Civilinė byla Nr. 3K-3-626/2013
Proceso Nr. 2-01-3-18988-2011-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.6; 24;
50.8; 30.3
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. U. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 26 d. nutarties ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. U. ieškinį atsakovui VĮ Valstybės turto fondui dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį ir atsakovo priešieškinį atsakovui antstoliui V. Č. dėl turto ieškovui perdavimo akto pripažinimo iš dalies negaliojančiu, tretieji asmenys R. S., Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir SE „BTA Insurance Company“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovą VĮ Valstybės turto fondą ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnuomoti ieškovui žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iki to laiko, kol atsakovo ir trečiojo asmens R. S. bus pasirašytas minėto žemės sklypo perdavimo–priėmimo aktas, bet ne ilgiau kaip pastato, unikalus Nr.1098-0025-4017, ekonomiškai pagrįstos naudojimo trukmės terminui, nustatomam vadovaujantis Pastatų, statinių, įrenginių, pastatytų iki 1996 m. vasario 1 d. saugaus naudojimo termino tvarka (aplinkos ministro 2003 m. gegužės 19 d. įsakymas Nr. 237), ir atlikti kitus su šiuo įpareigojimu susijusius veiksmus, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.
2006 m. kovo 30 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba (pardavėjas) ir trečiasis asmuo R. S. (pirkėjas) sudarė sutartį dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo (toliau – ir Privatizavimo sutartis), pagal kurią Vilniaus miesto savivaldybės taryba įsipareigojo perduoti pagal privatizavimo objekto nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktą R. S. nuosavybėn privatizavimo objektą – pastatą–boilerinę. Privatizavimo objektui priskirtas 0,1155 ha bendro ploto valstybinis žemės sklypas, kuris pirkėjui bus perduodamas pagal atskirą pirkimo–pardavimo sutartį, o iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo pirkėjui bus nuomojamas pagal atskirą žemės nuomos sutartį. R. S. visiškai atsiskaitė už boilerinę ir įgijo nuosavybės teisę. 2006 m. lapkričio 22 d. su pirkėju R. S. buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis dėl žemės sklypo, skirto eksploatuoti boilerinei (toliau – ir Nuomos sutartis), kuri įregistruota Nekilnojamojo turto registre (7.1 punkte nurodytas nuomos sutarties aprašymas – sutarties Nr. 12-1-31 „Dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo“ galiojimo terminui, bet ne ilgiau kaip iki 2007 m. IV ketvirčio pabaigos). Žemės sklypas išnuomotas Privatizavimo sutarties galiojimo terminui, bet ne ilgiau kaip iki 2007 m. IV ketvirčio pabaigos.
Ieškovas 2010 m. rugpjūčio 31 d. iš varžytynių perėmė iš R. S. nuosavybės teisę į pastatą–boilerinę bei nuomos teisę į žemės sklypą. 2010 m. rugpjūčio 31 d. turto perdavimo išieškotojui aktą 2010 m. lapkričio 12 d. patvirtino teismas.
Ieškovas, tapęs boilerinės savininku ir įgijęs nuomos teisę, kreipėsi į atsakovą dėl žemės nuomos sutarties sudarymo, tačiau atsakovas 2011 m. rugpjūčio 29 d. raštu atsisakė sudaryti sutartį. Ieškovo teigimu, nors Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimu už akių iš R. S. VĮ Valstybės turto fondui buvo priteista privatizuotino žemės sklypo pirkimo–pardavimo kaina, ji realiai nebuvo išieškota, o žemės sklypas nebuvo jam perduotas, todėl, R. S. neįgijus nuosavybės teisės į žemės sklypą, ieškovas, kaip pastato–boilerinės savininkas, turi teisę nuomotis šį žemės sklypą analogiškomis sąlygomis kaip pastato–boilerinės pardavėjas, t. y. R. S..
Atsakovas pareiškė priešieškinį antstoliui V. Č., prašydamas pripažinti negaliojančia 2010 m. rugpjūčio 31 d. turto perdavimo išieškotojui akto Nr. 0116/09/00795 dalį dėl nuomos teisės į 0,0155 ha ploto valstybinės žemės sklypo, esančio Vilniuje, Šeimyniškių g. 32, perdavimo ieškovui. Atsakovo teigimu, R. S. viešojo aukciono tvarka valstybinės žemės privatizavimo pagrindais 2006 m. sausio 25 d. laimėjo aukcioną dėl pastato–boilerinės ir jam priskirto žemės sklypo įsigijimo. Atsakovas įgijo teisę pagal privatizavimo sandorį nesumokėtas sumas išieškoti iš R. S. Nors atsakovo ir R. S. sudarytas sandoris dar nėra visiškai įvykdytas, tačiau sutartis nenutraukta, o šalims yra išlikusios jos pagrindu atsiradusios prievolės. Šiuo atveju atsakovas realiai nebeturi teisių į žemės sklypą, todėl negali jo išnuomoti ieškovui. Atsakovas pažymėjo, kad žemės sklypo nuomos sutarties galiojimas pasibaigė 2007 m. pabaigoje, nepaisant to, jog išliko įrašas viešajame registre; pažymėjo, kad antstolis, vykdydamas skolos išieškojimą iš R. S. išieškotojo ieškovo naudai, ginčijamu aktu perdavė ieškovui pastato–boilerinės nuosavybės teises ir po šiuo statiniu esančio žemės sklypo nuomos teises, kai šios teisės negalėjo perduoti, nes faktiškai nuomos sutartis jau buvo pasibaigusi. Antstoliui turėjo būti žinoma aplinkybė, kad perduodamas nuomos dalykas priklauso valstybei, tačiau jis nevykdė pareigos pateikti atsakovui užklausimą dėl galimybės perduoti nuomos teises ieškovui ar bent jau informuoti apie vykdymo procesą. Atsakovas apie skundžiamą aktą sužinojo tik 2011 m. gegužės 31 d., gavęs ieškovo prašymą išnuomoti žemės sklypą, todėl senaties terminas priešieškinio padavimo dieną nėra praleistas.
II. Pirmosios instancijos sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad pagrindas žemės nuomos sutarčiai pasibaigti yra nuomos termino suėjimas, po žemės nuomos sutarties termino suėjimo tolesnis naudojimasis žeme nedaro sutarties neterminuotos, todėl padarė išvadą, kad žemės sklypo nuomos sutartis nustojo galioti 2007 m. gruodžio 31 d., taip pat pasibaigė R. S. nuomos teisė. Ieškovas, antstolio 2010 m. rugpjūčio 31 d. aktu įsigijęs boilerinę–pastatą, CK 6.394 straipsnio 3 dalies pagrindu jau negalėjo įgyti po šiuo statiniu esančio žemės sklypo nuomos teisės, nes ankstesnis statinio savininkas jos nebeturėjo. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimu už akių iš R. S. priteisus žemės sklypo kainos sumą, atsakovas nebeteko teisės disponuoti žemės sklypu, nes tokios teisės perėjo R. S. R. S. nėra perėmęs žemės sklypo, tačiau jo prievolė, kurios pagrindu atsiranda nuosavybės teisė, jau yra priverstinai vykdytina įstatymų nustatyta tvarka, todėl teismas laikė, kad jis įgis nuosavybės teisę į žemės sklypą, kai bus išieškota tokio sklypo pardavimo kainos suma, o disponuoti pirkimo–pardavimo sutarties dalyku atsakovas nebeturi teisės.
Pasisakydamas dėl priešieškinio teismas nurodė, kad atsakovui taikomi aukštesni rūpestingumo ir atidumo kriterijai, todėl jis turėjo pareigą domėtis ir patikrinti viešojo registro duomenis, susijusius su ginčijamu aktu. Teismas padarė išvadą, kad apie turto perdavimo ieškovui aktą, kuriuo ieškovui perduota žemės sklypo nuomos teisė, atsakovas turėjo žinoti 2010 m. lapkričio 23 d. Ieškinio senaties termino pabaiga suėjo 2011 m. lapkričio 24 d., todėl priešieškinis pareikštas pasibaigus ieškinio senaties terminui. Teismas nurodė, kad antstolis turėjo numanyti, kad 2006 m. lapkričio 22 d. Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis ginčijamo akto priėmimo dieną buvo pasibaigusi: vykdomojoje byloje yra nuomos sutarties kopija, viešajame registre nurodyta, kad sutartis galioja iki 2007 m. IV ketvirčio pabaigos, o žemės sklypo nuomos sutartis imperatyviai laikoma pasibaigusia nuo nuomos termino pasibaigimo momento. Dėl sutarties galiojimo antstolis turėjo pareigą kreiptis į atsakovą, o ne į Vilniaus miesto savivaldybę, nes Žemės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizuotiems ir (ar) privatizuojamiems statiniams ir įrenginiams, išnuomojimą atsakingas atsakovas, todėl antstolis nepagrįstai perleido ieškovui nuomos teisę į žemės sklypą. Kadangi senaties terminas priešieškiniui pareikšti atsakovo buvo praleistas, ieškovas prašė taikyti senatį, tai teismas atsakovo priešieškinį atmetė, kaip pareikštą po ieškinio senaties termino suėjimo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. kovo 26 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą pakeitė – ieškovo R. U. ieškinį atmetė, o atsakovo VĮ Valstybės turto fondo priešieškinį patenkino ir pripažino negaliojančia antstolio V. Č. 2010 m. rugpjūčio 31 d. turto perdavimo išieškotojui ieškovui R. U. akto Nr. 0116/09/00795 dalį dėl nuomos teisės ieškovui perdavimo į 0,0155 ha ploto valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Nuomos sutartis nebuvo jos šalių susitarimu pratęsta, todėl pasibaigė 2007 m. gruodžio 31 d. Aplinkybė, kad ji nebuvo išregistruota iš viešojo registro, nesudaro pagrindo teigti, kad ji toliau galiojo ar tapo neterminuota.
Pagal CK 6.562 straipsnio 1 dalies 1 punktą žemės nuomos sutartis baigiasi, kai sueina nuomos terminas. Pagrindas žemės nuomos sutarčiai pasibaigti yra nuomos termino suėjimas, o po žemės nuomos sutarties termino suėjimo tolesnis naudojimasis žeme nustatytomis nuomos sąlygomis nedaro tokios sutarties neterminuotos. Faktinis naudojimasis žeme be teisinio pagrindo, suteikiančio tokią teisę, nesukuria teisėto naudotojo statuso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tritho“ v. H. V. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTQvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-294/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-294/2006">3K-3-294/2006</a>; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rudalita“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05Ni8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-96/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-96/2008">3K-3-96/2008</a>). Tokį CK nuostatų aiškinimą pagrindžia ir CK 6.549 straipsnio 1 ir 2 dalių aiškinimas; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės nuomos sutartis gali būti sudaroma ne ilgiau kaip 99 metams, o tai paneigia valstybinės žemės neterminuotos nuomos galimybę. Nesant įstatyme įtvirtintos galimybės susitarti dėl neterminuotos valstybinės žemės nuomos sutarties jos sudarymo metu, terminuota nuomos sutartis, pasibaigus sutarties terminui, negali tapti neterminuota. Faktas, kad Nuomos sutartis buvo sudaryta įgyvendinant kitą privatizavimo sandorį, neturi teisinės reikšmės ginčui ir nesudaro pagrindo kitaip aiškinti pirmiau išvardytų CK nuostatų dėl valstybinės žemės nuomos termino pasibaigimo padarinių.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo cituojama norma (CK 4.262 straipsnis) dėl viešo registro duomenų teisingumo ir išsamumo nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl žemės nuomos pasibaigimo, nes viešajame registre esantys duomenys gali būti nuginčijami įstatymų nustatyta tvarka, o nagrinėjamos bylos atveju – byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir pirmiau nurodytais motyvais. Tai, kad pagal teisės aktus (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą) asmuo turi teisę nuomotis valstybinę žemę, reikalingą jam priklausančio statinio eksploatacijai, nereiškia, kad asmuo jau turi galiojančią nuomos teisę, nes galiojanti nuomos teisė atsiranda tik nuo valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo, o iki tol asmuo tik turi teisę į nuomos teisę. Aplinkybė, kad Vilniaus miesto savivaldybė ir po sutarties termino pasibaigimo skaičiavo R. S. nuomos mokestį, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog nuoma tapo neterminuota, nes pagal galiojantį teisinį reguliavimą už faktinį valstybinės žemės naudojimą, net ir nesant sudarytos nuomos sutarties, turi būti mokamas nuomos mokestis.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad trečiasis asmuo R. S. Turto perdavimo išieškotojui akto sudarymo metu galiojančios nuomos teisės į ginčo žemės sklypą nebeturėjo, todėl antstolis V. Č., surašydamas aktą, negalėjo perleisti ieškovui daugiau teisių, nei turėjo R. S. (CK 4.48 straipsnis), todėl nepagrįstai atsakovo ginčijamu perdavimo išieškotojui aktu perdavė ieškovui ginčo žemės sklypo nuomos teisę, nes perdavė skolininkui nepriklausančią teisę (CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Trečiasis asmuo R. S., net ir esant galiojančiam Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimui už akių, kuriuo buvo pripažinta ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta privatizavimo programoje nurodytomis sąlygomis, neįgijo nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, kol nėra sudarytas perdavimo–priėmimo aktas. Tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, kad, R. S. vengiant sudaryti tokį aktą, atsakovas turi teisę kreiptis į teismą dėl sprendimo dėl sutarties įregistravimo priėmimo (CK 6.393 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju, esant sudarytai atsakovo ir trečiojo asmens ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčiai, nors valstybė dar neprarado nuosavybės teisės į ginčo sklypą, tačiau ji negali suvaržyti žemės sklypo daiktinėmis teisėmis (nuomos teisėmis) ir išnuomoti ieškovui, nes tokios teisės neturėjo ir trečiasis asmuo R. S. Be to, taip pasunkėtų privatizavimo programos įgyvendinimas; valstybė negali perduoti žemės sklypo neatlygintinai, o atlyginimo imti už jį taip pat nebegali, nes žemės sklypo kaina ir palūkanos yra priteisti iš pirkėjo.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl atsakovo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momentą, susijusias su ieškinio senaties termino atsakovo priešieškiniui taikymu, ir nepagrįstai šiuo pagrindu atmetė atsakovo priešieškinį. Atsakovo, kaip juridinio asmens, kuriam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, pareiga domėtis viešojo registro duomenimis negali būti absoliutinama ir sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momentas negali būti tiesiogiai siejamas su viešojo registro duomenų tikrinimu. Vien ginčijamo akto įregistravimo faktas nereiškė, kad atsakovas pagal šį įrašą sužinojo apie savo teisių pažeidimą, nes iš viešojo registro duomenų neatsispindėjo, kad ieškovui yra perleista ir neegzistuojanti nuomos teisė į ginčo žemės sklypą, taip pažeidžiant atsakovo teises. Atsakovas nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo 2011 m. gegužės 16 d., kai ieškovas kreipėsi į jį dėl ginčo žemės sklypo nuomos. Priešingų duomenų byloje nėra. Antstolis, vykdydamas varžytynes, atsakovo neinformavo apie tai, kad bus parduodama ir ginčo žemės sklypo nuomos teisė, dėl žemės sklypo nuomos į atsakovą nesikreipė, informacija apie ginčo žemės sklypo nuomos teisės perleidimą nebuvo išviešinta viešajame registre, o pastato perleidimo įregistravimas savaime nepatvirtina ir nuomos teisės perleidimo. Aplinkybė, kad atsakovui buvo žinoma apie R. S. užvestą vykdomąją bylą, nereiškia, kad jam buvo žinoma apie nuomos teisės perleidimą. Atsakovas, žinodamas, kad tokia nuomos teisė yra pasibaigusi, neturėjo pareigos tikrinti, ar nėra perleista ir nuomos teisė. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas nėra praleidęs vienerių metų ieškinio senaties termino ginčyti Turto perdavimo išieškotojui aktą (CPK 602 straipsnio 3 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, prieškieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl nevienodos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasatoriaus teigimu, teismai, spręsdami, ar žemės sklypo nuomos sutartis galiojo, ar buvo pasibaigusi, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje E. G. ir kt. v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05My8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-93/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-93/2010">3K-3-93/2010</a>, kurioje teismas konstatavo, kad pagal CK 6.562 straipsnio 1 dalies 1 punktą žemės nuomos sutartis baigiasi, kai sueina nuomos terminas. Pagrindas žemės nuomos sutarčiai pasibaigti yra nuomos termino suėjimas, o po žemės nuomos sutarties termino suėjimo tolesni naudojimasis žeme nustatytomis nuomos sąlygomis nedaro tokios sutarties neterminuotos. Tačiau, kasatoriaus teigimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Z. Č. ir kt. v. B. M., bylos Nr. 3K-3-115/2007, konstatavo, kad CK 6.481 straipsnis reglamentuoja terminuotos sutarties tapimo neterminuota sąlygas. CK 6.562 straipsnyje nustatyti pagrindai, kuriems esant žemės nuomos sutartis baigiasi. Šio straipsnio 1 punkte nustatyta, kad sutartis baigiasi, kai sueina nuomos terminas. Pagal šią normą būtina sąlyga, kad tokia sutartis būtų pasibaigusi, yra visiškas žemės sklypo atlaisvinimas (pastatų, statinių ir kiemo įrenginių iš sklypo pašalinimas). Kasatoriaus vertinimu, nors tiek vienoje, tiek kitoje nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl valstybinės žemės nuomos termino pasibaigimo padarinių, tačiau pateiktas skirtingas teisės normų aiškinimas.
Kasatorius pažymėjo, kad, pasibaigus Nuomos sutarties terminui, žemės sklypas nebuvo atlaisvintas – boilerinė nepašalinta; atsakovas VĮ Valstybės turto fondas niekada nereiškė trečiajam asmeniui R. S. reikalavimo atlaisvinti žemės sklypą nugriaunant boilerinę, pasibaigus žemės sklypo nuomos terminui – priešingai, ir toliau buvo skaičiuojamas žemės nuomos mokestis.
2. Dėl materialiosios teisės normų, įtvirtintų Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktuose, pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu siekiama perduoti valstybinės žemės sklypų naudojimosi teises, skirtas savininko turimų nuolatinių statinių ar įrenginių eksploatavimui įgyvendinti. Valstybinė žemė išnuomojama tokiems statiniams eksploatuoti. Byloje neginčijamai nustatyta, kad žemės sklypas užstatytas ieškovui nuosavybės teise priklausančia boilerine. Tačiau, apeliacinės instancijos teismui, vadovaujantis cituojama teisės norma, nustačius, kad ieškovas turi tik teisę į nuomos teisę, tačiau neturi jokių realių galimybių ją įgyti, nors jam nuosavybės teise priklauso boilerinė, kuria užstatytas žemės sklypas ir kurios eksploatavimui žemės sklypas yra būtinas, buvo užkirstas kelias teisėtam naudojimuisi žemės sklypu ir boilerinės eksploatavimui suvaržant ieškovo, kaip savininko, nuosavybės teisę.
Kasatoriaus vertinimu, tol, kol atsakovas VĮ Valstybės turto fondas nėra pasirašęs su trečiuoju asmeniu R. S. žemės sklypo priėmimo–perdavimo akto, trečiasis asmuo R. S. nėra įgijęs nuosavybės teisės į žemės sklypą, o valstybė – jos praradusi. Dėl to valstybė, nepraradusi nuosavybės teisės į žemės sklypą, turi teisę visa apimtimi naudotis bet kuria iš nuosavybės teisės sudedamųjų dalių, taip pat jį išnuomoti.
3. Dėl materialiosios teisės normos, įtvirtintos CK 6.393 straipsnio 3 dalyje, pažeidimo. Pagal CK 4.259 straipsnį daiktai, teisių į juos suvaržymai, daiktinės teisės ir juridiniai faktai laikomi įregistruotais, kai atitinkami duomenys teisės aktų nustatyta tvarka įrašomi viešajame registre. Pagal analogiją taikomoje teisės normoje, įtvirtintoje CK 6.393 straipsnio 3 dalyje, nustatyta, kad prieš trečiuosius asmenis nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis panaudojama, jei ji įregistruota viešajame registre. Tačiau, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad vien ginčijamo akto įregistravimo faktas nereiškė, kad atsakovas pagal šį įrašą sužinojo apie savo teisių pažeidimą, nes iš viešojo registro duomenų neatsispindėjo, kad ieškovui yra perleista ir neegzistuojanti nuomos teisė į ginčo žemės sklypą, pažeidė šią teisės normą, nes, vadovaujantis ja, turėjo būti konstatuota, kad turto perdavimo išieškotojui aktas, kartu ir jo turinys dėl boilerinės ir nuomos teisės įgijimo galėjo būti panaudotas prieš atsakovą nuo jo įregistravimo – nuo 2010 m. lapkričio 23 d. Šis pažeidimas lėmė ir ieškinio senaties termino pradžios neteisingą nustatymą.
4. Dėl civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo procesą bei pareigos motyvuoti teismo sprendimą, pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, teismai pažeidė CPK 185 straipsnio, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus.
Kasatoriaus vertinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad trečiasis asmuo R. S. prarado teisę į nuomą 2006 m. sausio 25 d. paskelbus jį aukciono laimėtoju, nes šis momentas sutampa su žemės sklypo pirkimo–pardavimo momentu, prieštarauja Privatizavimo sutarties, kuri buvo sudaryta po aukciono, 2.4 punkto nuostatoms.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad antstolis, prieš perleisdamas boilerinę ieškovui, dėl informacijos apie nuomos sutartį gavimo turėjo pareigą kreiptis į atsakovą, o ne į Vilniaus miesto savivaldybę, tačiau vykdomojoje byloje yra parengtas užklausimas atsakovui, bet nėra jokių duomenų, kad toks užklausimas būtų išsiųstas ar įteiktas adresatui. Tačiau, kasatoriaus teigimu, byloje buvo pateikti rašytiniai įrodymai (antstolio pranešimas vykdomojoje byloje Nr. 0116/09/00795, adresuotas atsakovui apie tai, kad yra vykdomas išieškojimas iš trečiojo asmens R. S. ieškovo naudai; 2009 m. rugpjūčio 27 d. antstolio siunčiamų dokumentų registravimo sąrašas, kurio 1 punkte nurodytas gavėjas – atsakovas VĮ Valstybės turto fondas, o pastabose –116-0795/09 dėl inf., bei jo priedas, kuriame nurodyta informacija apie 1 punkte įvardinto dokumento įteikimą gavėjui 2009 m. rugpjūčio 31 d.) ir dėl jų nurodyti argumentai, į kuriuos apeliacinės instancijos teismas nepateikė jokių papildomų motyvų.
Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimą ir tenkindamas atsakovo priešieškinį, konstatavo, kad atsakovas nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo 2011 m. gegužės 16 d., kai ieškovas kreipėsi į jį dėl ginčo žemės sklypo nuomos, tačiau nepasisakė, kodėl nesivadovauja kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais: 2009 m. balandžio 17 d. antstolio patvarkymu dėl pranešimo apie varžytynes dėl pastato–boilerinės ir nuomos teisės į ginčo žemės sklypą pardavimo 2009 m. gegužės 22 d.; skelbimo laikraštyje „Sostinės skelbimai“ kopija ir 2009 m. balandžio 20 d. išrašas iš interneto svetainės www.antstoliai.lt dėl varžytynių paskelbimo; 2009 m. birželio 17 d. antstolio patvarkymas dėl pranešimo apie pakartotines varžytynes dėl pastato–boilerinės ir nuomos teisės į ginčo žemės sklypą pardavimo 2009 m. liepos 23 d.; skelbimo laikraštyje „Sostinės skelbimai“ kopija ir 2009 m. birželio 20 d. išrašas iš interneto svetainės www.antstoliai.lt dėl varžytynių paskelbimo. Taigi į bylą buvo pateikti reikšmingi ieškinio senaties pradžios (ankstesnės nei teismo nustatyta 2011 m. gegužės16 d.) nustatymui rašytiniai įrodymai.
Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su kasaciniu skundu sutinka iš dalies, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad byloje pagal ieškinį kilęs ginčas neturi jokios įtakos Teisingumo ministerijos teisėms ir pareigoms.
Atsiliepime nurodoma, kad trečiasis asmuo sutinka su ieškovo argumentu, jog Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2011 m. gegužės 16 d., kai ieškovas kreipėsi į VĮ Valstybės turto fondą dėl ginčo žemės sklypo nuomos. CPK 602 straipsnyje įtvirtinta specialioji norma, nustatanti, kad reikalavimams dėl turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kuris prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teistų pažeidimus, jeigu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, trečiojo asmens vertinimu, teisingai nurodė, kad juridiniams asmenims taikomi aukštesni rūpestingumo ir atidumo standartai, todėl atsakovas turėjo pareigą aktyviai domėtis jam patikėtu turtu, tikrinti registro duomenis ir pan.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas VĮ Valstybės turto fondas prašo atmesti kasacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovo teigimu, vertinant, ar teisėti teismų sprendimai, kuriais ieškovo reikalavimas atmestas, esminę reikšmę turi nustatymas, ar 2010 m. rugpjūčio 31 d. turto perdavimo išieškotojui akto pasirašymo metu galiojo Nuomos sutartis ir ar tuo metu R. S. dar turėjo šios sutarties pagrindu įgytą nuomos teisę į ginčo žemės sklypą ir ar galėjo ji būti perleista ieškovui.
Viešojo aukciono laimėtojui, įsigijusiam privatizavimo objektą išsimokėtinai, buvo suteikta teisė nuomotis objektui priskirtą žemės sklypą tik laikinai, iki 2007 m. IV ketvirčio, t. y. kol bus įvykdyta pareiga privatizavimo sutartyje nustatytais terminais atsiskaityti už privatizavimo objektą. Pirkėjui (R. S.) šią pareigą įvykdžius, kartu pasibaigus Nuomos sutartyje nustatytam sutarties galiojimo terminui, žemės nuomos teisiniai santykiai pasibaigė, o R. S. įgijo pareigą Privatizavimo sutartyje nustatytu terminu įsigyti žemės sklypą nuosavybėn (t. y. sumokėti žemės sklypo kainą, pasirašyti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ir priėmimo–perdavimo aktą). Atsižvelgiant į tai, kad ši pareiga neįvykdyta, laikytina, jog nėra įvykdytos viešojo aukciono ir privatizavimo programos sąlygos, privatizavimo sandoris dėl pastato–boilerinės ir jam priskirto žemės sklypo yra neužbaigtas. Trečiojo asmens teigimu, tiek R. S., tiek Valstybės turto fondas yra saistomi teisės aktuose ir Privatizavimo sutartyje įtvirtintų abipusių pareigų, kurios turi būti įvykdytos tam, kad būtų užbaigtas pastato–boilerinės ir jam priskirto žemės sklypo privatizavimas ir įgyvendinti privatizavimo viešojo aukciono būdu tikslai. Be to, R. S. pareiga vykdyti privatizavimo sandorį kyla ir iš Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimo, kuris yra įsiteisėjęs ir turi res judicata galią. Trečiojo asmens vertinimu, patenkinus ieškovo reikalavimą įpareigoti Valstybės turto fondą sudaryti su ieškovu žemės sklypo nuomos sutartį, kol nėra užbaigtas ir visiškai įvykdytas privatizavimo sandoris, būtų pakeistos privatizavimo programos sąlygos, pažeistos pastato–boilerinės ir jai priskirto žemės sklypo privatizavimo procedūros bei privatizavimo procesą ir privatizavimo objektams priskirtų valstybinės žemės sklypų pardavimą reglamentuojantys teisės aktai, o tai reikštų ir viešojo intereso privatizavimo teisiniuose santykiuose pažeidimą.
2. Vertinant Valstybės turto fondo teisių ir pareigų apimtį parduodant ir išnuomojant valstybinės žemės sklypus, šiuo atveju – žemės sklypą, priskirtą pastatui–boilerinei, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Valstybės turto fondas yra specialiojo įstatymo pagrindu įsteigtas ir veikiantis teisės subjektas. Valstybės turto fondo veikla parduodant ir nuomojant privatizavimo objektams priskirtus valstybinės žemės sklypus patenka tiek į civilinės, tiek į viešosios teisės sritį. Viena vertus, Valstybės turto fondas yra valstybės, kaip turto savininko, atstovas ir disponuodamas jam patikėtu turtu valstybinės žemės pardavimo ir nuomos procesuose dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Kita vertus, Valstybės turto fondui įstatymo priskirta funkcija (teisės aktų nustatyta tvarka parduoti patikėjimo teise valdomus, naudojamus ir disponuojamus valstybinės žemės sklypus, priskirtus privatizuojamiems objektams) savo esme yra veikla, skirta įstatymams ir kitiems norminiams teisės aktams įgyvendinti – viešasis administravimas. Parduodamas ir nuomodamas valstybės turtą Valstybės turto fondas privalo veikti pagal teisės aktų nustatytas taisykles, jam suteiktų įgalinimų ribos yra griežtai apibrėžtos įstatymo, t. y. jo veikla reglamentuota pagal viešosios teisės principus. Tai reiškia, kad, vertinant Valstybės turto fondo veiksmų valstybinės žemės pardavimo ir nuomos procese teisėtumą, turi būti taikomi bendrieji viešosios teisės subjektų veiklos teisėtumo kriterijai. Viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas „galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių ribų.
Žemės įstatyme ir Vyriausybės nutarimu Nr. 1023 patvirtintose Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklėse nėra numatytos galimybės, esant neįvykdytam ir neužbaigtam privatizavimo sandoriui bei pasibaigus žemės sklypo nuomos sutarčiai su pirkėju (atidėtų mokėjimų už objektą atveju), Valstybės turto fondui sudaryti žemės sklypo nuomos sutartį su trečiuoju asmeniu (t. y. ne su viešojo aukciono laimėtoju), šiuo atveju – R. U., įgijusiu nuosavybę į privatizavimo objektą – pastatą–boilerinę.
3. Trečiojo asmens teigimu, teismai pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartimi, nes joje nurodytos faktinės aplinkybės labiau atitinka šios bylos aplinkybes, be to, ji buvo priimta vėliau nei kasatoriaus nurodoma 2007 m. balandžio 2 d. nutartis.
4. Esant galiojančiai ir iki šiol neįvykdytai privatizavimo objekto – pastato–boilerinės, viešojo aukciono ir privatizavimo programos sąlygai, kad viešo aukciono laimėtojas objektui priskirtą žemės sklypą turi įsigyti nuosavybėn, ginčo teisiniams santykiams turi būti taikomas Žemės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1023 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklės, kurių pagrindu Valstybės turto fondas turi įvykdyti šiuose teisės aktuose nustatytą pareigą – perleisti valstybinės žemės sklypą viešo aukciono laimėtojo R. S. nuosavybėn, o šis turi pareigą sumokėti žemės sklypo kainą ir pasirašyti teisės aktų reikalaujamos formos žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį bei perimti žemės sklypą nuosavybėn. Nesumokėjus valstybinės žemės sklypo kainos ir nesant pasirašyto valstybinės žemės sklypo perdavimo–priėmimo akto, laikytina, kad privatizavimo objektui priskirto valstybinės žemės sklypo pardavimas vis dar yra vykdomas, todėl, nesant teisinio pagrindo, Valstybės turto fondas negali tuo pat metu išnuomoti šio žemės sklypo nei aukciono laimėtojui (R. S.), nei R. U..
5. Privatizavimo sutarties nuostata, kad žemės sklypas bus parduodamas pagal atskirą pirkimo–pardavimo sutartį, vertintina kaip sutarties šalių įsipareigojimas įforminti jau sudarytą sandorį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčo žemės sklypo pirkimas–pardavimas įvyko R. S. paskelbus 2006 m. sausio 25 d. įvykusio aukciono laimėtoju, o įstatymo reikalaujamos formos sutarties sudarymas yra jau įvykusio sandorio įforminimas, yra teisinga, padaryta ne atmetant kasatoriaus nurodomą Privatizavimo sutarties 2.4 punkto nuostatą, bet tinkamai ją aiškinant ir vertinant pagal suformuotą teismų praktiką.
6. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas tinkamai, visapusiškai, sistemiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, nustatė visas svarbias bylai aplinkybes, padarė teisingas išvadas ir tinkamai jas argumentavo, todėl vien kasatoriaus minimų įrodymų neaprašymas, nurodant, kodėl teismas juos atmetė, nutarties motyvuojamojoje dalyje šiuo atveju nelemia nutarties teisėtumo ir pagrįstumo bei nesudaro proceso teisės normų pažeidimo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo atmesti kasacinį skundą. Atsiliepime nurodoma, kad, nepaisant to, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, aiškinant žemės nuomos sutarčių pasibaigimo klausimus, nėra vienoda, kasatoriaus nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis buvo priimta anksčiau (t. y. 2007 m.), nei ta, kuria rėmėsi teismai, todėl teismai visiškai pagrįstai rėmėsi bei vadovavosi vėliau, t. y. 2010 m. vasario 23 d. priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, nes ginčo atveju kaip aktualesnė turi būti taikoma vėlesnė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 2 d. nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, tai lemia skirtingą teisės normų taikymo ir aiškinimo praktiką kiekvienu atveju.
k o n s t a t u o j a:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą yra tai, jeigu skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Tačiau kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje esminiai kasacinio skundo argumentai yra susiję su materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės nuomos sutarties termino nustatymą, taikymu, žemės nuomos sutarties sudarymu bei proceso teisės normų pažeidimu. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į VĮ Valstybės turto fondo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, pasisako ir dėl teisės aktų, reglamentuojančių valstybei ir savivaldybei priklausančio turto privatizavimą, taikymo ir aiškinimo.
Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties termino ir dalies turto perdavimo akto dėl nuomos teisės perleidimo pripažinimo negaliojančiu
Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad pagal CK 6.562 straipsnio 1 dalies 1 punktą žemės nuomos sutartis baigiasi, kai sueina nuomos terminas. Pagrindas žemės nuomos sutarčiai pasibaigti yra nuomos termino suėjimas, o po žemės nuomos sutarties termino suėjimo tolesnis naudojimasis žeme nustatytomis nuomos sąlygomis nedaro tokios sutarties neterminuotos. Faktinis naudojimasis žeme be juridinio pagrindo, suteikiančio tokią teisę, nesukuria teisėto naudotojo statuso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Tritho“ v. H. V. ir kooperatinė bendrovė,,Ukrinų rapsas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTQvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-294/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-294/2006">3K-3-294/2006</a>; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rudalita“ v. Vilniaus m. savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05Ni8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-96/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-96/2008">3K-3-96/2008</a>). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad valstybinės žemės nuomos atveju tokią išvadą pagrindžia ir CK 6.549 straipsnio 1 ir 2 dalių aiškinimas. CK 6.549 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privačios žemės nuomos sutarties šalys gali sutarties terminą nustatyti tarpusavio susitarimu arba sudaryti neterminuotą žemės nuomos sutartį. To paties straipsnio 2 dalyje, reglamentuojančioje valstybinės žemės nuomos sutarčių terminus, nustatyta, kad terminas nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu, ir nurodyta maksimali jo trukmė – ne ilgiau kaip devyniasdešimt devyneri metai. Galimybės sudaryti neterminuotą žemės nuomos sutartį nenustatyta. Toks reglamentavimas suponuoja išvadą, kad, nesant įstatyme įtvirtintos galimybės susitarti dėl neterminuotos valstybinės žemės nuomos sutarties jos sudarymo metu, terminuota nuomos sutartis, pasibaigus sutarties terminui, negali tapti neterminuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. G. ir kt. v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05My8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-93/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-93/2010">3K-3-93/2010</a>). Dėl to, laikydamasis nurodytos teismų praktikos bei aptarto teisinio reglamentavimo, teisėjų kolegija pripažįsta teisinga apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad, pasibaigus 1997 m. gruodžio 31 d. valstybinės žemės nuomos sutarties terminui, nuomos santykiai tarp sutarties šalių nutrūko, o ne tapo neterminuoti. Negalima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, aiškinant žemės nuomos sutarčių pasibaigimo klausimus, nėra vienoda, kasatoriaus nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis buvo priimta anksčiau (2007 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. Č. ir kt. v. B. M., bylos Nr. 3K-3-115/2007), nei ta, kuria rėmėsi teismai, todėl teismai visiškai pagrįstai rėmėsi bei vadovavosi vėliau priimta nutartimi, nes ginčo atveju, kaip aktualesnė, turi būti taikoma vėlesnė nutartis. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 2 d. nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, kas nulėmė skirtingą teisės normų taikymo ir aiškinimo praktiką kiekvienu konkrečiu atveju.
Pažymėtina, kad būtent Privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties 2 punkte nurodoma, jog pirkėjui privatizavimo objektui priskirtas valstybinės žemės sklypas parduodamas pagal atskirą pirkimo–pardavimo sutartį, o valstybinės žemės sklypas iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo pirkėjui bus nuomojamas pagal atskirą žemės nuomos sutartį, tačiau sudarytos žemės nuomos sutarties terminas baigėsi 2007 m. gruodžio 31 d. Privatizavimo sutarties 13 punkte nustatytas atvejis, kada žemės sklypas gali būti nuomojamas, t. y. jei privatizuojamo objekto pirkėjas negauna apskrities viršininko leidimo įsigyti žemės sklypo, tačiau byloje tokia aplinkybė nenustatyta. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirkėjas R. S. Privatizavimo sutarties pagrindu buvo įgijęs teisę ir pareigą įgyti boilerinei priklausantį žemės sklypą, tačiau prarado teisę į žemės sklypo nuomą, pasibaigus sutarties terminui. Žemės nuomos sutartis netapo neterminuota vien dėl to, kad Vilniaus miesto savivaldybė ir toliau skaičiavo žemės mokestį ir trečiasis asmuo R. S. už žemės nuomą už 2006–2009 metus yra skolingas 11 431,97 Lt, nes ir nesant sudarytos nuomos sutarties už faktinį valstybinės žemės naudojimą turi būti mokamas nuomos mokestis. Tai, kad pagal Privatizavimo sutartį asmuo turėjo teisę terminuotai nuomotis valstybinę žemę, o pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą asmuo turi teisę nuomotis valstybinę žemę, reikalingą jam priklausančio statinio eksploatacijai, nereiškia, jog toks asmuo turi galiojančią nuomos teisę, nes galiojanti nuomos teisė atsiranda nuo valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo, o iki tol asmuo tik turi teisę nuomotis žemės sklypą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad trečiasis asmuo R. S. 2011 m. rugpjūčio 31 d. turto perdavimo išieškotojui akto sudarymo metu neturėjo nuomos teisės į valstybinės žemės sklypą, todėl antstolis, surašydamas šį aktą, negalėjo ieškovui perleisti daugiau teisių nei turėjo trečiasis asmuo R. S. (CK 4.48 straipsnis) ir nepagrįstai išieškotojui perdavė valstybinės žemės nuomos teisę, nes perdavė skolininkui nepriklausančią teisę (CPK 602 straipsnio 1dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai tenkino atsakovo priešieškinį dėl pripažinimo negaliojančiu turto perdavimo išieškotojui akto dalį dėl nuomos teisių perdavimo į valstybinės žemės sklypą. Dėl šios dalies paliktina galioti apeliacinės instancijos teismo nutartis (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo proceso
Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į kasacinį skundo argumentu, kad valstybės ir savivaldybės turtas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bei šis turtas privatizuojamas tik tiksliai laikantis įstatymų ir kitų teisės normų nuostatų. Pažymėtina, kad pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnio 4 punktą valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas naudojamas ir juo disponuojama laikantis viešosios teisės principo, reiškiančio, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Įstatyme nustatyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas kitų subjektų nuosavybėn perduodamas jį privatizuojant pagal įstatymus (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad privatizavimas yra valstybės ir savivaldybių turto (akcijų ar kito turto) perdavimas potencialių pirkėjų nuosavybėn įstatymo nustatyta tvarka. Privatizavimo sandoriai sudaromi Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų nustatyta specialia tvarka. Vienas iš valstybės turto privatizavimo būdų – turto pardavimas viešame aukcione (Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalį viešas aukcionas – tai privatizavimo objekto pardavimo būdas, kai neribojamas potencialių pirkėjų, dalyvaujančių aukcione, skaičius, o privatizavimo sandoris sudaromas su didžiausią kainą pasiūliusiu potencialiu pirkėju. Viešame aukcione parduodami privatizavimo objektai, kurie privatizuojami norint gauti didžiausias įplaukas, tačiau papildomai turi būti įvykdytos objekto privatizavimo programoje nustatytos sąlygos (Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis).
Pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį privatizavimo objektas – tai akcijos ir kitas turtas, kuris viešosios nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei ir kurį Lietuvos Respublikos Vyriausybė įtraukia į privatizavimo objektų sąrašą. Šio įstatymo 22 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, priskirtų privatizuojamiems objektams ir įrenginiams, pardavimo, nuomos ar kitokio perleidimo tvarką nustato žemės santykius reglamentuojantys teisės aktai. Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1023, kuriuo patvirtintos Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklės (ginčo santykiams taikytina redakcija, galiojusi iki 2011 m. kovo 26 d.), 2.1 punkte nustatyta, kad, perleidžiant privatizavimo objektą, kartu turi būti parduodamas ir šiam objektui priskirtas žemės sklypas, išskyrus atvejus, kai šis žemės sklypas negali būti perleidžiamas privačion nuosavybėn. Privatizavimo objekto privatizavimo sąlyga, nustatanti, ar jam priskirtas žemės sklypas parduodamas, ar tik nuomojamas, nurodoma privatizavimo objekto privatizavimo programoje. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodytu teisiniu reguliavimu, atsižvelgdama į šios bylos aplinkybes, vertina byloje dalyvaujančių asmenų veiksmus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, laikantis pirmiau nurodytų teisės aktų tvarkos, remiantis 2006 m. sausio 14 d. Privatizavimo objekto viešojo aukciono protokolu Vilniaus miesto savivaldybės taryba (pardavėjas) ir trečiasis asmuo R. S. (pirkėjas) 2006 m. kovo 30 d. sudarė sutartį dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo (toliau – ir Privatizavimo sutartis), pagal kurią Vilniaus miesto savivaldybės taryba įsipareigojo perduoti pagal privatizavimo objekto nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktą R. S. nuosavybėn privatizavimo objektą – pastatą–boilerinę. Privatizavimo objektui priskirtas 0,1155 ha bendro ploto valstybinis žemės sklypas, kuris pirkėjui bus perduodamas pagal atskirą pirkimo–pardavimo sutartį, o iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo bus nuomojamas pagal atskirą žemės nuomos sutartį. R. S. visiškai atsiskaitė už boilerinę ir įgijo nuosavybės teisę. 2006 m. lapkričio 22 d. su pirkėju R. S. buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis dėl žemės sklypo, skirto eksploatuoti boilerinei (toliau – ir Nuomos sutartis), kuri įregistruota Nekilnojamojo turto registre (7.1 punkte nurodytas nuomos sutarties aprašymas – sutarties Nr. 12-1-31 „Dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo“ galiojimo terminui, bet ne ilgiau kaip iki 2007 m. IV ketvirčio pabaigos). Žemės sklypas išnuomotas Privatizavimo sutarties galiojimo terminui, bet ne ilgiau kaip iki 2007 m. IV ketvirčio pabaigos, t. y. 2007 m. gruodžio 31 d. Pasibaigus Nuomos sutartyje nustatytam sutarties galiojimo terminui, žemės nuomos teisiniai santykiai pasibaigė, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė skaičiavo žemės mokestį ir pirkėjas už žemės nuomą už 2006–2009 metus skolingas 11 431,97 Lt. R. S., visiškai atsiskaitęs už privatizavimo objektą, įgijo pareigą Privatizavimo sutartyje nustatytu terminu įsigyti žemės sklypą nuosavybėn (t. y. sumokėti žemės sklypo kainą į Valstybės turto fondo sąskaitą, pasirašyti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ir priėmimo–perdavimo aktą). Atsižvelgiant į tai, kad ši pirkėjo pareiga neįvykdyta, laikytina, jog nėra įvykdytos viešojo aukciono ir privatizavimo programos sąlygos, privatizavimo sandoris dėl pastato–boilerinės ir jam priskirto žemės sklypo neužbaigtas. Pirkėjui neįvykdžius nurodytų pareigų pagal Privatizavimo sutarties 15.3 punktą, atsakovas, kaip savivaldybės atstovas, privatizuojant jai priklausantį turtą, įgijo teisę vienašališkai nutraukti privatizavimo sutartį, tačiau šia savo teise nepasinaudojo ir, pasibaigus nuomos sutartyje nustatytam sutarties galiojimo terminui, Vilniaus miesto savivaldybė toliau skaičiavo žemės mokestį. Tik ieškovui įsigijus trečiajam asmeniui R. S. priklausiančią boilerinę ir kilus ginčui dėl žemės nuomos sutarties sudarymo, VĮ Valstybės turto fondas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos pagal privatizavimo sutartį priteisimo ir įpareigojimo sudaryti žemės nuomos sutartį, t. y. dėl įpareigojimo įvykdyti pareigą, nustatytą Privatizavimo sutartyje. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 23 d. sprendimu už akių pripažino, kad ginčo valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta privatizavimo programoje nurodytomis sąlygomis ir Valstybės turto fondui iš pirkėjo buvo priteisti 203 224,97 Lt už žemės sklypą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, nepriklausomai nuo šio teismo sprendimo, trečiasis asmuo R. S. neįgijo nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, nes nėra sumokėta nurodyta pinigų suma bei nesudarytas perdavimo–priėmimo aktas, taigi iki šiol nėra užbaigtas privatizavimo procesas, šiuo sprendimu iš esmės tik patvirtinta trečiojo asmens Privatizavimo sutartyje numatyta pareiga. Tai, kad nebuvo pabaigtas privatizavimo procesas, atsiliepime į kasacinį skundą sutinka ir VĮ Valstybės turto fondas, kartu nurodydamas argumentus, kaip turėjo būti vykdomas privatizavimo programoje nurodytos boilerinės privatizavimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, vykdydamas įstatymų jam pavestas funkcijas valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo srityje, veikia kaip privatizavimo objekto valdytojas, privatizuojantis valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą ir pagal atskiras sutartis su savivaldybėmis Turto fondas veikia kaip atskiros savivaldybės atstovas, privatizuojantis savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą (Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), ir jis turi užtikrinti, kad valstybės turtas būtų privatizuotas teisėtai (Valstybės turto fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas iki šios bylos iškėlimo nesiėmė tinkamų priemonių, jog būtų teisėtai užbaigtas privatizavimo procesas, o nesant galimybių jį užbaigti, pasinaudoti sutartyje numatyta galimybe nutraukti privatizavimo sutartį, nors savo atsiliepime atsakovas akcentuoja jo atliekamą viešąją funkciją užtikrinti teisėtumą valstybės turto privatizavimo procese, tačiau nenurodo, dėl kokių priežasčių nebuvo vykdoma Privatizavimo sutartis.
Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad dėl neužbaigto privatizavimo proceso byloje iš esmės susiklostė teisiškai neapibrėžta ir išskirtinė bei faktiškai netoleruotina situacija, kai, vykdant privatizavimo objekto pirkimo sutartį, yra parduotas nekilnojamojo turto objektas–boilerinė, tačiau pirkėjas trečiasis asmuo R. S. nevykdė ir nevykdo sutarties ir neįsigijo privatizavimo sutartyje nurodytomis sąlygomis objektui priskirto valstybinės žemės sklypo; tai, kad teismo sprendimu pirkėjas įpareigotas įvykdyti privatizavimo sutarties dalį dėl žemės sklypo įsigijimo, dar nereiškia, jog trečiasis asmuo tapo žemės sklypo savininku. Tokiu atveju ginčo žemės sklypo savininku išlieka valstybė.
Kaip jau minėta, nepasibaigus privatizavimo procesui, ginčo objektas–boilerinė su žemės sklypo nuomos teise 2010 m. rugpjūčio 31 d. turto perdavimo išieškotojui aktu buvo perduota išieškotojui – ieškovui, ir įregistruotos jam nuosavybės teisės viešajame registre. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad antstolis apie varžytynes paskelbė laikydamasis CPK normų reglamentuojančių vykdymo procesą reikalavimų ir apie tai turėjo būti žinoma suinteresuotiems asmenims. Šiuo atveju atsakovas VĮ Valstybės turto fondas tik po to, kai buvo iškelta byla dėl įpareigojimo sudaryti žemės nuomos sutartį, ėmėsi priemonių dėl privatizavimo proceso užbaigimo ir byloje pateikė priešieškinį, kuriuo ginčijo turto perdavimo išieškotojui akto dalį dėl nuomos teisės į 0,0155 ha ploto valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo negaliojančiu ir ieškinį dėl įpareigojimo vykdyti Privatizavimo sutartį. Teismui patenkinus šiuos reikalavimus, trečiasis asmuo R. S. ir toliau nevykdo savo pareigos įsigyti žemės sklypą ir taip susiklostė tokia faktinė ir teisinė situacija, kai ieškovas, įstatymo nustatyta tvarka tapęs nekilnojamojo objekto–boilerinės, savininku, neturi teisės įstatymų nustatyta tvarka naudotis objektui priskirtu valstybinės žemės sklypu. Ieškovo teisė į nuosavybę neginčijama, privatizavimo sutartis įstatymo ar sutartyje nustatyta tvarka nėra vienašališkai nutraukta, privatizavimo procesas vyksta jau septynerius metus ir iki šiol neužbaigtas ir neaišku, ar iš viso bus užbaigtas. Šioje situacijoje byloje liko neįvertinti VĮ Valstybės turto fondo, veikiančio kaip Vilniaus miesto savivaldybės atstovo, privatizuojant savivaldybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą–boilerinę, su jam priklausančiu žemės sklypu, veiksmai, t. y. ar tinkamai vykdė jam įstatymuose įtvirtintą pareigą užtikrinti teisėtumą privatizuojant valstybės ir savivaldybės turtą, ką, beje, ir akcentuoja savo atsiliepime į kasacinį skundą VĮ Valstybės turto fondas, taip pat nepasisakyta dėl Privatizavimo sutarties vykdymo aplinkybių bei dėl to, kaip turėtų būti ginama ieškovo teisė naudotis žemės sklypu, kuris yra priskirtas jo nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamojo turto objektui–boilerinei.
Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties
Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte nurodomi teisiniai pagrindai, kada valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, t. y. jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui); jeigu žemės sklypai, užstatyti fizinių ar juridinių asmenų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išnuomojami tik šių statinių ar įrenginių nuomos terminui; jeigu žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Šiuo teisiniu reguliavimu siekiama perduoti valstybinės žemės sklypų naudojimosi teises, skirtas savininko turimų nuolatinių statinių ar įrenginių eksploatavimui įgyvendinti, ir valstybinė žemė išnuomojama tokiems statiniams eksploatuoti. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovui nuosavybės teise priklausančiai boilerinei yra priskirtas 0,0155 ha žemės sklypas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis šia teisės norma, nustatė, kad ieškovas turi tik teisę į nuomos teisę, tačiau neturi jokių teisinių galimybių ją įgyti, nes nėra užbaigtas privatizavimo procesas, nors jam nuosavybės teise priklauso boilerinė, kuria užstatytas žemės sklypas ir kurios eksploatavimui žemės sklypas yra būtinas, tačiau užkirto galimybę ieškovo teisėtam naudojimuisi žemės sklypu ir boilerinės eksploatavimui, suvaržant jo, kaip savininko, nuosavybės teisę. Valstybė, nepraradusi nuosavybės teisės į žemės sklypą, turi teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis), taip pat išnuomoti teisės aktų nustatyta tvarka, kol atsakovas VĮ Valstybės turto fondas nėra pasirašęs su trečiuoju asmeniu R. S. žemės sklypo priėmimo–perdavimo akto ir jis nėra įgijęs nuosavybės teisės į žemės sklypą, o valstybė nėra jos praradusi ar kol atsakovas nėra nutraukęs įstatymo nustatyta tvarka privatizavimo procedūros. Dėl to, esant tokiai faktinei ir teisinei padėčiai, kuri susidarė iš esmės dėl Privatizavimo sutarties šalių veiksmų, teismas turėjo svarstyti galimybę ieškovui suteikti galimybę naudotis ginčo žemės sklypu teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis, o neapsiriboti tik valstybės ir savivaldybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų taikymu ir aiškinimu konstatuojant, jog privatizavimo procesas nėra užbaigtas, ir teigiant, jog ieškovas kaip nekilnojamojo turto savininkas neįgijo teisės išsinuomoti ginčo žemės sklypo.
Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pagal CK 6.393 straipsnio 4 dalį, trečiajam asmeniui R. S. vengiant sudaryti žemės perdavimo–priėmimo aktą, atsakovas turi teisę kreiptis į teismą dėl sprendimo dėl sutarties įregistravimo priėmimo. Pažymėtina, kad šioje teisės normoje įtvirtinta, jog nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo, o šis faktas turi būti įformintas šio kodekso 6.398 straipsnio nustatyta tvarka ir jeigu viena šalis vengia įregistruoti nuosavybės teisės perėjimo faktą, tai kitos šalies prašymu teismas gali priimti sprendimą dėl sutarties įregistravimo. Šiuo atveju sutartis registruojama teismo sprendimo pagrindu. Tačiau ši teisės norma negalėjo būti taikoma neatsižvelgiant į teisės normą, įtvirtintą Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1023 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklių 24 punkte, kuriame nustatyta, kad priėmimo–perdavimo aktas pasirašomas tik sumokėjus nekilnojamojo turto objekto kainą. Dėl to sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad, nesumokėjus sutartyje numatytos kainos, būtų pažeidžiami valstybės interesai, nes, sudarius priėmimo–perdavimo aktą nesant sumokėtos kainos, valstybė prarastų nuosavybės teisę, tačiau jos interesai nesumokėtos kainos išieškojimo negalimumo atveju nebūtų niekaip apsaugoti. Dėl to darytina išvada, kad tol, kol trečiasis asmuo R. S. nėra sumokėjęs žemės sklypo kainos atsakovui, sutarties įregistravimas per teismą negalimas ir tokia apeliacinės instancijos išvada nėra logiška ir pagrįsta. Šiuo metu, kaip jau buvo minėta, ieškovas yra atsidūręs neapibrėžtoje ir išskirtinėje teisinėje situacijoje, t. y. jis negali sudaryti nuomos sutarties su trečiuoju asmeniu R. S., nes pastarasis neturi nuosavybės teisės į žemės sklypą, taip pat negali sudaryti nuomos sutarties su atsakovu VĮ Valstybės turto fondu, kuris, jo teigimu, nepasibaigus privatizavimo procedūrai nebeturi teisės disponuoti žemės sklypu, taip pat atsakovas negali įregistruoti sutarties priverstine tvarka, nes R. S. nėra sumokėjęs žemės sklypo kainos. Šiuo atveju, įvertinus bylos aplinkybes, laikantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 175–184 straipsniai), svarstytina, ar neturėtų būti valstybinės žemės nuomos santykius reglamentuojančios teisės normos ir taip apginta ieškovo teisė į valstybinės žemės nuomą.
Dėl procesinės bylos baigties
Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti nutarties dalį dėl įpareigojimo sudaryti žemės nuomos sutartį dėl netinkamo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymą, taikymo ir aiškinimo, nes teismas nepagrindė, dėl kokių priežasčių ieškovas, kaip nekilnojamojo turto savininkas, neturi teisės išsinuomoti žemės sklypo, priskirto nekilnojamojo turto objektui, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo sprendimo motyvavimą, pažeidimo ir byla dėl šios dalies perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas); nutarties dalis, kuria patenkintas atsakovo VĮ Valstybės turto fondo priešieškinis dėl dalies turto perdavimo išieškotojui akto panaikinimo, paliktina galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 94,60 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 26 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo dalis atmesti ieškovo R. U. ieškinį, ir bylą dėl šios dalies perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 26 d. nutarties dalį, kuria patenkintas atsakovo VĮ Valstybės turto fondo priešieškinis, palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Egidijus Laužikas
Juozas Šerkšnas
