I. S. pagal BK 153 str., 309 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-87/2014 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00149-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.2;

1.1.10.1;

1.2.7.6;

1.2.30.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Piesliako, Jono Prapiesčio, Tomo Šeškausko, Aurelijaus Gutausko, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

gynėjui Vytautui Antanėliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. S. (I. S.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 25 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. nutarties.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 25 d. nuosprendžiu I. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, 309 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. nutartimi nuteistojo I. S. apeliacinis skundas atmestas.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

I. S. nuteistas už tai, kad jis nuo 2011 m. kovo 24 d. 22.39 val. iki 2011 m. balandžio 10 d. 13.55 val., būdamas savo gyvenamojoje vietoje bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), darbovietėje (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad K. Š., gimęs 2000 m. gegužės 1 d., yra mažametis, iš savo mobiliojo ryšio telefono „Sony Ericsson Z310i“, kurio abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), susirašinėjimo SMS žinutėmis metu mažamečiam K. Š. siuntė seksualinio pobūdžio žinutes, 2011 m. kovo 28 d. 21.25 val. iš savo mobiliojo ryšio telefono siuntė mažamečiui nuotrauką DSC 00006.JPG, kuri pagal ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) yra pornografinio pobūdžio, taip atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus.

I. S. nuteistas ir už tai, kad jis 2011 metais, tiksliai nenustatytu laiku, jam priklausančiu mobiliojo ryšio telefonu „Sony Ericsson Z310i“ fotografuodamas pagamino ne mažiau kaip septynias vaizdo medžiagas, kuriose atvirai ir detaliai rodomi vyriški lytiniai organai, tai pagal ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) yra laikoma pornografinio pobūdžio dalyku, kuriuos iki 2011 m. balandžio 11 d. laikė savo mobiliojo ryšio telefono atmintyje, taip pat 2011 m. kovo 28 d. 21.23 val., būdamas bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš savo mobiliojo ryšio telefono „Sony Ericsson Z310i“ siuntė pornografinio turinio nuotrauką mažamečiam K. Š., taip turėdamas tikslą platinti pagamino ir platino pornografinio turinio dalykus.

Kasaciniu skundu nuteistasis I. S. prašo pakeisti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 25 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. nutartį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė BK 55 straipsnio pažeidimą. Kasatorius buvo pirmą kartą teisiamas už dviejų idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį sudarančių nusikalstamų veikų padarymą, todėl jam turėjo būti skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, atsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo praktiką dėl bausmės skyrimo asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą. Nuteistasis pažymi, kad yra teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas, gyvena šeimoje su motina ir broliu, taigi egzistuoja visos BK 55 straipsnio taikymo sąlygos. Teismas pirmiausia turėjo apsvarstyti galimybę I. S. paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę, ją motyvuoti, tačiau to nebuvo padaryta. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas nuteistajam nepalankų procesinį sprendimą, abi padarytas veikas įvertino kaip pavojingas. Su šiuo motyvu kasatorius nesutinka ir teigia, kad prie pavojingų veikų galima būtų priskirti smurtinius nusikaltimus. Tačiau byloje nėra duomenų, kad jis būtų naudojęs fizinį smurtą, nukentėjusieji civilinio ieškinio nereiškia, teismo posėdžio metu kasatorius atsiprašė nukentėjusiosios. Taip pat teismai, anot kasatoriaus, nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Nuteistojo I. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 55 ir 75 straipsnių taikymo

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje kaltininkui inkriminuotu nusikaltimu kėsinamasi į itin pažeidžiamo asmens – vaiko – seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą. Pastaruoju metu tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėje bendruomenėje akcentuojamas ypatingas tokių nusikaltimų keliamas pavojus ir dedamos sustiprintos pastangos kovoti su jais. 2012 m. lapkričio 6 d. įstatymu Lietuvos Respublika ratifikavo 2007 m. spalio 25 d. Europos Tarybos konvenciją dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš juos, kuri Lietuvos Respublikai įsigaliojo 2013 m. rugpjūčio 1 d. Šios Konvencijos preambulėje, be kita ko, konstatuojama, kad seksualinis vaikų išnaudojimas ir seksualinė prievarta prieš vaikus išaugo iki nerimą keliančio masto nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad ir vaikai, ir kaltininkai vis aktyviau naudojasi informacinėmis ir ryšių technologijomis, ir kad siekiant užkirsti kelią tokiam seksualiniam vaikų išnaudojimui ir seksualinei prievartai prieš juos ir su tuo kovoti būtina užtikrinti tarptautinį bendradarbiavimą. Konvencijos 27 straipsnyje (sankcijos ir priemonės) nustatyta, kad kiekviena Šalis imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių siekdama užtikrinti, kad už šioje Konvencijoje nurodytus nusikaltimus būtų baudžiama taikant veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas atsižvelgiant į nusikaltimų sunkumą. Tokios sankcijos apima su laisvės atėmimu susijusias bausmes, dėl kurių gali būti taikoma ekstradicija.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje kasatorius I. S. nuteistas už mažamečio asmens tvirkinimą, pasinaudojant ryšių technologijomis.

Lietuvoje įstatymų leidėjas dar prieš ratifikuodamas Europos Tarybos konvenciją sugriežtino atsakomybę už mažamečio asmens tvirkinimą, 2010 m. liepos 2 d. įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2010 m. liepos 20 d., išbraukdamas iš BK 153 straipsnio sankcijos bausmės rūšį baudą ir padidindamas maksimalų laisvės atėmimo bausmės dydį nuo dvejų iki penkerių metų. BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Taigi kaltininkui už šio nusikaltimo padarymą gali būti paskirtos trijų rūšių BK 153 straipsnio sankcijoje numatytos bausmės – laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas. Reikalavimas skiriant bausmę laikytis BK bendrosios dalies nuostatų apima ir kasatoriaus nurodomo BK 55 straipsnio reikalavimus. Šiame straipsnyje nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo I. S. apeliacinį skundą, konstatavo, kad I. S. formaliai atitinka BK 55 straipsnio taikymo sąlygas, tačiau, pateikdamas atitinkamus argumentus, pripažino, jog laisvės atėmimo bausmė jam paskirta teisingai.

Kaip matyti iš BK 55 straipsnio dispozicijos formuluotės, kurioje pavartotas žodis „paprastai“ ir nurodytas reikalavimas teismui, skiriančiam laisvės atėmimo bausmę, motyvuoti savo sprendimą, šios įstatymo normos reikalavimai dvejopi. Dėl bausmės rūšies parinkimo ši norma nėra imperatyvi, teismas gali parinkti bet kokią straipsnio sankcijoje nurodytą bausmės rūšį, tačiau, parinkęs laisvės atėmimo bausmės rūšį, privalo vykdyti imperatyvųjį reikalavimą motyvuoti tokį savo sprendimą. Šių nuostatų žemesnės instancijos teismai nepažeidė, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti bylos medžiaga pagrįsti išsamūs argumentai, kodėl I. S. skiriama laisvės atėmimo bausmė, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje – kodėl tokia bausmė yra teisinga. Pažymėtina ir tai, kad, priešingai negu teigia kasatorius, jo nusikalstamos veikos sudaro ne idealiąją, o realiąją sutaptį. Mažamečio asmens tvirkinimas pasireiškė tvirkinamojo pobūdžio žinučių siuntinėjimu ir pornografinės nuotraukos nusiuntimu. Pagal BK 309 straipsnio 1 dalį I. S. nuteistas ne tik už tai, kad nusiuntė pornografinę nuotrauką mažamečiui, taip ne tik platindamas pornografinio turinio dalykus, bet ir jį tvirkindamas. Pagal šį straipsnį jis nuteistas ir už tai, kad, turėdamas tikslą platinti, fotografuodamas pagamino ne mažiau kaip septynias pornografinio turinio vaizdo medžiagas ir jas laikė savo mobiliojo ryšio telefono atmintyje. Ši veika su mažamečio asmens tvirkinimu sudaro realiąją sutaptį, nes padaryta ne tais pačiais veiksmais, kuriais buvo tvirkinamas mažametis.

Įstatymų leidėjas, BK 63 straipsnyje nustatydamas bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas taisykles, nurodė, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai yra idealioji nusikalstamų veikų sutaptis (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tai reiškia, kad, nesant kitų šiame straipsnyje numatytų bausmių apėmimo sąlygų, bausmės visiškai arba iš dalies sudedamos. Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad nusikalstamos veikos, sudarančios realiąją sutaptį, yra pavojingesnės už veikas, kvalifikuojamas kaip idealioji sutaptis (kasacinė nutartis Nr. 2K-18/2009).

Neatitinka įstatymo nuostatų ir kasatoriaus argumentas, kuriuo, pabrėždamas nesmurtinį I. S. padarytų nusikaltimų pobūdį, jis nesutinka su teismų pateiktu šių nusikaltimų pavojingumo vertinimu. Pripažinti veikas nusikalstamomis, kartu ir pavojingomis, yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Skiriasi tik nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnis, į kurį atsižvelgia teismas, skirdamas bausmę (BPK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kolegija pažymi, kad teismai, vertindami nuteistojo veikų pavojingumo laipsnį, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis amoraliai išreikštais pasakojimais skatino per ankstyvą susidomėjimą lytiniais santykiais, tendencingai formavo jų įsivaizdavimą, taip pakenkė mažamečio psichologinei būsenai bei asmenybės raidai. Nuteistojo kasacinio skundo argumentas, kad esą teismai neatsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, prieštarauja bylos duomenims, nes teismas konstatavo tik dalinį prisipažinimą ir nenustatė nuoširdaus gailėjimosi. Nuteistasis neigė teismų nustatytą jo supratimą apie bendravimą virtualioje erdvėje būtent su mažamečiu bei tyčinį pornografinės nuotraukos jam nusiuntimą. Atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nuteistajam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, o apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad tokia bausmė paskirta teisingai.

Kolegija, turėdama omenyje ir įstatymų leidėjo poziciją dėl atsakomybės už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas prieš vaikus sugriežtinimo, neturi pagrindo pripažinti, kad BK 55 straipsnis pritaikytas netinkamai ar būtų pažeisti kiti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi bausmės skyrimo motyvai. Šis reikalavimas reiškia, kad teismas, pateikęs motyvus, kodėl kaltinamajam skiriama reali laisvės atėmimo bausmė, nebeprivalo atskirai motyvuoti, kodėl netaikomos BK 75 straipsnio ar kitos baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančios įstatymo nuostatos. Suprantama, kad nuteistasis ar kitas proceso dalyvis, turintis teisę apskųsti teismo nuosprendį apeliacine tvarka, gali apeliaciniame skunde išdėstyti argumentus ir prašyti atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Būtent toks ir buvo vienas iš nuteistojo I. S. apeliacinio skundo prašymų.

Kolegija pažymi, kad BK 75 straipsnio taikymas susijęs su teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo I. S. apeliacinį skundą, prie tokios išvados motyvuotai nepriėjo. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Nenustačius, kad žemesnės instancijos teismai būtų neteisingai kvalifikavę nuteistojo nusikalstamas veikas ar pažeidę bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, švelninti bausmę nėra įstatyme įtvirtinto pagrindo.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo I. S. kasacinį skundą.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Vytautas Piesliakas

Jonas Prapiestis

Tomas Šeškauskas

Aurelijus Gutauskas

Rimantas Baumilas

Vladislovas Ranonis