Civilinė byla Nr. 3K-3-382/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 34.5; 121.21 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Egidijaus Laužiko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, P. L., P. L., S. L. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. L. pareiškimą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir suinteresuotų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, A. B., P. L., P. L., S. L., Z. N. pareiškimą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo; suinteresuoti asmenys: D. A., A. L., J. L., P. L., V. L., R. M., G. O., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas S. L. prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis po tėvo P. L. ir motinos A. L. mirties priėmė jų palikimą: 17,7500 ha žemės sklypą (unikalus Nr. duomenys neskelbtini, kadastro Nr. duomenys neskelbtini) Mažeikių rajone (duomenys neskelbtini) kaime, ir šiame žemės sklype esančius teisiškai neįregistruotus statinius: medinį gyvenamąjį namą, tvartą, vasarnamį, garažą ir daržinę, pradėdamas faktiškai valdyti šį turtą.
Pareiškėjas nurodė, kad, 1999 m. lapkričio 25 d. mirus tėvui, jis su savo šeima ir motina liko gyventi name su priklausiniais Mažeikų rajone (duomenys neskelbtini). Po tėvo mirties įstatyminiai įpėdiniai nesikreipė į notarų biurą dėl tėvo palikimo priėmimo. 2005 m. vasario 26 d. mirė pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų motina. Pareiškėjo teigimu, po motinos mirties jis toliau gyveno tėvų sodyboje, priėmė jų palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti paveldėtą turtą: dirbo žemę, mokėjo visus savininkui būtinus mokėti mokesčius. Kiti įpėdiniai per įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo.
Suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, A. B., P. L., P. L., S. L., Z. N. prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus: kad jų tėvai P. L. ir A. L. iki mirties valdė nuosavybės teise jų bendrai sukurtą nekilnojamąjį turtą: medinį gyvenamąjį namą, tvartą, vasarnamį, garažą ir daržinę Mažeikių rajone (duomenys neskelbtini); kad po tėvų mirties jų vaikai D. A., A. B., A. L., J. L., P. L., P. L., P. L., S. L., S. L., V. L., G. O., R. M., Z. N. priėmė tėvų palikimą, pradėdami faktiškai valdyti paveldimą turtą: 17,7500 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą ir teisiškai neįregistruotus statinius: medinį gyvenamąjį namą, tvartą, vasarnamį, garažą ir daržinę Mažeikių rajone (duomenys neskelbtini).
Suinteresuoti asmenys nurodė, kad, mirus tėvui, visi vaikai susitarė, jog palikimas atiteks jiems visiems, taip pat buvo nutarta leisti broliui, t. y. pareiškėjui, gyventi tėvų namuose. Suinteresuotų asmenų teigimu, po tėvų mirties visi broliai ir seserys priėmė tėvų palikimą, pradėdami faktiškai valdyti paveldimą turtą: rūpinosi tėvų sodyba, rinkdavo pinigus būtiniausiems gyvenamojo namo remonto darbams.
Suinteresuoti asmenys, nepareiškę savarankiškų reikalavimų, D. A., A. L., P. L., V. L. nurodė, kad po tėvų mirties nebuvo jokio vaikų susirinkimo, į tėvų palikimą nė vienas iš suinteresuotų asmenų nepretendavo, visi suprato, jog po tėvų mirties likusį turtą paveldėjo brolis Steponas, pradėjęs faktiškai valdyti paveldimą turtą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2009 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą patenkino: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. L. po tėvo P. L. ir motinos A. L. mirties priėmė palikimą: 17,75 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) Mažeikų rajone (duomenys neskelbtini) ir šiame žemės sklype esančius teisiškai neįregistruotus statinius: medinį gyvenamąjį namą, tvartą, vasarnamį, garažą ir daržinę, pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą; suinteresuotų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, pareiškimą atmetė. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių dokumentų, pareiškėjo, suinteresuotų asmenų, nepareiškusių savarankiškų reikalavimų, iš dalies ir suinteresuotų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, paaiškinimų, suinteresuoto asmens Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atsiliepimo, liudytojų parodymų neabejotinai nustatyta, jog pareiškėjas palikimo atsiradimo vietoje vykdo ūkinę veiklą. Teismas nurodė, kad nei po tėvo, nei po motinos mirties niekas iš įpėdinių per įstatymo nustatytą terminą nesikreipė dėl palikimo priėmimo į notarų biurą, tačiau pareiškėjas visą laiką gyveno su tėvais, po tėvo mirties rūpinosi sergančia motina, jai mirus, liko su šeima gyventi tėvų sodyboje; tik pareiškėjas po motinos mirties rūpinosi namais ir ūkiu, atliko gyvenamajame name remontą, pastatė ūkinį pastatą, mokėjo už elektrą, draudimo įmokas, valė ir atsodino mišką. Teismas sprendė, kad nors suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, nurodė, jog po tėvų mirties paėmė po kelis asmeninius jų daiktus, nelaikytina, kad jie priėmė palikimą, nes neatliko jokių veiksmų, rodančių rūpinimąsi paveldimu turtu; palikėjų daiktus valdė pareiškėjas, jis naudojasi palikimą sudarančiu tėvų nekilnojamuoju turtu (gyveno gyvenamajame name, remontavo pastatus, naudojosi žemės sklypu) ir elgėsi kaip paveldimo turto savininkas, turintis teisę į palikimą.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 9 d. nutartimi atmetė suinteresuotų asmenų P. L., P. L., S. L. apeliacinį skundą ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą, esmė – aktyvūs įpėdinio veiksmai, kuriais siekiama įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą; asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo. Įstatyme nustatytas draudimas priimti palikimą iš dalies, su sąlyga ar išlygomis, todėl įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą (1964 m. CK 587 straipsnis; CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Tačiau ne kiekvienu atveju kokio nors daikto paėmimas reiškia palikimo priėmimą. Palikėjo daiktą įpėdinis gali paimti kitiems įpėdiniams sutikus, jiems leidus, kaip mirusiojo atminimą. Paveldėjimo teisėje ir teismų praktikoje konkretaus daikto paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir neįgyvendino teisių į tą turtą (nesaugojo turto, nesirūpino juo ir pan.). Teisėjų kolegija sprendė, kad bylos duomenų analizė leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, suinteresuotų asmenų paaiškinimus, turėjo pagrindą konstatuoti, kad po bylos šalių motinos mirties palikimą priėmė pareiškėjas, nes pradėjo faktiškai valdyti paveldimą turtą; suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, paėmę po kelis asmeninius velionių tėvų daiktus, nelaikytini priėmusiais palikimą, nes jie neatliko jokių veiksmų, rodančių rūpinimąsi paveldimu turtu; tėvams iki mirties priklausiusių asmeninių daiktų parsigabenimas iš jų gyvenamosios vietos nelaikomas palikimo priėmimu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje surinkta medžiaga patvirtina, jog po bylos šalių tėvo mirties jo daiktai liko ūkyje, jais naudojosi jo sutuoktinė ir kartu gyvenusio sūnaus, t. y. pareiškėjo, šeimos nariai; mirus bylos šalių motinai, palikėjų daiktais disponavo jų sūnus, t. y. pareiškėjas, kuris neprieštaravo, kad dalį daiktų pasiimtų suinteresuoti asmenys tėvams atminti. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog palikėjų daiktus valdė ir jais disponavo pareiškėjas, kuris naudojasi palikimą sudarančiu nekilnojamuoju turtu ir elgiasi kaip paveldimo turto savininkas; suinteresuoti asmenys žinojo, kad tėvams priklausė žemės sklypas, pastatai, tačiau, gavę dalį mirusiųjų daiktų, jie nei per CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, nei vėliau nepateikė notarui pareiškimo apie palikimo priėmimą, taip pat neatliko jokių aktyvių veiksmų, iš kurių būtų galima daryti išvadą apie jų valią įgyti nuosavybės teisę į palikėjų turtą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes, todėl dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, P. L., P. L., S. L. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 6 d. sprendimą, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti jų reikalavimus. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai, tenkindami pareiškėjo pareiškimą ir atmesdami suinteresuotų asmenų pareiškimą, netinkamai aiškino ir taikė 1964 m. CK 587 straipsnio, 2000 m. CK 5.51 straipsnio nuostatas. Aplinkybes, kad pareiškėjas gyveno tėvų sodyboje bei tęsė naudojimąsi dar iki tėvo mirties pradėtu naudotis turtu, teismai neteisėtai įvertino kaip palikimo priėmimą, nors tai savaime nepatvirtina pareiškėjo valios naudojimosi teisę perkelti į kokybiškai naują – nuosavybės – teisę. Asmens valia priimti palikimą ir tapti palikėjo turto savininku gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie turi būti atlikti įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatymo nustatytą terminą. Praleidus terminą palikimui priimti ir jo nepratęsus įstatymo nustatyta tvarka, prarandama teisė paveldėti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, teigdamas, kad jis po tėvo mirties 1999 m. lapkričio 25 d. priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą, rėmėsi tuo, jog pastatė prieangį, daržinę, apdengė namo stogą šiferiu. Tačiau byloje nustatyta (tai pripažino pats pareiškėjas), kad nurodyti veiksmai buvo atlikti 2003 m., tuo tarpu po tėvo mirties per šešis mėnesius pareiškėjas neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurie galėtų įrodyti jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą. Kasatoriai po tėvo mirties per šešis mėnesius savo aktyviais veiksmais išreiškė valią įgyti nuosavybės teisę į tėvo palikimą: byloje pateikti įrodymai, kad P. L. atsiėmė iš žemėtvarkos tarnybos ir saugojo pas save tėvo žemės dokumentus, gavo leidimą kirsti mišką ir kirto jį savo reikmėms, nieko nesiklausdamas, kaip savininkas, valė mišką, nes buvo pažeistas eglynas; 2001 m. taip pat valė mišką, t. y. toliau elgėsi kaip miško savininkas. Be to, kasatorius buvo nusipirkęs vikšrinį traktorių, akėčias, kultivatorių ir davė naudoti šią techniką motinai bei broliui, t. y. pareiškėjui, taip rūpindamasis visu ūkiu kaip savininkas. P. ir P. L. 2000 m. kovo mėn. nupirko arklį medienai iš miško traukti, be to, kirto bei valė mišką ir po motinos mirties nepraėjus trims mėnesiams. S. L. po tėvo mirties pasiėmė skiedrų drožimo mašiną, t. y. vertingą ne namų apyvokos daiktą, taigi ir jis priėmė tėvo palikimą. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atmesti suinteresuotų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, pareiškimo nustatyti palikimo priėmimo juridinį faktą. Apeliacinės instancijos teismas apskritai nenagrinėjo šių apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių ir argumentų, nenurodė, kodėl juos atmeta. Kasatorių veiksmai, kertant paveldėtinoje žemėje esantį mišką, jį tvarkant, naudojant savo nuožiūra po tėvo mirties, neabejotinai reiškia palikimo priėmimą. Be to, byloje nustatyta, kad 2008 m. vasario 3 d. susirinkę visi palikėjų vaikai, tarp jų ir pareiškėjas, nusprendė pradėti paveldėto turto įteisinimo procedūrą, pavedant tvarkyti dokumentus vienai iš seserų, ir teisinėms išlaidoms kiekvienas skyrė po 100 Lt. Tai patvirtina, kad pareiškėjas suvokė ir sutiko, jog ne jis vienas, bet visi vaikai priėmė tėvų palikimą, faktiškai pradėdami valdyti paveldimą turtą, ir kartu su visais broliais bei seserimis nutarė kreiptis dėl šio fakto įteisinimo.
2. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kokie įpėdinių veiksmai laikytini palikimo priėmimu, pradedant faktiškai jį valdyti, taip pat kad tai, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės, vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje E. J., G. G. ir kt. v. T. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-7/2001; 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje E. K. v. J. A. V., bylos Nr. 3K-3-152/2006; 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-86/2007; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje pagal V. G., D. G. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-600/2009). Pagal kasacinio teismo praktiką pagrindinis kriterijus, pagal kurį sprendžiama, priėmė asmuo palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą, ar ne, yra įpėdinio elgesys dėl paveldimo turto, t. y. ar įpėdinis elgėsi kaip paveldimo turto savininkas (bendraturtis), ar kaip asmuo, neturintis teisių į palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje E. K. v. J. A. V., bylos Nr. 3K-3-152/2006). Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tik vienas pareiškėjas priėmė tėvų palikimą, turėjo būti konkrečiai nustatyta, kuo pareiškėjo veiksmai, be to, atlikti per įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti, ir kokia apimtimi skyrėsi nuo kitų įpėdinių veiksmų (objektyvusis kriterijus), kodėl jie buvo aktyvesni, ypač negu jo brolio P. Taip pat turėjo būti įvertintas pareiškėjo kaip įpėdinio elgesys, palyginti su kitų įpėdinių elgesiu (subjektyvusis kriterijus), t. y. elgėsi jis kaip paveldimo turto savininkas ar kaip asmuo, neturintis teisių į palikimą, be to, suvokė save kaip vienintelį turto paveldėtoją ar vis dėlto savęs tokiu nelaikė.
3. Teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 185 straipsniai), nes laikė nustatytomis faktines aplinkybes, kurios nepagrįstos jokioje byloje ištirtais įrodymais ir nepatenka į neįrodinėtinų aplinkybių sąrašą, be to, nustatė aplinkybes, prieštaraujančias byloje esantiems įrodymams. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas išvadą, kad pareiškėjas priėmė palikimą, pradėjęs faktiškai valdyti paveldimą turtą kaip savininkas, nurodė, jog jis draudė pastatus, tačiau tokia išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams: pastatų draudimo sutartis paskutinį kartą buvo sudaryta 1999 m. gegužės 28 d., kai dar buvo gyvas tėvas, po jo mirties pareiškėjas draudė ne pastatus, o tik juose esantį asmeninį turtą. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas mokėjo žemės mokestį. Nurodyti faktai patvirtina, kad pareiškėjas po tėvų mirties nelaikė savęs palikimo savininku, tik tęsė faktinius panaudos santykius. Tuo tarpu byloje nustatyta pakankamai faktinių aplinkybių, patvirtinančių, kad kasatoriai priėmė tėvų palikimą ir elgėsi su paveldimu turtu kaip savininkai: kirto, valė, gerino mišką; paruošė medienos daržinei remontuoti, sutaisė tvorą, atvežė skardą daržinės stogui; nupirko traktorių, akėčias, kultivatorių ir davė juos naudoti ūkyje, įsigijo arklį; po motinos mirties apstatė baldais namo dalį, kurioje gyveno tėvai. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas patvirtino, kad neprieštaravo tokiems brolių veiksmams, be to, jie neprašė leidimo. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nelaikė savęs paveldimo turto savininku, nes joks savininkas neleistų kitiems asmenims savo nuožiūra tvarkyti jo ūkį ir buitį, sandėliuoti jam priklausančiuose pastatuose darbo įrankius, padargus ir pan. Kita vertus, ir kasatoriai, jeigu nebūtų laikę savęs paveldimo turto savininkais, tai nebūtų elgęsi su svetimu turtu kaip su savu.
4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį, nes nutartyje neįvertinti tiek faktiniai, tiek teisiniai suinteresuotų asmenų apeliacinio skundo argumentai, tik perrašyta dalis pirmosios instancijos teismo sprendimo, tačiau į apeliacinio skundo argumentus neatsakyta. Tai reiškia, kad byloje nebuvo tinkamo apeliacinio proceso (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje G. L. v. UAB „Kaišiadorių žalvarnis“, bylos Nr. 3K-3-974/2003; 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje V. U. v. UAB „Baltijos TV“, bylos Nr. 3K-3-1181/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB DK „Lindra“ v. V. B. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-169/2005).
Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėjas ir suinteresuoti asmenys, nepareiškę savarankiškų reikalavimų, D. A., A. L., J. L., P. L., V. L., R. M. prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstus teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Kasatoriai, remdamiesi 1984 m. CK 587 straipsnio, 2000 m. CK 5.51 straipsnio pažeidimu, neteisingai aiškina nurodytas teisės normas, nesąžiningai interpretuoja byloje nustatytus faktus ir įrodymus. Teismai priėjo prie teisėtos išvados, kad pareiškėjas po tėvų mirties priėmė palikimą per įstatymo nustatytą terminą, pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą.
2. Teismai, atmesdami suinteresuotų asmenų pareiškimą nustatyti, kad ir jie po tėvų mirties priėmė palikimą, teisingai aiškino ir taikė palikimo priėmimą, pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą, reglamentuojančias teisės normas ir teisingai nurodė, jog ne kiekvienu atveju kokio nors daikto paėmimas reiškia palikimo priėmimą. Iš byloje surinktų duomenų akivaizdu, kad nė vienas iš kasatorių, be miško kirtimo, neatliko jokių kitų veiksmų, kurie galėtų patvirtinti, jog jie elgėsi su paveldėtinu turtu kaip savininkai: nemokėjo mokesčių, nedraudė turto, neruošė malkų paveldėtiems statiniams šildyti, medienos jiems remontuoti, nesėjo daržų, nešienavo, nevykdė jokios kitos veiklos. Be to, bylos nagrinėjimo metu kasatoriai ne kartą nurodė, kad iš paveldimo turto jie nori tik miško, kitas turtas jiems nereikalingas. Toks požiūris prieštarauja paveldėjimo teisės normoms, pagal kurias palikimas negali būti priimtas dalimis, jis priimamas kaip visuma, su visomis teisėmis ir pareigomis, kylančiomis dėl viso paveldėtino turto. Tiek apeliaciniame, tiek kasaciniame skunde palikimo priėmimo faktas grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kurios nepagrįstos jokiais byloje esančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo analizuoti aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis).
3. Teismai tinkamai nustatė bylos aplinkybes, visapusiškai jas ištyrė, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (CPK 177, 178, 185 straipsniai) ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad suinteresuotų asmenų pareiškimas atmestinas (CPK 176 straipsnis). Kasatoriaus P. L. nurodytas miško kirtimas nėra palikimo priėmimo fakto įrodymas, juolab kad visiems palikėjų vaikams žinoma, jog po tėvo mirties motina leido kasatoriams, konkrečiai – P. L., išsikirsti tiek medienos, kad būtų pastatytas paminklas tėvui. Tai pripažino ir suinteresuoti asmenys pareiškime. Be to, leidimas kirsti mišką buvo išduotas motinai. Vėliau paaiškėjo, kad P. L. iškirto miško gerokai daugiau, negu reikėjo paminklui pastatyti, tačiau toks jo savavališkas elgesys, slapta siekiant asmeninės naudos, negali būti laikomas reiškiančiu palikimo priėmimą. Byloje pateikta įrodymų, kad po savavališko miško iškirtimo mišką atsodino pareiškėjas. Paveldėtoje valdoje esančius statinius remontavo taip pat pareiškėjas. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad po tėvų mirties pareiškėjas priėmė jų palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą, ir valdė jį kaip savą, t. y. laikė save valdomo turto savininku.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija nagrinėja šią kasacinę bylą pagal suinteresuotų asmenų kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytas ribas, nes nenustatyta pagrindų šias peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Dėl teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą, aiškinimo ir taikymo
Kasatoriai teigia, kad teismai, patenkinę pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo ir atmetę kasatorių pareiškimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ir jie po tėvų mirties priėmė palikimą, netinkamai aiškino ir taikė paveldėjimo teisės normas, reglamentuojančias palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos.
Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalį CK penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo teisiniams santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus CK, t. y. nuo 2001 m. liepos 1 d. Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami dėl pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų tėvo, mirusio 1999 m. lapkričio 25 d., palikimo priėmimo, teisėtai vadovavosi 1964 m. CK, o dėl motinos, mirusios 2005 m. vasario 26 d., palikimo priėmimo – 2000 m. CK normomis, reglamentuojančiomis paveldėjimo teisinius santykius.
Paveldėjimo teisės normos nustato mirusio fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų, taip pat kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimą jo teisių perėmėjams – įpėdiniams. Palikimas atsiranda palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu, ir palikimo atsiradimo momentu laikomas palikėjo mirties momentas (1964 m. CK 568 straipsnis, 569 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi jį priimti (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalis).
Palikimo priėmimas yra vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia savo valią sukurti tam tikrus teisinius padarinius – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Įpėdinio valia priimti palikimą, t. y. tapti palikėjo turto savininku, turi būti išreikšta aktyviais veiksmais, įstatymo nustatytu būdu, be to, per įstatymo nustatytą terminą. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį tam, kad priimtų palikimą, įpėdinis turėjo išreikšti savo valią per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ir tai galėjo padaryti dviem būdais: paduodamas palikimo atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimą apie palikimo priėmimą arba pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą. Pagal 2000 m. CK 5.50 straipsnį įpėdinis savo valią priimti palikimą turi išreikšti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ir tai gali padaryti trimis būdais: faktiškai pradėti valdyti paveldimą turtą, kreiptis į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba paduoti palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 5.51 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatymas, priėmė konkrečiu atveju vienas ar kitas asmuo palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą, ar ne, yra fakto klausimas, kuris nesprendžiamas iš naujo kasaciniame teisme, nes kasacinis teismas nenustatinėja faktinių bylos aplinkybių, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, remdamasis žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis, patikrina, ar teismai tinkamai taikė palikimo priėmimą, pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą, reglamentuojančias materialiosios teisės normas byloje nustatytoms aplinkybėms, taip pat ar nepažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.
2000 m. CK 5.51 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo turtą valdyti, juo rūpintis kaip savo turtu (daiktą valdo, jį naudoja, prižiūri, juo disponuoja, moka atitinkamus mokesčius, kreipiasi į teismą, išreikšdamas valią priimti palikimą, prašydamas paskirti palikimo administratorių ir pan.).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, aiškinant tiek 1964 m. CK 587 straipsnio, tiek CK 5.51 straipsnio nuostatas dėl palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą, faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš: 1) veiksmų fakto ir 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-586/2007; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje pagal A. J., P. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-322/2009; kt.).
Taigi asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo. Kiekvienu atveju teismui sprendžiant dėl to, priėmė įpėdinis palikimą ar ne, turi būti vertinamos konkrečios nagrinėjamos situacijos aplinkybės, konkretaus įpėdinio elgesys po turto (daiktų) paėmimo, t. y. ar jo elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko.
Nagrinėjamu atveju tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vienodai nustatė bylos aplinkybes dėl palikimo, atsiradusio po pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų tėvų mirties, priėmimo ir priėjo prie vienodų išvadų, kad pareiškėjas priėmė tėvų palikimą, pradėjęs faktiškai valdyti paveldimą turtą, tuo tarpu suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, neįrodė, jog ir jie priėmė tėvų palikimą, pradėję faktiškai valdyti paveldimą turtą.
Dėl kasacinio skundo argumentų, kad aplinkybę, jog pareiškėjas liko gyventi tėvų sodyboje ir tęsė naudojimąsi dar iki tėvo mirties pradėtu naudotis turtu, teismai neteisėtai įvertino kaip palikimo priėmimą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką faktišku pradėjimu valdyti paveldimą turtą pripažįstami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės; gyvenimas paveldimame name po palikėjo mirties, gyvenamosios patalpos remontas ir kitokia jos priežiūra paprastai yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad įpėdinis faktiškai pradėjo valdyti palikimą, taigi ir priėmė jį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. M. Š., bylos Nr. 3K-7-829/2002; 2003 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Z. H. v. H. H., bylos Nr. 3K-3-347/2003; 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje S. G. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-8/2004; 2004 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje F. S. v. O. S., A. S., bylos Nr. 3K-3-443/2004; kt.).
Kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad kasacinio teismo yra pažymėta ir tai, jog vien tai, kad įpėdinis tęsė naudojimąsi turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės, vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje E. J., G. G. ir kt. v. T. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-7/2001; 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje pareiškėjo V. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-86/2007; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje B. O. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-547/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje pagal V. G., D. G. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-600/2009). Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasatorių argumentais, kad aplinkybę, jog pareiškėjas tęsė naudojimąsi dar iki tėvo mirties pradėtu naudotis turtu, laikė savaime patvirtinančia palikimo priėmimo faktą. Išvadą, kad palikėjas faktiškai priėmė palikimą, teismai padarė išanalizavę bylos duomenis apie palikėjo elgesį su palikimą sudarančio turto visuma, o ne vien tuo, jog pareiškėjas liko gyveno tėvų sodyboje. Nagrinėjamu atveju ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę byloje surinktus duomenis, vienodai nustatė, kad pareiškėjas, gyvenęs tėvų sodyboje, po tėvo mirties rūpinosi namais ir ūkiu, mokėjo mokesčius, tvarkė mišką, po motinos mirties tik jis vienas prižiūrėjo sodybą, remontavo namą, mokėjo mokesčius, dirbo žemę. Kasatorių argumentai, kad pareiškėjas per šešis mėnesius po tėvo mirties 1999 m. lapkričio 25 d. neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurie galėtų įrodyti jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, prieštarauja byloje teismų nustatytoms aplinkybėms, jog po tėvo mirties pareiškėjas, perėmęs valdyti ūkį, elgėsi kaip turto savininkas. Dėl kasatorių argumentų, kad palikimo po tėvo mirties priėmimo faktą pareiškėjas įrodinėjo veiksmais, atliktais 2003 m., teisėjų kolegija nurodo, jog kasacinio teismo yra pažymėta, kad, sprendžiant, ar įpėdinis priėmė palikimą, gali būti reikšmingi asmens veiksmai, atlikti ir po šešių mėnesių nuo palikimo atsiradimo, nes jie gali rodyti asmens elgesio nuoseklumą ar prieštaringumą. Iš to teismas daro išvadas dėl asmens teikiamų įrodymų patikimumo, nes gali patikėti aiškinimais, kurie kartu su vėlesniais veiksmais yra logiški ir nuoseklūs, bet gali atmesti dėl nenuoseklumo kaip nepatikimus ir neįrodytus aiškinimus, prieštaraujančius vėlesniems veiksmams ir aiškinimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-586/2007). Dėl to palikimo po tėvo mirties priėmimo faktą pareiškėjas galėjo įrodinėti remdamasis, be kita ko, ir savo veiksmais, atliktais po įstatymo nustatyto termino palikimui priimti pasibaigimo. Bylą nagrinėję teismai teisėtai vertino nurodytus pareiškėjo veiksmus kartu su kitų byloje surinktų duomenų visuma apie pareiškėjo elgesį dėl palikimą sudarančio turto.
Kasatoriai teigia, kad teismai, atmetę jų pareiškimą, pažeidė palikimo priėmimą, pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą, reglamentuojančias teisės normas, nes jie per šešis mėnesius po tėvo mirties aktyviais veiksmais išreiškė valią įgyti nuosavybės teisę į tėvo palikimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde teisingai nurodyta, jog įstatyme nustatytas draudimas priimti palikimą iš dalies, su sąlyga ar išlygomis, todėl įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Kartu pažymėtina tai, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog ne kiekvienu atveju kokio nors daikto paėmimas reiškia palikimo priėmimą. Palikėjo daiktą įpėdinis gali paimti kitiems įpėdiniams sutikus, jiems leidus, kaip mirusiojo atminimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Z. K. v. B. L., bylos Nr. 3K-3-247/2006; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje B. O. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-547/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje pagal A. J., P. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-322/2009; kt.). Toks daiktų paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nesirūpino palikimu, jo netvarkė, neprižiūrėjo, nemokėjo mokesčių, nedalyvavo kartu su kitais įpėdiniais disponuojant daiktais, įeinančiais į palikimo sudėtį. Paveldėjimo teisėje konkretaus daikto paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir neįgyvendino teisių į tą turtą (t. y. nemokėjo mokesčių, nesaugojo turto, nesirūpino juo ir pan.) ilgą laiko tarpą po palikimo atsiradimo.
Pagal kasacinio teismo praktiką, teismui sprendžiant dėl to, ar įpėdinis, paėmęs tam tikrą palikėjo kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, priėmė palikimą ar ne, kiekvienu atveju turi būti vertinamos konkrečios nagrinėjamos situacijos aplinkybės, konkretaus įpėdinio, paėmusio kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, elgesys po šio daikto ar daiktų paėmimo, t. y. ar jo elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje E. K. v. J. A. V., bylos Nr. 3K-3-152/2006; 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-86/2007; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje pagal A. J., P. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-322/2009; kt.).
Nagrinėjamu atveju žemesnės instancijos teismai, remdamiesi bylos duomenimis, padarė vienodas išvadas, kad suinteresuoti asmenys, paėmę kelis asmeninius velionių tėvų daiktus, nelaikytini priėmusiais palikimą, nes jie neatliko jokių veiksmų, rodančių rūpinimąsi paveldimu turtu. Pirmosios instancijos teismo nurodyta, kad P. L. apskritai neįvardijo jokių aplinkybių, rodančių palikimo, atsiradusio po tėvo mirties, priėmimo faktą.
Dėl kasatorių teiginių, kad jų veiksmų, kai po tėvo mirties S. L. pasiėmė skiedrų drožimo mašiną, o P. L. kirto tėvui priklausiusį mišką, teismai be pagrindo nevertino kaip įrodančių palikimo priėmimą, teisėjų kolegija nurodo, kad taip kasatoriai kelia fakto klausimus, kurie, ne kartą minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kartu pažymėtina tai, kad bylos nagrinėjimo metu tiek suinteresuoti asmenys, tiek ir pats kasatorius P. L. nurodė, jog po tėvo mirties kirto mišką turėdamas tikslą iš už parduotą medieną gautų pinigų pastatyti tėvui paminklą. Dėl šio kasatoriaus argumentų, kad jis buvo davęs motinai ir broliui (pareiškėjui) naudotis traktorių bei padargus, pažymėtina, jog šios aplinkybės savaime neįrodo, kad kasatorius elgėsi kaip paveldimo turto bendraturtis, o ne tiesiog vykdė moralinę pareigą padėti motinai ir broliui.
Dėl kasacinio skundo teiginių, kad teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, teisėjų kolegija pažymi, jog šie teiginiai grindžiami vien faktinių bylos aplinkybių dėstymu ir kasatorių pateiktu nurodytų aplinkybių vertinimu, nors tirti ir vertinti byloje surinktus faktinius duomenis ir jų pagrindu daryti išvadas yra teismo, nagrinėjančio tą bylą, prerogatyva (CPK 183, 185 straipsniai). Nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tyrė bylos duomenis tam, kad nustatytų, ar pareiškėjas, gyvenęs tėvų sodyboje ir likęs joje gyventi po tėvų mirties, elgėsi kaip paveldimo turto savininkas, t. y. ar priėmė tėvų palikimą, pradėjęs faktiškai valdyti paveldimą turtą. Atitinkamai teismai analizavo bylos aplinkybes, susijusias su kasatorių veiksmais ir elgesiu dėl palikimą sudarančio turto, ir vertino, ar jų veiksmai įrodo, kad šie asmenys faktiškai priėmė palikimą.
Teisėjų kolegija, remdamasi žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad teismų išvados dėl byloje pareikštų reikalavimų padarytos nepažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, t. y. pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais (CPK 176, 185 straipsniai).
Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasatorių argumentus, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasaciniame skunde pacituotų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktų paveldėjimo teisės normų išaiškinimų. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai tinkamai vadovavosi nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais.
Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad, darydami išvadą, jog pareiškėjas po tėvų mirties priėmė jų palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą, o suinteresuoti asmenys neatliko tokių veiksmų, kurie patvirtintų jų valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą, teismai tinkamai aiškino ir taikė 1964 m. CK 587 straipsnio, 2000 m. CK 5.51 straipsnio nuostatas, tinkamai vadovavosi kasacinio teismo suformuota nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, taip pat nepažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį, nes nutartyje neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog neišsamūs apeliacinės instancijos teismo motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai nutarčiai priimti. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. notarė D. M., bylos Nr. 3K-3-452/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. J. Ž., bylos Nr. 3K-3-603/2008; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-618/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje T. V. v. D. M., O. D. M., bylos Nr. 3K-3-103/2010; kt.). Kasacinis teismas, be kita ko, remiasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, pagal kurią pareigos nurodyti teismo priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A ir 303 – B, p. 12, § 29, p. 29-30, § 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, § 42). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands, No. 16034/90, judgment of 19 April 1994, § 61). Tam tikrais atvejais, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., Heile v. Finland, No. 20772/92, judgment of 19 December 1997, § 59-60; Marini v. Albania, No. 3738/02, judgment of 18 December 2007, § 105).
Iš apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas, ištyręs bylos duomenis, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir konstatavo, jog dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atsakė į teisiškai reikšmingus byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti apeliacinio skundo argumentus, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti kasatorių įvardyto civilinio proceso teisės normų pažeidimo.
Išnagrinėjusi kasacinę bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta pagrindų panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl kasaciniame skunde išdėstytų argumentų (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. pažymą dėl suinteresuotų asmenų inicijuoto kasacinio proceso patirta 191,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kitų būtinų išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, nurodytos išlaidos priteistinos iš šių asmenų lygiomis dalimis į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš P. L. (a. k. (duomenys neskelbtini), P. L. (a. k. (duomenys neskelbtini), S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660) po 63,84 Lt (po šešiasdešimt tris litus 84 ct) bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų.
Nutarties nuorašą nusiųsti VĮ Registrų centrui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Gražina Davidonienė
Egidijus Laužikas
