A. U. pagal BK 228 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-74-976/2017

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00713-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.3; 1.2.19.4; 2.1.2.4; 2.8.9.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

išteisintajam A. U.,

išteisintojo gynėjui advokatui Remigijui Merkevičiui,

nukentėjusiajam A. Ž.,

nukentėjusiojo atstovei advokatei Marinai Gušauskienei,

nukentėjusiojo atstovei Ievai Morkienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Taškūno ir nukentėjusiojo A. Ž. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu A. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 100 MGL dydžio (3766 Eur) bauda.

Priteista iš A. U. A. Ž. 196,23 Eur turtinei ir 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 22,76 Eur Vilniaus teritorinei ligonių kasai.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: A. U. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Byloje pareikšti civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Rimos Ažubalytės pranešimą, prokuroro, prašiusio prokuratūros kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo A. Ž. ir jo atstovių, prašiusių nukentėjusiojo kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo A. U. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. U. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) patrulis, 2014 m. liepos 1 d., tarnybos metu, apie 01.30 val., gavęs pranešimą apie galimai padarytą administracinį teisės pažeidimą ir tarnybiniu automobiliu atvykęs į eismo įvykio vietą – Ateities–Kalvarijų gatvių sankryžą, Vilniuje, netoli P. Smuglevičiaus g. namo Nr. 1 pamatė einantį A. Ž. ir jam liepė sustoti; šiam išsigandus ir pradėjus bėgti, jį pasivijo; jam nesipriešinus, tyčia, suvokdamas, kad asmuo neatlieka prieš jį, kaip policininką, jokių aktyvių pasipriešinimo veiksmų, nesant jokio pagrindo panaudojo fizinės prievartos veiksmus ir fizinį smurtą, t. y. paėmęs už A. Ž. kairės rankos, ją užlaužė, spaudė jį link žemės; po to A. Ž. atsigulus, dešinę ranką pakišant po pilvu, jis daugiau nei du kartus smogė kumščiu jam į kairės pusės žandikaulį ir į kairę ausį, tris penkis kartus – į dešinįjį šoną ties kepenų sritimi ir per šonkaulius, po to ne mažiau kaip du kartus kumščiu smogė į galvos sritį ir ne mažiau nei du kartus – į dešinįjį šoną, taip šiais veiksmais nukentėjusiajam A. Ž. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva kairės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimu kairiame skruoste su aplinkine poodine kraujosruva, pereinančia į kairės akies apatinį voką, poodine ir odinėmis kraujosruvomis kairėje požandikaulinėje srityje, odos nubrozdinimu dešiniame dilbyje, dešinio riešo sąnario srityje bei kairėje plaštakoje, poodine ir odinėmis kraujosruvomis krūtinės ląstos dešinėje pusėje. A. Ž. paprašius surasti nukritusius akinius, tyčia užmindamas sulaužė akinius,,Ray Ban“ 196,23 Eur vertės, taip viršijo savo, kaip statutinio valstybės tarnautojo, Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 6 punkte suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldžių asmenų atžvilgiu, šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktuose numatytus reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba ir Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytus reikalavimus gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves. Tokiais savo veiksmais, nesuderinamais su Lietuvos policijos pareigūno vardu, sumenkino policijos, kaip valstybės institucijos, įvaizdį ir autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, padarydamas didelę neturtinę žalą valstybei ir didelę fizinę bei moralinę žalą A. Ž. teisėms, įtvirtintomis Konstitucijos 21 straipsnyje, pagal kurį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis.

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo A. U. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus apeliacinį skundą, panaikino apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį konstatavęs, kad apylinkės teismas padarė neteisingas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, nepašalinęs akivaizdžių prieštaravimų, apkaltinamąjį nuosprendį grindė išimtinai prieštaringais nukentėjusiojo A. Ž. ir pasislėpusio nuo ikiteisminio tyrimo Š. M. parodymais, nevertino kitų byloje esančių įrodymų, paneigiančių A. U. kaltę bei patvirtinančių kitas reikšmingas bylai aplinkybes, taip pažeidė in dubio pro reo principą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad: A. U. nagrinėjamo įvykio metu Policijos veiklos įstatymo ir Policijos patrulių veiklos instrukcijos nuostatų nepažeidė, nes nukentėjusysis A. Ž. nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams, pažeidėjui sutramdyti buvo panaudota fizinė prievarta ir specialiosios priemonės, dėl to galėjo atsirasti nežymus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas; apylinkės teismas ignoravo aplinkybes, kad tuo metu, kai buvo sulaikytas A. Ž., vyko galimai teisės pažeidimą padariusių keturių asmenų grupės sulaikymo operacija, o įvykio vietoje atsidūręs A. Ž., elgdamasis neadekvačiai, nepakluso teisėtiems A. U. reikalavimams ir pasipriešino sulaikomas, kad A. Ž. iškart po jo sulaikymo buvo pradėta administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 187 straipsnio 2 dalyje, teisena. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju A. U. veiksmuose nenustatyta nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėtis.

3. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiasis prokuroras Mindaugas Taškūnas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nuosprendį be pakeitimų.

3.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 228 straipsnio 1 dalį), nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes neįvertino visų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam sprendimui priimti, įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, selektyviai, nesusiejo jų į visumą, neteisingai interpretavo jų dalį ir padarė nepagrįstas išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių.

3.2. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino specialisto išvados Nr. G949/15 (01), ekspertės J. Gincman-Dorošenko paaiškinimų (kad sužalojimai ausies kaušelio srityje būdingi smūgio sudavimui, ne spaudimui) ir padarė nepagrįstą išvadą, jog visi A. Ž. nustatyti sužalojimai yra dėl pargriovimo, prispaudimo ir laikymo keliais bei antrankių uždėjimo siekiant jį sutramdyti.

3.3. Kasatorius nurodo, kad, priešingai nei nustatė apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas A. U. kaltę grindė ne vien tik nukentėjusiojo A. Ž. ir pasislėpusio nuo ikiteisminio tyrimo Š. M. parodymais, tačiau ir teismo medicinos specialisto išvadomis Nr. G2177/14 (01) ir Nr. G949/15 (01), specialistės J. Gincman-Dorošenko paaiškinimu, liudytojų D. D., Č. Ž., Š. M. ir I. J. parodymais. A. Ž. nuosekliai tvirtino, kad pirmas prie jo pribėgęs policijos patrulis (A. U.) jį pargriovė ir sumušė, vėliau pribėgęs kitas pareigūnas uždėjo antrankius. Pats A. U. (ir liudytojas M. B.) patvirtino aplinkybę, kad jis pribėgo pirmas prie nukentėjusiojo ir jį sulaikė. Nėra esminis nukentėjusiojo parodymuose esantis prieštaravimas (nukentėjusiojo teigimu, atsiradęs dėl netiksliai surašytų jo parodymų) dėl to, kuris pareigūnas jį nuvedė prie policijos automobilio. Nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kad nukentėjusysis turėjo motyvą duoti melagingus parodymus, be to, įvykio metu jis buvo blaivus.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino liudytojo M. B., A. U. parodymuose ir tarnybiniuose pranešimuose esančių prieštaravimų. A. U. 2014 m. liepos 1 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad A. Ž. sustojo supratęs, kad pabėgti nepavyks, jis liepė jam gultis ant žemės, apie jo pasipriešinimą nenurodė; paaiškinime administracinio teisės pažeidimo byloje nurodė, kad A. Ž. sulaikytas nesipriešino, o mosikavo rankomis; apklaustas kaip įtariamasis parodė, kad pasivijus A. Ž. ir sučiupus už rankovės bandė pargriauti, šis jį stūmė, pargriovė kartu su M. B.; teisme parodė, kad A. Ž. pargriovė sukdamas ranką ir koja suduodamas per jo koją, uždėjo ant vienos rankos antrankio kilpą, o ant kitos rankos antrankius uždėjo padedamas M. B.. Liudytojo M. B. parodymams, kad jis padėjo sulaikyti A. Ž., nes šis aktyviais veiksmais priešinosi A. U., prieštarauja A. U. tarnybinis pranešimas; 2014 m. liepos 1 d. tarnybiniame pranešime M. B. nurodė, kad jis sulaikė A. Ž., kurį pargriovė ant žemės; 2015 m. kovo 23 d. apklausiamas kaip liudytojas nurodė, kad tarnybiniame pranešime per klaidą parašė, jog pargriovė ant žemės sulaikytą asmenį. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad M. B. yra A. U. pažįstamas, jie kartu mokėsi, dirbo Patrulių rinktinėje. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai nevertino kitų policijos patrulių parodymų (nematė jokių A. Ž. sužalojimo žymių), nors jie prieštarauja nesuinteresuoto liudytojo Š. M. parodymams (matė nukentėjusiojo veide sužalojimų požymius, kad jo veidas buvo raudonas).

3.5. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad A. U. ir M. B. tarnybiniuose pranešimuose nurodoma apie skirtingų asmenų sulaikymą, ignoravo tą aplinkybę, kad juose nurodoma analogiški sulaikymo vieta, sulaikomo asmens (t. y. A. Ž.) elgesys. A. U., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apie A. Ž. ir Š. M. sulaikymo aplinkybes, neminėjo, kad savo tarnybiniame pranešime nurodė apie Š. M. sulaikymą. Kolegijos išvadą, kad apylinkės teismas nepagrįstai savaip interpretavo Š. M. parodymus (nevertino, kad Š. M. A. Ž. sulaikymo epizodą matė dar būdamas nesulaikytas), paneigia Š. M. 2014 m. rugsėjo 8 d. duoti parodymai, kad 2014 m. birželio 30 d. jį sulaikius prie parduotuvės „Maxima“, esančios Vilniuje, Baltupių g., pamatė, kad už 100 metrų nuo jo policijos pareigūnai sulaikė vaikiną, kurio jis nepažinojo, kad prie to vaikino pribėgęs pareigūnas jį permetė per save per save ir užlaužė jam ranką.

3.6. Kasatorius teigia, kad bylos įrodymais nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo teiginiai, jog A. Ž. akiniai galėjo būti sulaužyti jam veidu griūnant ant žemės, tai galėjo būti kraujosruvos kairės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimo kairiame skruoste su aplinkine poodine kraujosruva, pereinančia į kairės akies apatinį voką, poodinės ir odinės kraujosruvos kairėje požandikaulinėje srityje atsiradimo priežastis. Be to, priešingai nei nurodė šis teismas, pirmosios instancijos teismas įvertino liudytojo Š. M., kuriam nukentėjusysis pasakė, kad pareigūnai sulaužė jo akinius, liudytojo Č. Ž., kuris įvykio naktį kartu su nukentėjusiuoju nuvažiavo į sulaikymo vietą ir rado sulaužytus akinius, parodymus, kurių teisėjų kolegija nevertino. Apeliacinės instancijos teismas nenustatęs, kad liudytojo Š. M. parodymai yra žinomai melagingi, jais suabejoti tik dėl to, kad šis liudytojas yra pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų kitoje byloje, neturėjo pagrindo.

3.7. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. U. turėjo teisę prieš nukentėjusįjį panaudoti prievartą, kad jo veiksmuose nėra piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi požymių, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Policijos patrulis yra policijos pareigūnas, savo darbe privalantis vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais. Pagal Policijos patrulių veiklos instrukcijos (patvirtintos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660) 113, 115 straipsnius patrulis asmeniui, įtariamam padarius teisės pažeidimą, turi paaiškinti jo esmę, sudaryti galimybę jam paaiškinti savo veiksmus, pagal 123 straipsnį patruliai, sulaikydami ir pristatydami į policijos įstaigą asmenis, įtariamus teisės pažeidimo padarymu, fizinę ir kitą prievartą gali naudoti Policijos veiklos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgdami į pažeidimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, pažeidėjo elgesį ir kitas aplinkybes bei situaciją. Pagal Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1 dalį policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Policijos pareigūno teisė panaudoti fizinę prievartą negali būti aiškinama atsietai nuo fizinės prievartos panaudojimo pagrindų, nustatytų minėto įstatymo 24 straipsnyje. Pagal šio įstatymo nuostatas policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio gyvybei ar sveikatai kėsinimosi, sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo.

3.8. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. Ž. aktyviais veiksmais policijos pareigūnui nesipriešino, jam bandant išsiaiškinti, už ką yra sulaikomas, A. U. prieš jį panaudojo fizinę prievartą, nesant Policijos veiklos įstatyme numatytų sąlygų ir pagrindų, nes joks pavojus iš nukentėjusiojo negrėsė, be to, atlikti įstatymo uždraustais veiksmais – gulintis nukentėjusysis buvo mušamas, ir pripažino, kad A. U. viršijo jam suteiktus įgaliojimus.

4. Nukentėjusysis A. Ž. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nuosprendį be pakeitimų.

4.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 228 straipsnio 1 dalį. Kasatorius, remdamasis kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-359-697/2016 pateiktais išaiškinimais dėl BK 228 straipsnio nuostatų taikymo, Policijos įstatymo 2 straipsnio 4 punkto nuostatomis (policija yra asmens, visuomenės saugumą ir viešą tvarką užtikrinanti policijos įstaigų ir pareigūnų visuma), teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino A. U. veiksmų proporcingumo ir adekvatumo įvykio situacijai, apsiribojo deklaratyviu teisės aktų perrašymu, negaliojančios policijos pareigūnų veiklą reglamentuojančio teisės akto redakcijos citavimu, tai lėmė ir netinkamą BK 228 straipsnio 1 dalies taikymą.

4.2. Pagal Policijos įstatymo 21 straipsnį įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą; pagal 26 straipsnį prievartos rūšį ir jos naudojimo mastą pasirenka pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį ir individualias pažeidėjo savybes. Naudodamas prievartą, pareigūnas privalo stengtis išvengti sunkių padarinių; prieš naudodamas fizinę prievartą arba specialiąsias policijos priemones, pareigūnas privalo įspėti apie šį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti pareigūno reikalavimus ar nurodymus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba kai įspėti yra neįmanoma. Pasak kasatoriaus, nagrinėjamu atveju jis nesipriešino policijos pareigūnams, suvokęs, kad jį vejasi ne užpuolikai, sustojo ir iškėlė rankas į viršų. Taigi nebuvo nei pagrindų, nei sąlygų taikyti prievartos. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar toks jėgos (mažiausiai 22 trauminiai poveikiai) panaudojimas buvo būtinas ir proporcingas bylos aplinkybėms. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Yusiv prieš Lietuvą, 2016 m. spalio 4 d. sprendimas, bylos Nr. 55894/2013) akcentuojamas būtinumas vertinti adekvatumo ir proporcingumo aspektu policijos pareigūnų veiksmus atliekant asmens sulaikymą, kurio metu naudojama fizinė jėga, ypač atsižvelgiant į paties sulaikymo faktines aplinkybes. Be to, iš apeliacinės instancijos teismo motyvų matyti, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad leidžiama naudoti jėgą, kai yra vykdoma kelių asmenų sulaikymo operacija, net nepriklausomai nuo pačios operacijos vykdymo aplinkybių bei sulaikomų asmenų elgesio, kaip pasipriešinimą policijos pareigūnui įvardino kasatoriaus „fobiją“, t. y. natūralią asmens savisaugos reakciją (kai esant neapšviestoje gatvėje, išgirdus žodžius „stok“, pradedama bėgti, kad būtų išvengta užpuolimo). Akivaizdu, kad tokios apeliacinės instancijos teismo išvados prieštarauja baudžiamojo proceso paskirčiai. Be to, pasak kasatoriaus, šis teismas pasirinko jo pasmerkimo kelią, apibūdino jį kaip kerštingą, fobijų turinčią asmenybę, dirbtinai inicijavusią baudžiamuosius persekiojimus turint tikslą išvengti administracinės atsakomybės, ir tai jį ne tik pažemino (nes buvo sumuštas), bet ir pakirto pasitikėjimą teisingumu bei teismų darbu. Tokie teismo teiginiai yra neetiški, nes asmens naudojimasis įstatymo suteiktomis teisėmis negali būti vertinamas kaip kerštas ar bandymas paveikti ikiteisminį tyrimą sau naudinga linkme.

4.3. Kasatorius, remdamasis kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-328/2014 pateiktais išaiškinimais, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išeliminavo didelės žalos požymį. Neteisėti policijos pareigūno veiksmai, dėl kurių buvo sutrikdyta asmens sveikata, menkina policijos, kaip institucijos, autoritetą, yra diskredituojamas policijos pareigūno vardas, prieštarauja policijos paskirčiai, menkinamas valstybės autoritetas. Dėl to A. U. padarytas nusikaltimas negali būti pripažintas menkaverčiu ir „nurašytas“ į drausminius nusižengimus. Be to, didelės žalos požymį skundžiamame nuosprendyje bandoma pašalinti taikant BK 30 straipsnio nuostatas, preziumuojant A. U. veiksmų teisėtumą, nevertinant atliktų veiksmų panaudojant prievartą (fizinę jėgą) atitikimą Policijos įstatymo nuostatoms ir pagarbos žmogaus teisėms principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014).

4.4. Kasatorius, remdamasis kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-384-648/2016 pateiktais išaiškinimais dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas ir kvestionavo procesinius sprendimus, priimtus kitame procese, t. y. konstatavo, kad yra pagrindas atnaujinti administracinę bylą A. Ž. dėl administracinio nusižengimo, numatyto ATPK 187 straipsnio 2 dalyje, galimo padarymo, nes vienintelis bylos nutraukimo motyvas, kad A. Ž. buvo sulaikytas per klaidą, nepaneigia jo kaltės dėl teisėtų policijos pareigūno reikalavimų nevykdymo. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas ne tik peržengė apeliacinio skundo ribas (jame nebuvo keliamas administracinės teisenos (ne)teisėtumo klausimas), bet ir iš esmės pasisakė dėl kasatoriaus kaltės ir privalomo priimti sprendimo administracinėje byloje (kurioje nustatyta, kad jo veiksmuose nebuvo administracinio teisės pažeidimo sudėties). Tokia teismo pozicija ne tik leidžia pagrįstai suabejoti teismo nešališkumu, bet ir laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, sutrukdžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

5. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Taškūno ir nukentėjusiojo A. Ž. kasaciniai skundai atmetami.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

6. Kasaciniame prokuroro skunde nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, nes netinkamai vertino prieštaringus išteisintojo bei liudytojo M. B. parodymus ir nepagrįstai nesirėmė neva prieštaringais nukentėjusiojo ir ikiteisminio tyrimo metu apklausto Š. M. parodymais.

6.1. Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus duomenis, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl kasaciniuose skunduose pateikti argumentai, kuriais ginčijamos teismo nustatytos faktinės aplinkybės dėl to, kuris pareigūnas sulaikė A. Ž., ar A. Ž. pats sustojo ar ne, ar sulaikomas priešinosi, taip pat prašymas kitaip vertinti Š. M. ir kitų liudytojų parodymus, bus vertinami tiek, kiek jie susiję su kitais kasaciniuose skunduose nurodomais pagrindais – skunduose nurodomais esminiais baudžiamojo proceso pažeidimais ir baudžiamojo įstatymo taikymo vertinimu.

6.2. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

6.3. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų reikalavimų negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016 ir kt.).

6.4. Prokuroras, kasaciniame skunde teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, būtent tai, kad A. Ž. sulaikęs A. U., jį pargriovė ir sumušė, o vėliau pribėgęs kitas pareigūnas (M. B.) uždėjo antrankius, iš esmės prašo nustatyti kitokias nei nustatė apeliacinės instancijos teismas aplinkybes, tačiau nenurodo jokių pirmiau išvardytų BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, padarytų apeliacinės instancijos teismo. Prokuroras taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino liudytojo M. B., A. U. parodymuose ir tarnybiniuose pranešimuose esančių prieštaravimų, kartu nurodydamas, kad nukentėjusiojo A. Ž. parodymuose nustatyti prieštaravimai yra neesminiai, atsiradę dėl netiksliai fiksuotų parodymų.

6.5. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti įvykio chronologinę seką, atidžiai gretino tiek nukentėjusiojo, tiek išteisintojo, tiek liudytojų parodymus, duotus viso baudžiamojo proceso metu, tarnybinius policijos pareigūnų, sulaikiusių ir pristačiusių sulaikytuosius į policijos komisariatą, pranešimus ir konstatavo, kad į įvykio vietą pirmi atvyko pareigūnai A. U. ir P. P., atvažiavę automobiliu, kurio šaukinys AP-1745, vėliau atvyko policijos ekipažai: AP-1744 (M. B. ir S. L.) ir AP-1716 (E. Z. ir P. L.). A. U. dalyvavo sulaikant keturis asmenis: A. S., I. J., A. Ž., kurį sulaikė kartu su M. B., ir Š. M.. Kartu su M. B. sulaikydamas A. Ž. ir pastebėjęs dar vieną asmenį, jis paliko M. B. su sulaikytuoju A. Ž., nusivijo Š. M., perdavė jį policijos ekipažui AP-1716 pristatyti į komisariatą ir kartu su P. P. taip pat nuvyko į komisariatą. Sulaikytąjį A. Ž. M. B. nuvedė prie policijos automobilio AP-1716 ir perdavė jį pareigūnams P. L. ir E. Z., kurie nedalyvavo sulaikant, pristatyti jį į Vilniaus m. 1-ąjį policijos komisariatą. Tokios faktinės aplinkybės, nustatytos apeliacinės instancijos teismo, yra neigiamos prokuroro skunde, teigiant, kad A. U., panaudojęs neleistiną prievartą sulaikė A. Ž., po sulaikymo jo prašymu surado nukritusius akinius, tyčia juos sutraiškė batu, ir nuvedė sulaikytąjį prie policijos automobilio.

6.6. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tokias aplinkybes nustatė netinkamai vertindamas prieštaringus liudytojų bei išteisintojo parodymus ir nepagrįstai netikėdamas nukentėjusiojo parodymais, kurie yra netikslūs dėl neteisingo jų fiksavimo. Tačiau iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad tokia A. U. veiksmų seka, t. y., tai, kad po A. Ž. sulaikymo, jis dar sulaikė Š. M., patvirtinta paties A. U., liudytojo M. B., liudytojo E. Z. parodymais, E. Z. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, kad nukentėjusįjį A. Ž., sulaikė policijos ekipažas AP-1744 (M. B.), o Š. M. – policijos ekipažas AP-1745 (A. U.). Teismas taip pat labai atidžiai tyrė ir vertino nukentėjusiojo parodymus apie sulaikymo situaciją. Suprantama, kad asmens, patyrusio stresinę situaciją, parodymai negali būti labai tikslūs ir visų apklausų metu (tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme) likti nekintantys, nes nukentėjusysis ar liudytojas gali prisiminti naujas, papildančias jau duotus parodymus detales, taip pat patikslinti nupasakotas aplinkybes. Tačiau sugretinęs nukentėjusiojo parodymus dėl esminių įvykio aplinkybių, kurios yra teisiškai reikšmingos konstatuojant asmens kaltumą padarius nusikalstamą veiką, o būtent dėl to, kiek pareigūnų dalyvavo sulaikant A. Ž. (nukentėjusiojo parodymai kito, iš pradžių nurodant, kad sulaikant dalyvavo du pareigūnai, vėliau, kad vienas), kada, kokie smūgiai ir į kurias kūno vietas buvo suduoti, kuris iš pareigūnų, kai dar buvo liudijama apie du pareigūnus, ieškojo akinių ir juos sulaužė, kuris nuvedė iki automobilio, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nurodė, kad šiais parodymais negalima paneigti kitų byloje surinktų įrodymų visetu nustatytų faktinių aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas visus įrodymus, taip pat ir nukentėjusiojo bei išteisintojo parodymus, vertino neatskirai vieną nuo kito, be kita ko, aptarė ir kitų A. U. sulaikytų asmenų parodymus apie jų sulaikymo aplinkybes, konstatuodamas, kad kitais atvejais neleistina prievarta taip pat nebuvo panaudota, kad sulaikomi asmenys buvo informuoti, jog yra sulaikomi policijos pareigūno.

6.7. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių įrodymų vertinimo taisyklių, pažeidimų, juos vertino laikydamasis, be kita ko, ir nekaltumo prezumpcijos principo.

Dėl teismo nešališkumo

7. Nukentėjusiojo kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas.

7.1. Teismo nešališkumo principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, o ypač kaltinamojo garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-388/2014). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-187/2011, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016).

7.2. Kasaciniame nukentėjusiojo skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, apibūdindamas nukentėjusįjį kaip kerštingą, fobijų turinčią asmenybę, dirbtinai inicijavusią baudžiamuosius persekiojimus turint tikslą išvengti administracinės atsakomybės, parodė savo šališkumą.

7.3. Nagrinėjamoje byloje nėra ir kasatorius skunde taip pat nenurodo jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teisėjų asmeninį suinteresuotumą byla, taigi subjektyvus teisėjų šališkumas nenustatytas.

7.4. Iš kasacinio skundo matyti, kad, nukentėjusiojo nuomone, teismas buvo objektyviai šališkas – t. y. motyvuodamas sprendimą neetiškai apibūdino nukentėjusįjį ir pasisakė dėl jo kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą.

7.5. Teismų praktikoje nurodoma, kad, siekiant konstatuoti objektyvųjį šališkumą, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjų šališkumo. Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pavyzdžiui, 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje Vera Fern?ndez-Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01).

7.6. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad, vertindamas policijos pareigūno veiksmų sulaikant nukentėjusįjį, taip pat prieš jį panaudotos prievartos, teisėtumą, pagrįstumą ir proporcingumą, teismas vertino ir paties nukentėjusiojo veiksmus iki sulaikymo, jo metu ir po sulaikymo. Taigi nukentėjusiojo elgesio, kuris yra teisiškai reikšmingas siekiant konstatuoti policijos pareigūno elgesio teisėtumą ir panaudotos prievartos sulaikant asmenį proporcingumą, vertinimas nereiškia teismo šališkumo.

7.7. Kitas nukentėjusiojo argumentas, jo manymu, pagrindžiantis teismo šališkumą, yra tai, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, iš esmės pasisakė dėl kasatoriaus kaltės ir privalomo priimti sprendimo administracinėje byloje (kurioje nustatyta, kad jo veiksmuose nebuvo administracinio teisės pažeidimo sudėties).

7.8. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, konstatavęs sulaikymo teisėtumą ir jo metu panaudotos prievartos būtinumą ir proporcingumą, iš tiesų pasisakė apie nukentėjusiojo atžvilgiu tuoj po įvykio pradėtą administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 187 straipsnio 2 dalyje, teiseną, kuri buvo nutraukta praėjus kelioms savaitėms po įtarimų A. U. pareiškimo. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tai buvo padaryta vertinant šio juridinio fakto reikšmę nagrinėjamai bylai. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nurodė, kad nukentėjusiajam pradėta administracinė teisena dėl galimai jo padaryto administracinio teisės pažeidimo buvo nutraukta iš esmės dėl to, kad vyko baudžiamasis procesas dėl galimo A. U. įgaliojimų viršijimo ir dėl to, kad A. Ž. buvo sulaikytas, palaikius jį galimu teisės pažeidėju. Iš bylos medžiagos matyti, kaip tą pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, kad vėliau šiuo faktu jau buvo remiamasi baudžiamajame procese įrodinėjant tai, jog nukentėjusysis nesipriešino sulaikymo metu. Atkreiptinas dėmesys, kad nuosprendyje teismas nepasisako dėl kaltės, tačiau nurodo, kad jo nuomone, įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytas faktines įvykio aplinkybes, yra pagrindas atnaujinti administracinę teiseną A. Ž..

7.9. Taigi, jokių konkrečių apeliacinės instancijos teismo teisėjų šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, todėl darytina išvada, kad nukentėjusiojo teisė į nešališką teismą nebuvo pažeista.

Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo

8. Nukentėjusiojo ir prokuroro kasaciniuose skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino A. U. veiksmų ir panaudotos fizinės prievartos teisėtumo, proporcingumo ir adekvatumo įvykio situacijai, tai lėmė ir netinkamą BK 228 straipsnio 1 dalies taikymą.

8.1. BK 228 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, juridinis, fizinis asmuo ar kitas šiame straipsnyje numatytas subjektas. BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – nurodytos didelės žalos kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014). BK 228 straipsnyje numatyta alternatyvi veika - įgaliojimų viršijimas – aiškinamas kaip įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2007, 2K-283/2013, 2K-P-1/2014).

8.2. Taigi nagrinėjant įgaliojimų viršijimo bylas, būtina nustatyti, ar asmuo turėjo teisę atlikti tam tikrus veiksmus, ar jie buvo būtini, taip pat, ar buvo atliekant juos, ypatingai jei buvo taikoma prievarta, laikytasi proporcingumo reikalavimų.

8.3. Teismų praktikoje nurodoma, jog įgaliojimų viršijamas paprastai pasireiškia veiksmais, kurie priklausė kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai; veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas, veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte numatytais atvejais atvejais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2007, 2K-283/2013, 2K-P-1/2014).

8.4. Nagrinėjamoje byloje yra analizuojama situacija, kai policijos pareigūnas sulaikydamas asmenį, pagal pareigūnui pateiktą informaciją, galimai padariusį teisės pažeidimą, ir bėgusį nuo jo bei kitų policijos pareigūnų, padaro žalos sulaikytajam. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas atlikęs išsamią policijos pareigūnų įgaliojimus reglamentuojančių norminių aktų analizę, motyvuotai pripažino, kad išteisintasis pagal byloje nustatytas aplinkybes turėjo teisę vykdyti sulaikymą: policijos pareigūnai buvo informuoti, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukė keturi asmenys (pagal nustatytas byloje aplinkybes, A. U. su kitu pareigūnu, pirmi atvykę į įvykio vietą, patys matė, kad keturi asmenys pasitraukė nuo automobilio) ir ėmėsi priemonių juos rasti ir sulaikyti. Pastebėjęs A. Ž. netoli įvykio vietos, nurodęs jam sustoti ir pamatęs, kad jis bėga tolyn, A. U. ne tik turėjo teisę jį vytis ir sulaikyti, tačiau ir privalėjo tai daryti, nes kaip numatyta Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte, policijos pareigūnas gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, ir pranešti apie tai policijos įstaigai. Ta aplinkybė, kad, kaip vėliau paaiškėjo, A. Ž. nebuvo susijęs su asmenimis, kurie galimai padarė teisės pažeidimą, nepaneigia policijos pareigūnų veiksmų, siekiant jį pasivyti ir sulaikyti, teisėtumo ir būtinumo. Kasaciniame skunde nurodomos priežastys, dėl kurių A. Ž. bėgo (išgąstis, nesupratimas, kad jį vejasi policijos pareigūnas), neturi teisinės reikšmės vertinant, ar pareigūnas turėjo teisę jį vytis ir sulaikyti.

8.5. Kasaciniuose skunduose nukentėjusysis ir prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino sulaikymo metu panaudotos fizinės prievartos teisėtumą, būtinumą, adekvatumą ir proporcingumą.

8.6. Prokuroro kasaciniame skunde nurodoma, kad A. U. prieš nesipriešinantį A. Ž. panaudojo fizinę prievartą, nesant Policijos veiklos įstatyme numatytų sąlygų ir pagrindų, nes jokio pavojaus pareigūnui iš nukentėjusiojo negrėsė. Nukentėjusysis kasaciniame skunde taip pat teigia, jog jis po kurio laiko nustojo bėgti nuo išteisintojo, sustojo, iškėlė rankas į viršų ir policijos pareigūnui nebuvo pagrindo taikyti prievartos – t. y. sulaikyti jį parverčiant ant žemės ir uždedant antrankius. Tokie kasacinių skundų teiginiai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

8.7. Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio, apibrėžiančio prievartos rūšis ir bendrąsias jų naudojimo sąlygas, 1 dalyje nustatyta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių. Pagal šio įstatymo 23 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktus, fizinė prievarta suprantama kaip: 1) bet kokio pobūdžio fizinės jėgos bei kovinių imtynių veiksmų naudojimas; 2) specialiųjų priemonių, t. y. policijos ginkluotėje esamų lazdų, antrankių bei surišimo priemonių, dujų, tarnybinių šunų, transporto priverstinio sustabdymo bei kitų įstatymais leidžiamų ir vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintų, policijos aktyvios ir pasyvios gynybos priemonių naudojimas. To paties įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad, prieš naudodamas fizinę prievartą arba šaunamąjį ginklą, policijos pareigūnas privalo įspėti apie tokį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas yra neįmanomas. Pažymėtina, kad, policijos patruliai, sulaikydami įtariamą padarius teisės pažeidimą asmenį, turi teisę įstatymo nustatyta tvarka naudoti psichinę, fizinę prievartą ar šaunamąjį ginklą kaip išimtinę poveikio priemonę, atsižvelgdami į teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumą, pažeidėjo elgesį ir kitas aplinkybes bei situaciją (galiojusios įvykio metu Policijos patrulių veiklos instrukcijos 52 punktas (patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673. Atkreiptinas dėmesys, kad tai, jog apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neteisingai nurodyta šio įsakymo data ir numeris, tačiau analizuojama tokio pat turinio norma, nelaikytina netinkamu įstatymo taikymu, kaip nurodoma kasaciniame nukentėjusiojo skunde). Šių nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad tik nustačius, jog nors asmuo turėjo teisę atlikti tam tikrus veiksmus, darančius žalos kito asmens teisėms, laisvėms ar teisėtiems interesams, tačiau jų atlikimas pagal konkrečios situacijos aplinkybes buvo negalimas arba nebuvo būtinas, turėtų būti konstatuojamas tokio pareigūno įgaliojimų viršijimas.

8.8. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, išsamiai, grįsdamas savo išvadas bylos duomenų visuma, nagrinėjo paties sulaikymo situaciją ir, remdamasis išteisintojo, liudytojų, nukentėjusiojo parodymais, taip pat specialisto išvada, taip pat nustatęs ir įvertinęs visas įvykio aplinkybes nuo policijos patrulių, tarp jų ir A. U., iškvietimo į įvykio vietą iki A. Ž. sulaikymo, padarė motyvuotą išvadą, jog A. U. pasivijęs A. Ž. atliko sulaikymo veiksmus, nepažeisdamas policijos veiklą reglamentuojančių norminių aktų nuostatų, kurie buvo būtini šioje situacijoje: iš pradžių A. Ž. bandė sustabdyti šaukdamas, kad jis sustotų, nes jį vejasi policijos pareigūnas, nepavykus - atliko sulaikymo veiksmus, parversdamas A. Ž. ant žemės ir kartu su kitu pareigūnu M. B. uždėdamas jam antrankius.

8.9. Kasatoriai taip pat nurodo, kad dvidešimt du trauminiai poveikiai negali būti laikomi proporcinga prievarta sulaikant A. Ž..

8.10. Byloje neginčijamai nustatyta, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti ne mažiau kaip dvidešimt dviem trauminiais poveikiais ir yra vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi, nagrinėjamoje byloje būtina vertinti, ar nukentėjusiojo sulaikymo metu panaudota prievarta buvo proporcinga.

8.11. Iš bylos duomenų matyti, kad iš minėtų dvidešimt dviejų trauminių poveikių septyniolika trauminių poveikių buvo sukelti uždedant antrankius (t. y. nemažiau vieno trauminio poveikio į dešinio riešo sąnario sritį, padarant odos nubrozdinimus minėtoje kūno srityje, būdingas antrankių poveikiui; devyni trauminiai poveikiai į dešinio dilbio sritį, padarant odos nubrozdinimus minėtoje kūno srityje, būdingi antrankių poveikiui; septyni trauminiai poveikiai į kairės plaštakos nugarinio paviršiaus sritį, padarant odos nubrozdinimus minėtoje kūno srityje, būdingi antrankių bei pirštų nagų poveikiui; du trauminiai poveikiai buvo sukelti nukentėjusiojo griuvimo ant žemės (t. y. vienas trauminis poveikis į kairį skruostą, padarant odos nubrozdinimą su aplinkine poodine kraujosruva kairio skruosto srityje, pereinančia į kairės akies apatinį voką, būdingas griuvimui bei atsitrenkimui kairiu skruostu į kietą buką šiurkštų paviršių, pvz., žemės dangą; vienas trauminis poveikis į kairės plaštakos delninį paviršių, padarant odos nubrozdinimą minėtoje kūno srityje, būdingas griuvimui bei atsitrenkimui kairiu delnu į kietą buką neribotą paviršių, pvz., žemės dangą) ir trys trauminiai poveikiai būdingi smūgio sudavimui ranka, kumščiu arba spaudžiant rankos pirštu (būtent: vienas trauminis poveikis į kairės ausies kaušelio sritį, padarant poodinę kraujosruvą kairės ausies kaušelio srityje, būdingas smūgio sudavimui, pvz., kumščiu; vienas trauminis poveikis į kairės pusės požandikaulinę sritį, padarant poodinę ir odines kraujosruva minėtoje kūno srityje, galėjo būti padarytas suduodant, pvz., ranka, ar spaudžiant, pvz., rankos pirštu; vienas trauminis poveikis į krūtinės ląstos dešinę pusę, padarant poodinę ir odines kraujosruvas minėtoje kūno srityje, būdingas smūgio sudavimui, pvz., ranka).

8.12. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, išanalizavęs trauminių poveikių kiekį ir pobūdį, sugretinęs juos su nustatytomis sulaikymo aplinkybėmis (kad nukentėjusysis buvo pargriautas ant žemės, kad jis dviejų pareigūnų buvo laikomas prispaustas prie žemės, siekiant, kad jam iš po pilvo būtų ištrauktos rankos ir uždėti antrankiai), teismas padarė motyvuotą išvadą, kad specialisto išvada nepaneigia, jog nežymūs nubrozdinimai ant A. Ž. kūno yra jo sulaikymo metu vykusių grumtynių ir panaudotų kovinių imtynių (pargriovimo, prispaudimo ir laikymo keliais bei antrankių uždėjimo) pasekmė.

8.13. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad trauminiai poveikiai A. Ž. buvo padaryti jį mušant, o ne sulaikant ir dedant antrankius, byloje nėra. Pažymėtina, kad nukentėjusysis, įsitikinęs, kad sulaikymo metu jis patyrė žalos, turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka.

8.14. Be to, nukentėjusiojo kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad kai yra vykdoma kelių asmenų sulaikymo operacija, nepriklausomai nuo pačios operacijos vykdymo aplinkybių bei sulaikomų asmenų elgesio, visada leidžiama naudoti jėgą. Šie argumentai nepagrįsti, nes iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad tokia aplinkybė kaip kelių asmenų sulaikymo situacija, teismo buvo vertinama kritikuojant pirmosios instancijos teismo išvadą, kad sulaikius asmenį, kuris galimai vairavo automobilį, nebuvo būtinybės sulaikyti kitų, kartu su juo buvusių asmenų.

8.15. Kasatorius A. Ž. taip pat nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo sveikatos sutrikdymo didele žala.

8.16. Teismų praktikoje nurodoma, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas BK 228 straipsnyje baudžiamąją atsakomybę už tarnybos įgaliojimų viršijimą, siekia užtikrinti normalią, teisinės valstybės siekį atitinkančią, veiksmingą, autoritetingą, Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams neprieštaraujančią institucijų ar asmenų, turinčių atitinkamus administracinius įgaliojimus ar teikiančių viešąsias paslaugas, veiklą. Tokia institucija yra ir policija. Dėl to, jei policijos darbuotojas, viršydamas savo tarnybinius įgaliojimus, nukentėjusiajam padaro net ir nedidelę žalą sveikatai, tokia fizinė žala savaime vertintina kaip didelė žala BK 228 straipsnio prasme ne tik nukentėjusiajam, bet ir policijos prestižui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-P-1/2014). Taigi, jei byloje nustatoma, kad policijos pareigūno veiksmai yra neteisėti, t. y. atlikti viršijant įgaliojimus, asmens sveikatos sutrikdymas paprastai turėtų būti vertinamas kaip didelė žala. Tačiau šioje byloje pripažinus, kad policijos pareigūno veiksmai buvo teisėti, būtini ir proporcingi, neturi teisinės reikšmės klausimas dėl padarytos asmens sveikatai žalos pripažinimo BK 228 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos būtinuoju požymiu - didele žala.

8.17. Nukentėjusiojo kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas negalėjo savo sprendimo grįsti BK 30 straipsnio nuostatomis.

8.18. Visų pirma, paminėtina, kad sprendžiant tokių asmenų, kurie padaro žalą, vykdydami profesines pareigas, baudžiamosios atsakomybės klausimą vadovaujamasi BK 30 straipsniu, kuriame nustatyta, kad asmuo pagal šį kodeksą neatsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų (nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3/2008, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-153/2009, 2K-P-1/2014). Tokia šio įstatymo nuostata reiškia, kad profesinių pareigų vykdymas yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tuo atveju, jei tokios pareigos atliekamos vadovaujantis įstatyme ar kitame teisės akte nustatytomis sąlygomis ir jas vykdant neperžengiamos įstatymo ar kito teisės akto nustatytos ribos. Taigi BK 30 straipsnyje nurodytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės vienas esminių požymių yra veiksmų, atliekamų vykdant profesines pareigas, teisėtumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2007, 2K-P-1/2014). Kita vertus, aiškinant pirmiau nurodytus teisės aktus (ribas) turi būti įvertinamos ir BK 29, 31 straipsnių nuostatos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014). Šie straipsniai gali būti taikomi pareigūnui nesant BK 30 straipsnyje nurodytų sąlygų. Tačiau aiškinant sistemiškai tokia situacija turi būti išimtinė. Reglamentuojant profesinių pareigų vykdymą turi būti atsižvelgiama į BK 29, 31 straipsnių ir kitas šios Kodekso nuostatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014).

8.19. Taigi, byloje konstatavus A. U. (dirbusio policijos pareigūnu) veiksmų, kuriais sulaikant A. Ž. pastarajam buvo padaryta žala, teisėtumą, būtinumą ir proporcingumą, teismas tinkamai aiškino BK 30 straipsnio nuostatas nagrinėjamos bylos kontekste.

8.20. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal nustatytas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 228 straipsnio 1 dalį.

9. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, tenkinti kasacinių skundų ir naikinti išteisinamąjį nuosprendį paliekant galioti apkaltinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Taškūno ir nukentėjusiojo A. Ž. kasacinius skundus.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Eligijus Gladutis

Rima Ažubalytė