Dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo nuteistųjų E. T. ir D. Ž. apeliaciniai skundai atmesti, ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo

Baudžiamoji byla Nr. 2K-44/2014

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-10031-2008-3

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

2.1.7.1;

2.1.7.2;

2.1.7.4;

2.1.15.3.1

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aurelijaus Gutausko, Vytauto Piesliako ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. Ž. ir E. T. bei jų gynėjo advokato Egidijaus Losio kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo nuteistųjų E. T. ir D. Ž. apeliaciniai skundai atmesti, ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 140 MGL (18 200 Lt) dydžio bauda; 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule UAB „N. G. “ naudai turtinės teisės į 89 970,30 Lt valstybės biudžetui priklausančias lėšas įgijimo ir prievolės sumokėti PVM į valstybės biudžetą panaikinimo), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 90 MGL (11 700 Lt) dydžio bauda; 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule UAB „N. G. “ naudai turtinės teisės į 74 975,25 Lt valstybės biudžetui priklausančias lėšas įgijimo ir prievolės sumokėti pelno į valstybės biudžetą panaikinimo), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda; 222 straipsnio 1 dalį – 90 MGL (11 700 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir E. T. paskirta galutinė bausmė – 160 MGL (28 000 Lt) dydžio bauda.

D. Ž. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „N. G. “ priklausančių 390 456,90 Lt pasisavinimo), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda; 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį (dėl padėjimo pasisavinti UAB „N. G. “ priklausančius 170 448,30 Lt), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda; 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule UAB „N. G. “ naudai turtinės teisės į 89 970,30 Lt valstybės biudžetui priklausančias lėšas įgijimo ir prievolės sumokėti PVM į valstybės biudžetą panaikinimo), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 90 MGL (11 700 Lt) dydžio bauda; 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule UAB „N. G. “ naudai turtinės teisės į 74 975,25 Lt valstybės biudžetui priklausančias lėšas įgijimo ir prievolės sumokėti pelno mokestį į valstybės biudžetą panaikinimo), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda; 222 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 90 MGL (11 700 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir D. Ž. paskirta galutinė bausmė – 180 MGL (23 400 Lt) dydžio bauda.

E. T. ir D. Ž. išteisinti pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymas), nesant jų veiksmuose šios nusikalstamos veikos požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš UAB „N. G. “, E. T. ir D. Ž. priteista valstybei – 164 945 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti.

Be to, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. nuosprendis priimtas ir dėl T. V. T., UAB „P.“, UAB „N. G. “. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžiu pakeista Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. nuosprendžio dalis dėl T. V. T., pripažįstant jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Dėl nurodytų asmenų kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

E. T. pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas UAB „N. G. “ komercijos direktoriumi, o nuo 2003 m. lapkričio 4 d. – direktoriumi, ir dėl einamų pareigų savo žinioje turėdamas UAB „N. G. “ turtą, veikdamas bendrininkų grupe su asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, taip pat su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis bei D. Ž., 2002 m. gruodžio–2004 gegužės mėn., Vilniaus mieste (tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje), iš asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, E. (E.) L., kuris BK 39¹ straipsnio pagrindu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, už piniginį atlygį įsigijo suklastotus dokumentus: UAB „S.“, UAB „O.“, UAB „J.“, UAB „Ju.“ PVM sąskaitas faktūras ir prie jų pridedamus kasos pajamų orderius, kuriuose buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad šios įmonės neva pardavė, o UAB „N. G. “ neva nupirko prekių ir paslaugų iš viso už 589 805,30 Lt; šiuos suklastotus dokumentus perdavė UAB „N. G. “ finansininkams ir nurodė juos įtraukti į UAB „N. G.“ buhalterinę apskaitą bei šių suklastotų buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu, imituojant atsiskaitymą grynaisiais pinigais, išlaiduoti iš įmonės kasos 515 071,90 Lt, o pirmiau nurodytoms įmonėms apmokėti pavedimais per banką 45 834,20 Lt; tęsdamas nusikalstamą veiką, E. T. 2002 m. gruodžio–2004 m. gegužės mėn. UAB „N. G. “ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), iš UAB „N. G. “ kasos paėmė 515 071,90 Lt, o 45 834,20 Lt, pervestus į UAB „S,“, UAB „O,“, UAB „Ju,“, UAB „J,“ bankines sąskaitas, paliko S. K,, kitiems bendrininkams kaip atlygį už pirmiau nurodytų suklastotų dokumentų pateikimą. Taip 2002 m. gruodžio mėn.–2003 m. lapkričio 3 d. R. T. iš viso pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „N. G. “ priklausantį turtą – 560 906,10 Lt (iš jų – 170 448,30 Lt, padedant D. Ž,).

D. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas UAB „N. G. “ direktoriumi ir dėl einamų pareigų savo žinioje turėdamas UAB „N. G. “ turtą, veikdamas kartu su E. T., 2002 m. gruodžio–2003 m. lapkričio 3 d., Vilniaus mieste (tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje), iš asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, E. L., kuris BK 39¹ straipsnio pagrindu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, už piniginį atlygį įsigijo suklastotus dokumentus: UAB „S,“, UAB „O,“, UAB „J,“, UAB „Ju,“ PVM sąskaitas faktūras ir prie jų pridedamus kasos pajamų orderius, kuriuose buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad šios įmonės neva pardavė, o UAB „N. G. “ nupirko prekių ir paslaugų iš viso už 409 519 Lt; šiuos suklastotus dokumentus perdavė UAB „N. G. “ finansininkams ir nurodė juos įtraukti į UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą bei suklastotų buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu, imituojant atsiskaitymą grynaisiais pinigais su UAB „S,“, UAB „O,“, UAB „Ju,“, UAB „J,“ už neva UAB „N. G. “ suteiktas paslaugas, išlaiduoti iš įmonės kasos 364 683,70 Lt bei apmokėti pavedimais per banką 25 773,20 Lt. D. Ž., žinodamas, kad jokių sandorių nėra įvykę, 2002 m. gruodžio–2003 m. lapkričio 3 d. UAB „N. G. “ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su E. T., iš UAB „N. G. “ kasos paėmė 364 683,70 Lt, kuriuos pasiliko sau bei panaudojo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytiems asmeniniams poreikiams, taip pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „N. G. “ priklausantį turtą – 390 456,90 Lt.

Be to, D. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2003 m. lapkričio 3 d.–2004 m. gegužės 11 d., Vilniaus mieste (tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje), bendraudamas su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, tarpininkavo dėl suklastotų dokumentų apie tariamai UAB „N. G. “ perkamas paslaugas išrašymo ir pateikimo UAB „N. G. “ direktoriui E. T. ir taip suorganizavo, kad UAB „N. G. “ direktoriui E. T. tiesiogiai arba per jį (D. Ž.) būtų pateikti šie suklastoti dokumentai: UAB „O.“, UAB „Ju.“ PVM sąskaitos faktūros ir prie jų pridedami kasos pajamų orderiai, kuriuose buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad šios įmonės neva pardavė, o UAB „N. G. “ nupirko prekių ir paslaugų iš viso už 180 286,30 Lt. E. T., tęsdamas nusikalstamą veiką, šiuos suklastotus dokumentus perdavė UAB „N. G. “ finansininkams ir nurodė juos įtraukti į UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą bei jų pagrindu, imituojant atsiskaitymą grynaisiais pinigais su UAB „O,“, UAB „Ju,“ už neva UAB „N. G. “ suteiktas paslaugas išlaiduoti iš įmonės kasos 150 387,30 Lt, apmokėti pavedimais per banką – 20 061 Lt; E. T., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2003 m. lapkričio 3 d.–2004 m. gegužės 11 d. UAB „N. G. “ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), nurodytų suklastotų dokumentų pagrindu iš UAB „N. G. “ kasos paėmė 150 387,30 Lt, o 20 061 Lt UAB „N. G. “ finansininkai bankiniais pavedimais pervedė į UAB „Ju.“ ir UAB „O.“ bankines sąskaitas (šiuos pinigus E. L. bankomatuose nuėmė grynaisiais ir atidavė asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, šis juos pasiliko kaip atlygį už fiktyvių dokumentų išrašymą). Nurodytais veiksmais D. Ž., teikdamas priemones, padėjo E. T, pasisavinti jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „N. G. “ priklausantį turtą – 170 448,30 Lt.

E. T. ir D. Ž. pripažinti kaltais pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdami kartu, vieninga tyčia, 2002 m. gruodžio–2004 m. gegužės mėn., Vilniaus mieste (tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje), veikdami bendrininkų grupe su asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas, su E. L., kuris BK 39¹ straipsnio pagrindu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, apgaule UAB „N. G. “ naudai įgijo turtinę teisę į 89 970,30 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikino prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą, būtent: veikdami kartu, asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, pasiūlius, už piniginį atlygį pateikti jų vadovaujamai UAB „N. G. “ PVM sąskaitų faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB „N. G. “ parduotas paslaugas ir prekes bei tokiu būdu sumažinti UAB „N. G. “ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, sutiko tokias žinomai suklastotas PVM sąskaitas faktūras įsigyti ir įtraukti į UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą, bei pateikė asmeniui, iš kurio jas įgijo, UAB „N. G. “ rekvizitus, nurodė, kokios paslaugos ir prekės turėtų būti įrašytos PVM sąskaitose faktūrose, kaip tariamai parduodamos UAB „N. G. “. Šis asmuo iš E. T. ir D. Ž. gautus duomenis apie tariamai UAB „N. G. “ parduotas paslaugas ir prekes įrašė į kitų asmenų valdomų ir realiai jokios veiklos nevykdančių UAB „O.“, UAB „S.“, UAB „J.”, UAB „Ju.“ vardu įsigytus PVM sąskaitų faktūrų, kasos pajamų orderių blankus, sutartis ir perdavimo–priėmimo aktus ir suorganizavo, kad šiuos dokumentus pasirašytų G. S., kaip UAB „S,“ buhalterė, O. K., kaip UAB „O,“ buhalterė, L. Š., kaip UAB „J.“ buhalterė, L. S., kaip UAB „Ju.“ buhalterė. E. L. minėtuose dokumentuose suklastojus UAB „O,“, UAB „Ju.“, UAB „J,“, UAB „S,“ vadovų I. M., A. M., O. Č., D. Č. bei atstovų S. G., J. Š., S. N. (N,), J. T. parašus ir šiuos dokumentus perdavus asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, kuris šiuos dokumentus pateikė E. T. ir D. Ž., o šie, žinodami, kad UAB „O.“, UAB „Ju.“, UAB „J.“, UAB „S.“ realiai UAB „N. G. “ jokių paslaugų nesuteikė ir prekių nepardavė, nurodytus dokumentus pasirašė, perdavė UAB „N. G. “ finansininkams bei nurodė juos įtraukti į UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą, į juos atsižvelgti rengiant 2002 m. gruodžio mėn., 2003 m. rugpjūčio, rugsėjo, gruodžio mėn. PVM deklaracijas. UAB „N. G. “ finansininkai, nežinodami, kad E. T. ir D. Ž. pateiktose UAB „O.“, UAB „Ju.“, UAB „J.“, UAB „S.“ PVM sąskaitose faktūrose ir kituose apskaitos dokumentuose nurodytos paslaugos ir prekės realiai UAB „N. G. “ parduotos nebuvo ir šios PVM sąskaitos faktūros yra suklastotos, įtraukė jas į UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą ir 2002 m. gruodžio mėn., 2003 metų rugpjūčio, rugsėjo, gruodžio mėn. PVM deklaracijas, taip 89 970,30 Lt sumažinant UAB „N. G. “ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, bei šias deklaracijas 2003 m. sausio 27 d., 2003 m. rugsėjo 25 d., 2003 m. spalio 24 d., 2004 m. sausio 26 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) Vilniaus skyriaus, esančio (duomenys neskelbtini), darbuotojams. Taip E. T. ir D. Ž., veikdami bendrininkų grupe su asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas, su E. L., kuris BK 39¹ straipsnio pagrindu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis apgaule UAB „N. G. “ naudai įgijo turtinę teisę į 89 970,30 Lt valstybės biudžetui priklausančių lėšų (PVM) ir panaikino prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą.

Taip pat E. T. ir D. Ž. pripažinti kaltais pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdami kartu, vieninga tyčia, taip pat ir bendrininkų grupe su asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, su E. L., kuris BK 39¹ straipsnio pagrindu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, Vilniaus mieste, 2002 m. gruodžio–2004 m. gegužės mėn., apgaule UAB „N. G. “ naudai įgijo turtinę teisę į 74 975,25 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikino turtinę prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą, būtent: pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, gautus suklastotus dokumentus (PVM sąskaitas faktūras ir prie jų pridedamus kasos pajamų orderius), žinodami apie tai, kad UAB „O.“, UAB „Ju.“, UAB „J.“, UAB „S.“ realiai UAB „N. G. “ jokių paslaugų nesuteikė ir prekių nepardavė, pasirašė, patvirtindami žinomai melagingus duomenis apie neva įvykusius sandorius, juos perdavė UAB „N. G. “ finansininkams bei nurodė įtraukti į UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą ir 2003 m. Pelno mokesčio deklaraciją. UAB „N. G. “ finansininkai, nežinodami, kad E. T. ir D. Ž. pateiktose UAB „O.“, UAB „J.“, UAB „J.“, UAB „S.“ PVM sąskaitose faktūrose ir kituose specialios apskaitos dokumentuose nurodytos paslaugos ir prekės realiai UAB „N. G. “ parduotos nebuvo ir šios PVM sąskaitos faktūros yra suklastotos, įtraukė jas į UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą ir UAB „N. G. “ 2003 m. Pelno mokesčio deklaraciją, taip 74 975,25 Lt sumažindami UAB „N. G. “ valstybės biudžetui mokėtiną pelno mokestį, bei šią deklaraciją 2004 m. gegužės 14 d. pateikė Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriaus, esančio (duomenys neskelbtini), darbuotojams, taip apgaule UAB „N. G. “ naudai E. T. ir D. Ž. įgijo turtinę teisę į 74 975,25 Lt valstybės biudžetui priklausančių lėšų (pelno mokesčio) ir panaikino prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą.

Taip pat E. T. ir D. Ž. pripažinti kaltais pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, už tai, kad 2002 m. gruodžio–2004 m. gegužės mėn., veikdami bendrininkų grupe, vieninga tyčia, apgaulingai tvarkė UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą, o būtent: 2003 m. lapkričio 4 d.–2004 m. gegužės mėn. UAB „N. G. “ direktoriumi esant E. T., o 2002 m. gruodžio 1 d.–2003 m. lapkričio 3 d. – D. Ž., pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalį būdami atsakingi už apskaitos organizavimą, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; 2002 m. gruodžio–2004 m. gegužės mėn., žinodami, kad tarp UAB „O.“, UAB „Ju.“, UAB „O.“, UAB „J.“ ir UAB „N. G. “ realiai neįvyko jokių ūkinių operacijų ar ūkinių įvykių į UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą įtraukė suklastotus tikrus dokumentus: UAB „S.“, UAB „O., UAB „J.“, UAB „Ju.“ PVM sąskaitas faktūras ir prie jų pridedamus kasos pajamų orderius, kuriuose buvo nurodyti melagingi duomenys, kad UAB „N. G. “ pirko paslaugas ir prekes iš UAB „Ju.“, UAB „O.“, UAB „S.“, UAB „J.“ ir už jas sumokėjo; dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrosios UAB „N. G. “ 2002 m. gruodžio mėn.–2004 m. gegužės mėn. veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. T. ir jo gynėjas advokatas Egidijus Losis prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžių dalis dėl E. T. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir dėl šių veikų padarymo E. T. išteisinti (bylą nutraukti); taip pat panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžių dalis dėl civilinio ieškinio patenkinimo ir civilinį ieškinį atmesti.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. Ž. ir jo gynėjas advokatas Egidijus Losis prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžių dalis dėl D. Ž. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir dėl šių veikų padarymo D. Ž. išteisinti (bylą nutraukti); taip pat panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžių dalis dėl civilinio ieškinio patenkinimo ir civilinį ieškinį atmesti.

Abiejuose kasaciniuose skunduose nurodyti tie patys teismų sprendimų apskundimo pagrindai ir argumentai, todėl jie atskirai nedėstomi.

Kasatoriai teigia, kad E. T. ir D. Ž. veikoms netinkamai taikyti BK 182, 183 straipsniai. Kasaciniuose skunduose nurodomos šių nusikalstamų veikų sudėtys, analizuojami teisės doktrinoje ir teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-7-84/2012) apibūdinti objektyvieji sukčiavimo mokesčių srityje požymiai; pažymima, kad apgaulė PVM sukčiavimo schemoje dažniausiai reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su mokesčių inspekcija, pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas, kitus dokumentus, tai paprastai susiję su apgaulinga buhalterine apskaita. Kasatoriai pabrėžia, kad PVM deklaracijose pateiktos informacijos neatitiktį tikrovei gali paneigti tik atliktų patikrinimų aktai. Byloje nustatyta, kad buvo pasirašyti fiktyvūs dokumentai ir tai nėra ginčijama, tačiau teismai nenustatė, ar tokie dokumentai buvo įtraukti į buhalterinę apskaitą, ar suklastotų sąskaitų faktūrų pagrindu suformuotos ir pateiktos deklaracijos VMI. Kasatoriai pažymi, kad vien suklastotų dokumentų (PVM sąskaitų faktūrų, prie jų pridedamų kasos pajamų orderių) pasirašymo faktas nėra BK 182, 183 straipsniuose numatytų nusikaltimų objektyvieji požymiai. Tam, kad D. Ž. ir E. T. būtų pripažinti kaltais padarę šias nusikalstamas veikas, buvo būtina nustatyti jų veiksmus: 1) suklastotų dokumentų įtraukimą į UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą; 2) neteisingų mokesčių deklaracijų užpildymą; 3) šių deklaracijų pateikimą VMI; 4) lėšų išėmimą iš įmonės sąskaitos ar kasos. Anot kasatorių, skundžiamus nuosprendžius priėmę teismai nenagrinėjo ir netyrė klausimų dėl apgaulės, pateikiant dokumentus UAB „N. G. “ buhalterinei apskaitai, klaidingų deklaracijų pateikimo mokesčių inspekcijai ir pinigų išėmimo iš UAB „N. G. “. Be to, teismai neteisingai kaip nusikaltimų objektyviuosius požymius įvertino tai, kad įmonės „Ju.“, „J.“, „O.“ realios veiklos nevykdė, o D. Ž. ir E. T. pasirašė kaltinimuose ir nuosprendžiuose įvardytus fiktyvius dokumentus, be to, darė nepagrįstas prielaidas, kad pirmiau nurodytų dokumentų pirmieji egzemplioriai buvo įtraukti į UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą. Kasaciniuose skunduose pažymima, kad tik išrašius suklastotus dokumentus (PVM sąskaitas faktūras) apie tariamą prekių ar paslaugų teikimą (pirmiau nurodytų įmonių vardu), dar neatsiranda pareigos jose išskirtą pardavimo PVM sumą įtraukti į PVM apskaitą ir mokėti į valstybės biudžetą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ydingai preziumuojama, kad dokumentų klastojimas (BK 300 straipsnis) sudaro nusikaltimų, numatytų BK 182, 183 straipsniuose, sudėtis.

Kasatoriai, nurodydami apie netinkamą BK 222 straipsnio taikymą, pažymi, kad šio nusikaltimo objektyvieji požymiai pasireiškia apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu, o tai reiškia sąmoningą buhalterinės apskaitos netvarkymą arba tokios apskaitos tvarkymą sąmoningai pažeidžiant teisės aktus. Anot kasatorių, nėra nustatyta, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, o vien dokumentų klastojimas, jei jie į šią apskaitą neįtraukti, nesudaro BK 222 straipsnio nusikaltimo sudėties. Pasak kasatorių, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kaip galėjo pasireikšti apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas ar konkrečių deklaracijų klastojimas. Be to, neįvertinta tai, ar D. Ž. ir E. T., kaip įmonės direktoriai, yra BK 222 straipsnio subjektai, nes buhalterinę apskaitą iki 2003 m. kovo 3 d. tvarkė buhalterė M. J., o nuo 2003 m. kovo 3 d. iki 2005 m. kovo 1 d. – UAB „D.“, su kuria 2003 m. kovo 3 d. pasirašyta Buhalterinių paslaugų tiekimo sutartis, o BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektai pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnį yra asmenys, tvarkę buhalterinę apskaitą. Be to, kasatoriai pažymi, kad 2003 m. lapkričio 3 d., atleidus D. Ž., atsakingu už UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą tapo E. T., o vėliau, nuo įmonės įsigijimo momento – N. P., po to šią įmonę įsigijęs Č. N. (N.) ar dar kiti asmenys. Kasatoriai teigia, kad neaišku, kodėl taikyta baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė (pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 172¹ straipsnio 1 dalį, 173¹ straipsnio 4, 5 dalis).

Pasak kasatorių, abiejų instancijų teismai padarė esminių BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų, taip pat pažeidė D. Ž. ir E. T. teises į teisingą teismą, nekaltumo prezumpciją ir iš jos išplaukiantį in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principą, nes rėmėsi prielaidomis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad esą D. Ž. ir E. T. suklastotus dokumentus pateikė UAB,,N. G. “ ir nurodė juos įtraukti į buhalterinę apskaitą, jog sumažintų valstybės biudžetui mokėtiną 89 970,30 Lt PVM ir 74 975,25 Lt pelno mokestį bei kad pagal kasos pajamų orderius grynaisiais pinigais paėmė iš įmonės kasos 515 071 Lt, nes bylos medžiagoje tai patvirtinančių duomenų nėra. Apeliacinės instancijos teismas šių nuteistųjų D. Ž. ir E. T. apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų neįvertino (kasaciniuose skunduose cituojamos apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvados dėl įrodymų vertinimo aptariamais klausimais). Kasatorių nuomone, teismai padarė tik prielaidą, kad D. Ž. ir E. T. į buhalterinę apskaitą įtraukė tariamai fiktyvius dokumentus, nepagrįstai rėmėsi liudytojų O. K., J. K., G. S., L. S., J. T., O. Č., S. G., S. N., J. L., L. Š., S. K. (K.), E. L., R. Č., D. Č., A. M., I. M. parodymais. Liudytojai, kurie net nepažinojo D. Ž. ir E. T., parodė, kad jiems žinomos tik aplinkybės, susijusios su UAB „S.“, UAB „Ju.“, UAB „O.“, UAB „J.“ fiktyvia veikla, tačiau nežinomos – apie suklastotų dokumentų panaudojimą (įtraukimą ar neįtraukimą) UAB „N. G. “ buhalterinėje apskaitoje. Taigi, liudytojai nei patvirtino, nei paneigė aplinkybes dėl deklaracijų rengimo ir pateikimo VMI, grynųjų pinigų išėmimo iš UAB „N. G. “ kasos, dėl to šie įrodymai neatitinka jų liestinumo kriterijaus (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į apeliacinio skundo argumentus arba neteisingai juos interpretavo, nes buvo ginčijamas ne pirmiau išvardytų liudytojų parodymų leistinumas, o jų neatitikimas liestinumo kriterijui. Kasaciniuose skunduose taip pat cituojamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriame nurodyta apie liudytojo E. L. parodymų ir kitų įrodymų, kaip leistinų, vertinimą, tačiau teismo įvardytų kitų įrodymų visetą sudarantys duomenys nėra liestini (susiję) su įrodinėjimo dalyku – tariamai suklastotų dokumentų įtraukimu į buhalterinę apskaitą. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka E. L. parodė, kad jis negali patvirtinti, kokie tiksliai dokumentai buvo perduoti D. Ž., nežino, ar lėšos buvo pervestos ar perduotos, ar D. Ž. ir E. T. perduoti įmonių „Ju.“, „S.“, „J.“, „O.“ suklastoti buhalteriniai dokumentai buvo įtraukiami į UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatorių, nepagrįstai neįvertino E. L. duotų parodymų kaip nepatikimų, nes jie duoti žadant atleisti šį liudytoją nuo baudžiamosios atsakomybės (pagal BK 39¹ straipsnį). Kasatoriai teigia, kad buvo neįvertintas ir pirmiau nurodytų įrodymų leistinumo kriterijus (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Antai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 27 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODU2LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-856/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-856/2006">2K-856/2006</a> išaiškinta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Šioje byloje S. K. ir kiti apie savo nusikalstamą veiką galintys duoti parodymus asmenys apskritai negalėjo būti liudytojais. Iš ikiteisminio tyrimo dokumentų matyti, kad 2003–2004 m. Vilniuje, Kaune ir kitur nusikalstamame susivienijime veikė asmenys: A. I., R. J., V. L., E. L., J. K., V. D., R. A., A. K., S. K.; jie įsteigė ir valdė fiktyvias įmones: UAB „B.“, UAB „J.“, UAB „S.“, UAB „Bu.“, UAB „O.“, UAB „L.“, UAB „I.“, UAB „Ju.“, UAB „E.“, UAB „Eks.“, UAB „T.“. A. K. byloje, iš kurios buvo išskirta nagrinėjama byla, yra įtariamasis, įtarimai pareikšti ir V. J.; o dėl S. S., UAB „Eks.“, A. B., V. J., R. A., UAB „I.“ priimti apkaltinamieji nuosprendžiai. Neįvertinus to, kaip liudytojai buvo apklausti A. K., V. J. ir kiti, taip jie neleistinai prisaikdinti ir įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės, todėl jų parodymai neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

Kasatorių teigimu, buvo pažeista ir jų teisė apklausti liudytojus, kurių parodymai perskaityti proceso metu. Ši teisė įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnyje ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje, kuri Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje vertinama kaip teisės į teisingą, sąžiningą procesą sudėtinė dalis. Anot kasatorių, D. Ž. ir E. T. baudžiamoji byla buvo sąmoningai, nesant jokių pagrindų, išskirta iš S. K., O. K. ir kitų asmenų nagrinėjamos bylos, taip sudarytos prielaidos kaltinamus asmenis į kitų bylas kviesti liudytojais, skirtingai kvalifikuoti nusikalstamas veikas ir daryti kitus proceso pažeidimus. Liudytojų S. K., E. L., O. K. parodymai nepatikrinti, nes kasatoriai (nuteistieji ir jų gynėjai) neturėjo galimybės šiems liudytojams užduoti klausimų. Pirmosios instancijos teismui nusprendus nekviesti E. L., o vėliau jam neatvykus – jo parodymai buvo tik perskaityti, o O. K. ir S. K. parodymus duoti atsisakė. Taigi, šių liudytojų parodymais, kurie laikytini neištirtais teismo posėdžio metu, negalėjo būti remiamasi. Kasatorių teigimu, šių argumentų apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir, nors iškvietė E. L. ir S. K. į teismo posėdį, tačiau nepagrįstai konstatavo, kad dėl to D. Ž. ir E. T. bei jų gynėjas turėjo teisę S. K. užduoti klausimus (kai šis atsisakė duoti parodymus). Kasatoriai teigia, kad, esant aptartai situacijai, apeliacinės instancijos teismas negalėjo pripažinti įrodymu S. K. parodymų, duotų apklausiant jį ikiteisminio tyrimo teisėjui, nes nebuvo laikytasi BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos, t. y. apie šią S. K. apklausą nei D. Ž., E. T., nei jų gynėjai nebuvo informuoti ir neturėjo galimybės užduoti klausimų (BPK 301 straipsnio 1 dalies). Kasaciniame skunde nurodoma, kad EŽTT praktikoje pripažįstamas EŽTK 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto pažeidimas, kai asmuo nuteisiamas remiantis tik ikiteisminio tyrimo metu duotais kitų toje pačioje baudžiamojoje byloje kaltinamų asmenų, iš kurių trys atsisakė liudyti teisme, o vienas prieš prasidedant bylos nagrinėjimui mirė, parodymais. Teismai D. Ž. ir E. T. traktuoja kaip bendrininkus, veikusius su S. K., O. K., E. L., o nuteisimas, remiantis vien tik kaltinančiais bendrininko parodymais, kurių teisiamasis negalėjo veiksmingai bei pakankamai ginčyti, šiam pasinaudojus teise tylėti, yra EŽTK 6 straipsnio 1 dalies, taikomos kartu su 6 straipsnio 3 dalies d punktu, pažeidimas.

Kasatoriai nesutinka ir su liudytojos M. J. parodymų, kaip kaltinančių, vertinimu, nes pirmosios instancijos teismas nuosprendyje klaidingai nurodė, kad esą ši liudytoja patvirtino žinojusi, jog įmonių fiktyvūs dokumentai buvo įtraukti į UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą, tačiau, anot kasatorių, teisiamojo posėdžio protokole šios liudytojos parodymai užrašyti neteisingai. Kasatoriai pažymi, kad M. J., kaip buhalterė, tvarkė UAB „N. G. “ apskaitą, matė visus pateikiamus dokumentus bei pagal juos sudarydavo ir VMI pateikdavo PVM, Pelno mokesčio ir kitas deklaracijas, todėl jos parodymai turi esminę reikšmę. Beje, ši liudytoja patvirtino, kad kaltinime nurodyti įmonių dokumentai, kurių ji nematė, nebuvo pateikti įtraukti į UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą, neatsispindėjo VMI pateikiamose PVM, Pelno ir kitose deklaracijose, tačiau teisiamojo posėdžio protokole klaidingai užfiksuota, kad esą M. J. minėtus dokumentus į UAB „N. G. “ apskaitą įtraukė, pagal juos formavo mokesčių deklaracijas ir teikė jas VMI. Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinio bylos nagrinėjimo metu E. T. pareiškė prašymą prie bylos medžiagos pridėti (BPK 260 straipsnio 3 dalies pagrindu darytą) teisiamojo posėdžio (liudytojos M. J. apklausos) garso įrašą ir jo stenogramą, tačiau šis prašymas nepagrįstai netenkintas, nurodžius, kad nuteistieji nepasinaudojo teise BPK nustatyta tvarka pateikti pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo, taip pat kad prireikus M. J. bus kviečiama apklausai. Kasatorių nuomone, nuteistojo teisės neįgyvendinimas neatleidžia teismo nuo pareigos teisiamojo posėdžio protokole fiksuoti teisingus duomenis, ištaisyti neteisingą protokolą, tačiau apeliacinės instancijos teismas to nepadarė. Be to, apeliantai nurodė, kad teismo nuosprendis buvo paskelbtas penktadienį, todėl susipažinimas per vieną dieną (pirmadienį) su didelės apimties teisiamojo posėdžio protokolu ir pastabų į jį pateikimas buvo neįmanomas. Dėl to kasatoriai remiasi teisingais teisiamajame posėdyje duotais M. J. parodymais. Kasatoriai teigia, kad liudytojai J. L., S. J., t. y. asmenys, tiesiogiai tvarkę UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą, taip pat nepatvirtino nuteistuosius kaltinančių aplinkybių. Apkaltinamąjį nuosprendį grindžiant klaidingais M. J. parodymais buvo pažeistos D. Ž. ir E. T. teisės į teisingą teismą (EŽTK 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, netirdamas šių apelianto argumentų, iš esmės pažeidė BPK 20, 320 straipsnius, tai turėjo įtakos teisingam bylos išsprendimui.

Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad nuosprendžiai grindžiami neteisėtai gautais duomenimis vykdant operatyvinius veiksmus. 2007 m. birželio 29 d. protokole „Dėl operatyvinių veiksmų atlikimo“ nurodyta, kad telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė buvo vykdoma remiantis Vilniaus apygardos teismo nutartimis, priimtomis 2003 m. rugsėjo–2004 m. balandžio mėn., tačiau jų, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo, gautų duomenų teisėtumas nepatikrintas, dėl to šie duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-124/2004). Kasatoriai nurodo, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) Specialių užduočių skyriaus vyresniojo tyrėjo tarnybiniame pranešime nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas atlikto operatyvinio tyrimo metu surinktų duomenų pagrindu. Kasatorių nuomone, šiuo atveju paaiškėjus galbūt nusikalstamiems S. K. veiksmų požymiams jo nusikalstama veikla turėjo būti stabdoma, neleidžiant į ją įtraukti daugiau asmenų, tačiau to padaryta nebuvo. Kiek truko operatyvinis tyrimas ir ar nebuvo provokacijos požymių, gynyba įvertinti negalėjo, todėl buvo pažeistas rungimosi principas, suvaržyta D. Ž. ir E. T. teisė (susipažinus su gynybai reikšmingais duomenimis) gintis nuo reiškiamo kaltinimo. Nors apeliacinės instancijos teismas išreikalavo iš FNTT operatyvinio tyrimo medžiagą, tačiau FNTT jos nepateikė ir 2012 m. rugpjūčio 20 d. rašte Nr. 25/5-2-3-17290 nurodė, kad „<...> Dėl operatyvinio tyrimo metu gautų duomenų 2007-06-29 surašytas protokolas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, kuriame nurodyti atliktų veiksmų teisiniai pagrindai, t. y. atitinkamos Vilniaus apygardos teismo nutartys“, o pakartotiniame 2012 m. lapkričio 30 d. rašte Nr. 25/5-2-3-25838 nurodė, kad pirminės informacijos dėl E. T., T. V. T., D. Ž. pateikti negali, nes prieš juos operatyvinis tyrimas atliekamas nebuvo. Informacija apie E. T., D. Ž. įvykdytas sunkias nusikalstamas veikas gauta atliekant operatyvinius veiksmus prieš S. K., E. L.. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad šis FNTT raštas nėra duomenys, kurių pagrindu galima patikrinti Operatyvinio tyrimo, kurio metu surinktais parodymais grindžiami nuosprendžiai, teisėtumą, ir tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas. Tai, kad D. Ž. E. T. neturėjo galimybės įvertinti operatyvinio tyrimo teisėtumo ir pagrįstumo, reiškia, jog liko nepaneigta, ar jo metu surinkti duomenys atitinka leistinumo reikalavimą. Be to, E. T. nurodė, kad dalis pokalbių vyko rusų kalba, o protokoluose nėra pokalbių originalų rusų kalba, neaiškus vertimo teisingumas, po pokalbių išklotinėmis esantys protokolą surašiusiojo komentarai rodo, kad ikiteisminio tyrimo subjektas formavo prielaidas. Dėl šių aplinkybių telefoniniai pokalbiai, kasatorių manymu, neatitinka įrodymų leistinumo (BPK 20 straipsnis), taigi, jais negalėjo būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.

Kasatoriai nurodo, kad 2010 m. vasario 24 d. papildomos specialisto išvados Nr. 5-1/19 dėl UAB „N. G. “ ūkinės veikios vertinimo, kuriomis rėmėsi teismai, neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes jos neobjektyvios, prielaidinio–tikimybinio pobūdžio, be to, užduotyje specialistui neobjektyviai suformuoti tikimybiniai–menantys klausimai. Kasatorių nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino ir ignoravo priešingas byloje esančias Specialisto išvadas Nr. 5-1/65 ir Nr. (21.26)-86-12, kuriose vienareikšmiškai nurodyta, kad negalima nustatyti, ar į UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą buvo įtraukti kaltinime nurodyti fiktyvūs įmonių „S.“, „Ju.“, „J.“, „O.“ dokumentai. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatorių, neįvertino apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų dėl aptariamos specialisto išvados neatitikties įrodymams keliamų reikalavimų (dėl leistinumo), nes teiginiai „galėjo įtraukti“, „galėjo išlaiduoti“ nepatvirtina jokių bylai reikšmingų aplinkybių.

Pasisakant dėl kitų bylos duomenų įvertinimo, kasaciniuose skunduose nurodoma, kad tai, jog įmonių „S.“, „O.“, „Ju.“, „J.“ fiktyvūs dokumentai nebuvo pateikti įtraukti į UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą, neatsispindėjo VMI pateikiamose PVM, Pelno ir kitose deklaracijose, patvirtina ir kiti bylos duomenys, pavyzdžiui: 2003 m. sausio 1 d.–2003 m. vasario 28 d. pirkimų–pardavimų žurnalai. Apeliacinės instancijos teismas šių apeliacinių skundų argumentų netyrė. Be to, kasatorius D. Ž., apklausiamas teisme, siekė teismui nurodyti aplinkybes, rodančias, kad kaltinime nurodytų įmonių dokumentų įtraukti į UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą buvo neįmanoma, tačiau jam nebuvo leista analizuoti konkrečių dokumentų ir pateikti atitinkamų argumentų. Tokių nekonkrečių duomenų, neatitikimų ar trūkumų buvo beveik visuose dokumentuose, dėl to jie negalėjo būti įtraukti į UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą, nes jos programa techniškai negalėjo to leisti. Taip pat neįmanoma tokių dokumentų apskaita, balanso formavimas, nes neaišku, kurioje balanso grafoje apskaityti tokius pirkimus. Kasatoriai teigia, kad teismo nuosprendyje vienareikšmiškai nenustatyta, ar sąskaitos faktūros ir kiti kaltinime nurodyti dokumentai galėjo būti įtraukti į buhalterinę apskaitą, ar buvo iš kasos pasisavinti pinigai, ar apskritai įmonės „N. G. “ kasoje buvo atitinkamos lėšos, neįvertintos ir nenustatytos aplinkybės, kad UAB „N. G. “ buvo parduota ir dėl to D. Ž. negalėjo pateikti duomenų, patvirtinančių jo parodymų tikrumą (kad UAB „N. G. “ neapskaitė pirmiau nurodytų finansinių dokumentų). Taip įrodinėjimo našta perkelta pačiam D. Ž.. Taigi, UAB „Ju.“, „J.“, „S.“, „O.“ dokumentai (jų duomenys) į UAB „N. G. “ apskaitą neįtraukti, o tai paneigia kaltinimus įvykdžius BK 182, 183, 222 straipsniuose numatytas veikas.

Kasatorių manymu, pirmosios instancijos teismas neteisėtai tenkino VMI ieškinį, nes šiai byloje nebuvo suteiktas civilinio ieškovo teisinis statusas BPK 110 straipsnyje nustatyta tvarka (ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi). Kasatorių žiniomis, nė vieno iš šių procesinių dokumentų byloje nėra, todėl VMI neturėjo teisės reikšti civilinio ieškinio, o teismas jo tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas šio argumento iš esmės neištyrė ir nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, tenkinant civilinį ieškinį, teisėtumo.

Kasaciniuose skunduose pažymima, kad apkaltinamojo nuosprendžio dėl E. T. ir D. Ž. priėmimas reiškia ir BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, EŽTK 6 straipsnio 2 dalies pažeidimą.

Atsiliepimu į kasacinius skundus Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Daiva Kazlauskaitė prašo atmesti nuteistųjų E. T. ir D. Ž. bei jų gynėjo advokato Egidijaus Losio kasacinius skundus (nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus).

Atsiliepime pažymima, kad kasaciniuose skunduose iš esmės nurodyti argumentai, susiję su kasatorių pateiktų ir byloje surinktų įrodymų vertinimu bei faktinių aplinkybių interpretavimu, yra analogiški apeliaciniuose skunduose nurodytiems argumentams.

Prokurorės nuomone, tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas visiškai pagrįstai nuteistuosius E. T. ir D. Ž. pripažino kaltais padarius BK 182, 183 straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas, t. y. dėl to, kad jie pasisavino didelės vertės svetimą turtą – UAB „N. G. “ priklausančius 560 906,10 Lt, taip pat apgaule įgijo turtinę teisę į valstybei priklausančias lėšas – 89 970,30 Lt (PVM) bei 74 975,25 Lt (pelno mokesčio). Baudžiamojoje byloje esanti medžiaga ir teisiamajame posėdyje ištirti bei nuosprendyje įvertinti įrodymai patvirtina visas inkriminuojamų nusikalstamų veikų aplinkybes. Nustatyta, kad E. T. ir D. Ž., kurių žinioje buvo visas UAB „N. G. “ turtas, iš S. K. įsigijo suklastotų PVM sąskaitų faktūrų bei kitų buhalterinės apskaitos dokumentų, kuriuose buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad UAB „N. G. “ iš UAB „S.“, UAB „O.“, UAB „J.“, UAB „Ju.“ (kurios realiai nevykdė ūkinės veiklos) perka prekes ir paslaugas (sudaro fiktyvius sandorius). Nuteistieji UAB „N. G. “ finansininkams nurodydavo įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą šiuos dokumentus bei pagal juos atsiskaityti įmonės lėšomis su tariamais pardavėjais. UAB „N. G. “ finansininkams pagal minėtus suklastotus dokumentus bankiniais pavedimais apmokėjus tariamiems prekių ar paslaugų pardavėjams, t. y. S. K., šis gautus pinigus grąžindavo D. Ž. ar E. T., dalį pinigų pasilikdavo sau.

Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo (BK 222 straipsnis) subjektai yra asmenys, atsakingi už Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnių reikalavimų laikymąsi, o pagal šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Bylos duomenimis, 2002 m. gruodžio 1 d.–2003 m. lapkričio 3 d. UAB „N. G. “ direktoriumi buvo D. Ž., o 2003 m. lapkričio 4 d.–2004 m. gegužės mėn. – E. T.. Jie, veikdami kartu ir kaip vadovai būdami atsakingi už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, ją tvarkė apgaulingai ir pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas; žinodami, kad tarp UAB „N. G. “ ir UAB „O.“, UAB „Ju.“, UAB „S.“, UAB „J.“ jokių sandorių neįvyko, į bendrovės apskaitą įtraukė suklastotus dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius, sutartis, atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktus), dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrosios UAB „N. G. “ 2002 m. gruodžio–2004 m. gegužės mėn. veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Šios faktinės bylos aplinkybės nustatytos 2006 m. balandžio 7 d. specialisto išvada Nr. 5-1/65 „Dėl UAB „N. G. “ ūkinės finansinės veiklos tyrimo“, kurioje nurodyta, kad tiriamuoju laikotarpiu įmonės direktoriai – D. Ž. ir E. T. tyrimui nepateikė visų 2002–2004 m. buhalterinės apskaitos dokumentų, 2005 m. kovo 3 d. įmonės akcijas pardavė N. Petkevičiui, kuriam, kaip nustatyta, jokių dokumentų taip pat neperduota. Šias aplinkybes N. P. patvirtino ir teisme, nurodęs,kad jis už tam tikrą atlygį (50 Lt ar 100 Lt) pasirašė šį sandorį, tačiau nei dokumentų, nei antspaudo nepaėmė, pats pinigų (600 Lt) už akcijas nemokėjo.

Prokurorė nurodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, o tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingas aplinkybes, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas. Taigi, bylos aplinkybes apie tai, kad UAB „O.“, UAB „Ju.“, UAB „J.“, UAB „S.“ apskaitos dokumentai apie neva parduotas prekes ir suteiktas paslaugas UAB „N. G. “ buvo įtraukti į jos buhalterinę apskaitą, pagrindžia ne tik specialistų išvados, bet ir pačių nuteistųjų E. T., D. Ž. bei liudytojų S. K., E. L., R. Č., D. Č., A. M., I. M., M. J. parodymai. Iš viso proceso metu duotų E. T. ir D. Ž. parodymų matyti, kad jie pripažino bendravę su S. K., E. L. bei iš jų gavę ir pasirašę PVM sąskaitas faktūras, sutartis ir atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktus. Nuteistieji (kasatoriai) nepripažino to, kad pagal UAB „S.“, UAB „O.“, UAB „J.“ ir UAB „Ju.“ vardu išrašytus kasos pajamų orderius, kuriais buvo įformintas grynųjų pinigų gavimas iš UAB „N. G. “, mokėjo šioms bendrovėms pinigus, tačiau ir ši versija yra paneigta specialistų išvadomis ir jų priedais, iš kurių matyti, kad pagal nurodytų įmonių išrašytus kasos pajamų orderius į jų kasas nuo 2002 m. gruodžio 12 d. iki 2004 m. gegužės 11 d. UAB „N. G. “ direktoriai E. T. ir D. Ž. įnešė iš viso 514 071,90 Lt grynųjų pinigų; taip pat specialisto, atlikusio rašysenos tyrimą, išvados patvirtina, jog UAB „N. G. “ dokumentus pasirašė D. Ž. (T. 14, b. 1. 51-63). E. T. pats pripažino, kad pasirašydavo dokumentus kaip UAB „N. G. “ direktorius (kai juo dirbo), arba direktorius D. Ž.. Prokurorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nuosprendyje yra aptarti ir įvertinti ne tik rašytiniai įrodymai, bet ir liudytojų parodymai. S. G. (G.), O. K.G. S., S. N., L. S., L. Š., J. K. (ji yra kaltinamoji, kaip ir S. K., baudžiamojoje byloje, kuri šiuo metu nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme) parodymais nustatyta, kad jie buvo įdarbinti UAB „Ju.“, UAB „S.“, UAB „J.“, UAB „O.“ vadybininkais ar buhalteriais, tačiau realiai jokių darbų neatliko, bendrovės jokios veiklos nevykdė, o jų pavarde išrašytus dokumentus, susijusius su UAB „N. G. “, pasirašė ne jie.

Atsiliepime į kasacinius skundus nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, jog E. T. ir D. Ž. klaidina teismą teigdami, kad liudytojai (O. K., J. K., G. S., L. S., J. T., O. Č., S. G., S. N., J, L., L, Š., S, K., E, L., R, Č., D, Č., A, M., I. M.) patvirtino, kad esą nebuvo galimybės nustatyti, ar E. T. su D. Ž. apskaitė UAB „N. G. “ buhalterinėje apskaitoje teismo nuosprendyje nurodytus dokumentus. Byloje nustatyta priešingai: bendrovės, kuriose liudytojai buvo įdarbinti, jokios veiklos nevykdė, jų pavardėmis išrašytus buhalterinės apskaitos dokumentus pasirašė ne jie ir jie nieko nežino apie UAB „N. G. “ veiklą. Liudytojai R. Č., D. Č., A. M. ir I. M. patvirtino, kad jie, E. L. ir S. K. prašymu, atvyko iš Rusijos Federacijos ir Lietuvoje įsigijo 100 proc. UAB „J.“, UAB „Ju.“, UAB „O.“, UAB „S.“ akcijų, tapo šių bendrovių direktoriais, tačiau patys realiai jokios veiklos nevykdė ir įmonių buhalterinės apskaitos dokumentų nepildė. Šie jų parodymai buvo perskaityti teisiamajame posėdyje. Pažymėtina, kad BPK nedraudžia asmenis, apklaustus kaip įtariamuosius, pasikeitus aplinkybėms, apklausti kaip liudytojus. Be to, šių liudytojų parodymams teismai nesuteikė prioritetinės reikšmės, jie buvo įvertinti kartu su kitais įrodymais, t. y. išvados paremtos įrodymų visuma, todėl nėra pagrindo pripažinti BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo. Atsiliepime nurodoma kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados dėl E. T. ir D. Ž. padarytų nusikalstamų veikų sudėties požymių buvimo pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertintų įrodymų visetu, patikrinus informaciją, gautą iš kiekvieno įrodymų šaltinio.

Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniuose skunduose nurodyti asmenys nėra susiję su nuteistųjų E. T. ir D. Ž. nusikalstama veika. Bylos duomenimis, A. K. ir jo firma „A.“, V. J., S. S. (S. S.) ir UAB „I.“, A. B. ir UAB „Eks.“ pagal suteiktas paslaugas ir įformintas PVM sąskaitas faktūras yra susiję su kasacinio skundo nepateikusiu nuteistuoju T. V. T. ir jo įmone „P.“.

Nesutikdama su kasacinių skundų teiginiais apie tai, kad E. T. ir D. Ž. baudžiamoji byla be pagrindo išskirta iš S. K., O. K. ir kitų asmenų baudžiamosios bylos, prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog BPK 170 straipsnis suteikia prokurorui teisę ikiteisminius tyrimus atskirti. Kadangi prokuroro priimtas nutarimas dėl šio ikiteisminio tyrimo atskyrimo nepanaikintas, tai apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal apeliacinius skundus, pagrįstai nesvarstė šio klausimo.

Pasak prokurorės, kasatoriai nepagrįstai teigia ir apie liudytojų S. K., E. L. ir O. K. parodymų netinkamą ištyrimą (nes jie neturėjo galimybės užduoti jiems klausimų). Apeliacinės instancijos teismas šį pirmosios instancijos teismo padarytą trūkumą ištaisė, į teismo posėdį iškvietė S. K. bei E. L. (apeliantai atsisakė prašymo iškviesti O. K.), suteikė galimybę užduoti jiems klausimus, todėl BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Be to, iš 2012 m. spalio 11 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojas E. L. buvo apklaustas teisme ir E. T., D. Ž., jų gynėjui, taip pat kitiems proceso dalyviams buvo suteikta galimybė užduoti šiam liudytojui klausimus. Įgyvendindami E. T. ir D. Ž. teises, numatytas BPK 22 straipsnio 3 dalyje, jų gynėjai aktyviai uždavė klausimus liudytojui E. L.. 2013 m. gegužės 23 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas S. K., kurio dvi baudžiamosios bylos ir dėl kitų, ir dėl tų pačių nusikalstamų veikų (kaip ir E. T. bei D. Ž.), yra nagrinėjamos Vilniaus apygardos teisme. S. K. išaiškinus BPK 80 straipsnio 1 dalies nuostatas, jis nesutiko duoti parodymų apie savo paties galbūt padarytas nusikalstamas veikas, tačiau atsakė į teisėjų ir kitų proceso dalyvių klausimus, o perskaičius jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, juos patvirtino ir paaiškino šių parodymų davimo aplinkybes. Liudytoja O. K., kuri taip pat yra teisiama Vilniaus apygardos teisme, teisiamajame posėdyje atsisakė duoti parodymus, o teisėjai perskaičius jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, atsakė į visų proceso dalyvių, taip pat ir į D. Ž. gynėjo klausimus. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistųjų ir jų gynėjų teisės nebuvo suvaržytos, jie jas įgyvendino užduodami klausimus O. K.. Dėl kasatorių teiginių apie E. L. parodymų neatitiktį įrodymų liestinumo kriterijui (BPK 20 straipsnio 3 dalis) prokurorė nurodo, kad E. L. davė parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, todėl E. T. ir D. Ž. bei kitiems proceso dalyviams buvo suteikta galimybė užduoti jam klausimus, jų teisės į gynybą šiuo atveju nebuvo suvaržytos.

Prokurorė pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, vadovaudamasis rungimosi principu, teisiamajame posėdyje privalo ištirti visas bylos aplinkybes, kurios yra reikšmingos nustatant nusikalstamos veikos požymius, o vertindamas įrodymus (atskirai ir jų visumą) turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Liudytojas E. L. buvo apklaustas teisme, todėl jo parodymais teisėtai vadovautasi grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat, prokurorės nuomone, nepagrįsti teiginiai, abejojant liudytojo E. L. parodymų patikimumu dėl tos priežasties, kad jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. BK 39¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, kuris dalyvavo organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausė nusikalstamam susivienijimui ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. L. prisipažino 2002–2004 m. laikotarpiu padaręs nusikaltimus, veikdamas kartu su nusikalstamo susivienijimo nariais, nurodė nusikaltimų bendrininkus, todėl pagal toje tyrimo stadijoje paaiškėjusias nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro 2006 m. kovo 23 d. nutarimu, kurį 2006 m. kovo 23 d. patvirtino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, BK 39¹ straipsnio pagrindu ikiteisminis tyrimas dėl E. L. nutrauktas, jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, 203 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, apie tai, kad E. L. būtų turėjęs pagrindą apkalbėti E. T. ir D. Ž.. Be to, BPK nedraudžia asmenį, apklaustą kaip įtariamąjį, pasikeitus aplinkybėms, apklausti kaip liudytoją. Prokurorė pažymi, kad šio liudytojo parodymų vertinimui nebuvo suteikta prioritetinė reikšmė – jie įvertinti kartu su įrodymų visuma, todėl nėra pagrindo pripažinti BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo. Liudytojo E. L. parodymai laikytini patikimu įrodymų šaltiniu ir jais pagrįstai vadovautasi priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, teismas, vertindamas šio liudytojo parodymus, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo klausimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-340/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-340/2006">2K-340/2006</a>, 2K-395/2007, 1A-98/2009).

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojų M. J., J. L. ir S. J., kurie tiesiogiai tvarkė UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą, parodymus, ir padarė teisingą išvadą, kad jie patvirtina dokumentų įtraukimo į apskaitą aplinkybes. Liudytojos M. J. ir J. L. dirbo UAB „N. G. “ buhalterėmis, visus pirminius dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, krovinio važtaraščius ir kt.) joms pateikdavo E. T. ir D. Ž., nė viena iš jų, nė joks kitas UAB „D.“ darbuotojas neišrašydavo jokių UAB „N. G. “ buhalterinės apskaitos dokumentų. Jų nuomone, UAB „S.“, UAB „O.“, UAB „J.“, UAB „Ju.“ PVM sąskaitos faktūros ir kasos pajamų orderiai iš tiesų buvo įtraukti į UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą, nors tiksliai atsakyti į šį klausimą galėtų pamačiusios dokumentų pirmuosius egzempliorius, nes šie buvo žymimi. Apeliacinės instancijos teismas netenkino E. T. prašymo prie bylos pridėti liudytojos M. J. parodymų garso įrašą ir jo stenogramą pagrįstai, nurodęs, kad nuteistieji nepasinaudojo teise BPK nustatyta tvarka pateikti pastabų į teisiamojo posėdžio protokolą, taip pat kad prireikus M. J. gali būti kviečiama apklausai.

Tikrindamas operatyvinio tyrimo ir jo metu vykdyto telefoninių pokalbių kontrolės teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas tenkino kasatorių prašymą ir iš FNTT prie VRM Specialiųjų užduočių valdybos išreikalavo pirminę operatyvinę informaciją, siekdamas nustatyti, ar buvo faktinis pagrindas operatyviniam tyrimui atlikti prieš E. T., D. Ž. ir T. V. T.. Taip pat iš Vilniaus apygardos teismo buvo pareikalautos 2003–2004 m. nutartys, kuriomis leista prieš S. K. ir E. L. (ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2004 m. birželio 1 d. dėl fiktyvių įmonių – UAB „O.“, UAB „Ju.“ ir kitų įsteigimo bei S. K., E. L. ir kt. nusikalstamos veikos) naudoti technines priemones kontroliuojant ir fiksuojant telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją ar kitokį susižinojimą telefonais 2003 m. spalio–2004 m. gegužės mėn. Gauta medžiaga ištirta teismo posėdžio metu, su ja susipažinę nuteistieji ir jų gynėjai nepareiškė papildomų prašymų. Iš tiesų, pirminės operatyvinės informacijos dėl E. T. ir D. Ž. nebuvo galima pateikti, nes prieš juos operatyvinis tyrimas nebuvo atliekamas, o informacija apie jų įvykdytas sunkias nusikalstamas veikas gauta atliekant operatyvinius veiksmus prieš S. K. ir E. L.. Nustatyta, kad S. K. ir E. L. suklastoti buhalterinės apskaitos dokumentai buvo pateikti ir įtraukti į keturiasdešimt trijų ūkio subjektų, iš jų ir UAB „N. G. “, buhalterinę apskaitą. Operatyvinio tyrimo metu atliekant sankcionuotą slaptą kontrolę buvo gauta duomenų ne tik apie S. K. ir E. L., bet ir apie kasatorių dalyvavimą bendroje nusikalstamojoje veikoje. Išanalizavus informaciją, gautą operatyvinio tyrimo ir ikiteisminio tyrimo metu, 2007 m. birželio 29 d. surašytas protokolas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo. Gautais duomenimis nustatyta, kad 2003 m. spalio–2004 m. gegužės mėn. kasatoriai į UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą įtraukė suklastotus UAB „O.“, UAB „J.“, UAB „S.“ ir UAB „Ju.“ vardu išrašytus buhalterinės apskaitos dokumentus ir taip išvengė didelės vertės turtinės prievolės valstybei. Iš suvestinėse protokoluose užfiksuotų E. T., D. Ž., E. L. ir S. K. pokalbių turinio matyti, kad suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus dėl fiktyvių paslaugų išrašydavo S. K. ir E. L., o po to juos pateikdavo kasatoriams. Šie dokumentus apiformindavo UAB „N. G. “, išrašydavo bendrovių „J.“, „O.“, „S.“, „Ju. vardu apie neva įvykusius pirkimus arba atliktas paslaugas ir pervesdavo pinigus iš UAB „N. G. “ į nurodytų bendrovių banko sąskaitas, o tada išgrynindavo; apie 10 proc. nuo tos sumos S. K. paimdavo sau už suklastotų dokumentų išrašymą. Viso proceso metu S. K., E. L., E. T., D. Ž. pripažino, jog pokalbiuose yra užfiksuoti jų balsai. Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad nuteistieji ir jų gynėjai, teisme perskaičius rašytinę bylos medžiagą (bylos dokumentus), tarp jų ir telefoninių pokalbių suvestines, nepareiškė prašymo išklausyti šių pokalbių, kai kurios iš pokalbių suvestinių buvo tirtos teismo iniciatyva, todėl skundų teiginiai, jog suvestinės neatitinka įrodymų leistinumo sampratos, yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas yra teismo kompetencijos sritis, todėl tai, kad E. T. ir D. Ž. nesutinka su atliktu įrodymų įvertinimu ir teismo padarytomis išvadomis, nenustačius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Dėl 2010 m. vasario 24 d. papildomos specialisto išvados Nr. 5-1/19 apie UAB „N. G. “ ūkinę veiklą vertinimo prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šios specialistės išvados, pateiktos atsakant į papildomai suformuluotus klausimus, yra aiškios, konkrečios ir teismui nekeliančios abejonių; pirmosios instancijos teismas šias išvadas detaliai aptarė ir jomis rėmėsi. Be to, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad specialistė R. J. FNTT nebedirba, atmetė nuteistųjų ir jų gynėjų prašymą kviesti ją į teismo posėdį (ir apklausti). Atsiliepime cituojamos 2010 m. vasario 24 d. specialisto išvados ir pažymima, kad, įvertinus tai, jog UAB „N. G. “ buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvo, atliekant tyrimą buvo tikrinamos UAB „N. G. “ vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros dėl paslaugų ir darbų pirkimų iš UAB „Ju.“, UAB „J.“, UAB „O.“, UAB „S.“, taip pat UAB „N. G. “ vardu išrašyti grynųjų pinigų mokėjimo dokumentai šioms įmonėms, kurie surinkti priešpriešinių patikrinimų metu išvardytose įmonėse. PVM sąskaitose faktūrose ir kasos pajamų orderiuose įvardyti pasirašę asmenys – D. Ž. ir E. T.. Taigi, pateiktos specialistės išvados atitinka BPK 90 straipsnio reikalavimus.

Prokurorė, pasisakydama dėl kitų bylos duomenų vertinimo, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje S. K. ir E. L. parodymais nustatyta, jog aptartos PVM sąskaitos faktūros ir kiti dokumentai buvo išrašyti klaidingai nurodant, kad juose nurodytos įmonės suteikė UAB „N. G. “ paslaugas, atliko darbus ar pardavė prekes. Išrašyti dokumentai buvo fiktyvūs, nes įmonės nevykdė jokios veiklos, realiai jokie sandoriai nevyko. S. K. ir E. L. parodė, kad jie nė karto nematė ir nepažinojo A. S.. E. L. pripažino, kad jis S. K. nurodymu išrašydavo UAB „N. G. “ fiktyvias sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius, kuriuos laikė pas save namuose, o už UAB „Ju.“, UAB „J.“, UAB „O.“ ir UAB „S.“ atstovus dokumentuose pasirašė pats E. L.. Taigi, priešingai nei teigia kasatoriai, nuteistųjų kaltė dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo įrodyta; objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad 2002 m. gruodžio–2004 m. gegužės mėn. E. T. su D. Ž., veikdami bendrai, iš E. L. ir D. K. gautus, suklastotus buhalterinius dokumentus perdavė UAB „N. G. “ finansininkams, nurodydami juos įtraukti į buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu buvo imituojamas atsiskaitymas grynaisiais pinigais; taip iš UAB „N. G. “ kasos paėmė 514 071,90 Lt, o 45 834,20 Lt, pervestus į fiktyvių bendrovių banko sąskaitas, paliko S. K. kaip atlygį už suklastotų dokumentų pateikimą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ši byla yra išskirta iš nusikalstamame susivienijime galbūt veikusių S. K. ir kitų asmenų, fiktyviai įsteigusių UAB „J.“, UAB „S.“, UAB „O.“, UAB „Ju.“ ir kitas, skirtas nusikalstamai veikai vykdyti. Atliekant ikiteisminį tyrimą priešpriešinių patikrinimų metu iš šių bendrovių buvo paimti buhalterinės apskaitos dokumentai (PVM sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderių kvitai), išrašyti UAB „N. G. “ už įvairias paslaugas. Nurodytų bendrovių išrašytose suklastotose PVM sąskaitose faktūrose yra nurodyta, kad UAB „N. G. “ paslaugas ir darbus pirko iš nurodytų įmonių, į kurių sąskaitas įmokėjo 514 071,90 Lt (grynaisiais). Visos pirmiau nurodytos aplinkybės paneigia kasacinių skundų teiginius, jog tik UAB „N. G. “ buhalterinės apskaitos dokumentai – didžioji knyga, pirkimų–pardavimų žurnalas, kasos knygos gali patvirtinti kaltinime nurodytų dokumentų neįtraukimo į bendrovės buhalterinę apskaitą aplinkybę. Tačiau tokie buhalterinės apskaitos dokumentai nėra vienintelis įrodymų šaltinis įrodinėjant E. T. ir D. Ž. kaltę. Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, o ar gauti duomenys pripažintini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Taigi, priešpriešinių patikrinimų metu surasti ir paimti iš UAB „Ju.“, UAB „J.“, UAB „O.“ ir UAB „S.“ buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriuos UAB „N. G. “ vardu išrašė jų atstovai – direktoriai E. T. ir D. Ž., laikytini tinkamu įrodymu.

Prokurorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir išvados, pripažįstant E. T. ir D. Ž. padarius nusikaltimus, už kuriuos jie nuteisti, yra pagrįstos ir teisingos. Teisinio pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nėra.

Spręsdami civilinio ieškinio klausimą teismai taip pat nepadarė klaidų, pagrįstai konstatavo, kad Valstybinė mokesčių inspekcija, pagal BPK 109, 110, 112 straipsnių nuostatas, turi teisę į civilinio ieškinio pareiškimą šioje byloje. Civilinis ieškinys išnagrinėtas ir patenkintas vadovaujantis BPK 113 straipsnio, 115 straipsnio reikalavimais. Be to, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pasisakyta dėl civilinio ieškinio; kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnis (1961 m. CK 227, 496 straipsniai) negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, apibrėžia taip turtinę žalą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad kaltininkas, nusikalstamais veiksmais padaręs asmeniui, įmonei turtinę žalą, yra už ją atsakingas. Dėl neteisėtų UAB „N. G. “ bei jos atsakingų asmenų E. T. ir D. Ž. veiksmų Lietuvos valstybė patyrė 164 945 Lt turtinės žalos, kurią pagal CK 6.263 straipsnį privalo atlyginti juridinis asmuo UAB „N. G. “ ir kaltinamieji E. T. ir D. Ž. (BPK 109, 110, 112, 115 straipsniai, CK 6.245, 6.263, 6.246 straipsniai).

Kasaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, patikrinusi dėl nuteistųjų D. Ž. ir E. T. priimtus ir skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasaciniai skundai nepagrįsti.

Dėl BPK 20 straipsnio 3–4 dalių taikymo

Kasaciniuose skunduose daug vietos skiriama įrodymų leistinumo ir liestinumo reikalavimams, kurių esą teismai nesilaikė ir dėl to pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4 dalis, nes nuteistųjų kaltę grindė šių reikalavimų neatitinkančiais liudytojų parodymais, specialistų išvadomis, duomenimis, gautais vykdant operatyvinius veiksmus (kontroliuojant ir fiksuojant telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją).

Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatyme nėra įtvirtintos įrodymų leistinumo ir liestinumo sąvokos, nors galima teigti, kad iš BPK apibrėžtų įrodymams keliamų reikalavimų šie kriterijai (leistinumo ir liestinumo) išplaukia. Dėl to teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmiau nurodytų kasacinių skundų argumentų, vartos sąvokas, įtvirtintas BPK normose. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys (BPK 20 straipsnio 1 dalis). Tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ši nuostata reiškia, kad, nustatant bet kurios reikšmingos bylai faktinės aplinkybės buvimą ar nebuvimą, įrodinėjimo procese remiamasi tais duomenimis, kurie atitinkamą aplinkybę patvirtina arba paneigia. Įrodymais gali būti duomenys, tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinantys arba paneigiantys byloje įrodinėtinus faktus, susijusius su nusikalstamos veikos padarymu, padedantys atskleisti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, išsiaiškinti byloje keliamų versijų tikrumą. Atsižvelgiant į šias nuostatas ir remiantis bylos medžiaga, nepagrįstais laikytini kasatorių teiginiai, kad liudytojų (G. S., J. L., L. Š. ir kt.), įdarbintų fiktyviai veikusiose bendrovėse „S.“, „O.“, „Ju.“, „J.“, parodymai neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes šių asmenų parodymais gauta informacija apie dalį (kiek jiems buvo žinoma) byloje įrodinėtinų aplinkybių, susijusių su minėtų bendrovių, sudariusių realiai neįvykusius sandorius su nuteistųjų atstovaujama UAB „N. G. “, veikla ir pan. Pagal kaltinimuose (ir teismų nuosprendžiuose) nurodytas aplinkybes suklastoti dokumentai tariamai patvirtino minėtus sandorius perkant–parduodant prekes ir paslaugas, o tai turi ryšį su nuteistiesiems inkriminuotomis veikomis, nes tokie dokumentai buvo panaudoti pasisavinant svetimą turtą, įgyjant teisę į valstybės biudžetui priklausančias lėšas (PVM), taip pat panaikinant prievolę sumokėti mokesčius. Apie kitus teismų aptartus bylos įrodymus taip pat pasakytina, kad jie suteikė papildomos, patikslinančios informacijos apie svarbias šiai bylai aplinkybes, padėjo atskleisti visumą faktų, leidžiančių nustatyti veikų padarymo būdą, padarinius ir kita, o to rezultate – spręsti, ar buvo padarytos nusikalstamos veikos. Taigi, kasatorių teiginiai, kad teismų sprendimai grindžiami įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimų, prieštarauja bylos medžiagai. Pažymėtina, kad bylos duomenims, kaip įrodymams baudžiamajame procese, keliami ir kiti reikalavimai. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais proceso veiksmais. Teismas nuosprendį gali grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Kasatoriai neteisūs, teigdami, kad dalis įrodymų, kuriais grindžiama D. Ž. ir E. T. kaltė, tokių reikalavimų neatitinka. Pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniuose skunduose neteisingai (netiksliai) remiamasi EŽTT praktika, nes D. Ž. ir E. T. kaltė nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodinėjama vien tik kaltinamų toje pačioje byloje asmenų parodymais, kuriuos šie davė tik ikiteisminio tyrimo metu. Antra, ikiteisminis tyrimas dėl šioje byloje kaltintų (ir nuteistų) asmenų buvo atskirtas BPK 170 straipsnyje nustatyta tvarka ir byla teismuose nagrinėta dėl tų nusikalstamų veikų ir tų kaltinamųjų, dėl kurių perduota nagrinėti teismui (BPK 255 straipsnis). Kasatorių argumentai dėl nepagrįsto bylų atskyrimo, kaip aplinkybės, esą parodančios neteisėtą įrodymų gavimo būdą ar pašalinančios galimybę teisme juos patikrinti, atmestini; pats savaime bylų atskyrimas – kai tai leidžiama pagal BPK įtvirtintas nuostatas – nereiškia tokių pažeidimų padarymo. Be to, kasatoriai, teigdami, kad dalis asmenų šioje byloje negalėjo liudyti arba kad jų parodymai neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, nekreipia dėmesio į parodymus davusių asmenų procesinį statusą būtent šioje byloje ir konkrečiai – teisminio nagrinėjimo metu, taip pat atsižvelgiant į tai, apie kokias ir kokių asmenų, kokiomis aplinkybėmis padarytas nusikalstamas veikas nurodoma kaltinamajame akte, atitinkamai – apie ką vienas ar kitas asmuo davė parodymus, kuriais iš jų grindžiami teismų sprendimai dėl D. Ž. ir E. T.. Šiuo atveju teisėjų kolegija nagrinėja kasatorių keliamus klausimus tiek, kiek jie grindžiami konkrečiais teisiniais argumentais. Tai, kad E. L., davęs parodymus apie aplinkybes, susijusias su šioje byloje nagrinėtais kaltinimais, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, nereiškia, kad tokio asmens parodymai negali būti įrodymu, nes BPK nuostatos to nedraudžia. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad E. L., S. K., O. K. parodymai nebuvo patikrinti ir tinkamai ištirti teismo posėdžio metu, o nuteistiesiems nesuteikta galimybė užduoti jiems klausimų ir dėl to šių asmenų parodymais teismai negalėjo remtis. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme O. K. ir S. K. buvo apklausti. Svarbu ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė teismo posėdyje E. L. bei S. K.. Tiesa, pastarasis, esant BPK 80 straipsnio 1 dalyje numatytai aplinkybei (kai parodoma apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką), nesutiko (turėdamas tokią teisę) duoti parodymų, tačiau pakankamai išsamiai atsakė į proceso dalyvių (iš jų ir į nuteistųjų E. T., D. Ž., jų gynėjo E. Losio) klausimus. Be to, S. K. ir E. L. (šiam nurodžius, kad ne viską prisimena) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo perskaityti, vadovaujantis BPK 276 straipsnio nuostatomis, pagal kurias kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti ar kitais atvejais. Beje, teismas perskaitė S. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kai jis buvo apklausiamas kaip įtariamasis, todėl kasatorių teiginiai dėl BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos pažeidimų – nepagrįsti, nes ji taikoma tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas atlieka liudytojo apklausą. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad aptarti įrodymai nebuvo ištirti ir patikrinti teismo posėdyje, kad jie gauti neteisėtais būdais, pažeidžiant nuteistųjų teises dalyvauti įrodymų tyrime, kartu ir rungimosi principą bylą nagrinėjant teisme. Be to, kasatoriai neleistinais įrodymais laiko ir specialistų išvadas dėl UAB „N. G. “ veiklos tyrimo, nes esą specialistams buvo užduoti menami klausimai. Tačiau specialistų išvados gautos teisėtais būdais, įstatymų nustatyta tvarka, jiems pateikti klausimai yra pagal jų kompetenciją ir suformuluoti taip, kad būtų ištirtos tos aplinkybės, kurias buvo būtina nustatyti nagrinėjamoje byloje (pavyzdžiui, pateikti klausimai: ar, įvertinus tyrimo metu nustatytus faktus, UAB „N. G. “ buvo teisingai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčiai valstybei? Jei ne – kiek ir kokie mokesčiai neteisingai apskaičiuoti, kokio dydžio žala padaryta?; arba, paskyrus papildomą tyrimą, pateiktas klausimas: remiantis priepriešinių patikrinimų metu iš UAB „J.“, UAB „O.“, UAB „Ju.“, UAB „S.“ paimtais dokumentais apskaičiuoti, kiek pridėtinės vertės mokesčio UAB „N. G. “ galėjo įtraukti į apskaitą 2003 m. rugpjūčio, rugsėjo ir gruodžio mėnesiais?). Taigi, nėra teisinio pagrindo teigti, kad specialistų išvados neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatų, kasatorių teiginiai apie jų pažeidimą laikytini subjektyvia, teisiniais argumentais nepagrįsta interpretacija. Kasatoriai teigia, kad buvo pažeistas rungimosi principas, nes pirmosios instancijos teisme nebuvo patikrintas bylos duomenų, gautų vykdant operatyvinius veiksmus, teisėtumas. Tačiau tai padarė apeliacinės instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti išvadą, kad, tokį patikrinimą atlikus apeliacinės instancijos teisme, liko neištaisytas pažeidimas, įgyvendinant BPK 7 straipsnyje įtvirtintą nuostatą – bylą teisme nagrinėti laikantis rungimosi principo. Be to, pažymėtina, kad įstatymo nustatyta tvarka buvo sankcionuotas operatyvinis tyrimas prieš S. K. ir E. L., o tyrimo metu gauta informacijos ir apie E. T., D. Ž. nusikalstamas veikas; tai užfiksuota protokole dėl operatyvinių veiksmų atlikimo; šie duomenys, ištirti teisiamajame posėdyje, teismų pripažinti įrodymais, o jais gautos informacijos tikrumas teismų buvo tikrinamas palyginus su kitais įrodymais. Taigi, darytina išvada, kad esminių BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimų nepadaryta.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo ir bylos patikrinimo apeliacinės instancijos teisme (BPK 320 straipsnio 3 dalis)

Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo reikalavimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nes nuosprendžius grindė prielaidomis, o tai lėmė ir nekaltumo prezumpcijos, teisės į teisingą teismą pažeidimus. Šių pažeidimų buvimą kasatoriai argumentuoja pateikdami įrodymų vertinimo versiją, kuri, jų manymu, būtų teisinga, kartu kritikuoja teismų padarytas išvadas dėl faktinių aplinkybių ir neigia jų buvimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismui suteikti įgaliojimai patikrinti skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), taip pat nustatyti bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai (BPK 369 straipsnis) suponuoja, kad kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas nėra įrodymų tyrimas, vertinimas bei faktinių aplinkybių nustatymas. Dėl to kasatorių teiginiai (argumentai) dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nustatant byloje įrodinėtinas faktines aplinkybes nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK normų pažeidimais.

Kasatorių teiginiai apie tai, kad teismų išvados neparemtos įrodymais, kad jų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų – nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų nuosprendžių turiniui. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, apkaltinamajame nuosprendyje padarytų išvadų teisingumą patikrino apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą. Nepaisant to, kasaciniuose skunduose dar kartą, t. y. kaip ir apeliaciniuose skunduose, iš esmės pateikiami tie patys argumentai, kuriais kritikuojamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, prie to priduriant, kad apeliacinės instancijos teismas į pateiktus argumentus neatsižvelgė, o tai prilyginama ir tų argumentų neišnagrinėjimui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus skunduose keliamus klausimus, o priimtame sprendime išdėstė motyvuotus atsakymus. Šis teismas, dar kartą įvertinęs bylos įrodymus, tarp jų ir kasatorių akcentuojamus E. L., S. K., O. K. parodymus, specialistų išvadas, pasisakė dėl jų patikimumo, taip pat aptarė M. J. parodymų įrodomąją reikšmę. Šiuo atveju pažymėtina, kad pirmiau nurodytos liudytojos parodymai, susiję su UAB „N. G. “ buhalterinės apskaitos tvarkymu, nebuvo lemiami ir vieninteliai įrodinėjant bylai svarbias aplinkybes (pavyzdžiui, apie jas parodė liudytojai J. L., S. J.) Teismas argumentavo, kodėl pripažįsta, kad šioje byloje surinktų ir teisme ištirtų bylos įrodymų visuma pakankama D. Ž. ir E. T. kaltei padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas pagrįsti ir kad jų keliamos versijos paneigtos kaip neatitinkančios tikrovės. Pažymėtina, kad pačių nuteistųjų parodymai buvo ištirti teisiamajame posėdyje, o bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme – išklausyti ir išnagrinėti jų gynybos argumentai; tiek D. Ž., tiek E. T. versijos paneigtos kitais bylos įrodymais. Dėl to kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, esą D. Ž. (ar E. T.) perkelta įrodinėjimo našta, suvaržyta teisė įrodinėti savo nekaltumą. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pasisakyta apie tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė kasatorių ginčijamas faktines aplinkybes, atskleidžiančias, jog D. Ž. ir E. T., būdami UAB „N. G. “ direktoriais, veikdami sąmoningai apgaulingai, panaudodami suklastotus dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, PVM deklaracijas), pasisavino šiai bendrovei priklausantį didelės vertės turtą –lėšas (dalį jų – D. Ž. veikiant kaip padėjėjui), UAB „N. G. “ naudai įgijo turtinę teisę į valstybės biudžetui priklausančias PVM lėšas, panaikino prievolę sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą, kad apgaulingai tvarkė UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą, būdami už tai atsakingi. Teisėjų kolegija, nekartodama (ir necituodama) apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų ir argumentų, kuriais jos grindžiamos, konstatuoja, kad teismas nepadarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų, nes įrodymų – teisinančių ir kaltinančių – vertinimą grindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriams nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime nereiškia esminių teisės pažeidimų, o jų teiginiai, kad teismai nenustatė reikšmingų bylai faktinių aplinkybių ar kad jos neįrodytos – iš esmės deklaratyvūs. Tokie yra ir teiginiai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatorių, nepatikrino ir neišnagrinėjo jų apeliacinių skundų argumentų; iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad sprendimas atmesti nuteistųjų E. T. ir D. Ž. apeliacinius skundus priimtas patikrinus bylą tiek, kiek to prašė nuteistieji, jame motyvuotai paaiškinta, kodėl jų skundų argumentai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

Kasatoriai teigia, kad E. T. ir D. Ž. veikoms netinkamai taikyti BK 182, 183 straipsniai, nes vien faktas, jog buvo suklastoti dokumentai, nesudaro inkriminuotų veikų sudėčių, tam būtina nustatyti, kad tokie dokumentai buvo įtraukti į UAB „N. G. “ buhalterinę apskaitą, kad mokesčių deklaracijos užpildytos neteisingai ir pateiktos VMI, o lėšos paimtos iš įmonės (UAB „N. G. “). Kartu kasatoriai neigia šių aplinkybių, kurias teismai konstatavo, buvimą, be to, nurodo, kad dokumentų suklastojimas nėra BK 182, 183 straipsniuose numatytų veikų sudėčių požymis, o pareiga įtraukti į PVM apskaitą ir mokėti į valstybės biudžetą mokesčius neatsiranda vien tik išrašius PVM sąskaitas faktūras apie tariamą prekių ir paslaugų tiekimą. Kasatoriai nesutinka ir su tuo, kad nuteistųjų veikoms galėtų būti taikomas BK 222 straipsnis, nes, pasak jų, nenustatyta, kad nuteistieji tvarkė buhalterinę apskaitą, be to, jie nėra šių nusikaltimų subjektai. Šie kasacinių skundų argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir klaidingi. Iš tiesų faktinės aplinkybės, kurias neigia kasatoriai, yra nustatytos ir nurodytos teismų nuosprendžiuose, taip pat ir tai, kad nuteistųjų panaudota apgaulė (neteisėtai pasisavinant svetimą turtą ir sukčiaujant) pasireiškė fiktyvių, tikrovės neatitinkančių, t. y. suklastotų dokumentų, tarp jų – ir mokesčių deklaracijų – panaudojimu, pateikiant juos bendrovės buhalterinei apskaitai bei VMI. Dėl to kasaciniuose skunduose neteisingai teigiama tik apie dokumentų suklastojimo fakto nustatymą. Taip pat teismai nustatė ir aplinkybes apie apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą nuteistųjų vadovaujamoje bendrovėje „N. G. “. Apeliacinės instancijos teismas, kaip pirmiau nurodyta šioje nutartyje, pasisakė dėl E. T. ir D. Ž. veikų įrodytumo; spręsdamas jų baudžiamosios atsakomybės klausimus, be kita ko, nurodė faktinį ir teisinį pagrindą, kodėl jie yra BK 222 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektai. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniuose skunduose nurodomas netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas argumentuojamas ne teisės taikymu nustatytiems faktams, o nustatytų faktų neigimu. Tuo tarpu kasacinės instancijos teismas apie baudžiamojo įstatymo taikymo teisingumą sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes, o iš jų matyti, kad įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, faktinės aplinkybės yra nustatytos.

Be to, kasaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino VMI pateiktą civilinį ieškinį, nes jai byloje nebuvo suteiktas civilinio ieškovo teisinis statusas BPK 110 straipsnyje nustatyta tvarka, o apeliacinės instancijos teismas šio argumento iš esmės neištyrė ir dėl jo nepasisakė. Šiuo atveju kasatorių teiginiai taip pat klaidingi. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateikė byloje civilinį ieškinį dėl nusikalstama veika valstybei padarytos žalos (164 945 Lt) atlyginimo iki įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teisme pradžios. Teismas civilinį ieškovą, kuris pateikė įgaliojimą dėl jo atstovavimo procese, kvietė į teisiamąjį posėdį, atstovas šiame baudžiamajame procese dalyvavo, tuo pačiu metu dalyvavo ir kiti proceso dalyviai. Be to, priešingai negu teigia kasatoriai, iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad šis teismas pasisakė dėl civilinio ieškinio išnagrinėjimo ir konstatavo teisingą BPK 109, 110, 112, 113 straipsnių taikymą. Taigi, dėl civilinio ieškinio (pareikšto paduodant jį teismui, prašant priteisti nusikalstamomis veikomis padarytą turtinę žalą) išsprendimo kasatorių teiginiai nepagrįsti.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios ar apeliacinės instancijų teismų nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų D. Ž. ir E. T. bei jų gynėjo advokato Egidijaus Losio kasacinius skundus.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Vytautas Piesliakas

Dalia Bajerčiūtė