš vaizdo įrašų matyti, kad suolai buvo pastatyti ne prie įėjimo į namą durų ir net ne prie priėjimo link įėjimo į namą durų. Be to, pati antstolė teismo posėdžio metu 2014 m. rugsėjo 30 d. parodė, kad suolai jai netrukdė praeiti ir vykdyti teismo sprendimą. Kad tai nesudaro nusikaltimo sudėties, patvirtina ir Kauno apygardos prokuratūros prokuroro 2013 m. balandžio 29 d. nutarimas, kuriame analogiški R. Č. veiksmai įvertinti kaip neturintys nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių.

Visuose skunduose ginčijami bendrininkavimo požymiai, nenustačius susitarimo veikti bendra tyčia, veiklos bendrumo. Byloje nėra duomenų kad nuteistieji būtų atlikę kokius nors bendrus veiksmus prieš antstolę. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jie galėjo matyti kitų (K. D.) smurtinius veiksmus, tačiau nenutraukė savo veiksmų (stovėjimo prie namo) ir taip palengvino smurtinių veiksmų vykdymą, yra nelogiška, nes stovėjimas vietoje ir įvykių stebėjimas neturi jokios įtakos kitiems asmenims atlikti smurtinius veiksmus, tokiems veiksmams netrukdo, bet ir nepalengvina jų darymo. Nuteistųjų veiksmai nepagrįstai susieti su kitų įvykio vietoje buvusių jiems nepažįstamų asmenų veiksmais. Nė vienas iš jų dėl smurto vartojimo nesitarė, nematė, kad kiti būtų smurtą vartoję prieš antstolę, todėl negalėjo tokiems veiksmams pritarti konkliudentiniais veiksmais. Iš nuosprendžio turinio, nesant nuorodų į BK 24 straipsnio atskiras dalis, matyti, kad visi kaltininkai nuteisti kaip bendravykdytojai. Bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, t. y. įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius ar bent dalį iš jų. Tai reiškia, kad nuosprendyje tokiu atveju turėjo būti nurodyta, jog nuteistieji ne tik susitarė su nuosprendyje nurodytais asmenimis daryti nusikalstamą veiką, bet ir suvokė, kad kartu su jais trukdo antstolei vykdyti teismo sprendimą ir tai daro vartodami smurtą ar kitokią prievartą. Tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Byloje nustatyta, kad nuteistieji nepažinojo nė vieno iš tariamų bendrininkų, nei žodžiu, nei raštu nesitarė daryti jokių veikų. Kad įvyktų susitarimas konkliudentiniais veiksmais, būtina bent matyti ar suprasti kito kaltininko veiksmus, tačiau to byloje nenustatyta. Pvz., R. U., M. M. teigia nuo K. D. buvę 5–8 metrų, G. O. – 6–7 metrų atstumu už jo nugaros, taigi nebuvo net teorinės galimybės pritarti konkliudentiniais veiksmais. Nesant pritarimo smurto vartojimui, tokie veiksmai galėtų būti įvertinti tik kaip vykdytojo ekscesas.

R. U., E. S., M. M., G. O. skunduose nurodoma, kad kaltinimas buvo pareikštas kolektyvinės atsakomybės principu, nenurodant jokių konkrečių inkriminuotų veiksmų, bendrininkavimo formos, vaidmens bendrininkų daromoje veikoje, taip suvaržyta teisė į gynybą (BPK 44 straipsnio 7 dalis), padarytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto pažeidimas. Kaltinamasis aktas nukopijuotas nuo V. P., S. T., S. G., Ž. P., E. K., Ž. B., A. A. pareikštų kaltinimų.

Be to, G. A., G. K. gynėjo, R. U., E. S., M. M., G. O. skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teisme buvo nesilaikyta BPK 6 straipsnio 2 dalyje, 44 straipsnio 5 dalyje ir Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje, 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto asmenų lygybės prieš įstatymą principo. Šioje byloje atliekant ikiteisminį tyrimą analogiški pranešimai apie įtarimą buvo įteikti kitiems asmenims (G. L., A. Z. (A. Z.), V. S., D. S., J. V., T. S., M. T., E. P.-M., D. P., J. J., A. T., V. M., R. Č., J. V., R. S., R. R., L. S., O. G.), kurie buvo kaltinami atlikę identiškus veiksmus kaip ir nuteistieji, tačiau ikiteisminis tyrimas jiems buvo nutrauktas.

S. G. gynėjo, S. T., T. J., Ž. B., A. B. skunduose taip pat keliamas šis klausimas pažymint, kad pareigūnų S. M., A. M., T. J., E. Ž., E. P., R. Ū., S. S. darytuose vaizdo įrašuose užfiksuotas vaizdas patvirtina, kad policija pašalino ne tik nuteistuosius, bet ir mažiausiai kitus 15 asmenų: R. Č., P. S., A. T., R. R., D. S., J. V., J. V., V. S., D. B., A. Z., V. M., L. K.-A., R. S., G. L.. Ikiteisminis tyrimas kitiems asmenims, buvusiems toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu (G. L., A. Z., V. S., D. S., J. V., T. S., M. T., E. P.-M., D. P., J. J., A. T., V. M., R. Č., J. V., R. S., R. R., L. S., O. G.), buvo nutrauktas 2013 m. balandžio 29 d. prokuroro nutarimu motyvuojant, kad jie nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokuroras nurodė, kad jų veiksmuose yra tik administracinio teisės pažeidimo (ATPK 187 straipsnio 2 dalis) požymių. Prokuroras administracinio teisės pažeidimo požymius nustatė vadovaudamasis tais pačiais šios baudžiamosios bylos duomenimis: policijos pareigūnų R. O., M. G., V. K., M. K. bei kitų parodymais, vaizdo įrašais. Iš pareigūnų S. M., A. M., E. Ž., E. P., R. Ū., S. S. padarytų vaizdo įrašų matyti, kad visi nuteistieji stovi susiglaudę žmonių grupėje, joje greta yra užfiksuoti asmenys, kuriems ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir paskirtos administracinės nuobaudos. Taigi tų pačių asmenų, buvusių toje pačioje vietoje tuo pat laiku, dariusių tokius pat veiksmus, veikų pavojingumas negali būti vertinamas skirtingai. Nėra duomenų, kad kasatoriai būtų atlikę kitokius veiksmus, kurie būtų trukdę antstolei vykdyti teismo sprendimą, jų veiksmai nebuvo intensyvesni ar pavojingesni negu kitų asmenų, prieš kuriuos baudžiamoji byla nutraukta. Liudytojai R. O., M. G., T. B., V. R., V. K., D. Ž., I. V., S. K. patvirtino, kad tiek asmenys, kurie nubausti administracine tvarka, tiek šios bylos kaltinamieji buvo ištraukti prievarta iš žmonių grupės prie namo tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje per trumpą laiką, taigi iš esmės jų veiksmai niekuo nesiskiria.

G. A., R. U., E. S., M. M., G. O. skunduose tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai analizavo Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 764 straipsnio 4 dalies nuostatas ir Policijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas vertindamas nuteistųjų veiksmų teisėtumą ir pavojingumą. Tinkamai aiškindamas nuostatas teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad kaltinamajame akte nurodytomis aplinkybėmis policijos pareigūnai ne tik šalino kliūtis, bet ir įvedė specialų režimą gyvenamojo namo kieme, ribodami asmenų patekimą į kiemą. Tai reiškia, kad buvo nevykdomi ne antstolės nurodymai, o policijos pareigūnų, o šie nurodymai susiję ne su kliūčių vykdyti teismo sprendimą šalinimu, bet apskritai su viešosios tvarkos užtikrinimu ir galimų nusikaltimų prevencija. Nesutikimas su policijos reikalavimu atlaisvinti tam tikrą teritoriją savaime nereiškia trukdymo vykdyti teismo sprendimą. Vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą buvo nesilaikyta CPK 764 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Pagal CPK 764 straipsnio 4 dalį antstolis turi teisę pasitelkti policijos pareigūnus, kad pašalintų kliūtis, trukdančias vykdyti teismo sprendimą, tačiau tik antstolis gali duoti nurodymus tas kliūtis šalinti, o ne pareigūnai savo iniciatyva nuspręsti tai daryti. Minėta CPK norma nesuteikia jiems teisės savo iniciatyva vykdyti teismo sprendimą, todėl pasipriešinimas policijos pareigūnų veiksmams negali būti vertinamas kaip trukdymas antstoliui pagal BK 231 straipsnio 2 dalį. Policijos pareigūnai R. O. ir I. V. teismo posėdžio metu patvirtino, kad jiems iš anksto buvo duotas nurodymas iš kiemo pašalinti visus jame esančius asmenis, nepriklausomai nuo to, ar jie trukdo vykdyti sprendimą ar ne, todėl buvo šalinami visi asmenys, net ir netrukdę antstolei. Tą patį patvirtino ir pareigūnas I. V., pareigūno R. Ū. darytas vaizdo įrašas. Tai patvirtina ir vaizdo įrašuose užfiksuota medžiaga, joje matosi, kad pareigūnai, nereikšdami jokių reikalavimų, naudoja fizinę prievartą prieš asmenis, kurie stovi ant laiptų, vedančių į namo antrą aukštą, todėl jie net teoriškai negali trukdyti antstolei patekti į skundžiamame nuosprendyje minimą namą. Vaizdo įrašai patvirtina, kad į privačią namų valdą atvykę policijos pareigūnai, nesant tam teisinio pagrindo, savo iniciatyva pradeda naudoti fizinę prievartą prieš netoli garažo stovintį vyriškį, prievarta jį išveda iš kiemo. Būtent tokie policijos pareigūnų veiksmai ir sukėlė kieme sumaištį. Priešinimasis tokiems pareigūnų veiksmams gali būti vertinamas tik kaip administracinis pažeidimas pagal ATPK 187 straipsnį, tai patvirtino Kaišiadorių rajono apylinkės teismas.

G. A. skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kasatoriaus veiksmus, privalėjo vertinti antstolės ir policijos pareigūnų kompetencijos ribas duodant nurodymus nepavaldiems asmenims bei pagrįsti savo išvadas teisės aktų analize. Teismas be pagrindo sutapatino policijos specialiąją operaciją su antstolės veiksmais vykdant teismo sprendimą. Jokie teisės aktai nereglamentuoja atstumo, kuriuo antstolio veiksmus vykdant teismo sprendimą stebintys asmenys privalo būti nutolę nuo antstolio. To negali nustatyti ir pats antstolis. Taigi antstolis negali riboti asmenų buvimo patalpoje ar teritorijoje daugiau, negu to reikia antstoliui, kad jis fiziškai patektų į vietą, kurioje turi vykdyti teismo sprendimą. Nukrypdamas nuo kasacinės praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-47/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-47/2009">2K-47/2009</a>), teismas visiškai neatsižvelgė į įvykio kontekstą: vykdomo teismo sprendimo turinį, asmenų, kurių interesai paliečiami teismo sprendimu, padėtį, jų informuotumą apie teismo sprendimo turinį, veiksmų, kuriais trukdoma antstoliui, intensyvumą, paties antstolio pasirinkto teismo sprendimo vykdymo būdo adekvatumą situacijai. Antstolės sprendimas pasitelkti policijos pareigūnus, kurie padėtų vykdyti teismo sprendimą didelį rezonansą sukėlusioje byloje, sukėlė susirinkusių žmonių nepasitenkinimą. Nuteistųjų supratimu, tai buvo protesto forma, bijant, kad sprendimo vykdymo metu prieš mergaitę bus naudojama neleistina prievarta. Liudytojų parodymai ir vaizdo medžiaga patvirtina, kad susirinkę asmenys skatino vieni kitus praleisti antstolę, tai rodo, kad asmenys nesiekė trukdyti antstolei vykdyti teismo sprendimo, bet tokia forma protestavo prieš pareigūnų veiksmus.

G. K. gynėjo, E. S., R. U., G. O., M. M. skunduose teigiama, kad byloje susiklosčiusią situaciją lėmė antstolės pasirinktas netinkamas teismo sprendimo vykdymo būdas ir policijos pareigūnų perteklinės jėgos vartojimas, neadekvatus situacijai. Sumaištį, kuri minima nuosprendyje, sukėlė būtent policijos pareigūnai, savo iniciatyva pradėję vartoti fizinį smurtą prieš ramiai stovinčius asmenis. Visuose kasaciniuose skunduose pažymima, kad nuteistieji negirdėjo antstolės kreipimosi, jog ji pradeda vykdyti teismo sprendimą. Antstolės netinkamą sprendimo vykdymo būdą patvirtina aplinkybės, kad ji atvykusi neturėjo jokių skiriamųjų ženklų, iš kurių būtų galima suprasti, kad būtent ji yra valstybės įgaliota pareigūnė, teismo sprendimą vykdanti antstolė neprisistatė ir net nebandė paaiškinti, kaip bus vykdomas nurodytas teismo sprendimas, apsiribodama teiginiu, kad ji vykdo Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, tačiau jį galėjo girdėti tik ne didesniu kaip 2–3 metrų atstumu nuo jos stovintys asmenys, antstolė nenaudojo jokių garsą stiprinančių priemonių. Tai patvirtina R. O. darytas garso įrašas, kiti vaizdo įrašai. Antstolės žodžius galėjo girdėti tik labai arti jos esantys žmonės, įvykio vietoje buvo kilęs didelis triukšmas, tai patvirtino liudytojai (pvz. E. Ž.). Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad policijos pareigūnai balsu ir per garsiakalbį prašė žmonių atsitraukti ir leisti prieiti prie namo, neatitinka bylos nagrinėjimo metu ištirtų rašytinių įrodymų turinio ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Policijos pareigūnai, buvę kartu, taip pat neturėjo jokių garsiakalbių, per juos neišreiškė jokių reikalavimų kieme susirinkusiems asmenims. Iš ant gatvės pastatyto automobilio buvo transliuojamas garso įrašas apie atsakomybę už susirinkimų reikalavimų nesilaikymą, riaušių organizavimą ir pan.

G. A. skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas. Nuosprendį priėmęs teisėjas A. J. 2017 m. liepos 17 d. viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje yra nurodęs, kad gali kilti interesų konfliktas dėl jo ryšių su advokatų profesine bendrija „Č. ir partneriai“ ir advokatu G. Č.. Advokatas G. Č. buvo teismo sprendimo vykdymo vietoje (duomenys neskelbtini)., Kauno r., ir padėjo antstolei S. V. vykdyti teismo sprendimą nešdamas D. K. iš gyvenamojo namo į gatvę. G. Č. turėjo sutartinius santykius su L. S. ir siekė to paties teisinio rezultato. Faktiškai asmenys, trukdę antstolei, trukdė ir advokatui atstovauti L. S. interesams. G. Č. atstovavo L. S. civilinėse ir baudžiamosiose bylose. Advokatų bendrija Šiaulių apygardos teisme baudžiamojoje byloje pateikė civilinius ieškinius atstovaudama nukentėjusiesiems G. Č., L. S., D. S., kuriais reikalaujama neturtinės žalos atlyginimo, grindžiant juos aplinkybe, kad prieš L. S. buvo padarytos kelios nusikalstamos veikos, susijusios su trukdymu vykdyti teismo sprendimą perduoti D. S. jos motinai. Baudžiamosiose bylose Nr. 1-6-332/2018 ir 1A-91-319/2017 kaltinimai susiję su to paties 2011 m. gruodžio 16 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimo vykdymu. Teisėjas A. J. priėmė sprendimą dėl veiksmų, nuo kurių priklausė jo giminaičio G. Č. advokato ekonominės ir profesinės veiklos sėkmė. Ši aplinkybė nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo žinoma kasatoriui, jo teisėjas nepaskelbė teismo posėdžio metu. Be to, teisėjas viešai yra pareiškęs savo nuomonę apie įvykius, susijusius su šios bylos aplinkybėmis, pateikiamas nusistatymas prieš N. V., jos veiksmus, kurios gyvenamojoje vietoje antstolė vykdė teismo sprendimą (dienraštis „Lietuvos žinios“, 2009 m. lapkričio 10 d.).

R. U., E. S., G. O. skunduose nurodoma, kad skiriant bausmę buvo netinkamai taikyta BK 54 straipsnio 2 dalis, 61 straipsnio 1 dalis, nes teismas paskyrė keletą kartų viršijančią tokios bausmės rūšies vidurkį bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas kasatoriams bausmę, deklaratyviai nurodė, kad skiriamos bausmės dydį lėmė aktyvesni jų veiksmai, dėl to jiems skirtina didesnė bauda, neviršijanti BK 42 straipsnyje numatyto šios bausmės vidurkio. Iš nuosprendžio nėra aišku, kuo pasireiškė aktyvesni kasatorių veiksmai nei kitų nuteistųjų. Toks nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimo ir laikytinas esminiu pažeidimu.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistųjų G. A., S. T., T. J., Ž. B., A. B., R. U., E. S., G. O., M. M. bei nuteistojo S. G. gynėjo advokato T. Tomkaus, nuteistosios G. K. gynėjo advokato M. Vagonio kasaciniai skundai tenkintini.

Dėl BK 231 straipsnio 2 dalies taikymo

Visuose kasaciniuose skunduose nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kaltinime nurodytų asmenų veiksmai atitinka BK 231 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymių visumą, įvairių argumentų pagrindu įrodinėjama, kad nuteistųjų veiksmai nebuvo tiek pavojingi, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė, todėl prašoma palikti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

Nagrinėjamoje byloje teismai padarė skirtingas išvadas dėl visų kaltinamų asmenų veiksmuose esančios nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir iškeldamas administracinio teisės pažeidimo bylą, tokį sprendimą pagrindė tuo, kad kaltinimas kiekvienam iš asmenų neindividualizuotas, bendro pobūdžio, deklaratyvus. Kartu teismas padarė išvadą, kad asmenų, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, veiksmų intensyvumas, agresyvumas nebuvo pavojingesni negu kitų asmenų, kuriems baudžiamoji byla nutraukta. Paneigta bendrininkavimo aplinkybė, argumentuojant tuo, kad kaltinime nurodyti asmenys vienas su kitu nebuvo pažįstami, jokių bendrų, iš anksto aptartų veiksmų neatliko, nėra duomenų, kad būtų iš anksto susibūrę į bendrininkų grupę nusikalstamai veikai daryti, nenustatyta susirinkusių asmenų tyčia ir tikslas kliudyti antstolei vykdyti teismo sprendimą. Konstatuota, kad visų kaltinamųjų veiksmuose pagal jų pavojingumo laipsnį nėra nusikaltimo, numatyto BK 231 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Nustatęs, kad visgi kaltinime nurodyti asmenys nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų atlaisvinti priėjimą prie namo ir pasitraukti, netrukdyti antstolei, teismas padarė išvadą, kad tokie jų veiksmai nebuvo teisėti, tačiau pagal pavojingumą atitinka administracinio teisės pažeidimo sudėtį (ATPK 187 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su išteisinamuoju nuosprendžiu, konstatavo BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, šiuo pagrindu panaikino nuosprendį ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Iš naujo įvertinęs bylos įrodymus (nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, vaizdo įrašus, rašytinius bylos dokumentus ir kt.), konstatavo, kad asmenų veiksmų pobūdis patvirtina jų veiksmuose esant nusikaltimo, numatyto BK 231 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius. Teismas pateikė išaiškinimą, kad policijos pareigūnai padėjo antstolei vykdyti teismo sprendimą, todėl šiuo atveju nepaklusimas teisėtiems policijos pareigūnų nurodymams vertinamas ne kaip policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymas, o kaip trukdymas antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Nuosprendžiu teismas pripažino bendrininkavimą, šią aplinkybę motyvuodamas nuteistųjų pritarimu konkliudentiniais veiksmais neteisėtiems K. D. veiksmams.

Iš teismų nuosprendžių matyti, kad iš esmės veikos kvalifikavimui reikšmingos faktinės aplinkybės nuosprendžiuose nustatytos vienodai, tačiau skiriasi jų teisinis vertinimas, nulėmęs skirtingą įstatymo taikymą. Byloje kyla ginčas dėl BK 231 straipsnio 2 dalies sudėties požymių aiškinimo ir taikymo nustatytoms bylos aplinkybėms. Pažymėtina, kad pagal BK 231 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas bet kokiu būdu trukdė teisėjui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui, advokatui arba Tarptautinio baudžiamojo teismo ar kitos tarptautinės teisminės institucijos pareigūnui atlikti su baudžiamosios, civilinės, administracinės arba tarptautinės teisminės institucijos bylos tyrimu ar nagrinėjimu susijusias pareigas arba trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą panaudodamas smurtą ar kitokią prievartą.

BK 231 straipsnyje (1 ir 2 dalyse) numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektas yra teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tarptautinių teisminių institucijų pareigūnų, antstolių normali veikla, atliekant bylų tyrimą ar nagrinėjimą ar vykdant teismų sprendimus. Veika pasireiškia bet kokios formos trukdymu teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tarptautinių teisminių institucijų pareigūnų, antstolių profesinei veiklai. Įstatymas nepateikia trukdymo būdų sąrašo, tačiau trukdymas gali būti suprastas kaip bet kokie veiksmai, sudarantys kliūtis atlikti profesines procesines pareigas atvirai kišantis į atitinkamo pareigūno veiklą ar sudarant fizines kliūtis. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos pradžios, neatsižvelgiant į tai, ar pareigūnų veikla buvo tik trikdoma ar realiai sutrikdyta. Šiai nusikalstamai veikai yra būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad trukdo pareigūnui atlikti su baudžiamosios, civilinės, administracinės ar tarptautinės teisminės institucijos bylos tyrimu, nagrinėjimu ar vykdymu susijusias pareigas, ir nori taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMxLTY0OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-231-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-231-648/2016">2K-231-648/2016</a>).

Atkreiptinas dėmesys, kad praktikoje akcentuojama, jog trukdymas nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali turėti labai skirtingų formų. Vertinant objektyviuosius veikos požymius reikšminga tai, kokie veiksmai buvo atlikti, kiek jie tęsėsi ir kaip pasireiškė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgxLTY5Ny8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-381-697/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-381-697/2015">2K-381-697/2015</a>, 2K-80-976/2017).

Teismas, vertindamas vieną ar kitą elgesį, kuriuo sudaromos kliūtys antstoliui vykdyti teismo sprendimą, ir pripažindamas šį elgesį nusikalstamu, privalo įvertinti ne vien tik kliūtis, su kuriomis susidūrė antstolis, bet ir įvykio kontekstą. Būtina atsižvelgi ir į tai, kokie subjektai atlieka trukdymo veiksmus: ar tai yra asmenys, kurių interesai yra tiesiogiai susiję su vykdomo sprendimo turiniu, ar tai yra kiti asmenys, į kurių interesus vykdomas teismo sprendimas tiesiogiai nėra nukreiptas. Tik visapusiškai įvertinus visas šias aplinkybes, įmanoma konstatuoti pakankamą baudžiamajai atsakomybei atsirasti padarytos veikos pavojingumą, taip pat tyčinę kaltę, kuriai nustatyti būtina, kad kaltas asmuo suprastų, jog trukdo antstoliui vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, ir norėtų taip veikti. Antstolio veiksmų teisėtumas ir jo pasirinktas teismo sprendimo vykdymo būdo adekvatumas situacijai taip pat yra svarbios aplinkybės vertinant jo veiklai trukdžiusio asmens veiksmų pavojingumą ir jo kaltės klausimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-47/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-47/2009">2K-47/2009</a>, 2K-80-976/2017).

Nagrinėjamoje byloje nepagrįstais laikytini ir atmestini kasatorių skundų teiginiai dėl antstolės veiksmų neteisėtumo, netinkamo sprendimo vykdymo būdo pasirinkimo. Nėra pagrindo išvadai, kad antstolė pasirinko netinkamą teismo sprendimo vykdymo būdą ir būtent tai išprovokavo kaltininkų veiksmus, dėl kurių jie nuteisti, kad ji pasitelkdama policininkus elgėsi neadekvačiai. Antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnis), jis privalo vykdyti įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus. Vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (3 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnis). CPK 764 straipsnyje įtvirtinama teismo sprendime nurodytų vaikų perdavimo išieškotojui tvarka. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kai skolininkas per teismo sprendime arba antstolio raginime nustatytą terminą sprendimo dėl vaiko perdavimo neįvykdo, antstolis, įvertinęs valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos, policijos atstovo ir psichologo rekomendacijas, priima patvarkymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos. Šiame patvarkyme turi būti detaliai aptartas vykdymo priemonių pobūdis ir jų taikymas; 2 dalyje nurodoma, kad, vykdydamas teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo, antstolis vykdymo veiksmus atlieka dalyvaujant išieškotojui ir valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui. Užtikrinant vaiko teisių apsaugą, bet kurios iš proceso šalių ar valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo prašymu arba antstolio sprendimu dalyvauti vykdymo procese antstolio patvarkymu kviečiamas psichologas; 3 dalyje įtvirtinta, kad kai skolininkas nevykdo patvarkymo dėl sprendimo vykdymo tvarkos, antstolis turi teisę kreiptis į antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismą su pareiškimu dėl leidimo prievarta paimti vaiką išdavimo; 4 dalis numato, kad, priverstinai perduodant vaiką, policijos atstovai pašalina kliūtis sprendimui įvykdyti, o valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai vaiką paima ir perduoda išieškotojui.

Iš bylos duomenų matyti, kad antstolė S. V. 2012 m. gegužės 3 d. priėmė patvarkymą Nr. 0114/11/02742 „Dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo perduodant D. K. jos motinai L. S.“. Jame nurodoma, kad Kėdainių rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 22 d. nutartimi Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0zMDAtMTg4LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-300-188/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-300-188/2012">2-300-188/2012</a> leido, vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimo Nr. 2-21-550/2011 dalį dėl D. K. perdavimo jos motinai L. S., prievarta (pašalinant kliūtis perduoti mergaitę motinai) paimti D. K. iš jos buvimo vietos. Šiame patvarkyme nurodoma, kaip bus vykdomas teismo sprendimas ir kas už ką atsakingas sprendimo vykdymo metu. Patvarkyme pažymima, kad vieną kartą teismo sprendimo vykdymui jau buvo pasipriešinta jėga, kad prie namo nuolat būriuojasi minia žmonių, palaikanti neteisėtus veiksmus nevykdyti teismo sprendimo, todėl viešajai tvarkai užtikrinti privaloma skirti pakankamai policijos pareigūnų, kurie užtikrintų viešąją tvarką. Viešosios tvarkos užtikrinimas ir kliūčių šalinimas, jei tokių bus, teismo sprendimo vykdymo metu yra policijos pareiga ir kompetencija. Patvarkyme išdėstomas ir detalus sprendimo vykdymo planas. Nurodoma, kad sprendimo vykdymo metu dalyvauja antstolė S. V., Kauno miesto ir rajono savivaldybių administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės E. T. ir G. D., Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas, atsakingas už viešosios tvarkos palaikymo ir kliūčių šalinimo organizavimą, D. Ž. (gali keistis), policijos pareigūnai, pašalinantys kliūtis ir prižiūrintys viešąją tvarką, L. S. ir (arba) jos įgaliotas asmuo paimti (fiziškai, jei reikės) D. K., psichologas, kurio nedalyvavimas netrukdo vykdyti teismo sprendimo. Patvarkyme aiškiai nurodoma, kad Kauno apskrities VPK viršininkas A. K. įpareigojamas teismo sprendimo vykdymo metu užtikrinti viešąją tvarką, kliūčių šalinimą, jei tokių bus, vykdant sprendimą dalyvaujančių asmenų saugumą. Bylos aplinkybės patvirtina, kad visų CPK įtvirtintų reikalavimų vykdant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje buvo laikomasi, policijos pareigūnai pasitelkti teisėtai, jų veiksmai įvykio vietoje atitiko įstatymų reikalavimus. Atvykusi vykdyti teismo sprendimo antstolė prisistatė, pranešė, kad bus vykdomas teismo sprendimas perduoti vaiką motinai, prašė netrukdyti tai padaryti ir leisti prieiti prie namo. Policijos pareigūnai balsu ir per garsiakalbį prašė žmonių atsitraukti, leisti prieiti prie namo, žmonės buvo perspėti, kad vykdytų teisėtus policijos pareigūnų reikalavimus ir kad jų nevykdant bus panaudota fizinė prievarta (tai patvirtinta bylos įrodymais: liudytojų policijos pareigūnų parodymais, nukentėjusiosios parodymais, kitų liudytojų parodymais, vaizdo įrašais). Antstolė, vykdydama teismo sprendimą, įstatymo reikalavimų nepažeidė, atsižvelgė į didelę įtampą ir konfliktą visuomenėje sukėlusią situaciją, įvertinusi aplinkybę, kad vieną kartą nepavyko įvykdyti teismo sprendimo, priėmė patvarkymą, užtikrinant sprendimo vykdymo sklandumą ir su sprendimo vykdymu susijusių asmenų saugumą, pasitelkti policijos pareigūnus, šie, turėdami atitinkamus įgalinimus, veikė pagal priimtą valstybės pareigūno sprendimą, išreiškusį teisėtą valstybės valią.

Vis dėlto, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, įvertinusi teismų nuosprendžių argumentacijos nuoseklumą, logiškumą, išsamumą, atitiktį BPK reikalavimams vertinant bylos įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą pripažindamas kaltinime nurodytus asmenis kaltais dėl nusikaltimo (BK 231 straipsnio 2 dalis) padarymo.

Teisėjų kolegija sutinka su skunduose nurodomais teiginiais, kad kaltinimas nuteistiesiems grindžiamas vieno asmens K. D. veiksmais, tinkamai neatskleidus jų konkrečių veiksmų ir indėlio į nusikalstamos veikos padarymą, neteisingai konstatuotas bendrininkavimas, dėl to netinkamai įvertintas atskirų asmenų veiksmų pavojingumas.

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad kaltinime nurodomų asmenų nuteisimą iš esmės lėmė jų veiksmų vertinimas kaip bendrininkų panaudojant smurtą prieš antstolę kaip būdą trukdyti jai vykdyti teismo sprendimą.

BK 25 straipsnis įtvirtina, kad bendrininkavimo formos požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas. Praktikoje aiškinama, kad, kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma (pvz., sudarant detalų nusikalstamos veikos įvykdymo planą). Bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjM2LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-636/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-636/2011">2K-636/2011</a>, 2K-340/2012). Kita vertus, bendrininkavimo būtinasis požymis yra ir tyčia, kuri reiškia, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Praktikos išaiškinimai rodo, kad nepaisant to, jog nebūtina iš anksto suderinti veiksmų ar realizuoti visų objektyviųjų požymių, būtina, kad kaltininkas turėtų galimybę suvokti kito asmens veiksmus ir jo sumanymo turinį. Esant pagrįstų abejonių dėl tokios galimybės buvimo, asmuo negali atsakyti kaip bendrininkas už kito asmens veiksmus.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, išskyrus K. D., nė vienas iš kaltinime nurodytų asmenų jokio fizinio smurto nevartojo. Kaltinimas šiems asmenims dėl BK 231 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo paremtas iš esmės tik pritarimu veiksmams, atliktiems K. D., kuris spūstyje sugriebė antstolei už žasto, ją laikė, neleisdamas eiti, ir spaudė, sukeldamas fizinį skausmą. Kiti asmenys, kuriems pareikštas kaltinimas, pagal bylos aplinkybes, buvo išsiskirstę ir atitolę nuo antstolės bei paties K. D. įvairiu atstumu. Jokių duomenų, kad šie asmenys buvo pažįstami su K. D. ar būtų derinę su juo veiksmus, nėra. Tai rodo, kad K. D. veikė spontaniškai, kiti šalia jo, o juo labiau toliau nuo jo buvę asmenys negalėjo numatyti tokių veiksmų, taigi ir išreikšti jiems pritarimo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos įvyko konkliudentiniais veiksmais, kaltininkai veikė bendrai, kiekvieno jų aktyvūs veiksmai buvo nukreipti į tai, kad būtų sutrukdyta antstolei vykdyti teismo sprendimą, nepaklusdami pačios antstolės prašymams leisti jai praeiti iki namo ir atlikti savo darbą ir nereaguodami į pareigūnų nurodymus bei įspėjimus dėl atsakomybės nevykdant teisėtų reikalavimų, jie suvokė savo veiksmų bendrumą, jiems pritarė ir norėjo taip veikti. Pasak teismo, kaltininkai aktyviais veiksmais išreiškė sutikimą dalyvauti nusikalstamoje veikoje, nepriklausomai nuo to, kuriuo įvykio laiku visi atliko savo veiksmus, kliudydami antstolei vykdyti teismo sprendimą, todėl visi turi atsakyti kaip bendrininkai. Toks apeliacinės instancijos teismo argumentavimas ir išvados yra nepagrįstos, nuosprendyje nėra įtikinamų argumentų, kurie patvirtintų aiškų susitarimą (pritariant K. D. veiksmams) naudoti fizinį smurtą, turint tyčią trukdyti antstolei vykdyti teismo sprendimą. Konkliudentinių veiksmų turinys visiškai neatskleistas, deklaratyviai nurodant, kad pritarimas įvyko tokiu būdu. Nevertinta, ar iš tiesų nuteistieji turėjo galimybę matyti, girdėti ir suprasti K. D. veiksmus. Buvimo minioje kartu su kitais faktas automatiškai nesuponuoja išvados dėl visų asmenų pritarimo bet kokiems kitų asmenų, esančių minioje, staiga, be perspėjimo atliktiems trumpalaikiams veiksmams. Buvimas minioje, stovėjimas susikabinus rankomis gali būti vertinamas kaip bendras asmenų grupės veiksmas kiekvienam asmeniškai pritariant pačiam buvimui, tačiau tokios išvados negalima daryti dėl pritarimo K. D. veiksmams, kurie nagrinėjamu atveju buvo išimtinai asmeninio, vienašališko sprendimo pasekmė, ir byloje nėra pakankamų duomenų, kad kiti kaltininkai apie juos būtų žinoję, nenustatyta, kad visi kaltinime nurodyti asmenys tikrai matė, girdėjo ir suprato jo atliekamus veiksmus, nepatvirtinta, kad jie tokiems veiksmams išreiškė pritarimą ir taip tapo jo veiksmų bendrininkais. Šių aplinkybių visuma neleidžia daryti išvados dėl susitarimo panaudojant smurtą trukdyti antstolei vykdyti teismo sprendimą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nenustačius bendrininkavimo požymio, pagal nustatytas bylos aplinkybes smurtą vartojus tik vienam K. D., kiti nuteistieji už šiuos veiksmus neturi atsakyti.

Iš to nuosekliai išplaukia, kad kasatoriai pagrįstai tvirtina, jog pareikštas kaltinimas yra bendro pobūdžio, paremtas vien K. D. asmeniškai atliktais veiksmais, nenurodant konkrečių nuteistųjų individualizuotų veiksmų, kurie galėtų atitikti BK 231 straipsnio 2 dalies sudėties požymius. Apeliacinės instancijos teismas bendrai nurodė, kad teismo sprendimą vykdyti trukdė ne vienas ar keli asmenys, o daugybė žmonių, kurie visi veikė vienu metu, ir visų jų veiksmai skyrėsi padėtimi priėjimo prie namo ir namo durų, antstolės bei jai padedančių pareigūnų atžvilgiu, jų veiksmų ir judėjimo intensyvumu vieni kitų, antstolės bei pareigūnų atžvilgiu. Teismas, padaręs priešingas išvadas dėl nekonkretaus kaltinimo, nepateikė pakankamų argumentų šiai išvadai paneigti.

Atribodamas nuteistųjų, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, ir K. D. veiksmus, teismas privalo vertinti ir spręsti, ar nuteistųjų veiksmai (stovėjimas minioje, šaukimas užgauliais žodžiais ant antstolės, policijos pareigūnų nurodymų nevykdymas) atitinka nusikaltimo, kurio sudėtis įtvirtinta BK 231 straipsnio 1 dalyje, pavojingumą, nes trukdymas gali būti kvalifikuojamas pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, jei trukdoma procesinei profesinei veiklai ir toks trukdymas nėra susijęs su smurtu ar kitokia prievarta. Būtina atsakyti į klausimą, ar kaltinime nurodomi veiksmai vertintini kaip pakankama kliūtis, sudaranti trukdymo požymį pagal BK 231 straipsnio 1 dalį atsižvelgus į nagrinėjamos situacijos kontekstą, vykdomo teismo sprendimo turinį ir kt.

Nustatytos bylos aplinkybės rodo, kad antstolė, vadovaudamasi CPK 585 straipsnio 2 dalimi, 764 straipsnio 4 dalimi, teismo sprendimo vykdymui užtikrinti, kliūtims šalinti pasitelkė policijos pareigūnus. Policijos pareigūnai, dalyvaudami užtikrinant teismo sprendimo įvykdymą ir šalinant kliūtis, teisėtai ir pagrįstai reikalavo, kad tiek nuteistieji, tiek kiti susirinkę asmenys kieme pasitrauktų, atlaisvintų priėjimą prie namo durų, netrukdytų antstolei praeiti ir vykdyti teismo sprendimo. Byloje nustatyta, kad kieme susibūrę asmenys išreiškė savo priešišką nusiteikimą dėl antstolės veiksmų, nesutikdami su vykdomo teismo sprendimo turiniu, demonstraciniais veiksmais (šūksniai, giesmės, susikibimas už rankų ir kt.) siekė atkreipti antstolės dėmesį, atsižvelgti į tam tikros visuomenės grupės nuomonę dėl tokio sprendimo teisingumo. Nagrinėjamoje byloje būtina atsižvelgti į tai, kad antstolės vykdomas teismo sprendimas visuomenėje buvo itin jautrus klausimas, jis sukėlė prieštaringų vertinimų, grįstų skirtingais visuomeniniais, politiniais, socialiniais įsitikinimais. Visi nuteistieji aiškiai nurodė, kad jie susirinko stebėti, kaip bus vykdomas sprendimas, tokius jų veiksmus lėmė ne siekis sutrukdyti antstolei, bet siekis išreikšti nepasitenkinimą teismo sprendimo turiniu, per protestą atkreipti visuomenės ir kartu antstolės dėmesį. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad tokiuose asmenų veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties požymių.

Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad asmenų kaltumą patvirtina aplinkybė, jog jie buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už neteisėtus veiksmus trukdant antstolei ir nepasitraukė savanoriškai. Tai, kad asmenys, stovintys minioje kieme, buvo įspėjami per garsiakalbį pasitraukti ir vykdyti policijos pareigūnų nurodymus, tik patvirtina vieną iš vertintinų reikšmingų aplinkybių, kad buvo imtasi priemonių kieme esantiems asmenims informuoti apie vykdomą teismo sprendimą. Kita vertus, pats asmenų informuotumo faktas savaime nepatvirtina asmenų veiksmuose esant visų nusikalstamos veikos požymių. Ši aplinkybė reikšminga vertinant antstolės ir policijos pareigūnų veiksmų teisėtumą ir pasirinktų priemonių adekvatumą, dėl jos byloje yra bendra teismų nuomonė ir dėl to abejonių nekyla.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kieme susirinkę asmenys, antstolei vykdant teismo sprendimą perduoti mergaitę motinai, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų bendrų reikalavimų netrukdyti antstolei, atlaisvinti priėjimą prie namo ir pasitraukti. Byloje nustatyta, kad kieme esantys asmenys buvo perspėti policijos pareigūnų, jiems nurodyta vykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus, laikytis nustatytos tvarkos. Tačiau kieme susirinkę asmenys tokiems nurodymams nepakluso, reikalavimų nevykdė, kėlė grėsmę viešajai tvarkai, sprendimo vykdymo sklandumo užtikrinimui ir buvo pradėta šalinti asmenis iš kiemo panaudojant prievartą, atitinkančią pareigūnų įgalinimus. Liudytojai policijos pareigūnai apklausti nurodė, kad veikė pagal parengtą priemonių planą, kad per garsiakalbį buvo transliuojamas tekstas prašant netrukdyti ir vykdyti policijos pareigūnų teisėtus reikalavimus, tačiau žmonės nesitraukė, nevykdė policijos pareigūnų reiškiamų reikalavimų, tuomet policijos pareigūnai panaudojo jėgą ir kai kuriuos asmenis išvedė iš kiemo, kad būtų užtikrinta viešoji tvarka ir saugumas. Policijos užduotis įvykių metu buvo užtikrinti viešąją tvarką ir apsaugoti antstolę, taip padedant jai vykdyti teismo sprendimą. Policijos pareigūnų veiksmai buvo teisėti, todėl jų reikalavimų nevykdymas yra neteisėtas veikimas, sukeliantis teisinę atsakomybę. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal pavojingumą tokie veiksmai atitinka administracinio teisės pažeidimo sudėtį.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma išvada, kad suolų statymo aplinkybė, inkriminuota G. A. ir E. S., negali būti vertinama kaip nusikalstamos veikos požymį atitinkanti aplinkybė, nes pati nukentėjusioji (antstolė) parodė, kad suolai jai nesudarė kliūties vykdyti teismo sprendimą, nes jie buvo kieme toliau nuo įėjimo. Šios išvados apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepaneigė.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos įrodymus (daugiausia vaizdo įrašus, nuotraukas ir rašytinius bylos dokumentus), nustatė, kad kaltinamajame akte nurodytu laiku visi priešais įėjimą į namą žmonių grupėje buvę asmenys elgėsi iš esmės vienodai: stovėjo žmonių grupėje susiglaudę, giedojo himną, kai kurie buvo susikibę rankomis, rėkavo, nepasitraukė nuo įėjimo į namą atėjus antstolei ir policijos pareigūnams, ir pareikalavus pasitraukti policijos pareigūnų buvo išvesti jėga. Byloje yra duomenų, kad dalis žmonių iš šios minios teismo nutarimais buvo nubausti už administracinio teisės pažeidimo padarymą, o kitiems buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nors jų veiksmai buvo iš esmės analogiški, pavojingumas nesiskyrė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tokiu atveju negali būti skirtingo teisinio vertinimo, nesant įrodymų, kad kaltinamieji atliko išskirtinai kitokius veiksmus, kurie skirtųsi pagal pavojingumą, negu tie asmenys, dėl kurių tyrimas nutrauktas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nenustatė kaltinamų asmenų veiksmų išskirtinumo, kuris būtų vertas kitokio, griežtesnio, teisinio vertinimo. Nors apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodo, kad aplinkybė, jog greta buvę asmenys nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn, savaime nedaro kitų asmenų veiksmų nenusikalstamų, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nepateikiama įtikinamų argumentų, pagrįstų bylos įrodymais, kad nagrinėjamoje byloje kaltinamų asmenų veiksmai buvo išimtinai pavojingi, kad jie atliko kitokio pobūdžio veiksmus, sukėlusius didesnį pavojų, ir dėl to turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo atveju nuteistųjų kaltę paneigia ne pats faktas, kad kiti asmenys nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn, bet tai, kad pagal bylos aplinkybes jų veiksmai nesiekia baudžiamajai atsakomybei reikiamo pavojingumo.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas byloje nustatytas aplinkybes kaip trukdymą antstoliui vykdyti teismo sprendimą panaudojant smurtą ar kitokią prievartą pagal BK 231 straipsnio 2 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis), nepagrįsdamas kaltinime nurodomų asmenų veiksmų pavojingumo laipsnio ir netinkamai pritaikęs bendrininkavimo nuostatas. Dėl to apkaltinamasis nuosprendis G. A., S. T., T. J., Ž. B., A. B., R. U., E. S., G. O., M. M., S. G., G. K. naikintinas paliekant galioti išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Atsakymų į kitus kasacinių skundų argumentus (pvz., dėl bausmės, teismo šališkumo, garso įrašų, kitų duomenų nevertinimo) pateikimas panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikus galioti išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį neturi reikšmės baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui ir byloje kaltinamų asmenų teisinei padėčiai, jų nagrinėjimas neaktualus, todėl jie paliekami nenagrinėti.

Dėl kitų nuteistųjų, neskundusių apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio kasacine tvarka

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 231 straipsnio 2 dalį nuteisti ir A. A., E. K. bei Ž. P., tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepateikti. Pagal BPK 376 straipsnio 1, 2 dalis teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Jeigu byloje nuteisti keli asmenys, teismas išnagrinėja bylą dėl to nuteistojo, su kuriuo susijęs paduotas skundas. Tačiau jeigu netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai BPK pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų. Nagrinėjamos bylos atveju, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 2 dalies nuostatomis, naikintina ir ta apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria nuteisti A. A., E. K. ir Ž. P., pastarųjų veiksmai pagal nustatytas bylos aplinkybes niekuo neišsiskiria nuo asmenų, kurie skundžia apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir kurių skundai tenkinami. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatyti pažeidimai taikant įstatymą turėjo įtakos ir nuteistųjų A. A., E. K. ir Ž. P. veiksmų teisiniam vertinimui, todėl dėl jų taip pat paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis kasacinėje nutartyje nurodytais motyvais.

Dėl K. D. veiksmų kvalifikavimo

Pagal nustatytas bylos aplinkybes nuteistojo K. D. veiksmai išimtinai skyrėsi nuo kitų kaltinime nurodytų asmenų veiksmų. Byloje nustatyta, kad K. D., būdamas kartu su kitais asmenimis minioje, spūstyje sugriebė nukentėjusiajai antstolei S. V. už žasto, ją laikė, neleisdamas eiti, ir spaudė, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Taigi K. D. smurtiniai veiksmai buvo nukreipti tiesiogiai į antstolę, vykdančią savo funkcijas. Šių nustatytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad K. D. veiksmai yra pakankamai pavojingi, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę BK 231 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sudėties aspektu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi dėl nuteistojo K. D. veiksmų nustatytas faktines aplinkybes, kurios pavojingumu skiriasi nuo visų kitų kaltinime nurodytų asmenų, kurių veiksmuose fizinio smurto nenustatyta, ir jie dėl kitų veiksmų išteisinti, neturi pagrindo daryti tokios pat išvados dėl K. D. veiksmų pavojingumo. Pažymėtina, kad kitokių argumentų pagrindu dėl šio asmens kasacinio skundo nėra paduota. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl K. D. nuteisimo paliekama galioti nepakeista. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad prieš tai išdėstytais motyvais konstatuotas bendrininkavimo aplinkybės panaikinimas, ši aplinkybė kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė šalintina ir iš kaltinimo K. D.. Pašalinus atsakomybę sunkinančią aplinkybę, K. D. paskirta bausmė turi būti mažinama.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4, 6 punktais,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio dalį dėl G. A., S. T., T. J., Ž. B., A. B., R. U., E. S., G. O., M. M., S. G., G. K., A. A., E. K., Ž. P. nuteisimo pagal BK 231 straipsnio 2 dalį ir dėl jų palikti galioti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 6 d. nuosprendžio dalį be pakeitimų.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio dalį dėl K. D. pakeisti: pašalinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir paskirtą baudos bausmę sumažinti iki 170 MGL (6402,20 Eur).

Kitą Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Tomas Šeškauskas

Artūras Ridikas