A. K. pagal BK 310 str., 187 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-226-511/2018

Teisminio proceso Nr. 1-06-5-00046-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.30.5; 1.2.14.10.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Rimos Ažubalytės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 21 d. nutarties.

Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 310 straipsnio 1 dalį 100 MGL dydžio (3766 Eur) bauda. Perkvalifikuota A. K. nusikalstama veika iš BK 187 straipsnio 2 dalies į BK 187 straipsnio 1 dalį ir jis nuteistas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį 150 MGL dydžio (5649 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta A. K. subendrinta bausmė – 150 MGL dydžio (5649 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į bausmės laiką įskaitytas taikyto sulaikymo laikas nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. 19.08 val. iki 2016 m. rugsėjo 29 d. 14.00 val., t. y. dvi dienos, vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, iš viso įskaityta 4 MGL dydžio baudos suma ir paskirta A. K. galutinė bausmė – 146 MGL dydžio (5498,36 Eur) bauda. Iš A. K. priteista Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) rinktinei 8081,91 Eur turtinei žalai atlyginti.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 21 d. nutartimi nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

A. K. nuteistas už tai, kad žiauriai elgėsi su gyvūnu, dėl to gyvūnas žuvo, taip pat sunaikino svetimą turtą, būtent: jis, būdamas (duomenys neskelbtini) medžiotojų klubo narys, medžioklės metu 2016 m. rugsėjo 27 d., apie 19.08 val., (duomenys neskelbtini) miške, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT prie LR VRM) (duomenys neskelbtini) rinktinės (duomenys neskelbtini) užkardos saugomame pasienio ruože, miško masyve, stovėdamas ant miško kelio su legaliai laikomu užtaisytu graižtviniu šautuvu „CZ 550“, 3006, Nr. (duomenys neskelbtini), tykodamas žvėries, pastebėjęs keliu bėgantį VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) rinktinės (duomenys neskelbtini) užkardos tarnybinį šunį belgų aviganį, vardu R, kurio vertė 8081,91 Eur, pažymėtą specialia liemene su skiriamaisiais ženklais ir atšvaitais, su kuriuo VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) rinktinės Sargybų skyriaus jaunesnysis specialistas kinologas V. S. vykdė tiesioginę pareigą – persekiojo iš įvykio vietos pabėgusius du asmenis, tyčia, demonstruodamas nepateisinamą negailestingumą ir savivalę, be jokios pateisinamos priežasties, pažeisdamas Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimus, šovė į VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) rinktinei priklausantį šunį, šiam dėl šautinės kairiojo petikaulio gumburo ir mentės sąnario priekinėje dalyje padarytos kiaurinės žaizdos buvo padaryta daugybinių krūtinės ir pilvo srities organų ir audinių sužalojimų, dėl to gyvūnas žuvo. Taip A. K. žiauriai elgėsi su gyvūnu ir sunaikino VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) rinktinei priklausantį 8081,91 Eur vertės svetimą turtą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, sukliudžiusius teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 332 straipsnio nuostatas netinkamai kvalifikavęs jo veiką ir nukrypęs nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos baudžiamosiose bylose. Teismai netinkamai pritaikė BK 15 straipsnio 3 dalį, nes nepagrįstai konstatavo, kad jis įvykdė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai išanalizavo nustatytas aplinkybes (BPK 20 straipsnis) ir nemotyvuotai bei nepagrįstai nustatė jo veiksmuose visus būtinus nusikalstamų veikų, numatytų BK 310 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, požymius; teismo išvada dėl jo kaltės nepagrįsta jokiais įrodymais, nes tokių įrodymų byloje nėra; nuosprendyje nenurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nenurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; taip padaryti esminiai BPK pažeidimai, pažeistos BPK 276 straipsnio 4 dalies, 301 bei 305 straipsnių nuostatos. Teismai, remdamiesi bylos duomenimis ir pripažindami juos įrodymais, turėjo vertinti juos objektyviai ir nešališkai, pašalinti prieštaravimus, o nepavykus to padaryti vertinti nuteistojo naudai, taip įtvirtindami nekaltumo prezumpcijos principą baudžiamojoje teisėje. Nepripažintini įrodymais duomenys gauti pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas.

2.2. Pažeidžiant teismų praktiką jo veika papildomai kvalifikuota pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, neapsiribojant kvalifikacija pagal BK 310 straipsnio 1 dalį, nors kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTc4LTIyMi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-578-222/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-578-222/2015">2K-578-222/2015</a>, 2K-112-511/2017, 2K-10-696/2015 yra suformuota teismų praktika, kad tokia veika, kai žiauriai elgiamasi su gyvūnu, jeigu dėl to gyvūnas žūsta, yra kvalifikuojama tik pagal BK 310 straipsnio 1 dalį. Teismai buvo šališki, nes nubaudė jį už vieną veiką du kartus ir du kartus paskyrė bausmę.

2.3. Teismai, manydami, kad šunį buvo galima išgąsdinti iššovus į orą, neįvertino, kad iššovus į orą šuo galėjo susierzinti ir užpulti jį. Jo tėvas V. K. apklausiamas patvirtino, kad jis tame pačiame miške buvo apkandžiotas šunų ir patyrė sunkius sveikatos sužalojimus, bei tai patvirtino dokumentais iš medicinos įstaigų, tačiau teismai šių įrodymų nevertino ir neaptarė. Šūvis į šunį buvo vienintelis būdas išvengti padarinių jo gyvybei ir sveikatai. Vertintina ir įvykio vieta – miškas, nepažįstamo šuns agresyvumas, mažas atstumas tarp jo ir šuns, šuns dydis, svoris, aplinkybės, kad prieš tai šioje vietoje buvo šuns stipriai sužalotas jo tėvas, šuo buvo be pavadėlio, aplink žmonių nebuvo, todėl buvo realus pagrindas gintis nuo puolančio gyvūno. Teigia neturėjęs tyčios nužudyti gyvūną, o tik gynė save, t. y. veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis.

2.4. Teismai nevertino aplinkybės, kad V. S. šuniui davė komandą „Pėdos“, t. y. jis ieškojo žmonių ir surado jį, todėl agresyviai puolė. Jo veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 310 straipsnio l dalyje, sudėties, nes nėra žiauraus elgesio su gyvūnu ar jo kankinimo, jis šovė ne tiesiai į gyvūną ir šuo žuvo vietoje. Nepaneigtas faktas, kad kulka atšoko rikošetu, dėl to buvo mirtinai sužalotas gyvūnas, tačiau teismai atsisakė paskirti ekspertizę, kuri tai nustatytų, nes specialisto išvadoje ši aplinkybė neištirta. Ekspertų parodymai prieštarauja jų pateiktai išvadai. Nors apeliacinės instancijos teisme ekspertai nurodė, kad nebuvo tirta, ar galima iš jo turėto ginklo su optika nusitaikyti į nedideliu atstumu esantį judantį objektą, nes jie tam specialių žinių neturi, teismas prašymą dėl ekspertizės skyrimo atmetė.

2.5. Pagal teismų praktiką vienkartinis šūvis iš pistoleto nėra pripažįstamas nužudymu ar sveikatos sutrikdymu, padarytu kankinant, todėl analogiškai turėtų būti vertinami ir veiksmai prieš gyvūną. Aplinkybė, kiek intensyviai ir ilgai šuo po patirto sužalojimo jautė skausmą, vertinant kaltininko atliktus veiksmus žiaurumo lygio prasme, nėra reikšminga.

2.6. Jo parodymai nuo pat pradžios buvo nuoseklūs, tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažino jo parodymus nenuosekliais, nors tokia išvada nepagrįsta bylos medžiaga. Teismas neįsigilino į bylos medžiagą ir nekreipė dėmesio į tai, kad įvykio metu agresyviai nusiteikęs šuo į jį bėgo priekiu, todėl jis neturėjo galimybės pamatyti ant jo šono esančios liemenės ir suvokti, kad tai pasieniečių šuo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad vienintelis asmuo, teigiantis, kad šuo puolė, yra jis pats. Liudytojai E. D., E. L., E. M., G. S., M. V. patvirtino faktą, kad jis jiems sakė, jog gynėsi nuo jį puolančio agresyvaus šuns. V. S. parodymai yra prieštaringi, todėl šis liudytojas laikytinas nepatikimu, nes jei būtų tikima G. R. liudijimu, tai V. S. šuns nematė, o bekalbant su Z. K. išgirdo šūvį, tačiau šias aplinkybes paneigia Z. K. bei įvykio vietos apžiūra, todėl laikytina įrodyta, kad, pamatęs puolantį agresyvų šunį, jis (kasatorius) neturėjo galimybės matyti V. S.. Teismas nepagrįstai Z. K. ir V. A. parodymus laikė nepatikimais, apeliuodamas į tai, kad jis (kasatorius) ir jie priklauso tam pačiam medžiotojų būreliui.

2.7. Apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes neišnagrinėjo apeliacinio skundo visapusiškai ir objektyviai, vertino tik jį kaltinančius įrodymus, o teisinančių įrodymų neaptarė arba juos pateikė kaip menkaverčius. Teismo šališkumas pasireiškė ir tuo, kad, stengdamasis atmesti jo prašymą skirti ekspertizę, apeliacinis teismas, siekdamas išsiaiškinti, kad jo ginklas nėra pritaikytas šaudyti į nedideliu atstumu esančius taikinius – ant ginklo sumontuotas optinis taikiklis, skirtas šaudyti į toliau esančius taikinius, ir kad tyčia nušauti šuns jis negalėjo, atliko tariamą eksperimentą ir nepagrįstai rėmėsi šiuo eksperimentu kaip įrodymu, kadangi jis atliktas pažeidžiant procesinės teisės normas, t. y. nesilaikė BPK 197 straipsnyje eksperimentui keliamų reikalavimų. Tariamas eksperimentas atliktas esant visai kitoms gamtinėms bei techninėms sąlygoms, nejudant gyvūnui, nenustačius optinio taikiklio tokioje padėtyje, kokioje jis buvo įvykio metu, todėl teismas negalėjo paneigti fakto, kad jis per optinį taikiklį neturėjo galimybės taikytis į šunį. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą nesivadovaudamas BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis, eksperimento metu gautus duomenis pripažindamas įrodymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra jokių abejonių. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo išsamumą ir nešališkumą.

2.8. Teisėja E. B. buvo šališka, kadangi, siekdama asmeniškai išnagrinėti bylą, jo pareikštą nušalinimą jai, teismui ir prokurorui atmetė, nors tokia kompetencija jai nebuvo suteikta. Teisėjos išvada, kad nušalinimas Tauragės rajono apylinkės teismui, vadovaujantis BPK 229 straipsnio l dalimi, galėjo būti pareikštas tik iki ši byla nebuvo pradėta nagrinėti teisiamajame posėdyje, nes šioje stadijoje bylos perdavimas iš vieno teismo kitam negalimas, prieštarauja BPK 59 straipsnio l dalies nuostatoms, sumaišant teismo nušalinimą ir bylos perdavimą pagal teismingumą. Pagal BPK, kai nušalinimas yra pareikštas visam teismui, šį klausimą sprendžia aukštesnysis teismas, šiuo atveju – Klaipėdos apygardos teismas.

2.9. Teismas, priimdamas jam apkaltinamąjį nuosprendį, neatkreipė dėmesio į tai, kad, byloje esant šiurkščių procesinių pažeidimų, negalėjo jos nagrinėti, o privalėjo grąžinti prokurorui. Byla ištirta neobjektyviai, šališkai ir tendencingai. Civilinė ieškovė yra VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) rinktinė, tačiau prokuroras, būdamas šališkas, sutiko, kad tos pačios rinktinės pareigūnai atliktų ikiteisminį tyrimą, o tai yra šiurkštus BPK pažeidimas, nes tyrimą atliko suinteresuoti asmenys. Tyrėjas Z. P. padarė procesinius pažeidimus, nes ikiteisminio tyrimo metu atliko veiksmus, kurie nenumatyti BPK, t. y. pats lankėsi pas asmenis, kurie yra neapklausti byloje, ir apklausinėjo juos žodžiu, be to, atliko neteisėtą eksperimentą, nes apie tai neinformavo jo (kaip įtariamojo) ir jo gynėjo ir eksperimente nurodytos sąlygos yra visiškai kitos, nei buvo įvykio metu. Teismas nuosprendyje įvertino šį procesinį pažeidimą ir šiuo įrodymu nesivadovavo, tačiau nevertino, kad tyrimas buvo atliekamas nepagrįstai, neteisėtai, šališkai, nes jį atliko civilinė ieškovė. Teismas neįžvelgė šiurkščių procesinių pažeidimų, kurie leidžia daryti išvadą, kad neteisėtais būdais surinkti įrodymai yra laikytini niekiniais, o tyrimas pradėtas be teisinio pagrindo, todėl jis turi būti išteisintas.

2.10. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas neteisėtai ir nepagrįstai žiniasklaidai formavo nuomonę, kad jis bus pripažintas kaltu ir nuteistas, tai patvirtino viešojoje erdvėje išplatinti pareiškimai.

2.11. Ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti šiurkštūs BPK pažeidimai. Dėl šuns R nušovimo ikiteisminis tyrimas pagal BK 188 straipsnio 2 dalį negalėjo būti pradėtas, nes pagal BK 188 straipsnio 3 dalį už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas, tačiau tokio dokumento nebuvo, todėl tyrimas turėjo būti prokuroro nutrauktas, tačiau tai nepadaryta, be to, jis neteisėtai sulaikytas, nes turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, yra neteistas, pateikti asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, įtariamas dėl nesunkaus nusikaltimo, visos įvykio aplinkybės aiškios, o motyvai, kad gali slėptis ar paveikti kitus proceso dalyvius, yra nepagrįsti. Teismas turėjo konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo metu jam buvo daromas psichologinis spaudimas sulaikant 24 val. Teismas neatsižvelgė į tai, kad paleistas iš areštinės jis buvo paguldytas į ligoninę. Teismas taip pat nekreipė dėmesio į faktą, kad jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, tačiau tyrimas pradėtas pagal BK 188 straipsnio 2 dalį.

2.12. Proceso metu yra pažeistos jo procesinės teisės bei teisingumo, objektyvumo ir sąžiningumo principai. Neaišku, kaip ir kokiu pagrindu ikiteisminio tyrimo veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo skirtingi tyrėjai ir pareigūnai, nors tyrėja E. L. buvo informavusi prokurorą apie tai, kad nėra jokio būtinumo tyrime sudaryti tyrėjų grupę. Tyrėjas Z. P. be datos paskyrė užduotį atlikti tyrimą specialistams – paimti nušauto šuns kailio mėginį su kulkos įėjimo į kūną anga, todėl negalima nustatyti, kada ši užduotis pasiekė specialistus ir kada šis mėginys buvo paimtas, ir kieno kailis buvo perduotas specialistams. Specialistams buvo perduota tik dalis tyrimo medžiagos, t. y. neperduotas įvykio vietos apžiūros protokolas ir fotolentelė Nr. 1, kurie labai svarbūs, sprendžiant klausimą dėl šautinio šuns sužalojimo, atsakant į klausimą dėl rikošeto. Mano, kad specialistai logiškai neatsakė nė į vieną tyrėjo klausimą. Ikiteisminiame tyrime nėra užduoties, pagal kurią specialistai darė tyrimą ir pateikė išvadas, todėl neatmestina tikimybė, kad šiame tyrime buvo klastojami dokumentai. Teismas kategoriškai teigia, kad specialistai teisme paaiškino savo išvadas, jas patvirtino, nors tokie tvirtinimai yra nepagrįsti. Išvadoje yra nurodyta, kad, esant tokiai kulkos deformacijai, negalima nustatyti, ar ant iššautos kulkos yra rikošeto pėdsakų, tačiau teisme specialistai kategoriškai teigė, kad rikošeto nebuvo, t. y. jie prieštaravo savo duotai išvadai. Byloje liko neištirta, ar šuns sužalojimas buvo padarytas tiesiogiai pataikius, t. y. teismas jam atėmė galimybę teisinėmis priemonėmis gintis nuo pareikštų neteisėtų kaltinimų.

2.13. Jo prašymas skirti komisinę ekspertizę, kurią atliktų Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai, tačiau ją atliekant nedalyvautų ekspertai A. J., E. V., E. B., kadangi jie šioje byloje yra teikę specialisto išvadą, kuri yra prieštaraujanti pati sau, buvo atmestas. Nagrinėjant bylą teisme buvo iškviesti ekspertai E. B., A. J. ir jie davė išvadas, prieštaringas 2016 m. lapkričio 16 d. specialisto išvadai.

2.14. Specialistai nurodė, kad šunį ištiko staigi mirtis, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad jo veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 310 straipsnio 1 dalyje, sudėtis, t. y. kad jis žiauriai elgėsi su gyvūnu. Jo veikos kvalifikacijos neaptarė ir apeliacinės instancijos teismas. Teismas apklausė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento (duomenys neskelbtini) agentūros vedėją M. V., šis patvirtino, kad buvo įvykio vietoje, kad jeigu medžiotoją puola šuo, jis turi teisę gintis, ir jo veikoje jokio pažeidimo neįžvelgė, tačiau jo parodymais teismas nesivadovavo ir savaip interpretavo šio liudytojo parodymus.

2.15. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad šūvis į šunį susidariusioje situacijoje nebuvo reikalingas, tačiau teismai netyrė aplinkybės, kad liudytojas V. S. neturėjo teisės, žinodamas, kad vyksta medžioklė, paleisti šunį be pavadėlio ir duoti komandą šuniui „Pėdos“, dėl ko šuo jį (kasatorių) puolė.

2.16. Faktą, kad jis netaikė į šunį, o žemyn, patvirtina specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad šūvio kryptis – iš viršaus žemyn. Liudytojų E. D. ir G. R. parodymai vertintini kritiškai, nes jis (kasatorius) niekam nesakė, kad taikėsi į šunį, be to, abu liudytojus su civiline ieškove sieja darbo santykiai, ir dėl nušauto šuns jo atžvilgiu jie nusiteikę priešiškai.

2.17. Šūvis iš šaunamojo ginklo žemyn dėl neatsargumo gyvūnui pataikant į krūtinę iš nedidelio atstumo, esant grėsmei gyvybei, atsižvelgus į gyvūno dydį, jo agresyvumą, į tai, kad šį gyvūną matė pirmą kartą, prieš tai tame pačiame miške buvo sunkiai sužalotas kasatoriaus tėvas, į tai, kad gyvūnas buvo labai panašus į vilką, šioje situacijoje nepagrįstai buvo įvertintas kaip žiaurus elgesys su gyvūnu. Teismai neaptarė to fakto, kad jo veikoje nėra vieno iš nusikalstamos veikos požymio – gyvūno kankinimo, kurio reikalauja BK 310 straipsnio redakcija. Jis nepažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo reikalavimų, nes neturėjo tikslo nužudyti ar sužaloti šunį, jis norėjo išvengti pavojaus savo gyvybei ar sveikatai, vien tai, kad, veikdamas būtinojo reikalingumo sąlygomis, gynėsi ir iššovė iš šautuvo, negali būti traktuojama kaip žiaurus elgesys su gyvūnu ar jo kankinimas.

2.18. Nesuprantamas teismų motyvas, kad jam negali būti taikomas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 90 straipsnis, o taikytina tik baudžiamoji atsakomybė, nes pagal ATPK 90 straipsnio 3 dalį yra numatyta administracinė atsakomybė, kai gyvūnas žūsta, tačiau bet kuriuo atveju privalu įrodyti pažeidėjo tyčią, todėl jam negali būti taikoma nei baudžiamoji, nei administracinė atsakomybė, nes jis neturėjo tikslo sužaloti ar nušauti šunį, o tik siekė apsaugoti savo gyvybę.

2.19. Neteisingai nustatyta šuns vertė. Šuns vertė yra 289,62 Eur, nes tokia vertė įvykio dieną buvo nurodyta civilinės ieškovės turto balanse. Teismas konstatavo, kad Lietuvoje nėra nustatyta, kiek kainuoja tokie šunys. Civilinė ieškovė vietoj nušauto šuns gavo dovanų kitą šunį neatlygintinai, todėl nepagrįstai nurodyta 750 Eur, kaip dalis nušauto šuns vertės. Teismas į šuns vertę įskaičiavo 7331,91 Eur, kurie yra traktuotini kaip šuns priežiūrai skirtos lėšos. Kinologas V. S. pas civilinę ieškovę dirba ir šiuo metu, todėl jo kvalifikacijos tobulinimas ir žinios yra naudojami ir po šuns žūties civilinės ieškovės naudai. Civilinis ieškinys yra priteistas nepagrįstai, todėl turi būti atmestas.

2.20. Jam paskirta aiškiai per griežta bausmė pažeidžiant BK 54 straipsnio reikalavimus, nes yra teigiamai charakterizuojamas, neteistas, dirba, turi pragyvenimo šaltinį, neaptartas klausimas dėl kitos bausmės rūšies skyrimo, nes šiuo metu jis neturi galimybės sumokėti civilinį ieškinį ir tokią didelę piniginę baudą.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įgaliota atstovė Rita Gečienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti. Civilinės ieškovės atstovė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

Teismai savo sprendimus grindė laikydamiesi įstatymo reikalavimų surinktais ir teismo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavę kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinę jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) rinktinė pateikė civilinį ieškinį, kurio suma buvo 10 577,29 Eur.

Tarnybinis šuo belgų aviganių veislės patinas R buvo įsigytas 2013 m. lapkričio 1 d. už 289,62 euro. Tačiau jauno 5 mėn. šuns balansinė įsigijimo vertė negali būti tapati jau paruošto, išdresuoto, pasiekusio aukštų rezultatų šuns vertei. Šuo nekart buvo pasitelkiamas dingusių žmonių paieškai arba kai pagalbos reikėdavo kitoms tarnyboms. V. S. su R nuolat dalyvaudavo įvairiuose pasieniečių renginiuose mokiniams, visuomenei, šventėse, kur demonstruodavo savo sugebėjimus ir visada sužavėdavo žmones. Nebuvo nė vieno atvejo, kad šis šuo būtų ką nors puolęs, būtų priešiškai ar agresyviai nusiteikęs. Be kinologo komandos tarnybinis šuo nepuola. A. K. iškelta versija, kad buvo susiklosčiusi būtinojo reikalingumo situacija, vertintina kaip jo pasirinkta gynybos taktika.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) rinktinėje 2017 m. spalio 12 d. buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, jo metu konstatuota, kad jaunesniojo specialisto V. S. veiksmuose, 2016 m. rugsėjo 27 d. panaudojant tarnybinį šunį R, kuriam buvo užmautos specialios skiriamosios petnešos su tarnybos ženklu ir šviesą atspindinčiomis žymomis, tarnybinio nusižengimo požymių nenustatyta. Šuo panaudotas teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių tarnybinio šuns panaudojimą. Iš per tarnybinį patikrinimą surinktos medžiagos matyti, kad tarnybinis šuo R medžiotojo A. K. nepuolė, nuo šuns iki piliečio A. K. buvo apie 10–20 m atstumas, šūvio ir šuns kritimo metu šuo bėgimo ristele krypties pakeitęs nebuvo. Per tarnybinį patikrinimą nesurinkta duomenų, kad tarnybinis šuo buvo agresyvus ar agresyviai įvykio metu nusiteikęs, nustatyta, kad tarp medžiotojo A. K. ir tarnybinio šuns R kontakto nebuvo.

Tarnybinių šunų panaudojimo Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos rekomendacijose, patvirtintose VSAT vado 2010 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 4-153, numatyta, kad paieškai, tai yra bet kokios rūšies kvapiems objektams aptikti, šuo leidžiamas be antsnukio, su pavadėliu arba be jo, tačiau bet kuriuo atveju turi būti kinologo matomumo ribose ir valdomas (12 p.); žmogaus paieškai, kai tarnybinis šuo dirba ne kinologo matomumo ribose (miškinga vietovė, brūzgynai, statiniai ar pan.), tarnybinis šuo gali būti leidžiamas su antsnukiu, jeigu yra tikimybė, kad ieškomasis yra nepilnametis, neįgalus ar nėščia moteris. Jei atliekant žmogaus paiešką ieškomasis yra potencialus teisės pažeidimą ar nusikalstamą veiką padaręs asmuo ir yra tikimybė, kad paieška gali ar turi baigtis sulaikymu, šuo leidžiamas be antsnukio (13 p.). Tuo metu, kai kinologas V. S. su tarnybiniu šunimi persekiojo pažeidėjus ir jam buvo duota komanda „Pėdsakai“, tarnybinis šuo visada buvo V. S. matomumo ribose, šuo visą laiką kontaktavo su kinologu, besąlygiškai vykdė kinologo V. S. duodamas komandas.

Teismai teisingai rėmėsi kinologijos specialistų parodymais, kad gerai paruošti, išdresuoti, turintys aukščiausią kategoriją tarnybiniai šunys, o toks ir buvo tarnybinis šuo R, be komandų jokių veiksmų neatlieka.

Nuo šuns priskyrimo 2013 m. lapkričio 1 d. pareigūnui V. S., prižiūrėjusiam tarnybinį šunį R, buvo mokama 5 proc. pareiginės algos priemoka, o nuo 2015 m. gegužės 28 d. – 15 proc. priemoka už šuniui suteiktą aukščiausią kategoriją. Priemokos bei nuo jų apskaičiuotas darbdavio socialinis draudimas nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 27 d. sudarė 2828,43 Eur. Šuns maitinimo išlaidos nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 27 d. sudarė 1819,51 Eur. Pareigūno V. S. komandiruotės, kvalifikacijos tobulinimo su minėtu tarnybiniu šunimi išlaidos sudarė 500,24 Eur. (duomenys neskelbtini) rinktinė neįskaičiavo pareigūno siuntimo į komandiruotes kelti kvalifikacijos be tarnybinio šuns išlaidų. Kad tarnybinis šuo R pasiektų aukščiausią (A) kategoriją, būtų (duomenys neskelbtini) rinktinės čempionas „Vietovės paieška“, „Žmogaus paieška“ rungtyse, jis buvo nuolat, kasdien mokamas ir dresuojamas, už tai buvo sumokėta 4003,24 Eur.

Lietuvos kinologų draugijos prezidentė 2017 m. vasario 2 d. raštu pažymėjo, kad trejų metų specialiai dresuoto šuns vidutinė kaina gali svyruoti nuo 3000 Eur iki 10 000 Eur nuo dresuotės ir šuns naudingumo tarnyboje, kai kuriais atvejais kaina gali būti didesnė ir prasidėti nuo 10 000 Eur. Lietuvos kariuomenės Karo policijos vadas plk. ltn. G. K. 2017 m. vasario 14 d. raštu informavo, kad Lietuvos kariuomenės Karo policijos paruošto šuns kaina perkant iš tarnybinių arba sportinių šunų veislynų siektų nuo 10 000 Eur. Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. J. V. Ž. 2017 m. vasario 14 d. pateikė dokumentą, kuriuo Lietuvos kariuomenė perėmė iš Jungtinių Amerikos Valstijų ginkluotųjų pajėgų du visiškai dirbti parengtus tarnybinius šunis, jame nurodyta tiek šunų, tiek jų parengimo vertė (dviejų šunų kaina 28 000 JAV dolerių, apmokymas 37 500 JAV dolerių, kita techninė pagalba 24 981 JAV doleris, bendra suma 95 201 JAV doleris, tai vieno šuns vertė 47 600,50 JAV dolerio (44 131,74 Eur)).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 str. 1 d. kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

Nors nuteistasis A. K. kasaciniame skunde nurodo, kad neturi galimybės sumokėti jam priteistą civilinį ieškinį ir tokią didelę piniginę baudą, tačiau pagal VSAT sąskaitos išrašą 8081,91 euro civilinis ieškinys 2018 m. vasario 9 d. (prieš paduodant kasacinį skundą) išieškotas.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

Pagal teismų sprendimais nustatytas faktines aplinkybes nuteistojo A. K. kaltės klausimas išspręstas teisingai, jo kaltė, padarius BK 310 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus, įrodyta baudžiamojo proceso įstatymų numatyta tvarka ir yra pagrįsta teismų sprendimuose išdėstytų įrodymų visuma. Įrodinėjimo procesas vyko nepažeidžiant BPK nuostatų.

Kasatoriaus argumentai dėl jo veiksmų kvalifikavimo pagal ATPK 90 straipsnio 3 dalį nepagrįsti, nes administracinė ir baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju atribojama pagal veiksmų sukeliamas pasekmes, t. y. tais atvejais, kai gyvūnas realiai suluošinamas arba žūsta, kaltam asmeniui taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 310 straipsnio 1 dalį.

Kasatoriaus sunaikinto turto vertė viršija 5 MGL sumą (nedidelę vertę), bet yra mažesnė už 250 MGL (didelę vertę), todėl nusikaltimas teisingai kvalifikuotas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį.

Byloje nebuvo nustatytos būtinąjį reikalingumų pagrindžiančios sąlygos, todėl teismas pagrįstai netaikė BK 31 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Kasatoriui paskirta bausmė pagal savo rūšį ir dydį atitinka BK 41, 54 ir 55 straipsnių reikalavimus.

Klaipėdos apygardos teismas nuteistojo A. K. apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320–324 straipsnio nuostatų.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacinėje instancijoje ribų

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33/2010, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015). Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai vertino jo paties, liudytojų V. S., G. R., E. D., E. M., G. S., Z. K., V. A. parodymus, nesutinka su specialistų išvadomis ir paaiškinimais teismo posėdyje, teismų nustatytomis faktinėmis šūvio padarymo aplinkybėmis, jas interpretuoja savaip, pateikia savas įvykio versijas. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad kasatorių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nenustačius, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus. Todėl kasacinis skundas nagrinėtinas tik tuo aspektu, kiek tai susiję su skundo argumentais dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

Dėl kasacinio skundo argumentų apie teismo šališkumą ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

Kasatorius teigia, kad jo bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Kasacinio skundo teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo grindžiami teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio į ikiteisminio tyrimo metu padarytus BPK pažeidimus, dėl to bylos turėjo nenagrinėti, o ją perduoti prokurorui; nekreipė dėmesio į prokuroro šališkumą; pirmosios instancijos teismo teisėja E. B. išsprendė klausimą, BPK nepriskirtą pirmosios instancijos teismo kompetencijai, nes nutartyje išsprendė prašymus ne tik dėl kasatoriaus pareikšto nušalinimo šio teismo teisėjai, bet ir dėl nušalinimo visam teismui bei dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam teismui, nors pastaruosius klausimus turėjo išspręsti aukštesnysis teismas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Kasacinėse nutartyse ne kartą pasisakyta, kad minėtose teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-738/2004, 2K-340/2008, 2K-414/2010 ir kt.). Teismo nešališkumas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas. Teismų praktikoje, be to, nuosekliai laikomasi pozicijos, kad teismo nešališkumo principas negali būti traktuojamas pernelyg plačiai – teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai, jei nenustatyti kiti šališkumą pagrindžiantys duomenys (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-697/2016).

Iš BPK 59 straipsnio, reglamentuojančio nušalinimo teisme pareiškimo ir išsprendimo tvarką, turinio išplaukia, kad nušalinimas teisme gali būti pareikštas tik tą bylą nagrinėjančiam teisėjui, teisėjams ar visai teisėjų kolegijai. Antai, kai bylą nagrinėja trijų ar išplėstinė septynių teisėjų kolegija, pagal BPK 59 straipsnio 2 dalies nuostatas teisėjui pareikštą nušalinimą šiam nedalyvaujant svarsto kiti teisėjai, jeigu balsai pasidalija pusiau, teisėjas laikomas nušalintu; dėl keliems teisėjams ar visai teisėjų kolegijai pareikšto nušalinimo nusprendžia tą bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija paprasta balsų dauguma; pagal BPK 59 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalyje numatytą tvarką, jeigu bylą nagrinėja vienas teisėjas, dėl jam pareikšto nušalinimo nusprendžia jis pats, tokiu atveju teisėjo nusišalinimą dar turi patvirtinti teismo pirmininkas, pirmininko pavaduotojas, to teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas ar jų paskirtas teisėjas. BPK nenumato tvarkos, kuria vadovaujantis galėtų būti keliamas ir išsprendžiamas klausimas dėl visų to teismo rūmų ar teismo teisėjų, taigi ir tų, kurie bylos nenagrinėja, nušalinimo. Nei aukštesniajam teismui, nei jo pirmininkui ar kitam subjektui BPK nenustatyta teisė spręsti dėl teisme pareikšto žemesniojo teismo teisėjo ar viso teismo teisėjų nušalinimo. Bylą nagrinėjančio teismo priimta nutartis dėl nušalinimo aukštesniajam teismui atskirai neskundžiama (BPK 439 straipsnio 2 dalis); bylą nagrinėjusio teisėjo ar teisėjų kolegijos šališkumo klausimas argumentuotai gali būti keliamas apeliaciniame ar kasaciniame skunduose. Kartu pažymėtina, kad pagal BPK 229 straipsnio 1 dalies nuostatas baudžiamoji byla gali būti perduota iš teismo, kuriam ji teisminga, kitam teismui arba kitiems teismo rūmams, tačiau tai sietina su išimtinais atvejais, kai siekiama užtikrinti svarbius valstybės saugumo, viešosios tvarkos, taip pat ir teisingumo interesus. Šiuo pagrindu bylą perduoti kitam teismui arba kitiems teismo rūmams leidžiama tik tol, kol ji nepradėta nagrinėti teisiamajame posėdyje. Bylos perdavimo kitam teismui ar teismo rūmams klausimą tokiu atveju turi išspręsti 229 straipsnio 2 dalyje nurodyto atitinkamo teismo pirmininkas. Tačiau praktikoje įmanoma ir tokia situacija, kai esant BPK 58 straipsnyje numatytiems pagrindams bylos negali nagrinėti visi to teismo ar to teismo rūmų teisėjai ir ši aplinkybė išaiškėja bylos teisminio nagrinėjimo metu (pvz., bylos nagrinėjimo dalyviui pareiškus bylą nagrinėjančiam teisėjui nušalinimą BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu, teisėjas nusišalina, nusišalinimą patvirtina teismo pirmininkas, o visi kiti to teismo rūmų (teismo) teisėjai yra sprendę įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą toje pačioje byloje ikiteisminio tyrimo metu). Iš esmės tai reiškia, jog turi būti išspręstas bylos perdavimo nagrinėti kitiems teismo rūmams ar kitam teismui klausimas; tokio pobūdžio klausimo sprendimas yra BPK 229 straipsnio 2 dalyje nurodyto atitinkamo teismo pirmininko kompetencija.

Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad 2017 m. vasario 15 d. teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis A. K. Tauragės rajono apylinkės teismui pateikė prašymą nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo nušalinti teisėją E. B. ir visą Tauragės rajono apylinkės teismą. Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartimi kaltinamojo A. K. teisėjai E. B. pareikštas nušalinimas netenkintas. Šioje nutartyje, be kita ko, pasisakyta, kad nušalinimas šioje baudžiamojoje byloje visam Tauragės rajono apylinkės teismui, vadovaujantis BPK 229 straipsnio 1 dalimi, galėjo būti pareikštas tik tol, kol baudžiamoji byla nebuvo pradėta nagrinėti teisiamajame posėdyje, ir šioje baudžiamojo proceso stadijoje toks bylos perdavimas iš vieno teismo kitam teismui negalimas. Toks pirmosios instancijos teismo išaiškinimas yra netikslus, nes, kaip anksčiau minėta, nušalinimas pagal BPK nuostatas gali būti reiškiamas bylą nagrinėjančiam teisėjui ar teisėjų kolegijai, o ne visam teismui. Tačiau tiek iš šios nutarties motyvų, tiek iš rezoliucinės teismo nutarties dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė pagal savo kompetenciją – išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė kaltinamojo A. K. pareikštą nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjai E. B., tačiau, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, aptariamoje nutartyje nei dėl viso teismo teisėjų nušalinimo, nei dėl bylos perdavimo kitam teismui jokio sprendimo nepriėmė. Iš bylos taip pat matyti, kad kasatorius Klaipėdos apygardos teismui tą pačią dieną, t. y. 2017 m. vasario 15 d., pateikė prašymą dėl viso Tauragės rajono apylinkės teismo teisėjų nušalinimo bei bylos perdavimo kitam teismui. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas 2017 m. vasario 23 d. nutartimi šių prašymų motyvuotai netenkino. Todėl nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas prašymą dėl nušalinimų ir bylos perdavimo kitam teismui, išsprendė klausimus, kuriuos pagal įstatymą turi išnagrinėti apeliacinės instancijos teismas.

Iš bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visus pateiktus argumentus dėl, nuteistojo manymu, ikiteisminio tyrimo metu padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų pradedant ikiteisminį tyrimą ir jį atliekant, taip pat dėl prokuroro bei pirmosios instancijos teismo šališkumo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad tam tikrų procesinių pažeidimų ir procesinių klaidų ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta, pavyzdžiui, procesiniuose dokumentuose padaryta klaida nurodant BK straipsnį, eksperimentas atliktas pažeidžiant BPK reikalavimus, tačiau, įvertinęs bylos aplinkybių visumą, esminių BPK reikalavimų pažeidimų, kurie būtų sukliudę teisingai išnagrinėti bylą, kaip ir ikiteisminio tyrimo, prokuroro ar pirmosios instancijos teismo šališkumo, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Pažymėtina ir tai, kad teismai, spręsdami dėl A. K. kaltės, ikiteisminio tyrimo duomenų, kuriuos vertino kaip gautus nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, kaip antai Z. P. ikiteisminio tyrimo metu atliko eksperimento įtariamojo A. K. parodymams patikrinti duomenų, kasatoriaus kaltę patvirtinančiais įrodymais nepripažino ir jais nesivadovavo. Kasaciniame skunde dėl ikiteisminio tyrimo metu, kasatoriaus nuomone, padarytų BPK pažeidimų, prokuroro šališkumo iš esmės pakartoti tie patys argumentai, kurie buvo pateikti apeliaciniame skunde. Dėl visų esminių A. K. kasaciniame skunde iškeltų klausimų, susijusių su ikiteisminio tyrimo institucijos, prokuroro bei pirmosios instancijos teismo šališkumu, BPK reikalavimų pažeidimų, viešojoje erdvėje išplatintų pareiškimų įtakos bylos teisingam išnagrinėjimui, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pateikė išsamiai motyvuotas išvadas. Teisėjų kolegija joms pritaria ir jų nekartoja.

Kaip esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, kuris patvirtina apeliacinės instancijos teismo šališkumą, kasatorius nurodė tai, kad teismas nepaskyrė kompleksinės ekspertizės. Iš bylos matyti, kad 2017 m. rugsėjo 7 d. posėdyje siekiant išsiaiškinti, ar kulka galėjo pataikyti į šunį atšokusi rikošetu, ištirti kitas šūvio aplinkybes, ar įmanoma kaltinime nurodytu graižtviniu šautuvu su optika taikytis į judantį objektą iš 10–11 metrų atstumo, nuteistojo A. K. gynėja advokatė A. Ručienė pareiškė prašymą skirti ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismas, 2017 m. rugsėjo 7 d. teismo posėdyje išklausęs posėdžio dalyvių nuomonės, šį prašymą apsvarstė ir tenkino iš dalies, nutardamas papildomai apklausti šioje byloje išvadas davusius specialistus A. J. ir E. B.. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą – apklausęs minėtus specialistus ir teismo posėdyje tiesiogiai apžiūrėjęs šautuvą, pakartotinį gynėjos prašymą skirti kompleksinę ekspertizę atmetė, motyvuodamas tuo, kad bylai išspręsti duomenų pakanka.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2017 m. spalio 5 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas specialistas A. J. paaiškino, jog artimo šūvio pėdsakų ant šuns kūno nenustatyta, o tikslaus atstumo, iš kurio buvo šauta į šunį, nustatyti nėra galimybės, kad nagrinėjamu atveju su optiniu taikikliu buvo galima taikytis iš 10 metrų atstumo, tačiau buvo galima taikytis ir mechaniniu būdu. Specialistas A. J. atsakė į klausimus dėl kulkos šerdies atsiradimo prie nušauto šuns, paaiškino, kad dėl kulkos deformacijų ant jos rikošeto pėdsakų nebūtų galima nustatyti, tačiau jei kulka į šunį būtų pataikiusi rikošetu, tai būtų prieštaravę šuns sužalojimo kanalų krypčiai. To paties teismo posėdžio metu specialistas E. B. paaiškino, kad, sprendžiant pagal odos žaizdos požymius, kulkos rikošeto nebuvo, kadangi žaizda šuns odoje buvo padaryta tiesioginiu šūviu, nedeformuota kulka, o po rikošeto kulka bet kokiu atveju deformuojasi ar skyla – tuomet žaizdos pobūdis būna kitoks. Specialistas E. B. paaiškino kulkos deformacijos ir apvalkalo atsiradimo šalia šuns kūno mechanizmą. Taigi teismo posėdyje apklausti abu tyrimus atlikę ir išvadas davę specialistai pateikė argumentuotus paaiškinimus į kasatoriaus gynybos iškeltus klausimus, į kuriuos trūko atsakymų ikiteisminiam tyrimui pateiktose išvadose ir kuriose gynyba įžiūrėjo prieštaravimų. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, išsireikalavo šautuvą, kuriuo įvykio metu buvo nušautas šuo, ir pats tiesiogiai šautuvą apžiūrėjo, stebėjo vaizdą per optinį taikiklį, be to, pateikė apžiūrėti šį daiktą byloje dalyvaujantiems asmenims, sudarė galimybę atkreipti dėmesį į su apžiūra susijusias aplinkybes. Nors šį procesinį veiksmą teismas pavadino apžiūra-eksperimentu, tačiau, įvertinus šio procesinio veiksmo atlikimo aplinkybes, iš esmės buvo atliktas BPK 289 straipsnyje numatytas procesinis veiksmas – daiktinių įrodymų apžiūra, nepažeidžiant tam nustatytos tvarkos. BPK numato skirtingą daiktinių įrodymų apžiūros ir eksperimento atlikimo tvarką; daiktinių įrodymų apžiūros metu gauti duomenys pagal savo turinį negali būti prilyginti eksperimento, numatyto BPK 192 straipsnyje, atlikimo metu gautiems duomenims, kai liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymams ar versijoms patikrinti atkuriama tiriamo įvykio situacija, aplinka, asmenų veiksmai ar kitos aplinkybės, tačiau nagrinėjamu atveju šautuvo apžiūra apeliacinės instancijos teismui leido tiesiogiai įvertinti bylai reikšmingas šio šautuvo savybes, taikymosi juo galimybes ir padėjo susiformuoti vidiniam teismo įsitikinimui vertinant kitus įrodymus.

BPK nenumato atvejų, kada teismas privalo skirti teismo ekspertizę. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>, 2K-509/2010, 2K-P-9/2012, 2K-135/2013, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-165-648/2015, 2K-348-303/2015, 2K-174-788/2017 ir kt.). Iš bylos medžiagos matyti, kad teismams pakako byloje surinktų įrodymų, kad neabejotinai nuspręstų dėl A. K. kaltės, o šioje byloje kompleksinės ekspertizės paskyrimas būtų aiškiai užtęsęs bylos išnagrinėjimą, nesant pagrindo manyti, kad, atlikus šį procesinį veiksmą, būtų realu paneigti kaltinimą. Todėl, netenkindamas gynybos prašymo skirti kompleksinę ekspertizę, teismas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Tauragės rajono apylinkės teismas, priešingai nei teigia kasatorius, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai ir nuosprendyje išdėstė visus įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėdamas nuteistojo A. K. apeliacinį skundą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus bei palyginęs juos tarpusavyje, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. K. kaltu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir 310 straipsnio 1 dalį, įrodymus vertino tinkamai, kad nuosprendyje padarytos teismo išvados yra teisingos ir pagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, atsakė į esminius jų argumentus. Šis teismas kruopščiai išnagrinėjo nuteistojo iškeltas versijas dėl to, kad jis į šunį tyčia nešovė, kad kulka galėjo pataikyti rikošetu, kad nuteistasis nematė, jog atbėga tarnybinis šuo, kad buvo užpultas staiga, ir jas motyvuotai ir įtikinamai atmetė, įvertinęs tiek nuteistąjį kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nutartis visiškai atitinka įstatymo keliamus reikalavimus nutarties turiniui ir formai (BPK 332 straipsnis). Nagrinėdami bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai BPK reikalavimų nepažeidė.

Dėl veikų, numatytų BK 310 straipsnio 1 dalyje, BK 187 straipsnio 1 dalyje, ir civilinio ieškinio

Kasatorius ginčija jo nuteisimą pagal BK 310 straipsnio 1 dalį bei pagal BK 187 straipsnio 1 dalį baudžiamojo įstatymo netinkamo pritaikymo aspektu, teigdamas, kad dėl šių veikų negalėjo būti pripažintas kaltu ir nuteistas, nes yra jo baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinasis reikalingumas, kadangi šovė į šunį, siekdamas pašalinti jam pačiam gresiantį pavojų. A. K. taip pat nesutinka su teismų išvadomis, kad jam negali būti taikoma administracinė atsakomybė pagal veikų padarymo metu galiojusio ATPK 90 straipsnio 3 dalį.

BK 310 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu ar kankino gyvūną, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas. Taigi ši nusikalstama veika gali pasireikšti dviem objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais, t. y.: 1) žiauriu elgesiu su gyvūnu, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas, ir 2) gyvūno kankinimu, kurie yra alternatyvūs ir pakanka nustatyti bent vieną iš jų. Nagrinėjamoje byloje A. K. buvo inkriminuotas žiauraus elgesio su gyvūnu, kai dėl to gyvūnas žuvo, požymis. Šios nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tarp kaltininko veiksmų, pasireiškusių žiauriu elgesiu su gyvūnu, ir gyvūno žūties ar suluošinimo turi būti nustatytas priežastinis ryšys.

BK nėra tiesiogiai nurodyta, kokie veiksmai laikomi žiauriu elgesiu su gyvūnu ar jo kankinimu, dėl to sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tačiau atsižvelgdamas ir į tai, kokie veiksmai pripažįstami žiauriu elgesiu su gyvūnu pagal Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatas. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje išvardinti veiksmai, kurie laikomi žiauriu elgesiu su gyvūnais ir jų kankinimu, tarp tokių veiksmų nurodyti ir veiksmai, sukeliantys gyvūnų žūtį, skausmą, kančią, pavojų gyvūnų sveikatai ar gyvybei, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus, o 5 straipsnyje išvardinti tokie veiksmai, kurie žiauriu elgesiu su gyvūnais ir jų kankinimu nelaikomi.

Pagal teismų nustatytas aplinkybes, A. K. medžioklės metu 2016 m. rugsėjo 27 d. apie 19.08 val. (duomenys neskelbtini), miške, VSAT prie VRM (duomenys neskelbtini) rinktinės (duomenys neskelbtini) užkardos saugomame pasienio ruože, miško masyve, stovėdamas ant miško kelio su graižtviniu šautuvu, pastebėjęs keliu bėgantį VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) rinktinės (duomenys neskelbtini) užkardos tarnybinį šunį belgų aviganį, pažymėtą specialia liemene su skiriamaisiais ženklais ir atšvaitais, su kuriuo VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) rinktinės sargybų skyriaus jaunesnysis specialistas kinologas V. S. vykdė tiesioginę pareigą – persekiojo iš įvykio vietos pabėgusius du asmenis, tyčia be jokios pateisinamos priežasties šovė į šunį, ir dėl šūviu padarytų sužalojimų gyvūnas žuvo.

Nagrinėjamoje byloje kaltininko veiksmai, kuriais buvo nužudytas gyvūnas – tarnybinis šuo, kaip teisėti nebuvo numatyti jokiuose teisės aktuose ir nebuvo nulemti objektyviai egzistuojančio (pateisinamo) būtinumo žaloti ar žudyti gyvūną. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nustatė, kad A. K. šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y., žiauriai elgdamasis su gyvūnu, suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gyvūnas gali žūti, ir to norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teismai nustatė visus BK 310 straipsnio 1 dalyje numatytus šios veikos požymius – pavojingą veiką, padarinius, priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, subjektyvųjį požymį – kaltę, kuri pasireiškė tiesiogine tyčia. A. K. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 310 straipsnio 1 dalį.

Kasatoriaus teiginiai, kad jis šovė į šunį, siekdamas pašalinti jam pačiam gresiantį pavojų, nes buvo užpultas šuns, t. y. esant baudžiamajai atsakomybei šalinančiai aplinkybei – būtinajam reikalingumui, nepagrįsti. Vadovaudamiesi byloje surinktais ir ištirtais duomenimis, šioje byloje teismai nustatė, kad įvykio metu miško keliuku ristele bėgantis ir pėdsakais sekantis pasieniečių tarnybinis šuo A. K. ar kitiems asmenims jokio realaus ir akivaizdaus pavojaus nekėlė, t. y. A. K. sveikatai ir gyvybei pavojus kilęs nebuvo, todėl teismams nebuvo pagrindo konstatuoti, jog A. K. šūvį į bėgantį šunį paleido esant būtinajam reikalingumui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kinologas V. S. kontakto su priekyje jo bėgančiu šunimi nebuvo praradęs, šuo bėgo ristele, šuns elgesys nerodė, kad jis kažką puola, iki šūvio nebuvo girdėti jokių garsų. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs A. K. apeliacinio skundo argumentus, patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad A. K. sveikatai ir gyvybei pavojus kilęs nebuvo, be to, motyvuotai atmetė nuteistojo versiją, kad nuteistasis šovė, manydamas, kad gali būti užpultas vilko. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad įvykio metu buvo geras matomumas, A. K., būdamas patyręs medžiotojas, stebėdamas iš toli ristele atbėgantį ir pėdsakais sekantį šunį, turėjo pakankamai laiko, kad įvertintų gyvūno dydį, spalvą, pamatytų šuns VSAT liemenę. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagal teismų nustatytas aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis šovė į tarnybinį šunį esant būtinajam reikalingumui.

Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir teisingai pasisakė, kad kasatoriaus argumentai dėl jo veiksmų kvalifikavimo pagal įvykio metu galiojusio ATPK 90 straipsnio 3 dalį, numačiusią administracinę atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnais, nepagrįsti. Atsakomybės sunkumas ir jos forma tais atvejais, kai žiauriai elgiamasi su gyvūnais ar jie kankinami, atribojami pagal tokių veiksmų sukeliamus padarinius. Tais atvejais, kai dėl žiauraus elgesio su gyvūnu nekyla pavojaus jiems būti suluošintiems ar žūti, veika turėjo būti kvalifikuojama pagal minėto ATPK 90 straipsnio 1 dalį, kai dėl minėtų veiksmų kyla pavojus, kad gyvūnas bus suluošintas ar žus, veika kvalifikuojama pagal ATPK 90 straipsnio 3 dalį, o tada, kai prieš gyvūną atliekama pavojingiausia veika – su gyvūnu elgiamasi taip, kad jis realiai suluošinamas arba žūsta, kyla BK 310 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė. Šiuo atveju dėl A. K. žiauraus elgesio su gyvūnu jis žuvo, todėl nuteistojo veika pagrįstai kvalifikuota ne pagal ATPK 90 straipsnio 3 dalį, o pagal BK 310 straipsnio 1 dalį.

Pagal BK 187 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Šios veikos objektyvieji požymiai yra pavojinga veika, priežastinis ryšys ir padariniai, o subjektyvieji požymiai – kaltė. Minėta, kad baudžiamajai atsakomybei kilti būtina šių požymių visuma, t. y. nesant bent vieno iš šių požymių baudžiamoji atsakomybė negalima. Turto sunaikinimo dalykas yra nusikalstamos veikos darymo metu kaltininkui svetimas buvęs turtas. Pagal teismų praktiką svetimo turto tyčinio sunaikinimo ar sugadinimo padariniai nustatomi pagal tokio turto vertę, buvusią nusikalstamos veikos darymo metu. Pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, asmuo atsako tuomet, kai sunaikinto turto vertė yra didesnė nei 5 MGL (BK 190 straipsnis). Ši veika padaroma esant tiesioginei ar netiesioginei kaltininko tyčiai, t. y. kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas, ir šių pasekmių nori, arba jei ir nenori, sąmoningai leidžia joms atsirasti.

Pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, nuteistasis A. K., tyčia šovęs į VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) rinktinei priklausantį šunį ir šiam dėl šūviu padarytų sužalojimų žuvus, sunaikino VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) rinktinei priklausantį 8081,91 Eur vertės svetimą turtą. Teismai nustatė visus šios veikos objektyviuosius požymius – pavojingą veiką, padarinius, priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, taip pat ir subjektyvųjį požymį – kaltę, pasireiškusią tiesiogine tyčia. Pagal teismų nustatytas aplinkybes sunaikinto turto – šiuo atveju tarnybinio šuns – vertė yra didesnė nei 5 MGL, todėl A. K. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį kaltu pripažintas pagrįstai.

Kasatorius teigia, kad veika, kai žiauriai elgiamasi su gyvūnu, jeigu dėl to gyvūnas žūsta, yra kvalifikuojama tik pagal BK 310 straipsnio 1 dalį, todėl teismai jį nubaudė už vieną veiką du kartus ir du kartus paskyrė bausmę. Su šiais teiginiais nesutiktina. Nusikaltimas, numatytas BK 310 straipsnio 1 dalyje, t. y. žiaurus elgesys su gyvūnu, yra priskiriamas nusikaltimams dorovei. BK 187 straipsnio 1 dalyje saugomas gėris – svetimas turtas. Nagrinėjamu atveju gyvūnas – tarnybinis šuo – materialiąja prasme taip pat yra ir jo savininko, šiuo VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) rinktinės, turtas, kuris nuteistojo buvo tyčia sunaikintas. Taigi, nuteistasis pasikėsino į du skirtingus objektus, atsakomybė už juos įtvirtinta skirtinguose BK skyriuose numatytuose straipsniuose, be to, sankcija už BK 310 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra švelnesnė nei už BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl veikos kvalifikavimas vien tik pagal BK 310 straipsnio 1 dalį negali būti teisingas ir dėl sankcijų konkurencijos, nes kaltininkui tokiu būdu leistų tikėtis švelnesnės bausmės už tą, kuri pagal įstatymą jam gali būti paskirta. Nuteistojo A. K. nusikalstamos veikos šiuo atveju pagal jų sutaptį teismų kvalifikuotos teisingai.

CK 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

Pagal teismų nustatytas aplinkybes, dėl A. K. tyčinių nusikalstamų veiksmų žuvęs šuo buvo veislinis belgų aviganis, jaunas – 3,5 metų, nuo penkių mėnesių nuolat dresuojamas pasienio tarnybos šuo, paruoštas pasienio tarnybai, turėjęs aukščiausią įvertinimo kategoriją. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šuns kaip turto vertę ir dėl jo sunaikinimo padarytą turtinę žalą sudaro ne tik tokios pačios veislės įsigijimo kaina rinkoje, bet ir šuns parengimo (dresavimo) pasienio tarnybai išlaidos. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtus kriterijus, nustatė, kad civilinei ieškovei padaryta 8081,91 Eur turtinė žala, ir ją atsakingas už žalos padarymą asmuo A. K. turi atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs žuvusio šuns vertę tiek pagal dresuoto šuns įsigijimo kainą rinkoje, tiek pagal šuns vertės kriterijus, pagrįstai konstatavo, kad padarytos žalos dydis nustatytas teisingai. Teisėjų kolegija šioms išvados pritaria.

Dėl bausmių

Kasatorius nesutinka ir su jam paskirta bausme, teigdamas, kad jam paskirta aiškiai per griežta bausmė. Jis yra teigiamai charakterizuojamas, neteistas, dirba, turi pragyvenimo šaltinį. Mano, kad skiriant bausmę buvo iš esmės pažeisti BK 54 straipsnio reikalavimai, neaptartas klausimas dėl kitos bausmės rūšies jam skyrimo, nes šiuo metu jis neturi galimybės sumokėti iš jo pagal civilinį ieškinį priteistą tokią didelę piniginę baudą.

Pagal BK 310 straipsnio 1 dalies sankciją gali būti skiriamos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba bauda, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų, o pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam A. K. bausmes už šias veikas, atsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas įstatymo numatytas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek jo padarytą veiką. A. K. paskirtos pagal rūšį vienos švelnesnių, su laisvės atėmimu ar apribojimu nesusijusių bausmių – baudos. Teismas motyvavo, kodėl paskyrė būtent šios rūšies bausmes, atsižvelgė, kad nuteistasis anksčiau neteistas, turi pragyvenimo šaltinį – yra dirbantis asmuo, turi turto (transporto priemonių), yra pardavęs nekilnojamąjį turtą, vadinasi, gavo pajamų. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismai nenustatė, tuo tarpu paskirtos baudos žymiai mažesnės už šių nusikalstamų veikų padarymo metu nustatytus baudos už nesunkius nusikaltimus vidurkius. Tiek pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, tiek apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo A. K. apeliacinį skundą, į aplinkybes, kurios nurodytos kasaciniame skunde, atsižvelgė. Nėra pagrindo teigti, kad paskirtos bausmės neteisingos ar neproporcingos padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui. Labiau švelninti bausmes, nuteistajam A. K. paskirtas tiek už atskiras jo padarytas veikas, tiek bausmių apėmimo būdu paskirtą subendrintą bausmę, nėra teisinio pagrindo.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, nuteistojo A. K. kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Rima Ažubalytė

Eligijus Gladutis