Dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. nutarimo ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. nutarties

Administracinė byla Nr. 2AT-10-2014

Teisminio proceso Nr. 4-08-3-01405-2013-1 Procesinio sprendimo kategorijos:

45.4.5;

60 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Rimanto Baumilo ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, atnaujintą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. P. prašymą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. nutarimo ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. nutarties.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. nutarimu E. P. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį nubausta 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. P. apeliacinis skundas netenkintas ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

E. P. pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį nubausta už tai, kad 2013 m. gegužės 31 d., 9.22 val., Panevėžyje, ties (duomenys neskelbtini) namu, vairuodama S. T. priklausantį automobilį Ford Galaxy (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) manevruodama neįsitikino, kad tai daryti saugu, nepasirinko saugaus šoninio atstumo ir kliudė stovėjusį automobilį Honda Civic (valst. Nr (duomenys neskelbtini) bei iš eismo įvykio vietos išvažiavo, pažeisdama Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) reikalavimus. Eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai. Šiais veiksmais E. P. pažeidė KET 9, 106 ir 234 punktus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2013 m. spalio 30 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. P. prašymas ir administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.

Pareiškimu administracinėn atsakomybėn patraukta E. P. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. nutarimo dalį dėl jos nubaudimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį bei Panevėžio apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartį panaikinti ir bylą pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nutraukti arba, panaikinus nutarimą ir nutartį, perduoti bylą apylinkės teismui nagrinėti iš naujo, arba ginčijamus nutarimą ir nutartį atitinkamai pakeisti.

Pareiškėja nurodo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas netinkamai vertino įrodymus, neteisingai aiškino ir taikė įstatymus, nepagrįstai nubaudė ją pagal ATPK 130 straipsnio l dalį.

Administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, be to, išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys. Tai ypač aktualu, kai eismo įvykio metu kilusi turtinė žala yra akivaizdžiai mažareikšmė, pasireiškianti nežymiais transporto priemonės apgadinimais. Tokiais atvejais labai svarbu išsiaiškinti, kodėl asmuo nutarė pasišalinti, kaip jis vertino eismo įvykio kilimo priežastis, ar suvokė, kad tokiais savo veiksmais pažeidžia kito eismo dalyvio teisėtus interesus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-11-2012, 2AT-8-2013). Pagal teismų praktiką nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas turi būti laikomasi tų pačių pagrindinių principų, kurių laikomasi ir baudžiamajame procese. Vienas tokių – bylos tiesioginio nagrinėjimo teisme principas, pagal kurį teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013). Pareiškėja pažymi, kad vien tik rašytiniai asmens paaiškinimai negali būti prilyginami liudytojų parodymams. Neapklausus liudytojų, kurių parodymai turi esminę reikšmę bylos baigčiai, sudaromos prielaidos pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje asmeniui suteiktą teisę ir administracinių teisės pažeidimų bylų procese užduoti klausimus kaltinimo liudytojams, kurių parodymų pagrindu teismas pripažįsta asmenį kaltu padarius pažeidimą.

Pareiškėjos manymu, jos administracinio teisės pažeidimo byloje pirmiau nurodytų įrodymų rinkimo, tyrimo ir vertinimo reikalavimų nesilaikyta, iš esmės pažeistos ATPK 248, 257 ir 284 straipsniuose įtvirtintos proceso normos, dėl to padarytos klaidingos išvados dėl tyčios, o kartu ir dėl administracinio tiesės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio l dalyje.

Pirmiausia buvo neteisingai įvertinti pareiškėjos paaiškinimai Kelių policijos biuro pareigūnams ir teismui dėl įvykio aplinkybių suvokimo. Savo paaiškinime Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biurui įvykio dieną ji nurodė, kad 2013 m. gegužės 31 d., 8.40 val., vairavo automobilį „Ford Galaxy“, išvažiuodama iš (duomenys neskelbtini) namo kiemo, apvažiuodama pilką automobilį nežinojo, ar jį kliudė, nes nejuto smūgio; sustojo prie kitos laiptinės ir įsodinusi vaikus į mašiną nuvažiavo į mokyklą, po to – prie darželio „Vaikystė“; pastačiusi automobilį Margių g., keldama iš jo vaiką, pamatė automobilio dešiniajame šone raudoną juostelę ir nubrozdinimą; nuvedusi vaiką į darželį, ėjo į darbovietę centrinėje turgavietėje, tada pasakė draugui A. T. apie raudoną juostelę ant automobilio, ir jis nuėjo pažiūrėti; sugrįžęs pasakė, kad „mašina nubraukta“; tada pagalvojusi, kad, apvažiuodama stovintį pilką automobilį, galėjo jį kliudyti; po darbo grįžusi namo ir kieme apžiūrėjusi minėtą pilką automobilį pamatė, kad nubrauktas galinis šonas; tada užrašė telefono numerį ir užkišo už automobilio lango, kad žmogus paskambintų. Panevėžio miesto apylinkės teisme pareiškėja paaiškino, kad kontakto su nukentėjusiosios automobiliu ji nesuvokė, nes lijo lietus, ji skubėjusi paimti vaikus, automobilio nepažiūrėjusi, apgadinimų nemačiusi; juos pamatė tik prie vaikų darželio ir tada padarė prielaidą, kad tai galėjo būti dėl kontakto su kitu automobiliu; po 15 val., pasitarusi su A. T., grįžus į namus, apžiūrėjo aikštelėje automobilius ir rado automobilį su apgadinimo žymėmis. Šiuos paaiškinimus Panevėžio miesto apylinkės teismas pripažino neįtikinamais, prieštaraujančiais kitiems įrodymams, o apeliacinės instancijos teismas nutartyje dar papildomai nurodė, kad iš byloje esančių nuotraukose užfiksuotų automobilių apgadinimų akivaizdu, kad jie yra gana dideli, ir pažeidėja negalėjo nepajusti automobilių tarpusavio kontakto, o pajutusi nors ir silpną, privalėjo įsitikinti, kad nesukėlė kelių eismo įvykio, ir tik tada galėjo nuvažiuoti. Pareiškėja teigia, kad teismai nepagrįstai neįvertino to, jog po įvykio ji su draugu A. T. ieškojo sugadinto automobilio, paliko raštelį už nukentėjusiosios automobilio lango valytuvo, bendravo telefonu su nukentėjusiąja, galiausiai ji ir A. T. patys atvyko į policiją. Šios aplinkybės, nustatytos administracinėje byloje, pareiškėjos manymu, akivaizdžiai rodo jos suvokimo apie eismo įvykį jo padarymo metu, tyčios pasitraukti iš įvykio vietos nebuvimą. Be to, liko neišaiškinta ir nenustatyta tai, kad teisingai suvokti eismo įvykio aplinkybes neleido ne tik jos patirtis, bet ir automobilio variklio triukšmas, tuo metu buvusi stipri liūtis. Jos dėmesys buvo nukreiptas į laukiančius važiuoti į mokyklą ir darželį du nepilnamečius vaikus. Apgadinto automobilio signalizacija neveikė. Tai teisme pripažino pati nukentėjusioji. Pareiškėja nurodo nesutinkanti su išvada, kad nukentėjusiosios automobiliui buvo padaryti dideli sugadinimai. Iš administracinėje byloje esančių nuotraukų matyti, kad sugadinimai nedideli ir paviršiniai. Teismai taip pat be pagrindo neįžvelgė esminių prieštaravimų nukentėjusiosios L. Š. paaiškinimuose dėl jos (pareiškėjos) veiksmų ir nepagrįstai jais besąlygiškai rėmėsi. Savo paaiškinime Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro darbuotojui L. Š. nurodė, kad 2013 m. gegužės 31 d., 9.22 val. išėjusi iš (duomenys neskelbtini) namo pastebėjo, jog apgadintas jos automobilis „Honda Civic“; prieš 10 min. pro namų langą ji mačiusi, kaip važiuodamas automobilis „VW Charan 136“ tikriausiai užkabino jos automobilį; matė, kad vairuotoja išlipo, pažiūrėjo, bet nuvažiavo. Paaiškinime Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biurui nukentėjusioji nenurodė mačiusi ją apžiūrint sugadintą automobilį. Teisme L. Š. tvirtino, kad ryte, apie 9 val., būdama namuose išgirdo ir per langą pamatė, jog jos kieme stovėjusį automobilį kliudė kitas automobilis ir nuvažiavo; apie įvykį pranešė policijai; užkištą lapelį už automobilio lango atrado tik apie 15 val.; lapelyje buvo nurodytas telefono numeris. Pareiškėjos nuomone, liko neišaiškinti L. Š. paaiškinimų dėl įvykio girdėjimo ir matymo skirtumai. Byloje liko neišaiškintas ir nenustatytas tikslus eismo įvykio laikas. Pagal jos paaiškinimus, tai galėjo būti apie 8.40 val. Eismo įvykis negalėjo būti 9 val., nes kelionė iki mokyklos ir darželio trunka 15–20 min. – ten vaikai turėjo būti 9 val. Tai neabejotinai reikšminga aplinkybė, nes, girdėdama ir matydama eismo įvykį, nukentėjusioji būtų nedelsiant išėjusi į lauką ir apie įvykį policijai pranešusi iki 9.22 val. Paaiškinimuose nukentėjusioji L. Š. nenurodė, kad ji (pareiškėja) sustojusi paimti vaikų, todėl negalima tikėti nukentėjusiosios paaiškinimais, kad E. P. buvo sustojusi, apžiūrinėjo ir matė apgadintą automobilį. Anot pareiškėjos, tai leidžia daryti išvadą, kad eismo įvykio ir jos veiksmų po įvykio nukentėjusioji L. Š. nematė, negirdėjo bei nesuvokė jį įvykus.

Pareiškėja mano, kad jos administracinę bylą nagrinėję teismai buvo pasyvūs – nepagrįstai atmetė jos prašymus ir apeliacinio skundo argumentus, jog byloje buvo būtina apklausti liudytojus A. T., vyresnįjį patrulį D. S. dėl ginčui reikšmingų aplinkybių nustatymo.

Be to, pareiškėja teigia, kad nepagrįstai, iš esmės pažeidžiant ATPK 31 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismai nenustatė jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Liko neįvertinta ne tik tai, kad ji dirba, neteista, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, bet ir tai, kad augina ir išlaiko du nepilnamečius vaikus, aktyviai, nevengdama atsakomybės, siekė surasti nukentėjusiąją ir atlyginti jai žalą, pati nuvyko į policijos komisariatą. Pareiškėja mano, kad tai yra neabejotinai reikšmingos aplinkybės, nes tik jos aktyviomis pastangomis eismo įvykis, nors ir po kelių valandų, buvo išaiškintas.

Pareiškime nurodoma, kad, nepriklausomai nuo pirmiau minėtų aplinkybių, teismai visiškai nepagrįstai netaikė ATPK 301 straipsnio l dalies nuostatų, numatančių galimybę švelninti skirtiną administracinę nuobaudą arba jos visai neskirti. Administracinė nuobauda, taikant ATPK 301 straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant, visumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujintose administracinėse bylose yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, Nr. 2AT-13-2013). Nagrinėjamoje byloje pirmiau nurodytos teisės normos taikymas galimas, atsižvelgiant į šias išskirtines ir reikšmingas aplinkybes: tokio pobūdžio teisės pažeidimų padaryta pirmą kartą, jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta; eismo įvykio padariniai yra mažareikšmiai; ji dirba ir išlaiko du nepilnamečius vaikus; aktyviai siekė išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybes, pranešė nukentėjusiajai savo telefoną, nuvyko į policiją, dėl to įvykis buvo ištirtas; be to, dirba, o vairuotojo teisių praradimas jai reiškia pragyvenimo šaltinio netekimą.

Pareiškėjos nuomone, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, yra pagrindas teigti, kad jai pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtas ilgalaikis teisės vairuoti transporto priemones atėmimas ir didžiulė bauda yra aiškiai per griežta ir neproporcinga padarytam pažeidimui nuobauda, kad ATPK 20 straipsnyje nustatyti administracinių nuobaudų tikslai gali būti pasiekti ir švelnesnėmis priemonėmis.

Atsiliepimu administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. P. pareiškimą Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Virginijus Mačėnas prašo pareiškimo netenkinti.

Atsiliepime nurodoma, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. nutarimas ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartis yra teisėti bei pagrįsti, priimti atsižvelgus ir įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes, administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui paskirta nuobauda individualizuota tinkamai, todėl naikinti ar keisti teismų sprendimus nėra teisinio pagrindo.

Prašymas iš dalies tenkintinas.

Dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalies ir 301straipsnio 1 dalies taikymo

ATPK 127 straipsnio 2 dalyje administracinė atsakomybė numatyta asmeniui už kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą)., o ATPK 130 straipsnio 1 dalyje – už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles.

Byloje nustatyta, kad E. P. 2013 m. gegužės 31 d., apie 9.22 val., Panevėžyje, ties (duomenys neskelbtini) namu, vairuodama S. T. priklausantį automobilį „Ford Galaxy“, manevruodama neįsitikino, kad tai daryti saugu, nepasirinko saugaus šoninio atstumo ir kliudė stovėjusį automobilį „Honda Civic“ ir, pažeisdama Kelių eismo taisykles, iš eismo įvykio vietos išvažiavo.

Už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą E. P. nubausta 100 Lt bauda. To, kad ji pagrįstai nubausta pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, pareiškėja neginčija.

E. P. pareiškime teigia, kad ji nepagrįstai nubausta pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, nes administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio vietos jai taikyta teismams netinkamai įvertinus įrodymus ir padarius nepagrįstas išvadas, jog ji tai padarė tyčia. Pareiškėja teigia, kad iš eismo įvykio vietos išvažiavo, nes nepajuto ir nesuprato, kad vairuodama automobilį kliudė ir apgadino kieme stovėjusį nukentėjusiosios automobilį.

Pareiškėjos argumentai atmestini, jais remiantis naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti konstatuojant, kad nubaustosios veikoje nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties, t. y. subjektyviojo požymio – tyčios, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmė – tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos pasišalino neteisėtai. Taikydamas ATPK 130 straipsnio 1 dalį kiekvienu atveju teismas turi nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė, jog iš įvykio vietos pasišalina neteisėtai, taip pat savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, tačiau ją ignoruodamas pasišalino. Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai pripažino, kad E. P. tyčia pasitraukė iš įvykio vietos. E. P. gynybos versija, kad ji nesuprato kliudžiusi kitą automobilį, teismų sprendimuose yra išanalizuota ir motyvuotai atmesta. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarime įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, išdėstyti, kaltė (tiesioginė tyčia) ir jos turinys atskleistas įvertinus nukentėjusiosios (pro langą mačiusios, kaip pravažiuojantis automobilis kliudė jos stovintį automobilį) paaiškinimus, tarnybinius pranešimus, duomenis, užfiksuotus įvykio vietos schemoje, fotolenteles, iš kurių matyti akivaizdūs automobilių apgadinimai, ir kitus bylos duomenis. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nubaustosios E. P. apeliacinį skundą, pripažino, kad įrodymų vertinimo klaidų nebuvo padaryta, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog E. P. suvokė ir suprato, kad vairuodama kliudė aikštelėje stovintį kitą automobilį, tačiau, pažeisdama Kelių eismo taisykles, tyčia iš eismo įvykio vietos pasitraukė, yra pagrįsta ir teisinga.

Nesutikti su teismų sprendimuose padarytomis išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nagrinėjant bylą esminių proceso teisės pažeidimų nebuvo padaryta, pagal nustatytas bylos aplinkybes E. P. ATPK 130 straipsnio 1 dalis taikyta tinkamai, t. y. nustačius jos veikoje visus ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties požymius.

E. P. savo prašymą pakeisti teismų sprendimus argumentuoja tuo, kad skirdami jai nuobaudas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį teismai nepagrįstai jai netaikė ATPK 301 straipsnio nuostatų.

Šis pareiškėjos prašymas tenkintinas.

Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles užtraukia baudą vairuotojams nuo 3000 Lt iki 4000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo 4000 Lt iki 5000 Lt su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. nutarimu E. P. pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį nubausta 100 Lt bauda, pagal 130 straipsnio 1 dalį – 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirtos nuobaudos subendrintos apėmimo būdu ir galutinė nuobauda paskirta 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kt. nutarimai). Individualizuodami skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Tais atvejais, kai padaryto pažeidimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės nuobaudos. ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo sprendžiama, atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. ATPK 301 straipsnis gali būti taikomas tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius kaltininko asmenybę ir jo padarytą pažeidimą apibūdinančių aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos skyrimas šiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant, visumą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujintose administracinėse bylose priimtose nutartyse ne kartą yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyti E. P. padaryti teisės pažeidimai savo pobūdžiu nėra šiurkštūs, jos sukeltas eismo įvykis, atsižvelgiant į padarinius (apgadintas automobilio užpakalinis bamperis), iš esmės yra mažareikšmis. Pažeidėjos atsakomybę lengvina tai, kad pasitraukusi iš eismo įvykio vietos, nors ir praėjus kelioms valandoms, į šią vietą sugrįžo ir nukentėjusiajai (užkišdama už automobilio valytuvų) paliko savo telefono numerį, policijai išsiaiškinti įvykio aplinkybes ir jos padarytus KET pažeidimus netrukdė. Byloje duomenų, kad ji tiek su policija, tiek su nukentėjusiąja geranoriškai nebendradarbiavo, nėra. E. P. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, galiojančių administracinių nuobaudų ji neturi. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, E. P. turi du mažamečius vaikus (naudojimasis automobiliu jai reikalingas, nes ji juos veža į vaikų darželį ir mokyklą), gyvenamojoje vietoje charakterizuojama teigiamai, iš Panevėžio miesto savivaldybės pateiktų duomenų matyti, kad ji kartu su mažamečiais vaikais įtraukta į savo gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad E. P. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtas ilgalaikis teisės vairuoti transporto priemones atėmimas ir 3000 Lt bauda yra aiškiai per griežtos ir neproporcingos nuobaudos. ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinių nuobaudų tikslai gali būti pasiekti ir švelnesnėmis priemonėmis.

Atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, apibūdinančias padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, padarinius, E. P. asmenybę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas E. P. dėl pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, taikyti ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas ir neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo bei sumažinti paskirtą piniginę baudą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 6 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. nutarimą ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartį pakeisti: vadovaujantis ATPK 301 straipsnio 1 dalimi, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį E. P. paskirtą nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą trejiems metams panaikinti, o paskirtą 3000 Lt baudą sumažinti iki 500 Lt.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi šią nuobaudą subendrinus su nuobauda, paskirta pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, galutinę nuobaudą paskirti 500 Lt baudą.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Rimantas Baumilas

Aldona Rakauskienė