Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo, administracinių aktų panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-346/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 50.8; 95.7

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Zigmo Levickio (kolegijos primininkas),

sekretoriaujant Indrei Savkinienei,

dalyvaujant ieškovui Vilniaus apygardos vyriausiajam prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, M. J., atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui N. S., atsakovui J. I., suinteresuoto asmens VšĮ „Šėlos parkas“ atstovui advokatui J. I., suinteresuoto asmens Aplinkos ministerijos atstovui E. I.,

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens VšĮ „Šėlos parkas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Trakų rajono savivaldybei, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. I. dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo, administracinių aktų panaikinimo; tretieji asmenys: Aplinkos ministerija, Kultūros ministerija, viešoji įstaiga „Šėlos parkas“, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tokiais teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimais: dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį; dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės naudojimo paskirties, būdo ir pobūdžio keitimą ir naujų pastatų statybą Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje; dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo, išnuomotą sklypą nuomininkui naudojant ne pagal paskirtį.

Ieškovas prašė teismo panaikinti Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. S1-382, Trakų rajono savivaldybės administracijos 2005 m. kovo 8 d. išduotą statybos leidimą Nr. AS1-38, nutraukti Trakų rajono savivaldybės administracijos ir J. I. 2004 m. balandžio 30 d. sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 025, priteisti valstybei bylinėjimosi išlaidas. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad UAB „Kristiana“ ir atsakovas J. I. 2002 m. rugpjūčio 23 d. sudarė nekilnojamojo turto dovanojimo su sąlyga sutartį, pagal kurią UAB „Kristiana“ perdavė J. I. nuosavybėn nekilnojamąjį turtą – siurblinę (unikalus Nr. 7994-0017-6116) – Trakuose, Žemaitės g. 1A. Statinys yra 30 000 kv. m valstybinės žemės sklype, neįregistruotame Nekilnojamojo turto registre. Trakų rajono savivaldybės tarybos 2000 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 133 patvirtintas nurodyto sklypo detalusis planas. Trakų rajono savivaldybės meras 2001 m. balandžio 17 d. potvarkiu Nr. 190 nustatė žemės sklypo naudojimo būdą – vandenvietei ir gręžiniams įrengti bei eksploatuoti. Sklypas 2004 m. vasario 17 d. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. lapkričio 21 d. nutarties pagrindu. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir atsakovas J. I. 2004 m. balandžio 30 d. sudarė valstybinės žemės nuomos sutartį dėl 30 000 kv. m sklypo Trakuose, Žemaitės g. 1A, nuomos (ne ilgiau kaip 70 metų). Sutartyje nustatyta, kad žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis, žemės naudojimo būdas ir pobūdis – ne žemės ūkio, požeminio vandens telkiniams eksploatuoti. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. birželio 15 d. raštu atsakovas J. I. ir Trakų rajono žemėtvarkos skyrius informuoti, kad, pakeitus žemės sklypo pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, žemės naudojimo būdą ar pobūdį, sklypo nuomotojas sklypo nuomos sutartį turi nutraukti prieš terminą. Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. S1-382 patvirtinus detaliojo plano sprendinius buvo pakeistas minėto žemės sklypo dalies naudojimo būdas į komercinės paskirties ir smulkaus verslo teritorijos, o naudojimo pobūdis – teritorijos poilsio ir turizmo informacijos, pramogų centrams, koncertų, parodų, teatrų ir kitiems komerciniams objektams statyti, įrengti ir eksploatuoti. Trakų rajono savivaldybės administracija 2005 m. kovo 8 d. išdavė statybos leidimą Nr. AS1-38 statytojams atsakovams J. I. ir VšĮ „Šėlos parkas“, suteikiantį teisę žemės sklype Trakuose, Žemaitės g. 1A, statyti apžvalgos aikštelę (regyklą), administracinių ir poilsio (gyvenamųjų) patalpų pastatą, sanitarijos ir higienos pastatą, pagalbinį pastatą (klėtį ir malkinę), veterinarijos punktą su inkubatoriumi, ūkinį pastatą (daržinę ir tvartą), kietastoges palapines, lieptą ir apėjimo taką.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. liepos 17 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

Dėl ieškinio senaties termino administraciniams aktams skųsti. Teismas atmetė ieškinio reikalavimus dėl Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimo S1-382 ir Trakų rajono savivaldybės administracijos 2005 m. kovo 8 d. statybos leidimo AS1-38 panaikinimo, nes sprendė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą šiems administraciniams aktams skųsti, o termino praleidimo priežastys nepripažintos svarbiomis, dėl kurių būtų galima atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, kad prokuroras apie ginčijamus administracinius aktus sužinojo 2007 m. vasario 14 d. iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos gavęs atsakymą ir prie jo pridėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 20 d. bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 2 d. nutartis, kuriomis atmestas pareiškėjo Vilniaus apskrities viršininko administracijos skundas administracinėje byloje dėl nurodytų administracinių aktų teisėtumo. Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamoje byloje skundžiami tie patys administraciniai teisės aktai, kaip nurodytoje administracinėje byloje, teismas konstatavo, kad prokurorui nereikėjo rinkti papildomų ar naujų duomenų, todėl, bendrosios kompetencijos teisme ieškinį pareiškus 2007 m. liepos 27 d., pažeistas protingas terminas įrodymams surinkti ir praleistas ABTĮ 33 straipsnio 1 d. nustatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas.

Dėl ginčo sklypo paskirties pakeitimo. Ieškovo reikalavimą panaikinti Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. S1-382, kuriuo pakeistas ginčo sklypo dalies naudojimo būdas, teismas pripažino nepagrįstu, nes sprendė, kad sklypo dalies paskirtis pakeista teisėtai, tai atlikta vadovaujantis Žemės įstatymo 24 straipsnio 1, 6 dalimis, Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalimi, Vyriausybės 2004 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1278 patvirtintų Pagrindinių tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirti padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo taisyklių 12 punktu. Teismas pabrėžė, kad ginčo sklypo negalima dalyti, nes jis yra Trakų istoriniame nacionaliniame parke, todėl sklypo dalies paskirties pakeitimas, nepadalijus sklypo, galimas. Be to, teismas akcentavo tai, kad ginčijamu sklypo dalies paskirties pakeitimu siekta įgyvendinti Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemoje nustatytus tikslus – gerinti pažintinę rekreaciją. Teismas nurodė, kad ginčo objektas „Šėlos parkas“ kuriamas buvusios irklavimo bazės teritorijoje, kurią Planavimo schemoje numatyta rekonstruoti ir panaudoti rekreacijai.

Dėl statybos leidimo. Teismas sprendė, kad ginčijamas statybos leidimas Nr. AS1-38 nepažeidžia teisės aktų, nes jam išduoti pagal Statybos įstatymą ir Statybos techninį reglamentą STR 1.07.01:1999 nereikėjo gauti valstybinės žemės nuomotojo sutikimo statinių statybai. Tai, kad statybos leidime Nr. AS1-38 nurodytų statyti statinių pavadinimai neatitinka kultūros ministro 2003 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. ĮV-436 patvirtinto Trakų istorinio nacionalinio parko individualaus apsaugos reglamento II skyriaus 5 punkte ir įstatymuose nustatytų sąvokų, teismas vertino kaip formalią neatitiktį, neturinčią įtakos statybos teisėtumui. Kad statomi statiniai nesudėtingi, patvirtina tai, jog pagal ginčijamą valstybinės žemės nuomos sutartį, pasibaigus žemės nuomos terminui, žemės savininkui ar kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantys statiniai ar įrenginiai turi būti nugriauti nuomininko lėšomis.

Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties. Teismas padarė išvadą, kad reikalavimas dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino. Teismas nekonstatavo nuomos sutarties nutraukimo pagrindo, nes, pakeitus sklypo dalies naudojimo būdą ir pobūdį, tikslinė žemės naudojimo paskirtis nepakito – kitoje sklypo dalyje toliau eksploatuojami vandens telkiniai. Tai nepažeidžia Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalies. Pagal Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 „Dėl Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ pakeitimo“ 30.8 punktą pakeitus valstybinės žemės naudojimo paskirtį, turi būti pakeista tokio sklypo nuomos sutartis, bet nenustatytas tokio pakeitimo momentas. Dėl to, kad ginčo nuomos sutartis dar nepakeista, nėra pagrindo ją nutraukti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu patenkino ieškovo ir trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimą ir ieškinį patenkino: 1) panaikino Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. S1-382 „Dėl žemės sklypo Trakų m., Žemaitės g. 1 A, detaliojo plano, reg. Nr. 010793000225, dalinio pakeitimo tvirtinimo“; 2) panaikino Trakų rajono savivaldybės administracijos 2005 m. kovo 8 d. išduotą statybos leidimą Nr. AS1-38, suteikiantį teisę statytojams J. I. ir VšĮ „Šėlos parkas“ žemės sklype Trakuose, Žemaitės g. 1 A, statyti regyklą, administracinių ir poilsio (gyvenamųjų) patalpų pastatą, sanitarijos ir higienos pastatą A, sanitarijos ir higienos pastatą B, pagalbinį pastatą (klėtį ir malkinę), veterinarijos punktą su inkubatoriumi, ūkinį pastatą (daržinę ir tvartą), septynias kietastoges palapines, lieptą, apėjimo taką; 3) nutraukė Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos (nuomotojo), ir J. I. (nuomininko) 2004 m. balandžio 30 d. sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 025, kuria nuomininkui J. I. išnuomotas 30 000 kv. m ploto žemės sklypas (kadastro Nr. 7977/001:67), esantis Trakuose, Žemaitės g. Nr. 1 A.; 4) paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Dėl ieškinio senaties termino. Lietuvos apeliacinis teismas padarė priešingą negu pirmosios instancijos teismas išvadą, kad prokuroras nepraleido vieno mėnesio ieškinio senaties termino reikalavimams dėl administracinių aktų ginčijimo pareikšti, nes pakankamai duomenų galimam viešojo intereso pažeidimui įvertinti gavo 2007 m. liepos 2 d., o į teismą kreipėsi 2007 m. liepos 25 d. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad nors prokuroras 2007 m. vasario 14 d. gavo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 20 d. bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 2 d. nutartis, bet jų nepakako ginčijamų administracinių aktų teisėtumui ir galimam viešojo intereso pažeidimui įvertinti, nes nurodytomis nutartimis spręstas tik termino skundams paduoti praleidimo klausimas, o byla dėl skundžiamų administracinių aktų iš esmės nenagrinėta. Dėl to prokuroras turėjo atlikti tyrimą ir surinkti visus būtinus ir pakankamus duomenis išvadai apie galimą viešojo intereso pažeidimą padaryti ir ieškiniui parengti.

Dėl ginčo sklypo paskirties pakeitimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimas Nr. S1-382 yra neteisėtas, nes juo pažeistas Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktas, pagal kurį valstybiniuose parkuose draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose nenustatytose vietose. Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadą, kad Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 patvirtinta Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema (parko teritorijos su funkcinėmis zonomis planas ir aiškinamasis raštas) yra šios valstybės saugomos teritorijos specialiojo planavimo dokumentas, kurio sprendiniams negali prieštarauti detaliųjų planų sprendiniai, taip pat ir draudimas keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį, jeigu tai prieštarauja Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos sprendiniams ir reglamentams. Teismas pripažino, kad ginčo žemės sklype detaliojo plano sprendiniais, pakeistais byloje ginčijamu Trakų rajono savivaldybės tarybos sprendimu ir įgyvendinamais išduoto statybos leidimo pagrindu, nustatyta naujos poilsio (rekreacinės) įstaigos statyba, todėl prieštarauja TINP planavimo schemos, kaip specialiojo teritorijų planavimo dokumento, sprendiniams. Pagrįsdamas šią išvadą, apeliacinės, priešingai negu pirmosios, instancijos teismas, konstatavo, kad ginčo sklype, kuriame pagal ginčijamų administracinių aktų sprendinius numatyta naujų statinių statyba, specialiojo teritorijų planavimo dokumente (TINP planavimo schemoje) nenustatyta naujų rekreacinių (poilsio) įstaigų statyba ar esamų plėtotė, šiame sklype galima tik pažintinė rekreacija, nes TINP planavimo schemos tekstinės dalies 6 skyriaus „Pirmaeilių detalių projektavimo darbų programa 1994–1997 metams 3 priedo „Poilsio įstaigos ir jų naudojimas“ lentelėje „Likviduotinos poilsio įstaigos“ bei planavimo schemos grafinėje dalyje įtvirtinta, kad ginčo sklype, patenkančiame į agroparkinę teritoriją, numatyta naikinti esančią rekreacinę įstaigą.

Dėl statybos leidimo. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat pripažino neteisėtu Trakų rajono savivaldybės administracijos 2005 m. kovo 8 d. išduotą statybos leidimą, nes juo įgyvendinami neteisėti ir TINP planavimo schemos neatitinkantys detaliojo plano pakeitimų sprendiniai, todėl ir statybos leidimas pažeidžia Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktą, TINP planavimo schemos sprendinius, TINP individualųjį apsaugos reglamentą. Teismas nurodė, kad pagal teisės aktų ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimus ginčo sklype leidžiama statyti tik apžvalgos aikštelę (regyklą), skirtą atsiveriančiai panoramai stebėti, kurioje gali būti įrengtas į žemę besiremiantis statinys, mažuosius kraštovaizdžio architektūros statinius, kitą įrangą (pėsčiųjų, dviračių takus, mašinų stovėjimo ar sustojimo aikšteles), o stebėjimo aikštelėje galima įrengti pritaikytus stebėti įrenginius (žiūronus, teleskopus). Ginčijamais administraciniais aktais suplanuotus statyti pastatus ir statinius teismas priskyrė ilgalaikiam poilsiui skirtų pastatų kategorijai. Teismas priėjo prie išvados, kad ginčijamas statybos leidimas pažeidžia Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 30.7 punktą, nes išduotas nesant nuomotojo (Vilniaus apskrities viršininko administracijos) sutikimo, o 2004 m. balandžio 30 d. žemės nuomos sutartyje nenustatyta nuomininko teisės statyti naujus statinius ar įrenginius, rekonstruoti esamus. Pagal nurodytą Taisyklių punktą išnuomotuose valstybinės žemės sklypuose statyti naujus statinius ar įrenginius ir rekonstruoti esamus galima tik tuo atveju, jeigu tai numatyta nuomos sutartyje, arba gavus nuomotojo sutikimą, ir jeigu tokia statyba ar rekonstrukcija neprieštarauja nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui, išskyrus šių Taisyklių 30.3 punkte nurodytą atvejį. Teismas nurodė, kad Taisyklių 30.3 punktas nagrinėjamu atveju netaikomas, nes jame reglamentuojama terminuotos veiklos reikmėms skirtais statiniais užstatytų sklypų nuoma.

Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo. Teismas konstatavo, kad, ginčijamo detaliojo plano sprendiniais pakeitus išnuomoto valstybinės žemės sklypo naudojimo būdą bei pobūdį, atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, kaip valstybinės žemės sklypo nuomotojui, atsirado Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalyje numatyta pareiga nutraukti žemės nuomos sutartį prieš terminą. Dėl to ginčijama nuomos sutartis nutrauktina. Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalį ir Taisyklių 30.8 punktą. Teismas nurodė, kad pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalį ir Taisyklių 30.7 punktą valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimas, kuriuo sutarties šalims numatoma teisė keisti išnuomoto žemės sklypo paskirtį, būdą ir pobūdį, turi būti atliktas prieš rengiant išnuomoto žemės sklypo detalųjį planą, kuriuo keičiama žemės sklypo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, būdas ar pobūdis, o nagrinėjamo ginčo atveju, priešingai, pirmiausia parengtas ir patvirtintas detaliojo plano pakeitimas, po to siekiama pakeisti valstybinės žemės nuomos sutartį. Lietuvos apeliacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Taisyklių 30.8 punkto antrojoje pastraipoje įtvirtinta taisyklė taikoma kitoms, negu nagrinėjamoje byloje, situacijoms, t. y. kai, esant sudarytai valstybinės žemės nuomos sutarčiai, parengiamas naujas bendrasis ar specialusis teritorijos, kurioje yra išnuomotas žemės sklypas, planas, pagal kurį minėtoje teritorijoje numatyta plėtoti veiklą, neatitinkančią statinio, kuris yra išnuomotame žemės sklype ir kuriam eksploatuoti šis žemės sklypas suformuotas, tiesioginės paskirties. Nagrinėjamu atveju, esant sudarytai žemės nuomos sutarčiai, teritorijos, kuriame yra ginčo sklypas, specialiojo planavimo dokumentas (TINP planavimo schema) nebuvo keičiamas. Taigi jame nebuvo numatyta plėtoti veiklos, neatitinkančios atsakovui priklausančio statinio (siurblinės) tiesioginės paskirties – pagalbinio ūkio paskirties. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovas J. I. buvo įspėtas apie būsimą žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimą, pakeitus jo naudojimo būdą ar pobūdį. Atsakovo J. I. argumentą, kad apie nuomos sutarties nutraukimą nuomininkas turėjo būti įspėtas prieš CK 6.564 straipsnio 2 dalyje nustatytą dviejų mėnesių terminą, teismas atmetė, nes valstybinės žemės nuomos nutraukimui pakeitus žemės paskirtį taikoma specialioji teisės norma – Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalis, kurioje nustatyta nuomotojo pareiga nutraukti sutartį, nenustatyta reikalavimo įspėti apie nutraukimą. Be to, teismas pabrėžė, kad reikalavimą nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį teisme pareiškė prokuroras, kuriam CK 6.564 straipsnio 2 dalyje nustatytas įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminas netaikytinas. Teismas pripažino, kad nuomininkas ginčo atveju buvo įspėtas apie nuomos sutarties nutraukimą atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. birželio 15 d. raštu. Pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriais analizuojamos valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo aplinkybės, t. y. kad nuomininkui (atsakovui J. I.) buvo paaiškinta, jog sutarties turinys bus tipinis ir sąlyga dėl žemės naudojimo paskirties pakeitimo bus neįtraukta į sutartį, Lietuvos apeliacinis teismas laikė nepagrįstais, nes jie nereikšmingi šiam ginčui nagrinėti, o nagrinėtoje byloje žemės nuomos sutartis neginčyta. Apeliacinės instancijos teismas atmetė trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos argumentus, kuriais ginčijamas išnuomoto valstybinės žemės sklypo plotas, nes sklypo formavimo ir įregistravimo teisėtumo klausimas išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. lapkričio 21 d. nutartimi.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimą prie kasacinio skundo

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo VšĮ „Šėlos parkas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl ieškinio senaties. Lietuvos apeliacinis teismas neteisingai aiškinio ieškinio senaties termino pradžios momentą, kai ieškinį pareiškia prokuroras, gindamas viešąjį interesą. Kasatorius nurodo, kad nėra pagrindo Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies ir CK 1.127 straipsnio 1 dalies aiškinti taip, kad terminas prokurorui įgyvendinti teisę ir pareigą surinkti pakankamai duomenų apie viešojo intereso pažeidimą, privalo būti skaičiuojamas kitaip negu bet kuriam kitam ieškovui, t. y. ne nuo skundžiamo akto (šiuo atveju – Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimo ir Trakų rajono savivaldybės administracijos 2005 m. kovo 8 d. išduoto leidimo) paskelbimo.

2. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad administraciniai teismai bylos dėl skundžiamų administracinių aktų iš esmės nenagrinėjo, todėl procesiniai teismų sprendimai prokurorui negalėjo suteikti pakankamai informacijos apie administracinių aktų teisėtumą ir viešojo intereso pažeidimą, yra nepagrįsta, nes: ji paneigia lygiateisiškumo principą ir valstybės institucijos pareigą laikytis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino; tokia išvada viešojo intereso gynimo subjektu pripažįstama ne valstybė, bet prokuroras, kuris atleidžiamas nuo pareigos gauti teismo sutikimą praleistam terminui atnaujinti.

3. Dėl detaliojo plano pakeitimo atitikties planavimo schemai. Lietuvos apeliacinis teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimu patvirtintas detaliojo plano pakeitimas prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktui, pagal kurį draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose nenustatytose vietose. Šį argumentą kasatorius grindžia tuo, kad Trakų istorinio nacionalinio parko tvarkymo plane (planavimo schemoje) nustatyta pastatų ir įrenginių statyba ginčo žemės sklype.

4. Dėl regyklos (apžvalgos aikštelės) atitikties teisės aktų reikalavimams. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl regyklos neatitikties Trakų istorinio nacionalinio parko individualaus apsaugos reglamento pagrįsta neteisingu teisės aktų nuostatų aiškinimu. Kasatorius teigia, kad regykla yra pastatas, o pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalį pastatas yra statinys (sąvoka „statinys“ apima sąvoką „pastatas“), ji remiasi į žemę, neįrengta medžiuose ar pan., nepažeidžia litosferos sluoksnio ribų.

5. Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sutikimo reikalingumo. Lietuvos apeliacinis teismas neteisingai sprendė, kad, išduodant statybos leidimą, reikėjo gauti Vilniaus apskrities viršininko administracijos sutikimą. Kasatorius nurodo, kad ginčo atveju Vilniaus apskrities viršininko administracijos sutikimo nereikėjo gauti, nes žemės nuomotojo funkcijas atliekanti institucija (apskrities viršininko administracija) statybos leidimą išduoda, kai statybos vykdomos kelių savivaldybių teritorijoje. Kasatorius pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija atliko valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą (Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalis).

6. Dėl žemės nuomos sutarties nutraukimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai žemės nuomos sutarties nutraukimą siejo su Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalimi, nes nuomotojas nekėlė šio klausimo tikrindamas ginčo sklypo detalųjį planą ir tvirtindamas 2004 m. lapkričio 10 d. Teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo aktą. Nurodytą įstatymo nuostatą kasatorius sieja su Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 30.8 punktu, pagal kurį norint sklypą naudoti pagal kitą negu valstybinės žemės nuosamos sutartyje nustatytą žemės naudojimo paskirtį, šalių susitarimu sutartis gali būti pakeičiama, nustatant teisę keisti išnuomoti sklypo paskirtį, būdą ir (ar) pobūdį. Be to, nėra tikslo nutraukti sutartį, kai pagal CK 6.551 straipsnio 2 dalį valstybinės žemės sklypas jame esančių statinių ar įrenginių savininkui išnuomojamas be aukciono.

7. Lietuvos apeliacinis teismas negalėjo nutraukti valstybinės žemės nuomos sutarties tol, kol nuomininkui neatlyginta už žemės sklype esančius jo statinius ir sodinius (Žemės įstatymo 47 straipsnio 8 dalis).

Atsakovas J. I. pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo.

Byloje gauti ieškovo, trečiųjų asmenų Aplinkos ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimai į kasacinį skundą. Atsiliepimuose prašoma kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimai grindžiami tokiais bendraisiais argumentais:

1. Dėl ieškinio senaties. Ieškovas nesutinka su kasatoriaus argumentais dėl ieškinio senaties ir nurodo, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, nes prokuroras, rinkdamas duomenis pagal asociacijos „Švari tėviškė“ pareiškimą, veikė intensyviai, nedelsė, ieškinį pareiškė per protingą terminą. Ieškovas nurodė, kad jis 2007 m. sausio 3 d. kreipėsi į Kultūros ministeriją, Trakų rajono savivaldybės administraciją, VĮ Registrų centrą, 2007 m. sausio 31 d. – į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, Trakų istorinio nacionalinio parko direkciją, 2007 m. vasario 27 d. – į Trakų rajono savivaldybės administraciją, Aplinkos ministeriją, 2007 m. kovo 2 d. – į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, 2007 m. kovo 14 d. – į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje, 2007 m. liepos 3 d. – į Valstybinė žemėtvarkos institutą. Visus reikiamus dokumentus ieškovas gavo 2007 m. liepos 5 d.

2. Dėl detaliojo plano pakeitimo atitikties planavimo schemai. Ieškovas nurodo, kad ginčijamu Trakų rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtinti detaliojo plano pakeitimai prieštarauja TINP planavimo schemai, nes pagal nurodytos schemos grafinę dalį ginčo sklypas Žemaitės g. 1A yra agroparkinio ūkio teritorijoje, o rekreacinių įstaigų teritorijoje yra kitas žemės sklypas Žemaitės g. 1, kuriame stovi buvusios irklavimo bazės „Žalgiris“ pastatai. TINP planavimo schemoje įtvirtinto teritorijų tvarkymo tikslas yra nedidinti šios buvusios rekreacinės įstaigos. Atsiliepime pažymima, kad tik dalis (0,15181 ha) dabartinio 3 ha žemės sklypo Žemaitės 1A priklausė buvusiai irklavimo bazei.

3. Dėl statybos leidimo. Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus argumentais, kad pagal ginčijamą statybos leidimą planuojama statyti regykla (apžvalgos aikštelė) atitinka teisės aktų reikalavimus. Ieškovas nurodo, kad pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 2, 4 dalis, TINP individualaus apsaugos reglamento II skyriaus 5 punktą, aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtino Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 6 punktą, aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 1 priedo 2 lentelės reikalavimus regykla yra nesudėtingas statinys, besiremiantis į žemės paviršių, neturintis pamatų, o atsakovo J. I. statomas statinys priskirtinas prie poilsio pastatų (Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 8.13 punktas).

4. Ieškovas teigia, kad kasatoriaus argumentas, jog statybos leidimui išduoti nereikėjo gauti Vilniaus apskrities viršininko administracijos sutikimo, yra nepagrįstas, nes ginčo nuomos sutarties 4 punktas, pagal kurį išsinuomotoje žemėje esančių pastatų žemės savininkui ar kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantys statiniai ir įrenginiai turi būti nugriauti nuomininko lėšomis pasibaigus žemės nuomos terminui, negali būti prilyginamas išankstiniam žemės savininko sutikimui dėl bet kokių statinių statybos išnuomotame sklype. Nurodytame punkte nustatytas galbūt sklype atsirasiančių statinių nugriovimas, bet jiems statyti vis tiek reikalingas žemės savininko sutikimas. Be to, kasatorius neargumentuoja, kodėl ginčui spręsti netaikomas Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 30.7 punktas.

5. Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo. Atsiliepime tvirtinama, kad kasatorius neteisingai aiškina Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nuarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 30.8 punktą, nes jis nagrinėjamu atveju netaikytinas, nes jame reglamentuojama kita situacija, susijusi su bendrojo ar specialiojo plano keitimu ir to įtaka nuomos sutarties šalims. Šio ginčo atveju susidarė kitokia situacija, t. y. pakeistas detalusis planas ir tikslinė ginčo žemės naudojimo paskirtis. Tai yra pagrindas nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalies pagrindu.

6. Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus argumentu, kad, nutraukus nuomos sutartį, ji iš naujo turėtų būti sudaryta su tuo pačiu nuomininku – sklype esančių statinių savininku. Ieškovas nurodo, kad pagrindas sudaryti žemės nuomos sutartį su statinių savininku yra tik teisėta statyba.

7. Atsiliepime neigiamas kasatoriaus argumentas, kad nuomos sutartis gali būti nutraukta tik atsiskaičius su nuomininku Žemės įstatymo 47 straipsnio 8 dalies pagrindu. Ieškovas nurodo, kad aptariama teisės norma taikoma išnuomotos žemės paėmimo visuomenės poreikiams atveju.

Atsiliepimuose į kasacinį skundą tretieji asmenys Aplinkos ministerija ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos papildomai ginčija kasatoriaus argumentus dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo. Tretieji asmenys nurodo, kad kasatorius be pagrindo kelia CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo buvimo klausimą, kad į bylą neįtraukta dalyvauti UAB „Kristiana“, iš kurios atsakovas J. I. įgijo ginčo sklypą. Atsiliepime nurodoma, kad byloje buvo nagrinėjamas valstybinės žemės nuomos sutarties ir administracinių aktų teisėtumo klausimas, o siurblinės dovanojimo sutartis nenagrinėta, todėl UAB „Kristiana“ interesai apeliacinės instancijos teismo sprendimu nepažeisti. Be to, kasatorius, nurodydamas šį absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, prieštarauja sau, nes kasaciniame skunde prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o, esant absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui, byla gali būti tik perduota iš naujo nagrinėti.

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas yra ieškinio senatį, kai ieškinį pareiškia prokuroras, gindamas viešąjį interesą, valstybinės žemės Trakų istoriniame nacionaliniame parke naudojimo paskirties, būdo ir pobūdžio keitimą ir naujų pastatų statybą bei valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimą, kai nuomininkas išnuomotą sklypą naudoja ne pagal paskirtį, reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai.

Dėl ieškinio senaties termino

Kasatorius teigia, kad ieškinio senaties terminas prokurorui pareikšti ieškinį teisme, ginant viešąjį interesą ir ginčijant administracinius aktus, turi būti skaičiuojamas nuo skundžiamų administracinių aktų paskelbimo. Šis kasacinis skundo argumentas nepagrįstas, nes neatitinka kasacinio teismo praktikos aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino eigos pradžią, kai ieškinį pareiškia prokuroras, gindamas viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Neringos savivaldybės taryba ir kt., byla Nr. 3K-3-143/2010). ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Termino prokurorui kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą, eigos pradžios ypatumas, palyginus su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis, t. y. ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti, yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika. Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Privatūs subjektai yra tiesioginiai administracinio akto adresatai ar kitokiu būdu dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, todėl jie, gavę administracinį aktą, suvokia, ar šis aktas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, ar jis pažeidžia jų teises ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą ginant savo teises. Skirtingai negu privatūs subjektai, prokuroras, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad prokuroras nepraleido ieškinio senaties termino. Ši teismo išvada pagrįsta, nes byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos prokuratūra 2006 m. gruodžio 28 d. gavo asociacijos „Švari tėviškė“ pareiškimą, kuriame yra duomenų apie statybas ginčo sklype. Vilniaus apygardos prokuratūra 2007 m. sausio 3 d. kreipėsi į Kultūros ministeriją, Trakų rajono savivaldybės administraciją ir VĮ Registrų centrą dėl duomenų pateikimo; 2007 m. sausio 31 d. – į Trakų istorinio nacionalinio parko direkciją, Vilniaus apskrities viršininko administraciją, prašydama nurodyti konkrečius statybų proceso pažeidimus ir taikytas priemones jiems pašalinti. Vilniaus apygardos prokuratūra 2007 m. vasario 14 d gavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. vasario 12 d. raštą Nr.(100)-11.55-24, prie kurio buvo pridėtos Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutarties, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nutarties, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. kovo 23 d. skundo, 2006 m. balandžio 13 d. patikslinto prašymo ir 2006 m. vasario 2 d. rašto Kultūros ministerijai kopijos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nutartimi atsisakyta nagrinėti pareiškėjo Vilniaus apskrities viršininko administracijos skundą, nes jis paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą ir nenustatyta pagrindo šiam terminui atnaujinti. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad administracinis teismas bylos dėl skundžiamų administracinių aktų iš esmės nenagrinėjo ir procesiniai teismų sprendimai prokurorui negalėjo suteikti pakankamai informacijos dėl šių administracinių aktų teisėtumo ir viešojo intereso pažeidimo. Ieškovas 2007 m. vasario 27 d. ir vėliau kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Trakų savivaldybės administraciją, Aplinkos ministeriją, Trakų istorinio nacionalinio parko direkciją dėl duomenų, susijusių su ginčijamų administracinių aktų priėmimu, išreikalavimo; 2007 m. kovo 2 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, 2007 m. kovo 14 d. – į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje. Ginčijamo statybos leidimo ir kitų dokumentų kopijos ieškovui pateiktos tik 2007 m. gegužės 22 d., o 2007 m. liepos 2 d. – projektavimo sąlygų sąvadui gauti reikalingi dokumentai, statinio projektas bei kiti ginčijamam statybos leidimui gauti reikalingi dokumentai. Ieškovas 2007 m. liepos 3 d. taip pat kreipėsi į Valstybinį žemėtvarkos institutą. Iš nurodytų byloje nustatytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad prokuroras aktyviai rinko, tyrė ir tikrino dokumentus, susijusius su 2006 m. gruodžio 28 d. pareiškime ir kituose gautuose dokumentuose išdėstytais duomenimis. Delsimo požymių, prokurorui kaupiant, analizuojant ir sisteminant su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku susijusius duomenis, nenustatyta. Į teismą ieškinys paduotas 2007 m. liepos 25 d. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino prokuroro galimybę nustatyti viešąjį interesą, jo pažeidimų esmę ir sprendė, jog ieškinio senaties termino eigos pradžia buvo 2006 m. liepos 2 d., o prokuroras nepraleido termino ieškiniui, ginant viešąjį interesą, paduoti (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis).

Dėl detaliojo plano pakeitimo atitikties planavimo schemai

Kasatorius teigia, kad Lietuvos apeliacinio teismo išvada dėl Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimu patvirtinto detaliojo plano pakeitimo prieštaravimo Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktui, pagal kurį draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose nenustatytose vietose, yra nepagrįsta, nes Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemoje nustatyta pastatų ir įrenginių statyba ginčo žemės sklype. Šį kasacinio skundo argumentą teisėjų kolegija laiko nepagrįstu dėl tokių priežasčių.

Ginčo žemės sklypas yra Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje, kurią sudaro vaizdingas Trakų ežerynas – unikalus gamtinis kultūrinis kraštovaizdžio kompleksas, vertingas mokslui ir rekreacijai, turtingas istorijos, archeologijos, architektūros objektų. Pažymėtina, kad Trakų istorinis nacionalinis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244 vertingam kultūriniu bei gamtiniu požiūriu Trakų ežeryno kraštovaizdžio kompleksui su Trakų pilimi, etnokultūriniu paveldu išsaugoti, tvarkyti bei naudoti. Taigi Lietuvos valstybė Trakus ir jų apylinkes traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas; tai yra visuotinai žinomas faktas. Šiems tikslams įgyvendinti Vyriausybė 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 patvirtino Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemą (toliau – TINP planavimo schema), kurią sudaro dvi dalys: parko teritorijos su funkcinėmis zonomis planas (grafinė dalis) ir aiškinamasis raštas (tekstinė dalis) (schema paskelbta Statybos ir urbanistikos ministerijos 1993 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 212 (Žin., 1994, Nr. 10-162). TINP planavimo schema yra valstybinės reikšmės teritorinio planavimo dokumentas, kurio pagrindu privalo būti rengiami detalieji planavimo, statybų, rekonstrukcijos projektai. Pagal ją rengiami paminklosaugos, kompleksinis žemės reformos ir žemėtvarkos, miškotvarkos, vandens ūkio, gyvenviečių planavimo, kaimų regeneravimo, rekreacijos organizavimo, kelių bei inžinerinių komunikacijų ir kiti projektai (TINP planavimo schemos įvado 5 dalis). Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pabrėžtina, kad Vyriausybės 2000 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 388 patvirtintuose Trakų istorinio nacionalinio parko nuostatuose įtvirtinta principinė nuostata, jog Trakų istorinis nacionalinis parkas tvarkomas pagal TINP planavimo schemą. Dėl to jokie su Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į TINP planavimo schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti jos sprendiniams. Priešingu atveju būtų ne tik pažeistas Trakų istorinio nacionalinio parko, kaip unikalaus gamtos ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio komplekso – saugotinos teritorijos, tapatumas ir integralumas, bet ir nusižengta Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai, Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Tokių nuostatų laikomasi ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutarimą).

Skirtingų Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos dalys yra skirtingos pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir panaudojimo galimybes, todėl jos suskirstytos į keturias funkcines zonas: konservacinę, rezervacinę, rekreacinę, ūkinę ir gyvenamąją (TINP planavimo schemos III skyriaus 1 dalis). Ginčo žemės sklypas yra Trakų istorinio nacionalinio parko ūkinėje ir gyvenamojoje zonoje, agroparkinio ūkio teritorijoje, kuri ribojasi su konservacinės apsaugos prioriteto teritorija – hidrografiniu draustiniu, taip pat Varnikų piliakalnio, archeologijos paminklo ir Trakų (Varnikų) akmens amžiaus stovyklavietės, archeologijos paminklo vizualinės apsaugos zonoje. Pagal TINP planavimo schemą ginčo sklype nesuplanuota statyti naujų rekreacinių (poilsio) įstaigų ar plėsti esamų. TINP planavimo schemos tekstinės dalies 6 skyriaus „Pirmaeilių detalių projektavimo darbų programa 1994–1997 metams“ 3 priedo „Poilsio įstaigos ir jų naudojimas“ lentelėje „Likviduotinos poilsio įstaigos“ ir TINP planavimo schemos grafinėje dalyje nustatyta, kad ginčo sklype numatyta naikinti esančią rekreacinę įstaigą. Dėl to ginčo sklype galima tik pažintinė rekreacija, kuriai įgyvendinti TINP planavimo schemos grafinėje dalyje ginčo sklype suplanuota įrengti papildomą apžvalgos aikštelę (ši kultūros ministro 2003 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. ĮV-436 patvirtinto TINP individualaus apsaugos reglamento II skyriaus 5 punkte apibrėžta kaip teritorija, skirta atsiveriančiai panoramai stebėti, kurioje gali būti įrengtas į žemę besiremiantis statinys). Tai atitinka vieną pagrindinių Trakų istorinio nacionalinio parko rekreacinės sistemos plėtotės krypčių – apriboti naujų poilsio bazių statybą, esamų plėtimą, geriau panaudoti esamas poilsio įstaigas, pritaikant jas parko uždaviniams, pailginant jų veiklos sezoną (TINP planavimo schemos IV skyriaus 2 punktas). Pažymėtina, kad pagal Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktą valstybiniuose parkuose draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose nenustatytose vietose.

Nagrinėjamoje byloje ginčijamu Trakų rajono savivaldybės 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. S1-382 iš dalies pakeistas 2000 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 133 patvirtintas ginčo žemės sklypo detalusis planas. Detaliojo plano pakeitimo sprendiniais pakeistas ginčo sklypo teritorijos naudojimo būdas į komercinės paskirties ir smulkaus verslo, naudojimo pobūdis į poilsio ir turizmo informacijos, pramogų centrams, koncertų, parodų, teatrų ir kitiems komerciniams objektams statyti, įrengti ir eksploatuoti. Taip pat suplanuota naujos poilsio (rekreacinės) įstaigos statyba: apžvalgos aikštelė–regykla, kietastogės ir paprastos palapinės, pavėsinės, lauko židiniai, sanitarijos ir higienos pastatų grupė, administracinių–gyvenamųjų patalpų pastatas, taip pat pagalbinių pastatų, skirtų žvėrelių priežiūrai žiemos sąlygomis, veterinarijos punktui su inkubatoriumi, grupė. Be to, pagal TINP planavimo schemos grafinę dalį ginčo sklypas Trakuose, Žemaitės g. 1A, yra agroparkinio ūkio teritorijoje, o rekreacinių įstaigų teritorijoje yra kitas žemės sklypas Žemaitės g. 1, kuriame stovi buvusios irklavimo bazės „Žalgiris“ pastatai. Tik dalis (0,15181 ha) dabartinio 3 ha žemės sklypo Trakuose, Žemaitės 1A, kuriame buvo viena siurblinė be jokių pastatų, priklausė buvusiai irklavimo bazei. Taigi iš nurodyto Trakų rajono savivaldybės 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimo matyti, kad ginčo žemės sklypo detaliojo plano pakeitimo sprendiniai prieštarauja TINP planavimo schemos, sprendiniams, nes pakeistu detaliuoju planu nustatyta naujo poilsio (rekreacinės) įstaigos pastatų komplekso statyba. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčijamu Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimas yra neteisėtas, nes juo pažeistas Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktas, pagal kurį valstybiniuose parkuose draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose nenustatytose vietose, o kasatorius, teigdamas priešingai, yra neteisus, todėl jo argumentai, kuriais įrodinėjamas ginčo sklypo detaliojo plano pakeitimų teisėtumas, atmetami.

Dėl statybos leidimo

Neteisėti ir TINP planavimo schemos neatitinkantys ginčo žemės sklypo detaliojo plano pakeitimo sprendiniai įgyvendinti Trakų rajono savivaldybės administracijos 2005 m. kovo 8 d. išduoto statybos leidimo Nr. AS1-38 pagrindu. Dėl to ir nurodytas statybos leidimas laikytinas pažeidžiančiu TINP planavimo schemos sprendinius, Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktą, TINP individualųjį apsaugos reglamentą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ginčijamame statybos leidime išvardytus statinius priskyrė ilgalaikiam poilsiui skirtų pastatų kategorijai (Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 8.13 punktas), bet ne nesudėtingiems statiniams, prie kurių priskiriamos apžvalgos aikštelės (regyklos) (Statybos įstatymo 2 straipsnio 2, 4 dalis, TINP individualaus apsaugos reglamento II skyriaus 5 punktas, aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtino Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 6 punktas, aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 1 priedo 2 lentelė), nes nurodytame statybos leidime numatytas 225,63 kv. m bendro ploto, 578 kub. m statybinio tūrio negyvenamasis pastatas su rūsiu. Tai neatitinka nesudėtingo statinio apibūdinimo, pagal kurį nesudėtingas statinys yra besiremiantis į žemės paviršių, neturintis pamatų statinys. Išdavus ginčijamą statybos leidimą, taip pat pažeistas Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 30.7 punktas, nes negautas nuomotojo (Vilniaus apskrities viršininko administracijos) sutikimas statyti naujus statinius ar įrenginius ir rekonstruoti esamus išsinuomotame valstybinės žemės sklype. Be to, 2004 m. balandžio 30 d. valstybinės žemės nuomos sutartyje nenustatyta nuomininko teisės statyti naujus statinius ar įrenginius, rekonstruoti esamus. Teisėjų kolegija pripažįsta neturinčiu teisinio pagrindo kasatoriaus argumento, kad ginčo atveju Vilniaus apskrities viršininko administracijos sutikimo naujiems statiniams statyti nereikėjo gauti, nes žemės nuomotojo funkcijas atliekanti institucija (Vilniaus apskrities viršininko administracija) statybos leidimą išduoda, kai statybos vykdomos kelių savivaldybių teritorijoje. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad taip teigdamas, kasatorius neatsižvelgia į Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 29 punktą, pagal kurį savivaldybės taryba išnuomoja valstybinės žemės sklypus, nustatyta tvarka perduotus savivaldybei valdyti patikėjimo teise (29.1 punktas), o apskrities viršininkas išnuomoja kitą valstybinę žemę (29.2 punktas). Taigi savivaldybei valdyti patikėjimo teise neperduotų valstybinės žemės sklypų nuomotojas visais atvejais buvo apskrities viršininkas iki apskričių panaikinimo, todėl tokiuose išnuomotose žemės sklypuose statyti naujus statinius ar įrenginius ir rekonstruoti esamus buvo galima tik tuo atveju, jeigu tai numatyta nuomos sutartyje, arba gavus nuomotojo sutikimą, ir jeigu tokia statyba ar rekonstrukcija neprieštaravo nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai panaikino Trakų rajono savivaldybės administracijos 2005 m. kovo 8 d. išduotą statybos leidimą Nr. AS1-38.

Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo

Kasatorius nesutinka su Lietuvos apeliacinio teismo išvada dėl būtinybės nutraukti 2004 m. balandžio 30 d. valstybinės žemės nuomos sutartį, kuria atsakovui J. I. išnuomotas ginčo sklypas. Šį kasacinio skundo argumentą teisėjų kolegija laiko nepagrįstu.

Pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 d. valstybinės žemės nuomos sutartis turi būti nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu, jeigu žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartyje numatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ar pobūdį arba yra keičiama pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, būdas ar pobūdis, išskyrus atvejus, kai Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka valstybinės žemės nuomos sutartyje arba jos pakeitime numatyta galimybė keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ar pobūdį. Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų nuomos teisiniai santykiai detalizuoti Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse. Jų 30.8 punkto 1 dalyje nustatyta, kad kai pagal savivaldybės teritorijos ar jos dalies (miesto, miestelio) bendrąjį ar specialųjį planą išnuomojamame žemės sklype (teritorijoje) numatoma plėtoti veiklą, neatitinkančią statinio ar įrenginio, kuris yra ilgesniam kaip trejų metų terminui išnuomojamame žemės sklype ir kuriam eksploatuoti šis žemės sklypas suformuotas, tiesioginės paskirties, įrašytos Nekilnojamojo turto kadastre, sudaromoje valstybinės žemės nuomos sutartyje kartu su esamais išnuomojamo žemės sklypo pagrindine tiksline žemės naudojimo paskirtimi, naudojimo būdu ir (ar) pobūdžiu turi būti numatyta galimybė keisti išnuomojamo žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį į paskirtį, būdą ir (ar) pobūdį, nurodytus savivaldybės teritorijos ar jos dalies (miesto, miestelio) bendrajame ar specialiajame plane. Jeigu savivaldybės teritorijos ar jos dalies (miesto, miestelio) bendrajame ar specialiajame plane nurodyta tik teritorijos, į kurią patenka išnuomojamas žemės sklypas, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis ir naudojimo būdas, valstybinės žemės nuomos sutartyje kartu su esamais išnuomojamo žemės sklypo pagrindine tiksline žemės naudojimo paskirtimi, naudojimo būdu ir (ar) pobūdžiu įrašoma tik pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis ir naudojimo būdas, į kuriuos gali būti keičiama esama paskirtis ir būdas, ir numatoma sąlyga, kad išnuomoto žemės sklypo esamas naudojimo pobūdis bus pakeistas pagal detalųjį planą, parengtą Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Taisyklių 30.8 punkto 2 dalyje įtvirtinta, kad kai pagal savivaldybės teritorijos ar jos dalies (miesto, miestelio) bendrąjį ar specialųjį planą išnuomotame žemės sklype (teritorijoje) numatyta plėtoti veiklą, neatitinkančią statinio ar įrenginio, kuris yra ilgesniam kaip 3 metų terminui išnuomotame žemės sklype ir kuriam eksploatuoti šis žemės sklypas suformuotas, tiesioginės paskirties, įrašytos Nekilnojamojo turto kadastre, tačiau sudarytoje valstybinės žemės nuomos sutartyje nenumatyta galimybė keisti išnuomoto žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį, valstybinės žemės nuomos sutartis pakeičiama šalių susitarimu (nuomininko ar nuomotojo prašymu), numatant nuomininko ar nuomotojo teisę keisti išnuomoto žemės sklypo paskirtį, būdą ir (ar) pobūdį. Pagal Taisyklių 30.8 punkto 3 dalį, pakeitus išnuomoto valstybinės žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį, nuomotojas, remdamasis detaliuoju planu, perskaičiuoja išnuomoto žemės sklypo vertę ir patikslina išnuomoto žemės sklypo kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre bei įrašus Nekilnojamojo turto registre. Patikslinus išnuomoto žemės sklypo kadastro duomenis, šalių susitarimu keičiama valstybinės žemės nuomos sutartis. Atsižvelgiant į patvirtintą pagal detalųjį planą numatomų statyti statinių ar įrenginių ekonomiškai pagrįstą naudojimo trukmę, valstybinės žemės nuomos sutartyje nustatytas žemės nuomos terminas gali būti pratęsiamas.

Sistemiškai aiškinant Taisyklių 30.8 punkto nuostatas, darytina išvada, kad, siekiant pakeisti išnuomoto valstybinės žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį, valstybinės žemės sutartis, kurioje nenustatyta tokios šalių teisės, turi būti keičiama du kartus. Pirmiausia, esant Taisyklių 30.8 punkto 2 dalyje nustatytoms sąlygoms, šalių susitarimu turi būti pakeičiama valstybinės žemės nuomos sutartis, joje nustatant nuomininko ar nuomotojo teisę keisti išnuomoto valstybinės žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirti, būdą ir (ar) pobūdį. Pakeista valstybinės žemės nuomos sutartis turi būti dar kartą keičiama parengus detalųjį žemės sklypo planą ir jau pakeistus išnuomoto žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirti, būdą ir (ar) pobūdį, nuomos sutartyje patikslinant išnuomoto žemės sklypo kadastro duomenis, t. y. įrašant pakeistą (naują) išnuomoto žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirti, būdą ir (ar) pobūdį, perskaičiuotą žemės sklypo vertę ir kt. (Taisyklių 30.8 punkto 3 dalis). Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimas, sutarties šalims nustatant teisę keisti išnuomoto žemės sklypo paskirtį, būdą ir (ar) pobūdį, turi būti atliktas prieš rengiant išnuomoto žemės sklypo detalųjį planą, kuriuo keičiama žemės sklypo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, būdas ir (ar) pobūdis, o žemės sklypo paskirties, jo naudojimo būdo ir (ar) pobūdžio pakeitimas turi neprieštarauti specialiojo ar bendrojo teritorijos planavimo dokumentui. Aptarta žemės sklypo paskirties, naudojimo būdo ir (ar) pobūdžio pakeitimo ir jos padarinių žemės nuomos teisiniams santykiams tvarka taikoma tada, kai ji atliekama teisės aktų ir poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka.

Trakų rajono savivaldybės administracijos ir atsakovo J. I. 2004 m. balandžio 30 d. valstybinės žemės nuomos sutartyje nurodyta pagrindinė tikslinė išnuomojamo žemės sklypo paskirtis – kitos paskirties žemė, žemės naudojimo būdas infrastruktūros teritorija, ir pobūdis – vandenvietei įrengti bei eksploatuoti. Šie žemės sklypo paskirtis, būdas ir pobūdis atitinka tuos, kurie nustatyti nuomos sutarties sudarymo metu galiojusio detaliojo plano sprendiniais, patvirtinti, suformuojant žemės sklypą, ir įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą. Ginčijamoje žemės nuomos sutartyje nenustatyta nuomininko teisės keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ir (ar) pobūdį. Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimu buvo pakeisti pirmiau nurodyti detaliojo plano sprendiniai, bet jie prieštaravo TINP planavimo schemai, kuri nebuvo keičiama. Taigi žemės sklypo paskirties, naudojimo būdo ir (ar) pobūdžio pakeitimo tvarka buvo pažeista. Šis pažeidimas taip pat lėmė tai, kad Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimu pakeistais detaliojo plano sprendiniais pakeitus išnuomoto valstybinės žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį, valstybinės žemės sklypo nuomotojui – atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai – atsirado pagrindas remiantis Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalimi nutraukti žemės nuomos sutartį prieš terminą. Pažymėtina, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2004 m. birželio 15 d. raštu „Dėl detaliojo plano rengimo“ įspėjo atsakovą J. I. apie tai, kad, pakeitus žemės sklypo pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, būdą ir (ar) pobūdį, sklypo nuomotojas turi nutraukti žemės sklypo nuomos sutartį. Taigi kasatorius, kaip nuomininkas, atlikdamas nuomojamos valstybinės žemės naudojimo paskirties, būdo ir pobūdžio pakeitimus, savo veiksmus privalėjo derinti su žemės nuomotoju – Vilniaus apskrities viršininko administracija. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Taisyklių 30.8 punkto 2 dalis taikoma kitoms, negu nagrinėjamoje byloje, situacijoms, t. y. kai, esant sudarytai valstybinės žemės nuomos sutarčiai, parengiamas naujas bendrasis ar specialusis teritorijos, kurioje yra išnuomotas žemės sklypas, planas, pagal kurį minėtoje teritorijoje numatyta plėtoti veiklą, neatitinkančią statinio, kuris yra išnuomotame žemės sklype ir kuriam eksploatuoti šis žemės sklypas suformuotas, tiesioginės paskirties. Šio ginčo atveju teritorijos, kuriame yra ginčo sklypas, TINP planavimo schema nebuvo keičiama. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai kvalifikavo valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimą Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalyje nustatytu pagrindu – žemės nuomininkui naudojant žemę ne pagal sutartyje nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ir (ar) pobūdį arba keičiant pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ir (ar) pobūdį, kai valstybinės žemės nuomos sutartyje arba jos pakeitime nenustatyta tokios galimybės.

Kasacinio skundo argumentai dėl atitinkamų valstybės institucijų veiksmų, t. y. ginčo žemės sklypo vėlesnio išnuomojimo po ginčijamos nuomos sutarties nutraukimo, nėra šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes jais keliami ateityje kilsiančių teisinių santykių perspektyvos klausimai, kurie turi būti sprendžiami teisės aktų ir juos detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl to teisėjų kolegija dėl nurodytų kasacinio skundo argumentų nepasisako.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo kasacinio skundo argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties. Joje Lietuvos apeliacinis teismas teisingai kvalifikavo byloje nagrinėtus Trakų istorinio nacionalinio teritorijos planavimo, statybos leidimo išdavimo, žemės nuomos teisinius santykius, tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (ABTĮ 33 straipsnio 4 dalį, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį), taip pat Saugomų teritorijų įstatymo, Statybos įstatymo, Žemės įstatymo, Vyriausybė 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 patvirtino Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos, Vyriausybės 2000 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 388 patvirtintų Trakų istorinio nacionalinio parko nuostatų, kultūros ministro 2003 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. ĮV-436 patvirtinto TINP individualaus apsaugos reglamento, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatas. Dėl to kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, valstybė patyrė 115,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos valstybei iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš trečiojo asmens VšĮ „Šėlos parkas“ (juridinio asmens kodas 281688670) 115,05 Lt (vieną šimtą penkiolika litų 5 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Česlovas Jokūbauskas

Egidijus Laužikas

Zigmas Levickis