Dėl prievolės įvykdymo pripažinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, hipotekos ir įkeitimo pripažinimo pasibaigusiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-625/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01067-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 40.2; 66;126.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Meseta“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Meseta“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl prievolės įvykdymo pripažinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, hipotekos ir įkeitimo pripažinimo pasibaigusiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas, ar atsakovas pagrįstai atsisakė priimti ieškovo finansinių įsipareigojimų pagal sąskaitos kredito sutartį įvykdymą, nenurašydamas lėšų iš jo sąskaitų banke atsakovo veiklos apribojimo (moratoriumo) metu.

2012 m. gegužės 15 d. ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti neteisėtu atsakovo atsisakymą 2011 m. lapkričio 24 d. priimti ieškovo prievolės grąžinti kreditą, atsakovo ieškovui suteiktą pagal 2011 m. birželio 27 d. sąskaitos kredito sutartį Nr. 031-30535 (toliau – ir Sutartis), įvykdymą bei įpareigoti atsakovą nurašyti iš ieškovo sąskaitų 1 497 126,23 Lt kreditui grąžinti; 2) pripažinti, kad ieškovas yra tinkamai įvykdęs prievoles pagal Sutartį; 3) pripažinti pasibaigusiais Sutarčiai užtikrinti 2011 m. birželio 27 d. sudarytus hipotekos ir įkeitimo sandorius; 4) pripažinti, kad po 2011 m. lapkričio 24 d. atsakovas ieškovui neteisėtai skaičiuoja delspinigius ir palūkanas.

Ieškovas nurodė, kad 2011 m. birželio 27 d. sudarė su atsakovu sąskaitos kredito sutartį, kuria atsakovas suteikė ieškovui 1 497 126,23 Lt kreditą, kurio grąžinimo data – ne vėliau nei 2011 m. gruodžio 9 d. Sutarties 10.1–10.3 punktuose, kuriuose yra detalizuota kredito grąžinimo tvarka, nustatyta, jog, atsiskaitomojoje sąskaitoje (Nr. LT240075800093467885 (LTL) atsiradus lėšų, grąžintina kredito suma grąžinama automatiniu būdu, o likutis, grąžinus kreditą, lieka atsiskaitomojoje sąskaitoje, ir jei kredito gavėjas atsiskaitymo dieną negrąžina visos grąžintinos kredito sumos, ji nurašoma iš kitų kredito gavėjo sąskaitų, esančių pas atsakovą; taip pat nurodyta, jog kreditą galima grąžinti dalimis, tačiau galutinio grąžinimo data neturi būti vėlesnė už atsiskaitymo datą. Sutartyje įtvirtinta palūkanų mokėjimo tvarka yra tokia pati, kaip ir kredito grąžinimo tvarka, t. y. palūkanų mokėjimo dieną bankas nurašo mokėtinų palūkanų sumą tokia tvarka: patikrina atsiskaitomosios sąskaitos (Nr. LT240075800093467885 (LTL) likutį ir nurašo iš jos mokėtiną sumą; jei nurodytos sąskaitos likučio neužtenka, bankas nurašo mokėtinų palūkanų sumą iš kitų kredito gavėjo sąskaitų, esančių pas atsakovą. Taip 2011 m. lapkričio 23 d. iš ieškovo sąskaitos Nr. LT240075800093467885 (USD), esančios atsakovo banke, atsakovo iniciatyva automatiniu būdu palūkanoms pagal sutartį sumokėti buvo nurašyta 3726,41 JAV dolerio (9 514,27 Lt), iš ieškovo sąskaitos Nr. LT240075800093467885 (LTL) – 332,62 Lt.

Ieškovas pažymėjo, kad sąskaitose, esančiose atsakovo banke, jis turėjo pakankamai lėšų ir ketino jas panaudoti pagal Sutartį iš atsakovo gautam kreditui ankščiau termino grąžinti (t. y. anksčiau nei 2011 m. gruodžio 9 d.), tačiau dėl sutrikusios atsakovo internetinės bankininkystės sistemos negalėjo pervesti lėšų į savo atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT240075800093467885 (LTL); todėl 2011 m. lapkričio 24 d. pateikė atsakovo Kauno filialui prašymą panaudoti (nurašyti) ieškovo sąskaitose esančias lėšas kreditui grąžinti. Į ieškovo prašymą atsakovas atsakė tik 2012 m. kovo 15 d., nurodydamas, kad prašymas negalėjo būti įvykdytas, nes Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 16 d. apribojo atsakovo veiklą, o 2011 m. lapkričio 24 d. priėmė sprendimą visam laikui atšaukti atsakovo veiklos licenciją bei nurodė, kad šis sprendimas įsigalioja nuo nutarties iškelti atsakovui bankroto bylą priėmimo. Bankroto byla atsakovui iškelta 2011 m. gruodžio 7 d.

Ieškovo manymu, atsakovo atsisakymas tenkinti jo prašymą nepagrįstas, nes prašymas atsakovui buvo įteiktas 2011 m. lapkričio 24 d., t. y. iki Lietuvos banko sprendimo atšaukti atsakovo veiklos licenciją priėmimo, o 2011 m. lapkričio 16 d. paskelbtas atsakovo veiklos apribojimas negalėjo būti pagrindas atsisakyti atlikti prašomus veiksmus, nes 2011 m. lapkričio 21 d.–2011 m. lapkričio 23 d. atsakovas vykdė labai panašias į ieškovo prašomas atlikti finansines operacijas – pervedė ieškovui tam tikro dydžio sumas, nurašė lėšas kreditui ir palūkanoms sumokėti.

Ieškovas nurodė, kad, siekiant užtikrinti prievolę pagal Sutartį, 2011 m. birželio 27 d. buvo sudaryti hipotekos ir įkeitimo sandoriai, kurie, pripažinus, kad ieškovas tinkamai įvykdė prievolę pagal Sutartį, taip pat pripažintini pasibaigusiais. Be to, ieškovo teigimu, jis nesinaudoja kreditu, nėra pažeidęs pareigos jį grąžinti, todėl atsakovo delspinigių ir palūkanų skaičiavimas po 2011 m. lapkričio 24 d. yra nepagrįstas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi šią civilinę bylą sujungė su civiline byla Nr. B2-2361-611/2012; ieškinį tenkino visiškai; sumažino ieškovo kaip ketvirtos eilės kreditoriaus reikalavimą, patvirtintą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartimi, iki 1 343 557,35 Lt.

Teismas nustatė, kad 2011 m. birželio 27 d. ieškovas ir atsakovas sudarė sąskaitos kredito sutartį, pagal kurią atsakovas suteikė ieškovui sąskaitos kreditą, maksimalus limitas – 1 500 000 Lt, nustatytas 30 kalendorinių dienų naudojimosi kreditu terminas, sutarties pabaiga – iki 2012 m. birželio 26 d. Suteikto kredito grąžinimas buvo užtikrintas ieškovui priklausančio turto įkeitimu – 2011 m. birželio 27 d. sutartinės hipotekos lakštu ir sutartinio įkeitimo lakštu.

Pagal Sutarties 9.3 punktą atsakovas mokėjimo dieną turėjo teisę nusirašyti mokėtinas palūkanas iš visų ieškovo sąskaitų, o lėšų sąskaitose nepakankant, kredituoti palūkanas. Pagal Sutarties 10.3 punktą mokėtinos kredito grąžinimo įmokos nurašomos iš ieškovo sąskaitų banke, jeigu ieškovas nesumoka priklausančių įmokų. Sutarties 19 punktu ieškovas suteikė teisę atsakovui nurašyti visas mokėtinas sumas iš visų jo turimų sąskaitų atsakovo bei kituose bankuose. Nustatęs, kad Sutarties 3.12 punktu šalys nustatė mokestį už kredito ar jo dalių grąžinimą anksčiau termino, teismas padarė išvadą, jog ieškovui suteikta teisė grąžinti kreditą anksčiau nustatyto termino. Teismas taip pat nustatė, kad 2011 m. lapkričio 21 d. ir 2011 m. lapkričio 24 d. atsakovas atliko tam tikras finansines operacijas – nurašė iš ieškovo sąskaitų mokėtinas palūkanas (įvairias sumas), tačiau atsisakė tenkinti ieškovo 2011 m. lapkričio 23 d. prašymą, gautą 2011 m. lapkričio 24 d., ieškovo sąskaitose esančias einamąsias lėšas panaudoti kreditui pagal kredito sutartį padengti. Tuo metu ieškovo sąskaitos Nr. LT240075800093467885 likutis buvo 140 360,32 euro ir 520 863,69 JAV dolerio.

Teismas nurodė, kad Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 atsakovui nuo 2011 m. lapkričio 16 d. buvo paskelbtas veiklos moratoriumas, uždraudžiant jam teikti visas finansines paslaugas ir vykdyti bet kokią kitą veiklą (4 punktas), 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. 03-188 ir 2011 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 03-193 atsakovo veiklos apribojimai patikslinti – uždrausta teikti visas finansines paslaugas ir vykdyti bet kokią kitą veiklą, išskyrus būtiną banko veiklai moratoriumo metu užtikrinti, nustatant leidžiamų vykdyti operacijų sąrašą. Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu atsakovo veiklos licencija buvo atšaukta visam laikui ir atsakovas pripažintas nemokiu bei nustatyta, kad nutarimas įsigalioja, kai Vilniaus apygardos teismas priims nutartį iškelti atsakovui bankroto bylą. Tokia teismo nutartis buvo priimta 2011 m. gruodžio 7 d. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovo veiklos apribojimo metu teisės aktais suteikta teisė atsakovui atlikti tam tikras operacijas, kurios būtinos banko veiklai jos apribojimo metu užtikrinti. Teismas konstatavo, kad operacijos, būtinos banko veiklai užtikrinti ir leidžiamos, yra vertinamojo pobūdžio kategorijos, kurios kiekvienu atveju turi būti nustatomos individualiai.

Teismas pažymėjo, kad 2011 m. lapkričio 23 d. tam tikras operacijas su ieškovo sąskaitose esančiomis lėšomis atsakovas atliko, nusirašydamas pagal sąskaitos kredito sutartį priskaičiuotas palūkanas, suėjus jų mokėjimo terminui, prieš tai pakeisdamas jas iš JAV dolerių į litus. Teismo vertinimu, taip atsakovas pripažino, kad banko skolininkų prievolių vykdymas, dengiant kreditus iš banke esančių jų sąskaitų, yra galimas ir susijęs su banko veiklos moratoriumo metu užtikrinimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovo pozicija, jog jis galėjo atlikti palūkanų nurašymo iš ieškovo sąskaitos veiksmus, tačiau negalėjo nurašyti iš ieškovo sąskaitų lėšų kreditui padengti, pažeidžia asmenų lygybės įstatymui principą, juolab kad sąskaitos kredito sutartis suteikė ieškovui teisę padengti kreditą anksčiau nustatyto termino be atskiro atsakovo sutikimo.

Pasisakydamas dėl atsakovo argumento, kad jam buvo draudžiama atlikti klientų prievolių įskaitymą, teismas pažymėjo, jog Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 4 punktas, 85 straipsnio 4 dalis (su tam tikromis išimtimis) draudžia įskaityti bet kokius banko ir jo klientų reikalavimus, tačiau ieškovas neatliko įskaitymo, o prašė jo sąskaitose esančias lėšas panaudoti kreditui padengti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo siekiama įskaityti. Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 20 d. nutarime nustatytos išimtys, kuriomis buvo leidžiama atsakovo veikla jos apribojimo metu, galiojo iki 2011 m. gruodžio 7 d. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą, nepagrįstai ieškovui priskaičiavo palūkanas bei delspinigius už laikotarpį po 2011 m. lapkričio 24 d., nes, padengus kreditą, palūkanos ir delspinigiai nebegali būti skaičiuojami. Ieškovo sąskaitose esančias lėšas panaudojus jo gautam kreditui ir kitiems mokėjimams pagal sąskaitos kredito sutartį padengti, teismas pripažino, kad ieškovo skola atsakovui grąžinta, todėl, be kita ko, pripažino įkeitimo teisę atsakovui pasibaigusia (CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 4.224 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo atskirąjį skundą, 2013 m. kovo 4 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – ieškinį atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino neteisėtu atsakovo atsisakymą 2011 m. lapkričio 24 d. priimti ieškovo prievolės grąžinti kreditą įvykdymą. Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 20 d. nutarimu buvo nustatytas išsamus moratoriumo metu atsakovui leidžiamų vykdyti finansinių operacijų sąrašas. Atsakovas 2011 m. lapkričio 23 d. atliko finansinę operaciją, kai automatiniu būdu iš ieškovo atsiskaitomosios sąskaitos Nr. LT240075800093467885 (LTL) buvo nurašyti 3 726,41 JAV dolerio ir 332,62 Lt, kurie buvo skirti mokėtinoms pagal Sutartį palūkanoms sumokėti. Ši finansinė operacija atlikta, vykdant Sutartį, ir ji atitiko šios sutarties 9.3 punkto nuostatas bei pateko į Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 20 d. nutarimu leistos vykdyti veiklos rūšių sąrašą (šio nutarimo 4.5 punktas). Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iki atsiskaitymo dienos ieškovo paskola galėjo būti grąžinama tik iš lėšų, esančių sąskaitoje Nr. LT240075800093467885 (LTL), t. y. sąskaitos litais. Ieškovo atsiskaitomojoje sąskaitoje Nr. LT240075800093467885 (LTL) lėšų litais nebuvo. Šią aplinkybę patvirtina ir pats ieškovas, nurodydamas, kad 2011 m. lapkričio 24 d. (prašymo priimti prievolės įvykdymą pateikimo dieną) jo atsiskaitomosiose sąskaitose buvo: sąskaitoje Nr. LT240075800093467885 (LTL) 0 Lt; sąskaitoje Nr. LT240075800093467885 (USD) 520 863,69 JAV dolerio (arba 1 336 952,92 Lt) bei sąskaitoje Nr. LT240075800093467885 (EUR) 140 360,32 euro (arba 484 636,11 Lt). Tai, apeliacinės instancijos teismo teigimu, reiškia, kad, atsakovui sutikus tenkinti ieškovo 2011 m. lapkričio 24 d. gautą prašymą, jis turėtų sudaryti su ieškovu sandorį dėl užsienio valiutos pirkimo tam tikru kursu. Tačiau atsakovas dėl jo veiklos apribojimo neturėjo teisės suteikti ieškovui tokių finansinių paslaugų.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su atskirojo skundo argumentu, kad, tenkinęs ieškinį, pirmosios instancijos teismas pažeidė kitų atsakovo kreditorių teises, suteikdamas vienam kreditoriui pranašumą, tenkinant savo reikalavimus atsakovui; pažymėjo, kad ieškovas vienu metu buvo banko kreditorius – atsakovo banke ieškovo sąskaitoje Nr. LT240075800093467885 (USD) buvo 520 863,69 JAV dolerio ir Nr. LT240075800093467885 (EUR) 140 360,32 euro ieškovui priklausančių lėšų, ir kartu buvo banko skolininkas – turėjo įsipareigojimų pagal 2011 m. birželio 27 d. sąskaitos kredito sutartį. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, ieškovo prašymo sąskaitoje esančias jo lėšas panaudoti kreditui grąžinti tenkinimo atveju ieškovas būtų atlikęs įskaitymą, kuris, paskelbus banko veiklos apribojimą, buvo draudžiamas.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2011 m. gruodžio 22 d. priimtų Bankų įstatymo pakeitimų pagrindu tam tikrai bankrutuojančio banko kreditorių grupei (indėlininkams, investuotojams) buvo leista taikyti faktinį įskaitymą. Pagal šio įstatymo pakeitimais nustatytą įskaitymo tvarką leista įskaityti indėlininko ar investuotojo, kuris kartu yra ir banko paskolos gavėjas, įsipareigojimus bankui. Tačiau buvo nustatyta maksimali galima įskaitytina suma, kuri yra iki 100 000 eurų (345 280 Lt). Pažymėtina ir tai, kad įskaitomas gali būti tik reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą (CK 6.130 straipsnis). Taigi, įstatymų leidėjas Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje nustatė įskaitymo draudimo išimtį, taip suteikdamas galimybę banko klientams, vienu metu esantiems ir banko kreditoriais, ir skolininkais, įskaityti savo įsipareigojimus bankui į banko įsipareigojimus jiems įstatyme nustatyta maksimalia indėlių draudimo išmokos suma. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi patenkinęs ieškovo reikalavimus, suteikė jam neriboto įskaitymo teisę. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, įpareigojo atsakovą atlikti įskaitymo veiksmus, nesant visų įstatyme nustatytų sąlygų ir esant įstatyme bei priežiūros institucijos sprendime dėl banko veiklos apribojimo (moratoriumo) nustatytam draudimui įskaityti.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 3, 4 punktų, CK 6.913 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad kasatoriaus prašymas pervesti arba nurašyti lėšas iš vienos einamosios sąskaitos į kitą atsiskaitomąją sąskaitą kreditui grąžinti, yra įskaitymas, netinkamai aiškino ir taikė Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 3, 4 punktų, CK 6.193 straipsnio 1 dalies nuostatas. Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 3, 4 punktuose nustatyta, kad nuo sprendimo paskelbti banko veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskirti banko laikinąjį administratorių pateikimo bankui dienos: bankui draudžiama vykdyti įsipareigojimus mokėti ar perleisti banko turtą, jei šie įsipareigojimai kyla iš sandorių ar kitų juridinių faktų, atsiradusių iki banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo dienos, išskyrus mokėjimus, būtinus apribotai banko veiklai apribojimo (moratoriumo) metu užtikrinti. Banko veiklos apribojimo (moratoriumo) metu netesybos už banko prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą neskaičiuojamos ir nemokamos. Palūkanos pagal banko prievoles skaičiuojamos, tačiau išmokamos tik pasibaigus banko veiklos apribojimo (moratoriumo) terminui (3 punktas); draudžiama įskaityti bet kokius banko ir jo klientų reikalavimus (4 punktas). Taigi, vadovaujantis Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 3 punktu, atsakovui 2011 m. lapkričio 16 d. paskelbus moratoriumą, jis turėjo teisę vykdyti tik tam tikras finansines paslaugas (mokėjimus), būtinas apribotai banko veiklai apribojimo (moratoriumo) metu užtikrinti. Kasatoriaus nuomone, jo prašymas pervesti nurodytą sumą iš mokėtojo sąskaitos į kitą mokėtojo sąskaitą tame pačiame banke vykdant atsiskaitymus mokėjimo pavedimais patenka į Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytą išimtį ir nevertintinas kaip įskaitymas pagal 4 punktą.

Kasatorius tokią išvadą motyvuoja tuo, kad jo ir atsakovo santykiai neatitinka vienašaliams įskaitymams keliamų reikalavimų. Kasatorius yra kreditoriaus BAB banko „Snoras“ skolininkas pagal sąskaitos kredito sutartį. Taigi šalis sieja paskolos teisiniai santykiai. Kasatorius kasdieniams atsiskaitymams vykdyti (CK 6.929 straipsnis) taip pat yra sudaręs su atsakovu atsiskaitomosios sąskaitos sutartį. Iš šių sutartinių teisinių santykių šalims kyla kitokios prievolės. CK 6.913 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento (sąskaitos savininko) atidarytą sąskaitą, vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas, o klientas įsipareigoja apmokėti bankui už suteiktas paslaugas ir operacijas. Kaip kreditoriaus AB banko „Snoras“ skolininkas kasatorius turėjo pareigą grąžinti kreditą pagal sąskaitos kredito sutartį, o atsakovas, kaip kasatoriaus skolininkas – priimti ir įskaityti pinigus į kliento atidarytą sąskaitą Nr. LT240075800093467885 (LTL) pagal banko (atsiskaitomąsias) sąskaitos sutartis. Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad net pagal sąskaitos kredito sutarties nuostatas, jei atsiskaitomosios sąskaitos likučio neužtenka mokėtinoms palūkanoms sumokėti, bankas nurašo mokėtinų palūkanų sumą iš kitų kredito gavėjo sąskaitų banke (9.3.2 punktas), ir jei kredito gavėjas atsiskaitymo dieną negrąžina visos grąžintinos kredito sumos, ji nurašoma iš kitų kredito gavėjo sąskaitų banke (10.3 punktas). Taigi šalių reikalavimai nėra priešpriešiniai, vienarūšiai (viena šalis turi atlikti finansinę operaciją, kita – grąžinti kreditą), todėl, kasatoriaus įsitikinimu, ginčo teisiniams santykiams kvalifikuoti negalėjo būti taikomas Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 4 punktas. Kasatorius, pateikdamas atsakovui prašymą „įskaityti“ (nurašyti) lėšas, siekė grąžinti kreditą, o ne įskaityti vienarūšius reikalavimus. Kasatoriaus veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip prašymas atlikti banko operaciją, t. y. pervesti nurodytą sumą iš mokėtojo sąskaitos į kitą mokėtojo sąskaitą tame pačiame banke. Toks mokėjimas taip pat turėtų būti vertinamas kaip būtinas apribotai banko veiklai apribojimo (moratoriumo) metu užtikrinti, nes, grąžinus bankui kreditą, būtų įvertinta reali banko finansinė būklė, banko mokumas būtų padidėjęs. Apeliacinės instancijos teismui atmetus kasatoriaus reikalavimus, susidarė situacija, kurioje kasatorius yra atsakovo kreditorius su 1 821 589,03 Lt reikalavimu, kurio patenkinimas bankroto byloje yra abejotinas, o atsakovas, kaip kreditorius, turi 1 497 126,23 Lt reikalavimo teisę į kasatorių. Tokia situacija neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų.

2. Dėl bendrųjų prievolių vykdymo principų pažeidimo. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į kasatoriaus argumentus, kad atsakovas atsisakė priimti kasatoriaus prievolės įvykdymą, pažeisdamas CK 6.38 straipsnyje įtvirtintus prievolių vykdymo ir 6.200 straipsnyje įtvirtintus sutarčių vykdymo principus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 3 punkto, CK 6.913 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Atsakovo teigimu, kasatorius netinkamai aiškina apeliacinės instancijos teismo nutartį. Joje atskirai pasisakyta dėl mokėjimo paslaugų, kurių bankas neturėjo teisės atlikti galiojant moratoriumui, ir dėl reikalavimų įskaitymo tvarkos bei jiems taikomų įstatymo apribojimų. Bankų įstatymo 76 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad banko veiklos apribojimus moratoriumo metu nustato šis įstatymas ir priežiūros institucijos dėl banko veiklos (moratoriumo) paskelbimo. Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 16 d. valdybos nutarimu paskelbė atsakovo veiklos apribojimą (moratoriumą). Šio nutarimo 4 punkte buvo nustatyti banko veiklos apribojimai – iki 2011 m. lapkričio 21 d. draudžiama teikti visas finansines paslaugas ir vykdyti bet kokią kitą veiklą. Nutarimo 5 punkte buvo nuspręsta 2011 m. lapkričio 20 d. spręsti klausimą dėl 4 punkte nustatytų atsakovo veiklos apribojimų pakeitimo, leidžiant bankui teikti tam tikras finansines paslaugas ir tęsti tam tikrą kitą veiklą, kuri leidžia banko indėlininkams ir kitiems klientams tam tikru mastu naudotis banko teikiamomis paslaugomis, nekelia papildomos grėsmės banko stabilumui bei patikimumui ir nekliudo banko finansinės būklės bei galimybės imtis veiksmingų banko indėlininkų, kitų kreditorių ir klientų interesus bei visos bankų sistemos stabilumą ir patikimumą apsaugančių priemonių išnagrinėjimui bei įvertinimui. Apribojimai banko veiklai buvo patikslinti Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 18 d. ir 20 d. nutarimais, nustatant išsamų moratoriumo metu leidžiamų vykdyti operacijų sąrašą. Šie apribojimai visiškai atitiko Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 3 punkte nurodyto draudimo atlikti vienašalius įskaitymus turinį. Atsakovas neginčija, kad 2011 m. lapkričio 24 d. gavo kasatoriaus prašymą nurašyti iš kasatoriaus sąskaitų atsakovo banke lėšas kreditui grąžinti, tačiau jis pagrįstai atsisakė jį vykdyti. Pagal Sutarties sąlygas iki atsiskaitymo dienos paskola galėjo būti dengiama tik litais, esančiais sąskaitoje Nr. LT240075800093467885 (LTL). Jei atsakovas būtų sutikęs patenkinti kasatoriaus prašymą, jis būtų turėjęs sudaryti su kasatoriumi užsienio valiutos pirkimo tam tikru kursu sandorį (nes nurodytoje ieškovo sąskaitoje lėšų litais nebuvo) ir įskaityti gautas lėšas į atsiskaitomąją sąskaitą. Tačiau pagal imperatyviąsias moratoriumo sąlygas atsakovas neturėjo teisės suteikti kasatoriui tokių finansinių paslaugų, todėl kasatoriaus prašymas negalėjo būti įvykdytas.

Atsakovo nuomone, nepagrįsta kasatoriaus išvada, kad išankstinio paskolos grąžinimo įskaitymas buvo būtinas apribotai banko veiklai apribojimo (moratoriumo) metu užtikrinti, jo realiai finansinei būklei įvertinti. Atlikus kasatoriaus prašomą atliktą finansinę operaciją, sumažėtų nemokaus banko įsipareigojimas kasatoriui pagal banko sąskaitos sutartį. Finansine prasme toks sumažėjimas būtų naudingas tik kasatoriui (nes jo reikalavimai būtų patenkinami be eilės) ir neatitiktų realios atsakovo finansinės būklės, nepadidintų jo mokumo, nes kasatoriaus prievolė atsakovui pasibaigtų, tačiau atsakovas negautų pajamų. Kasatorius žinojo, kad neprivalo grąžinti paskolos anksčiau nustatyto termino, taip pat apie draudimą įskaityti priešpriešinius reikalavimus po bankroto bylos bankui iškėlimo, tačiau nutarė pateikti prašymą grąžinti skolą iš karto po to, kai buvo atšaukta atsakovo veiklos licencija ir kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, todėl tokie kasatoriaus veiksmai vertintini kaip nesąžiningi (CK 1.137, 1.138 straipsniai).

2. Dėl Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 4 punkto pažeidimo. Atsakovas nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad kasatoriaus prašymas nurašyti iš jo sąskaitų lėšas kreditui padengti nevertintinas kaip įskaitymas. Kaip nurodo kasatorius, prašymo pateikimo metu jis buvo atsakovo kreditorius (nes turėjo atsiskaitomosiose banko sąskaitose nuosavų lėšų), taip pat atsakovo skolininkas (nes buvo skolingas bankui pagal sąskaitos kredito sutartį). Tai, atsakovo nuomone, reiškia, kad šalių reikalavimai buvo priešpriešiniai ir vienarūšiai. Tam, kad priešpriešinis reikalavimas galėtų būti įskaitytas, turi sutapti priešpriešinių prievolių dalykas (pinigai, daiktai ir pan.), tačiau reikalavimas nebūtinai turi kilti iš tos pačios (rūšies) prievolės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Ferteksos transportas“ v. Baltarusijos Respublikos įmonė „Gamybinis susivienijimas „Beloruskalij“, bylos Nr. 3K-3-624/2006; 2010 m. sausio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Alginora“ v. UAB „Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-9/2010; kt.).

3. Dėl bendrųjų prievolių vykdymo principų pažeidimo. Atsakovo įsitikinimu, prievolių bei sutarčių vykdymo principai neturi pirmenybės teisės aktų nustatyta tvarka taikomiems apribojimams finansų įstaigoms bei jos klientams. Pagrindinis įmonių bankroto proceso tikslas – ginti visų įmonės kreditorių teises, kiek įmanoma operatyviau patenkinti jų interesus ir teisėtus lūkesčius. Tiek moratoriumas, tiek įmonės bankrotas reiškia finansų įstaigos ir jos klientų teisių suvaržymą, tačiau jis pateisinamas visų kreditorių interesų gynimo tikslu ir nevertintinas kaip prievolių bei sutarčių vykdymo principų pažeidimas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.

Dėl banko veiklos apribojimo (moratoriumo) teisinių padarinių ir priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo sąlygų

Banko veiklos apribojimas (moratoriumas) yra banko veiklos laikinas dalinis apribojimas, kuris taikomas kaip poveikio priemonė dėl banko veiklai keliamų reikalavimų pažeidimo arba prevencinė priemonė atsiradus pirmiesiems nemokumo požymiams (Bankų įstatymo 72 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 76 straipsnio 1 dalis, 73 straipsnio 1 dalis, 76 straipsnio 2 dalis). Banko veiklos apribojimus nustato Bankų įstatymas ir priežiūros institucijos sprendimas dėl banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo. Taigi, sprendžiant klausimą dėl moratoriumo metu banko veiklai taikytinų ribojimų ir jų apimties, turi būti vadovaujamasi: 1) Bankų įstatymu; 2) priežiūros institucijos sprendimu, kuriuo paskelbtas moratoriumas.

Byloje kilo ginčas dėl Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 3, 4 punkte ir priežiūros institucijos (Lietuvos valstybės banko) nutarime, kuriuo atsakovui paskelbtas moratoriumas, nustatytų apribojimų aiškinimo ir taikymo. Nurodytose Bankų įstatymo nuostatose įtvirtinta, kad nuo sprendimo paskelbti banko veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskirti banko laikinąjį administratorių pateikimo bankui dienos bankui draudžiama vykdyti įsipareigojimus mokėti ar perleisti banko turtą, jei šie įsipareigojimai kyla iš sandorių ar kitų juridinių faktų, atsiradusių iki banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo dienos, išskyrus mokėjimus, būtinus apribotai banko veiklai apribojimo (moratoriumo) metu užtikrinti (3 punktas); draudžiama įskaityti bet kokius banko ir jo klientų reikalavimus (4 punktas).

Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu atsakovui nuo 2011 m. lapkričio 16 d. buvo paskelbtas veiklos moratoriumas, uždraudžiant jam teikti visas finansines paslaugas ir vykdyti bet kokią kitą veiklą (4 punktas), 2011 m. lapkričio 17 d. ir 2011 m. lapkričio 20 d. nutarimais atsakovo veiklos apribojimai patikslinti – uždrausta teikti visas finansines paslaugas ir vykdyti bet kokią kitą veiklą, išskyrus būtiną banko veiklai moratoriumo metu užtikrinti, nustatant leidžiamų vykdyti operacijų sąrašą. Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu atsakovo veiklos licencija buvo atšaukta ir atsakovas pripažintas nemokiu bei nustatyta, kad nutarimas įsigalioja, kai Vilniaus apygardos teismas priims nutartį iškelti atsakovui bankroto bylą. Tokia teismo nutartis buvo priimta 2011 m. gruodžio 7 d.

Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad nuo 2011 m. lapkričio 16 d. (kai atsakovui buvo paskelbtas moratoriumas) iki lapkričio 17 d. (kai buvo patikslinti atsakovo veiklos apribojimai) atsakovas negalėjo vykdyti jokios finansinės veiklos, vėliau (po 2011 m. lapkričio 17 d. ir lapkričio 20 d. nutarimų priėmimo) – tik Lietuvos banko valdybos nutarimuose nurodytą ir Bankų įstatyme nustatytiems apribojimams neprieštaraujančią finansinę veiklą.

Iš byloje teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad kasatorius 2011 m. birželio 17 d. sudarė su atsakovu sąskaitos kredito sutartį, pagal kurią kasatorius įgijo teisę pasinaudoti atsakovo suteiktu 1 500 000 Lt kreditu; jo grąžinimo terminas – ne vėliau kaip 2011 m. gruodžio 9 d. Pažymėtina, kad sąskaitos kredito sąskaitoje esantys pinigai nelaikytini paskola tol, kol jie nepanaudojami, taip pat jie nelaikytini ir kliento lėšomis (indėliu viešosios teisės prasme), nes, kol nepanaudojami, priklauso kredito įstaigai. Dėl to jeigu sąskaitos kredito sutartyje nustatytu kreditu nepasinaudojama, nepriklausomai nuo to, kad joje nurodytas konkretus lėšų dydis (kredito limitas), pripažinus kredito įstaigą nemokia, kliento skolos jai sąskaitos kredito sutarties pagrindu neatsiranda. Byloje teismų nustatyta, kad kasatorius pasinaudojo 1 497 126,23 Lt kredito dalimi, todėl jam atsirado pareiga šią kredito dalį sudarančias lėšas atsakovui grąžinti.

Pagal šalių sudarytos Sutarties nuostatas, kreditas turėjo būti grąžinamas, atsakovui nurašant lėšas iš kitos kasatoriaus banko sąskaitos, esančios pas atsakovą (Nr. LT240075800093467885 (LTL), nesant lėšų joje – iš kitų kasatoriaus sąskaitų, esančių pas atsakovą. Kasatorius 2011 m. lapkričio 24 d. pateikė atsakovui prašymą nurašyti iš jo pas atsakovą esančių sąskaitų lėšas kreditui pagal 2011 m. birželio 17 d. sąskaitos kredito sutartį padengti. Taigi, kasatorius pateikė prašymą atlikti finansinę operaciją – nurašyti lėšas nuo vienos atsakovo sąskaitos ir perversti į kitą – atsakovo veiklos apribojimo (moratoriumo) metu.

Sprendžiant, ar kasatoriaus prašoma atlikti finansinė operacija galėjo būti atlikta atsakovo veiklos apribojimo metu, būtina nustatyti, kokios prievolės vykdymo pagrindu ją buvo prašoma atlikti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas 2011 m. lapkričio 23 d. nusirašė nuo kasatoriaus banko sąskaitos už naudojimąsi kreditu apskaičiuotas palūkanas, prieš tai pakeisdamas jas iš JAV dolerių į litus, į tai, jog šalių sudaryta sąskaitos kredito sutartis nedraudė grąžinti kredito anksčiau nustatyto termino, sprendė, kad atsakovas turėjo teisę nurašyti lėšas nuo kasatoriaus sąskaitų kreditui padengti, t. y. kad atsakovui pagal jo veiklai taikomus apribojimus nebuvo draudžiama atlikti tokią finansinę operaciją. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad kasatorius, vienu metu būdamas atsakovo kreditorius (atsakovo banke kasatoriaus sąskaitoje Nr. LT240075800093467885 (USD) buvo 520 863,69 JAV dolerio ir Nr. LT240075800093467885 (EUR) 140 360,32 euro kasatoriui priklausančių lėšų) ir banko skolininkas (turėjo įsipareigojimų pagal 2011 m. birželio 27 d. sąskaitos kredito sutartį), prašydamas atsakovo panaudoti kasatoriui priklausančias lėšas kreditui grąžinti, siekė atlikti vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, kuris, paskelbus banko veiklos apribojimą, buvo draudžiamas (Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 4 punktas). Kasatorius su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nesutinka, nurodydamas, kad jo prašomas atlikti lėšų nurašymas neatitinka vienašaliam įskaitymui keliamų reikalavimų, t. y. kasatoriaus ir atsakovo reikalavimai nevienarūšiai, nes kyla iš skirtingų sutartinių teisinių santykių (atsakovas turi pareigą atlikti finansinę operaciją – pervesti lėšas į kasatoriaus nurodytą sąskaitą, kasatorius – grąžinti kreditą).

Teisėjų kolegija pažymi, kad priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas – vienas iš įstatyme nustatytų prievolių pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymui atlikti pakanka vienos šalies valios (CK 6.131 straipsnio 1 dalis), t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą ir kad būtų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į CK 6.130 straipsnio nuostatas, nurodyta, kad tam, jog būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Tikslinant vieną iš įskaitymo reikalavimų – kad reikalavimai būtų vienarūšiai – išaiškinta, kad vienarūšiai reikalavimai yra tokie, kurių abiejų dalykas yra toks pat, pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas, perduoti daiktus ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Neries verslas“ v. UAB,,Sarių sala“, bylos Nr. 3K-3-407/2010; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „X servisas“ v. UAB „Autorealybė“, bylos Nr. 3K-3-457/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Architektura humana“ v. UAB „Eskuza“, bylos Nr. 3K-3-159/2012; kt.).

Šioje byloje tiek kasatoriaus turimas reikalavimas atsakovui nurašyti iš jo banko sąskaitoje esančias lėšas kreditui pagal sąskaitos kredito sutartį padengti, tiek atsakovo reikalavimas kasatoriui padengti kreditą pagal sąskaitos kredito sutartį vykdytini perduodant pinigus (lėšas), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, kasatoriaus ir atsakovo priešpriešiniai reikalavimai laikytini vienarūšiais. Dėl to atmestinas kasatoriaus argumentas, kad šiuo atveju jo prašymas nurašyti nuo jo banko sąskaitos lėšas kreditui padengti neatitinka vienos iš vienašalių priešpriešinių reikalavimų įskaitymui keliamų sąlygų. Pažymėtina, kad kasatoriaus prašymas nurašyti lėšas atitinka ir kitus vienašaliam įskaitymui keliamus reikalavimus, todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog kasatorius, 2011 m. lapkričio 24 d. pateikdamas prašymą atsakovui nurašyti nuo jo sąskaitos lėšas kreditui padengti, siekė atlikti vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą.

Minėta, kad pagal Lietuvoje galiojantį teisinį reglamentavimą banko veiklos apribojimo (moratoriumo) metu draudžiama atlikti vienašalį priepriešinių reikalavimų įskaitymą (Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 4 punktas). Kasatoriaus prašymo nurašyti lėšas ir panaudoti jas kreditui padengti pateikimo atsakovui metu įstatyme nebuvo nustatyta ir taikoma jokių šio draudimo išimčių, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą atsisakyti vykdyti tokį kasatoriaus prašymą, pripažintina teisiškai pagrįsta. Pažymėtina, kad tik 2011 m. gruodžio 22 d. priimto Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalies pakeitimo pagrindu tam tikrai bankrutuojančio banko kreditorių grupei (indėlininkams, investuotojams) buvo leista taikyti faktinį įskaitymą. Pagal šio įstatymo pakeitimais nustatytą įskaitymo tvarką leista įskaityti indėlininko ar investuotojo, kuris kartu yra ir banko paskolos gavėjas, įsipareigojimus bankui. Tačiau buvo nustatyta maksimali galima įskaitytina suma – iki 100 000 eurų (345 280 Lt). Taigi, įstatymų leidėjas Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje nustatė įskaitymo draudimo išimtį, taip suteikdamas galimybę banko klientams, vienu metu esantiems ir banko kreditoriais, ir skolininkais, įskaityti savo įsipareigojimus bankui į banko įsipareigojimus jiems įstatyme nustatyta maksimalia indėlių draudimo išmokos suma.

Teisėjų kolegija, pritardama apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad kasatorius, 2011 m. lapkričio 24 d. pateikdamas prašymą atsakovui nurašyti nuo jo sąskaitos lėšas kreditui padengti, siekė atlikti vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, nors tuo metu dėl atsakovui taikomo veiklos apribojimo (moratoriumo) toks prievolių pasibaigimo (įvykdymo) būdas negalėjo būti taikomas, nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, jog atsakovas nurašė nuo kasatoriaus sąskaitų delspinigius ir palūkanas už negrąžintą kreditą, kartu ir atlikdamas užsienio valiutos keitimo operaciją, taip neva patvirtindamas, kad gali tokias operacijas (užsienio valiutos keitimo) atlikti, kaip neturinčius teisinės reikšmės ginčo baigčiai šioje byloje, t. y. net ir konstatavus, jog atsakovas turėjo teisę atlikti užsienio valiutos pakeitimo sandorį, neatsirastų pagrindo spręsti, kad atsakovas turėjo teisę nurašyti nuo kasatoriaus sąskaitų lėšas kreditui padengti.

Kasacinio skundo argumentai dėl bendrųjų prievolių vykdymo principų (CK 6.38, 6.200 straipsniai) pažeidimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti, nes atsakovas yra bankrutuojanti kredito įstaiga, kurios dalyvavimas civilinėje apyvartoje yra apribotas ir kurios galimybę vykdyti sutartinius įsipareigojimus lemia viešosios teisės normų reikalavimai. Tai reiškia, kad atsakovas negali laisvai disponuoti sutarčių su klientais pagrindu įgytomis teisėmis bei vykdyti prisiimtas pareigas, todėl pirmiau nurodyti sutarčių vykdymo principai gali būti taikomi tiek, kiek leidžiama pagal atsakovo veiklai taikomus apribojimus. Kadangi moratoriumo metu bankui draudžiama atlikti vienašalį įskaitymą, tai nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, atsisakydamas tenkinti kasatoriaus prašymą atlikti tokį įskaitymą, pažeidė bendruosius sutarčių vykdymo principus (CK 6.38, 6.200 straipsniai).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė banko veiklos apribojimo (moratoriumo) teisinius padarinius, vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą reglamentuojančias teisės normas, todėl, atsižvelgiant į kasacinio skundo argumentus, nėra teisinio pagrindo skundžiamai nutarčiai panaikinti ar pakeisti (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinės instancijos teismas turėjo 14,74 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo UAB „Meseta“ (j. a. k. 174424491) 14,74 Lt (keturiolika litų 74 ct) su bylos nagrinėjimu kasacinės instancijos teisme susijusių išlaidų atlyginimo. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Janina Januškienė

Vincas Verseckas