Dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 5 d. nutarčių

Baudžiamoji byla Nr. 2K-439/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4; 2.4.2.1; 2.8.10. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal S. K., kuriai paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, atstovo pagal įstatymą A. K. ir gynėjos advokatės Stasės Kazlauskienės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 5 d. nutarčių.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartimi baudžiamosios bylos Nr. 1-155-487/2008 nagrinėjimas sustabdytas. S. K., kuriai po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika ir dėl to ji negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, padariusiai nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis ir gydymas pagal gyvenamąją vietą, t. y. VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro konsultaciniame centre.

Civilinio ieškovo AB „Vilniaus degtinė“ ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 5 d. nutartimi S. K. gynėjo advokato E. A. Buroko apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą,

n u s t a t ė :

S. K. priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis – pritaikyta dėl to, kad ji, dirbdama AB,,Vilniaus degtinė“ kasininke, būdama visiškai materialiai atsakinga pagal 1993 m. spalio 1 d. tipinės visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartį tarp jos ir AB „Vilniaus degtinė“ administracijos, turėdama tikslą pasisavinti jai patikėtą svetimą turtą, nuo 2001 m. kovo 1 d. iki 2001 m. kovo 8 d. 11.39 val., iš kasos patalpų, esančių Vilniuje, Panerių g. 47/2, pasisavino jai patikėtą didelės vertės svetimą turtą, t. y. bendrovei priklausiusius 490 726,29 Lt bei 1439 JAV dolerių (5756 Lt), iš viso 496 482,29 Lt. Taip padarė AB „Vilniaus degtinė“ 496 482,29 Lt turtinę žalą.

Kasaciniu skundu S. K., kuriai pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, atstovas pagal įstatymą A. K. ir gynėja advokatė S. Kazlauskienė prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BPK 401 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata „ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, kuri skelbia, kad „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“.

Kasatoriai nurodo, kad teismai padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie turėjo įtakos išsamiam ir nešališkam bylos išnagrinėjimui ir teisingų sprendimų priėmimui. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų skundo argumentų, neanalizavo skundžiamos nutarties, nepasisakė dėl S. K. pateiktų teismui paaiškinimų, nepašalino akivaizdžių prieštaravimų, kuriuos nustatė pirmosios instancijos teismas.

Pažeista S. K. teisė į objektyvų ikiteisminį tyrimą per trumpiausią laiką (BPK 2 straipsnis). Nors S. K. sulaikyta 2001 m. kovo 8 d. vakare, pagrindiniai procesiniai veiksmai atliekami 2001 m. lapkričio mėnesį, tik po šešerių metų (2007 m. vasario 28 d.) atliekama dviejų vaizdajuosčių ekspertizė, kurios išvados abstrakčios ir abejotinos, todėl neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatų. Teismas nesiaiškino, ar galėjo bendrovės darbuotojai patekti į kasos patalpas ir pagrobti pinigus (kovo 8 d. nuo 16.10 iki 22.00 val. nebuvo daromas kasos patalpų zonos vaizdo įrašas). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prisidengdami kasininkės paieškomis, sudarė visas prielaidas pagrobti pinigus bei sunaikinti įvykio pėdsakus (kovo 8 d. išjungiama signalizacija ir atidaromos kasos durys; kovo 9 d. 8.00 val. darant lėšų inventorizaciją apieškomos kasos patalpos, sunaikinant bet kokius pašalinių asmenų pėdsakus, ir tik 11.00 val. atliekama įvykio vietos apžiūra ir ieškoma identifikavimui tinkamų pėdsakų). Kasatorių manymu, laiku neatlikus būtinų procesinių veiksmų, S. K. kaltė negali būti grindžiama tik tuo, kad ji pagal pareigybę yra materialiai atsakingas asmuo. BPK 20 straipsnis nustato, kad įrodymais gali būti tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gauti duomenys. Beje, teismas konstatavo, kad kasos patalpų atidarymas ir pinigų inventorizacijos neatlikimas absoliučiai niekuo nepateisinamas.

Pažeistas rungimosi principas, apimantis teisę reikalauti, kad būtų teisingai nustatytas nusikalstamą veiką padaręs asmuo (BPK 7 straipsnis); teisė į gynybą (BPK 21 straipsnio 4 dalis); teisė teikti prašymus, įrodymus, juos vertinti iki S. K. susirgo (BPK 22 straipsnio 3 dalis).

Beveik visi bendrovės darbuotojai aiškino, kad vienai kasos patalpai yra tik vienas apsaugos kodas, kurio niekas daugiau nežino, tačiau faktiškai kasos patalpos buvo atidarytos išjungus signalizaciją be S. K. Siekdamas įrodyti šią aplinkybę, gynėjas prašė iškviesti ir apklausti AB „Vilniaus degtinė“ darbuotojus, tačiau prašymas nebuvo patenkintas. Siekdamas užtikrinti išsamų ir nešališką visų bylos aplinkybių išnagrinėjimą, teismas privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis, 301 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, neapklausę gynybos liudytojų ir neištyrę jų parodymų, teismai negalėjo daryti išvados, kad S. K. teisė į gynybą, teisė teikti įrodymus nepažeista. Tai įrodo teismo šališkumą, pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.

S. K., sutikusi duoti parodymus tik po visų liudytojų apklausos, turėjo teisę to atsisakyti nepriklausomai nuo to, kad nepripažįsta inkriminuojamos veikos. Teismas, reikalaudamas, kad S. K. duotų parodymus, darė jai psichologinį spaudimą ir taip pažeidė teisę į gynybą. Teismų nurodoma aplinkybė – kad S. K. apie nusikaltimo aplinkybes nekalba ir tai traktuojama kaip jos kaltė – yra jos teisė į asmeniškai vykdomą gynybą, nepaisant to, ar dalyvauja gynėjas (kasacinė nutartis Nr. 2K-253/2008).

Teismai nepagrįstai atsisakė visa apimtimi pridėti prie bylos gynėjo darytus teismo posėdžių garso įrašus ir jų rašytines išklotines, kurie būtų padėję nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Pažeista teisė į teisingą ir nešališką teismą (BPK 6 straipsnis, 44 straipsnio 5, 6 dalys), teisė į tinkamą apeliacinio skundo išnagrinėjimą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). S. K. pateiktas kaltinimas pasisavinus turtą laikotarpiu nuo 2001 m. kovo 1 d. iki kovo 8 d., tačiau teismai nagrinėjo tik dalį kaltinimo, nes dėl kaltinimo dalies nuo 2001 m. kovo 1 d. iki kovo 7 d. nepasisakė. Dėl šio apeliacinio skundo argumento nepasisakyta.

Taip pat kasatoriai prašo atsižvelgti į tai, kad iki S. K. susirgo, ji buvo parengusi rašytinius paaiškinimus, kuriuos teismas privalėjo ištirti, sugretinti su jos pačios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, visų liudytojų parodymais ir taip užtikrinti jos teisę į teisingą ir nešališką teismą. Tačiau S. K. raštu išdėstyti parodymai nevertinti. S. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai įvertinti atskirai ir nurodoma, kad jie kelia abejonių. S. K. parodymai dėl vykimo į polikliniką nepagrįstai atmesti, nes tokią teisę ji turėjo (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 5 straipsnis). S. K. parodymai, kad ji išeidama iš kasos įjungė signalizaciją, nepaneigti. Liudytojų parodymai, kad be S. K. niekas patekti į kasą negalėjo, nes tik ji viena žinojo kodą, yra neobjektyvūs, nes įvykio dieną be jos buvo išjungta signalizacija, atidarytos kasos durys.

Visiškai netirtos esminės bylos aplinkybės, kaip antai: ar galėjo bendrovės darbuotojai patekti į kasos patalpas ir pagrobti pinigus; ar montuojant signalizaciją programuojamas tik vienas kodas (jį turėjo apsaugos ir kontrolės tarnybos elektromonteris L. K., apsaugos darbuotojai); kas įdėjo užrakto širdelę ir kiek raktų buvo komplekte; iš kur apsaugos viršininkas V. G. žinojo, kad kasoje yra didelė pinigų suma; kieno nurodymu nebuvo tęsiamas kasos patalpų zonos vaizdo įrašas iki 22.00 val.; nesiaiškinta liudytojo V. J. vaizdajuostės peržiūros metu pastebėta aplinkybė, kad S. K. išėjo lyg ir kažką turėdama po pažastimi; atidarius kasą buvo lagaminėlis ar ne, su pinigais ar be jų; kokia darbdavio AB,,Vilniaus degtinė“ atsakomybė už piniginių lėšų išsaugojimą nesant S. K. darbo vietoje.

Teismas, perėjęs į priverstinių medicinos priemonių skyrimo procesą, priimdamas nutartį sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kartu pripažinti S. K. padariusia nusikalstamą veiką, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, įtvirtintą BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Kasatorių manymu, BPK 401 straipsnio 2 dalies 2 punktas „ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, kuri skelbia, kad „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“, nes nesant įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, nutartis negali būti pagrindas preziumuoti asmens kaltę.

Taip pat sprendimas pripažinti S. K. padariusia nusikalstamą veiką sukėlė jai kitas neigiamas pasekmes: teismų nutarčių pagrindu pareikštas ieškinys civilinio proceso tvarka. Pareikštas civilinis ieškinys grindžiamas darbo santykiais, tačiau teismas visiškai nesiaiškino darbdavio AB „Vilniaus degtinė“ atsakomybės už piniginių lėšų išsaugojimą nesant S. K. darbo vietoje. Kasatorių manymu, bylos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad pats darbdavys AB,,Vilniaus degtinė“ sudarė sąlygas pagrobti pinigus ir sunaikinti visus pėdsakus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Darius Stankevičius prašo skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad teismas, perėjęs į priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą, nustatinėjo aplinkybes, išvardytas BPK 395 straipsnyje, išnagrinėjęs bylą ir priimdamas nutartį, sprendė BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrino apeliacinės instancijos teismas. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad S. K. po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika ir dėl to ji negali suvokti savo veiksmų esmės bei jų valdyti. Todėl, vadovaujantis BK 98 straipsniu, BPK 403 straipsnio 1 dalies 3 punktu, bylos nagrinėjimas sustabdytas, o S. K. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė. Kasatorių teiginiai dėl BPK 44 straipsnio 5, 6 dalių nuostatų pažeidimų yra nemotyvuoti, todėl deklaratyvūs. Kasatoriai nurodo, kad teismo šališkumas reiškėsi atmetant gynėjo prašymą iškviesti ir apklausti AB,,Vilniaus degtinė“ darbuotojus. Teismas neprivalo tenkinti visų prašymų ir tai negali būti vertinama kaip šališkumas. Teismas, svarstydamas dėl pareikštų prašymų, vadovavosi kriterijumi, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui.

Nepakaltinamas asmuo nėra nusikaltimo subjektas ir nepripažįstamas kaltu. Toks asmuo pats negali įgyvendinti visų gynybos priemonių, reikšti prašymų ar apskųsti teismų sprendimų. Dėl to S. K. interesams atstovavo gynėjas, kuris procese turėjo lygias galimybes teikti įrodymus bei dalyvauti juos tiriant, reikšti prašymus ir pan. Šiomis teisėmis aktyviai naudotasi, todėl atmestinas deklaratyvus skundo argumentas ir dėl BPK 7 straipsnio pažeidimo.

Teismas S. K. kaltės klausimo nesprendė, apkaltinamojo nuosprendžio nepriėmė ir bausmės neskyrė, tačiau išsamiai ištyrė įrodymus ir, vadovaudamasis BPK 403 straipsnio 1 dalies 3 punktu, bylos nagrinėjimą sustabdė bei taikė jai BK 98 straipsnyje numatytą priverčiamąją medicinos priemonę. Taigi skundo argumentas, kad preziumuota S. K. kaltė, taip pažeidžiant BPK 44 straipsnio 6 dalį, nepagrįstas. Kartu nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išsiaiškinti, ar BPK 401 straipsnio 1 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai.

Kasacinio skundo argumentai, kad teismai netinkamai įvertino įrodymus, kasatoriams pateikiant savo versiją bei samprotavimus apie pinigų dingimo aplinkybes ir byloje esančius liudytojų parodymų prieštaravimus, turėtų būti palikti nenagrinėti, nes tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir įvertinęs surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad byloje nesurinkta duomenų, pagrindžiančių gynėjo teiginius, jog liudytojų parodymai, kuriais grindžiama nutartis, yra melagingi, taip pat duomenų, kad atlikę parengtinį tardymą pareigūnai leido bendrovės direktoriui ir pavaldiems darbuotojams naikinti pėdsakus įvykio vietoje. Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais paneigta S. K. versija apie jos pagrobimą, kasos ir seifo raktų užvaldymą bei neteisėtą įsibrovimą į kasos patalpas. Todėl pagrįstai nustatyta, kad vienintelė S. K. turėjo galimybę patekti į kasos patalpas ir pasisavinti joje buvusius pinigus.

Apeliacinės instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo skundą, BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė, į esminius skundo argumentus atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl jiems nepritariama. Šios instancijos teismo nutarties motyvuose faktinės įvykio aplinkybės, taip pat ir dėl laikotarpio nuo 2001 m. kovo 1 d. iki kovo 7 d., išdėstytos detaliai ir plačiai aptartos, dar kartą įvertinti byloje surinkti įrodymai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą civilinio ieškovo AB,,Vilniaus degtinė“ atstovė advokatė Ramutė Veronika Šalaviejūtė prašo skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad skundo argumentai visiškai nepagrįsti, dauguma deklaratyvaus pobūdžio. Bylos aplinkybės išnagrinėtos labai išsamiai ir kruopščiai, paneigtos visos S. K. ir jos gynybos keltos versijos apie S. K. pagrobimą, apie tai, kad pinigai buvo pagrobti tada, kai ginkluotas policijos pareigūnas saugojo buhalterijos ir kasos patalpas, kad pinigus pagrobė darbuotojai, kurie remontavo buhalterijos patalpas, ir kt.

Kasaciniame skunde surašyti deklaratyvūs teiginiai, ginčijamos faktinės bylos aplinkybės, nesutinkama su įrodymų vertinimu. Teismai daugumą S. K. gynėjo reikalavimų ir prašymų tenkindavo, bylą išnagrinėjo laikydamiesi BPK reikalavimų išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, teismai buvo aktyvūs, rinko bylai reikšmingus duomenis, tenkino prašymus, ne kartą atidėdavo bylos nagrinėjimą, kad išreikalautų įvairius su byla susijusius papildomus dokumentus, iškviestų ir apklaustų liudytojus. Teismai nešališkai nagrinėjo bylą, pagrįstai ir tinkamai atliko atranką, remdamiesi sąsajumo principu, išreikalaudami ir tirdami tik tuos duomenis, kurie reikšmingi bylai, aiškinosi tiek teisinančias, tiek kaltinančias aplinkybes. Beje, S. K. gynėjas nuolat vilkino procesą keldamas naujus nepagrįstus reikalavimus, rašydamas įvairius nepagrįstus skundus ir kt. Taigi kasatoriai nepateikė jokių naujų aplinkybių, kurių teismai nebūtų išnagrinėję; taip pat nepateikė jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų jų abejones dėl ginčijamo BPK 401 straipsnio 1 dalies 2 punkto prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, apsiribojo tik bendrojo pobūdžio samprotavimais, kurie yra deklaratyvūs. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų civilinio ieškovo atstovė nepasisako, sutikdama su prokuroro atsiliepime nurodytais argumentais.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio nagrinėjimo ribų

BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas apskųstus įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytas bylos aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; ar nustatant tas aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų. Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacinius pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Be to, pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka galima skųsti tik apeliacine tvarka apskųstą ir nagrinėtą nuosprendį ar nutartį ir tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija.

Taigi kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, teismo išvadų pagrįstumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas, paliekami nenagrinėti. Civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, todėl ir skundo argumentai dėl jo paliekami nenagrinėti. Skundo motyvai dėl netirtų bylos aplinkybių, kurie nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde, taip pat nenagrinėjami.

Nagrinėjami tik tie kasacinių skundų argumentai, kurie susiję su teisės taikymu.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Kadangi įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, todėl kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė, neišnagrinėjo visų skundo argumentų, nepašalino akivaizdžių prieštaravimų, liko nesiaiškintos šios aplinkybės: ar galėjo bendrovės darbuotojai patekti į kasos patalpas ir pagrobti pinigus; kad montuojant signalizaciją programuojamas ne vienas kodas (jį turėjo apsaugos ir kontrolės tarnybos elektromonteris L. K., apsaugos darbuotojai); kas įdėjo užrakto širdelę ir kiek raktų buvo komplekte; iš kur apsaugos viršininkas V. G. žinojo, kad kasoje yra didelė pinigų suma; kieno nurodymu nebuvo tęsiamas kasos patalpų zonos vaizdo įrašas iki 22.00 val.; nesiaiškinta liudytojo V. J. vaizdajuostės peržiūros metu pastebėta aplinkybė, kad S. K. išėjo lyg ir kažką turėdama po pažastimi; aplinkybės dėl lagaminėlio: buvo jis ar ne, su pinigais ar be jų; nesiaiškinta darbdavio AB,,Vilniaus degtinė“ atsakomybė už piniginių lėšų išsaugojimą nesant S. K. darbo vietoje.

Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Apeliaciniu skundu buvo prašoma bylą nutraukti, nurodoma, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, liudytojų parodymai melagingi, kad teismas pateisino bylą tyrusių pareigūnų ir įmonės darbuotojų neteisėtus veiksmus slepiant pinigų grobimo iš kasos patalpų pėdsakus, neatsižvelgė į kai kurias aplinkybes, kurios, apelianto manymu, galėjo paneigti S. K. pareikštą kaltinimą (į saugomą objektą galėjo patekti pašaliniai asmenys; apsaugos darbuotojai galėjo bet kada išjungti ir įjungti signalizaciją). Iš apeliacinio skundo turinio išplaukia, kad ne S. K. pasisavino pinigus, o tai galėjo padaryti kiti asmenys. Kasaciniame skunde nurodoma žymiai daugiau nesiaiškintų aplinkybių, kurios, kasatorių manymu, yra reikšmingos sprendžiant klausimą, ar veiką padarė S. K. Taigi apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų bylos apeliacinio nagrinėjimo ribų, bylą patikrino tiek, kiek to prašė apeliantas, – skundžiamoje nutartyje pasisakė tik dėl tų argumentų, kurie buvo nurodyti skunde. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas, įvertinęs S. K. gynėjo skunde minėtus teiginius (teisinančias aplinkybes) visų kitų bylos duomenų kontekste, nurodė, kad jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Beje, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, iš dalies patenkino S. K. gynėjo prašymą ir apklausė kaip liudytojus buvusius AB,,Vilniaus degtinė“ apsaugos darbuotojus: S. S., L. G., V. Š., R. G., G. S., L. S., kurie nebuvo apklausti pirmosios instancijos teisme, dar kartą apklausė V. G. bei įvertino minėtų liudytojų parodymus. Taip pat iš dalies teismas tenkino gynėjo prašymą ir pridėjo prie bylos jo susirašinėjimą su Generaline prokuratūra (skundai, atsakymai į juos, lydraščiai ir kt.), išskyrus liudytojų parodymų teisme fonogramas (dėl šio apeliaciniame skunde esančio argumento išsamiai ir motyvuotai pasisakyta nutartyje).

Taigi kasatoriai nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir įrodymus. Taip pat nėra pagrindo tvirtinti, kad byla neišsamiai ar šališkai nagrinėta pirmosios instancijos teisme. Teismo posėdžių protokolų turinys patvirtina, kad visi liudytojai apklausti labai išsamiai, S. K. (iki susirgo) ir jos gynėjas uždavinėjo liudytojams klausimus, t. y. aiškinosi jiems svarbias aplinkybes, be to, gynėjo prašymu buvo apklausta nemažai liudytojų, prie bylos pridėta daugybė dokumentų. Taigi nėra jokio pagrindo tvirtinti dėl rungimosi principo, teisės į gynybą pažeidimų. Teismai pagrįstai atsisakė pridėti prie bylos gynėjo darytus teismo posėdžių garso įrašus, o gynėjo pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo teismas apsvarstė kaip to reikalaujama BPK 261 straipsnio 7 ir 8 dalių nuostatose.

Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste.

Kasatoriai netvirtina, kad teismai vadovavosi įrodymais, kurie gauti neteisėtais būdais, tik mano, kad teismas privalėjo ištirti S. K. parengtus rašytinius paaiškinimus, sugretinti su jos pačios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, visų liudytojų parodymais ir taip užtikrinti jos teisę į teisingą ir nešališką teismą. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas S. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus perskaitė vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, gynėjo prašymu prie bylos pridėjo S. K. 2006 m. kovo 9 d. paaiškinimus, kuriuose, kaip konstatavo teismas, S. K. neigia savo kaltę, įvykio aplinkybių neaiškina ir iš esmės laikosi versijos, kad ji buvo pagrobta, iš jos atimti kasos ir seifo raktai, o per tą laiką įsibrauta į kasos patalpas ir pagrobti pinigai. Taigi įvertinti tiek ikiteisminio tyrimo metu duoti S. K. parodymai, tiek išdėstyti 2006 m. kovo 9 d. raštiškuose paaiškinimuose ir versija apie jos pagrobimą paneigta. Beje, apeliacinės instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad paaiškinimuose didžiąją dalį užima teismo posėdžio metu daryto garso įrašo stenogramos ir liudytojų parodymų vertinimas. Teismai tyrė ir paneigė S. K. versijas, kurios pateikiamos tiek šiuose paaiškinimuose, tiek parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu. Teismo nutarties turinys patvirtina, kad teismo išvada, jog S. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, pagrįsta surinktų ir teisme patikrintų bei įvertintų įrodymų visuma: įvertinti tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai, tiek rašytiniai, tiek liudytojų parodymai, duoti teisme, taip pat perskaityti kai kurių liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nes jie teismui pareiškė neprisimenantys kai kurių aplinkybių, tačiau perskaičius jų parodymus šiuos patvirtino. Tiek kaltinamoji (iki ji susirgo), tiek jos gynėjas turėjo galimybę minėtiems liudytojams užduoti klausimus.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti bylos aplinkybes, atliko įrodymų tyrimą ir, patikrinęs priimtos nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas, kad S. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus – dėl procesinių pažeidimų ir dėl nusikalstamos veikos padarymo – yra atsakyta bei pakankamai motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Pagal kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti.

Dėl prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

Kasatoriai prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BPK 401 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata „ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, kurioje skelbiama, kad „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“.

Bylos duomenimis, S. K. nusikaltimo padarymo metu suvokė savo veiksmus. Bylą nagrinėjant teisme 2006 m. liepos 14 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte konstatuota, kad S. K. dėl savo psichikos sutrikimų nesupranta savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti. Paaiškėjus šiai aplinkybei, teismas perėjo į priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą, kurį reglamentuoja BPK XXIX skyrius. Išnagrinėjęs bylą ir priimdamas nutartį, teismas sprendė BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus (ar padaryta nusikalstama veika; ar ją padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti; ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia). Ištyręs byloje surinktus duomenis, teismas konstatavo, kad S. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, tačiau jai po šios veikos padarymo sutriko psichika ir dėl to ji negali suvokti savo veiksmų esmės bei jų valdyti, todėl, vadovaujantis BPK 403 straipsnio 1 dalies 3 punktu, bylos nagrinėjimą sustabdė ir taikė BK 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Šioje proceso stadijoje nebuvo sprendžiamas S. K. kaltės klausimas, nes ji negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, tačiau tik konstatavęs, kad padaryta nusikalstama veika, teismas gali paskirti priverčiamąją medicinos priemonę.

Nagrinėjamoje byloje padaryta išvada, kad S. K. psichika sutriko po nusikalstamos veikos padarymo. Dėl šios priežasties sprendimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo nereiškia proceso užbaigimo galutiniu sprendimu. BPK 406 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „jeigu asmenį, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gydytojų komisija pripažįsta pasveikusiu, teismas šio Kodekso 405 straipsnyje nustatyta tvarka priima nutartį panaikinti taikytą priverčiamąją medicinos priemonę ir nusprendžia, ar bylą perduoti ikiteisminiam tyrimui atlikti ar perduoti į teismą bendra tvarka, ar pasiųsti asmenį toliau atlikti bausmę“. S. K. bausmė nebuvo paskirta, tačiau byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui ir jame nagrinėjama, todėl, pripažinus, kad S. K. yra pasveikusi, byla vėl turės būti nagrinėjama teisme. Tuomet ir bus sprendžiamas S. K. kaltės klausimas ir bausmės paskyrimas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorių prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BPK 401 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata „ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, nepagrįstas.

Dėl BPK 2 straipsnio nuostatų taikymo

Kasatoriai nurodo, kad pažeista S. K. teisė į objektyvų ikiteisminį tyrimą per trumpiausią laiką, nes nors S. K. sulaikyta 2001 m. kovo 8 d. vakare, pagrindiniai proceso veiksmai atlikti 2001 m. lapkričio mėnesį, tik po šešerių metų (2007 m. vasario 28 d.) atlikta dviejų vaizdajuosčių ekspertizė.

2002 m. BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Kuo trumpesnis ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo laikas garantuoja asmenų teisę į operatyvų, įmanomai trumpiausio laiko procesą, numatytą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.

Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo 1961 m. BPK, taigi ikiteisminis tyrimas (parengtinis tardymas) buvo atliekamas pagal senojo BPK normas. 1961 m. BPK 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad baudžiamojo proceso uždaviniai yra greitai ir išsamiai išaiškinti nusikaltimus ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaudžiamas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisiamas.

Byloje nustatyta, kad nusikalstama veika padaryta laikotarpiu nuo 2001 m. kovo 1 d. iki 2001 m. kovo 8 d. Parengtinis tardymas pradėtas 2001 m. kovo 9 d., iškėlus baudžiamąją bylą pagal 1961 m. BK 271 straipsnio 4 dalį (vagystė, padaryta stambiu mastu), vėliau – pagal BK 275 straipsnio 3 dalį (kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje svetimo turto pasisavinimas stambiu mastu). Iš bylos duomenų matyti, kad S. K. ir jos gynėjui apie parengtinio tardymo pabaigą paskelbta 2002 m. sausio 9 d., vėliau vyko susipažinimas su bylos medžiaga. 2002 m. gegužės 29 d. S. K. ir jos gynėjas susipažino su visa bylos medžiaga, išskyrus vaizdo įrašais. 2002 m. birželio 17 d. byla grąžinta tardymui papildyti patenkinus gynybos prašymą (per papildomą tardymą gauta pažyma iš GMP stoties, apklaustas liudytojas S. K., papildomai apžiūrėta vaizdo kasetė siekiant nustatyti, ar J. R. išėjo iš bendrovės teritorijos ir kada, atliktos kratos pas S. K. ir S. ir J. R., priimtas nutarimas atsisakyti kelti baudžiamąją bylą J. R.). Po to vyko susipažinimas su likusia bylos medžiaga (vaizdo įrašais). Kadangi susipažinimas su vaizdo įrašais buvo akivaizdžiai vilkinamas (trukdavo po 1, 2 valandas per dieną), tai tardytojo 2002 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu nustatytas susipažinimo su bylos medžiaga terminas iki 2002 m. rugsėjo 16 d. Vilniaus apygardos teismo 2002 m. rugsėjo 12 d. nutartimi kaltinamosios gynėjo E. A. Buroko skundas dėl šio tardytojo nutarimo atmestas. Kaltinamoji išvada patvirtinta 2002 m. spalio 3 d. ir byla perduota teismui.

Vilniaus 2-ajame apylinkės teisme byla gauta 2002 m. spalio 7 d., nutartis priimta 2008 m. kovo 7 d., taigi teismo procesas tęsėsi daugiau kaip penkerius metus. Iš bylos duomenų matyti, kad baudžiamojo proceso trukmei turėjo įtakos objektyvios aplinkybės (pvz., kaltinamosios ir gynėjo ligos, ekspertizių darymas, teismo posėdžių grafiko derinimas su gynėju), kurios ir lėmė tokią teismo proceso trukmę.

Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nebuvo nepagrįstų delsimų, už kuriuos atsakingos valstybės institucijos. Dėl to darytina išvada, kad S. K. teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką buvo nepažeista.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo ar apeliacinės instancijos teismo nutarčių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

S. K., kuriai paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, atstovo pagal įstatymą A. K. ir gynėjos advokatės Stasės Kazlauskienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Greičius

Rimantas Baumilas

Vytautas Masiokas