Baudžiamoji byla Nr. 2K-282-303/2020 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-51238-2018-3
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1.2.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Audronės Kartanienės (pranešėja),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
nuteistajai R. Š.,
nuteistosios gynėjui advokatui Dainiui Dargevičiui,
vertėjai Joanai Rudzianec,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. Š. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 21 d. nutarties.
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu R. Š. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir jai paskirta laisvės atėmimo bausmė devyneriems metams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistosios R. Š. priteista nukentėjusiajai J. K. 629 Eur turtinei žalai ir 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai L. D. 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 21 d. nutartimi nuteistosios R. Š. ir jos gynėjo advokato Adolfo Remeikio apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. R. Š. nuteista už tai, kad nužudė savo šeimos narį – sugyventinį R. D. Ji 2018 m. spalio 24 d. apie 21.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, konflikto su R. D. metu tyčia sudavė vieną smūgį peiliu jam į pilvą, taip padarė durtinę-pjautinę epigastriumo srities žaizdą, nusitęsiančią į pilvaplėvės ertmę, su tuščiosios žarnos ir viršutinės pasaito venos pažeidimais, užsibaigiančią aklai užpilvaplėviniame tarpe, jai komplikavusis masyviu kraujavimu, hipovoleminiu šoku bei ūminiu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu, R. D. Elektrėnų ligoninėje mirė.
II. Kasacinio skundo argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistosios R. Š. gynėjas advokatas D. Dargevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 21 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Abiejų instancijų teismai, nagrinėdami bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305, 331 straipsnių nuostatas, neįvertino byloje esančių įrodymų visumos, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų, vertindami įrodymus padarė klaidų dėl jų turinio, iškraipė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką analogiškose bylose, taip pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Šie pažeidimai yra esminiai ir sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą.
2.2. Byloje nesurinkta pakankamai objektyvių ir abejonių nekeliančių įrodymų, kad nuteistoji R. Š. siekė tyčia atimti gyvybę nukentėjusiajam R. D. ir peiliu dūrė jam į pilvą. R. Š. visą laiką neigė savo kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos ir nurodė, kad jokių veiksmų prieš nukentėjusįjį neatliko. 2018 m. spalio 24 d. 22.07 val. patikrinus R. Š. blaivumą alkotesteriu, jai nustatytas 3,25 promilės girtumas. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nurodė, kad ji buvo neblaivi, svirduliavo. Teismai į šias aplinkybes neatsižvelgė ir nenustatė, kaip būdama tokios būklės R. Š. sugebėjo įdurti peiliu nukentėjusiajam R. D. Be to, byloje nustatyta, kad įvykio dieną tarp nukentėjusiojo ir nuteistosios įvyko konfliktas, taip pat byloje nustatyta, kad R. D. nuolat žalodavosi, siekdamas išvengti jam nepatogių gyvenimiškų situacijų, todėl neatmestina versija, jog ir šį kartą jis susižalojo pats, siekdamas išvengti konflikto su R. Š. ir tapti auka. Teismo posėdyje ekspertas patvirtino savo išvadą, kad R. D. padarytas durtinis-pjautinis pilvo sužalojimas yra nukentėjusiajam ranka pasiekiamoje vietoje. Ekspertas nurodė, kad įvykio metu nukentėjusiojo neblaivumas galėjo būti dar didesnis, nei nustatyta, nes ligoninėje jis neteko daug kraujo. Eksperto teigimu, dažniausiai save sužaloja apsvaigę asmenys. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2018 m. lapkričio 2 d. specialisto išvadoje konstatuota, jog ant peilio, kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis, rasta tik jo paties DNR pėdsakų.
2.3. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad prieš pat byloje nagrinėjamą įvykį R. D. prieš R. Š. panaudojo fizinį smurtą, toks jo elgesys išprovokavo nuteistąją ir neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, todėl šią aplinkybę pripažino lengvinančia jos atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Tokiai išvadai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas. Tačiau nustatę, kad nukentėjusiojo elgesys turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, teismai privalėjo kvalifikuoti R. Š. veiką pagal BK 28 straipsnio 3 dalį, kaip būtinosios ginties ribų peržengimą. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas nusikalstamą veiką, rėmėsi teismo posėdžio metu peržiūrėtu įvykio vietoje darytu vaizdo įrašu, kuriame, be kita ko, užfiksuota, kaip R. Š. nurodo, kad R. D. ją spardė, tačiau jokios įrodomosios reikšmės šiai aplinkybei nesuteikė. Baudžiamojoje byloje esantys įrodymai (minėtas vaizdo įrašas, policijos pareigūnų parodymai, nuteistosios R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai) patvirtina, kad nukentėjusiojo kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. R. D., būdamas neblaivus, nuolat naudojo fizinį smurtą prieš R. Š. Dėl šių nustatytų faktinių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nepasisakė ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
2.4. Skiriant bausmę nuteistajai, nepagrįstai nesivadovauta BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktu, kuriame nurodoma, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Be to, baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad jeigu nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų, spręstinas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo klausimas. Teismai neatsižvelgė į nuteistosios elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, taip pat į tai, kad ji anksčiau nebuvo teista, o jai paskirtos administracinės nuobaudos išnykusios, ir netinkamai individualizavo nuteistajai skirtiną laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, kad panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose paprastai skiriamos žymiai švelnesnės laisvės atėmimo bausmės.
2.5. BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės. R. Š. inkriminuota nusikalstama veika buvo padaryta dėl fizinės ir psichinės prievartos, naudojamos prieš nuteistąją nedidelėje patalpoje, kurioje ji neturėjo jokių realių galimybių pabėgti nuo nukentėjusiojo ir išvengti jo realaus, akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi, todėl teismai turėjo pripažinti šią aplinkybę lengvinančia jos atsakomybę. Taip pat turėjo būti nustatyta ir kita, BK 59 straipsnio 1 straipsnio 10 punkte nurodyta, atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nes veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Tačiau teismai šių atsakomybę lengvinančių aplinkybių nepagrįstai nenustatė.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Nuteistosios R. Š. gynėjo advokato D. Dargevičiaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
4. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
5. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad dalis jame dėstomų argumentų skirti įrodymų vertinimui, savaip interpretuojant nuteistosios ir liudytojų policijos pareigūnų parodymus, teismo medicinos eksperto paaiškinimus, kai kuriuos rašytinius bylos duomenis, ir teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti (dėl netinkamai nustatytos įvykio situacijos), o tai, kaip minėta, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Mi02OTkvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-82-699/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-82-699/2018">2K-7-82-699/2018</a>, 2K-214-303/2019 ir kt.). Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo argumentus nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
6. Taip pat pažymėtina, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Kasaciniame skunde, be kita ko, keliamas klausimas dėl nuteistosios R. Š. būtinosios ginties ribų peržengimo, tačiau šis klausimas nebuvo keliamas nuteistosios bei jos gynėjo apeliaciniuose skunduose ir nebuvo nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, todėl jis nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas ir paliekamas nenagrinėtas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatoriaus (nuteistosios gynėjo) versija dėl būtinosios ginties ribų peržengimo prieštarauja pačios nuteistosios viso bylos proceso metu dėstytai pozicijai, pagal kurią nukentėjusysis R. D., jai miegant, peiliu susižalojo pats.
Dėl įrodymų vertinimo
7. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 ir 331 straipsnių nuostatų, nes teismai neįvertino įrodymų visumos, taip pat padarė klaidų, pasisakydami dėl atskirų įrodymų turinio, ir nepateikė teisinių argumentų dėl jų reikšmės nuteistosios kaltei pagrįsti.
8. Šių kasatoriaus argumentų kontekste pažymėtina, kad, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
9. Esminiu pažeidimu, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).
10. Patikrinusi žemesniųjų instancijų teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų neturi, o kasatoriaus teiginiai apie teismų padarytus BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 ir 331 straipsnių nuostatų pažeidimus prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.
11. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek R. Š. teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus (pačios nuteistosios, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių J. K. ir L. D., liudytojų S. V., G. K., S. N., A. B., G. B., S. V., A. B., J. A., A. J., N. G., J. Š. parodymus, teismo medicinos eksperto S. L. paaiškinimus, įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolus, specialistų išvadas ir kt.), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia R. Š. kaltę, aptarė jos iškeltą gynybos versiją, kad nukentėjusysis R. D. peiliu mirtinai susižalojo pats, ir motyvuotai ją atmetė. Pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 301, 305 straipsnių nuostatų, nėra pagrindo.
12. Pagal nuteistosios R. Š. ir jos gynėjo apeliacinius skundus patikrinęs apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išsamiai išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas bylos duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs pažeidimų, ir pritarė išvadai dėl R. Š. kaltės padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą nusikalstamą veiką. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, laikantis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į esminius apeliantų argumentus dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo teisingumo ir veikos kvalifikavimo tinkamumo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat detaliai aptartas kiekvienas įrodymas atskirai, įvertinta įrodymų visuma, dar kartą paneigtos nuteistosios ir jos gynėjo iškeltos versijos. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo motyvuotomis išvadomis nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu ir formuojama teismų praktika analogiško pobūdžio bylose; toks įrodymų vertinimas ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 332 straipsnyje išdėstytus reikalavimus.
13. Nuteistosios versija, kad nukentėjusysis R. D. peiliu mirtinai susižalojo pats, pakartojama ir kasaciniame skunde. Kaip pagrįstai savo sprendimuose nurodė žemesniųjų instancijų teismai, tokią versiją paneigia byloje surinkti duomenys – visų pirma liudytojų policijos pareigūnų S. V. ir G. K. parodymai, kad pagal iškvietimą atvykus į įvykio vietą nukentėjusysis R. D. jiems nurodė, jog jį sužalojo R. Š., be to, ir pati neblaivi bei agresyviai nusiteikusi R. Š. nuolat rusų kalba šaukė, kad peiliu sužeidė nukentėjusįjį, nes šio elgesys jai atsibodo. Nuoseklius, išsamius ir tarpusavyje sutampančius policijos pareigūnų parodymus apie įvykio aplinkybes patvirtina ir R. D. telefono pokalbio su Bendrojo pagalbos centro operatoriumi garso įrašas, jame užfiksuota, kad nukentėjusysis nurodė, jog sugyventinė R. Š. peiliu sužalojo jam pilvą. Kasatoriaus teiginiai, kad byloje nenustatyta, kaip būdama sunkaus girtumo būsenos R. Š. galėjo peiliu sužeisti nukentėjusįjį, yra deklaratyvaus pobūdžio ir nevertintini kaip teisiniai argumentai. Nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmas detaliai aprašytas 2018 m. spalio 25 d. – 2018 m. lapkričio 26 d. specialisto išvadoje Nr. M 1303/2018 (01), joje nurodyta, kad durtinis-pjautinis pilvo sužalojimas, atsižvelgiant į jo makromorfologinį vaizdą ir aprašymą medicinos dokumentuose, padarytas aštriu, duriančių-pjaunančių savybių turinčiu daiktu, jam smingant nukentėjusiojo atžvilgiu iš priekio užpakalin, iš kairės į dešinę ir nežymiai iš apačios viršun. Nors specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad nustatytas sužalojimas yra nukentėjusiajam ranka pasiekiamoje kūno vietoje, o byloje yra duomenų apie tai, kad R. D. anksčiau kelis kartus buvo tyčia save sužalojęs, šios aplinkybės, kaip pagrįstai sprendė teismai, savaime neleidžia teigti, kad byloje nagrinėjamu atveju R. D. susižalojo pats. Tokią tikimybę paneigia minėti liudytojų policijos pareigūnų parodymai ir garso įraše užfiksuotas pokalbis. Be to, specialisto tyrimo metu nebuvo nustatyti paties žalojimuisi būdingi požymiai – bandomieji pjūviai, dūriai. Pažymėtina ir tai, kad likus savaitei iki įvykio (2018 m. spalio 17 d.) dešiniarankis R. D. susilaužė dešinės plaštakos delnakaulį ir jo ranka buvo imobilizuota gipso įtvaru, todėl jis iš esmės neturėjo galimybės pirmu bandymu pats pasidaryti specialisto išvadoje nurodytos krypties durtinio-pjautinio pilvo sužalojimo. Kasatoriaus nurodoma aplinkybė, kad ant peilio, kuriuo buvo sužalotas R. D., rankenos nerasta R. Š. DNR, taip pat nepaneigia teismų išvadų dėl nuteistosios kaltės. Atkreiptinas dėmesys, kad 2018 m. lapkričio 2 d. – 2018 m. lapkričio 20 d. specialisto išvadoje Nr. S 418/2018(01) nurodyta, kad DNR tyrimo metu ant peilio rankenos rastas ne mažiau kaip dviejų asmenų dalinis DNR profilis, kuris nėra tinkamas tolesniam asmenų identifikavimui. Šie duomenys laikytini netiesioginiu įrodymu, patvirtinančiu, kad peilį rankose laikė ne tik R. D., bet ir kitas asmuo, pagal byloje nustatytas aplinkybes – R. Š.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų nuteistosios R. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nuteistajai paskirtos bausmės
14. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nepagrįstai nenustatė nuteistosios R. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nurodytų BK 59 straipsnio 1 dalies 5 ir 10 punktuose, netinkamai taikė BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nuteistajai paskyrė savo dydžiu per griežtą laisvės atėmimo bausmę.
15. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus argumentas dėl BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto, nustatančio galimybę paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę, jeigu, be kita ko, veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, pažeidimo siejamas su apeliacine tvarka nenagrinėtu klausimu dėl R. Š. būtinosios ginties ribų peržengimo, todėl šis argumentas nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Prielaidų svarstyti minėtą klausimą ir atitinkamai sušvelninti nuteistajai paskirtą bausmę, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nesudarė ne tik tai, kad šis klausimas nebuvo keliamas nei nuteistosios, nei jos gynėjo apeliaciniuose skunduose, bet ir tai, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes R. Š. jai inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė veikdama netiesiogine tyčia, o pagal BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatas būtinosios ginties ribų peržengimas nustatomas tik tuo atveju, kai nužudoma tiesiogine tyčia, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.
16. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Ši aplinkybė paprastai nustatoma tada, kai kaltininkui dėl išorinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių buvo sumažinta galimybė pasirinkti teisėto elgesio variantą, kai yra pagrindas manyti, kad asmuo savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti, o nusikalstamos veikos iniciatorius yra kitas asmuo, prievarta palenkęs teisiamąjį atlikti neteisėtus veiksmus. Šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Todėl teismams nebuvo pagrindo taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų. R. D. veiksmus prieš R. Š. (byloje nustatyta, kad nukentėjusysis ne kartą, taip pat ir įvykio dieną, prieš nuteistąją naudojo fizinį smurtą) pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip provokuojantį ir turėjusį įtakos nusikalstamos veikos padarymui elgesį ir šią aplinkybę pripažino lengvinančia nuteistosios atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
17. Nepagrįsti ir kasacinio skundo teiginiai dėl nepagrįstai nenustatytos kitos, BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytos, atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais pripažįstami bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti fizinį smurtą, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan. Dideliu susijaudinimu teismų praktikoje laikomas ne bet koks susijaudinimas, o tokia emocinė žmogaus būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, t. y. fiziologinis afektas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODcvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-87/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-87/2007">2K-87/2007</a>, 2K-538-788/2015). Pažymėtina ir tai, kad fiziologinis afektas yra fakto klausimas, kurį kiekvieną kartą nustato teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Įvertinę byloje surinktus duomenis, teismai nenustatė, kad R. Š. veikė fiziologinio afekto būsenos. R. Š. įvykio metu buvo pakaltinama, savo veiksmus suprato ir galėjo juos valdyti. Be to, įvykio metu R. Š. buvo neblaivi, iš karto po įvykio jai buvo nustatytas 3,25 promilės girtumas, ir tai turėjo įtakos jos veiksmams. Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismai, nuteistajai R. Š. netaikydami BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
18. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Be to, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė.
19. R. Š. nuteista pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, šio straipsnio sankcijoje nustatyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
20. Pirmosios instancijos teismas, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus bei nustatydamas skiriamos bausmės dydį, atsižvelgė į R. Š. asmenybę (anksčiau teista du kartus (teistumai išnykę), nedirba); į nusikalstamos veikos aplinkybes, padarinius (netiesiogine tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą ir šis sukėlė neatitaisomas pasekmes – nužudytas žmogus), kitas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes; taip pat įvertino ir nustatytą nuteistosios R. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), ir vieną jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. kad veiką padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas taip pat konstatavo, kad byloje nėra įstatyme nustatytų būtinų sąlygų visumos, suteikiančios pagrindą svarstyti apie švelnesnės, nei įstatyme nustatyta, bausmės paskyrimą taikant BK 62 straipsnio 2 dalies ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajai R. Š. bausmę, atsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies (BK 54 straipsnio 2, 3 dalių, 61 straipsnio) nuostatų nepažeidė. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistajai paskirta artima minimaliai laisvės atėmimo bausmė atitinka šios normos sankcijoje nustatytą bausmės dydį ir yra tinkamai individualizuota, teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose neprieštarauja. Byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, mažinančių nuteistosios padaryto nusikaltimo pavojingumą ir patvirtinančių, kad sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka kasaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios R. Š. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Alvydas Pikelis
Audronė Kartanienė
