Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-380/2010 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

52.3; 114.11

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Krikščioniškojo labdaros fondo,,Tėvo namai“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. įmonės,,Alna“ ieškinį atsakovams Krikščioniškajam labdaros fondui,,Tėvo namai“, Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl skolos, kildinamos iš rangos teisinių santykių, išieškojimo. Ieškovas 2003 metais atliko santechnikos darbus atsakovui Kauno miesto savivaldybės patikėjimo teise valdomose ir panaudos sutarties pagrindais atsakovo Krikščioniškojo labdaros fondo „Tėvo namai“ naudojamose patalpose. Už atliktus santechnikos darbus neatsiskaityta, skola yra 42 488,60 Lt. Ieškovo teigimu, už darbus turi sumokėti abu atsakovai, nes atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija 2003 m. spalio 10 d. garantiniu raštu garantavo atliktų darbų apmokėjimą iš 2004 m. biudžeto, tačiau mokėjimo iki šiol neįvykdė.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo Krikščioniškojo labdaros fondo „Tėvo namai“ ir subsidiariai iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 42 488,60 Lt skolos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio – priteisė ieškovui iš atsakovo Krikščioniškojo labdaros fondo „Tėvo namai“ 35 000 Lt skolos bei bylinėjimosi išlaidų, kitus reikalavimus atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas atliko santechnikos darbus Krikščioniškojo labdaros fondo patalpose; už šiuos darbus ieškovui nesumokėta; Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamentas 2003 m. spalio 10 d. raštu informavo ieškovą, kad Kauno miesto savivaldybė garantuoja numatomų santechnikos darbų Krikščioniškojo labdaros fondo „Tėvo namai“ patalpose apmokėjimą iš kitų metų savivaldybės biudžeto; atsakovai Kauno miesto savivaldybė ir Krikščioniškasis labdaros fondas buvo sudaręs negyvenamųjų pastatų ir patalpų panaudos 1998 m. kovo 18 d. sutartį, pagal kurią panaudos gavėjas Krikščioniškasis labdaros fondas įsipareigojo savo lėšomis atlikti negyvenamųjų patalpų priežiūros ir remonto darbus. Teismas laikė, kad neįrodyti ieškovo ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės rangos teisiniai santykiai, nes nėra rašytinės rangos sutarties ar atliktų darbų perdavimo-priėmimo akto, patvirtinančių šių asmenų susitarimą dėl darbų atlikimo ir jų perdavimo. Teismas pažymėjo, kad atsakovas Krikščioniškasis labdaros fondas „Tėvo namai“ nebuvo pateikęs Kauno miesto savivaldybei programos santechnikos darbų finansavimui gauti, o pagal Vietos savivaldos įstatymo nuostatas galimybė priimti sprendimus dėl paskolų ėmimo ir garantijų teikimo ir tik už ilgalaikes paskolas investicijų projektams finansuoti yra nustatyta kaip išimtinė tarybos kompetencija. Dėl to, kad taryba negali įgalioti atlikti šių funkcijų kitų asmenų, be to, įstatyme nesuteikiama savivaldybei teisės garantuoti už kitokius įsipareigojimus, teismas padarė išvadą, jog Socialinių reikalų departamento direktorius neturėjo įgaliojimų skirstyti Savivaldybės lėšų ar jomis garantuoti. Kartu teismas nurodė ir tai, kad Socialinių reikalų departamento 2003 m. spalio 10 d. raštas negali būti laikomas garantija, nes neatitinka ją reglamentuojančių CK normų reikalavimų – nenurodyta suma ir skolininkas, už kurio skolinius įsipareigojimus garantuojama. Taigi, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus ir vertindamas šalių atstovų paaiškinimus, teismas Socialinių reikalų departamento raštą pripažino niekiniu ir negaliojančiu, o reikalavimą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai – nepagrįstu ir neįrodytu.

Nustatęs, kad atsakovo Krikščioniškojo labdaros fondo „Tėvo namai“ ir ieškovo rašytinės sutarties dėl darbų atlikimo taip pat nesudaryta, tačiau, esant atliktiems darbams, teismas sprendė, jog atsakovas Krikščioniškasis labdaros fondas „Tėvo namai“, kaip panaudos gavėjas, privalo naudojamose patalpose atlikti kapitalinį remontą ir apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas. Teismas labiau pasitikėjo ieškovo atstovų, kaip silpnesniosios šalies, duotais paaiškinimais, jog, rašydamas 2006 m. gruodžio 19 d. pranešimą, kad neturi jokių finansinių, materialinių pretenzijų Krikščioniškajam labdaros fondui „Tėvo namai“, jis buvo suklaidintas atsakovo Krikščioniškojo labdaros fondo „Tėvo namai“ pranešimo, kuriame buvo garantuota, kad Savivaldybė turėjo pagal garantinį raštą apmokėti už atliktus santechnikos darbus iš 2004 m. biudžeto. Įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojų G. J. ir A. M. parodymus, kitus rašytinius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad atsakovas Krikščioniškasis labdaros fondas „Tėvo namai“ tinkamai ir laiku neįvykdė prievolės sumokėti už atliktus darbus, ir, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovas esant sutartiniams santykiams buvo neapdairus (nesudarė sutarties dėl darbų atlikimo), priteistiną iš atsakovo Krikščioniškojo labdaros fondo „Tėvo namai“ sumą sumažino iki 35 000 Lt. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad šiuo metu yra sunkmetis, atsakovas yra ne pelno siekianti organizacija, ieškovas buvo neapdairus prieš pradėdamas vykdyti darbus, todėl atmetė reikalavimą priteisti iš atsakovo 5 proc. metines palūkanas nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 1 d. nutartimi atmetė atsakovo Krikščioniškojo labdaros fondo „Tėvo namai“ apeliacinį skundą ir Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad byloje esanti darbų atlikimo sąmata, kurią pasirašė ieškovo atstovas ir atsakovo Krikščioniškojo labdaros fondo „Tėvo namai“ atstovas, yra svarus rašytinis įrodymas, patvirtinantis šalių prievolinių santykių egzistavimą. Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas Krikščioniškasis labdaros fondas „Tėvo namai“ nevykdė prievolės ieškovui, taip pat su išvada sumažinti priteistiną sumą. Kolegija sprendė, kad apeliacinio skundo argumentai dėl sudarytos Savivaldybės ir Fondo panaudos sutarties sąlygų aiškinimo nagrinėjamam ginčui nėra reikšmingi, ir dėl jų nepasisakė. Kolegija laikė nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl egzistavusių ieškovo ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės rangos prievolinių santykių, nes byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių tokių santykių atsiradimą. Byloje esantį Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento raštą kolegija laikė Savivaldybės įsipareigojimu garantuoti ieškovui apmokėjimą, o ne tiesioginių prievolinių santykių egzistavimo patvirtinimu. Kartu kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada tokį raštą pripažinti niekiniu. Kadangi byloje nenustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės taryba buvo priėmusi sprendimą dėl garantijos suteikimo ir garantavo ieškovui apmokėjimo už darbų atlikimą, tai teismas sprendė, kad Savivaldybei neatsirado garanto atsakomybės.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Krikščioniškasis labdaros fondas,,Tėvo namai“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010m. vasario 1 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui arba panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį dėl atsakovo Krikščioniškojo labdaros fondo,,Tėvo namai“ atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) dėl skundo nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo ir išsamiai neapsisakė dėl jo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų ir savo išvadas grindė formaliais ir deklaratyviais argumentais dėl pirmosios instancijos teismo surinktų įrodymų. Kasatorius mano, kad toks apeliacinio skundo procesinis sprendimas neatitinka kasacinio teismo praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje A. A. v. antstolė B. Tamkevičienė, V. A., kt., bylos Nr. 3K-3-114/2010). Kasatorius apeliaciniame skunde nurodė argumentus dėl ieškovo ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės prievolinių santykių atsiradimo, pažymėjo atsakovo ir kasatoriaus sudarytos panaudos sutarties nuostatų aiškinimo svarbą kartu su atsakovo Kauno miesto savivaldybės Socialinių reikalų departamento raštu, t. y. kad kasatorius pagal minimą panaudos sutartį neturėjo teisės organizuoti tokių darbų, todėl, kasatoriaus nuomone, toks atsakovo raštas vertintinas kaip sutikimas inicijuoti ir atlikti santechnikos darbus kasatoriaus naudojamose patalpose. Rangos prievolinių santykių egzistavimui pagrįsti kasatorius apeliaciniame skunde nurodė ir argumentus dėl atliktų darbų perdavimo-priėmimo (atkreipė dėmesį į liudytojų paaiškinimus dėl konkurso organizavimo, darbų priėmimo ir pan., kitus įrodymus, kurie, jo manymu, patvirtina ieškovo ir atsakovo rangos santykių egzistavimą), taip pat pažymėjo, kad ieškovo atliktais darbais buvo pagerintas Savivaldybei priklausantis turtas. Apeliaciniame skunde kasatorius taip pat nurodė savo nesutikimo su teismo sprendimu argumentus dėl atsakovo rašto kaip garantijos vertinimo, bylos aplinkybes vertino prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančių normų kontekste, taip pat nurodė argumentus, kad teismai, netinkamai vertindami byloje esančius duomenis, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Kartu apeliaciniame skunde buvo nurodyti ir argumentai dėl priteisto skolos dydžio – kasatorius nesutiko su priteistu dydžiu dėl to, kad teismas nustatė tik darbų atlikimo faktą ir skolos dydį pagal pateiktą sąmatą, tačiau nevertino ir netikrino, kokie darbai iš tikrųjų buvo atlikti; dėl 2006 m. gruodžio 19 d. ieškovo pranešimo vertinimo – kasatorius nesutiko su teismo vertinimu, kad ieškovas yra silpnesnioji santykių šalis, ir pan.; dėl ieškovo kaip kreditoriaus kaltės – kasatorius apeliaciniame skunde nurodė argumentus dėl ieškovo kaip atidaus ir rūpestingo verslininko veiksmų vertinimo kriterijų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, neįgyvendino civilinio proceso tikslų;

2) dėl materialiosios teisės normų netinkamo taikymo. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias rangos teisinius santykius, garantijos kaip prievolės įvykdymą užtikrinančią priemonę, ir netinkamai nustatė subjektus, tarp kurių susiklostė rangos teisiniai santykiai. Kasatorius pažymi, kad teismai nevertino kasatoriaus ir atsakovo sudarytos panaudos sutarties nuostatų, iš kurių matyti, kad kasatorius ne tik kad neprivalėjo už savo lėšas atlikti inžinerinių sistemų įrangos keitimo jo naudojamose patalpose, bet ir neturėjo pagal šią sutartį tokios teisės. Taigi 2003 m. spalio 10 d. raštas turi būti vertinamas ne kaip garantija, o kaip susiklosčiusius ieškovo ir atsakovo Kauno m. savivaldybės rangos santykius patvirtinantis dokumentas, t. y. šiuo raštu Kauno miesto savivaldybės Socialinių reikalų departamentas ne garantavo darbų apmokėjimą, o tiesiogiai įsipareigojo apmokėti ieškovui už atliktus darbus. Ieškovo ir atsakovo rangos santykius, kasatoriaus nuomone, patvirtina ir darbų perdavimo-priėmimo aplinkybės, t. y. kasatorius nurodo šalių, liudytojų paaiškinimus, kurie, jo manymu, leidžia teigti, jog rangos santykiai susiklostė tarp ieškovo ir atsakovo, o ne kasatoriaus ir ieškovo. Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai nevertino ieškovo veiksmų pagal verslininkui taikomus elgesio standartus, t. y. nepasisakė dėl ieškovo kaip kreditoriaus kaltės (CK 6.259 straipsnis), nors byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovo neatidumą ir nerūpestingumą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

1) dėl skundo nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus argumentais ir nurodo, kad teismas analizavo prievolinių šalių santykių atsiradimo aplinkybes. Atsakovas, vadovaudamasis panaudos sutarties 5.4 punktu, teigia, kad kasatorius galėjo atlikti remonto darbus savo lėšomis. Kadangi kasatorius nepateikė patalpų rekonstravimo leidimo, Savivaldybė neturėjo pagrindo leisti atlikti šių darbų ar numatyti jiems lėšų. Darbai buvo atlikti kasatoriaus naudojamose patalpose, darbų sąmata suderinta su kasatoriumi, todėl nesutinka su kasatoriaus teiginiu, jog tarp jo ir ieškovo nesusiklostė prievoliniai santykiai;

2) dėl materialiosios teisės normų netinkamo taikymo. Atsakovas nurodo, kad kasatorius tik nurodo materialiosios teisės normų pažeidimą, tačiau jo nepagrindžia. Atsakovas sutinka su teismų išvada, kad jo raštas neatitinka garantijai keliamų reikalavimų, todėl yra niekinis sandoris ir negaliojantis, nes prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.90 straipsnio 1 dalis, Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 27, 28 punktai, 50 straipsnio 3 dalis, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 9 straipsnio 2 dalis, 10 straipsnio 1 dalis). Savivaldybių biudžeto lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybių fikcijoms: savivaldybių tarybų patvirtintoms socialinėms ir ekonominėms, kitoms programoms įgyvendinti, savivaldybių biudžetinėms įstaigoms išlaikyti ir viešųjų paslaugų teikimui organizuoti, o kasatorius nebuvo pateikęs jokios programos, susijusios su ieškinyje minimais remonto darbais, finansavimui gauti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo sprendžiant ginčą, kilusį iš rangos teisinių santykių

Teismai, nagrinėdami bylą, nustatė, kad ieškovas atsakovui Kauno m. savivaldybei patikėjimo teise priklausančiose ir kasatoriaus Krikščioniškojo labdaros fondo,,Tėvo namai“ (toliau – Fondas) pagal panaudos sutartį naudojamose patalpose atliko santechnikos (šildymo sistemos įrengimo) darbus. Byloje nėra ginčo, kad atlikti darbai atitinka rangos sutartinius santykius, tačiau atsakovai nesutaria dėl rangos užsakovo: atsakovas Savivaldybė nurodo, kad rangos sutartį sudarė kasatorius ir jis privalo mokėti už atliktus darbus, kasatorius teigia priešingai, jog atsakovas Savivaldybė, išduodama raštą dėl mokėjimo už rangos darbus, sutiko ir tapo susaistyta su ieškovu rangos sutartinių teisinių santykių, todėl privalo, kaip užsakovas, sumokėti už darbus. Teismai pripažino, kad rangos sutarties šalimi (užsakovu) yra kasatorius, ir priteisė iš jo atliktų darbų kainą. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino reikšmingų ginčui įrodymų, todėl padarė klaidingą išvadą, jog jis yra rangos sutarties šalis ir privalo mokėti už atliktus darbus, o apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo argumentų dėl priimto sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstai jį paliko galioti. Taigi šios kasacijos dalykas yra bendrųjų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo nustatant rangos teisinių santykių subjektus klausimas.

Pagal CK 6.644 straipsnio 1 dalį rangos sutartis yra susitarimas, kuriuo viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrus darbus savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Kilus ginčui dėl rangos sutarties ir sumokėjimo už atliktus darbus, suinteresuota šalis privalo ne tik pagrįsti rangos teisinių santykių egzistavimą, bet ir įrodyti šių teisinių santykių dalyvius – nagrinėjamu atveju rangos darbų užsakovą.

Teismai, įvertinę pateiktus įrodymus ir konstatavę rangos teisinius santykius, padarė išvadą, kad rangos užsakovas yra kasatorius, nes ieškovas neįrodė rangos ar garantijos teisinių santykių su atsakovu savivaldybe. Teisėjų kolegija, sutikdama su kasatoriaus argumentais dėl atskirų įrodymų ir aplinkybių vertinimo, pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK 185 straipsnyje įtvirtintą laisvo įrodymų vertinimo principą, yra nurodęs, jog teismas byloje esančius įrodymus privalo įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, objektyviai pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje R. P. ir kt. v. UAB „Uosta“, byla Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos v. UAB „Kriptonika“ ir kt.; byla Nr. 3K-3-355/2008; 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje M. K. ir kt. v. G. N. ir kt.; byla Nr. 3K-3-299/2008; 2008 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „IF draudimas“ v. P. V.; Nr. 3K-3-268/2008; kt.). Taigi, teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad teismas privalo įvertinti visus byloje esančius įrodymus, susijusios su nustatinėjamomis aplinkybėmis, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo įsitikinimas turi būti objektyviai pagrįstas byloje esančiais ir visapusiškai ištirtais bei įvertintais įrodymais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes nuosekliai neištyrė visų byloje surinktų reikšmingų rangos teisinių santykių subjektams nustatyti įrodymų ir dėl to gali būti neteisingai išspręsta byla.

Pirma, teismai netyrė įrodymų dėl atliktų rangos darbų pobūdžio ir patalpų teisinės padėties. Byloje nustatyta, kad atsakovas Savivaldybė (panaudos davėjas) yra perdavęs kasatoriui (panaudos gavėjui) patalpas valdyti pagal panaudos sutartyje aptartas sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad panaudos sutartis nereikšminga sprendžiant šį ginčą. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokiu argumentu, pažymi, kad panaudos sutartyje aptartos šalių teisės ir pareigos prižiūrint ir remontuojant patalpas, tarp jų ir panaudos davėjo pareiga atlikti sutartyje aptartus patalpų rekonstravimo ir remonto darbus (Sutarties 4.2 punktas). Dėl to teisėjų kolegija laiko, kad reikšminga tirti atliktų darbų pobūdį ir spręsti, ar atlikti patalpų šildymo sistemos įrengimo darbai yra žymus Savivaldybei priklausančių patalpų pagerinimas, t. y. ar atlikti darbai pagal savo pobūdį yra patalpų rekonstrukcija (remonto darbai), kuriuos pagal panaudos sutarties 4.2 punktą privalėjo atlikti panaudos davėjas (Savivaldybė).

Antra, teismai nepakankamai tyrė Savivaldybės raštą dėl darbų apmokėjimo ir su juo susijusius kitus įrodymus. Teismai rašto turinį tyrė tik lingvistine prasme ir nesiaiškino šio rašto išdavimo aplinkybių, tikslo ir realių savivaldybės ketinimų, šio rašto turinio nevertino kitų bylos aplinkybių kontekste rangos teisinių santykių subjektams nustatyti, taip pat kaip šio rašto turinį suprato darbus atlikęs ieškovas, negretino ir netyrė šio rašto turinio su kitais su juo susijusiais dokumentais – kasatoriaus prašymu Kauno m. merui dėl darbų apmokėjimo, ieškovo raštais, t. y. teismai visapusiškai neištyrė šio rašto tikrojo turinio, todėl negalėjo tinkamai įvertinti, ar jis nesukūrė ieškovo ir Savivaldybės rangos teisinių santykių, nevertinant to, kad darbų sąmata derinta su kasatoriumi. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad ir tuo atveju, jeigu teismas, išnagrinėjęs aptartas aplinkybes, nustatytų, jog ieškovo ir savivaldybės rangos sutartiniai santykiai neįrodyti, iš naujo svarstytina, ar Savivaldybės raštas nesukūrė Savivaldybei teisinių padarinių, nes, kaip matyti iš rezoliucijų ant kasatoriaus prašymo dėl darbų apmokėjimo, jis buvo išduotas su Kauno m. mero žinia ir perįgaliojimais.

Remdamasi aptartais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylą, pažeidė bendrąsias įrodinėjimo taisykles, ir dėl šio pažeidimo gali būti neteisingai išspręsta byla, o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu kasatorius ginčijo rangos darbų kainą, nurodė, kad realiai atliktų darbų kaina yra daug mažesnė, negu nurodyta sąmatoje. Teismai šios aplinkybės nesiaiškino ir nenustatė, ar realiai atliktų darbų kaina yra tokia, kokia nurodyta sąmatoje. Nagrinėjant bylą iš naujo, šis klausimas turi būti tiriamas iš naujo ir sprendžiama, ar realiai atliktų darbų kaina atitinka sąmatoje nurodytąją.

Kasatorius greta kitų argumentų nurodo ir argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų apeliaciniame skunde nurodytų motyvų. Teisėjų kolegija, sutikdama su šiuo argumentu ir remdamasi pirmiau aptartais argumentais, nurodo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas; apeliacinės instancijos teismas privalo tirti visus apeliacinio skundo faktinius ir teisinius argumentus ir į visus juos motyvuotai atsakyti (CPK 320 straipsnis). Motyvuota teismo nutartimi galima pripažinti tik tokią nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek ir teisiniai apeliacinio skundo argumentai, taip pat nurodyti teismo išvadas pagrindžiantys kiti teisiniai argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. UAB,, Jonviltė“, bylos Nr. 3K-3-101/2009; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Fima“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-185/2008; 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. Lietuvos kariuomenė; bylos Nr. 3K-3-110/2006; kt.).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, nurodė daugiau formalius argumentus, išsamiau pasisakydamas tik dėl rašto kaip garantijos sandorio ir dėl sąmatos kaip ieškovo bei kasatoriaus rangos teisinius santykius patvirtinančio įrodymo. Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino rangos darbų pobūdžio ir patalpų teisinės padėties, atsakovo Savivaldybės rašto sudarymo sąlygų ir jo reikšmės kitų įrodymų kontekste, taip pat nevertino apeliacinio skundo argumentų dėl atsakovų panaudos sutarties reikšmingumo rangos teisinių santykių atsiradimui pagrįsti, kasatoriaus galėjimo sudaryti rangos sandorį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas apsiribojo tik dalimi pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų įvertinimu, nepakankamai išsamiai pasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų, todėl šie trūkumai taisytini nagrinėjant bylą iš naujo.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 47,35 Lt tokių išlaidų. Teisėjų kolegijai nusprendus, kad kasacinis skundas tenkintinas ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliekamas spręsti bylą apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Virgilijus Grabinskas

Vincas Verseckas