A. A. pagal BK 310 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-112-511/2017

Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00546-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.30.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 310 straipsnį (2003 m. gegužės 1 d. įstatymo redakcija) 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

Skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 7 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta nuosprendžio dalis dėl A. A. K. nuteisimo pagal BK 310 straipsnį (2003 m. gegužės 1 d. įstatymo redakcija) ir pašalinta dalis nuosprendyje nurodytų aplinkybių ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. A. K. nuteistas pagal BK 310 straipsnį (2015 m. liepos 15 d. įstatymo redakcija) ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, kurios aprašytos šios nutarties aprašomojoje dalyje.

Teisėjų kolegija

nustatė:

1. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. nuosprendžiu A. A. K. nuteistas už tai, kad žiauriai elgėsi su gyvūnais, jeigu dėl to gyvūnai žuvo ar buvo suluošinti, taip pat juos kankino, būtent: nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2013 m. kovo 28 d. ūkininkaudamas ir pažeisdamas Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2, 15, 17 ir 24 punktus, 6 straipsnį, 7 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus, įpareigojančius suteikti veterinarinę pagalbą, kai gyvūnams tokia pagalba būtina, gyvūnus laikyti jų rūšį, amžių, fiziologiją ir elgseną atitinkančiomis teisės aktuose nustatytomis sąlygomis, pakankamai šerti ir girdyti gyvūnus, neatlikti veiksmų, sukeliančių gyvūnų žūtį, skausmą, kančią, pavojų gyvūnų sveikatai ar gyvybei, išskyrus teisės aktuose numatytus atvejus, kiekvieną gyvūną laikyti ir prižiūrėti gyvūno rūšį, amžių, fiziologiją ir elgseną atitinkančiomis sąlygomis, pagal gyvūnų laikymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, užtikrinant, kad nebūtų varžoma gyvūno judėjimo laisvė ir gyvūnui nebūtų keliamas nepatogumo jausmas, skausmas ar kančia, atskirų rūšių gyvūnus registruoti ir ženklinti pagal gyvūnų registravimą ir ženklinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, nuolat rūpintis gyvūnų gerove ir apsauga, laikytis Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ar kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovę ir apsaugą, reikalavimų, ir Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo 14 straipsnio 1 ir 6 dalių, 16 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus, įpareigojančius veterinarinės kontrolės subjektus užtikrinti, kad laiku būtų imamasi veterinarinės higienos ir ūkinių priemonių sustabdyti gyvūnų užkrečiamųjų ligų plitimą ir likviduoti jų židinius, veterinarinės kontrolės subjektus šalutinius gyvūninius produktus teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti patiems arba atiduoti veterinarinės kontrolės subjektams, privalomai registruoti visų ūkinių gyvūnų laikymo vietas, privalomai apskaityti ir ženklinti jose esančius galvijus, kiaules, avis, ožkas, arklius, nustatyta tvarka pildyti laikomų ūkinių gyvūnų apskaitos žurnalą arba daryti įrašus kompiuterinėje laikmenoje, atsakyti už turimų ūkinių gyvūnų ženklinimą, informacijos apie ūkinių gyvūnų skaičiaus pokytį pateikimą, žiauriai elgėsi su gyvūnais – fermoje, esančioje Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), auginamais arkliais: nesuteikė jiems pakankamo šėrimo, girdimo, reikiamos priežiūros, būtinos veterinarinės pagalbos, juos laikė neatitinkančiomis jų rūšiai, amžiui, fiziologijai ir elgsenai sąlygomis, todėl gyvūnai – 140 arklių – buvo kankinami, iš jų 21 arklys žuvo, 119 arklių buvo paimti iš A. A. K. ūkio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi, nustatyta tvarka nepildė laikomų ūkinių gyvūnų apskaitos žurnalo, nedarė įrašų kompiuterinėje laikmenoje, neteikė informacijos apie ūkinių gyvūnų skaičiaus pokytį.

2. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 7 d. nuosprendžiu A. A. K. nuteistas už tai, kad žiauriai elgėsi su gyvūnais, juos kankino, todėl gyvūnai žuvo, būtent: nuo 2013 m. kovo pradžios (tiksliai nenustatytos datos) iki 2013 m. kovo 28 d. ūkininkaudamas ir pažeisdamas Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2, 17 punktų reikalavimus, nustatančius, kad veterinarinės pagalbos nesuteikimas, kai gyvūnams tokia pagalba būtina, nepakankamas gyvūnų šėrimas ir girdymas yra laikomas žiauriu elgesiu su gyvūnais, jų kankinimu, šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus, įpareigojančius gyvūnų laikytojus nuolat rūpintis gyvūnų gerove ir apsauga; 2 punkto reikalavimus, įpareigojančius laikytis šio įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovę ir apsaugą, reikalavimų, taip pat Veterinarijos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies reikalavimus, įpareigojančius veterinarinės kontrolės subjektus užtikrinti, kad laiku būtų imamasi veterinarinės higienos ir ūkinių priemonių sustabdyti gyvūnų užkrečiamųjų ligų plitimą ir likviduoti jų židinius, žiauriai elgėsi su tvarte ir ganyklose, esančiuose Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), ir Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), auginamais arkliais, juos kankino: nesuteikė jiems pakankamo šėrimo, girdymo, būtinos veterinarinės pagalbos, todėl septyni arkliai žuvo.

2.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pakeisdama pirmosios instancijos teismo nuosprendį, savo sprendimą motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės, jog A. A. K. pažeidė Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, pagal kurią atskirų rūšių gyvūnai privalo būti registruojami ir ženklinami pagal gyvūnų registravimą ir ženklinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, kad jis pažeidė Veterinarijos įstatymo 16 straipsnio 1 ir 3 dalies reikalavimus, nes nustatyta tvarka nepildė laikomų ūkinių gyvūnų apskaitos žurnalo, nedarė įrašų kompiuterinėje laikmenoje, neteikė informacijos apie ūkinių gyvūnų skaičiaus pokytį, šalintinos iš kaltinimo, nes tokios veikos pagal savo pobūdį negali sukelti gyvūno žūties ar jo suluošinimo, todėl pagal savo pobūdį negali būti vertinamos kaip žiaurus elgesys su gyvūnais. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, konstatavo, kad, priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, byloje nėra įrodyta, kad A. A. K. laikomi arkliai nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2013 m. vasario pabaigos nebuvo pakankamai šeriami ir girdomi, kad jiems nebuvo teikiama veterinarinė priežiūra, todėl susiaurino nusikalstamos veikos padarymo laikotarpį.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. A. K. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 28 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

3.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išvadas apie faktines bylos aplinkybes padarė iš esmės pažeisdami BPK 20 straipsnio įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-587/2014 ir kt.). Be to, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikoje suformuotų reikalavimų apeliaciniam procesui: kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nusikaltimo įvykio ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/2008), kad šios instancijos teismas turi ypač atidžiai patikrinti skundžiamo pirmosios instancijos nuosprendžio pagrįstumą (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-7-629/2006), kad vertinant įrodymus yra svarbu juos vertinti kaip visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). Kasatorius nurodo, kad jis dvidešimt metų augina stambiųjų žemaitukų veislės arklius, jo ūkyje nuo 1999 m. buvo 162 arkliai. Visi gyvūnai buvo gero įmitimo, todėl jokių neatidėliotinų priemonių jo prižiūrimam ūkiui nereikėjo, nes nei vienas auginamas gyvūnas nebadavo, jiems negrėsė žūtis. Šį aiškinimą patvirtina liudytojų S. G., J. T., G. S., J. J., V. S., M. K. parodymai, liudytojo S. G., kaip veterinarijos gydytojo, pažymos. Iš skundžiamų nuosprendžių matyti, kad teismai darydami priešingas išvadas apie faktines bylos aplinkybes rėmėsi VMVT 2013 m. kovo 28 d. gauto pranešimo dėl gyvūnų sveikatingumo ir gerovės pažeidimų tyrimo patikrinimo aktu Nr. 69G10-1449 (toliau - 2013 m. kovo 28 d. patikrinimo aktas Nr. 69G10-1449), kuris, kasatoriaus nuomone, yra suklastotas turinio ir formos prasme. Iš VMVT 2013 m. kovo 15 d. gauto pranešimo dėl gyvūnų sveikatingumo ir gerovės pažeidimų tyrimo patikrinimo akto Nr. 69G10-1239 matyti, kad akto surašymo dieną jo ūkyje arkliai turėjo pašaro lauke ir tvarte, gaišenų nerasta, o tą pačią dieną surašytame tų pačių valstybės tarnautojų ūkinių gyvūnų sveikatingumo patikrinimo akte Nr. UGP-69-1239 konstatuota, kad arklių kaimenėje sergančių arklių (su matomais požymiais) nepastebėta. Šiuos patikrinimo aktus ir 2013 m. kovo 28 d. patikrinimo aktą Nr. 69G10-1449 skiria vos savaitė laiko, todėl per tokį trumpą laiką nuo pirmesnio patikrinimo gyvūnų padėtis jo ūkyje nebuvo ir negalėjo būti iš esmės pasikeitusi. Kasatorius teigia, kad VMVT 2013 m. kovo 28 d. patikrinimo akto Nr. 69G10-1449 teiginiai dėl jo ūkyje laikomų arklių sveikatos būklės yra išgalvoti, nes išvada dėl to padaryta be imtų mėginių, neatlikus patikrinimo ir nesurašius klinikinio ūkinės paskirties gyvūnų patikrinimo akto, nors tai atlikti buvo būtina, kaip išplaukia iš VMVT direktoriaus 2003 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. B1-628 „Dėl valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2003 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. B1-89 pakeitimo“ patvirtintos patikrinimo akto formos. Nors VMVT 2013 m. kovo 28 d. patikrinimo akte Nr. 69G10-1449 nurodoma, kad jo ūkyje rasta trylika arklių gaišenų, tačiau VMVT nepateikė gaišenų patologiniam anatominiam tyrimui važtaraščių, šių gaišenų patologinio anatominio tyrimo aktų, todėl nėra galimybės padaryti išvadą dėl jų nugaišimo priežasčių, t. y. ar jie nugaišo iš bado, dėl ligos, traumų ar dėl kitų priežasčių. Svarbu ir tai, kad tariamai jo ūkyje nugaišę arkliai nėra identifikuoti, todėl nėra pagrindo teigti, kad jie priklausė jo ūkiui. Kasatorius pažymi, kad VMVT 2013 m. kovo 28 d. patikrinimo akte Nr. 69G10-1449 nėra konstatuota kokių nors jo ūkyje laikytų arklių gerovės reikalavimų pažeidimų, nenurodyta, kad arkliams grėstų žūtis dėl nepakankamo šėrimo, nes nėra ūkio pašarų veterinarinės kontrolės patikrinimo aktų, parengtų pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. vasario 1 d. įsakymo Nr. 3D-67 „Dėl valstybinės veterinarinės pašarų kontrolės taisyklių patvirtinimo“ reikalavimus. Kasatorius teigia, kad VMVT 2013 m. kovo 28 d. patikrinimo aktas Nr. 69G10-1449 negali būti įrodymas ir dėl jo formos trūkumų. Akte nenurodytas patikrinimo pagrindas, teisės aktai, kuriais vadovautasi, nustatyti faktai, jam, kaip ūkio savininkui, aktas, neįteiktas neišaiškinta apskundimo tvarka, nesudaryta galimybė pateikti papildomą informaciją ir duoti paaiškinimus ir taip nesilaikyta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2, 8, 20, 22, 30 straipsnių reikalavimų. Be to, teismai išvadas apie faktines bylos aplinkybes dėl gyvūnų gerovės reikalavimų pažeidimo grindė VMVT 2013 m. balandžio 5 d. įvežamų/išvežamų ūkinės paskirties gyvūnų patikrinimo aktu Nr. 1565 (toliau – 2013 m. balandžio 5 d. patikrinimo aktas Nr. 1565), tačiau ir šis aktas jam nebuvo įteiktas, dėl jo turinio jis negalėjo pateikti savo pastabų ir paaiškinimų, kaip šio akto priedas nėra pateikti gyvūnų identifikavimo dokumentai, sveikatos pažymėjimai, dalis išvežtų gyvūnų buvo nesuženklinti ir neužregistruoti, nors to reikalaujama pagal VMVT direktoriaus 2005 m. rugsėjo 26 d. įsakymą Nr. B1-539 „Dėl vežamų gyvūnų apsaugos reikalavimų patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-234 patvirtintas Gyvulių registravimo ir identifikavimo taisyklės. Kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad septynių arklių jų buvimo UAB „Lietuvos žirgyne“ metu kritimą nulėmė netinkama priežiūra jo ūkyje, nes šios išvados nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Kasatorius tvirtina, kad arkliai krito dėl VMVT valstybės tarnautojų bei kitų asmenų, kurie padėjo paimti arklius iš jo ūkio, pervežti į UAB „Lietuvos žirgyną“, laikė juos UAB „Lietuvos žirgynas“ fermoje, elgesio (suvarė arklius į transporto priemones daužydami per galvas kuolais ir lentomis, varė būriais, pervežė arklius netinkamomis jų pervežimui sąlygomis, atvežus į jų laikymui skirtą fermą, anksčiau pasiskirstę po skirtingas bandas arkliai, buvo suvaryti į vieną fermą, todėl tarp skirtingų bandų arklių kilo pjautynės, arkliai fermoje buvo laikomi be vandens ir pašarų nuo 2013 m. balandžio 5 d. iki 2013 m. gegužės 3 d.). Šį jo aiškinimą apie bylos aplinkybes patvirtina liudytojų A. P. (K.), A. Š., A. A. parodymai, antstolio G. V. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 40/14/812, 2013 m. balandžio 7 d. patologinio anatominio gaišenos tyrimo aktas Nr. 1, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013 m. balandžio 19 d. įsakymas Nr. 258, 2013 m. gegužės 3 d. sutartis Nr. 3D-285, tačiau šių įrodymų apeliacinės instancijos teismas nevertino. Darydami išvadą, kad arklių kritimo priežastis buvo netinkamas elgesys su arkliais jo ūkyje, teismai rėmėsi specialistų A. P. (K.), A. Š., A. A. paaiškinimais, tačiau šie liudytojai kaip tik patvirtino jo keliamą versiją, kad arkliai buvo sužaloti jų paėmimo iš jo ūkio, pervežimo ir laikymo UAB „Lietuvos žirgynas“ metu. Be to, teismai rėmėsi arklių gaišenų patologinio anatominio tyrimo aktais, tačiau, kasatoriaus teigimu, darant išvadas dėl arklių gaišimo priežasčių, kai šie jau buvo UAB „Lietuvos žirgynas“ žinioje, patologinio anatominio tyrimo aktai negali būti patikimas šaltinis, nes iš liudytojos A. P. (K.) parodymų matyti, kad ji dalyvavo atliekant mažiausiai du arklių gaišenų patologinius anatominius tyrimus ir šiais atvejais buvo padaryta išvada, kad arklių kritimo priežastis yra sumušimai, tačiau iš septynių gaišenų anatominio patologinio tyrimo aktų turinio matyti, kad tik viename jų nurodyta, jog arklio kritimo priežastis sumušimai. Kasatorius teigia, kad septynių arklių gaišenų patologinio anatominio tyrimo aktai, kai arkliai jau buvo UAB „Lietuvos žirgynas“ žinioje, negali būti laikomi įrodymais byloje, nes neatitinka VMVT direktoriaus 2005 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr. B1-658 patvirtintos aprašo tvarkos dėl gaišenų patologinio anatominio tyrimo ir dokumentų įforminimo reikalavimų, nes arkliai tyrimuose neidentifikuoti, kaip priklausę jo ūkiui. Svarbu ir tai, kad arkliai galėjo nugaišti ir dėl natūralių priežasčių ar pašalinių asmenų poveikio, o tai pripažino ir pats apeliacinės instancijos teismas. Jo aiškinimą, kad arkliai galėjo nugaišti natūraliai, patvirtina liudytojų A. P. (K.), B. B. parodymai. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog dalis bylos aplinkybių yra neaiškios, prieštaravimai tarp įrodymų ir abejonės dėl jų nepašalintos, neatliko išsamaus bylos aplinkybių tyrimo (BPK 324 straipsnio 6 dalis), todėl neišnaudojo visų galimybių prieštaravimams pašalinti. Padaryti BPK pažeidimai vertintini kaip esminiai, nes suvaržė įstatymo garantuotas jo, kaip kaltinamojo, teises, sutrukdė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį byloje.

3.2. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio reikalavimų, nes priimtas nenurodžius kaltinime nurodytų įrodymų dėl arklių nugaišimo vietos, aplinkybių ir priežasčių, neįrodžius priežastinio ryšio tarp jo galimos nusikalstamos veikos ir kilusių padarinių.

3.3. Kasatorius teigia, kad teismai, kvalifikuodami jo veiką pagal BK 310 straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BK 310 straipsnio dispozicija yra blanketinė, todėl ją taikant būtina nustatyti, kokios konkrečios kitų įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų teisės normos buvo pažeistos. Anot kasatoriaus, atsižvelgus į tai, kad jo arkliai buvo laikomi laisvai tvartinėmis ganyklinėmis sąlygomis, jiems netaikomi Ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimai (Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau ir – VMVT) direktoriaus 2002 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. 223 „Dėl ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimų patvirtinimo“ 2.1 punktas). Be to, baudžiamasis įstatymas draudžia tik kraštutines teisės aktais draudžiamo elgesio su gyvūnais formas, t. y. tik tada, kai dėl veikos žuvo ar buvo suluošintas gyvūnas. Svarbu nustatyti ir priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Iš pirmiau išdėstytų kasacinio skundo argumentų darytina išvada, kad šios aplinkybės byloje nėra nustatytos, todėl jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 310 straipsnį.

3.4. Paduotame kasaciniame skunde kasatorius taip pat nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui priimant 2013 m. balandžio 3 d. nutartį, kuria vadovaujantis iš jo ūkio buvo paimti arkliai ir perduoti laikinai globai, jis apie teismo posėdžio vietą ir laiką nebuvo informuotas, nebuvo kviečiamas į šį teismo posėdį ir nebuvo išklausytas dėl jo arklių paėmimo pagrindų, teismo priimtos nutarties negavo, o galutinis sprendimas dėl jo arklių buvimo vietos iki šiol nėra priimtas.

4. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė prašo Laima Milevičienė prašo nuteistojo A. A. K. kasacinį skundą atmesti.

4.1. Prokurorė nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismai įrodymais pripažino suklastotus VMVT 2013 m. kovo 28 d. patikrinimo aktą Nr. 69G10-1449, 2013 m. balandžio 5 d. patikrinimo aktą Nr. 1565. Ji pažymi, kad aktus surašė ir pasirašė įgalioti asmenys, nagrinėjant bylą teisme jie buvo apklausti ir patvirtino aktuose užfiksuotas aplinkybes. Aktuose nurodyta, kad po vieną akto egzempliorių perduota A. A. K., aktai atitinka BPK 20 straipsnyje nurodytus įrodymams keliamus reikalavimus, todėl teismai pagrįstai pripažino juos įrodymais.

4.2. Prokurorė nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tyrė ir tikrino įrodymus laikydamiesi BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, o juos įvertino pagal to paties straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles ir tik po tokio vertinimo padarė vienareikšmiškas, tikslias ir neprieštaringas išvadas. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas bylos aplinkybes išsamiai ištyrė įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atliko įrodymų tyrimą, teismo posėdyje apklausė specialistus A. Š., A. A., atlikusius kritusių A. A. K. arklių skrodimus, liudytojas B. B., A. P. (K.). Išvadas dėl to, kad A. A. K. žiauriai elgėsi su gyvūnais, juos kankino, todėl gyvūnai žuvo, apeliacinės instancijos teismas pagrindė pirmiau nurodytais liudytojų ir specialistų parodymais, taip pat pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų S. M., J. T., G. B., E. J., J. P., V. P., G. S. parodymais, 2013 m. kovo 29 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, VMVT 2013 m. kovo 28 d. patikrinimo aktu Nr. 69G10-1449, 2013 m. kovo 30 d. gaišenų važtaraščiu, 2013 m. balandžio 2, 3, 4 d. ūkinių gyvūnų sveikatingumo patikrinimo aktais, 2013 m. balandžio 5 d. patikrinimo aktu Nr. 1565, septynių arklių, kritusių UAB „Lietuvos žirgynas“ laikymo vietoje, gaišenų patologinių anatominių tyrimų aktais, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2013 m. balandžio 8 d. raštu ir kitų įrodymų visuma. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, išdėstyti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip tai numatyta BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

4.3. Prokurorės nuomone, kasatorius nepagrįstai teigia, kad bylos medžiaga nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo išvados, jog septyni UAB „Lietuvos žirgynas“ nugaišę arkliai priklausė jam. Ji pažymi, kad priešingi duomenys yra nurodyti gaišenų patologinio anatominio tyrimo aktuose, 2013 m. balandžio 5 d. patikrinimo akte Nr. 1565, vežamų gyvūnų važtaraščiuose, liudytojų S. M., J. T., G. B., E. J., A. P. (K.), specialistų A. Š. ir A. A. parodymuose, faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 40-14812. Iš šių duomenų matyti, kad iš A. A. K. paimta arklių banda buvo laikoma atskirai, todėl nėra pagrindo teigti, kad nugaišę arkliai nebuvo iš A. A. K. arklių bandos.

4.4. Prokurorė nurodo, kad nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, jog septynių patologiškai ištirtų arklių kritimą lėmė ne jų nepriežiūra A. A. K. ūkyje, bet netinkamas elgesys juos gabenant ir laikant UAB „Lietuvos žirgyne“. Arklių kritimo priežastys yra konstatuotos gaišenų patologinio anatominio tyrimo aktuose, jas patvirtino gaišenas skrodę ir aktus surašę teisme apklausti specialistai A. Š., A. A. ir skrodimus atliekant dalyvavusi liudytoja A. P. (K.). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje užfiksuota ir išanalizuota kiekvieno skrosto arklio kritimo priežastis ir, prokurorės nuomone, pagrįstai konstatuota, kad septynių arklių gaišimą lėmė jų išliesėjimas ir išsekimas, atsiradęs dėl pašarų ir vandens trūkumo, įvairių parazituojančių kirminų invazija, plaučių ir virškinimo trakto ligos, kurių vystymuisi turėjo įtakos arklių išliesėjimas, išsekimas ir veterinaro nebuvimas. Be to, prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir remdamasis jų visuma pagrįstai nustatė, kad nuo 2013 m. kovo pradžios iki 2013 m. kovo 28 d. A. A. K. pakankamai nešėrė ir negirdė savo laikomų arklių, neteikė jiems veterinarinės pagalbos ir gydymo, todėl septyni arkliai nugaišo, kitaip tariant, konstatavo priežastinį ryšį tarp A. A. K. ūkinės veiklos auginant gyvūnus ir septynių kritusių arklių, kai šie buvo UAB „Lietuvos žirgynas“ žinioje.

4.5. Atsiliepime taip pat pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs įrodymus bei įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes, ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą, pritaikydamas A. A. K. grįžtamąją galią turintį švelnesnį baudžiamąjį įstatymą – BK 310 straipsnį (2015 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija). Be to, atsiliepime nurodoma, kad Vilniaus apylinkės teismas 2013 m. balandžio 3 d. nutartį priėmė išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, todėl į šį teismo posėdį A. A. K. teisėtai nebuvo kviečiamas.

5. Nuteistojo A. A. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Paduotame skunde kasatorius ginčija teismų pateiktą VMVT 2013 m. kovo 28 d. patikrinimo akto Nr. 69G10-1449, VMVT patikrinimo akto Nr. 1565, patologinio anatominio tyrimo aktų (septynių arklių) patikimumo vertinimą, nustatytas faktines bylos aplinkybes, o tai, kaip anksčiau nurodyta, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, todėl šie argumentai, kaip peržengiantys kasacinės instancijos teismui suteiktus įgaliojimus, paliekami nenagrinėti.

7. Iš nuteistojo A. A. K. kasacinio skundo turinio matyti, kad skundą jis pateikė dėl šioje baudžiamojoje byloje priimtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių, kuriais jis nuteistas pagal BK 310 straipsnio 1 dalį. Su kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, susijusiais su šioje byloje padarytais esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais ir netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, kasatorius nurodo pažeidimus, padarytus civilinėje byloje priimant nutartį leisti paimti iš A. A. K. ūkio arklius ir perduoti juos kitam gyvūnų laikytojui, nesutinka su situacija, kad ir šiuo metu nėra priimtas sprendimas dėl jam priklausančių arklių buvimo vietos. Šie argumentai nėra susiję su skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių išvadomis dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, esminiais BPK pažeidimais, todėl taip pat, kaip peržengiantys baudžiamąją bylą kasacine tvarka nagrinėjančio teismo įgaliojimus, paliekami nenagrinėti.

Dėl skundo argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies, 331 straipsnio pažeidimais

8. Kasatorius tvirtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išvadas apie faktines bylos aplinkybes padarė iš esmės pažeisdami BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, su faktinėmis bylos aplinkybėmis nesusijusiais ir neleistinais įrodymais, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl jo kaltės padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė nepašalinęs abejonių dėl bylos aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo klaidos neištaisė, nes deramos apimties įrodymų tyrimo neatliko (BPK 324 straipsnio 6 dalis), todėl surašė BPK 331 straipsnio reikalavimų neatitinkantį nuosprendį. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

8.1. Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymais yra baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, o to paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais. Kasatorius tvirtina, kad VMVT tarnybos 2013 m. kovo 28 d. patikrinimo aktas Nr. 69G10-1449, VMVT 2013 m. balandžio 5 d. patikrinimo aktas Nr. 1565 yra neleistini įrodymai, nes jie surašyti nesilaikant Viešojo administravimo įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų, kaip antai, jam nesudarytos galimybės susipažinti su šiais aktais, pareikšti dėl jų pastabas, duoti paaiškinimus, pateikti savo informaciją ir kita. Kolegija pažymi, kad darant išvadas dėl įrodymų leistinumo svarbu nustatyti, kad įrodymai yra gauti teisėtu būdu. Iš Veterinarijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 3 straipsnio 9 dalies, 21 straipsnio 2 dalies, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nuostatų 10.2.2, 10.3.1 punktų matyti, kad ši tarnyba turi teisę nustatyti privalomus gyvūnų gerovės apsaugos reikalavimus ir kontroliuoti jų laikymąsi, perduoti gyvūnus laikinai globai ir organizuoti gyvūnų paėmimo iš gyvūnų savininkų, laikytojų procedūrą. Dėl to darytina išvada, kad VMVT valstybės tarnautojai, surašydami 2013 m. kovo 28 d. patikrinimo aktą Nr. 69G10-1449, 2013 m. balandžio 5 d. patikrinimo aktą Nr. 1565, veikė teisėtai. Vien tik tai, kad kasatorius dėl šių dokumentų negalėjo pateikti savo pastabų, paaiškinimų, pateikti papildomos informacijos ir kita, nesuteikia pagrindo pripažinti šiuos dokumentus neleistinais, nes savo pastabas ir paaiškinimus dėl šių dokumentų turinio kasatorius A. A. K. galėjo išsakyti ir išsakė nagrinėjant bylą teisme. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dokumentai nebuvo įteikti A. A. K. dėl to, kad jis nebuvo ūkyje atliekant šiuos veiksmus, kaip pripažįstama ir kasaciniame skunde – slėpėsi nuo veiksmus atliekančių valstybės tarnautojų. Pažymėtina ir tai, kad kasatoriaus kritikuojami VMVT 2013 m. kovo 28 d. patikrinimo aktas Nr. 69G10-1449, 2013 m. balandžio 5 d. patikrinimo aktas Nr. 1565 buvo patikrinti BPK numatytais veiksmais nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose apklausiant dokumentus surašiusius asmenis kaip liudytojus, ištiriant teismo posėdyje dokumentus ir kitus įrodymus, analizuojant iš jų gaunamą informaciją atskirai nuo kitų įrodymų, tiek vertinant jų duomenis kaip visumą. Dėl to kasatoriaus teiginiai, kad šie įrodymai yra neleistini, atmestini, kaip prieštaraujantys bylos medžiagai.

8.2. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Kasatorius teigia, kad VMVT 2013 m. kovo 28 d. patikrinimo aktas Nr. 69G10-1449 neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes jame pateikti duomenys nesusiję su nagrinėjama byla, t. y. prasimanyti, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jais remdamiesi ir vertindami jų duomenis kartu su kitais įrodymais pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalį. Kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnyje yra numatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258-699/2015, 2K-234/2014 ir kt.). Iš teismų posėdžio protokolų ir skundžiamų nuosprendžių turinio matyti, kad teismai įsitikino VMVT 2013 m. kovo 28 d. patikrinimo akto Nr. 69G10-1449, 2013 m. balandžio 5 d. patikrinimo akto Nr. 1565 liečiamumu, o darydami išvadas apie faktines bylos aplinkybes vadovavosi šių ir kitų byloje surinktų įrodymų visuma, vertindami iš atskirų įrodymų šaltinių gautus duomenis atskirai ir kaip visumą. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio (pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo pakeistas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka) matyti, kad savo išvadą dėl A. A. K. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką pagrindė įrodymų visuma, kurią sudaro A. A., A. Š. parodymai, arklių, kritusių UAB „Lietuvos žirgyne“, patologinio anatominio tyrimo aktai ir kiti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptarti įrodymai. Kasatoriaus gynybos versija, kad arkliai krito, nes buvo netinkamai paimti, vežti ir laikomi UAB „Lietuvos žirgynas“, apeliacinės instancijos teismo buvo patikrinta ir motyvuotai atmesta, nuosprendyje pažymint, kad iš patologinių anatominio tyrimo aktų, kurių metu tirtos iš A. A. K. ūkio paimtų ir UAB „Lietuvos žirgyne“ laikytų arklių gaišenos, specialistų paaiškinimų matyti, kad arklių kritimą lėmė arklių išliesėjimas, kirminų invazija dėl netinkamos priežiūros A. A.K. ūkyje, atkreipiant dėmesį į aplinkybę, kad liudytojo E. J. parodymai, VMVT pateikti ūkinių gyvūnų patikrinimo aktai rodo, kad, arkliams esant UAB „Lietuvos žirgyne“ žinioje, buvo laikomasi gyvūnų gerovės ir apsaugos reikalavimų. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje buvo įvertinti ir A. A. K., liudytojų S. G., J. T. parodymai ir kiti duomenys, kad jokios skubios pagalbos A. A. K. ūkyje laikytiems arkliams nereikėjo ir remiantis šiais bei kitais duomenimis buvo susiaurintas kaltinimas A. A. K., konstatuojant, kad veika padaryta ne nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2013 m. kovo 28 d., bet per trumpesnį laiką, t. y. nuo 2013 m. kovo pradžios (tiksliai nenustatytos datos) iki 2013 m. kovo 28 d. Šių duomenų dalis dėl veikos darymo per laikotarpį nuo 2013 m. kovo pradžios (tiksliai nenustatytos datos) iki 2013 m. kovo 28 d. nuosprendyje buvo įvertinta kritiškai, nes prieštarauja A. A., A. Š., arklių, kritusių UAB „Lietuvos žirgyne“, patologinio anatominio tyrimo aktų ir kitų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visumai. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas patikrinti apeliacinio skundo argumentus dėl arklių kritimo priežasčių, kai šie jau buvo UAB „Lietuvos žirgynas“ žinioje, atliko įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), kurio metu apklausė A. A. K., A. A., A. Š., B. B., A. P. (K.) ir įvertinęs šiuos įrodymus su kitais byloje surinktais įrodymais padarė patikimą išvadą dėl arklių kritimo priežasčių ir priežastinio ryšio tarp A. A. K. veikos ir arklių žūties. Susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jis surašytas laikantis esminių BPK XXIII skyriaus nuostatų reikalavimų. Jame yra pateiktos teismo išvados dėl įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių, tarp jų ir dėl priežastinio ryšio ir kitų kasatoriaus nurodomų aplinkybių, įrodymai, kuriais teismas grindė savo išvadas, motyvai, kuriais vadovaudamasis jis atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados bei kitos aplinkybės, kurios turi būti nurodytos apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje. Dėl to pagal kasaciniame skunde išdėstytus argumentus nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje yra padaryta esminių BPK 20 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies, 331 straipsnio reikalavimų pažeidimų.

Dėl BK 310 straipsnio 1 dalies taikymo

9. Pagal BK 310 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, jį kankino, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. A. K. jo ūkyje auginamiems arkliams tyčia nesuteikė pakankamo šėrimo, girdymo, būtinos veterinarinės pagalbos, kai ji buvo reikalinga. Tai pagrindžia išvadą, kad A. A. K. žiauriai elgėsi su gyvūnais ir juos kankino. Toks nuteistojo elgesys sukėlė pasekmes – šių gyvūnų žūtį, todėl jo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 310 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Atmesti nuteistojo A. A. K. kasacinį skundą.

Teisėjai: Olegas Fedosiukas

Armanas Abramavičius

Eligijus Gladutis