Dėl teisės normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-212-916/2017

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04470-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.4.2.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. D. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. spalio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. D. prašymą dėl proceso atnaujinimo, suinteresuotas asmuo – Panevėžio kredito unija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimą, aiškinimo ir taikymo.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5442-940/2014 patvirtino taikos sutartį, sudarytą pareiškėjų Panevėžio kredito unijos ir R. D., tokiomis sąlygomis:

Šia Sutartimi šalys užkerta kelią kilti teisminiam ginčui dėl skolos priteisimo solidariai atsakovei – laiduotojai R. D..

R. D. įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2019 m. balandžio 30 d. sumokėti Unijai 222 370,94 Lt (64 403,08 Eur) (toliau – Skola). Šiame punkte nurodytos Skolos mokėjimas yra dalimis, mokant iki kiekvieno mėnesio paskutinės dienos ne mažiau kaip po 1200 Lt (347,54 Eur). Visa skola sumokama ne vėliau kaip 2019 m. balandžio 30 d.

R. D. turi teisę mokėti didesnes įmokas, nei nustatyta Sutarties 2 punkte, ir apmokėti skolą anksčiau nei Sutarties 2 punkte nurodytas galutinis skolos grąžinimo terminas, t. y. 2019 m. balandžio 30 d.

Šios Sutarties 2 punkte nustatytas įmokas R. D. sumoka pervesdama atitinkamas sumas į Unijos banko sąskaitą a/s (duomenys neskelbtini), Lietuvos centrinė kredito unija, banko kodas 50100, arba sumoka grynaisiais pinigais į Unijos kasą.

R. D. sumokėjus visą skolą, Unija įsipareigoja išduoti R. D. prievolės įvykdymą patvirtinantį dokumentą.

Šalys susitaria, kad tuo atveju, jeigu R. D. daugiau kaip 15 kalendorinių dienų vėluoja sumokėti bet kurią iš šios Sutarties 2 punkte nustatytų įmokų, visa likusi nesumokėta sumos dalis tampa mokėtina iš karto. Tokiu atveju R. D. privalo sumokėti iš karto visą nesumokėtą skolos dalį.

Šį Sutartis įsigalioja šalims ją pasirašius bei teismui ją patvirtinus ir galioja iki visiško įsipareigojimų pagal ją įvykdymo.

Šalys taip pat patvirtina, kad siekis patvirtinti šią Sutartį teisme išreiškia jų tikrąją valią, tikslus bei ketinimus, kad ši taikos sutartis yra šalims priimtinas susitarimas, kuriuo išspręstas tarp šalių kilęs ginčas.

Teismas išaiškino šalims, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.985 straipsnio nuostatas teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo galią ir yra vykdytina kaip vykdomasis dokumentas bei gali būti įvykdyta priverstinai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas); po to, kai teismas patvirtins taikos sutartį, šalys praranda teisę kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pareiškėja prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-5442-940/2014 CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu; atnaujinus procesą, panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m liepos 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti naują sprendimą ir atmesti pareiškėjų prašymą patvirtinti taikos sutartį bei nutraukti civilinę bylą.

Pareiškėja nurodė, kad tvirtinant taikos sutartį jai, kaip laiduotojai, nebuvo žinoma aplinkybė, jog pagrindinė prievolė (R. D. prievolė grąžinti paskolą Panevėžio kredito unijai) yra išnykusi. Ji tik 2016 m. kovo mėn. pabaigoje sužinojo, kad Panevėžio kredito unijos valdybos 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu R. D. 251 427,63 Lt (72 818,47 Eur) skola yra nurašyta, t. y. nebuvo materialinio teisinio pagrindo sudaryti taikos sutartį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 8 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-5442-940/2014.

Teismas nurodė, kad pagrindas atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas) yra tik tada, kai pareiškėjas įrodo, jog tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų buvęs priimtas visai kitas sprendimas.

Įvertinęs pareiškėjos nurodytą aplinkybę (Panevėžio kredito unijos valdybos 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu yra nurašyta skola, už kurią pareiškėja laidavo), jos esmę ir reikšmę šalių sudarytai taikos sutarčiai, teismas padarė išvadą, kad esminės reikšmės priimtos 2014 m. liepos 4 d. nutarties teisėtumui ir pagrįstumui ši aplinkybė neturi. Todėl, nesant vienos iš proceso atnaujinimo sąlygų, teismas atsisakė atnaujinti procesą.

Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą, 2016 m. spalio 10 d. nutartimi paliko Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 liepos 4 d. nutartį nepakeistą.

Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad ji tik 2016 m. kovo mėnesį sužinojo apie Panevėžio kredito unijos valdybos 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą nurašyti R. D. skolą. Teismo vertinimu, pareiškėjos 2014 m. birželio 16 d. pasirašytos taikos sutarties II punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma apie 2013 m. lapkričio 20 d. vykusiame valdybos posėdyje priimtą sprendimą, todėl aplinkybė, kad sprendimu nutarta ne tik nutraukti 2010 m. lapkričio 15 d. paskolos sutartį, bet ir nurašyti R. D. skolą į nuostolius ir pradėti išieškojimą, pareiškėjai turėjo ir galėjo būti žinoma nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-5442-940/2014. Teismo nuomone, pareiškėja, pasirašydama taikos sutartį, tikėtina, buvo atidi, rūpestinga ir apdairi bei prisiimdama įsipareigojimus įvertino, ar nepažeidžia savo interesų ir teisių.

Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad pagrindinė prievolė pagal paskolos sutartį pasibaigė. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-551-357/2016 buvo nagrinėjama byla pagal ieškovės R. D. ieškinį atsakovei Panevėžio kredito unijai dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir turtinės žalos atlyginimo. Bylą išnagrinėjus iš esmės 2016 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinys atmestas (sprendimas neįsiteisėjęs). Nurodytoje byloje 2010 m. lapkričio 15 d. paskolos sutartis Nr. 10-00697 nebuvo ginčijama, ji yra galiojanti ir turi būti vykdoma, kaip ir nėra nuginčytos dvi pareiškėjos pasirašytos laidavimo sutartys, kuriomis užtikrintas paskolos sutarties Nr. 10-00697 vykdymas.

Nors pareiškėja teigia, kad Panevėžio kredito unijos valdybos 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu nurašius R. D. skolą pasibaigė pagrindinė prievolė, todėl turėtų pasibaigti ir papildoma (šalutinė) prievolė, t. y. laidavimas, tačiau, teismo vertinimu, ji nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog pagrindinė prievolė pagal paskolos sutartį Nr. 10-00697 pasibaigė. Dėl šios priežasties teismas pripažino neįrodytais pareiškėjos argumentus, susijusius su pagrindinės ir papildomos (šalutinės) prievolės pabaiga (CPK 12, 178 straipsniai). Teismo vertinimu, naujas įrodymas – Panevėžio kredito unijos valdybos 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimas – ir jame esanti informacija apie paskolos sutarties Nr. 10-00697 vykdymą neturi neabejotinos teisinės svarbos jau išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-5442-940/2014 baigčiai, nes nepaneigia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartyje nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti procesą Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-5442-940/2014 CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pareiškėja atskiruoju skundu prašė panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eA2-5347-223/2016, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-5442-940/2014. Tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl skundžiamos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarties procesinio sprendimo nepriėmė, bet nepagrįstai priėmė sprendimą palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį.

Teismas neargumentuotai ir nepagrįstai nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad pagrindinė prievolė pagal paskolos sutartį Nr. 10-00697 yra pasibaigusi. Teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi neįsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimu, kuriuo buvo atmestas pareiškėjos ieškinys dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Be to, teismas nepagrįstai nutartyje argumentuoja, kad paskolos sutartis nebuvo ginčijama ir yra galiojanti. Pareiškėja, nesanti šios sutarties šalimi, neturi teisės jos ginčyti.

Išvadą, kad pareiškėja nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių, jog pagrindinė prievolė pagal paskolos sutartį pasibaigė, ir kad aplinkybė dėl Panevėžio kredito unijos valdybos 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu nurašytos skolos neturi esminės reikšmės Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, teismas padarė neištyręs byloje pateiktų įrodymų, pažeisdamas proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir įrodinėjimą bei reikalaujančias priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (CPK 178,179,183,185, 263 straipsniai). Teismas visiškai nepasisakė ir nevertino aplinkybės, kad joks suinteresuoto asmens Panevėžio kredito unijos valdybos sprendimas, kuriuo būtų nurašyta pagrindinė skola, sudarant ir tvirtinant taikos sutartį, bei iki prašymo dėl proceso atnaujinimo pareiškimo nebuvo pateiktas nei pareiškėjai, nei teismui. Teismas nepagrįstai laikė pakankamu įrodymu suinteresuoto asmens atsiliepime nurodytus atsikirtimus ir jo pasirinktą poziciją. Aplinkybę, kad pagrindinė skola buvo nurašyta dar iki taikos sutarties sudarymo, be kita ko, patvirtina faktas, jog 2014 m. balandžio 18 d. suinteresuotas asmuo suteikė R. D. 180 000 Lt (52 131,60 Eur) paskolą. Tačiau šis faktas teismo liko visiškai neįvertintas.

Nors suinteresuotas asmuo atsiliepimuose pats pripažįsta, kad pareiškėja prieš pasirašant taikos sutartį nebuvo informuota apie tai, kad paskola yra perkelta į „Nurašytų paskolų“ balansinę sąskaitą, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas dėl šios esminės aplinkybės nepasisakė ir jos nevertino. Priešingai, teismai padarė įrodymais nepagrįstą išvadą, kad pagrindinė prievolė pagal paskolos sutartį Nr. 10-00697 nepasibaigė. Jeigu pareiškėjai būtų žinoma, kad pagrindinė skola yra nurašyta, ji nebūtų sudariusi taikos sutarties ir prašiusi teismo ją patvirtinti, nes 2013 m. lapkričio 20 d. pasibaigus pagrindinei prievolei pasibaigė ir laidavimas.

Teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad suinteresuotas asmuo, teigiantis, jog jis skolos pagal paskolos sutartį nebuvo nurašęs, nuo 2013 m. lapkričio 20 d. nesiėmė jokių veiksmų skolai išieškoti. Tik kai pareiškėja dėl į bylą pateiktų įrodymų pati kreipėsi į suinteresuotą asmenį, jai žodžiu buvo paaiškinta, kad paskolos sutartis nutraukta, ši aplinkybė įrašyta taikos sutartyje.

Taigi nagrinėjamu atveju yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių egzistuojant CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą atnaujinti procesą.

Suinteresuotas asmuo atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teismas pagrįstai netaikė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir atsisakė atnaujinti procesą; byloje esančius įrodymus vertino tinkamai, nepažeisdamas CPK 185 straipsnio nuostatų.

Pareiškėjos 2014 m. birželio 16 d. pasirašytos taikos sutarties II punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta apie 2013 m. lapkričio 20 d. vykusiame Panevėžio kredito unijos valdybos pasėdyje priimtą sprendimą (nutraukti paskolos sutartį ir nurašyti paskolą į nuostolius), todėl pareiškėjai ši aplinkybė turėjo ir galėjo būti žinoma nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-5442-940/2014. Dėl šios priežasties teismas padarė pagrįstą išvadą, kad naujas įrodymas – 2013 m. lapkričio 20 d. valdybos sprendimas ir jame esanti informacija apie paskolos sutarties Nr. 10-00697 vykdymą – neturi neabejotinos teisinės reikšmės jau išnagrinėtos civilinės bylos Nr.2-5442-940/2014 baigčiai ir tai nėra naujai paaiškėjusi aplinkybė, kuri nebuvo žinoma ir galėtų turėti esminę reikšmę jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo nutartyje padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui.

Teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus reikšmingus bylos įrodymus ir pagrįstai nustatė, kad prievolė priėmus sprendimą dėl paskolos nurašymo į nuostolius nėra pasibaigusi ir paskola, už kurią yra laidavusi pareiškėja, nėra iki galo grąžinta, todėl laiduotojos atsakomybė nėra išnykusi. Pareiškėja šių teismo išvadų nepaneigė ir nepateikė į bylą neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad prievolė baigėsi tinkamai ją įvykdžius (CPK 178 straipsnis, CK 6.123 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjos nurodomas argumentas, kad paskolos gavėjas R. D. 2014 m. balandžio 18 d. gavo iš suinteresuoto asmens 180 000 Lt (52 131,60 Eur) paskolą, nėra susijęs su nagrinėjama byla ir neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių kaip pagrindo atnaujinti procesą

Proceso atnaujinimo institutą reglamentuoja CPK III dalies XVIII skyriaus nuostatos. CPK 365 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujintas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka.

Remiantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jei naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Teismų praktika, aiškinant proceso atnaujinimo institutą, suformuota taip, kad šis institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą. Dėl to teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu. Esant pagrindui abejoti priimtų teismo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, atsisakymas atnaujinti procesą vien formaliais argumentais reikštų atsisakymą vykdyti teisingumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-219/2016 18, 19 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2016 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Proceso atnaujinimas galimas tik esant CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems konkretiems proceso atnaujinimo pagrindams, t. y. teisiškai reikšmingiems faktams, kurių egzistavimas konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas. Dėl šios priežasties asmuo, besikreipiantis su prašymu atnaujinti procesą, privalo įrodyti esant bent vieną CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų, t. y. nurodyti aplinkybę, kuri turėtų esminę reikšmę bylai ir būtų neatskiriamai susijusi su išnagrinėto ginčo pagrindu ir dalyku, nes tik taip būtų užtikrintas šio proceso instituto tikslas ir reikšmė. Tokiam asmeniui tenka pareiga tinkamai apibūdinti ir įrodyti proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimą, o teisiškai šias aplinkybes kvalifikuoja teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Kasacinio teismo praktika dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių kaip proceso atnaujinimo pagrindo (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas) yra suformuota. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažintinos tik tokios, kurios atitinka šiuos požymius: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, o kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Tai reiškia, kad dėl naujų duomenų gavimo būtų pagrindas panaikinti jau priimtus teismo sprendimus ir reikalavimus išspręsti kitaip: patenkintus reikalavimus atmesti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies), nepatenkintus reikalavimus patenkinti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies) arba teismo sprendimą pakeisti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-643-219/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką)

Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-5442-940/2014, kurioje Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartimi patvirtinta jos ir suinteresuoto asmens taikos sutartis. Taikos sutartimi išspręstas pareiškėjos prievolių suinteresuotam asmeniui pagal laidavimo sutartį vykdymo klausimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad patvirtinus taikos sutartį šalys negali pakartotinai kreiptis į teismą dėl taikos sutartimi užbaigto ginčo sprendimo iš naujo (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas); teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (lot. res judicata) galią (CK 6.985 straipsnio 1 dalis) ir tokia sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas (CK 6.985 straipsnio 2 dalis). Dėl to procesas civilinėje byloje, užbaigtoje teismo nutartimi patvirtinus šalių taikos sutartį, kaip ir užbaigtoje teismo sprendimu, gali būti atnaujinamas, jeigu nustatomi CPK 366 straipsnyje nurodyti pagrindai (CPK 365 straipsnio 1 dalis).

Kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę, turinčią reikšmės išnagrinėtai bylai ir įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintai taikos sutarčiai, pareiškėja nurodo tai, kad taikos sutartį sudarant ji nežinojo, jog pagrindinė prievolė, už kurią ji laidavo, yra nurašyta suinteresuoto asmens Panevėžio kredito unijos valdybos 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu. Jeigu pareiškėjai ši aplinkybė būtų buvusi žinoma, ji taikos sutarties nebūtų sudariusi.

Teismų nustatyta, o kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad 2010 m. lapkričio 15 d. suinteresuotas asmuo ir R. D. sudarė paskolos sutartį Nr. 10-00697, kurios pagrindu suinteresuotas asmuo iki 2014 m. spalio 25 d. suteikė R. D. 275 000 Lt (79 645,51 Eur) paskolą. Pareiškėja 2010 m. lapkričio 15 d. laidavimo sutartimi Nr. 10-00697/L2 kaip laiduotoja užtikrino paskolos sutarties Nr. 10-00697 vykdymą. Laidavimo sutarties 3 punkte nustatyta, kad ji galioja iki visiško paskolos sutarties Nr. 10-00697 sąlygų įvykdymo. 2012 m. spalio 10 d. papildomu susitarimu prie paskolos sutarties Nr. 10-00697 paskolos grąžinimo terminas pratęstas iki 2015 m. spalio 25 d. Prievolės pagal minėtas sutartis nėra tinkamai įvykdytos, ginčo dėl to byloje nėra.

Byloje taip pat nustatyta, kad suinteresuoto asmens Panevėžio kredito unijos 2013 m. lapkričio 20 d. valdybos sprendimu nuspręsta nutraukti 2010 m. lapkričio 15 d. paskolos sutartį Nr. 10-00697 su R. D., jam suteiktą paskolą nurašyti į nuostolius ir pradėti išieškojimą.

Pareiškėjos ir suinteresuoto asmens 2014 m. birželio 16 d. sudaryta taikos sutartimi pareiškėja įsipareigojo iki 2019 m. balandžio 30 d. sumokėti suinteresuotam asmeniui 222 370,94 Lt (64 403,08 Eur) skolą, kas mėnesį mokėdama ne mažiau kaip po 1200 Lt (347,54 Eur). Taikos sutarties II punkte nurodyta, kad 2010 m. lapkričio 15 d. paskolos sutartis Nr. 10-00697 Panevėžio kredito unijos valdybos 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu, posėdžio Nr. 42, buvo vienašališkai nutraukta, negrąžintas paskolos likutis taikos sutarties pasirašymo dieną yra 222 370,94 Lt (64 403,08 Eur).

Minėta taikos sutartis 2014 m. birželio 16 d. buvo pateikta Panevėžio miesto apylinkės teismui, o šis įsiteisėjusia 2014 m. birželio 16 d. nutartimi ją patvirtino.

Taigi, kaip teisingai sprendė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, aplinkybė, kad 2013 m. lapkričio 20 d. buvo priimtas suinteresuoto asmens valdybos sprendimas, kuriuo 2010 m. lapkričio 15 d. paskolos sutartis Nr. 10-00697 nutraukta, sudarant taikos sutartį ir teismui ją tvirtinant, pareiškėjai buvo (turėjo būti) žinoma. Kaip nurodyta šios nutarties 25 punkte, taikos sutartyje buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta tiek apie priimtą Panevėžio kredito unijos valdybos 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą, tiek apie paskolos sutarties Nr. 10-00697 nutraukimą. Minėtą taikos sutartį pareiškėja asmeniškai pasirašė ir kartu su suinteresuotu asmeniu pateikė ją teismui tvirtinti. Taikos sutartį pasirašydama pareiškėja privalėjo susipažinti su sutarties sąlygomis, o jeigu šios jai buvo neaiškios ir (ar) neatitiko tikrosios jos valios, ji tokios sutarties, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga, neturėjo pasirašyti.

Aplinkybės, kad minėtu suinteresuoto asmens Panevėžio kredito unijos valdybos sprendimu buvo ne tik nutraukta paskolos sutartis, bet ji taip pat buvo nurašyta į nuostolius ir nuspręsta pradėti išieškojimą, neturi įtakos pareiškėjos prievolėms pagal laidavimo sutartį ir jų apimčiai. Tai, kad suinteresuotas asmuo Panevėžio kredito unija savo vidiniuose dokumentuose, tvarkydama buhalterinę apskaitą, nutarė perkelti paskolą į nurašytų paskolų balansinę apskaitą ir pradėti išieškojimą, nesukelia pareiškėjos nurodomo rezultato, t. y. nereiškia laidavimo prievolės pabaigos. Šis valdybos sprendimas taip pat nėra susijęs su pareiškėjos, kaip laiduotojos, teisėmis ir pareigomis, juo nėra konstatuota pagrindinės prievolės pagal paskolos sutartį Nr. 10-00697 pabaiga. Savo esme valdybos 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimas yra suinteresuoto asmens konstatavimas, kad pagrindinė prievolė nėra įvykdyta pagrindinio skolininko. Tai, kad suinteresuotas asmuo nebuvo pradėjęs negrąžintos paskolos išieškojimo iš pagrindinio skolininko, neatleidžia pareiškėjos nuo savo prievolių pagal laidavimo sutartį vykdymo, nes suinteresuotas asmuo, kaip kreditorius, turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium (CK 6.6 straipsnio 4 dalis, 6.76 straipsnio 1 dalis, CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2014 m. kovo 22 d. prašymu, adresuotu suinteresuotam asmeniui, pareiškėja patvirtino, jog laidavimo sutarties neatsisako ir ši sutartis lieka galioti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad tvirtinant taikos sutartį pareiškėjai privalėjo būti žinoma apie minėtą suinteresuoto asmens Panevėžio kredito unijos valdybos sprendimą ir nutrauktą paskolos sutartį, taip pat į tai, kad paskolos nurašymas į nuostolius ir suinteresuoto asmens sprendimas pradėti išieškojimą neturi įtakos pareiškėjos prievolių pagal laidavimo sutartį apimčiai, sprendžia, kad šios nutarties 22 punkte nurodyta aplinkybė neatitinka šios nutarties 19 ir 20 punktuose nurodytų požymių, todėl nesudaro teisinio pagrindo atnaujinti procesą įsiteisėjusia teismo nutartimi išnagrinėtoje byloje.

Kiti kasacinio skundo argumentai, kaip neturintys įtakos skundžiamų nutarčių teisėtumui, nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias proceso atnaujinimą, o kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamas teismų nutartis (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl rašymo apsirikimo

CPK 276 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodė, kad palieka nepakeistą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 liepos 4 d. nutartį. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja atskiruoju skundu skundė, o apeliacinės instancijos teismas tikrino ne Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 liepos 4 d., o 2016 m. liepos 8 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą, teisėtumą ir pagrįstumą. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 liepos 4 d. nutartimi buvo patvirtinta taikos sutartis civilinėje byloje Nr. 2-5442-940/2014, kurioje pareiškėja prašė atnaujinti procesą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytas apeliacinės instancijos teismo rezoliucinėje dalyje padarytas rašymo apsirikimas nekeičia skundžiamos nutarties esmės ir neturi įtakos šios nutarties teisėtumui, todėl yra pagrindas nurodytą klaidą ištaisyti. Dėl šios priežasties, palikus apeliacinės instancijos teismo nutartį iš esmės nepakeistą, skundžiamos nutarties rezoliucinė dalis tikslintina, nurodant, kad palikta nepakeista Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis.

Dėl rašytinių paaiškinimų

Pareiškėja 2017 m. kovo 31 d., t. y. po kasacinio skundo priėmimo, pateikė rašytinius paaiškinimus dėl suinteresuoto asmens atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytų argumentų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 351, 355 straipsniuose nenustatyta teisės pateikti tokius procesinius dokumentus. Pagal CPK 355 straipsnio 2 dalį tik žodinio proceso atvejais kasatorius arba jo atstovas turi teisę išdėstyti žodžiu kasacinio skundo motyvuotus pagrindus ir pareikšti samprotavimus dėl gauto atsiliepimo į kasacinį skundą; kita šalis, trečiasis asmuo ar jų atstovai turi teisę pareikšti savo argumentus dėl kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą. Teisės reikšti rašytinius paaiškinimus CPK 355 straipsnyje nenustatyta. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija atsisako pridėti prie bylos pirmiau nurodytus pareiškėjos paaiškinimus bei jų nevertina.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017 m. sausio 18 d. nutartimi buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė – sustabdytas išieškojimas vykdymo procese vykdomojoje byloje Nr. 0171/16/00462, kurioje vykdomas išieškojimas iš pareiškėjos.

Remiantis CPK 150 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas netenkintinas, minėta 2016 m. lapkričio 28 d. nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė naikintina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 3 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 13,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš pareiškėjos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalimi, 276 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Palikti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartį iš esmės nepakeistą.

Ištaisyti rašymo apsirikimą ir Šiaulių apygardos teismo 2016 m. spalio 10 d. nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Palikti nepakeistą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį“.

Priteisti valstybei iš pareiškėjos R. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 13,77 Eur (trylika Eur 77 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017 m. sausio 18 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – sustabdytą išieškojimą vykdymo procese vykdomojoje byloje Nr. 0171/16/00462, kurioje vykdomas išieškojimas iš R. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)

Nutarties kopiją išsiųsti antstolei Brigitai Palavinskienei, kurios kontoros adresas: Smolensko g. 10B, 2 aukštas, LT-03201, Vilnius.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Andžej Maciejevski

Dalia Vasarienė