V. G. pagal BK 24 str. 4 d., 25 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-27/2014

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.3.7; 1.1.4.5.2; 1.2.14.5.2; 1.2.17.7;

1.2.18.10; 1.2.29.1; 2.1.7.4; 2.3.2.2.11;

2.3.4.6.1; 2.4.2.1; 2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. L., A. S., V. G., R. T. ir jos gynėjo advokato Mindaugo Paukštės, nuteisto juridinio asmens UAB „VR“ atstovo gynėjo advokato Romo Jonuškos kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

V. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 250 MGL (31 250 Lt) dydžio bauda;

24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 170 MGL (21 250 Lt) dydžio bauda;

24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) – 150 MGL (18 750 Lt) dydžio bauda;

222 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (dėl apgaulingos UAB „P“ buhalterinės apskaitos tvarkymo) – 150 MGL (18 750 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta 650 MGL (81 250 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2004 m. balandžio 28 d. iki 2004 m. gegužės 18 d. ir nuo 2004 m. gruodžio 15 d. iki 2005 m. gegužės 29 d. (188 d.), kuris pagal BK 65 straipsnį atitinka 376 MGL dydžio baudą, ir galutinė bausmė V. G. paskirta 274 MGL (34 250 Lt) dydžio bauda.

V. G. baudžiamasis procesas dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 203 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

T. L. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 250 MGL (31 250 Lt) dydžio bauda;

24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) – 150 MGL (18 750 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta 450 MGL (56 250 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2008 m. balandžio 22 d. (14 d.), kuris pagal BK 65 straipsnį atitinka 28 MGL dydžio baudą, ir galutinė bausmė T. L. paskirta 422 MGL (52 750 Lt) dydžio bauda.

T. L. baudžiamasis procesas dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 203 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

R. T. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 200 MGL (25 000 Lt) dydžio bauda;

25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 150 MGL (18 750 Lt) dydžio bauda;

25 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) – 150 MGL (18 750 Lt) dydžio bauda;

222 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (dėl apgaulingos UAB „P“ buhalterinės apskaitos tvarkymo) – 100 MGL (12 500 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta 450 MGL (56 250 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2004 m. lapkričio 8 d. iki 2004 m. gruodžio 30 d. (53 d.), kuris pagal BK 65 straipsnį atitinka 106 MGL dydžio baudą, ir galutinė subendrinta bausmė R. T. paskirta 344 MGL (43 000 Lt) dydžio bauda.

R. T. išteisinta pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. S. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 200 MGL (25 000 Lt) dydžio bauda;

25 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) – 150 MGL (18 750 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta 400 MGL (50 000 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas 2004 m. gruodžio 5 d. (1 d.), kuris pagal BK 65 straipsnį atitinka 2 MGL dydžio baudą, ir galutinė subendrinta bausmė A. S. paskirta 398 MGL (49 750 Lt) dydžio bauda.

A. S. išteisintas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

UAB „VR“ pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) 450 MGL (56 250 Lt) dydžio bauda;

300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – 400 MGL (50 000 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) – 400 MGL (50 000 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 950 MGL (118 750 Lt) dydžio bauda.

UAB „VR“ išteisinta pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies, 1 punktas).

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti J. M., V. B., V. S., R. Š., A. B., A. P., A. N., L. K. J., juridiniai asmenys UAB „S“, UAB „V“, UAB „ST“ ir UAB „T“, tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nutartis, kuria nuteistojo A. B. apeliacinis skundas patenkintas –Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendis pakeistas grąžinant dalį A. B. lėšų (38 300 Lt, 435 eurų, 345 JAV dolerių, 86 Estijos kronų, 35 Latvijos latų, 6 500 000 Turkijos lirų), pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimą saugomų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) Finansų skyriuje.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro, nuteistųjų V. G., T. L., A. S., R. Š., V. B., R. T. ir jos gynėjo Mindaugo Paukštės, nuteistų juridinių asmenų UAB „V“ direktoriaus, UAB „VR“ atstovo ir gynėjo Romo Jonuškos apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. G., T. L., A. S., R. T. ir UAB „VR“ nuteisti už tai, kad:

1. V. G. ir J. M. nuo 1998 m. kovo 24 d. iki 2003 m. rugsėjo 1 d., R. Š. – nuo 1999 m. gruodžio 9 d. iki 2004 m. lapkričio 15 d., A. S. – nuo 1999 m. gruodžio 9 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d., eidamas UAB „V” (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) komercijos direktoriaus pareigas, o nuo 2002 m. rugpjūčio 12 d. iki 2004 m. gegužės 4 d. eidamas UAB „V“ direktoriaus pareigas, veikdamas UAB „V“ naudai ir interesais, nuo 2000 m. lapkričio 15 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d. veikdamas UAB „ST“ naudai ir interesais, A. P. nuo 2000 m. lapkričio 15 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d. eidamas UAB „ST“, (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) gamybos direktoriaus pareigas, veikdamas UAB „ST“ naudai ir interesais, A. B. nuo 2000 m. lapkričio 15 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d., eidamas UAB „ST“ direktoriaus pareigas, veikdamas UAB „ST“ naudai ir interesais, kartu su teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytais asmenimis organizuota grupe keliems nusikaltimams, taip pat vienam sunkiam nusikaltimui daryti, turėdami vieningą nusikalstamą tikslą, veikdami išankstine tiesiogine tyčia, V. G. koordinuojant ir vadovaujant organizuotos grupės veiklai, įsteigus juridinį asmenį, naudojamą nusikalstamai veiklai nuslėpti, V. G. organizavo ir vykdė, A. S., J. M., R. Š., A. P., A. B. vykdė tikrų dokumentų suklastojimą ir suklastotų dokumentų panaudojimą, V. G., A. S., J. M., R. Š., A. P., A. B. organizavo ir vykdė apgaulingą įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymą, sukčiaujant pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) ir juridinio asmens pelno mokesčio (toliau – JAPM) apskaičiavimo bei sumokėjimo srityje, V. G. organizavo ir vykdė, A. S., J. M., R. Š., A. P., A. B. vykdė didelės vertės turtinės prievolės išvengimą apgaule ir didelės vertės svetimo turto įgijimą apgaule, t. y. į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtinų PVM ir JAPM išvengimą kitų juridinių asmenų naudai ir į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM įgijimą apgaule, būtent:

V. G., nuo 1998 m. kovo 24 d. iki 2003 m. rugsėjo 1 d. veikdamas organizuota grupe su A. S., R. Š. J. M., A. P., A. B. bei kitais teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytais asmenimis, būdamas organizuotos grupės narių veiksmų koordinatoriumi ir vadovu, iš anksto susitarė daryti kelis nusikaltimus, taip pat vieną sunkų bei ilgą laiko tarpą trunkantį nusikaltimą – sukčiaujant PVM ir JAPM apskaičiavimo bei sumokėjimo srityje, apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas (mokėtiną PVM), ir apgaule UAB „V“, UAB „ST“ ir kitų juridinių asmenų naudai išvengti didelės vertės turtinės prievolės – į valstybės biudžetą mokėtinų PVM ir JAPM sumokėjimo, šiuo tikslu įkuriant ir panaudojant įmonę nusikalstamai veiklai nuslėpti (UAB „M“), t. y. apgaulingai PVM atskaitai suformuoti bei lėšoms išgryninti, suklastojant ir panaudojant suklastotus tikrus šios įmonės dokumentus, tam, kad įrašant į UAB „M“ PVM sąskaitas–faktūras prekių ir paslaugų kainą su 18 procentų PVM, būtų pateisintas tariamas UAB „V“, UAB „ST“ ir kitų juridinių asmenų prekių įsigijimas iš šios įmonės, siekiant apgaule išvengti didelės vertės turtinių prievolių – į valstybės biudžetą mokėtinų PVM ir JAPM, šių žinomai suklastotų PVM sąskaitų–faktūrų duomenų pagrindu UAB „V“, UAB „ST“ ir kitų juridinių asmenų surašytas žinomai neteisingas PVM deklaracijas su jose apgaule padidintomis pirkimo PVM, sumažintomis mokėtino PVM sumomis bei metines pelno mokesčio deklaracijas su jose apgaule padidintomis apmokestinamąjį pelną mažinančiomis sąnaudomis pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, UAB „V“, UAB „ST“ ir kitiems juridiniams asmenims grynaisiais pinigais ar bankiniais mokėjimo pavedimais sumokėjus UAB „M“ PVM sąskaitose–faktūrose nurodytas sumas kartu su PVM už tariamai iš UAB „M“ nupirktas prekes ir paslaugas, šias sumas išgryninus bei pasidalijus tarp organizuotos grupės narių, būtų apgaule įgytas didelės vertės svetimas turtas – į valstybės biudžetą mokėtinas PVM.

Įgyvendinant nusikalstamos veikos sumanymą, V. G., kaip organizuotos grupės narių veiksmų koordinatorius ir vadovas, davė nurodymą J. M. įkurti įmonę UAB „M“, žinodamas, kad ji faktiškai jokios realios ūkinės veiklos nevykdys, suteikė įmonei įsteigti reikalingas lėšas, pateikė jam (J. M.) R. Š., A. S., A. P., A. B. ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų pateiktus duomenis, kuriuos nurodė įrašyti į UAB „M“ PVM sąskaitas–faktūras; J. M., veikdamas V. G. nurodymu, 1998 m. kovo 24 d. įsteigė įmonę UAB „M“, jai vadovavo, nuo 1998 nuo kovo 25 d. iki 2002 m. kovo 8 d., R. Š., A. S., A. P., A. B. ir kitų teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytų asmenų tiesiogiai ar per V. G. pateiktų duomenų pagrindu išrašė UAB „M“ vardu PVM sąskaitas–faktūras, kasos pajamų orderius, šiuos žinomai suklastotus dokumentus patvirtino savo kaip įmonės direktoriaus parašu, juos panaudojo UAB „M“ buhalterinėje apskaitoje bei tiesiogiai ar per V. G. pateikė R. Š., A. S., A. P., A. B. bei kitiems teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytiems asmenims, kurie, neteisėtai panaudodami UAB „M“ vardu išrašytus žinomai suklastotus dokumentus, pateisino tariamusuosius juridinių asmenų sandorius, t. y. nuo 1998 m. kovo 24 d. iki 2002 m. vasario 11 d. tariamai nupirko iš UAB „M“ prekių bei paslaugų. Po to V. G., vykdydamas bendrą susitarimą, nuo 1998 m. kovo 24 d. iki 2002 m. vasario 11 d. Vilniuje, teisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytose vietose, pateikė J. M. tiesiogiai iš R. Š., A. S., A. P., A. B. ir kitų teisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų gautus duomenis ir nurodė juridinių asmenų rekvizitus, prekių ir paslaugų pavadinimus, kiekius ir kainas, reikalingus įrašyti į UAB „M“ PVM sąskaitas–faktūras, kaip tariamai parduodamas kitiems juridiniams asmenims.

J. M., būdamas UAB „M“ direktoriumi, žinodamas, kad UAB „M“ jokių prekių iš jokių asmenų neįgijo, jokių prekių ir paslaugų UAB „V“ ir kitiems juridiniams asmenims nepardavė, teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytose vietose, vykdydamas V. G. duotus pirmiau minėtus nurodymus, suklastojo tikrus dokumentus, t. y. į ne mažiau kaip 345 UAB „M“ PVM sąskaitas–faktūras įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tariamai įvykusias ūkines operacijas tarp UAB „M“ ir ne mažiau kaip 28 juridinių asmenų (UAB „V“ (62 PVM sąskaitos–faktūros už 1 300 405,39 Lt, iš jų 191 426,26 Lt PVM), UAB „ST“ (7 sąskaitos–faktūros už 119 743,26 Lt, iš jų 18 266,26 Lt PVM), UAB „P“, AB „Alita“, AB „Kauno šiltnamiai“, AB „Kėdainių cukrus“, UAB „Lytagra“, AB „Lithun“ filialui „Trinkelė“, AB „Montuotojas“, AB „Pasta“, AB „Skaiteks“, AB „Telesta“, AB „Vakarų laivų remontas“, AB „Velga“, AB „Vilma“, SPAB „Lietuvos geležinkeliai“ prekybos centras, Vilniaus dyzelinių traukinių depas, UAB „Bronzos amžius“, SP UAB „Autobusų parkas“, UAB „Plungės šilumos tinklai“, UAB „Anvila“, UAB „Biovela“, UAB „Dailinta“, UAB „Išroda“, UAB „Laivavedys“, UAB „Minivara“, UAB „Nestandartinė technologinė įranga“, UAB „Vandens para“), t. y. neva UAB „M“ pardavė jiems įvairių prekių ir paslaugų iš viso ne mažiau kaip už 6 062 697 Lt (iš jų 917 878 Lt PVM) ir patvirtino šiuos dokumentus savo parašu, taip suklastojo tikrus dokumentus. Po to J. M. šiuos žinomai suklastotus dokumentus panaudojo – teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose tiesiogiai perdavė UAB „M“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei bei tiesiogiai ar per V. G. pateikė R. Š., A. S., A. P., A. B. bei kitiems teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Tokiais veiksmais V. G. organizavo ir vykdė, J. M. vykdė tikrų dokumentų suklastojimą ir suklastotų dokumentų panaudojimą.

Po to V. G., vykdydamas bendrą susitarimą, laikotarpiu nuo 1998 m. kovo 24 d. iki 2002 m. vasario 11 d. Vilniuje, teisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose, pateikęs J. M. tiesiogiai iš R. Š., A. S., A. P., A. B. ir teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytų asmenų gautus duomenis ir nurodęs juridinių asmenų rekvizitus, prekių bei paslaugų pavadinimus, kiekius ir kainas reikalingas įrašyti į UAB „M“ PVM sąskaitas–faktūras kaip tariamai parduodamas kitiems juridiniams asmenims, davė nurodymą J. M. šiuos žinomai suklastotus dokumentus įtraukti į įmonės UAB „M“ buhalterinę apskaitą. J. M., vykdydamas V. G. nurodymus, pažeisdamas teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, neinformavęs buhalterinę apskaitą tvarkančio asmens apie nusikalstamą sumanymą, teisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose visus suklastotus UAB „M“ dokumentus (UAB „M“ vardu išrašytas 345 PVM sąskaitas–faktūras), panaudojo, t. y. pateikė UAB „M“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui ir davė nurodymus įtraukti juos į įmonės buhalterinę apskaitą. Šiam asmeniui, vykdant J. M. nurodymus, į UAB „M“ buhalterinę apskaitą buvo įtrauktos 1998–2002 metais neįvykusios ūkinės operacijos, t. y. kad UAB „M“ ne mažiau kaip 28 pirmiau minėtiems juridiniams asmenims pardavė įvairių prekių ir paslaugų, iš viso ne mažiau kaip už 6 062 697 Lt, iš jų – 917 878 Lt PVM.

Taip pat V. G., siekdamas nuslėpti UAB „M“ nusikalstamą veiką, per J. M. pagal 2003 m. rugsėjo 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį imitavo 100 paprastųjų 100 Lt nominalios vertės UAB „M“ vardinių akcijų pardavimą bei tariamą visos iki pardavimo momento sutvarkytos ir su UAB „M“ susietos dokumentacijos perdavimą V. K. (V. K.) pagal pridedamą prie šios sutarties dokumentų priėmimo–perdavimo aktą. Taip V. G. ir J. M. organizavo ir vykdė apgaulingą UAB „M“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „M“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 1998–2003 metus.

Taip pat V. G., nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. iki 2004 m. gegužės 4 d., būdamas UAB „P“ (į. k. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, žinodamas, kad privaloma tvarkyti įmonės apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pagal 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo (toliau – BAPĮ) 24 straipsnio nuostatą (už buhalterinės apskaitos organizavimą atsako įmonės administracijos vadovas (savininkas)), 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 14 straipsnio nuostatą (už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisingumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys) ir 21 straipsnio 1 dalies nuostatą (už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas) būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas BAPĮ 10 straipsnio nuostatą (apskaitos dokumentuose privaloma fiksuoti įvykusias ūkines operacijas. Dokumentai surašomi ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus) bei BAĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu) ir Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 14 straipsnio reikalavimą (ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne pagal jų juridinę formą), veikdamas tiesiogine tyčia, siekdamas sutrukdyti nustatyti UAB „P“ turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, žinodamas, kad UAB „M“ jokių prekių iš jokių asmenų neįgijo, kad nuo 2000 m. rugpjūčio 31 d. iki 2002 m. vasario 5 d. jokių prekių ir paslaugų juridiniam asmeniui UAB „P“ nepardavė, teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose nurodė UAB „P“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei R. T., UAB „M“ direktoriaus J. M. šios įmonės vardu išrašytas žinomai suklastotas PVM sąskaitas–faktūras, patvirtinančias tariamą prekių ir paslaugų pirkimą už 248 788,93 Lt, iš jų 37 950,85 Lt PVM, įtraukti į UAB „P“ buhalterinės apskaitos registrus. R. T. vykdant V. G. nurodymus, į UAB „P“ buhalterinę apskaitą buvo įtrauktos 2000–2002 metais neįvykusios ūkinės operacijos – tariami prekių ir paslaugų pirkimai iš UAB „M“, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „P“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2000–2002 metus.

Po to UAB „M“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui J. M. pateiktų PVM sąskaitų–faktūrų pagrindu į UAB „M“ PVM ir JAPM deklaracijas įrašius žinomai neteisingus duomenis apie tariamus šios įmonės pirkimus ir pardavimus, atitinkamai deklaruojant žinomai melagingą pardavimo PVM, J. M. teisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose šias deklaracijas suklastojo, t. y. patvirtino savo parašu, bei panaudojo – tiesiogiai ar per UAB „M“ buhalterinę apskaitą tvarkantį asmenį pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Po to UAB „V“ nuo 1999 m. gruodžio 27 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. panaudojant tikrus J. M. (atstovaujančio UAB „M“) ir R. Š. (atstovaujančio UAB „V“) suklastotus dokumentus (kasos pajamų orderius) grynaisiais pinigais tariamai įnešus 37 000 Lt bei nuo 2000 m. vasario 25 d. iki 2002 m. liepos 15 d. bankiniais mokėjimo pavedimais pervedus į UAB „M“ sąskaitą 1 263 405,39 Lt (iš viso 1 300 405,39 Lt), UAB „ST“ nuo 2001 m. gegužės 31 d. iki 2002 m. sausio 3 d. bankiniais mokėjimo pavedimais pervedus į UAB „M“ sąskaitą 119 743,26 Lt, UAB „P“, AB „Alita“, AB „Kauno šiltnamiai“, AB „Kėdainių cukrus“, UAB „Lytagra“, AB „Lithun“ filialui „Trinkelė“, AB „Montuotojas“, AB „Pasta“, AB „Skaiteks“, AB „Telesta“, AB „Vakarų laivų remontas“, AB „Velga“, AB „Vilma“, SPAB „Lietuvos geležinkeliai“ prekybos centras, Vilniaus dyzelinių traukinių depas, UAB „Bronzos amžius“, SP UAB „Autobusų parkas“, UAB „Plungės šilumos tinklai“, UAB „Anvila“, UAB „Biovela“, UAB „Dailinta“, UAB „Išroda“, UAB „Laivavedys“, UAB „Minivara“, UAB „Nestandartinė technologinė įranga“, UAB „Vandens para“ siekiant apgaule išvengti į valstybės biudžetą mokėtino PVM ir JAPM sumokėjimo bei išgryninti apgaule siekiamą įgyti į PVM, imitavus atsiskaitymus su UAB „M“ už tariamai nupirktas prekes ir paslaugas, nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2003 m. kovo 31 d. grynaisiais pinigais sumokėjus 310 235,28 Lt, bankiniais mokėjimo pavedimais pervedus į UAB „M“ sąskaitą 7 344 537,20 Lt (iš viso 7 654 772,48 Lt), J. M., vykdydamas V. G. nurodymus, pagal banko čekius ir kasos dokumentus daugkartiniais veiksmais išgrynino lėšas, iš jų – ne mažiau kaip 917 878 Lt mokėtino PVM, ir tiesiogiai perdavė V. G., R. Š., A. S., A. P., A. B. bei kitiems teisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims. V. G. šias išgrynintas lėšas teisminio tyrimo metu nenustatytomis proporcijomis pasidalijo su J. M., R. Š., A. S., A. P., A. B. bei kitais teisminio tyrimo metu nenustatytais organizuotos grupės nariais, ir taip apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – valstybės biudžeto lėšas.

Taip V. G. nuo 1998 m. kovo 24 d. iki 2003 m. rugsėjo 23 d., J. M., R. Š., A. S. – nuo 1999 m. gruodžio 9 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d., A. P., A. B. – nuo 2000 m. lapkričio 15 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d., veikdami organizuota grupe kartu ir su kitais teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytais asmenimis, įsteigus juridinį asmenį, naudojamą nusikalstamai veiklai nuslėpti, organizavo ir vykdė tikrų dokumentų suklastojimą ir jų panaudojimą, apgaulingą įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymą, apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – valstybės biudžeto lėšas ir apgaule UAB „V“, UAB „ST“, UAB „P“ ir kitų juridinių asmenų naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – PVM sumokėjimo, taip padarydami Lietuvos Respublikos valstybei bendrai didelę 917 878 Lt turtinę žalą.

2. V. G. ir J. M. nuo 1998 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 7 d., R. Š. – nuo 1999 m. gruodžio 9 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d., A. S. – nuo 1999 m. gruodžio 9 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d., eidamas UAB „V“ komercijos direktoriaus pareigas, o nuo 2002 m. rugpjūčio 12 d. iki 2004 m. gegužės 4 d. – UAB „V“ direktoriaus pareigas, veikdamas šios įmonės naudai ir interesais, V. B. ir R. T. nuo 1998 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 7 d., veikdami su teisminio bylos tyrimo metu nenustatytais asmenimis organizuota grupe keliems nusikaltimams, iš jų – vienam sunkiam nusikaltimui daryti, turėdami vieningą nusikalstamą tikslą, veikdami išankstine tiesiogine tyčia, V. G. koordinuojant ir vadovaujant organizuotos grupės veiklai, kartu su kitais organizuotos grupės nariais, turinčiais skirtingus vaidmenis bei atliekančiais tam tikras užduotis, įsteigus juridinį asmenį, naudojamą nusikalstamai veiklai nuslėpti, V. G. organizavo ir vykdė, J. M. organizavo, R. Š., A. S., R. T., V. B. vykdė tikrų dokumentų suklastojimą ir suklastotų dokumentų panaudojimą, J. M. organizavo, V. G., R. Š., A. S., V. B. organizavo ir vykdė, R. T. vykdė apgaulingą įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymą, sukčiaujant PVM ir JAPM apskaičiavimo bei sumokėjimo srityje, organizavo ir vykdė didelės vertės turtinės prievolės išvengimą apgaule ir didelės vertės svetimo turto įgijimą apgaule, t. y. į valstybės biudžetą mokėtinų PVM ir JAPM išvengimą kitų juridinių asmenų naudai ir į valstybės biudžetą mokėtino PVM įgijimą apgaule, būtent:

V. G. nuo 1998 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 7 d., J. M. – nuo 1998 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 7 d., R. Š. – nuo 1999 m. gruodžio 9 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d., A. S. – nuo 1999 m. gruodžio 9 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d., V. B. – nuo 1998 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 7 d., R. T. – nuo 1998 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 7 d., iš anksto susitarė daryti kelis nusikaltimus, iš jų – vieną sunkų ir ilgą laiko tarpą trunkantį nusikaltimą – apgaule, sukčiaujant PVM ir JAPM apskaičiavimo bei sumokėjimo srityje, įgyti didelės vertės svetimą turtą, t. y. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas (PVM), ir apgaule UAB „V“ bei kitų juridinių asmenų naudai išvengti didelės vertės turtinės prievolės – į biudžetą mokėtinų PVM ir JAPM sumokėjimo, tuo tikslu įkuriant ir panaudojant įmonę – V. B. firmą – nusikalstamai veiklai nuslėpti, t. y. apgaulingai PVM atskaitai suformuoti bei lėšoms išgryninti, suklastojant ir panaudojant suklastotus tikrus šios įmonės dokumentus, tam, kad įrašant į V. B. firmos PVM sąskaitas–faktūras prekių ir paslaugų kainą su 18 procentų PVM, būtų pateisintas tariamas UAB „V“ ir kitų juridinių asmenų prekių ir paslaugų įgijimas iš šios įmonės. Po to žinomai suklastotų V. B. firmos PVM sąskaitų–faktūrų duomenų pagrindu UAB „V“ ir kitų juridinių asmenų surašytas žinomai neteisingas PVM deklaracijas (kuriose apgaule padidinant pirkimo PVM sumažintos mokėtino PVM sumos) bei metines pelno mokesčio deklaracijas (kuriose apgaule padidintos apmokestinamąjį pelną mažinančios sąnaudos) pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, būtų išvengta didelės vertės turtinių prievolių – į valstybės biudžetą mokėtinų PVM ir JAPM, t. y. UAB „V“ ir kitiems juridiniams asmenims grynaisiais pinigais ar bankiniais mokėjimo pavedimais sumokėjus V. B. firmos PVM sąskaitose–faktūrose nurodytas sumas kartu su PVM už tariamai iš V. B. firmos nupirktas prekes ir paslaugas, ir šias sumas išgryninus bei pasidalijus tarp organizuotos grupės narių, būtų apgaule įgytas didelės vertės svetimas turtas – į valstybės biudžetą mokėtinas PVM.

Įgyvendindamas nusikalstamos veikos sumanymą, V. G., būdamas organizuotos grupės narių veiksmų koordinatoriumi ir vadovu, iš savanaudiškų paskatų, teisminio bylos tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje per J. M. davė nurodymą V. B. įkurti V. B. firmą, žinodamas, kad ji faktiškai jokios realios ūkinės veiklos nevykdys, suteikė įmonės įsteigimui reikalingas lėšas, per J. M. pateikė V. B. R. Š., A. S. ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų pateiktus duomenis, kuriuos nurodė įrašyti į V. B. PVM sąskaitas–faktūras. V. B., vykdydama V. G. nurodymą, 1998 m. gruodžio 3 d. įsteigė V. B. firmą (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini),), jai vadovavo, V. G. per J. M. pateiktų duomenų pagrindu firmos vardu išrašė PVM sąskaitas–faktūras, kasos pajamų orderius, šiuos žinomai suklastotus dokumentus patvirtino savo kaip įmonės savininkės parašu ir juos panaudojo V. B. firmos buhalterinėje apskaitoje bei tiesiogiai ar per J. M., V. G. pateikė R. Š., A. S. ir kitiems teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytiems asmenims, kurie, neteisėtai panaudodami V. B. firmos vardu išrašytus žinomai suklastotus dokumentus, pateisino tariamuosius juridinių asmenų sandorius, t. y. nuo 1998 m. gruodžio 4 d. iki 2003 m. kovo 1 d. tariamai nupirko iš V. B. firmos prekių ir paslaugų.

Po to V. G., vykdydamas bendrą susitarimą, nuo 1998 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 7 d. Vilniuje, teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose, pateikė J. M. tiesiogiai iš R. Š., A. S. ir kitų teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytų asmenų gautus duomenis ir nurodė juridinių asmenų rekvizitus, prekių bei paslaugų pavadinimus, kiekius ir kainas, reikalingus įrašyti į V. B. firmos PVM sąskaitas–faktūras, kaip tariamai parduodamas kitiems juridiniams asmenims. J. M. pateikė šiuos duomenis V. B. firmos savininkei V. B. ir nurodė juos įrašyti į V. B. firmos PVM sąskaitas–faktūras, o ši, žinodama kad firma jokių prekių iš jokių asmenų neįgijo ir nepardavė, teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose, vykdydama V. G. per J. M. duotus nurodymus, suklastojo tikrus dokumentus, t. y. į 183 V. B. firmos PVM sąskaitas–faktūras įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tariamai įvykusias ūkines operacijas tarp V. B. firmos ir 11 juridinių asmenų (UAB „V“ (8 PVM sąskaitas–faktūras už 206 865,33 Lt, iš jų 31 555,73 Lt PVM), UAB „P“, UAB „Ferumita“, R. Gecevičiaus įmonė „Loro“, SPAB „Lietuvos geležinkeliai“ Vilniaus traukinių depas, UAB „Loro ir Ko“, SP UAB „Naujininkų ūkis“, UAB „Veksama“, AB „Vilniaus pergalė“, UAB „Sobo sistemos“, UAB „Novacija“), t. y. apie tai, kad V. B. firma neva pardavė jiems įvairių prekių ir paslaugų iš viso už 3 018 209 Lt (iš jų 460 403 Lt PVM) ir patvirtino šiuos dokumentus savo parašu. Taip V. B. suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo – teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose tiesiogiai perdavė V. B. firmos buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei R. T. arba J. M., o šis, tiesiogiai ar per V. G., pateikė R. Š., A. S. bei kitiems teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Taip V. G., J. M. ir V. B. organizavo ir vykdė tikrų dokumentų suklastojimą ir suklastotų dokumentų panaudojimą.

Po to V. G., vykdydamas bendrą susitarimą, nuo 1998 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 7 d. Vilniuje, teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose, pateikęs J. M. tiesiogiai iš R. Š., A. S. ir kitų teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytų asmenų gautus duomenis ir nurodęs juridinių asmenų rekvizitus, prekių bei paslaugų pavadinimus, kiekius ir kainas, reikalingus įrašyti į V. B. firmos PVM sąskaitas–faktūras, kaip tariamai parduodamas kitiems juridiniams asmenims, davė nurodymą J. M. šiuos žinomai suklastotus dokumentus įtraukti į V. B. firmos buhalterinę apskaitą, o J. M. perdavė šiuos nurodymus V. B., kuri, pažeisdama teisės aktų reikalavimus, teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose visas suklastotas V. B. firmos vardu išrašytas 183 PVM sąskaitas–faktūras panaudojo, t. y. tiesiogiai ar per J. M. pateikė V. B. firmos buhalterinę apskaitą tvarkančiai R. T., kuri, žinodama, kad privaloma tvarkyti įmonės apskaitą taip, jog apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal BAPĮ 14 straipsnio nuostatą (už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisingumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys), pažeisdama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatą (apskaitos dokumentuose privaloma fiksuoti įvykusias ūkines operacijas. Dokumentai surašomi ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus) bei BAĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu) ir Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 14 straipsnio reikalavimą (ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne pagal jų juridinę formą), žinodama, kad V. B. firma jokių prekių nepardavė ir jokių darbų neatliko, teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose visas suklastotas V. B. firmos vardu išrašytas 183 PVM sąskaitas–faktūras įtraukė į V. B. firmos buhalterinę apskaitą, joje nurodė 1998–2003 metais neįvykusias ūkines operacijas, t. y. kad V. B. firma 11 pirmiau išvardytų juridinių asmenų pardavė įvairių prekių ir paslaugų iš viso už 3 018 209 Lt (iš jų 460 403 Lt PVM). Taip V. G. ir J. M. organizavo, V. B. organizavo ir vykdė, R. T. vykdė apgaulingą V. B. firmos buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl to visiškai negalima nustatyti V. B. firmos veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 1998–2003 metus.

Po to R. T. V. B. bei J. M. pateiktų PVM sąskaitų–faktūrų pagrindu į V. B. firmos PVM ir JAPM deklaracijas įrašius žinomai neteisingus duomenis apie tariamus šios įmonės pirkimus ir pardavimus, nurodžius žinomai melagingus duomenis apie neva per laikotarpį nuo 1998 m. gruodžio 4 d. iki 2003 m. kovo 7 d. parduotas prekes ir paslaugas, atitinkamai deklaruojant žinomai melagingą pardavimo 460 403 Lt PVM, V. B. teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose šias V. B. firmos PVM ir JAPM deklaracijas suklastojus (patvirtinus savo parašu), jas panaudojo, t. y. tiesiogiai ar per R. T. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Taip pat V. G. nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. iki 2004 m. gegužės 4 d., būdamas UAB „P“ direktoriumi, žinodamas, kad privaloma tvarkyti įmonės apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pagal BAĮ 14 straipsnio nuostatą (už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisingumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys) ir 21 straipsnio 1 dalies nuostatą (už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas) būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu) ir Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 14 straipsnio reikalavimą (ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne pagal jų juridinę formą), veikdamas tiesiogine tyčia, sąmoningai leisdamas kilti nusikalstamiems padariniams, t. y. trukdyti nustatyti UAB „P“ turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, žinodamas, kad V. B. firma jokių prekių iš jokių asmenų neįgijo, kad laikotarpiu nuo 2002 m. balandžio 17 d. iki 2003 m. sausio 31 d. jokių prekių juridiniam asmeniui UAB „P“ nepardavė, teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose nurodė UAB „P“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei R. T. V. B. firmos vardu išrašytas žinomai suklastotas PVM sąskaitas–faktūras, patvirtinančias tariamų prekių pirkimą už 40 610,60 Lt (iš jų 6 194,84 Lt PVM) įtraukti į UAB „P“ buhalterinės apskaitos registrus. R. T. vykdant šiuos V. G. nurodymus, į UAB „P“ buhalterinę apskaitą buvo įtrauktos 2002–2003 metais neįvykusios ūkinės operacijos – tariami prekių pirkimai iš V. B. firmos, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „P“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2002–2003 metus

Po to UAB „V” nuo 2000 m. spalio 20 d. iki 2001 m. birželio 13 d. bankiniais mokėjimo pavedimais pervedus į V. B. firmos sąskaitą 206 865,33 Lt, UAB „P“, UAB „Ferumita“, R. Gecevičiaus įmonė „Loro“, SP AB „Lietuvos geležinkeliai“ Vilniaus traukinių depas, UAB „Loro ir Ko“, SP UAB „Naujininkų ūkis“, UAB „Veksama“, AB „Vilniaus pergalė“, UAB „Sobo sistemos“, UAB „Novacija“ siekiant apgaule išvengti į valstybės biudžetą mokėtino PVM ir JAPM bei išgryninti į biudžetą mokėtiną PVM, laikotarpiu nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 200 m. kovo 7 d. grynaisiais pinigais sumokėjus 541 995 Lt, bankiniais mokėjimo pavedimais į V. B. firmos sąskaitą pervedus 2 454 875 Lt, V. G. davė nurodymus J. M. šias lėšas išgryninti. J. M. ir V. B., vykdydami V. G. nurodymus, pagal banko čekius ir kasos dokumentus daugkartiniais veiksmais išgryninus lėšas (iš jų 460 403 Lt mokėtino PVM), grynaisiais pinigais, tiesiogiai ar per V. G. perdavė R. Š., A. S. ir kitiems teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytiems asmenims, t. y. V. G. šias išgrynintas lėšas teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytomis proporcijomis pasidalijo su V. B., J. M., R. Š., A. S. bei kitais teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytais organizuotos grupės nariais, taip apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas (460 403 Lt mokėtino PVM).

Taip V. G., J. M., V. B., R. T. nuo 1998 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 7 d., R. Š. ir A. S. – nuo 1999 m. gruodžio 9 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d., veikdami organizuota grupe kartu ir su kitais teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytais asmenimis, įsteigus juridinį asmenį, naudojamą nusikalstamai veiklai nuslėpti, organizavo ir vykdė tikrų dokumentų suklastojimą ir jų panaudojimą, apgaulingą įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymą, apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas ir apgaule UAB „V“ bei kitų juridinių asmenų naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – į biudžetą mokėtino PVM, taip padarydami Lietuvos Respublikos valstybei bendrai didelę 460 403 Lt turtinę žalą.

3. V. G., nuo 2002 m. gegužės 23 d. iki 2004 m. lapkričio 8 d., T. L. – nuo 2002 m. gegužės 23 d. iki 2004 m. lapkričio 8 d., V. S. – nuo 2002 m. gegužės 23 d. iki 2004 m. lapkričio 8 d., būdamas UAB „S“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) savininku ir direktoriumi, R. T. – nuo 2002 m. gegužės 2 d. iki 2004 m. lapkričio 8 d., R. Š. – nuo 2000 m. lapkričio 15 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d. eidamas UAB „V“ direktoriaus technikai pareigas, veikdamas UAB „V“ interesais, veikdamas UAB „ST“ naudai ir interesais, o nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. lapkričio 1 d. eidamas UAB „VR“, (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) direktoriaus pareigas, veikdamas UAB „VR“ naudai ir interesais, A. S. – nuo 2000 m. lapkričio 15 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d., eidamas UAB „V“ komercijos direktoriaus pareigas, o nuo 2002 m. rugpjūčio 12 d. iki 2004 m. gegužės 4 d. – UAB „V“ direktoriaus pareigas, veikdamas UAB „V“ naudai ir interesais, nuo 2000 m. lapkričio 15 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d. veikdamas UAB „ST“ naudai ir interesais, A. P. – nuo 2000 m. lapkričio 15 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d. eidamas UAB „ST“ gamybos direktoriaus pareigas, veikdamas UAB „ST“ naudai ir interesais, A. B. – nuo 2000 m. lapkričio 15 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d, eidamas UAB „ST“ direktoriaus pareigas, veikdamas UAB „ST“ naudai ir interesais, L. K. J. – nuo 2003 m. balandžio 8 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d. eidamas UAB „T“ (į. k. (duomenys neskelbtini), buvęs kodas (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) direktoriaus pareigas, veikdamas UAB „T“ naudai ir interesais, A. N. – nuo 2003 m. balandžio 8 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d, eidamas UAB „T“ komercijos direktoriaus pareigas, veikdamas UAB „T“ naudai ir interesais, veikdami kartu ir su teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytais asmenimis organizuota grupe keliems nusikaltimams, iš jų vienam sunkiam nusikaltimui daryti, turėdami vieningą nusikalstamą tikslą, veikdami išankstine tiesiogine tyčia, V. G. ir T. L. koordinuojant ir vadovaujant organizuotos grupės veiklai, kartu su kitais organizuotos grupės nariais, turinčiais skirtingus vaidmenis bei atliekančiais tam tikras užduotis, įsteigus juridinį asmenį, naudojamą nusikalstamai veiklai nuslėpti, V. G., T. L., R. Š., A. P., organizavo ir vykdė, A. S. organizavo, V. S., R. T., A. B., L. K. J., A. N. vykdė tikrų dokumentų suklastojimą ir suklastotų dokumentų panaudojimą, T. L., R. Š., A. S. organizavo, V. G., V. S., A. P., A. B., L. K. J., A. N. organizavo ir vykdė, R. T. vykdė apgaulingą įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymą, sukčiaujant PVM ir JAPM apskaičiavimo bei sumokėjimo srityje, V. G., T. L., organizavo ir vykdė, V. S., R. T., A. S., R. Š., A. B., A. P., L. K. J., A. N. vykdė didelės vertės turtinės prievolės išvengimą apgaule ir didelės vertės svetimo turto įgijimą apgaule, t. y. į valstybės biudžetą mokėtino PVM ir JAPM išvengimą kitų juridinių asmenų naudai ir į valstybės biudžetą mokėtino PVM įgijimą apgaule, būtent: iš anksto susitarė apgaule, sukčiaujant PVM ir JAPM apskaičiavimo bei sumokėjimo srityje, įgyti didelės vertės svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas (mokėtiną PVM) bei apgaule UAB „V“, UAB „ST“, UAB „VR“, UAB „T“ ir kitų juridinių asmenų naudai išvengti didelės vertės turtinės prievolės – į biudžetą mokėtinų PVM ir JAPM, tuo tikslu įkuriant ir panaudojant įmonę (UAB „S“) nusikalstamai veiklai nuslėpti, t. y. apgaulingai PVM atskaitai suformuoti bei lėšoms išgryninti, suklastojant ir panaudojant suklastotus tikrus šios įmonės dokumentus, tam, kad įrašant į UAB „S“ PVM sąskaitas–faktūras prekių ir paslaugų kainą su 18 procentų PVM, būtų pateisintas tariamas UAB „V“, UAB „ST“, UAB „VR“, UAB „T“ ir kitų juridinių asmenų prekių ir paslaugų įgijimas iš šios įmonės. Po to žinomai suklastotų UAB „S“ PVM sąskaitų–faktūrų duomenų pagrindu UAB „V“, UAB „ST“, UAB „VR“, UAB „T“ ir kitų juridinių asmenų surašytas žinomai neteisingas PVM deklaracijas (kuriose, apgaule padidinant pirkimo PVM, sumažintos mokėtino PVM sumos) bei metines pelno mokesčio deklaracijas (kuriose apgaule padidintos apmokestinamąjį pelną mažinančios sąnaudos), pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, būtų apgaule išvengta PVM ir JAPM, t. y. UAB „V“, UAB „ST“, UAB „VR“, UAB „T“ ir kitiems juridiniams asmenims grynaisiais pinigais ar bankiniais mokėjimo pavedimais sumokėjus UAB „S“ PVM sąskaitose–faktūrose nurodytas sumas kartu su PVM už tariamai iš V. B. firmos nupirktas prekes ir paslaugas, ir šias sumas išgryninus bei pasidalijus tarp organizuotos grupės narių, būtų apgaule įgytas į valstybės biudžetą mokėtinas PVM.

Įgyvendinant nusikalstamos veikos sumanymą, V. G. ir T. L., būdami organizuotos grupės narių veiksmų koordinatoriais ir vadovais, iš savanaudiškų paskatų teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje davė nurodymą V. S. įkurti įmonę UAB „S“, žinodami, kad ji faktiškai jokios realios ūkinės veiklos nevykdys, T. L. suteikė įmonei įsteigti reikalingas lėšas bei abu pateikė jam (V. S.) R. Š., A. S., A. P., A. B., L. K. J., A. N. ir kitų teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytų asmenų pateiktus duomenis, kuriuos nurodė įrašyti į UAB „S“ PVM sąskaitas–faktūras. V. S., veikdamas V. G. ir T. L. nurodymu, suvokdamas, kad jo steigiama įmonė jokių prekių neįgis ir jokių prekių bei paslaugų neparduos, t. y. realiai jokios ūkinės veiklos nevykdys, 2002 m. gegužės 23 d. įsteigė įmonę UAB „S“, jai vadovavo, paskyrė R. T. vyriausiaja finansininke, R. Š., A. S., A. P., A. B., L. K. J., A. N. ir kitų teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytų asmenų tiesiogiai ar per V. G. pateiktų duomenų pagrindu išrašius UAB „S“ vardu PVM sąskaitas–faktūras ir kasos pajamų orderius, šiuos žinomai suklastotus dokumentus patvirtino savo kaip įmonės direktoriaus parašu ir panaudojo UAB „S“ buhalterinėje apskaitoje bei tiesiogiai ar per V. G., T. L. pateikė R. Š., A. S., A. P., A. B., L. K. J., A. N. bei kitiems teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytiems asmenims, kurie, neteisėtai panaudodami UAB „S“ vardu išrašytus žinomai suklastotus dokumentus, pateisino tariamusuosius juridinių asmenų sandorius, t. y. kad laikotarpiu nuo 2002 m. gegužės 23 d. iki 2004 m. lapkričio 8 d. tariamai nupirko iš UAB „S“ prekių ir paslaugų.

Po to V. G., vykdydamas bendrą susitarimą, nuo 2002 m. gegužės 23 d. iki 2004 m. lapkričio 8 d. Vilniuje, teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose, pateikė V. S. tiesiogiai iš R. Š., A. S., A. P., A. B., L. K. J., A. N. ir kitų teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytų asmenų gautus duomenis ir nurodė juridinių asmenų rekvizitus, prekių bei paslaugų pavadinimus, kiekius ir kainas, reikalingus įrašyti į UAB „S“ PVM sąskaitas–faktūras kaip tariamai parduodamas kitiems juridiniams asmenims. V. S., būdamas UAB „S“ direktoriumi, žinodamas, kad įmonė jokių prekių iš jokių asmenų neįgijo ir nepardavė, teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose, vykdydamas V. G. duotus nurodymus, suklastojo tikrus dokumentus, t. y. savo ranka bei kompiuterine technika į 190 UAB „S“ PVM sąskaitų–faktūrų įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tariamai įvykusias ūkines operacijas tarp UAB „S“ ir 26 juridinių asmenų (UAB „V“ (iš viso 81 PVM sąskaita–faktūra už 2 337 438,28 Lt, iš jų 356 558,39 Lt PVM), UAB „VR“ (iš viso 10 PVM sąskaitų–faktūrų už 435 701,08 Lt, iš jų 66 463 Lt PVM), UAB „T“ (iš viso 29 PVM sąskaitos–faktūros už 298 068,70 Lt, iš jų 45 468,11 Lt PVM), UAB „ST“ (iš viso 22 PVM sąskaitos–faktūros už 910 892,74 Lt, iš jų 138 949,74 Lt PVM), UAB „P“, UAB „Klaipėdos inžinerinių tinklų statyba“, UAB „Sobo sistemos“, UAB „Intelita“, UAB „Klaipėdos Ugnė“, Kalėjimo departamento prie Teisingumo ministerijos Mokymo centras, UAB „Santeka“, UAB „Insidas“, Advokatas Darius Zabiela, V. Staliulionienės BPG kabinetas, AB „Achema“, UAB „Vilprim“, AB „PST“, UAB „Eurūna“, UAB „Prie Vingio“, UAB „Eika“, UAB „Verkių ūkis“, GNSB Nr. 34, UAB „Rimgaida“, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, UAB „Serpantinas“, VĮ „Apdaras“), t. y. kad UAB „S“ neva pardavė jiems įvairių prekių ir paslaugų iš viso už 4 977 899 Lt (iš jų 759 343 Lt PVM) ir patvirtino šiuos dokumentus savo parašu, taip suklastojo tikrus dokumentus. Po to šiuos dokumentus V. S. panaudojo – teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose tiesiogiai perdavė UAB „S“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei R. T. bei tiesiogiai ar per V. G. perdavė R. Š., A. S., A. P., A. B., L. K. J., A. N. ir kitiems teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Taip V. G. ir V. S. organizavo ir vykdė tikrų dokumentų suklastojimą ir suklastotų dokumentų panaudojimą.

Po to V. G., vykdydamas bendrą susitarimą, nuo 2002 m. gegužės 23 d. iki 2004 m. lapkričio 8 d. Vilniuje, teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose, pateikęs V. S. tiesiogiai iš R. Š., A. S., A. P., A. B., L. K. J., A. N. ir kitų teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytų asmenų gautus duomenis ir nurodęs juridinių asmenų rekvizitus, prekių bei paslaugų pavadinimus, kiekius ir kainas, reikalingus įrašyti į UAB „S“ PVM sąskaitas–faktūras kaip tariamai parduodamas kitiems juridiniams asmenims, davė nurodymą V. S. šiuos žinomai suklastotus dokumentus įtraukti į įmonės UAB „S“ buhalterinę apskaitą.

V. S., pažeisdamas buhalterinės apskaitos vedimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose visas suklastotas UAB „S“ vardu išrašytas 190 PVM sąskaitų–faktūrų panaudojo tiesiogiai pateikdamas įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiai R. T., kuri jas įtraukė į UAB „S“ buhalterinę apskaitą ir joje nurodė 2002–2004 metais neįvykusias ūkines operacijas, t. y. kad UAB „S“ 26 juridiniams asmenims pardavė įvairių prekių ir paslaugų iš viso už 4 977 899 Lt, iš jų 759 343 Lt PVM. Taip V. G. ir V. S. organizavo ir vykdė, R. T. vykdė apgaulingą UAB „S“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl to visiškai negalima nustatyti UAB „S“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2002–2004 metus.

Taip pat V. G. nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. iki 2004 m. gegužės 4 d., būdamas UAB „P“ direktoriumi, žinodamas, kad privaloma tvarkyti įmonės apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pagal BAĮ 14 straipsnio nuostatą (už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisingumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys) ir 21 straipsnio 1 dalies nuostatą (už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas) būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu) ir Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 14 straipsnio reikalavimą (ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne pagal jų juridinę formą), veikdamas tiesiogine tyčia, sąmoningai leisdamas kilti nusikalstamiems padariniams, t. y. trukdyti nustatyti UAB „P“ turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, žinodamas, kad UAB „S“ jokių prekių iš jokių asmenų neįgijo, kad 2002 m. spalio 31 d. jokių paslaugų juridiniam asmeniui UAB „P“ nesuteikė, teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose nurodė UAB „P“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei R. T. UAB „S“ direktoriaus V. S. įmonės vardu išrašytą žinomai suklastotą PVM sąskaitą–faktūrą, patvirtinančią tariamų paslaugų pirkimą už 47 554 Lt (iš jų 7 254 Lt PVM) įtraukti į UAB „P“ buhalterinės apskaitos registrus. R. T., iš anksto žinant, kad UAB „S“ jokių paslaugų UAB „P“ nesuteikė, vykdant V. G. nurodymus (įtraukus į UAB „P“ buhalterinę apskaitę V. G. pateiktą žinomai suklastotą UAB „S“ vardu išrašytą PVM sąskaitą–faktūrą), UAB „P“ buhalterinėje apskaitoje buvo atvaizduota 2002 metais neįvykusi ūkinė operacija – tariamas paslaugų pirkimas iš UAB „S“, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „P“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2002 metus.

Po to R. T., V. S. pateiktų PVM sąskaitų–faktūrų pagrindu, į UAB „S“ PVM ir JAPM deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tariamus šios įmonės pirkimus ir pardavimus, atvaizdavo žinomai melagingus duomenis apie neva nuo 2002 m. gegužės 23 d. iki 2004 m. lapkričio 8 d. parduotas prekes ir paslaugas, atitinkamai deklaruojant žinomai melagingą pardavimo 759 343 Lt PVM, V. S. ir R. T. teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose šias UAB „S“ PVM ir JAPM deklaracijas suklastojo, t. y. patvirtino savo parašais bei jas panaudojo – tiesiogiai ar per R. T. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Po to juridiniams asmenims siekiant apgaule išvengti į valstybės biudžetą mokėtino PVM ir JAPM bei išgryninti siekiamą įgyti PVM, UAB „V“ nuo 2002 m. spalio 15 d. iki 2004 m. gegužės 3 d. bankiniais mokėjimo pavedimais į UAB „S“ sąskaitą pervedus 2 337 438,28 Lt, iš viso apmokėjus 3 844 709 Lt (iš jų 579 540,38 Lt mokėtino PVM), UAB „VR“ nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. lapkričio 1 d. – 255 709 Lt (iš jų 66 463 Lt mokėtino PVM), UAB „T“ nuo 2003 m. gegužės 22 d. iki 2004 m. kovo 30 d. panaudojant tikrus V. S. ir R. T. (atstovaujančių UAB „S“) ir A. N. ir L. K. J. (atstovaujančių UAB „T“) suklastotus kasos pajamų orderius, tariamai įnešus grynaisiais pinigais, bei nuo 2004 m. kovo 24 d. iki 2004 m. spalio 26 d. bankiniais mokėjimo pavedimais pervedus į UAB „S“ sąskaitą 284 658,18 Lt (iš jų 45 468,11 Lt mokėtino PVM), UAB „ST“ nuo 2002 m. liepos 17 d. iki 2004 m. spalio 1 d. bankiniais mokėjimo pavedimais į UAB „S“ sąskaitą pervedus 910 892,74 Lt (iš viso 1 030 636 Lt), UAB „P“, UAB „Klaipėdos inžinerinių tinklų statyba“, UAB „Sobo sistemos“, UAB „Intelita“, UAB „Klaipėdos Ugnė“, Kalėjimo departamento prie Teisingumo ministerijos Mokymo centras, UAB „Santeka“, UAB „Insidas“, Advokatas Darius Zabiela, V. Staliulionienės BPG kabinetas, AB „Achema“, UAB „Vilprim“, AB „PST“, UAB „Eurūna“, UAB „Prie Vingio“, UAB „Eika“, UAB „Verkių ūkis“, GNSB Nr. 34, UAB „Rimgaida“, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, UAB „Serpantinas“, VĮ „Apdaras“ nuo 2002 m. gegužės 23 d. iki 2004 m. lapkričio 8 d. grynaisiais pinigais sumokėjus 437 326 Lt, bankiniais mokėjimo pavedimais į UAB „S“ sąskaitą pervedus 4 488 047 Lt (iš viso 4 925 373 Lt), T. L. nurodė V. G., kuris tiesiogiai ar per R. T. davė nurodymus V. S. išgryninti šias lėšas. V. S. ir R. T., vykdydami V. G. nurodymus, pagal banko čekius ir kasos dokumentus daugkartiniais veiksmais išgrynino lėšas, iš jų ne mažiau kaip 759 343 Lt mokėtino PVM ir tiesiogiai per V. G., T. L. perdavė R. Š., A. S., A. P., A. B., L. K. J., A. N. bei kitiems teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Taip V. G. šias išgrynintas lėšas teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytomis proporcijomis pasidalijo su T. L., V. S., R. T., R. Š., A. S., A. P., A. B., L. K. J., A. N. bei kitais teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytais organizuotos grupės nariais, taip apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas (759 343 Lt mokėtino PVM).

Tokiais veiksmais V. G., T. L., V. S., R. T. nuo 2002 m. gegužės 23 d. iki 2004 m. lapkričio 8 d., R. Š., A. S., A. P., A. B. – nuo 2000 m. lapkričio 15 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d., L. K. J., A. N. – nuo 2003 m. balandžio 8 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d., veikdami kartu ir su teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytais asmenimis organizuota grupe, V. G., T. L., R. Š., A. P., organizavo ir vykdė, A. S. organizavo, V. S., R. T., A. B., L. K. J., A. N. vykdė tikrų dokumentų suklastojimą ir suklastotų dokumentų panaudojimą, T. L., R. Š., A. S. organizavo, V. G., V. S., A. P., A. B., L. K. J., A. N. organizavo ir vykdė, R. T. vykdė apgaulingą įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymą, sukčiaujant PVM ir JAPM apskaičiavimo bei sumokėjimo srityje, V. G., T. L., organizavo ir vykdė, V. S., R. T., A. S., R. Š., A. B., A. P., L. K. J., A. N. vykdė didelės vertės turtinės prievolės išvengimą apgaule ir didelės vertės svetimo turto įgijimą apgaule, t. y. apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – į valstybės biudžetą mokėtiną 759 343 Lt PVM ir apgaule UAB „V“, UAB „ST“, UAB „VR“ ir kitų juridinių asmenų naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – į biudžetą mokėtino PVM, taip padarydami Lietuvos Respublikos valstybei bendrai didelę turtinę žalą, A. N. ir L. K. J. apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas (45 468,11 Lt mokėtino PVM) ir apgaule UAB „T“ naudai išvengė didelės vertės (62 956,55 Lt) turtinės prievolės – į biudžetą mokėtinų pridėtinės vertės (45 468,11 Lt) ir pelno (17 488,44 Lt) mokesčių, taip bendrai padarydami Lietuvos Respublikos valstybei didelę turtinę žalą.

4. Taip pat V. G. organizavo apgaulingą UAB „P“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „P“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, būtent: nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. iki 2004 m. gegužės 4 d. būdamas UAB „P“ direktoriumi, pagal BAPĮ 24 straipsnio nuostatą (už buhalterinės apskaitos organizavimą, atskaitomybės pateikimą laiku, apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako įmonės administracijos vadovas (savininkas)) ir BAĮ 21 straipsnio 1 dalies nuostatą (už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. spalio 24 d. nutarimo Nr. 1230 „Dėl specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo, naudojimo ir likvidavimo tvarkos patvirtinimo” 1 punkto nuostatą (specialių apskaitos dokumentų blankai, kaip ir kiti apskaitos dokumentai, privalo būti saugomi įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovų nustatyta tvarka, užtikrinančia dokumentų išsaugojimą), būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų saugojimą, veikdamas tiesiogine tyčia, sąmoningai leisdamas kilti nusikalstamiems padariniams, t. y. trukdyti nustatyti UAB „P“ turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, nesilaikė teisės aktų nustatytos tvarkos ir įstatymų nustatytą laiką nesaugojo bei tyrimui nepateikė pirminių ir suvestinių buhalterinės apskaitos dokumentų, t. y. įmonėje nenustatė apskaitos dokumentų išsaugojimą užtikrinančios tvarkos, neišsaugojo dalies pirminių UAB „P“ apskaitos dokumentų (PVM sąskaitų–faktūrų, kasos dokumentų), 1998 m., 2000 m. sausio 1 d.–2004 m. gegužės 4 d. įmonės skolų apskaitos kortelių, bendrojo žurnalo, banko operacijų sąskaitų, 1998 m., 2001 m., 2003 m. sausio 1 d.–2004 m. didžiosios knygos, 1998 m. sausio 1 d.–2002 m. gegužės 1 d., 2003 m. vasario 1 d.–2004 m. gegužės 4 d. pirktų prekių registravimo knygos, 1998 m. sausio 1 d.–2002 m. gegužės 1 d., 2004 m. kovo 1 d.–2004 m. gegužės 4 d. parduotų prekių knygos; pažeisdamas BAPĮ 14 straipsnio nuostatą (buhalterinės apskaitos duomenys turi būti patvirtinti ilgalaikio turto, prekinių bei materialinių vertybių, atsiskaitymų, piniginių ir kitų lėšų inventorizacijų duomenimis) ir Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 15 straipsnio 10 dalies nuostatą (apskaitos duomenys pagrindžiami turto ir įsipareigojimų inventorizacijos duomenimis) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719, vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 17 straipsniu, patvirtintos Inventorizacijos tvarkos 3 punkto nuostatą (įmonės privalo inventorizuoti ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, žaliavas, medžiagas, kurą, pašarus, prekes, pagamintą produkciją, nebaigtą gamybą, nebaigtus remonto darbus, nebaigtą statybą, savos gamybos pusfabrikačius, nebaigtus mokslo tiriamuosius darbus bei kitas atsargas, investicijas, vertybinius popierius, pinigus, gautinas skolas (toliau vadinama – turtas), mokėtinas skolas ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinės finansinės atskaitomybės sudarymą), 9 punkto nuostatą (įmonės administracijos vadovas arba savininkas įstatymų nustatyta tvarka atsako už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizavimo duomenų išsaugojimą, sutikrinimo žiniaraščiuose nustatytų trūkumų išieškojimą, kartu su vyriausiuoju finansininku (buhalteriu) – teisingų inventorizacijos rezultatų bei neišieškotų trūkumų ir pertekliaus įtraukimą į apskaitą), 40 punkto nuostatą (inventorizuojant nepanaudotus specialius apskaitos dokumentų ir kitų spaustuvėje numeruotų apskaitos dokumentų blankus (punkto pakeitimai: “nepanaudotus numeruotus dokumentų blankus”, galioja nuo 2004 m. liepos 16 d.), tikrinamas jų kiekis pagal rūšis, inventorizavimo aprašuose nurodomi jų pavadinimai, serijos, numeriai, sudaromi atskiri sugadintų blankų aprašai, nurodomi jų pavadinimai, serijos, numeriai), sąmoningai neatliko UAB „P“ ilgalaikio turto, prekių, materialinių vertybių, atsiskaitymų, piniginių ir kitų lėšų inventorizacijos už 1998–2003 metus, atsargų (iš jų specialios apskaitos dokumentų ir numeruotų apskaitos dokumentų blankų) inventorizacijos už 1998 m., 2000–2003 metus;

pažeisdamas BAPĮ 12 straipsnio nuostatą (visų ataskaitinio laikotarpio apskaitos dokumentų duomenys apibendrinami apskaitos registruose) ir BAĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatą (ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose), sąmoningai neužtikrino, kad visi UAB „P“ ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys būtų užfiksuoti 1998–2002 m. laikotarpį apskaitos registruose bei būtų tvarkomi 2003–2004 m. apskaitos registrai;

pažeisdamas BAĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatą (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius), 12 straipsnio 1 dalies nuostatą (apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus), 16 straipsnio 1 dalies nuostatą (ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami į apskaitos registrus), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punkto nuostatą (pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį) ir 16 punkto nuostatą (visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą), nuo 2004 m. kovo 31 d. sąmoningai neužtikrino, kad būtų tvarkoma UAB „P“ kasos knyga ir neatvaizdavo įmonės buhalterinėje apskaitoje 45 000 Lt pajamų, kurias sudarė 20 000 Lt, 25 000 Lt, gautų atitinkamai 2004 m. balandžio 15 d., 2004 m. balandžio 27 d., iš AB Vilniaus banko atsiskaitomosios sąskaitos ir AB banko „Hansabankas“ atsiskaitomosios sąskaitos pagal bankinius čekius, kurių į bendrovės kasą neįnešė ir jokių dokumentų, patvirtinančių šių pinigų panaudojimą nepateikė, sąmoningai neužtikrino, kad į įmonės buhalterinę apskaitą būtų įtrauktos 49 000 Lt pajamos, UAB „P“ buhalterės R. T. gautos 2004 m. spalio 12 d. iš AB Vilniaus banko atsiskaitomosios sąskaitos pagal bankinį čekį;

pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos 1994 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 336 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir operacijų vykdymo taisyklių 20 punkto nuostatą (kiekviena įmonė pildo tik vieną kasos knygą) bei Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimas ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 16 punkto nuostatą (visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą), sąmoningai neužtikrino, kad nuo 1999 m. gegužės 6 d. iki 2001 m. gruodžio 5 d. būtų tvarkoma viena kasos knyga surašyti kasos operacijoms valiuta;

pažeisdamas Lietuvos Respublikos BAPĮ 9 straipsnio nuostatą (dokumentai yra įrašų apie ūkines operacijas į apskaitos registrus pagrindas), 12 straipsnio nuostatą (už ataskaitinį laikotarpį dokumentų duomenys apibendrinami apskaitos registruose), bei Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 16 punkto nuostatą (visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą), sąmoningai neužtikrino, kad į bendrovės kasos išlaidas būtų įtrauktos 30 000 Vokietijos markių (ekvivalentu 53 852,79 Lt), jam išmokėtos pagal 2000 m. rugsėjo 1 d. kasos išlaidų orderį;

pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 336 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir operacijų vykdymo taisyklių ir Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimas ir kasos operacijų atlikimo taisyklių atitinkamai 7 ir 4 punktų nuostatą (kasos išlaidų orderį pasirašo įmonės vadovas ir finansininkas), 23 ir 19 punktų nuostatas, kad jeigu kasos išlaidų orderyje nėra gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai pagal orderį neišmokėti, nuo 2000 m. kovo 14 d. iki 2001 m. gruodžio 5 d. pagal 2000 m. kovo 14 d., 2000 m. kovo 20 d., 2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. rugsėjo 11 d., 2000 m. spalio 3 d., 2000 m. spalio 6 d., 2001 m. rugsėjo 18 d., 2001 m. gruodžio 5 d. kasos išlaidų orderius be numerio ir vadovo parašų fiksavo bendrovės kasos knygoje 185 307,31 Lt išlaidų, tuo pačiu laikotarpiu pagal tuos pačius kasos išlaidų orderius be numerio ir gavėjo parašų fiksavo bendrovės kasos knygoje 143 729,67 Lt išlaidų, dalies jų nepagrįsdamas jokiais buhalterinės apskaitos dokumentais;

pažeisdamas BAPĮ 24 straipsnio nuostatas (už buhalterinės apskaitos organizavimą, atskaitomybės pateikimą laiku, apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako įmonės administracijos vadovas (savininkas)), 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies nuostatą (Lietuvos vienetai ir nuolatinės buveinės, kurių pajamos apmokestinamos šio Įstatymo nustatyta tvarka, privalo užpildyti metines pelno mokesčio bei avansinio pelno mokesčio deklaracijas ir pateikti jas tam vietos mokesčio administratoriui, kurio veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais) ir 2 dalies nuostatą (Metinė pelno mokesčio deklaracija kartu su finansine atskaitomybe pateikiama pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki kito mokestinio laikotarpio dešimto mėnesio pirmos dienos), 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 85 straipsnio 1 dalies nuostatą (jeigu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, mokestinio laikotarpio PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos), nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai UAB „P“ finansinės atskaitomybės už 2003–2004 metus, dėl to už laikotarpį nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gegužės 4 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „P“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

5. R. T. apgaulingai tvarkė UAB „P“ buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „P“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, būtent: nuo 1996 m. rugsėjo 26 d. iki 2004 m. gegužės 1 d., būdama UAB „P“ vyriausiąja buhaltere ir pagal BAPĮ 8 straipsnio 2 dalies nuostatą (vyriausiasis finansininkas (buhalteris) pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir poįstatyminius aktus bei šį įstatymą tvarkydamas buhalterinę apskaitą, turi garantuoti buhalterinių įrašų teisingumą), BAĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostatą (vyriausiasis buhalteris (buhalteris) atsako už buhalterinių įrašų teisingumą) būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, veikdama tiesiogine tyčia, sąmoningai leisdama kilti nusikalstamiems padariniams, t. y. trukdyti nustatyti UAB „P“ turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą,

pažeisdama Lietuvos Respublikos BAPĮ 12 straipsnio nuostatą (visų ataskaitinio laikotarpio apskaitos dokumentų duomenys apibendrinami apskaitos registruose) ir BAĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatą (ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose), sąmoningai dalies UAB „P“ ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenų nefiksavo 1998–2002 m. apskaitos registruose, o už 2003–2004 m. laikotarpį apskaitos registrų visiškai netvarkė, pažeisdama BAPĮ 14 straipsnio nuostatą (buhalterinės apskaitos duomenys turi būti patvirtinti ilgalaikio turto, prekinių bei materialinių vertybių, atsiskaitymų, piniginių ir kitų lėšų inventorizacijų duomenimis) ir Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 15 straipsnio 10 dalies nuostatą (apskaitos duomenys pagrindžiami turto ir įsipareigojimų inventorizacijos duomenimis), bei Vyriausybės nutarimu Nr. 719, vadovaujantis BAPĮ 17 straipsniu, patvirtintos Inventorizacijos tvarkos (Inventorizacijos taisyklės, 2004 m. liepos 12 d. nutarimas Nr. 876), 3 punkto nuostatą (įmonės privalo inventorizuoti ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, žaliavas, medžiagas, kurą, pašarus, prekes, pagamintą produkciją, nebaigtą gamybą, nebaigtus remonto darbus, nebaigtą statybą, savos gamybos pusfabrikačius, nebaigtus mokslo tiriamuosius darbus bei kitas atsargas, investicijas, vertybinius popierius, pinigus, gautinas skolas (toliau vadinama – turtas), mokėtinas skolas ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinės finansinės atskaitomybės sudarymą), 9 punkto nuostatą (įmonės administracijos vadovas arba savininkas įstatymų nustatyta tvarka atsako už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizavimo duomenų išsaugojimą, sutikrinimo žiniaraščiuose nustatytų trūkumų išieškojimą, kartu su vyriausiuoju finansininku (buhalteriu) – teisingų inventorizacijos rezultatų bei neišieškotų trūkumų ir pertekliaus įtraukimą į apskaitą), 40 punkto nuostatą (inventorizuojant nepanaudotus specialius apskaitos dokumentų ir kitų spaustuvėje numeruotų apskaitos dokumentų blankus (punkto pakeitimai: nepanaudotus numeruotus dokumentų blankus, galioja nuo 2004 m. liepos 16 d.), tikrinamas jų kiekis pagal rūšis, inventorizavimo aprašuose nurodomi jų pavadinimai, serijos, numeriai, sudaromi atskiri sugadintų blankų aprašai, nurodomi jų pavadinimai, serijos, numeriai), neatliko UAB „P“ ilgalaikio turto, prekių, materialinių vertybių, atsiskaitymų, piniginių ir kitų lėšų inventorizacijos už 1998–2004 metus, atsargų (iš jų specialios apskaitos dokumentų ir numeruotų apskaitos dokumentų blankų) inventorizacijos už 1998, 2000–2004 metus;

pažeisdama BAĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatą (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius), 12 straipsnio 1 dalies nuostatą (apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus), 16 straipsnio 1 dalies nuostatą (ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami į apskaitos registrus), Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punkto nuostatą (pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį) ir 16 punkto nuostatą (visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą), nuo 2004 m. kovo 31 d. sąmoningai netvarkė UAB „P“ kasos knygos ir neįtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą 94 000 Lt pajamų, kurias sudarė 20 000 Lt, 25 000 Lt, 49 000 Lt, gautų atitinkamai 2004 m. balandžio 15 d., 2004 m. balandžio 27 d., 2004 m. spalio 12 d., iš AB Vilniaus banko ir AB banko „Hansabankas“ atsiskaitomųjų sąskaitų pagal bankinius čekius, neišrašydama kasos pajamų orderių,

pažeisdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 336 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir operacijų vykdymo taisyklių 20 punkto nuostatą (kiekviena įmonė pildo tik vieną kasos knygą), Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimas ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 16 punkto nuostatą (visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą), nuo 1999 m. gegužės 6 d. iki 2001 m. gruodžio 5 d. sąmoningai tvarė ne vieną kasos knygą surašyti kasos operacijoms valiuta;

pažeisdama BAPĮ 9 straipsnio nuostatą (dokumentai yra įrašų apie ūkines operacijas į apskaitos registrus pagrindas), 12 straipsnio nuostatą (už ataskaitinį laikotarpį dokumentų duomenys apibendrinami apskaitos registruose), Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 16 punkto nuostatą (visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą), į bendrovės kasos išlaidas neįtraukė 30 000 Vokietijos markių (ekvivalentu 53 852,79 Lt), pagal 2000 m. rugsėjo 1 d. kasos išlaidų orderį išmokėtų UAB „P“ direktoriui V. G.;

pažeisdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 336 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir operacijų vykdymo taisyklių ir Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimas ir kasos operacijų atlikimo taisyklių atitinkamai 7 ir 4 punktų nuostatą (kasos išlaidų orderį pasirašo įmonės vadovas ir finansininkas), 23 ir 19 punktų nuostatas, kad jeigu kasos išlaidų orderyje nėra gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai pagal orderį neišmokėti, nuo 2000 m. kovo 14 d. iki 2001 m. gruodžio 5 d. pagal 2000-03-14, 2000-03-20, 2000-08-29, 2000-09-11, 2000-10-03, 2000-10-06, 2001-09-18, 2001-12-05 kasos išlaidų orderius be numerio ir vadovo parašų išmokėjo iš kasos 185 307, 31 Lt, tuo pačiu laikotarpiu pagal tuos pačius kasos išlaidų orderius be numerio ir gavėjo parašų išmokėjo 143 729,67 Lt, dalies jų nepagrįsdama jokiais buhalterinės apskaitos dokumentais;

pažeisdama BAPĮ 8 straipsnio nuostatą (vyriausiasis finansininkas (buhalteris) pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir poįstatyminius aktus bei šį įstatymą tvarkydamas buhalterinę apskaitą, turi garantuoti buhalterinių įrašų teisingumą ir kad atskaitomybė būtų parengta laiku) ir BAĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostatą (vyriausiasis buhalteris (buhalteris) ir apskaitos paslaugas teikianti įmonė atsako už buhalterinių įrašų teisingumą ir finansinės atskaitomybės pateikimą laiku), Pelno mokesčio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies nuostatą (Lietuvos vienetai ir nuolatinės buveinės, kurių pajamos apmokestinamos šio Įstatymo nustatyta tvarka, privalo užpildyti metines pelno mokesčio bei avansinio pelno mokesčio deklaracijas ir pateikti jas tam vietos mokesčio administratoriui, kurio veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais) ir 2 dalies nuostatą (Metinė pelno mokesčio deklaracija kartu su finansine atskaitomybe pateikiama pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki kito mokestinio laikotarpio dešimto mėnesio pirmos dienos), Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 85 straipsnio 1 dalies nuostatą (jeigu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, mokestinio laikotarpio PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos), sąmoningai nepildė ir nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai UAB „P“ finansinės atskaitomybės už 2003–2004 metus bei nuo 2004 m. balandžio mėn. Valstybinei mokesčių inspekcijai neteikė PVM deklaracijų, dėl to už laikotarpį nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gegužės 1 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „P“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

6. A. S., eidamas UAB „V“ direktoriaus pareigas, ir R. Š., eidamas UAB „V“ direktoriaus technikai pareigas, veikdami kartu su organizuotos grupės nariais, būdami atsakingi pagal BAĮ 14 straipsnio nuostatą (už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisingumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys) ir 21 straipsnio 1 dalies nuostatą (už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas), pažeisdami BAĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 straipsnio 1 dalies reikalavimą (pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą–faktūrą arba kitą šiame įstatyme nurodytą apskaitos dokumentą, kuris nustatyta tvarka gali arba turi būti naudojamas, prekių tiekimui ir (arba) paslaugų tiekimui arba avansui įforminti. Turimas apskaitos dokumentas privalo turėti visus šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalaujamus rekvizitus), Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 58 straipsnio (64 straipsnio pakeitimas) nuostatą (pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą–faktūrą. Turima PVM sąskaita–faktūra privalo atitikti visus šio Įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus. PVM sąskaitoje–faktūroje, kurioje nurodytas PVM traukiamas į PVM atskaitą, privalo būti šio Įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 1–16 punktuose nurodyti rekvizitai), Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalį (išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais), Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 14 straipsnio reikalavimą, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne pagal jų juridinę formą, žinodami, kad laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 9 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d. UAB „V“ realiai jokių prekių ir jokių paslaugų iš UAB „S“, UAB „M“, V. B. firmos nepirko, tyčia sąmoningai dalį V. S., J. M., V. B., V. G., T. L., R. Š., kitų teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytų asmenų pateiktų žinomai suklastotų PVM sąskaitų–faktūrų (13 UAB „S“ PVM sąskaitų–faktūrų, 25 UAB „M“ PVM sąskaitas–faktūras A. S. suklastojo pats (patvirtino savo kaip UAB „V” direktoriaus bei direktoriaus komercijai parašu) bei davė nurodymą kitas 68 UAB „S“, 37 UAB „M“ bei 8 V. B. firmos PVM sąskaitas–faktūras pasirašyti UAB „V“ direktoriui technikai R. Š., direktoriui R. K., bei tiekėjams G. M., T. V. bei A. G.), teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose visas suklastotas UAB „S“, UAB „M“, V. B. firmos PVM sąskaitas–faktūras (iš viso 151) panaudojo pateikdami UAB „V“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, neinformuodami jo apie nusikalstamą sumanymą, ir davę nurodymus įtraukti šiuos dokumentus į UAB „V“ buhalterinę apskaitą bei mokėjimo pavedimais pervesti UAB „S“, UAB „M“, V. B. firmos PVM sąskaitose–faktūrose nurodytas sumas atitinkamai į šių įmonių bankines sąskaitas už tariamai iš jų nupirktas prekes bei paslaugas, apgaulingai suformuotą padidintą pirkimo PVM įtraukti į PVM deklaracijas, o apgaulingai suformuotas padidintas sąnaudas įtraukti į metines pelno mokesčio deklaracijas bei jas pateikti Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

UAB „V“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, vykdant A. S. bei R. Š. nurodymus, į UAB „V“ buhalterinę apskaitą įtraukus jų pateiktas žinomai suklastotas UAB „S“, UAB „M“, V. B. firmos PVM sąskaitas–faktūras, UAB „ST“ buhalterinėje apskaitoje buvo nurodytos 1999–2004 metais neįvykusios ūkinės operacijos, t. y. kad UAB „V“ iš UAB „S“, UAB „M“, V. B. firmos nupirko įvairių prekių ir paslaugų už 3 844 709 Lt, iš jų 579 540,38 Lt PVM.

Tokiais veiksmais A. S. ir R. Š. organizavo ir vykdė apgaulingą UAB „V“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „V” veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 1999–2004 metus.

UAB „V“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui į UAB „V“ PVM deklaracijas už 2000, 2001, 2002, 2003, 2004 metus A. S., R. Š. pateiktų UAB „S“, UAB „M“, V. B. firmos išrašytų PVM sąskaitų–faktūrų pagrindu įrašius žinomai neteisingus duomenis apie tariamus pirkimus iš šių įmonių, t. y. įtraukus iš viso 151 suklastotos PVM sąskaitos–faktūros pagrindu apgaulingai suformuotą 579 540,38 Lt pirkimo PVM, o į UAB „V“ metines pelno mokesčio deklaracijas už 1999, 2000, 2001, 2002 ir 2003 metus įrašius duomenis apie tariamai patirtas sąnaudas, t. y. įtraukus tariamai iš UAB „S“, UAB „M“, V. B. firmos nupirktų prekių bei paslaugų vertės pagrindu apgaulingai suformuotas apmokestinamąjį pelną mažinančias sąnaudas – 3 262 844,57 Lt,

pagal deklaracijas:

1) 2000 m. sausio mėn. PVM deklaracijos 25 laukelyje įrašė 82 416 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 24 291 Lt (82 416–58 125), 32 laukelyje įrašė 44 677 Lt grąžintiną sumą iš biudžeto, nors turėjo įrašyti 13 448 Lt (44 677–58 125) mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 58 125 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

2) 2000 m. vasario mėn. PVM deklaracijos 25 laukelyje įrašė 26 203 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 16 343 Lt, 32 laukelyje įrašė 3 812 Lt grąžintiną sumą iš biudžeto, nors turėjo įrašyti 6 048 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 9 860 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

3) 2000 m. spalio mėn. PVM deklaracijos 41 laukelyje įrašė 93 559 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 70 484 Lt, 56 laukelyje įrašė 24 178 Lt grąžintiną sumą iš biudžeto, nors turėjo įrašyti 1 103 Lt grąžintino iš biudžeto PVM, t. y. 23 075 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

4) 2000 m. lapkričio mėn. PVM deklaracijos 41 laukelyje įrašė 45 775 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 39 800 Lt, 59 laukelyje įrašė 42 571 Lt mokėtiną sumą į biudžetą, nors turėjo įrašyti 48 546 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 5 975 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

5) 2000 m. gruodžio mėn. PVM deklaracijos 41 laukelyje įrašė 78 180 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 67 341 Lt, 56 laukelyje įrašė 32 307 Lt grąžintiną sumą iš biudžeto, nors turėjo įrašyti 21 468 Lt grąžintino iš biudžeto PVM, t. y. 10 839 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

6) 2001 m. sausio mėn. PVM deklaracijos 41 laukelyje įrašė 22 706 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 21 065 Lt, 59 laukelyje įrašė 13 404 Lt mokėtiną sumą į biudžetą, nors turėjo įrašyti 15 045 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 1 641 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

7) 2001 m. vasario mėn. PVM deklaracijos 41 laukelyje įrašė 10 360 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 9 919 Lt, 59 laukelyje įrašė 5 169 Lt mokėtiną sumą į biudžetą, nors turėjo įrašyti 5 610 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 441 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

8) 2001 m. kovo mėn. PVM deklaracijos 41 laukelyje įrašė 15 772 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 14 985 Lt, 59 laukelyje įrašė 14 868 Lt mokėtiną sumą į biudžetą, nors turėjo įrašyti 15 655 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 787 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

9) 2001 m. balandžio mėn. PVM deklaracijos 41 laukelyje įrašė 24 031 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 23 506 Lt, 56 laukelyje įrašė 14 653 Lt grąžintiną sumą iš biudžeto, nors turėjo įrašyti 14 128 Lt grąžintino iš biudžeto PVM, t. y. 525 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

10) 2001 m. gegužės mėn. PVM deklaracijos 41 laukelyje įrašė 22 163 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 20 491 Lt, 59 laukelyje įrašė 29 381 Lt mokėtiną sumą į biudžetą, nors turėjo įrašyti 31 053 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. padidino 1 672 Lt pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

11) 2001 m. birželio mėn. PVM deklaracijos 41 laukelyje įrašė 18 021 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 17 497 Lt, 56 laukelyje įrašė 8 307 Lt grąžintiną sumą iš biudžeto, nors turėjo įrašyti 7 783 Lt grąžintino iš biudžeto PVM, t. y. 524 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

12) 2001 m. liepos mėn. PVM deklaracijos 41 laukelyje įrašė 31 723 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 30 653 Lt, 56 laukelyje įrašė 20 996 Lt grąžintiną sumą iš biudžeto, nors turėjo įrašyti 19 926 Lt grąžintino iš biudžeto PVM, t. y. 1 070 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

13) 2001 m. rugsėjo mėn. PVM deklaracijos 41 laukelyje įrašė 65 787 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 57 528 Lt, 56 laukelyje įrašė 65 878 Lt grąžintiną sumą iš biudžeto, nors turėjo įrašyti 57 619 Lt grąžintino iš biudžeto PVM, t. y. 8 259 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

14) 2001 m. spalio mėn. PVM deklaracijos 41 laukelyje įrašė 78 555 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 62 134 Lt, 56 laukelyje įrašė 0 Lt grąžintiną sumą iš biudžeto, nors turėjo įrašyti 59 laukelyje 16 421 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 16 421 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

15) 2001 m. lapkričio mėn. PVM deklaracijos 41 laukelyje įrašė 120 631 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 59 762 Lt, 59 laukelyje įrašė 99 006 Lt mokėtiną sumą į biudžetą, nors turėjo įrašyti 159 875 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 60 869 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

16) 2001 m. gruodžio mėn. PVM deklaracijos 41 laukelyje įrašė 77 690 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 62 399 Lt, 59 laukelyje įrašė 31 420 Lt mokėtiną sumą į biudžetą, nors turėjo įrašyti 46 711 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 15 291 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

17) 2002 m. sausio mėn. PVM deklaracijos 41 laukelyje įrašė 22 853 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 17 301 Lt, 59 laukelyje įrašė 12 103 Lt mokėtiną sumą į biudžetą, nors turėjo įrašyti 17 655 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 5 552 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

18) 2002 m. vasario mėn. PVM deklaracijos 41 laukelyje įrašė 41 316 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 39 260 Lt, 59 laukelyje įrašė 33 647 Lt mokėtiną sumą į biudžetą, nors turėjo įrašyti 35 703 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 2 056 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

19) 2002 m. birželio mėn. PVM deklaracijos 40 laukelyje įrašė 59 266 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 51 707 Lt, 57 laukelyje įrašė 87 158 Lt PVM atskaitos, nors turėjo įrašyti 79 599 Lt, 14 ir16 laukeliuose įrašė mokėtiną į biudžetą 19 948 Lt PVM sumą, nors turėjo įrašyti 27 507 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 7 559 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

20) 2002 m. liepos mėn. PVM deklaracijos 40 laukelyje įrašė 112 604 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 83 433 Lt, 57 laukelyje įrašė 122 882 Lt PVM atskaitos, nors turėjo įrašyti 93 711 Lt, 13 laukelyje įrašė grąžintiną iš biudžeto 13 243 Lt PVM sumą, nors 14 ir 16 laukeliuose turėjo įrašyti 15 928 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 29 171 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

21) 2002 m. rugpjūčio mėn. PVM deklaracijos 40 laukelyje įrašė 88 534 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 73 513 Lt, 57 laukelyje įrašė 182 461 Lt PVM atskaitos, nors turėjo įrašyti 167 440 Lt, 13 laukelyje įrašė grąžintiną iš biudžeto 26 748 Lt PVM sumą, nors turėjo įrašyti 11 727 Lt grąžintino iš biudžeto PVM, t. y. 15 021 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

22) 2002 m. rugsėjo mėn. PVM deklaracijos 40 laukelyje įrašė 89 135 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 82 931 Lt, 57 laukelyje įrašė 97 893 Lt PVM atskaitos, nors turėjo įrašyti 91 689 Lt, 14 ir16 laukeliuose įrašė mokėtiną į biudžetą 26 964 Lt PVM sumą, nors turėjo įrašyti 33 168 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 6 204 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

23) 2002 m. spalio mėn. PVM deklaracijos 40 laukelyje įrašė 81 706 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 72 964 Lt, 57 laukelyje įrašė 110 218 Lt PVM atskaitos, nors turėjo įrašyti 101 476 Lt, 13 laukelyje įrašė grąžintiną iš biudžeto 24 844 Lt PVM sumą, nors turėjo įrašyti 16 102 Lt grąžintino iš biudžeto PVM, t. y. 8 742 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

24) 2002 m. lapkričio mėn. PVM deklaracijos 40 laukelyje įrašė 47 412 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 39 302 Lt, 57 laukelyje įrašė 87 130 Lt PVM atskaitos, nors turėjo įrašyti 79 020 Lt, 14 ir16 laukeliuose įrašė mokėtiną į biudžetą 183 697 Lt PVM sumą, nors turėjo įrašyti 191 807 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 8 110 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

25) 2003 m. sausio mėn. PVM deklaracijos 40 laukelyje įrašė 24 893 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 23 956 Lt, 57 laukelyje įrašė 24 893 Lt PVM atskaitos, nors turėjo įrašyti 23 956 Lt, 14 ir16 laukeliuose įrašė mokėtiną į biudžetą 17 736 Lt PVM sumą, nors turėjo įrašyti 18 673 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 937 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

26) 2003 m. vasario mėn. PVM deklaracijos 40 laukelyje įrašė 33 876 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 32 473 Lt, 57 laukelyje įrašė 37 297 Lt PVM atskaitos, nors turėjo įrašyti 35 894 Lt, 14 ir16 laukeliuose įrašė mokėtiną į biudžetą 4 817 Lt PVM sumą, nors turėjo įrašyti 6 620 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 1 403 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

27) 2003 m. kovo mėn. PVM deklaracijos 40 laukelyje įrašė 57 245 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 37 939 Lt, 57 laukelyje įrašė 85 974 Lt PVM atskaitos, nors turėjo įrašyti 66 668 Lt, 14 ir16 laukeliuose įrašė mokėtiną į biudžetą 44 868 Lt PVM sumą, nors turėjo įrašyti 64 174 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 19 306 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

28) 2003 m. balandžio mėn. PVM deklaracijos 40 laukelyje įrašė 62 222 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 57 505 Lt, 57 laukelyje įrašė 72 668 Lt PVM atskaitos, nors turėjo įrašyti 67 951 Lt, 14 ir16 laukeliuose įrašė mokėtiną į biudžetą 5 569 Lt PVM sumą, nors turėjo įrašyti 10 286 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 4 717 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

29) 2003 m. gegužės mėn. PVM deklaracijos 40 laukelyje įrašė 97 765 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 57 113 Lt, 57 laukelyje įrašė 107 823 Lt PVM atskaitos, nors turėjo įrašyti 67 171 Lt, 14 ir16 laukeliuose įrašė mokėtiną į biudžetą 63 027 Lt PVM sumą, nors turėjo įrašyti 103 679 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 40 652 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

30) 2003 m. birželio mėn. PVM deklaracijos 40 laukelyje įrašė 110 598 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 73 882 Lt, 57 laukelyje įrašė 164 102 Lt PVM atskaitos, nors turėjo įrašyti 127 386 Lt, 13 laukelyje įrašė grąžintiną iš biudžeto 37 285 Lt PVM sumą, nors turėjo įrašyti 569 Lt grąžintino iš biudžeto PVM, t. y. 36 716 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

31) 2003 m. liepos mėn. PVM deklaracijos 40 laukelyje įrašė 98 850 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 77 419 Lt, 57 laukelyje įrašė 130 410 Lt PVM atskaitos, nors turėjo įrašyti 108 979 Lt, 14 ir16 laukeliuose įrašė mokėtiną į biudžetą 35 144 Lt PVM sumą, nors turėjo įrašyti 56 575 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 21 431 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

32) 2003 m. rugpjūčio mėn. PVM deklaracijos 40 laukelyje įrašė 110 370 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 77 250 Lt, 57 laukelyje įrašė 161 235 Lt PVM atskaitos, nors turėjo įrašyti 128 115 Lt, 14 ir16 laukeliuose įrašė mokėtiną į biudžetą 15 331 Lt PVM sumą, nors turėjo įrašyti 48 451 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 33 120 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

33) 2003 m. spalio mėn. PVM deklaracijos 40 laukelyje įrašė 61 283 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 51 810 Lt, 57 laukelyje įrašė 86 106 Lt PVM atskaitos, nors turėjo įrašyti 76 635 Lt, 14 ir16 laukeliuose įrašė mokėtiną į biudžetą 25 648 Lt PVM sumą, nors turėjo įrašyti 35 121 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 9 473 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

34) 2003 m. lapkričio mėn. PVM deklaracijos 40 laukelyje įrašė 94 869 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 79 223 Lt, 57 laukelyje įrašė 128 912 Lt PVM atskaitos, nors turėjo įrašyti 113 266 Lt, 14 ir16 laukeliuose įrašė mokėtiną į biudžetą 26 901 Lt PVM sumą, nors turėjo įrašyti 42 547 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 15 646 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

35) 2003 m. gruodžio mėn. PVM deklaracijos 40 laukelyje įrašė 129 864 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 73 070 Lt, 57 laukelyje įrašė 149 582 Lt PVM atskaitos, nors turėjo įrašyti 92 788 Lt, 14 ir16 laukeliuose įrašė mokėtiną į biudžetą 88 684 Lt PVM sumą, nors turėjo įrašyti 145 478 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 56 794 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

36) 2004 m. sausio mėn. PVM deklaracijos 40 laukelyje įrašė 61 341 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 58 173 Lt, 57 laukelyje įrašė 82 502 Lt PVM atskaitos, nors turėjo įrašyti 79 334 Lt, 14 ir16 laukeliuose įrašė mokėtiną į biudžetą 22 084 Lt PVM sumą, nors turėjo įrašyti 25 252 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 3 168 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

37) 2004 m. vasario mėn. PVM deklaracijos 40 laukelyje įrašė 83 764 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 75 746 Lt, 57 laukelyje įrašė 136 766 Lt PVM atskaitos, nors turėjo įrašyti 128 748 Lt, 13 laukelyje įrašė grąžintiną iš biudžeto 4 459 Lt PVM sumą, nors 14 ir 16 laukeliuose turėjo įrašyti 3 559 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 8 018 Lt padidino pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažino į biudžetą mokėtiną PVM;

38) 1999 metų Juridinių asmenų pelno mokesčio apyskaitoje, 2000 metų Juridinių asmenų pelno mokesčio apyskaitoje, 2001 Juridinių asmenų pelno mokesčio apyskaitoje, 2002 metų Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje ir Pelno (nuostolių) ataskaitoje 2003 metų Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje ir metų Pelno (nuostolių) ataskaitoje įrašius apmokestinamąjį pelną mažinančias sąnaudas 3 262 844 Lt sumai, t. y. sumažino mokėtiną į biudžetą pelno mokestį 489 427 Lt.

A. S. teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytose vietose šias PVM ir JAPM deklaracijas suklastojo, t. y. patvirtino savo parašu, bei jas panaudojo tiesiogiai ar per UAB „V“ direktorių, buhalterinę apskaitą tvarkantį asmenį, pateikdamas Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, atitinkamai: 2000-02-14 PVM deklaraciją už 2000 m. sausio mėn., 2000-03-14 ir 2000-04-13 PVM deklaraciją už 2000 m. vasario mėn., 2000-04-27 Juridinių asmenų pelno mokesčio apyskaitą už 1999 metus, 2000-11-15 ir 2000-11-24 PVM deklaraciją už 2000 m. spalio mėn., 2000-12-14, 2000-12-22 ir 2001-01-05 PVM deklaraciją už 2000 m. lapkričio mėn., 2001-01-17 PVM deklaraciją už 2000 m. gruodžio mėn., 2001-02-10 PVM deklaraciją už 2001 m. sausio mėn., 2001-03-15 PVM deklaraciją už 2001 m. vasario mėn., 2001-04-12 PVM deklaraciją už 2001 m. kovo mėn., 2001-04-28 Juridinių asmenų pelno mokesčio apyskaitą už 2000 metus, 2001-05-14, 2001-07-13, 2001-11-15 ir 2002-01-25 PVM deklaraciją už 2001 m. balandžio mėn., 2001-06-15, 2001-07-13, 2001-11-15 ir 2002-01-25 PVM deklaraciją už 2001 m. gegužės mėn., 2001-07-13, 2001-11-15 ir 2002-01-25 PVM deklaraciją už 2001 m. birželio mėn., 2001-08-14, 2001-11-15 ir 2002-01-25 PVM deklaraciją už 2001 m. liepos mėn., 2001-10-15, 2001-11-15, 2002-01-10 ir 2002-01-25 PVM deklaraciją už 2001 m. rugsėjo mėn., 2001-11-15, 2001-11-27, 2002-01-25 ir 2002-03-29 PVM deklaraciją už 2001 m. spalio mėn., 2001-12-17, 2002-01-15 ir 2002-01-25 PVM deklaraciją už 2001 m. lapkričio mėn., 2002-01-15 ir 2002-01-25 PVM deklaraciją už 2001 m. gruodžio mėn., 2002-02-15 PVM deklaraciją už 2002 m. sausio mėn., 2002-03-14 PVM deklaraciją už 2002 m. vasario mėn., 2002-04-29 ir 2002-06-13 Juridinių asmenų pelno mokesčio apyskaitą už 2001 metus, 2002-07-24 ir 2002-08-22 PVM deklaraciją už 2002 m. birželio mėn., 2002-08-22 ir 2002-10-24 PVM deklaraciją už 2002 m. liepos mėn., PVM deklaraciją už 2002 m. rugpjūčio mėn., 2002-10-24 ir 2003-02-25 PVM deklaraciją už 2002 m. rugsėjo mėn., 2002-11-25 ir 2002-12-04 PVM deklaraciją už 2002 spalio mėn., 2002-12-21 ir 2003-02-25 PVM deklaraciją už 2002 m. lapkričio mėn., 2003-02-25 ir 2003-03-25 PVM deklaraciją už 2003 m. sausio mėn., 2003-03-25 PVM deklaraciją už 2003 m. vasario mėn., 2003-04-24 PVM deklaraciją už 2003 m. kovo mėn., 2003-05-26 ir 2004-03-10 PVM deklaraciją už 2003 m. balandžio mėn., 2003-06-25 PVM deklaraciją už 2003 m. gegužės mėn., 2003-07-24 PVM deklaraciją už 2003 m. birželio mėn., 2003-08-25 PVM deklaraciją už 2003 m. liepos mėn., 2003-09-08 Metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2002 metus, 2003-09-25 PVM deklaraciją už 2003 m. rugpjūčio mėn., 2003-11-25, 2004-01-06 ir 2004-03-25 PVM deklaraciją už 2003 m. spalio mėn., 2003-12-24 ir 2004-01-06 PVM deklaraciją už 2003 m. lapkričio mėn., 2004-01-23 ir 2004-02-25 PVM deklaraciją už 2003 m. gruodžio mėn., 2004-02-25 PVM deklaraciją už 2004 m. sausio mėn., 2004-03-25 PVM deklaraciją už 2004 m. vasario mėn., 2004-05-11 Metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2003 metus.

Tokiais veiksmais A. S. ir R. Š., įrašius neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, pelną, turtą, panaudojus ir pateikus valstybės įgaliotai institucijai bei žinomai suklastotų UAB „S“, UAB „M“, V. B. firmos PVM sąskaitų–faktūrų duomenų pagrindu surašytose ir Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose žinomai neteisingose PVM deklaracijose už 2000 metų sausio–vasario bei spalio–gruodžio mėn., 2001 metų sausio–liepos bei rugsėjo–gruodžio mėn., 2002 m. sausio–vasario bei birželio–lapkričio mėn., 2003 m. sausio–rugpjūčio bei spalio gruodžio mėn. ir 2004 m. sausio–vasario mėn., apgaule padidinant pirkimo PVM, sumažino UAB „V“ į biudžetą mokėtiną PVM 579 540,38 Lt, bei JAPM metinėse deklaracijose už 1999–2003 metus apgaule padidinant apmokestinamąjį pelną mažinančias sąnaudas, sumažino UAB „V“ į biudžetą mokėtiną JAPM – 489 427 Lt, UAB „V“ naudai apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės – į valstybės biudžetą mokėtino 1 068 967 Lt PVM ir JAPM.

7. A. B., eidamas UAB „ST“ direktoriaus pareigas, ir A. P., eidamas UAB „ST“ gamybos direktoriaus pareigas, veikdami kartu su organizuotos grupės nariais, pažeisdami teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, žinodami, kad nuo 2000 m. lapkričio 15 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d. UAB „ST“ realiai jokių prekių ir paslaugų iš UAB „S“ bei UAB „M“ nepirko, tyčia sąmoningai dalį A. S., V. S., J. M., V. G., R. Š. bei kitų teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytų asmenų pateiktų žinomai suklastotų PVM sąskaitų–faktūrų (1 UAB „S“ ir 1 UAB „M“ PVM sąskaitą–faktūrą A. B. suklastojo pats (patvirtino savo kaip UAB „ST“ direktoriaus parašu), bei davė nurodymą UAB „ST“ gamybos direktoriui A. P. pasirašyti kitas 21 UAB „S“ ir 6 UAB „M“ PVM sąskaitas–faktūras), A. B., teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose suklastotas 29 UAB „S“ bei UAB „M“ PVM sąskaitas–faktūras panaudojo, t. y. tiesiogiai ar per A. P. pateikė UAB „ST“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, neinformavęs jo apie nusikalstamą sumanymą, ir davė nurodymus įtraukti šiuos dokumentus į UAB „ST“ buhalterinę apskaitą, nurodė mokėjimo pavedimais pervesti UAB „S“ ir UAB „M“ PVM sąskaitose–faktūrose nurodytas sumas atitinkamai į šių įmonių bankines sąskaitas už tariamai iš jų nupirktas prekes bei paslaugas, apgaulingai suformuotą padidintą pirkimo PVM įtraukti į PVM deklaracijas, o apgaulingai suformuotas padidintas sąnaudas įtraukti į metines pelno mokesčio deklaracijas, jas pateikti Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. UAB „ST“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui į UAB „ST“ buhalterinę apskaitą įtraukus A. B. ir A. P. pateiktas 29 žinomai suklastotas UAB „S“ ir UAB „M“ PVM sąskaitas–faktūras, į UAB „ST“ buhalterinę apskaitą buvo įtrauktos 2000–2004 metais neįvykusios ūkinės operacijos, t. y. kad UAB „ST“ iš UAB „S“ ir UAB „M“ nupirko įvairių prekių ir paslaugų už 1 030 636 Lt, iš jų 157 216 Lt PVM.

Tokiais veiksmais A. S. kartu su R. Š., A. B. ir A. P. organizavo ir vykdė apgaulingą UAB „ST“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „ST“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2000–2004 metus.

8. Juridinis asmuo UAB „VR“, atsakingam asmeniui R. Š., nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. lapkričio 1 d. einant šios įmonės (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)), direktoriaus pareigas, turint teisę jai atstovauti ir priimti sprendimus jos vardu, nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2005 m. rugsėjo 7 d. veikiant UAB „VR“ naudai ir interesams, organizuota grupe kartu su V. G., T. L., V. S., R. T. bei kitais teisminio įrodymų tyrimo metu nustatytais ir nenustatytais asmenimis, iš anksto susitarus daryti kelis nusikaltimus, iš jų vieną sunkų ir ilgą laiko tarpą trunkantį nusikaltimą – apgaule, sukčiaujant PVM ir JAPM apskaičiavimo bei sumokėjimo srityje, UAB „VR“ naudai išvengti didelės vertės turtinės prievolės, – į valstybės biudžetą mokėtino PVM ir JAPM, bei apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą – į valstybės biudžetą mokėtiną PVM, tuo tikslu panaudojant įmonę nusikalstamai veiklai nuslėpti – UAB „S“, suklastojant ir panaudojant suklastotus tikrus šios įmonės dokumentus, tam, kad įrašant į UAB „S“ PVM sąskaitas–faktūras prekių ir paslaugų kainą su 18 procentų PVM, būtų pateisintas UAB „VR“ tariamas prekių ir paslaugų įgijimas iš šios įmonės. Siekiant apgaule išvengti UAB „VR“ naudai PVM ir JAPM sumokėjimo, žinomai suklastotų UAB „S“ PVM sąskaitų–faktūrų duomenų pagrindu, UAB „VR“ surašytas žinomai neteisingas PVM deklaracijas, su jose apgaule padidinant pirkimo PVM sumažintomis mokėtino PVM sumomis, bei metines pelno mokesčio deklaracijas, su jose apgaule padidintomis apmokestinamąjį pelną mažinančiomis sąnaudomis, pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, būtų apgaule išvengta PVM ir JAPM sumokėjimo. Po to, imitavus tariamus atsiskaitymus, t. y. UAB „VR“ bankiniais mokėjimo pavedimais pervedus UAB „S“ PVM sąskaitose–faktūrose nurodytas sumas kartu su PVM už tariamai iš UAB „S“ nupirktas prekes ir paslaugas, ir šias sumas išgryninus bei pasidalijus tarp organizuotos grupės narių, būtų apgaule įgytas didelės vertės svetimas turtas – į valstybės biudžetą mokėtinas PVM.

Įgyvendinant nusikalstamos veikos sumanymą, R. Š., nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. lapkričio 1 d., Vilniuje, teisminio įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, tiesiogiai ar per V. G., ar kitus ikiteisminio tyrimo metu nustatytus ir nenustatytus asmenis pateikus UAB „S“ direktoriui V. S. UAB „VR“ rekvizitus ir nurodžius, kokios prekės ir paslaugos, jų kiekis ir kaina turėtų būti įrašytos UAB „S“ PVM sąskaitose–faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „VR“, šiam vykdant bendrą sutarimą, pagal tiesiogiai iš R. Š. ar per V. G., ar kitus asmenis gautus duomenis, žinant, kad UAB „S“ jokių prekių iš jokių asmenų neįgijo, jokių prekių ir paslaugų UAB „VR“ nepardavė, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose, suklastojus dokumentus, t. y. į dešimt UAB „S“ PVM sąskaitų–faktūrų įrašius duomenis apie tariamai įvykusias ūkines operacijas tarp UAB „S“ ir UAB „VR“, t. y. apie tai, kad UAB „S“ neva pardavė UAB „VR“ įvairių prekių ir paslaugų už 435 701,08 Lt (iš jų 66 463 Lt PVM), po to šiuos žinomai suklastotus dokumentus V. S., kaip UAB „S” direktoriui patvirtinus savo parašu bei tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose panaudojus, t. y. tiesiogiai ar per V. G. bei kitus asmenis pateikus R. Š., kuriam, esant atsakingam pagal BAĮ 14 straipsnio nuostatą (už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisingumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys) ir 21 straipsnio 1 dalies nuostatą (už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas), pažeidus BAĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 straipsnio 1 dalies reikalavimą (pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą–faktūrą arba kitą šiame įstatyme nurodytą apskaitos dokumentą, kuris nustatyta tvarka gali arba turi būti naudojamas, prekių tiekimui ir (arba) paslaugų tiekimui bei turimas apskaitos dokumentas privalo turėti visus šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalaujamus rekvizitus), Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalį (išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais), Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 14 straipsnio reikalavimą, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne pagal jų juridinę forma, žinant, jog privaloma tvarkyti įmonės apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, kad nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. lapkričio 1 d. UAB „VR“ realiai jokių prekių ir paslaugų iš UAB „S“ nepirko, tyčia sąmoningai šias V. S., V. G., kitų asmenų pateiktas žinomai suklastotas UAB „S“ PVM sąskaitas–faktūras (8 UAB „S“ PVM sąskaitas–faktūras suklastojus pačiam (patvirtinus savo kaip UAB „VR” direktoriaus parašu) bei davus nurodymą kitą 1 UAB „S“ PVM sąskaitą–faktūrą pasirašyti UAB „VR“ komercijos direktoriui G. M., veikiančiam dėl apgaulės ir nežinančiam apie R. Š. vykdomą nusikalstamą sumanymą), R. Š. panaudojo, t. y. 10 suklastotų PVM sąskaitų–faktūrų pateikė UAB „VR“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, neinformavęs jo apie nusikalstamą sumanymą, ir davė nurodymus įtraukti jas į UAB „VR“ buhalterinę apskaitą bei mokėjimo pavedimais pervesti UAB „S“ PVM sąskaitose–faktūrose nurodytas sumas į UAB „S“ bankinę sąskaitą už tariamai iš jos nupirktas prekes bei paslaugas, apgaulingai suformuotą padidintą pirkimo PVM įtraukti į PVM deklaracijas, o apgaulingai suformuotas padidintas sąnaudas įtraukti į metines pelno mokesčio deklaracijas, jas pateikti Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

UAB „VR“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, vykdant R. Š. nurodymus, į UAB „VR“ buhalterinę apskaitą įtraukus jo pateiktas 10 žinomai suklastotų UAB „S“ PVM sąskaitų–faktūrų, UAB „VR“ buhalterinėje apskaitoje buvo įrašytos nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. lapkričio 1 d. neįvykusios ūkinės operacijos, t. y. kad UAB „VR“ iš UAB „S“ nupirko įvairių prekių ir paslaugų už 435 701,08 Lt, iš jų 66 463 Lt PVM. Tokiais veiksmais R. Š. organizavo ir vykdė apgaulingą UAB „VR“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „V“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2004 metus.

UAB „VR“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui į šios įmonės PVM deklaracijas už 2004 metus R. Š. pateiktų UAB „S“ išrašytų PVM sąskaitų–faktūrų pagrindu įrašius žinomai neteisingus duomenis apie tariamus pirkimus iš UAB „S“, t. y. įtraukus dešimties suklastotų PVM sąskaitų–faktūrų pagrindu apgaulingai suformuotą 66 463 Lt pirkimo PVM, o į UAB „VR“ metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2004 metus įrašius duomenis apie tariamai patirtas sąnaudas, t. y. įtraukus tariamai iš UAB „S“ nupirktų prekių bei paslaugų vertės pagrindu apgaulingai suformuotas apmokestinamąjį pelną mažinančias sąnaudas – 369 238,20 Lt, iš jų pagal deklaracijas:

1) nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. birželio 30 d. PVM deklaracijos 22 laukelyje įrašius 65 146 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 38 173 Lt, 31 laukelyje įrašius 18 194 Lt mokėtiną sumą į biudžetą, nors turėjo įrašyti 145 167 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 26 973 Lt padidinus pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažinus į biudžetą mokėtiną PVM;

2) nuo 2004 m. liepos 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. PVM deklaracijos 22 laukelyje įrašius 217 517 Lt pirkimo PVM, nors turėjo įrašyti 178 027 Lt, 31 laukelyje įrašius 80 801 Lt mokėtiną sumą į biudžetą, nors turėjo įrašyti 120 391 Lt mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 39 490 Lt padidinus pirkimo PVM ir PVM atskaitos sumą ir šia sumažinus į biudžetą mokėtiną PVM;

3) 2004 m. metinėje pelno mokesčio deklaracijos 77, 79, 81, 84, 86, 89, 90, eilutėse įrašius 495 900 Lt apmokestinamojo pelno, nors turėjo įrašyti 865 138 Lt pelno; 96, 98, 112, 115, 117 eilutėse įrašius apskaičiuotą pelno mokesčio sumą 74 385 Lt, nors turėjo įrašyti 129 771 Lt pelno mokesčio, t. y. sumažinus mokėtiną į biudžetą pelno mokestį 55 386 Lt.

R. Š., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose šias PVM ir JAPM deklaracijas suklastojus, t. y. patvirtinus savo parašu, bei panaudojus – tiesiogiai ar per UAB „VR“ buhalterinę apskaitą tvarkantį asmenį pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai: 2004 m. liepos 20 d. PVM deklaraciją už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. birželio 30 d., 2005 m. rugsėjo 6 d. PVM deklaraciją už laikotarpį nuo 2004 m. liepos 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., 2005 m. rugsėjo 7 d. metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2004 metus, taip organizavus ir vykdžius neteisingų duomenų apie įmonės pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą įrašymą bei pateikimą valstybės įgaliotai institucijai ir žinomai suklastotų UAB „S“ PVM sąskaitų–faktūrų duomenų pagrindu surašytose ir Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose žinomai neteisingose PVM deklaracijose už mokestinį laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. birželio 30 d. ir nuo 2004 m. liepos 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., apgaule, padidinant pirkimo PVM, sumažinus UAB „VR“ į valstybės biudžetą mokėtiną PVM – 66 463 Lt, bei JAPM metinėje deklaracijoje už 2004 metus apgaule, padidinant apmokestinamąjį pelną mažinančias sąnaudas, sumažinus UAB „VR“ į valstybės biudžetą mokėtiną juridinių asmenų pelno mokestį – 55 386 Lt, juridinis asmuo – UAB „VR“ apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino 121 849 Lt PVM ir JAPM.

Po to, R. Š. siekiant išgryninti lėšas, iš jų į valstybės biudžetą mokėtiną PVM, imitavus UAB „VR“ atsiskaitymus su UAB „S“ už tariamai UAB „VR“ nupirktas prekes ir paslaugas, t. y. atitinkamai nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. lapkričio 1 d. bankiniais mokėjimo pavedimais pervedus į UAB „S“ sąskaitą 255 709 Lt (iš jų 66 463 Lt PVM, kurį UAB „VR“ privalėjo sumokėti į valstybės biudžetą), o V. S. ir R. T. iš UAB „S“ banko sąskaitos pagal banko čekius daugkartiniais veiksmais išgryninus šias lėšas ir tiesiogiai ar per V. G., T. L., ar kitus asmenis perdavus R. Š., kuris išgrynintas lėšas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis proporcijomis pasidalijo su V. G., T. L., V. S., R. T. bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nustatytais ir nenustatytais organizuotos grupės nariais, ir taip apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas – 66 463 Lt mokėtiną PVM.

Tokiais veiksmais juridinio asmens UAB „VR“ atsakingam asmeniui R. Š., nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2005 m. rugsėjo 7 d. veikiant organizuota grupe su V. G., T. L., V. S., R. T. bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nustatytais ir nenustatytais asmenimis, suklastojus tikrus dokumentus ir juos panaudojus, organizavus ir vykdžius apgaulingą UAB „VR“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, siekiant išvengti mokesčių sumokėjimo suklastojant deklaracijas ir jas panaudojant, t. y. pateikiant Valstybinei mokesčių inspekcijai, apgaule įgijus didelės vertės svetimą turtą – į valstybės biudžetą mokėtiną 66 463 Lt PVM, UAB „VR“ apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės – į valstybės biudžetą mokėtinų pridėtinės vertės (66 463 Lt) ir pelno (55 386 Lt) mokesčių sumokėjimo, taip bendrai padarydamas Lietuvos Respublikos valstybei didelę 121 849 Lt turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistasis T. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatoriaus teigimu, teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, iš esmės pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Nuteistasis nurodo, kad duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme visą laiką neigė savo kaltę, davė nuoseklius bei nekintančius parodymus, jog nedalyvavo padarant nusikalstamas veikas, įtarimai jam buvo pareikšti tik keistomis aplinkybėmis gavus pagrindinio įtariamojo iš esmės pakeistus parodymus, todėl teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, negalėjo jais remtis. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė vienintelės rūšies įrodymais – kitų nuteistųjų parodymais. Taip buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 4, 5 dalys. Apkaltinamajame nuosprendyje suformuluotos išvados neparemtos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu – teismo ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad buvo nustatytos visos baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka šis pažeidimas nebuvo ištaisytas. Pažeidimas laikytinas esminiu (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nes sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus spendimus. Kasatorius nurodo, kad, esant situacijai, kai pagrindas manyti, jog asmuo galėjo dalyvauti darant nusikalstamą veiką, yra vien tik kitų kalinamųjų (nuteistųjų) parodymai, negali būti konstatuota, kad asmens dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką yra patikimai nustatytas.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė nekaltumo prezumpciją, nustatytą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, nes byloje nepašalintas abejones ir prieštaravimus vertino prieš nuteistąjį, o turėjo pasielgti priešingai – vertinti kasatoriaus naudai. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir atsakė tik į dalį skundo argumentų (BPK 320 straipsnio 3 dalis; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-18/2004, 2K-336/2009), be to, šio teismo įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes neparemtas bylos duomenimis, patvirtinančiais ar paneigiančiais aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, o tik samprotavimais, pagrįstais spėlionėmis ir prielaidomis. Nevykdydami šių pareigų, teismai parodė ir savo šališkumą objektyviąja prasme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2003, 2K-738/2004, 2K-340/2008, 2K-243/2009). Pasak kasatoriaus, siekdamas pateisinti savo pasyvumą, apeliacinės instancijos teismas nurodė nepagrįstus, BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimams ir baudžiamojo proceso paskirčiai prieštaraujančius argumentus, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas nereikalauja detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, todėl atmesdamas skundą teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, kaip šiuo atveju ir pasielgė, nurodydamas, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotą veiką. Kasatoriaus teigimu, neužtenka vien tik atkartoti pirmosios instancijos teismo išvadas, neatsakant į apeliacinio skundo argumentus, juos nutylint ar tik nemotyvuotai pritariant žemesnės instancijos teismo išvadoms. Byloje esančių įrodymų visumos nepakanka pripažinti, kad T. L. įvykdė jam inkriminuotą veiką, apeliaciniame skunde buvo nurodyti labai aiškūs bei konkretūs argumentai, tiesiogiai susiję su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumu, buvo keliamas klausimas dėl konkrečių įrodymų patikimumo bei netinkamos jų gavimo tvarkos.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nors įrodymų pakankamumas teismo išvadoms pagrįsti yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse šis klausimas analizuojamas teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismui darant išvadas nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Parodymai – baudžiamosiose bylose dažniausiai sutinkamas duomenų apie įrodinėtinas aplinkybes šaltinis. Asmenų parodymais įrodinėjamos visos be išimties aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai. Dėl išskirtinės parodymų svarbos įrodinėjimo procese tiek apklausiamų asmenų teisinis statusas, tiek šių asmenų apklausos tvarka BPK reglamentuota gana detaliai. Kasatorius pažymi, kad įrodymais nepripažįstami parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui pažeidžiant BPK nustatytą apklausos ir parodymų fiksavimo tvarką. Jau ne vieną kartą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo konstatuota apie ydingą bei netinkamą ikiteisminio tyrimo teisėjo asmenų (įtariamųjų) apklausą. Teismas savo praktikoje visiškai pagrįstai labai kritiškai vertina keistą procesinį veiksmą – apklausos teksto perrašinėjimą. Ši ydinga praktika turi būti išgyvendinta, nes ja iškreipiami baudžiamojo proceso tikslai ir maskuojamas ikiteisminio tyrimo brokas bei spragos. Kasatorius pažymi, kad šioje byloje apklausų perrašinėjimas ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo naudojamas nuolat. Pirmosios instancijos teismui ne kartą buvo atkreipiamas dėmesys į R. T. bei V. G. apklausų metodus ikiteisminio tyrimo teisėjams naudojant tiesioginį teksto perrašinėjimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. Nr. 2K–562/2006 nurodyta: „Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino (neatsižvelgė) liudytojo ir nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Palyginus šių asmenų parodymus, duotus kitiems pareigūnams, su jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, matyti, kad protokoluose užfiksuoti šių asmenų parodymai dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių iš esmės pažodžiui, tik su nedideliais redakcinio pobūdžio pakeitimais, sutampa su jų anksčiau kitiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotais parodymais. Pagal šią aplinkybę galima daryti išvadą, kad liudytojo ir nuteistojo parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo užfiksuoti ne pagal tai, ką šie asmenys parodė apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, o perrašius ar kitaip atsižvelgus į ankstesnius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Ta pati išvada darytina ir apie kito nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui“. Pasak kasatoriaus, nurodytoje byloje teismai kaltinamojo naudai vertino bet kokias abejones ir taip buvo išlaikytas ne tik tinkamas įrodymų vertinimas, bet ir nekaltumo principas, o šioje byloje įvyko priešingai – abejotinos kilmės prokuroro surinkti įrodymai nesulaukė tinkamo bei kritiško vertinimo, teismai nepanoro atlikti išsamaus, nešališko bei objektyvaus įrodymų tyrimo ir vertinimo, todėl buvo gautos klaidingos išvados ir nebuvo atskleista tiesa. Nuosprendyje nėra aiškiai ir konkrečiai nurodyta, kokių kaltinamųjų prisipažinimu ir jų parodymais teismas vadovaujasi darydamas sprendimą dėl T. L. kaltumo, tačiau, pasak kasatoriaus, iš aprašomosios dalies galima daryti išvadą, jog teismas laiko jo kaltumą įrodytu kaltinamųjų (nuteistųjų) V. G., R. T. ir V. S. parodymais.

Kasatorius nurodo, kad nuteistasis V. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas net 16 kartų, šios apklausos vyko ketverių metų laikotarpiu, nuo 2004 m. balandžio 29 d. iki 2008 m. balandžio 11 d. Kasatoriaus teigimu, šio nuteistojo parodymai buvo nenuoseklūs, tas pačias labai svarbias aplinkybes V. G. aiškino skirtingai, painiojosi, keitė parodymus iš esmės. 2004 m. gegužės 6 d. apklausos metu V. G. nurodė, kad sandorius organizavo ir kitus klausimus sprendė su L. K. J., o T. L. vaidmuo tik epizodinis, t. y. surado teisininką VMI darant įmonėje patikrinimą. 2005 m. sausio 6 d. apklausos metu V. G. paneigė, kad būtų perdavęs T. L. grynuosius pinigus, o 2005 m. vasario 23 d. apklausoje dar kartą paneigė bet kokias nusikalstamas T. L. sąsajas su UAB „S“ (pinigų dalybos, jų gryninimas ir pan.). Eilinėje apklausoje 2005 m. kovo 23 d. V. G. pakartotinai patvirtino tas aplinkybes, apie kurias davė nuoseklius parodymus visus metus, t. y. kad T. L. nedalyvavo jokioje nusikalstamoje veikoje, jokių pinigų neskirstė, nedalijo ir pats nebuvo gavęs. Kasatoriaus teigimu, vienuolikos V. G. apklausų protokolų rodo, kad tuo metu – 2005 m. – prokuroras jau buvo gavęs pakankamai duomenų apie visą grupės veikimo schemą, jam tapo aiškios visos esminės aplinkybės t. y. grupės narių sudėtis, pinigų srautai bei jų valdytojai, vaidmenų pasiskirstymas, visi epizodai ir pan., tačiau, jau praktiškai užbaigus ikiteisminį tyrimą, 2005 metų pabaigoje, prokuroras padarė keistą, ilgai trunkančią (daugiau kaip metai, nuo 2005 m. kovo 23 d. iki 2006 m. gegužės 12 d.) pertrauką, po kurios bylos tyrimas pasisuko visai kita linkme – buvo keičiami bylos tikslai. 2006 m. gegužės 12 d. atliekant jau dvyliktą V. G. apklausą, jis netikėtai ir be jokios argumentacijos kardinaliai pakeitė parodymus dėl T. L. – apkaltino jį ne tik įmonės „S“ įkūrimu, vadovavimu, organizavimu, bet ir pinigų paskirstymu, procentų nustatymu ir pan. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad 2006 m. ikiteisminis tyrimas buvo surinkęs pakankamai duomenų, įrodančių paties V. G. kaltę, jo aktyvų vaidmenį UAB „S“ veikloje, todėl jo motyvas iš esmės keisti parodymus yra labai aiškus ir taktiškai suprantamas – siekis dirbtinai įtraukti į veikusią pinigų gryninimo schemą kuo daugiau asmenų, taip pasidalijant kaltę ir lengvinant savo padėtį. Kasatorius pažymi ir tai, kad pagrindinis įtariamasis V. G. viso ilgai trukusio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo apklaustas vienintelį kartą – 2006 m. rugpjūčio 1 d., ir būtent tada, kai nusprendė kardinaliai pakeisti savo parodymus. Kiti įtariamieji ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo apklausiami po keletą kartų. Nagrinėjant bylą teisme (2010 m. gruodžio 10 d.) V. G. vėl pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad T. L. vaidmuo „S“ veikloje labai ribotas – pristatė jam V. S., tarpininkavo dėl patalpų nuomos, jokių kitų nusikalstamų veikų neatliko, pinigų grobstymo schemų nekūrė. Pasak kasatoriaus, tai vertintina kaip V. G. apsisprendimas grįžti prie parodymų, duotų 2004–2005 metais. Nuolatinė V. G. parodymų kaita juos daro nepatikimus ir abejotinus, tačiau teismai šiais įrodymais vadovavosi ir T. L. pripažino kaltu dėl sunkaus nusikaltimo padarymo. Nėra iki galo aiški ir argumentuota teismo išvada dėl V. G. parodymų padalijimo į dvi dalis, t. y. atitinkančius tiesą ir melagingus (kaltinamojo gynybinė pozicija), todėl, pasak kasatoriaus, buvo iš esmės pažeisti įrodymų vertinimo principai bei pagrindai, nustatyti BPK 20 straipsnyje. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog V. G. parodymų kaita siekė gerokai sumenkinti savo svarbų vaidmenį ir apkalbėjo T. L.. Pasak kasatoriaus, tai reiškia, kad teismas BPK nustatyta tvarka konstatavo melagingus įtariamojo parodymus, nukreiptus prieš kitą įtariamąjį, tačiau įrodymų tyrimo bei vertinimo iki galo neatliko. Būtent klaidinami nuteistojo V. G. parodymai ir tapo pagrindine T. L. nuteisimo priežastimi. Kasatoriaus teigimu, keisti, daug kartų kaitalioti ir nesuprantami V. G. parodymai turėjo sulaukti ne tik kritinio vertinimo, bet ir atmesti kaip nepatikimi bei iškraipantys bylos esmę ir tiesą. Nepaisant to, teismai jais visais pasinaudojo, be jokio pagrindo vadovavosi melagingais duomenimis, padarė esminių klaidų ir nuteisė nekaltą asmenį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad ir R. T. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu dėl T. L., buvo labai skirtingi, nuolat kito, ne tik svarbios detalės, bet ir esminės aplinkybės buvo nurodomos visiškai priešingai, todėl jie nepatikimi, nes gauti akivaizdžiai derinant svarbias aplinkybes. Jau pirmojoje apklausoje, kuri vyko 2004 m. lapkričio 18 d., R. T. labai aiškiai, išsamiai ir detaliai apibūdino veikimo schemą (V. S. nuimdavo pinigus, visus perduodavo jai, o ji perduodavo tik V. G.), aiškiai nurodė visus asmenis dalyvavusius nusikalstamoje veikloje ir – svarbiausia – paneigė, kad pinigų dalybose galėjo dalyvauti kiti asmenys. 2004 m. gruodžio 13 d. R. T. buvo apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo ir šios apklausos metu nurodė ir paneigė bet kokį T. L. vaidmenį UAB „S“ veikloje. Teisėjui R. T. patvirtino pinigų gryninimo paskirstymo schemą, kurioje dalyvavo tik trys asmenys: V. G., V. S. ir ji pati, labai smulkiai išdėstė kiekvieno asmens vaidmenis, detaliai nurodė pinigų gryninimo ir paskirstymo mechanizmą, į teisėjo klausimą apie galimą kitų asmenų dalyvavimą R. T. nurodė, jog kitų asmenų nebuvo. 2005 m. balandžio 14 d., apklausiant R. T., ši vėl paneigė bet kokį T. L. vaidmenį UAB „S“ veikloje. Tačiau po dvejų metų atnaujinus R. T. apklausas (2007 m. spalio 18 d.), ji pakeitė parodymus iš esmės ir į pinigų gryninimo–dalijimo schemą įterpė T. L.. Taigi, pagrindiniai įtariamieji V. G. bei R. T. tuo pačiu metu keistai prisiminė dar vieną asmenį – organizuotos grupės lyderį. Kasatoriaus teigimu, pakeisti R. T. parodymai dėl jo kelia labai didelių abejonių, ji akivaizdžiai painiojo detales, negalėjo paaiškinti svarbių aplinkybių pakeistuose parodymuose. Kasatorius atkreipia dėmesį į R. T. apklausą, vykusią teisme 2007 m. lapkričio 21 d. Šios apklausos tekstas visiškai sutampa su apklausomis, vykusiomis FNTT, o pati R. T., nagrinėjant bylą teisme pareiškė, jog teisėjas jai uždavė tik vieną klausimą. 2010 m. spalio 7 d. apklausos metu R. T. pareiškė, kad atsisako ir neigia savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, be to, per teismo posėdį, vykusį 2010 m. vasario 17 d., nurodė, kad pinigus gautus iš V. S. ji perduodavo ne tik V. G., bet ir T. L., tačiau negalėjo nurodyti ir paaiškinti pinigų perdavimo šiam nuteistajam detalių ir aplinkybių, o į papildomą gynėjo klausimą atsakė kategoriškai: „nenoriu ir negaliu paaiškinti, kaip išsikviesdavau T. L., telefonu su juo niekada nebendravau, neatsimenu, iš kur gavau pinigus T. L.“. Taip pat R. T. teismui nurodė, kad jai apklausų metu buvo daromas spaudimas: „Parodymus daviau esant spaudimui, buvau suimta ir sukrėsta, rankos drebėjo, advokato nebuvo, prokuroro bijojau“. Taigi, pasak kasatoriaus, įrodymų tyrimo metu teisme buvo akivaizdžiai gauta duomenų, kad R. T. parodymai negali būti patikimi, nes parodymų kaita, kardinalus svarbių detalių keitimas, pareiškimai teismui apie atsisakymą ankstesnių parodymų, nenoras ir kategoriškas atsisakymas teismui paaiškinti svarbias detales leidžia šiuos parodymus pripažinti melagingais ir neatitinkančiais tikrovės. Kasaciniame skunde nurodoma, kad 2005–2006 m. netikėtai atsirado visiškai naujos detalės bei naujos aplinkybės, kurių autoriai ir sumanytojai būtent V. G. bei R. T., kurių pirmasis, bylos duomenimis, buvo grupės vadovas ir organizatorius, o antroji – piniginių srautų valdytoja–tarpininkė, todėl prokurorui buvo labai svarbu, jog būtent šie įtariamieji „persigalvotų“, staiga atsimintų naujų detalių ir, baigiantis vangiam bei ilgai trukusiam tyrimui, iš esmės pakeistų savo parodymus. Kasatoriaus teigimu, tokie įrodymai negali tapti patikimais, išsamiais bei vertingais, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktas įrodymų tyrimas bei vertinimas turi spragų, yra paviršutiniškas, vienpusis, logiškai nepaaiškinantis teismų padarytų išvadų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad V. S. nuo 2004 m. lapkričio 9 d. iki 2005 m. liepos 15 d. daug kartų duodamas parodymus nuosekliai ir aiškiai FNTT ir ikiteisminio tyrimo teisėjui tvirtino, jog visą UAB „S“ veiklą kontroliavo vienintelis asmuo – V. G., vienvaldiškai valdęs visus piniginius srautus, duodavęs nurodymus, skirstęs ir dalijęs pinigus, organizuodavęs visą pinigų gryninimo mechanizmą. Taip pat V. S. nuolat labai aiškiai nurodydavo, kad T. L. UAB „S“ veikloje nedalyvavo ir jokių sąsajų nebuvo. Taigi, V. S. ištisus metus per atliktų 13 apklausų duodavo nekintančius parodymus, kurie detaliai sutapdavo, per šį laikotarpį V. S. net du kartus (2004 m. lapkričio 25 d. ir 2004 m. gruodžio 8 d.) savo parodymus patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau visų šių įrodymų visuma teismas netikėtai nepatikėjo, priskyrė juos prie antrarūšių ir suteikė pirmenybę tik paskutinei V. S. apklausai, vykusiai 2008 m. balandžio 11 d. Per šią paskutinę apklausą V. S. iš esmės pakeitė savo parodymus dėl T. L., nurodydamas, kad „S“ įkūrimo idėja ir įsteigimas priklausė būtent jam. Kasatoriaus teigimu, teismai nepateikė argumentų ir motyvų, kodėl visas V. S. apklausas atmetė ir pripažino jas menkavertėmis, o paskutine apklausa buvo vadovautasi nuteisiant T. L. už sunkų nusikaltimą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas šių spragų neištaisė ir nepasisakė dėl viso apeliacinio skundo, t. y. netinkamai išnagrinėjo bylą, apsiribojo tik dalies skundo nagrinėjimu ir iki galo neįvykdė BPK nustatytų reikalavimų apeliaciniam procesui. Kasatorius dar kartą pažymi, kad V. G., R. T. ir V. S. parodymai negali būti patikimi ir vadovaujantis šiais abejotinais įrodymais asmuo negali būti nuteistas už sunkų nusikaltimą. Visi kaltinamieji (nuteistieji) net keletą kartų kaitaliojo savo parodymus dėl T. L. vaidmens, todėl vienos dalies įrodymų pripažinimas patikimais, o kitos – nepatikimais, turi būti išsamiai argumentuotas. Teismai nekreipė dėmesio į tai, kad visų nurodytų asmenų parodymai buvo duoti jiems esant įtariamaisiais (vėliau – kaltinamaisiais), kurie įstatymų nustatyta tvarka neatsako už melagingus parodymus. Kasatorius pažymi, kad ypač didelis teismo dėmesys turi būti sutelktas, kai prokuroras vieno įtariamojo kaltinimą paremia kito įtariamojo parodymais, nes šios rūšies įrodymų prigimtis visiškai kitokia nei kitų įrodymų: a) kaltinamasis bet kokiu atveju yra suinteresuotas bylos baigtimi, todėl jo pateikti duomenys apie kitą kaltinamąjį gali būti ne tik šališki, bet ir melagingi; b) kaltinamasis turi teisę, bet ne pareigą duoti parodymus, todėl jis gali iš viso neduoti jokių parodymų; c) kaltinamasis gali sąmoningai duoti net tik iškreiptus parodymus, bet ir melagingus, visiškai nerizikuodamas sulaukti neigiamų padarinių (sankcijų). Pasak kasatoriaus, tai reiškia, kad kaltinamojo parodymai, ypač pakeisti ir nukreipti prieš kitą kaltinamąjį, niekada neturi būti sureikšminti. Jie gali būti patikimi tik tuo atveju, jeigu buvo patikrinti BPK nustatyta tvarka ir priemonėmis bei patvirtinti kitų rūšių įrodymų. Tačiau šioje byloje nėra nei vieno kitos rūšies įrodymo, galinčio patvirtinti net keletą kartų pakeistus V. G. bei R. T. parodymus – byloje nėra nė vieno liudytojo parodymų, jokio rašytinio įrodymo, patvirtinančių T. L. kaltę. Priešingai, iš V. G. paimtas buhalterinis sąsiuvinis patikimai paneigia bet kokią T. L. kaltę, tačiau šio svarbaus rašytinio įrodymo nei prokuroras, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas netyrė, atsisakė jį vertinti bei visiškai ignoravo. Tokie rašytiniai įrodymai yra svarbūs bet kokioje finansinių nusikaltimų byloje, nes suteikia papildomų ir labai svarbių duomenų, atskleidžia ne tik piniginių srautų mastą, bet ir padeda nustatyti grupės sudėtį, pagrindinius asmenis. Buhalterinio sąsiuvinio duomenys parodo, kad per 61 pinigų perdavimo–priėmimo atvejį per V. G. buvo jam perduota apie 2,1 mln. Lt. Šis rašytinis įrodymas papildomai suteikia patikimų duomenų apie T. L. nekaltumą ir visiškai paneigia teismo padarytą išvadą dėl jo dalyvavimo pinigus gryninant, perduodant, skirstant ir pan. Kasatoriaus teigimu, tai atskleidžia V. G. nusiteikimą prieš jį, paaiškina parodymų keitimo priežastis, siekiant dirbtinai įtraukti T. L., teikiant melagingus parodymus. Kasatoriaus teigimu, jis nebuvo ir negalėjo būti jokių schemų sumanytoju, organizuotos grupės subūrėju, organizatoriumi ir pan.

Teismai nurodė, kad T. L. kaltė padarius pirmiau nurodytas nusikalstamas veikas yra įrodyta kitų kaltinamųjų prisipažinimais, taip pat liudytojų parodymais ir rašytiniais įrodymais. Kasatorius su tokia išvada nesutinka, nurodo, kad ji iš esmės prieštarauja bylos duomenims. Bylos nagrinėjimo metu buvo apklausti net 22 liudytojai, tačiau nė vienas iš jų nepatvirtino T. L. kaltumo dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Teismai nurodė, kad pokalbių telefonų išklotinės pateikia duomenis, jog T. L. su V. G. ir V. S. tarpusavyje nuolatos bendravo. Kasatoriaus teigimu, nesant pokalbių turinio, vadovautis šiuo menkaverčiu įrodymu nėra pagrindo. Teismui buvo paaiškinta, kad kasatorius V. G. pažįsta jau daugelį metų ir nuolatos bendrauja. Kitų rašytinių įrodymų patvirtinančių T. L. kaltę byloje nėra. Kasatorius nurodo nuo pat pirmosios apklausos neigęs bet kokias sąsajas su nusikalstama „S“ veikla, bet kokį dalyvavimą piniginius srautus valdant, skirstant, perduodant ir pan. Tokius pačius parodymus jis patvirtino ir teisme, jis vienintelis iš 12 kaltinamųjų (fizinių asmenų) savo kaltės nepripažino ir neigė bet kokius kaltinimus.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad Baudžiamojo proceso kodekse numatytas skirtingas baudžiamojo proceso subjektų vaidmuo įrodinėjimo procese: ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras privalo rinkti, tikrinti ir vertinti reikšmingus bylai duomenis; teismas privalo juos tikrinti, prireikus – rinkti papildomus duomenis, spręsti, ar tai yra įrodymai, ir vertinti; gynėjas privalo panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę (BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punktas), ir neprivalo įrodinėti kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai; kiti įrodinėjimo procese dalyvaujantys subjektai turi teisę, bet ne pareigą dalyvauti šiame procese. Per tokį reguliavimą yra įgyvendinamas labai svarbus rungimosi principas. Kasatorius nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra akcentavęs aktyvų teismo vaidmenį įrodinėjimo procese: BPK 7 straipsnyje deklaruojamas rungimosi principas, reiškiantis, kad byla teisme turi būti sprendžiama ginčo teisena. Tačiau BPK įpareigoja teismą neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pačiam siekti nustatyti byloje tiesą. Tai matyti iš BPK 270 straipsnio 3 dalies nuostatos, kur teigiama, kad teismas turi teisę savo iniciatyva nutarti iškviesti naujus liudytojus, ekspertus, specialistus, taip pat išreikalauti kitus įrodymus. Pagal BPK 287 straipsnio 1 dalį, teismui leidžiama prireikus atlikti bet kokius proceso veiksmus, kuriais ikiteisminio tyrimo metu renkami duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-252/2005). Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai buvo pasyvūs tiek rinkdami naujus įrodomus, tiek tirdami prokuroro surinktus, ir priešingai – teismai labai aktyviai atmetinėjo praktiškai visus visų nuteistųjų ir jų gynėjų prašymus rinkti ir pildyti įrodyus. Labai keistai buvo tiriami itin svarbūs prokuroro surinkti įrodymai prieš kasatorių, tiek V. G., tiek R. T. apklausa teisme apsiribojo trumpu laisvos formos pasakojimu, o teismai neturėjo jiems jokių klausimų. Nuteistasis T. L. pažymi, kad turint omenyje keistas jų parodymų davimo aplinkybes, teismai turėjo būti itin aktyvūs, nes tai buvo vieninteliai prokuroro įrodymai prieš jį. Teismai turėjo suprasti, kad asmuo yra kaltinamas dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir jo kaltė turėjo būti įrodinėjama patikimais įrodymais, gausiais ir nevienarūšiais duomenimis, tačiau jie buvo itin pasyvūs ir nusišalino nuo įrodinėjimo proceso. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas tiesiogiai, išsamiai neištyrė ir nešališkai bei teisingai neįvertino visų bylos duomenų, todėl padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies pažeidimų, nukrypo nuo teismų praktikos, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį. Byloje esančios aiškios abejonės ir prieštaravimai be jokių išlygų turėjo būti vertinami kasatoriaus naudai, tačiau teismas šiuos prieštaringus įrodymus vertino prieš kasatorių ir jį nuteisė. Kasaciniame skunde nurodoma, kad 2008 metais prokurorui buvo pateiktas labai svarbus prašymas rinkti papildomus įrodymus. Nebaigus ikiteisminio tyrimo prokuroro buvo prašoma T. L. ir jį apkalbėjusių kitų kaltinamųjų akistatų, nes susipažinus su bylos medžiaga paaiškėjo skandalingos bei keistos aplinkybės: įtariamųjų R. T., V. G. bei V. S. parodymai dėl UAB „S“ veiklos iš esmės skiriasi, apie tas pačias aplinkybes šie asmenys pateikė visiškai skirtingas versijas, jų parodymai prieštarauja vieni kitiems. Taigi, atsirado būtinybė nustatyti tikrovės neatitinkančius (melagingus) parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo išsiaiškintos prieštaravimų priežastys ir jie nebuvo pašalinti BPK nustatyta tvarka. Prokuroras visiškai atsisakė tikrinti bei rinkti papildomus įrodymus dėl labai svarbių aplinkybių, apie kurias įtariamieji jam davė skirtingus parodymus, atmetė laiku pateiktą kasatoriaus prašymą dėl akistatų ir toliau įnirtingai tam priešinosi. Prokuroras, atsisakydamas atlikti akistatas, iš esmės savo sprendimą motyvavo tuo, kad nėra prasmės suvesti į akistatą prašomus asmenis, nes jie yra įtariamieji. Tačiau kasatorius pažymi, kad BPK 190 straipsnis nedraudžia atlikti įtariamųjų, davusių skirtingus parodymus, akistatos. Jos tikslas labai aiškiai apibrėžtas įstatyme – sužinoti prieštaravimų priežastis ir juos pašalinti. Pasak kasatoriaus, tai reiškia, kad bylą nagrinėjant teisme jo teisių suvaržymas buvo iš karto numatytas ir užprogramuotas, nes akistatos teismo posėdyje prarado prasmę. Taip aktyviais prokuroro veiksmais rungimosi principas buvo iškreiptas, nuteistojo teisės dėl svarbių įrodymų rinkimo buvo pamintos.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad šioje byloje yra pagrindas tvirtinti, jog ikiteisminis tyrimas truko nepateisinamai, pernelyg ilgai, jo teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrinta. EŽTT sprendimuose ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Ohlen prieš Daniją, bylos Nr. 63214/00, 2005 metai).

Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad, skųsdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinės instancijos teismui, akcentavo objektyvius ir neginčijamus faktus, kurių pagrindu prašęs jį išteisinti: 1) UAB „V“ direktoriumi A. S. dirbo tik nuo 2002 m. rugpjūčio 12 d. iki 2004 m. gegužės 4 d; nuo 1998 m. vasario 26 d. iki 2002 m. rugpjūčio 12 d. ir nuo 2004 m. gegužės 4 d. iki 2004 m. gruodžio 5 d. ėjo bendrovės komercijos direktoriaus pareigas; 2) eidamas bendrovės komercijos direktoriaus pareigas A. S. buvo nušalintas nuo dokumentų rengimo 1999 m. kovo 25 d. UAB „V“ direktoriaus R. K. įsakymu. Atsakingais už dokumentų įforminimo teisėtumą ir teisingumą buvo paskirti R. K., R. Š. ir A. B.; 3) 2001 m. sausio 5 d. UAB „V“ direktorius R. K. sudarė generalinę ilgalaikę tiekimo sutartį su V. B. įmone, o 2000 m. liepos 25 d. – rangos sutartį su V. B. įmone. Dėl to, pasak kasatoriaus, laikotarpiu nuo 1998 m. vasario 26 d. iki 2002 m. rugpjūčio 12 d., nors ir eidamas komercijos direktoriaus pareigas, jis buvo įpareigotas pirkti medžiagas tik iš UAB „M“ ir V. B. įmonės; 4) 1999–2002 metais UAB „V“ direktorius R. K. sudarė su UAB „M“ direktoriumi J. M. 22 statybos montavimo sutartis. Taip pat šiuo laikotarpiu R. K. priėmė ir pasirašė 5 atliktų darbų aktus; 5) A. S., nuo 2002 m. rugpjūčio 12 d. iki 2004 m. gegužės 4 d., eidamas UAB „V“ direktoriaus pareigas, nei su UAB „M“, nei su V. B. įmone, nei su UAB „S“ nepasirašė nė vienos sutarties, neįpareigojo nė vieno UAB „V“ darbuotojo turėti komercinių santykių su šiomis įmonėmis; 6) eidamas UAB „V“ direktoriaus pareigas A. S. nė karto nepirko iš pirmiau išvardytų įmonių nei medžiagų, nei įrengimų, taip pat to nedarė ir kiti įmonės UAB „V“ tiekimo skyriaus darbuotojai; 7) kaip UAB „V“ atstovas su UAB „M“, V. B. įmone ar UAB „S“ nepasirašė nė vienos PVM sąskaitos–faktūros dėl paslaugų pirkimo, nes UAB „V“ jis niekada nebuvo atsakingas už darbų vykdymą.

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme šie jo skundo argumentai visiškai nebuvo tiriami. Deklaruodamas, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ne tik kiekvieną byloje esantį įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, tarpusavio sąsają, apeliacinės instancijos teismas pats šių įrodymų netyrė ir neanalizavo.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra aptarti šie V. G. parodymai: dėl UAB „ST“, „V“, „VR“. Šitų įmonių atstovai A. S. – komercijos direktorius, R. Š. – gamybos, A. B. ir A. P. – direktoriai, su jais V. G. yra persimetęs keletu žodžių, tačiau jokiais klausimais, susijusiais su UAB „S“, UAB „M“, UAB „P“, V. B., nėra kalbėjęs. Su A. S. jis daugiausiai bendravo dėl statybos remonto darbų, kuriais užsiėmė UAB „P“ ir vienas iš klientų buvo UAB „V“. 2006 m. rugpjūčio 1 d. V. G., apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo dėl UAB „S“ veiklos, parodė, kad, jam esant pas A. S., aptariant objekto projektą, A. S. pasakė, kad vėdinimo, ventiliacijos ir vandentiekio–kanalizacijos darbus atliks UAB „S“. Kiek pamena, UAB „S“ ir UAB „P“ subrangos sutartis turėjo būti pasirašyta. Tačiau šiuos darbus realiai atliko UAB „V“ darbuotojai. Ar buvo pasirašyta kokia UAB „V“ ir UAB „S“ darbų atlikimo sutartis, V. G. nežino. Jis pats jokių dokumentų (PVM sąskaitų–faktūrų, sutarčių, atliktų darbų aktų) UAB „S“ vardu, kiek atsimena, nėra išrašęs. Juos pagal įmonių atstovų pateiktus duomenissurašydavo V. S.. Tačiau V. G. yra konsultavęs UAB „S“ direktorių V. S., kaip reikia surašyti atliktų darbų aktus, t. y. V. S. sakęs ir rodęs, kaip, kur ir kokius duomenis, pavadinimus reikia surašyti. Įmonių atstovams veždavo jau išrašytus dokumentus. Buvo atvejų, kai, be dokumentų, vežė ir pinigus. Kokio dydžio bus įmonėms grąžinama pervestų pinigų dalis, sprendė ne jis, o T. L.. Nuimtus pinigus ir išrašytus dokumentus, t. y. UAB „S“ vardu išrašytas PVM sąskaitas–faktūras apie neva atliktas paslaugas ir parduotas medžiagas, jis nuveždavo įmonėms. Konkrečiai yra vežęs tiek dokumentus, tiek dokumentus ir pinigus, tiek vien pinigus į įmones UAB „ST“, UAB „V“. Nuo UAB „ST“, UAB „ V“ pervestos UAB „S“ sumos jam, T. L., V. S., R. T. ir UAB „S“ vidutiniškai buvo paliekama apie 8 procentus (nuo 6,5 iki 11–12 procentų). Likusi dalis buvo gražinama pinigus pervedusiai įmonei. Be UAB „V“ atstovo A. S. žinios šitos pinigų dalybos nevyko. Kasatorius nurodo, kad iš visų V. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų galima spręsti, jog, V. G. manymu, A. S. turėjo žinoti apie pinigų dalybas.

Taip pat kasaciniame skunde atkartojami pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti A. B. parodymai, kad kai jis tapo bendrovės UAB „ST“ direktoriumi, akcininku, A. S. ar R. K. jam paaiškino, jog reikės kai kuriuos darbus atlikti per kitas įmones, kaip subrangą, bet konkrečios įmonės nebuvo įvardytos. Jis lankėsi objektuose ir nematė, kad UAB „S“ būtų kokius nors darbus atlikusi, išskyrus UAB „V“ patalpų ir sandėlio stogo remontą. Jam atrodo, kad stogą dengė ir patalpas remontavo UAB „S“. UAB „ST“ užsiėmė dujotiekių statyba. UAB „S“, kiek jam žinoma, jokių dujotiekio tiesimo darbų nėra atlikusi. Iš UAB „ST“ apie tokį „bendradarbiavimą“ žinojo A. B. ir A. P.. Pinigai buvo išgryninami, bet kokiomis proporcijomis – jis nežino, nes grynų pinigų negaudavo. Kiek jis žino, juos gaudavo A. S. ir R. Š., bet pats šio fakto nėra matęs, todėl tvirtinti negali. Skunde nurodoma, kad 2005 m. sausio 14 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo A. B. parodė, jog maždaug 2002 metais A. S. ir R. Š. jam pasakė, jog bus firma, kurios vardu reikės nurašyti dalį UAB „ST“ išlaidų. Tai turėjo vykti tokiu būdu – UAB „ST“, kaip rangovas, atliks darbus įvairiems užsakovams, tačiau dokumentuose reikės įforminti, kad dalį šių darbų (kuriuos realiai atliko UAB „ST“) subrangos pagrindais atliko kita įmonė ir atitinkamai šiai firmai reikės sumokėti pinigus už šiuos neatliktus darbus. UAB „S“ buvo ta įmonė, kurią kaip tariamą subrangovą jam nurodė A. S. ir R. Š.. Tokią tariamą subrangą jie darydavo pagal A. S. ir R. Š. nurodytą mechanizmą ir jų sąlygas. Sprendimą dėl tokios tariamos subrangos priėmė A. S. ir R. Š., o jis ir A. P. tik vykdė jų nurodymą. Kartais A. S. ir R. Š. klausdavo, kodėl tą mėnesį visai nenurašė ar nurašė per mažai išlaidų UAB „S“ vardu. Į prokuroro klausimą, kas rengdavo UAB „V“ darbų atlikimo aktus, sąmatas, sutartis, buhalterinius apskaitos dokumentus, A. B. atsakė, kad sutartis su užsakovais rengdavo jis, R. Š., A. S., R. K., kol buvo direktoriumi. R. Š. ir A. S. kontroliuoja UAB „V“ ir UAB „ST“ veiklą.

Taip pat kasatorius atkartoja nuosprendyje aptartus A. P. parodymus, kad įmonėje buvo organizuojami pasitarimai, kuriuose dalyvaudavo UAB „V“ akcininkai A. S., R. Š. ir UAB „ST“ generalinis direktorius A. B.. Kažkurio tokio pasitarimo metu A. P. buvo paaiškinta, kad jeigu įmonė ir konkrečiai jis nori toliau dirbti, jiems reikalinga rašyti fiktyvius darbų priėmimo–perdavimo aktus, kuriuose turi būti fiksuota, kad dalį darbų atliko UAB „S“. Tai sakė A. S., R. Š. ir A. B., kurie buvo faktiški UAB „ST“ savininkai. Nuteistajam A. P. nuteistieji A. S., R. Š., A. B. aiškiai davė suprasti, kad jeigu nepasirašinės fiktyvių darbų atlikimo aktų ir PVM sąskaitų–faktūrų (UAB „S“ vardu), tai atleis iš darbo arba ir toliau gaus labai menką atlyginimą, o jeigu A. P. tai darys, tai mokės gerą atlyginimą.

Kasatoriaus teigimu, tiek A. B., tiek A. P. parodymai dėl jo tariamos nusikalstamos veiklos yra visiškai nekonkretūs, kartais – prieštaringi, pvz. A. B. nurodo, kad UAB „S“ jokių darbų neatliko, tačiau kai kuriuose objektuose kai kuriuos darbus atliko. Nei A. B., nei A. P. nenurodė nė vieno konkretaus A. S. veiksmo darant bent kokią vieną nusikalstamą veiką, juolab dėl visų veikų, dėl kurių jis buvo apkaltintas. Kasatorius pažymi, kad dirbdamas UAB „V“ niekada nieko bendra neturėjo su rangos darbais, t. y. nerengė sutarčių, nedalyvavo atliekant rangos darbus, juos aktuojant, priimant, apmokant ir pan. Nerengė nei tikrų, nei suklastotų dokumentų, susijusių su ranga, nes bendrovėje jis buvo atsakingas tik už medžiagų tiekimą.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai netyrė ir nesprendė padėties, kai objektyvūs materialūs bylos duomenys įrodo A. S. nekaltumą, o kaltė grindžiama tik keleto kitų kaltinamųjų nekonkrečiais parodymais, kurių esmė – ne žinomi faktai ir aplinkybės, o asmeniniai įspūdžiai ir spėjimai. Taip nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 320 straipsnio 3 dalis), sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Kasatoriaus nuomone, jo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai teismo liko nepatikrinti ir dėl jų nepateiktos motyvuotos išvados. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tokie BPK normų pažeidimai laikomi pagrindu panaikinti teismo sprendimą, o bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjUyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-652/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-652/2012">2K-652/2012</a>). Apeliacinės instancijos teismui esmingai pažeidus BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, bylos nepatikrinus tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, neišanalizavus ir nepasisakius dėl visų reikšmingų aplinkybių, esant BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytam pagrindui, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTI4LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-528/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-528/2012">2K-528/2012</a>).

Kasaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo išteisinti jį dėl visų kaltinimų pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir panaikinti nuosprendžio dalį dėl 589 870 Lt priteisimo valstybės turtinei žalai atlyginti solidariai iš V. G., T. L., V. S., R. T., R. Š., A. S. ir UAB „V“; išteisinti jį dėl visų kaltinimų pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 2 dalį; BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį; BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį; perkvalifikuoti jo veiką dėl visų kaltinimų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos UAB „P“ buhalterinės apskaitos tvarkymo) į 223 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką (aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas) ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui; taikyti nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 95 straipsnio redakciją ir baudžiamąją bylą V. G. nutraukti dėl visų kaltinimų. Taip pat nuteistasis V. G. prašo, teismui nenustačius jo išteisinimo pagal ir veikos perkvalifikavimo pagrindų, panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir neatsižvelgė į jo prašymą į teismo posėdį iškviesti bei apklausti specialistes D. P. ir A. L., kurios atliko UAB „P“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą už laikotarpį nuo 1998 m. iki 2004 metų ir 2006 m. spalio 16 d. surašė FNTT Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus papildomas specialistų išvadas Nr. 5-1/163 su priedais, kuriose nurodė, kad dėl tyrimo metu nustatytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „P“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 1998 iki 2004 metų imtinai. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šioje specialisto išvadoje įrašytą frazę „peržiūrėjus FNTT esančius pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus jie yra nevertintini, nes yra sulieti, dalies dokumentų trūksta“. Teismas nekreipė dėmesio ir į faktą, kad iš UAB „P“ patalpų dokumentai buvo paimti sausi ir visi, be to, poėmio metu nebuvo sudaryti jokie paimamų dokumentų ir daiktų aprašai bei registrai, nebuvo pažymėta, kad paimami dokumentai yra šlapi, sulieti ar kitaip sugadinti. Dėl šių priežasčių FNTT specialistės realiai negalėjo įvertinti UAB „P“ tikrosios finansinės padėties, darė išvadas ne iš dokumentų visumos, o tik iš jų dalies. Pirminių UAB „P“ buhalterijos dokumentų dalies sugadinimo ir suliejimo faktą patvirtina ir Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, kuri 2011 m. balandžio 7 d. UAB „P“ patikrinimo akto Nr. (4.65)-07-77-4 trečiame puslapyje teigia, jog mokestinis patikrinimas atliktas pagal FNTT 2006 m. spalio 16 d. specialisto išvadą Nr. 5-1/163 ir susipažinus su dokumentais, esančiais Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme. Taip pat buvo peržiūrėti FNTT esantys bendrovės pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, tačiau jie neįskaitomi (sulieti vandeniu), todėl nevertintini.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad byloje esančios specialistų išvados patvirtina, jog tyrimui pateiktų dokumentų užteko teisės aktų, reguliuojančių buhalterinės apskaitos santykius, reikalavimų pažeidimams konstatuoti. Teismas pažymėjo, kad specialistai nebuvo nurodę, jog jiems pateiktų dokumentų trūksta užduotyje nurodytiems klausimams atsakyti, todėl abejoti byloje esančių išvadų teisingumu nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad BPK 284 straipsnyje numatyta bylą nagrinėjančio teismo teisė, kilus neaiškumų dėl pateiktos specialisto išvados, apklausti šią išvadą davusį specialistą teismo posėdyje. Teismas akcentavo, kad tai nėra teismo pareiga, todėl ta aplinkybė, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausiamos specialistės D. P. ir A. L., tik patvirtina, jog, teismo vertinimu, jų pateiktos specialisto išvados yra pakankamai aiškios ir išsamios. Teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeista apelianto teisė į gynybą.

Kasatoriaus nuomone, toks teiginys neatitinka tikrovės. V. G. nurodo pirmosios instancijos teismo prašęs iškviesti liudyti UAB „Opjulas“ direktorių V. O., kuris yra užvaldęs ir neatidavęs UAB „P“ originalias PVM sąskaitas–faktūras, įrodančias UAB „P“ patirtas išlaidas, atliekant statybos ir remonto darbus biliardinėje Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Visus dokumentus, susijusius su darbais šiame objekte, iki šiol turi jis. Nors apgaule ir pažadais V. O. užvaldė UAB „P“ priklausančius 172 000 Lt, bylos medžiagoje nėra jokių jo, kaip liudytojo ar įtariamojo, apklausos protokolų. Nuteistasis nurodo ikiteisminio tyrimo metu FNTT pareigūnų ne kartą prašęs pasinaudoti jiems įstatymo suteiktomis teisėmis ir padėti iš UAB „Opjulas“ vadovo V. O. sugrąžinti paimtas UAB „P“ originalias PVM sąskaitas–faktūras, tačiau FNTT pareigūnai šį jo prašymą atmetė, taip pat pirmosios instancijos teismas atmetė prašymą iškviesti į teismą apklausti V. O.. FNTT specialistės šių dokumentų kopijų, paimtų kartu su kitais dokumentais poėmio metu, nevertino ir neįtraukė į apskaitą, kaip pateisinančių ir į biudžetą mokėtiną PVM ir pelno mokestį mažinančių išlaidų. Nebuvo įtraukti į apskaitą ir FNTT esantys neįskaitomi (sulieti vandeniu) bendrovės pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai. Dėl šios aplinkybės, pasak kasatoriaus, specialisčių padaryti skaičiavimai ir išvados teisėjų kolegijos negali būti vertinami kaip nesuteikiantys jokio pagrindo abejoti byloje esančių išvadų teisingumu. Teismas turi pareigą atskleisti ir tinkamai įvertinti visas byloje esančias aplinkybes ir ypač tas, kurios gali kelti abejonių, tačiau, pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas visiškai nebandė išsiaiškinti, kur, kokiomis aplinkybėmis, kada buvo sulieti dokumentai ir kur dalis jų dingo, kas buvo suinteresuotas, kad tokių aplinkybių atsirastų.

Kasatorius nurodo, kad liudytojai, kurių parodymų pagrindu buvo surašyti kai kurie teiginiai per apklausas FNTT patalpose, pirmosios instancijos teisme teigė, jog jų duoti parodymai buvo išgauti neteisėtais būdais. Pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio į liudytojo V. Ž. teismo posėdžio metu duotus parodymus, kad FNTT pareigūnams per apklausą jis neteisingai davė parodymus. Tyrimo metu liudytojas sakė, kad jis išrašė PVM sąskaitas–faktūras V. Ž. firmos vardu, kad jo firma pardavė metalą UAB „P“, taip pat PVM sąskaitas–faktūras, kurių pagrindu jo firma įsigijo metalą iš UAB „P“, tačiau realiai jokio metalo UAB „P“ nepardavė ir iš jos nepirko. Tačiau teisme V. Ž. nurodė, kad iš tikrųjų jo firma metalą nusipirko iš statybinės firmos ir gali būti, jog jis tą metalą pardavė UAB „P“, kuri jam už tai galėjo duoti įvairių dažų, o tada jo firma juos pakeitė UAB „Lithim“ į šaligatvio plyteles. Tokius mainus daryti jis sugalvojo pats, V. G. jam nieko nesiūlė, tyrimo metu taip sakydamas jis suklydo. Pasak kasatoriaus, toks liudytojo V. Ž. paaiškinimas teismo posėdyje taip pat turėjo kelti pirmosios instancijos teismui abejonių, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai nedarė psichologinio arba kitokio spaudimo apklausiamiems asmenims, ar tokie apklausos ir parodymų bei įrodymų rinkimo būdai nėra neteisėti ir abejotini. Pirmosios instancijos teismas taip pat nekreipė dėmesio ir į kaltinamojo A. N. teismo posėdžio metu duotus parodymus, kad per apklausas FNTT pareigūnų jis klaidingai buvo suprastas ir kad daugiau bendravo su V. S., o V. G. pažinojo daugiau kaip UAB „P“ direktorių, kuris kažką darė statybų srityje, prekiavo metalu, jis pats buvo bendrovei „P“ pardavęs metalą, kai dar dirbo kitoje įmonėje.

Kasatoriaus teigimu, teismas niekaip neįvertino ir liudytojos L. Š. teismo posėdžio metu išsakytų paaiškinimų, kodėl daugumos nuteistųjų apklausų FNTT patalpose ir duodamų parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjams tekstai pažodžiui sutampa. L. Š. nurodė, kad negali pasakyti, kodėl jos atlikta apklausa ir teisėjo apklausa sutampa; ji neatsimena, ar R. T. apklausos elektroninę kopiją pateikė ar ne; yra pasitaikę, kad įtariamieji duoda parodymus tais pačiais žodžiais, kaip yra klausiama, ar patvirtina pirminius parodymus žodis į žodį; tokiu atveju apklausos gali sutapti. Taip pat ši liudytoja nurodė, kad tikrai niekada V. G. neapklausinėjo iki 24 val. ir jis niekada nebuvo kabinete paliktas vienas su byla. Liudytoja O. V. (buvusi pavardė K.) teismo posėdžio metu paaiškino, kad ji tyrimo nebaigė dėl ligos; buvo atlikti visi veiksmai, kurie numatyti BPK, niekas savo įgaliojimų neviršijo; ji J. M. į sandėliuką nesivedė ir apskritai FNTT tokių sandėliukų nėra; nepamena, kad J. M. būtų buvęs su mėlyne; nepamena, kad būtų pykusi ant V. G., bendravimas vyko pagal BPK apibrėžtas ribas ir V. G. joks poveikis nebuvo daromas; ji niekada niekam nesakė, kad vertėtų pasodinti į kalėjimą, nes šiuos klausimus sprendžia teismas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad šios liudytojos buvo FNTT darbuotojos, tyrusios jo ir kitų nuteistųjų veiką, todėl nieko keisto, kad jų atsakymai tik patvirtina prokuroro surašytame kaltinamajame akte nurodytus kaltinimus ir neatskleidžia tyrimo eigos bei faktinių aplinkybių. Pasak kasatoriaus, tuo metu Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje buvo susiklosčiusi nesveika praktika ne tiesioginiams tyrėjams, o jų viršininkams spręsti, kokių įmonių ar įtariamųjų atžvilgiu stiprinti puolimą, o ką nuo įstatymų numatytos atsakomybės atleisti. Ikiteisminis parodymų ir įrodymų fiksavimas bei analizė vyko FNTT direktoriaus R. Boreikos vadovavimo laikotarpiu, kai organizuojant tyrimą labai didelė reikšmė buvo teikiama įsakymams iš viršaus. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepabandė išsiaiškinti, kokios buvo tikrosios liudytojos O. V. išėjimo iš FNTT priežastys, kaip ir kodėl ikiteisminio tyrimo pareigūnai planingai ir tikslingai pašalino įtarimus UAB „Ferumita“, UAB „Belkona“ ir UAB „Laivavedys“ bei tose įmonėse dirbusiems atsakingiems atstovams. 2004 m. gegužės 12 d. buvo nutarta daryti kratas šiose įmonėse, rasta įvairios kompromituojamos medžiagos, tačiau tai FNTT pareigūnų nesudomino ir tos įmonės bei jų atstovai nebuvo apkaltinti ir baudžiami. Iš 2004 m. balandžio 28 d. FNTT pareigūnų atliktų apklausų metu duotų V. B. ir J. M. parodymų matyti, kad V. B. individualios įmonės reikalus tvarkė J. M., kuris savo parodymuose aiškiai nurodė, jog nusikaltimo padarymo metu dirbo UAB „Ferumita“ sandėlyje, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), taip pat glaudžiai bendradarbiavo su UAB „Belkona“ ir UAB „Laivavedys“ įmonėmis, todėl, pasak kasatoriaus, negalima atmesti teiginio, kad J. M. apibūdino kito asmens – tikrojo kaltininko (ar tikrųjų kaltininkų), atsakingų už visą veiklą ir jos padarinius, veiksmus, kurie pirmosios instancijos teismo nuosprendyje priskirti V. G., o J. M. nedrįsta pasakyti to žmogaus pavardės.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepabandė išsiaiškinti, kodėl visiškai netikėtai, prieštaraujant įtvirtintai teisinei normai ir teismų praktikai, dar iki bylai patenkant į pirmosios instancijos teismą buvo sunaikinti telefoninių pokalbių ir siunčiamų SMS žinučių įrašai, daryti nuo 2004 m. birželio 17 d. iki 2004 m. rugsėjo 17 d. ir nuo 2004 m. lapkričio 11 d. iki 2005 m. vasario 11 d. tarp V. G. ir kitų kaltinamųjų, kodėl niekur neaptarti ir niekaip neįvertinti nuo 2004 m. lapkričio 15 d. iki 2005 m. sausio 15 d. V. G. slapto sekimo rezultatai. Paprastai tokie duomenys teismuose vertintini kaip įrodantys nusikalstamą veiką arba bent papildantys nusikalstamos veikos įrodymų visumą ir neabejotinumą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino nuteistojo V. G. argumentus, jog parodymai, duoti 2006 m. rugpjūčio 1 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui, yra neteisingi, atmetė argumentus, kad kasatoriui buvo sudarytos sąlygos pažiūrėti, ką byloje apie jį kalba kiti apklaustieji, todėl, norėdamas, kad jam būtų sušvelnintos kardomosios priemonės sąlygos, papasakojo savo paties sukurtą istoriją. Kasatorius nurodo, kad nebuvo atliktas joks tyrimas, susietas su jo papasakotomis aplinkybėmis, nebuvo pakviesti nešališki liudytojai, galėję papasakoti tiesą. V. G. teigimu, belaukiant FNTT kabinete, kol atvyks advokatė E. Liutvinskienė, jam buvo sudaromos sąlygos pasiskaityti vieno ar kito įtariamojo parodymus, susegtus viename segtuve ir paprastai atverstus ant tyrėjo stalo, kartais iš dalies pridengtus kažkokiais nesvarbiais dokumentais, kartais padėtus taip, kad būtų įmanoma skaityti atvirkščią tekstą. Kartais galima buvo matyti juodraštinį popieriaus lapą su planuojamų procesinių veiksmų datomis, pavardėmis. Kasatoriaus nuomone, tai galėjo būti viena iš tyrėjų gudrybių ar taikomų tyrimo metodų, tačiau įtariamųjų parodymai buvo originalūs. Taip pat kasatorius nurodo, kad FNTT kabinetuose ne visada vykdavo protokoluojamos apklausos, kartais su prokuroru buvo kalbamasi labai įvairiomis temomis, visiškai nesusijusiomis su bylos medžiaga, taip pat ir nedalyvaujant advokatui (pvz., galimos PVM grobstymo schemos, būdai, įkainiai ir t. t.).

Kasatorius nurodo, kad nuoširdžiai gailisi dėl savo sprendimo duoti melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui ir supranta, kad toks jo žingsnis buvo apgailėtinas, smerktinas ir neatleistinas, kad tokiu poelgiu prarado teismo pasitikėjimą, nors taip pasielgė norėdamas išsaugoti šeimą, buvo morališkai palūžęs, sugniuždytas, suvaržytas labai griežtų namų arešto sąlygų su ribotu vienos valandos per parą judėjimo laiku. Tai tęsėsi nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 1 d. Jis neturėjo jokio darbo, buvo uždrausta eiti į bankus, mokesčius administruojančias įstaigas, eiti su finansine ar materialine atsakomybe susijusias pareigas, negalėjo parnešti į šeimą jokių pajamų, turėjo tik išlaidas, prasidėjus barniams šeimoje dėl tokios situacijos, galų gale žmonai pareikalavus apsispręsti, pasirinko susitarimo kelią ir priėmė sprendimą tartis su prokuroru dėl kasatoriui taikomų kardomųjų priemonių sąlygų pagerinimo. 2006 m. gegužės 12 d. dieną V. G. nurodo davęs parodymus FNTT kabinete, suregzdamas pasakojimą iš įvairių pirmiau pateiktomis aplinkybėmis sukauptų žinių, labai pakenkdamas sau. Pagal susitarimą 2006 m. rugpjūčio 1 d. įvyko ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausa (praktiškai nukopijuota iš 2006 m. gegužės 12 d. duotų parodymų FNTT), o jau 2006 m. rugpjūčio 4 d., pasak kasatoriaus, jam buvo gerokai sušvelnintos namų arešto sąlygos. Buvo leista dirbti pagal individualios veiklos pažymą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu padaryta išvada, jog UAB „V“, UAB „S“, UAB „VR“, UAB „ST“, UAB „T“, UAB „M“, V. B. IĮ vykdė „orinį“ medžiagų įsigijimą ir darbų atlikimą, nebuvo įsigytos jokios medžiagos, atlikti darbai, tačiau įmonės – UAB,,Sobo sistemos“, UAB „Intelita“, UAB „Klaipėdos ugnė“, Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Mokymo centras, UAB „Santeka“, UAB „Insidas“, V. Staliulionienės BPG kabinetas, AB „Achema“, UAB „Vilprim“, AB „PST“, UAB „Eurūna“, UAB „Prie Vingio“, UAB „Eika“, UAB „Verkių ūkis“, GNSB Nr. 34, UAB „Rimgaida“, Nacionalinis dramos teatras, UAB „Serpantinas“, VĮ „Apdaras“, AB „Alita“, AB „Kauno šiltnamiai“, AB „Kėdainių cukrus“, UAB „Lytagra“, AB „Lithun“ filialas „Trinkelė“, AB „Montuotojas“, AB „Plasta“, AB „Skaiteks“, AB „Telesta“, AB „Vakarų laivų remontas“, AB „Velga“, AB „Vilma“, SPAB „Lietuvos geležinkeliai“ prekybos centras, Vilniaus dyzelinių traukinių depas, UAB „Bronzos amžius“, SP UAB „Autobusų parkas“, UAB „Plungės šilumos tinklai“, UAB „Anvila“, UAB „Biovela“, UAB „Dailinta“, UAB „Išroda“, UAB „Laivavedys“, UAB „Minivara“, UAB „Nestandartinė technologinė įranga“, UAB „Vandens para“, UAB „Ferumita“, R. Gecevičiaus įmonė „Loro“, UAB „Loro ir Ko“, SP UAB „Naujininkų ūkis“, UAB „Veksama“, AB „Vilniaus pergalė“, UAB „Novacija“ – nebuvo baustos, todėl, pasak kasatoriaus, joms išrašytos PVM sąskaitos–faktūros turėtų būti pripažįstamos teisėtomis ir išminusuojamos iš valstybei padarytos žalos. Teismas šių įmonių darbuotojų, pasirašiusių sąskaitas–faktūras, neapklausė, todėl, pasak kasatoriaus, pasitikėti tik specialisto išvada, neapklausus dėl šių dokumentų teisėtumo ir pagrįstumo, negalima. Neapklausus išvardytų įmonių vadovų ir sąskaitas–faktūras pasirašiusių asmenų, neaišku, ar tarp įmonių įvyko sandoriai, ar buvo pirkti įrengimai, medžiagos ir ar atlikti statybos darbai. Iš nuosprendžio nematyti, ar tos kitos įmonės yra sumokėjusios mokesčius. Jei mokesčiai yra sumokėti, tada nuo kurių sumų įmonės, kaltinamos nusikaltimo padarymu, ir jų vadovai turi sumokėti pelno mokestį bei PVM. Padaryta valstybei žala turi būti pagrista objektyviais įrodymais, o ne prielaidomis, visi sandoriai ir dokumentai teisme turėjo būti patikrinti, o to nebuvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje pasisakė, kad ta aplinkybė, jog dėl nuteistojo nurodomų juridinių asmenų, kurių vardu buvo išrašyta dalis PVM sąskaitų–faktūrų, nėra pradėti ikiteisminiai tyrimai, nereiškia, jog nėra UAB „S“, V. B. IĮ ir kitų kaltinime nurodomų įmonių kaltės; šių juridinių asmenų kaltės klausimas negalėjo būti šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas, nes įstatymas neleidžia teismui išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl tų asmenų, kurie nėra kaltinamieji.

Kasatorius pažymi, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neįrodė ir net nesiėmė įrodyti, kaip, kada ir kur, kokiomis sudėtimis ir kokiems uždaviniams vykdyti V. G. kartu su T. L. suorganizavo ir koordinavo organizuotą grupę, skirtą keliems nusikaltimams, iš jų vienam sunkiam nusikaltimui daryti. Pasak nuteistojo, vertinant įstatymo leidėjo nurodytą organizuotos grupės apibrėžtį, jos buvimo pripažinimas galimas tuomet, kai byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių tam tikros organizuotos grupės ar kelių organizuotų grupių egzistavimą, šių grupių sudėtį, jos struktūrą, vaidmenų pasiskirstymą, užduočių suformulavimą ir vykdymą. Nei ikiteisminio, nei teisminio tyrimo metu nebuvo tiksliai nustatyta organizuotos grupės buvimo aplinkybė. Iš bylos medžiagos nėra aišku, ar, padarant byloje nagrinėjamas nusikalstamas veikas, veikė viena ar kelios skirtingos organizuotos grupės, nėra aiškios nei galimų organizuotų grupių struktūros, nei sudėtys, nei vaidmenų pasiskirstymai, užduotys, nėra galimybės nustatyti nei galimų grupių organizatorių, nei vadovų, vykdytojų, užduočių. Nenustatyti asmenys, skirstę užduotis, galimos grupės sukūrimo laikas, vieta, veikos apimtys, todėl, kasatoriaus nuomone, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turėjo būti pašalinta sąvoka – organizuota grupė. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje organizuotos grupės klausimu nurodė, kad nebūtinai visi bendrininkai turi būti pažįstami, tartis ir derinti veiksmus. Kiekvienas iš nusikalstamos veikos bendrininkų atlieka jam skirtą vaidmenį, funkciją ir gali tiksliai nežinoti apie kitus bendrininkus, tačiau visus bendrininkus, dalyvaujančius tame pačiame nusikaltime, turi jungti toks pats psichinis santykis su bendrai daroma nusikalstama veika bei jos padariniais. Taip pat teismas konstatavo, kad, išnagrinėjęs visus byloje esančius įrodymus, apylinkės teismas išaiškino nusikalstamų veikų padarymo mechanizmą, nustatė grupės organizatorius ir vykdytojus (V. G. ir T. L. – organizatoriai ir vykdytojai, kiti nuteistieji – vykdytojai), jų užduotis, ir pagrįstai konstatavo, jog trys iš keturių V. G. inkriminuotų veikų buvo padarytos jam veikiant organizuota grupe. Kasatoriaus teigimu, visi jam suformuluoti kaltinimai šioje byloje pagrįsti kaltinamųjų ir liudytojų parodymais, o tvirtų ir nenuginčijamų įrodymų nėra.

Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netaikė apkaltinamojo nuosprendžio senaties, nors V. G. inkriminuojami nusikaltimai padaryti tuo metu, kai galiojo BK 95 straipsnio redakcija (2003 m. gegužės 1 d.), numačiusi penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio senatį, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas, ir aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio senatį, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas. Terminai buvo pailginti tik 2010 metų pataisomis, todėl, pasak kasatoriaus, turėjo būti taikytas baudžiamasis įstatymas, galiojęs nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl baudžiamoji byla jam nutrauktina dėl visų kaltinimų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad teisingumas ir tiesa nustatoma teismuose, baudžiamajame procese vyrauja objektyviosios tiesos principas, jog kaltinamojo asmens kaltė privalo būti neabejotinai įrodyta, o visos teisminio proceso metu iškilusios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Šiuo atveju abiejų instancijų teismai, pasak kasatoriaus, neatsižvelgdami į visus byloje pateiktus įrodymus, nepagrįstai vienų nevertindami, o kitiems suteikdami pakankamą įrodomąją vertę, nors jų turinys bei vertinimas kartu su kitais įrodymais neleidžia daryti neabejotinų išvadų apie V. G. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymą, šiurkščiai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis) ir įrodymams keliamus reikalavimus, tai sukliudė teismams nešališkai ir išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, toks BPK nuostatų pažeidimas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjUyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-652/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-652/2012">2K-652/2012</a>).

Kasaciniu skundu nuteistoji R. T. prašo priimti teisingą sprendimą.

Kasatorė nurodo nesutinkanti su dėl jos priimtais teismų sprendimais. Jos nuomone, nėra aišku, kuo remiantis buvo konstatuota, jog ji tvarkė V. B. firmos buhalterinę apskaitą. R. T. nurodo jokių PVM sąskaitų–faktūrų neišrašinėjusi ir nepasirašinėjusi, taip pat nevežusi kaip buhalterė priduoti į valstybines institucijas ir apskritai nepasirašinėjusi jokių dokumentų, susijusių su V. B. firma. VSDFV Vilniaus skyriaus Pažymoje apie asmens valstybinio socialinio draudimo laikotarpius Nr. 4-8-7520, išduotoje 2013 m. birželio 20 d., V. B. firmos nėra. Kasatorė nurodo, kad 2004 m. balandžio 28 d., suėmus V. G., ji buvo apklausiama kaip liudytoja. Jokie įtarimai, susiję su V. B. firma, R. T. nebuvo pareikšti iki kaltinamojo akto surašymo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai neatsižvelgė į tai, jog R. T. buhaltere buvo tik UAB „P“ ir UAB „S“. Pagal įmonių vadovų pateiktus dokumentus ji sudarydavo ataskaitas, kurias vėliau pateikdavo į VMI ir SODRĄ. Nuteistoji nurodo UAB „S“ išrašiusi vieną ar kelias PVM sąskaitas–faktūras, tačiau jų nepasirašinėjo; nuo 2004 m. rugsėjo mėnesio adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, nebūdavusi, UAB „S“ direktorius V. S., jei reikėdavo, pats atvažiuodavo į jos namus. Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad iš UAB „S“ ji atleista 2004 m. rugsėjo 27 d., kad ji, kaip UAB „S“ buhalterė, už 2004 m. birželio mėn. ir vėlesnių PVM deklaracijų nepasirašinėjo. Taip pat kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad 2004 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais jos kompiuteris buvo (duomenys neskelbtini), bet kas galėjo į jį įdėti informaciją „S rezultatai“, ji tokios informacijos neįkėlinėjusi ir Excel Worksheet lentelės nesudarinėjusi, su Excel programa susipažinusi, bet praktiškai nedirbusi.

Kasatorė nurodo, kad UAB „P“ inventorizacija už 2004 m. anksčiausiai galėjo būti atlikta 2004 m. gruodžio 31 d., o realiai – prasidėjus 2005 metams. Be to, 2004 m. balandžio 28 d. buvo suimtas UAB „P“ direktorius V. G., ji apklausta kaip liudytoja, o 2004 m. lapkričio 8 d. suimta, taigi, UAB „P“ veikla buvo paralyžiuota. Kasatorė nurodo UAB „P“ metinę finansinę atskaitomybę už 2003 m. turėjusi sudaryti iki 2004 m. rugsėjo 30 d., o už 2004 m. – iki 2005 m. rugsėjo 30 d. Sudaryti ir pateikti UAB „P“ PVM deklaraciją už 2004 m. balandžio mėnesį reikėjo iki 2004 m. gegužės 24 d., kitas – vėliau.

Kasatorė nurodo, kad, kaip UAB „P“ buhalterė, gaudavo, nors ir nedidelį, tačiau pastovų atlyginimą, o kaip UAB „S“ buhalterė atlyginimą gavo tik už kelis mėnesius. Jį kasatorei mokėdavo V. S.. Daugiau jokių pinigų R. T. nurodo iš nieko negavusi.

Kasatorė teigia, kad jos parodymai dėl kitų nuteistųjų apie pinigų perdavimą buvo surašyti FNTT tyrėjai O. V. (buvusi K.) darant spaudimą. Iš tyrėjos L. Š. ji taip pat patyrusi psichologinį smurtą. Kaip liudytojos ir įtariamosios parodymų protokolus ji pasirašiusi būdama šoko būsenos. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog realią gynybą nuteistoji R. T. turėjo tik pradėjus ją ginti advokatui M. Paukštei.

Kasaciniu skundu nuteistosios R. T. gynėjas advokatas Mindaugas Paukštė prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartį, taikyti nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 95 straipsnio redakciją – taikyti apkaltinamojo nuosprendžio senatį ir baudžiamąją bylą R. T. nutraukti dėl visų kaltinimų;

išteisinti R. T. dėl visų kaltinimų pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir panaikinti nuosprendį R. T. dėl 589 870 Lt priteisimo valstybės turtinei žalai atlyginti solidariai iš R. T., V. G., T. L., V. S., R. Š., A. S. ir UAB „V“;

išteisinti R. T. dėl visų kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nesant nusikaltimo požymių; nenustačius visiško R. T. išteisinimo pagrindų pagal šį straipsnį, švelninti bausmę;

išteisinti R. T. dėl visų kaltinimų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nesant nusikaltimo požymių, arba perkvalifikuoti jos veiką į BK 223 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui, arba sušvelninti R. T. paskirtą bausmę;

išteisinti R. T. dėl visų kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, nesant nusikaltimo požymių, arba sušvelninti R. T. paskirtą bausmę.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal BK 300 straipsnio 2 dalį R. T. nuteista už tai, kad veikdama vieninga tyčia, iš anksto žinodama, jog jokios paslaugos ar darbai neatliekami, pati suklastojo tikrus dokumentus (183 vnt. V. B. firmos PVM sąskaitų–faktūrų), įrašiusi juose žinomai neteisingus duomenis apie tariamai vykusias operacijas tarp V. B. firmos ir 11 juridinių asmenų bei patvirtinusi šiuos dokumentus savo parašu. Analogišką veiksmą ji padarė ir dirbdama UAB „S“, kur suklastojo 190 vnt. PVM sąskaitų–faktūrų apie tariamai vykusias operacijas tarp UAB „S“ ir 26 juridinių asmenų. Kasatoriaus teigimu, kaltinimas pagal šį BK straipsnį yra negalimas, nes R. T. ant minėtų sąskaitų nepasirašė ir jų pačių nesurašė, todėl turėtų būti išteisinta. Dokumentus surašė ir pasirašė kiti asmenys. Kasatorius nurodo, kad dėl dokumentų klastojimo ir panaudojimo R. T. aiškiai inkriminuojamas ne organizatoriaus ar padėjėjo, o vykdytojo vaidmuo, taigi, teismas neturėjo pagrindo nagrinėti galimo R. T. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, taip pat nėra pagrindo nagrinėti galimo R. T., kaip organizuotos grupės narės, dalyvavimo klastojant šiuos dokumentus, nes jos dalyvavimas organizuotos grupės veikloje ar kitoks bendrininkavimas neįrodytas. Nuosprendyje, atskleidžiant BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, būtina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią, t. y. kad kaltininkas suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisinius padarinius, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ0LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-244/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-244/2009">2K-244/2009</a>, 2K-407/2008 ir kitos), tačiau šioje byloje dėl R. T. to nebuvo padaryta. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. T. savo iniciatyva neatliko jokių priešingų teisei veiksmų – jei jai liepdavo išrašyti sąskaitą, t. y. atlikti formalų veiksmą, tą ji ir padarydavo. Nė viena sąskaita byloje nėra pasirašyta R. T., taigi, ji negalėjo klastoti dokumentų. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nurodo, jog R. T. neva įrašydavo žinomai neteisingus duomenis į sąskaitas–faktūras. R. T. buvo buhalterė, kuri įtraukdavo pirminių dokumentų duomenis. Tai reiškia, kad ji tiesiog įtraukdavo į buhalterinę apskaitą duomenis pagal sąskaitas, gautas iš vadovo. Pasak kasatoriaus, nė vienas buhalteris negalvoja, ar pateikta sąskaita yra teisinga, ar ne. Jei direktorius liepdavo išrašyti sąskaitą–faktūrą, tą darbuotojas, šiuo atveju – buhalterė, ir darydavo. Buhalteris netikrina, ar vadovo išrašoma sąskaita yra teisinga ar ne, o tiesiog įtraukia duomenis į apskaitos sistemą. Tiesioginė tyčia yra tada, kai darydamas nusikalstamą veiką asmuo suvokė pavojingą baudžiamosios veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai ir jų norėjo. Tai reiškia, kad R. T. turėjo norėti tyčia įrašyti klaidingus ar melagingus duomenis į sąskaitas–faktūras, turėjo žinoti, kad tie duomenys yra neteisingi ar melagingi, norėti su tuo susijusių padarinių. Kasatoriaus teigimu, nieko panašaus R. T. veikoje nebuvo, ji atliko tik techninius veiksmus. Be to, nors R. T. pateikti kaltinimai suklastojus tiek V. B. firmos, tiek UAB „S“ PVM sąskaitas–faktūras, tačiau taip pat kaltinime nurodoma, kad R. T. jų neklastojo, o gavo iš V. S. (UAB „S“) ir V. B. bei J. M. (V. B. firma). Pasak kasatoriaus, akivaizdu, kad patys kaltintojai nesuprato arba nesugebėjo aiškiai pateikti situacijos, o teismas šios situacijos nesiaiškino, dėl to liko neatsakytų klausimų ir neaiškumų, kurie vertintini kaltinamųjų naudai.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad iš nuosprendžio pašalintini kaltinimai dėl UAB „Ferumita“, R. Gecevičiaus įmonės „Loro“, SP AB „Lietuvos geležinkeliai“, UAB „Loro ir Ko“, SP UAB „Naujininkų ūkis“, UAB „Veksama“, UAB „Vilniaus pergalė“, UAB „Sobo sistemos“, UAB „Novacija“, UAB „Klaipėdos inžinierinių tinklų statyba“, UAB „Sobo sistemos“, UAB „Intelita“, UAB „Klaipėdos ugnė“, Kalėjimų departamento Mokymo centro, UAB „Santeka“, UAB „Insidas“, advokato Darius Zabiela, V. Staliulionienės BPG kabineto, AB „Achema“, UAB „Vilprim“, AB „PST“, UAB „Eurūna“, UAB „Prie Vingio“, UAB „Eika“, UAB „Verkių ūkis“, GNSB Nr. 34, UAB „Rimgaida“, Lietuvos nacionalinio dramos teatro, UAB „Serpantinas“, VĮ „Apdaras“, nes byloje jokių VMI atliktų šių įmonių veiklos patikrinimo aktų nėra, įmonių ūkinės finansinės veiklos tyrimas neatliktas. Rašytinių duomenų apie įmonės savininkus, vadovus, vyriausiuosius buhalterius, byloje nėra. Taigi, šioms įmonėms ir jų vadovams dėl tų pačių sąskaitų–faktūrų, kurių suklastojimas ir panaudojimas inkriminuojamas R. T., nėra pradėti ikiteisminiai tyrimai ir to net nebuvo bandyta padaryti, todėl, pasak kasatoriaus, dėl epizodų, susijusių su šiais juridiniais asmenimis, R. T. išteisintina nesant nusikalstamos veikos sudėties (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šioje byloje turi būti įrodyta, kad R. T. pati organizavo neteisingų duomenų įrašymą į sąskaitas, jų surašymą ir pasirašė. Byloje nėra jokių duomenų, kad dokumentus pasirašė ne juose nurodyti, o kiti asmenys. Kasatoriaus teigimu, tai reiškia, kad R. T., kuri nepasirašė sąskaitų, jų ir nesuklastojo, taigi, ji turėtų būti išteisinta dėl visų kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 2 dalį.

Kasatorius taip pat nesutinka su R. T. nuteisimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Nuosprendyje nurodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sukčiavimo būdas, inkriminuojamas kaltinamiesiems, tai PVM sąskaitų–faktūrų ir kasos dokumentų klastojimas bei panaudojimas. Nagrinėjant šias veikas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį nustatyta, kad nėra R. T. inkriminuoto nusikaltimo subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių, t. y. R. T. neturėjo tyčios suklastoti PVM sąskaitas–faktūras, apskritai šių dokumentų nesurašė. Be to, vertinant kaltinimą vien pagal turinį, pasak kasatoriaus, akivaizdu, kad R. T. ir kitiems nuteistiesiems šiame epizode tinkamai nesuformuluoti objektyvieji sukčiavimo požymiai, todėl teismas tinkamai to negalėjo padaryti ir nuosprendyje, nes kopijavo dalis iš kaltinamojo akto ir prokuroro baigiamosios kalbos. Pagal bendrą kaltinimo formuluotę, sukčiavimas pasireiškė tuo, kad bendrininkai, sudarydami fiktyvias sutartis, darbų priėmimo aktus, įtraukdavo į įmonių buhalteriją fiktyvias PVM sąskaitas–faktūras, o vėliau bankiniais pervedimais įformindavo atskaitą. Dėl kasaciniame skunde išvardytų įmonių jokie ikiteisminiai tyrimai nebuvo pradėti, nes duomenų apie tai byloje nėra, todėl, kasatoriaus teigimu, šioms įmonėms išrašytos sąskaitos–faktūros yra geros, nes niekam iš šių juridinių asmenų, jų vadovų ar vyriausiųjų buhalterių jų klastojimas, panaudojimas sukčiaujant ar apgaulingai tvarkant apskaitą neinkriminuojama. Jeigu šie dokumentai teisėtai įtraukti į pirmiau išvardytų įmonių apskaitą, neaišku, kodėl yra blogos (suklastotos) tos pačios sąskaitos, įtrauktos į UAB „S“ ir V. B. firmos apskaitą (jei teisėtos sąskaitos, tai teisėtos ir atskaitos).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad sukčiavimo kaltės forma yra tiesioginė tyčia, t. y. analogiška, kaip ir nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnyje, todėl būtina nustatyti, kad kaltinamasis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisinius padarinius, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti. Nesant tyčios suklastoti ir panaudoti dokumentus, nėra pagrindo inkriminuoti ir sukčiavimą, nes sukčiavimas ir suklastoto dokumento panaudojimas konkuruoja kaip visuma ir dalis, kurias apima vieninga tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimas, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-23/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-23/2006">2K-23/2006</a>). Kasatoriaus teigimu, faktinės aplinkybės rodo, kad R. T. veiksmuose tyčios nebuvo. Tiesioginė tyčia – tai, kai kaltininkas suvokia, kad, suklaidindamas nukentėjusįjį ar kitą asmenį, sau ar kito asmens naudai neteisėtai neatlygintinai gauna turto, įgyja turtinę teisę, panaikina arba išvengia turtinės prievolės, numato, kad dėl to nukentėjusysis patirs turtinės žalos, ir to nori. Pasak kasatoriaus, R. T. nebuvo iš anksto sumąsčiusi pakenkti. Priešingai – už padarytą paslaugą ji turėjo gauti tik nedidelį atlygį kaip buhalterė, t. y. ji suvokė, kad, tik atlikus paslaugą tinkamai, ji gaus atlygį – 200 Lt per mėnesį. Tai reiškia, kad R. T. pati buvo apgauta įmonės direktoriaus, kuris, ja pasinaudojęs, pats atliko didelio masto sukčiavimą. R. T. veikė ne kaip bendrininkė ar turėdama iš anksto suplanuotą tyčią, o tik kaip eilinė darbuotoja – buhalterė, atlikdavusi formalią pareigą – įtraukdavusi buhalterinius duomenis. Kasatorius nurodo, kad R. T. gali būti apkaltinta nebent aplaidžiu buhalterijos tvarkymu, nes netikrino sandorių tikrumo, tačiau tokios pareigos jai niekas nenustatė. Priešingai, R. T. tinkamai atlikdavusi direktoriaus nurodymus. Beje, ir pats direktorius nurodė R. T. padėti sutvarkyti ir V. B. firmos buhalteriją, t. y. atlikti techninį darbą. Už apgaulingą apskaitos tvarkymą galėtų būti kaltinama pati V. B., nes tai jos firma, tačiau ne R. T., kuri šioje firmoje nedirbo, o tik padėjo savo direktoriui. Taigi R. T. nenumatė ir negalėjo numatyti būsimo PVM pasisavinimo.

Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę. Kasatoriaus teigimu, iš visos bylos medžiagos aišku, kad R. T. neturėjo tikslo sukčiauti ir apgauti valstybės. Priešingai, ji tik atliko savo kaip buhalterės pareigas, įtraukdama į buhalterinę sistemą duomenis, pateikdama deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai. Kaip buhalterė R. T. turėjo teisę paimti grynuosius pinigus iš sąskaitos banke, tačiau tai darydavo tik direktoriaus nurodymu. Visų liudytojų parodymai buvo vieningi, teigiant, kad R. T. pinigus tik perduodavo, o ne pasisavindavo. Pinigų paėmimas ar perdavimas yra visiškai įprasta operacija, kurią buhalterė gali atlikti direktoriaus nurodymu, todėl šie veiksmai, pasak kasatoriaus, negali būti traktuojami kaip apgaulė, juolab, kad R. T. niekuomet pati nepasisavino pinigų.

Kasatoriaus teigimu, teismo nuosprendyje netinkamai įvardijama, kad R. T. veikė apgaule iš anksto susitarus, įrašydavo į sąskaitas žinomai melagingus duomenis. R. T. buvo UAB „P“ buhalterė ir nėjo jokių kitų pareigų, nežinojo apie įmonės realią ar nerealią veiklą, perkamas ar neperkamas paslaugas. Teisės teorijoje galioja principas – leidžiama viskas, kas nėra draudžiama įstatymų. Šiuo atveju R. T. siekė tinkamai dirbti, kad mėnesio pabaigoje gautų atlyginimą, o ne užsiiminėti sukčiavimu. Kasatoriaus teigimu, jau vien pačios buhalterės asmeninės savybės neleistų jai to daryti – ji yra silpnų nervų, bijanti bet kokių nesutarimų, santykių su teisėsauga, kiek išsiblaškiusi, stresinėje situacijoje drebanti ir negalinti sklandžiai kalbėti, tačiau teismai posėdžių metu į tai neatsižvelgė, nors R. T. dalyvavo nagrinėjant bylą.

Kasatorius nurodo, kad sukčiavimo požymių nebuvimą pagrindžia ir ta aplinkybė, jog R. T. neįgijo svetimo turto. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad visi byloje dalyvaujantys asmenys žinojo, jog gautus pinigus (iš banko ar perduotus kaltinamųjų) R. T. perduoda V. G., T. L.. Niekas iš dalyvaujančių byloje asmenų nenurodė, kad R. T. būtų tekusi dalis svetimo turto, kad jai už ką nors būtų mokama papildomai. Priešingai, byloje yra tik duomenų, kad kaip buhalterė nuteistoji gaudavo atlygį. Neadekvatu kaltinti buhalterę svetimo turto pasisavinimu, kai ši dirbo už 200 Lt atlygį ir nepasisavino nė vieno lito.

Taip pat kasatorius teigia, kad iš kaltinimų neaišku, kokia bendra ekonomine veikla ir kaip susijusios visos išvardytos įmonės, koks konkretus PVM pasisavinimo mechanizmas ir kiekvienos įmonės vaidmuo šiame procese. Nenurodytas kaltinime nurodytų dokumentų (nuomos, statybos rangos sutarčių, atliktų darbų priėmimo aktų, jų pagrindų išrašytų PVM sąskaitų–faktūrų bei šių faktūrų pagrindų surašytų grynų pinigų apskaitos dokumentų) tarpusavio ryšys bei sumos. Iš pateiktų kaltinimų taip pat negalima nustatyti, iš ko susideda ir kokių PVM sąskaitų–faktūrų pagrindu apskaičiuota žalos valstybei suma.

Taigi, kasatoriaus teigimu, R. T. išteisintina, nesant nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Kaltinime nurodyta, kad pagrindinis ir vienintelis apgaulingo apskaitos tvarkymo būdas, kuris inkriminuojamas R. T. – PVM sąskaitų–faktūrų suklastojimas ir įtraukimas į įmonių buhalterinę apskaitą. Nagrinėjant šį epizodą dėl kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, akivaizdu, kad nuteistoji R. T. pati nesuklastojo ir neturėjo tyčios suklastoti nurodytų dokumentų. Apgaulingo apskaitos tvarkymo kaltės forma – tiesioginė tyčia, tai reiškia, kad būtina nustatyti, jog kaltinamasis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, galinčius sukelti teisinius padarinius, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti. Nesant tyčios suklastoti ir panaudoti dokumentus nėra pagrindo inkriminuoti ir apgaulingą apskaitos tvarkymą, nes apgaulingas apskaitos tvarkymas ir suklastoto dokumento panaudojimas konkuruoja kaip visuma ir dalis, kurias apima vieninga tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-23/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-23/2006">2K-23/2006</a>).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad būtinasis BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo elementas, skiriantis veiką nuo administracinės atsakomybės, yra padariniai, t. y. tai, kad dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė. Kasatorius nurodo, kad specialisto išvados ar VMI patikrinimo akto dėl UAB „P“ ūkinės finansinės veiklos rezultatų baudžiamojoje byloje nėra, taigi, teismas neturi įstatymo nustatytos rašytinės formos duomenų, įrodančių BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarinius. Be to, už apgaulingą apskaitos tvarkymą kaltinimai UAB „P“ ir bendrovės vadovui nepareikšti, nors už šią veiklą atsako ir juridinis asmuo, ir bendrovės vadovas, todėl, kasatoriaus nuomone, dėl šios veikos išteisintina ir R. T.. Kasaciniame skunde nurodoma, kad kaltinimas, jog R. T. nuo 1999 m. gegužės 6 d. iki 2001 m. gruodžio 5 d. sąmoningai tvarkė ne vieną kasos knygą surašyti kasos operacijoms valiuta, neįrodyti, dėl jų nuosprendyje nepasisakyta, be to, baudžiamoji byla dėl šios dalies nutrauktina suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui. Kaltinimas, kad R. T. sąmoningai nuo 2004 m. kovo 31 d. netvarkė UAB „P“ kasos knygos, yra visai neteisingas ir nesuprantamas, nes V. G. buvo sulaikytas 2004 m. balandžio 28 d. ir nuo to laiko jokie dokumentai R. T. nebuvo perduodami, UAB „P“ jokios veiklos nevykdė, todėl būtų neteisinga reikalauti iš buhalterės apskaitos, kai nėra ką tvarkyti. Dėl to, pasak kasatoriaus, R. T. išteisintina dėl šių kaltinimų. Be to, kaltinimai dėl kasos operacijų taisyklių pažeidimų R. T. nepagrįsti, nes ji nebuvo bendrovės kasininkė. Šie kaltinimai turėtų būti pateikti vadovui, kuris neteisingai organizavo kasininko darbą arba jo visai neorganizavo.

Taip pat, kasatoriaus teigimu, R. T. pateiktas kaltinimas, kad ji neatliko inventorizacijų už 1998–2004 metus, yra nelogiškas, nes ji negalėjo atlikti inventorizacijos, jei direktorius to nenurodė. Būtent direktorius yra atsakingas už inventorizacijos organizavimą, todėl ir šie kaltinimai turėjo būti pateikti bendrovės direktoriui, o ne buhalterei. Be to, nuo 2004 m. balandžio 28 d. V. G. suėmimo bendrovė nevykdė jokios veiklos, R. T. nuo 2004 m. gegužės 1 d. bendrovėje nebedirbo, todėl negalėjo atlikti inventorizacijų už 2004 metus.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad R. T. turėtų būti išteisinta ir dėl trukdymo nustatyti UAB „P“ turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį, nes tiek ji pati, tiek kiti kaltinamieji yra išteisinti pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, t. y. neteikė neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą. Teismas konstatavo, kad duomenys apie bendrovių pajamas, pelną ar turtą yra pateikti teisingi, todėl negali likti ir kaltinimų dėl apgaulingo buhalterijos tvarkymo, nes teismas nekonstatavo jokios apgaulės.

Kaltinimai, kad R. T. išmokėjo 143 729,67 Lt, dalies iš jų nepagrįsdama jokiais buhalterinės apskaitos dokumentais, kasatoriaus nuomone, nepagrįsti. R. T. nebuvo kasininkė, todėl ji niekam neišmokėjo jokių pinigų. Nuteistoji R. T. tik konstatavo faktą, kad tie pinigai yra paimti atskaitingų asmenų, be pateisinamų dokumentų, todėl ji tuos dokumentus parengė, t. y. teisingai ir sąžiningai atliko savo darbą.

Kasatoriaus nuomone, kaltinimai apgaulingu buhalterijos tvarkymu R. T. nepagrįsti, todėl ji turėtų būti išteisinta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o teismui įžvelgus R. T. kaltę dėl neteisingo UAB „P“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, jos veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 223 straipsnio 1 dalį (aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas) ir baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui.

Kasatorius taip pat nesutinka su teismo sprendimu solidariai iš R. T., V. G., T. L., V. S., R. Š., A. S. ir UAB „V“ priteisti 589 870 Lt valstybės turtinei žalai atlyginti. Kasatoriaus teigimu, R. T. nėra atsakinga už šios žalos susidarymą. Juridiniai asmenys, kuriems R. T. vienokiu ar kitokiu būdu tvarkė buhalterinę apskaitą, tos žalos padarymu nėra kaltinami, R. T. dalyvavimas organizuotos grupės veikloje nėra įrodytas, ji neklastojo PVM sąskaitų–faktūrų, neturėjo jokios asmeninės naudos iš nagrinėjamo nusikaltimo. Iš pateiktų kaltinimų negalima nustatyti, iš ko susideda ir kokių PVM sąskaitų–faktūrų pagrindu suskaičiuota žalos valstybei suma.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismo paskirta bausmė R. T. (450 MGL, t. y. 56 250 Lt, dydžio bauda) yra akivaizdžiai neadekvati vertinant jos dalyvavimo laipsnį nagrinėjamame nusikaltime, jos turtinę ir šeiminę padėtį, tai, kad ji viena augina mirusio brolio mažametę dukterį, aštuonerius metus apribota jos judėjimo teisė, procesas buvo nepateisinamai ilgas. Be to, teismai už analogiškus nusikaltimus skiria daug mažesnes baudas (100–150 MGL), todėl, kasatoriaus nuomone, bausmė švelnintina. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje plačiai pasisakoma dėl to, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teismingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Teisinga bausmė yra tokia, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011). Dėl bausmės skyrimo pagrindų pasisakyta 1999 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 23, kuriame akcentuota, kad bausmė turi būti individualizuojama, atsižvelgiant į kaltininko asmenybę, lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumą. Kasatoriaus nuomone, teismai realiai neatsižvelgė į šiame nutarime išdėstytus nurodymus dėl bausmės skyrimo, ne visiškai atskleidė R. T. asmenybę ir neišanalizavo jos polinkio nusikalsti ar tokio polinkio nebuvimo. Priimtame nuosprendyje trūksta teisinės sąmonės, bausmė paskirta formaliai laikantis bausmės skyrimo reikalavimų, tačiau ne siekiant įgyvendinti bausmės tikslus. Nutarimo 5 punkte išsamiai pasisakyta, kad kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Kaltininko pavojingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikaltimo padarymo, t. y. ankstesni nusikaltimai ar kiti teisės pažeidimai, polinkis į girtavimą, narkotinių ar kitų svaiginamųjų priemonių vartojimą, vertybinė orientacija, požiūris į darbą, asmens charakteristika. Kasatorius nurodo, kad šiuo aspektu R. T. asmenybė tikrai nekelia abejonių, nes ji yra neteista, nebausta, ilgą laiką dirbo buhaltere įvairiose įmonėse, neturi nusiskundimų dėl darbo, nepiktnaudžiauja alkoholiu, nekonfliktiška, priešingai – su viskuo sutinkanti, paklūstanti, bijanti padaryti ką nors negero, nenorinti turėti jokių nereikalingų santykių su teisėsauga, tvarkinga, turi sūnų, kuriuo rūpinasi. Rinkdamas duomenis apie kaltininko asmenybę ir juos vertindamas, teismas turi atsižvelgti į padaryto nusikaltimo pobūdį, nes priklausomai nuo to, ta pati kaltininką charakterizuojanti aplinkybė gali turėti skirtingą reikšmę asmenybės pavojingumui ir bausmės skyrimui. Šiuo atžvilgiu R. T. asmenybė taip pat vertintina teigiamai.

Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, kurių teismas neteisingai netaikė, nes neteisingai nenustatė R. T. veiksmuose jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 59 straipsnio 2 dalyje. R. T. visuomet padėjo teisėsaugos pareigūnams aiškintis nusikaltimą, ji buvo suima 2004 m. lapkritį, o suėmimo metu jai tyrėja O. K. nuolat grasino (kad ji supus kalėjime, kad ją čia laikys, kol numirs jos tėvai ir net į laidotuves neišleis). R. T. po tokių grasinimų patyrė didelį emocinį sukrėtimą, tokios būsenos ji prisipažino kalta, nes jai buvo pažadėta paleisti iš suėmimo. Kasatorius pažymi, kad po prisipažinimo R. T. iš tiesų buvo paleista, ir tai patvirtina jos liudijimus dėl psichologinio spaudimo. Vertindamas faktus ir nuteistosios charakteristiką teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė.

Kasaciniame skunde pažymima, kad teismas dėl nesuprantamų priežasčių netaikė apkaltinamojo nuosprendžio senaties. R. T. inkriminuojami nusikaltimai yra baudžiamasis nusižengimas, nesunkūs arba apysunkiai tyčiniai nusikaltimai. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 95 straipsnio redakcija (įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d.) numatė dvejų metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas, penkerių metų, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas, ir aštuonerių metų, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas. Iki tol galiojusi BK 95 straipsnio redakcija numatė dar trumpesnius terminus, kurių ilgiausias buvo ketveri metai. Terminas buvo pailgintas tik 2010 metų pataisomis. Akivaizdu, kad nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 95 straipsnio redakcija yra palankesnė R. T., nei galiojanti šiuo metu, todėl taikytinas baudžiamasis įstatymas galiojęs veikos padarymo metu ir baudžiamoji byla R. T. nutrauktina dėl visų kaltinimų.

Kasatorius taip pat nesutinka ir dėl nuteistajai R. T. inkriminuoto bendrininkavimo padarant nusikaltimus, nurodo, kad jos veiksmuose nebuvo tyčios kartu padaryti nusikaltimą, kartu pasisavinti svetimą turtą ar kitaip iš anksto sutarus kartu daryti nusikalstamą veiką. R. T. atliko tik formalias buhalterės funkcijas, nežinojo apie vykdomą nusikaltimą ir nenumanė, kad jis yra vykdomas, nieko neklastojo, neorganizavo, nekurstė, todėl negali būti laikoma bendrininke su V. G., T. L. ir kitais. Nuteistoji R. T. tik parengė buhalterinę suvestinę pagal jai pateiktus dokumentus, vykdė V. G. pavedimus – jei liepdavo, ji paimdavo pinigus iš banko sąskaitos, padarydavo buhalterinę ataskaitą pagal duotas sąskaitas. Pinigų pasisavinimo faktas nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Be to, visi liudytojai ir kaltinamieji nenurodė, kad R. T. būtų gavusi papildomų lėšų, t. y. svetimo turto. Pasak kasatoriaus, akivaizdu, kad jokių veiksmų kaip vykdytoja R. T. neatliko, t. y. neklastojo dokumentų, nekūrė nusikaltimo plano, nekurstė kitų, nevykdė jokios nusikalstamos veikos kartu, turint tyčią su V. G., T. L., J. M., V. B. ir kitais.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Taigi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Dėl to kiekvienu bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>). Teismai nuosprendžiuose motyvavo bendrininkavimo požymio buvimą, remdamasis tik objektyviu bendrininkavimo kriterijumi, t. y. bendru veikimu, tačiau nepasisakė dėl subjektyviojo požymio, neatskleidė psichinio ryšio tarp asmenų daromų veiksmų. R. T. atliko tik buhalterės funkcijas, o visus dokumentus, jų klastojimą, sukčiavimą organizavo V. G., T. L. ir kiti, todėl kiekvieno iš jų nusikalstami veiksmai vertintini atskirai. Pasak kasatoriaus, R. T., atlikdama buhalterinę suvestinę, nesuvokė ir nenumanė, kad vykdo nusikalstamą veiką, direktorius išrašo suklastotas sąskaitas, neteikiamos paslaugos. Jokių įrodymų apie bendrininkavimo požymius šioje byloje nėra, todėl R. T. išteisintina dėl šių kaltinimų. Teismas, aprašydamas teisiamųjų veiksmus, nenurodė, iš kokių požymių matyti, kad jie veikė bendrai, suvokė, kad veikė bendrai, ir to norėjo. Asmenų buvimas vienoje vietoje ir kai kurių iš jų neteisėtų veiksmų atlikimas, pasak kasatoriaus, neleidžia daryti išvados, kad jie veikė kaip bendrininkai. Kasatorius pažymi, kad byloje nebuvo įrodyta, jog R. T. buvo susitarusi daryti nusikalstamą veiką, suprato, jog visi bendrai ją daro ir to norėjo. Jokių įrodymų apie R. T. ir kitų kaltinamųjų nusikalstamus ryšius nėra, buvimas bendrovės buhaltere savaime nėra priklausymo organizuotai grupei požymis, tai reikia įrodyti, tačiau to kaltinimas ir teismas nepadarė, todėl R. T. išteisintina dėl visų kaltinimų pagal BK 25 straipsnio 3 dalį. R. T. veiksmuose nebuvo nei sukčiavimo, nei apgaulingos buhalterijos, nei dokumentų klastojimo sudėties. Be to, nei kaltinamajame akte, nei teismo nuosprendyje nenurodyta bendrininkavimo rūšis pagal BK 24 straipsnį inkriminuojama R. T., todėl, kasatoriaus teigimu, laikytina, kad ji nebuvo organizuotos grupės narė.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, nepagrįstai R. T. kaltę patvirtinančius įrodymus laikė tikrais bei patikimais, o tai turėjo įtakos neteisėto bei nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui. Baudžiamajame procese vyrauja objektyvios tiesos principas – kaltinamojo kaltė privalo būti neabejotinai įrodyta, o visos teisminio proceso metu iškilusios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Šiuo atveju teismai, priimdami skundžiamus nuosprendžius, pasak kasatoriaus, ne tik pažeidė objektyvios tiesos, tačiau net ir materialios tiesos taisyklę, kuri teismų praktikoje pasireiškia per tikimybių pusiausvyros principą. Tokie proceso pažeidimai buvo esminiai bei turėjo įtakos neteisėto teismo nuosprendžio priėmimui, kuriuo R. T., nesant jos veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties požymių, buvo pripažinta kalta, padariusi nusikalstamas veikas, įtvirtintas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnyje.

Pasak kasatoriaus, netinkamas įrodymų vertinimas pirmiausiai pasireiškė tuo, kad teismo posėdžio metu buvo tiesiogiai ištirti daiktiniai įrodymai: išrašytos sąskaitos, ant kurių akivaizdžiai nėra R. T. parašų (neužfiksuotas realus R. T. nusikalstamų veiksmų egzistavimas), taip pat išklausyti liudytojai bei teisiamieji, kurie nenurodė, kad R. T. būtų pasisavinusi svetimus pinigus ar kad ji buvo bendrininkė. Taip pat nenustatytas faktas, kad negalima nustatyti įmonės finansinės būklės ir turimo turto. Visa tai suponuoja įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą, dėl to buvo netinkamai kvalifikuotos nusikalstamos R. T. inkriminuotos veikos.

Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė reikalavimus, išdėstytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo R. T. veiksmuose nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje, sudėtis. Teismai byloje esančių įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, netinkamai ir nepagrįstai vieniems įrodymams suteikė pakankamą įrodomąją vertę, nors jų turinys bei vertinimas kartu su kitais įrodymais neleidžia daryti neabejotinų išvadų apie R. T. kaltę dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, taip šiukščiai pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles ir priimdami neteisėtus bei nepagrįstus sprendimus. Įrodinėjimo institutas bet kuriame, o ypač baudžiamajame, procese užima itin reikšmingą vietą proceso teisėje, nes renkant, tiriant bei vertinant įrodymus preciziškas taisyklių laikymasis yra asmens teisių užtikrinimo garantija, per jį įgyvendinamas baudžiamojo proceso tikslas – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83/2011).

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje byloje buvo padaryta tiek materialiosios, tiek proceso teisės pažeidimų, R. T. inkriminuotos veikos nebuvo tiksliai kvalifikuotos, t. y. nustatyti ne visi būtinieji nusikalstamų veikų požymiai. Taip pat pažeistos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą nagrinėjant bylą. Nurodyti pažeidimai yra esminiai, nes išnagrinėtos bylos pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles bei netinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas nepagrįstai lėmė baudžiamosios atsakomybės kilimą R. T., kuri buvo vienintelė traukiama baudžiamojon atsakomybėm iš visų šioje sukčiavimo aferoje veikusių kitų įmonių buhalterių. Pasak kasatoriaus, nuteistoji neturėjo nei tyčios veikti nusikalstamai, nei apskritai suprato apie jos daromą nusikalstamą veiką, bendrininkavimą.

Kasaciniu skundu nuteisto juridinio asmens UAB „VR“ atstovas ir gynėjas advokatas Romas Jonuška prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartį ir nutraukti bylą juridiniam asmeniui.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad 2004 m. gruodžio 14 d. prokuroras priėmė nutarimą, kuriuo areštavo bendrovės nekilnojamąjį turtą bei lėšas. Įtarimai bendrovei pareikšti tik 2005 m. rugpjūčio 9 d., taigi beveik aštuonis mėnesius buvo areštuotas turtas asmens, kuris nėra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, kuriam apskritai nėra pareikšta jokių turtinio ar neturtinio pobūdžio pretenzijų. Pasak kasatoriaus, tai faktas, neleistinas civilizuotoje valstybėje bei nesuderinamas su teisėtumo, lygybės įstatymui bei kitais baudžiamosios teisės ir proceso, konstituciniais bei tarptautinių sutarčių principais.

Pagal BPK 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, teismas privalo taikyti visas įstatymų numatytas priemones, kad bylos aplinkybės būtų ištirtos išsamiai ir nešališkai. Teismo nuosprendis privalo būti teisėtas ir pagrįstas. Kasatoriaus nuomone, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti laikomas nei teisėtu, nei pagrįstu, juolab – teisingu. Teismas, be nukopijuotos prokuroro kaltinamojo akto teksto dalies, tik kartą pasisakė dėl bendrovės santykių su UAB „S“ naudos prasme: „Nustatyta, kad iš nusikalstamų fizinių asmenų veikų juridiniai asmenys – UAB „V“, UAB „ST“, UAB „VR“, UAB „T“ turėjo naudos ir tą naudą pripažino, t. y. neteisėtu būdu išgryninti pinigai buvo naudojami įmonės interesams užtikrinti“. Kasatoriaus teigimu, šis teiginys – akivaizdi netiesa, nuo pirmos apklausos „VR“ kaltės nepripažino, nuosekliai šios pozicijos laikėsi. Pirmosios instancijos teismas neargumentavo, kuo remdamasis padarė šias išvadas, taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus, nes nuosprendyje neišdėstė įrodymų, kuriais grindė išvadas, taip pat nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvų.

Kasaciniame skunde pažymima, kad BPK nustato griežtus reikalavimus nuosprendžio formai ir turiniui, kuriuos pirmosios instancijos teismas pažeidė. Aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti išdėstyta veika, dėl kurios vyko bylos nagrinėjimas teisme (nustatomoji dalis), įrodymų analizė, išvados dėl kaltinamajam inkriminuotos veikos, teismų priimamų sprendimų motyvai (motyvuojamoji dalis). Nagrinėjamoje byloje priimto pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje (nustatomojoje dalyje) išdėstytos įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybės, nurodyti BK straipsniai, kuriuose numatytų nusikalstamų veikų požymius atitiko bendrovės padarytos veikos, motyvuojamojoje dalyje pateikti įrodymai, kuriais buvo grindžiami kaltinimai, tačiau neišdėstyta įrodymų analizė, motyvai. Teismas visiškai nemotyvavo savo išvadų, jų nepagrindė, išvardijęs įrodymus, jų neįvertino, nepateikė motyvų, tik nurodė, kad tokiu būdu yra įrodyta, jog bendrovė padarė jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas, ir jų kvalifikacija yra teisinga. Kasatoriaus teigimu, toks nuosprendžio surašymas yra jokiomis objektyviomis aplinkybėmis nepagrįstas ir nemotyvuotas, akivaizdus ir vienašališkas kaltinamajame akte išdėstyto kaltinimo palaikymas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 29 punkte išaiškinta, kad apgaulingo ir aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą. Šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) – kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių. Ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartį su tokiomis įmonėmis. Pagal Buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį Nr. 40705-2, bendrovei „VR“ buhalterinės apskaitos paslaugas teikė UAB „ACL“, kuri įsipareigojo tvarkyti bendrovės buhalterinę apskaitą remiantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų galiojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais (sutarties 2.1 punktas), o bendrovė „VR“ – pateikti pirminius buhalterinius apskaitos dokumentus (sutarties 5.3 punktas) bei atsakyti už ūkinių operacijų įvykimą, už sandorių teisingumą ir kainą (sutarties 8.2 punktas). Kasatorius nurodo, kad UAB „ACL“, tvarkydama UAB „VR“ buhalterinę apskaitą, remdamasi šia ir ankstesne (sudaryta 2003 m. spalio 20 d.) sutartimis, operavo dokumentais ir duomenimis, kuriuos jai teikė tuometis vadovas R. Š.. Kasatoriaus teigimu, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato išdėstyta pozicija, UAB „VR“ atveju apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektu gali būti bendrovei apskaitos paslaugas teikiančios UAB „ACL“ darbuotojai. Taigi, UAB „VR“ nė negali būti nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektu. Taip pat kasatorius pažymi, kad apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, o UAB „ACL“ veiksmuose tyčios nėra, taigi nėra ir nusikaltimo sudėties subjektyviųjų požymių.

Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo nutartimis R. Š. buvo suimtas nuo 2004 m. gruodžio 17 d. iki 2005 m. vasario 17 d. Vėliau jam kardomoji priemonė – suėmimas – pakeista į namų areštą, nustatant konkrečias sąlygas, tarp jų ir neatlikti jokių veiksmų, susijusių su UAB „VR“. Kita 2005 m. vasario 17 d. teismo nutartimi R. Š. buvo paskirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų, taip pat ir nuo UAB „ VR“ direktoriaus pareigų. Šis nušalinimas vėlesnėmis nutartimis pratęstas iki 2005 m. gruodžio 17 d.. Taigi, R. Š. teismo nutartimis buvo eliminuota galimybė pakeisti ar anuliuoti jau pateiktus UAB „ACL“ pirminius buhalterinius apskaitos dokumentus. R. Š. 2005 m. sausio 5 d. įsakymu Nr.05/01 paskyrus G. M. UAB „VR“ direktoriumi, šis nežinojo, o ir negalėjo žinoti, kad PVM sąskaitose–faktūrose, išrašytose UAB „S“, įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal BK 300 straipsnio 2 dalį atsako asmuo, kuris pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba netikrą ar suklastotą dokumentą panaudojo ar realizavo, jeigu dėl to buvo padaryta didelės žalos. Šis nusikaltimas padaromas tik tyčia, o nei UAB „ACL“, nei G. M. veiksmuose tyčios nėra. Antra vertus, bendrovė žalos valstybės biudžetui nepadarė, o pati patyrė didelę žalą, taigi, BK 300 straipsnio 2 dalyje numatyta veika, pasak kasatoriaus, bendrovei inkriminuojama nepagrįstai.

Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad bendrovei UAB „VR“ pateiktas kaltinimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį identiškas R. Š. pateiktam kaltinimui, t. y. fizinis ir juridinis asmuo kaltinami tos pačios veikos atlikimu. Patraukti atsakomybėn už tą pačią veiką, pasak kasatoriaus, galima tik esant bendrininkavimui, o šiuo atveju, R. Š. esant bendrovės direktoriumi ir akcininku, nėra jokio pagrindo patraukti juridinį asmenį UAB „VR“ atsakomybėn. Galimybė patraukti juridinį asmenį galima nebent tuo atveju, jeigu UAB „VR“ sprendimai būtų priimami kolegialaus organo, o ne vieno asmens.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTgyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-582/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-582/2010">2K-582/2010</a>, kurioje, pasak kasatoriaus, patvirtinta UAB „VR“ palanki pozicija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Plenarinė sesija nutartyje baudžiamoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-95/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-95/2012">2K-P-95/2012</a> pažymėjo, kad juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei būtinų sąlygų visuma nustatyta BK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį juridinis asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą BK specialiojoje dalyje nustatyta juridinio asmens atsakomybė. Pagal BK 20 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris eina vadovaujančias pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus jo vardu, arba gali kontroliuoti jo veiklą, ir fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens naudai arba interesais, veikdamas individualiai ar juridinio asmens vardu. Pažymėtina, kad BK 20 straipsnio 2 dalies formuluotė „juridinio asmens naudai“ reiškia, jog kaltininko – fizinio asmens – nusikalstama veika turi būti siekiama naudos jo atstovaujamam, kontroliuojamam ar pan. juridiniam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija taip pat išaiškino, kad nauda paprastai yra aiškinama kaip turtinės naudos gavimas, o interesų užtikrinimas – kaip reiškiantis kitų (nebūtinai turtinių) juridinio asmens siekių įgyvendinimą. Taigi „intereso“ sąvoka platesnė nei „naudos“ ir gali apimti pastarąją. Konstatuojant šią juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygą turi būti nustatyta, kad iš nusikalstamos fizinio asmens veikos juridinis asmuo turi (turės) naudos ir tą naudą pripažįsta (pvz., neteisėtu būdu išgryninti pinigai, naudojami įmonės interesams užtikrinti) arba kai juridinis asmuo suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais (pvz., juridinio asmens panaudojimas darant nusikalstamą veiką buvo realiai naudingas: įmonės ūkinės veiklos perspektyvai ir jos konkurencingumui; įmonės įvaizdžiui; ar suteikė įmonei kokių nors pranašumų prieš kitas įmones konkuruojant viešųjų pirkimų konkursuose). Juridinio asmens nauda ar interesas yra alternatyvios jo atsakomybės sąlygos, iš kurių bent vieną būtina nustatyti, nes tai padeda teisiškai įvertinti fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką ir leidžia konstatuoti, jog už tokią fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką, esant ir kitoms BK 20 straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms, baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas ir juridinis asmuo. Tokia praktika patvirtinta ir Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarime. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių UAB „VR“ turtinės naudos gavimą ar veikimą jos interesais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija taip pat nurodė, kad, sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės, turi būti atsižvelgta ir į tai, kad, fiziniam asmeniui įgyvendinus savo sumanymą asmeniniais tikslais pasisavinti juridinio asmens turtą, visų šių nusikalstamų veikų (taip pat ir tokių, iš kurių juridinis asmuo objektyviai gavo tam tikros naudos), galutinis padarinys (rezultatas) gali būti turtinės žalos juridiniam asmeniui padarymas. Būtent juridiniam asmeniui atsiradusi turtinė žala gali paneigti tą naudą, kurią juridinis asmuo gavo iš atskirų nusikalstamų veikų, sujungtų fizinio asmens vieningos tyčios pasisavinti juridinio asmens turtą, padarymo. Taigi tokiu atveju šios nusikalstamos veikos, net jeigu jas padarius juridinis asmuo objektyviai ir gavo tam tikros naudos, BK 20 straipsnio prasme gali būti nelaikomos veikomis, padarytomis juridinio asmens naudai ar interesais. Traukiant juridinį asmenį baudžiamojon atsakomybėn už jo naudai ar interesais atliktas fizinio asmens veikas atsižvelgtina į galutinį gautos naudos ir patirtos žalos balansą. UAB „VR“ patirta žala vertintina milijonais litų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija taip pat nurodė, kad kai kartu su fiziniu asmeniu kaltinamas ir juridinis asmuo ir kai kaltininkas – fizinis asmuo, kurio įgaliojimai nustatyti BK 20 straipsnio 2 dalyje, savo nusikalstama veika yra gavęs turtinę naudą, pavyzdžiui, pasisavinęs juridinio asmens pinigus, būtina tirti, kur buvo naudojami fizinio asmens pasisavinti pinigai: asmeniniams poreikiams ar bendrovės naudai ar interesais. Tai svarbi faktinė aplinkybė sprendžiant juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, todėl ją būtina nustatyti ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Ši aplinkybė lemia ir juridinio asmens teisę žinoti, kuo jis kaltinamas, teisę į gynybą, padeda teisiškai įvertinti veiką ir leidžia nustatyti, kada fizinio asmens padaryta nusikalstama veika gali būti vertinama kaip juridinio asmens nusikalstama veika, t. y. kai iš tokios veikos juridinis asmuo turi konkrečios naudos ir tą naudą pripažįsta arba kai juridinis asmuo yra suinteresuotas tokia veika ir jos sukeliamais padariniais. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad per UAB „S“ išgryninti pinigai būtų naudojami UAB „VR“ naudai ar interesais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kad, sprendžiant, ar juridinis asmuo turi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką, reikia nustatyti ir juridinio asmens kaltę. Juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindai turi tam tikrų ypatumų, kuriuos lemia tai, kad juridinio asmens, kaip specifinio teisinių santykių subjekto, baudžiamoji atsakomybė yra išvestinė iš fizinio asmens atsakomybės. Tai konstatavo ir Konstitucinis Teismas savo nutarime pažymėjęs, kad juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto, specifika (tai, kad juridinio asmens veikla neatskiriama nuo fizinio asmens, per kurį juridinis asmuo veikia, veiklos) suponuoja ir tai, kad šiuo atveju juridinio asmens kaltė dėl nusikaltimo padarymo neatsiejama nuo fizinio asmens, per kurį juridinis asmuo veikia, kaltės, tam tikru aspektu nulemiančios juridinio asmens kaltės dėl jo naudai padarytos nusikalstamos veiklos turinį. Kartu Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad BK nustatytas teisinis reguliavimas nereiškia, jog juridinio asmens kaltumas neturi būti įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Taigi nors juridinio asmens kaltė yra glaudžiai susijusi su fizinio asmens kalte, ji nėra tapati šiai kaltei ir negali būti savaime perkeliama juridiniam asmeniui. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad įrodyta fizinio asmens, padariusio nusikalstamą veiką, kaltė yra tik prielaida juridinio asmens kaltei nustatyti. Tai pabrėžta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-269/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-269/2010">2K-269/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTgyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-582/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-582/2010">2K-582/2010</a>).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas nuosprendžiu „nustatė“ UAB „VR“ kaltę, perrašydamas prokuroro kaltinamąjį aktą, o šis – kaltinimą R. Š.. Taigi, tuomečio vadovo R. Š. kaltė perkelta bendrovei „VR“. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė aplinkybės, kad R. Š. nusikalstamas veikas atliko UAB „VR“ naudai ar interesais. Iš tuomečio vadovo R. Š. veiklos UAB „VR“ konkrečios naudos neturėjo, nesamos naudos nepripažino, R. Š. veika ir jos sukuriamais padariniais suinteresuota nebuvo.

Kaltinamajame akte nurodoma, kad R. Š. apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas – 66 463 Lt pridėtinės vertės mokesčio, ir apgaule UAB „VR“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – 121 849 Lt į Lietuvos Respublikos biudžetą mokėtinų pridėtinės vertės (66 463 Lt) ir pelno (55 386Lt) mokesčių, taip padarydamas Lietuvos Respublikos valstybei bendrai didelę (121 849 Lt) turtinę žalą. Kaltindamas „VR“, prokuroras kaltinamajame akte teigia, kad įmonė apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės – 121 849 Lt į Lietuvos Respublikos biudžetą mokėtinų pridėtinės vertės (66 463 Lt) ir pelno (55 386 Lt) mokesčių, taip bendrai padarydamas Lietuvos Respublikos valstybei didelę (121 849 Lt) turtinę žalą. Taigi, prokuroras kaltina R. Š. ir UAB „VR“ bendrai padarius Lietuvos Respublikos valstybei 243 698 Lt turtinę žalą, kiekvienas – po 121 849 Lt. Vertindamas žalos atlyginimą valstybei, prokuroras kaltinamojo akto skirsnyje „Atsakomybę lengvinančios, sunkinančios aplinkybės“ nurodo, kad R. Š. priskirtinos lengvinančios atsakomybę aplinkybės, iš jų tai, jog jis atlygino valstybei padarytą žalą. Tačiau prie UAB „VR“ šiame skirsnyje nėra nurodyta, kad bendrovė jai inkriminuojamą žalą atlygino.

Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones – bendrovės turto ir lėšų areštą, prokuroras šiuos veiksmus motyvavo galimo turto konfiskavimo ir civilinio ieškinio užtikrinimo būtinumu. Kasatorius pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kad bendrovės sąskaitoje esančios lėšos gautos neteisėtai, taip pat jog bendrovė būtų gavusi dalį per UAB „S“ išgrynintų sumų. UAB „VR“ vertėsi gamybine ir prekybine veikla. 2004 m. apyvarta sudarė 257 2677 Lt (be PVM). Bendrovėje buvo dvi pagrindinės veiklos kryptys: statybos specialiųjų darbų objektų paieška ir jų valdymas iki statybos pabaigos (genrangovo funkcija). Tai sudarė apie 70 proc. apyvartos; prekyba kanalizacijos dangčiais, importuojamais iš Baltarusijos Respublikos įmonės „RUP Gomelskij liteinij zavod“ (30 proc. apyvartos). Įmonėje gamybiniai pajėgumai kuriami nebuvo, nes darbai buvo atliekami pasitelkiant subrangovų įmones. Bendrovės pastatė UAB „Smitz Cargobul“ terminalą Panevėžyje, užsakovas UAB „Dujotiekio statyba“, subrangovas UAB „Ekotermijos servisas“; įrengė katilinę Kalvarijų g. 73, 75, užsakovas UAB „Aslūnė“; Valstybinį Gaono žydų muziejų, Vilniuje, Naugarduko 10 ir kt. Taigi visos bendrovės pajamos buvo gautos pagal rangos ir kitas sutartis už atliktus darbus bei paslaugas, lėšos buvo naudojamos ūkinei veiklai plėtoti, mokėti medžiagų tiekėjams, rangovams. Visos lėšos gautos (uždirbtos) iš komercinės veiklos, nepažeidžiant įstatymų. Visi sandoriai su bendrovėmis (išskyrus su UAB „S“) yra teisėti, pagrįsti atitinkamais buhalteriniais dokumentais.

Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad UAB „VR“ pervedė į UAB „S“ sąskaitą 255 709 Lt. Daugiau jokių duomenų apie neteisėtus sandorius nenustatyta, nors bendrovės apyvarta 2004 m. viršijo 2,5 mln. Lt. Kasatoriaus teigimu, ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys pagrįstai leidžia tvirtinti, kad visa kita bendrovės veikla, išskyrus sandorius su UAB „S“, yra teisėta. Tačiau ne visos operacijos su UAB „S“ buvo fiktyvios: į UAB „VR“ sandėlį su UAB „S“ 2004 m. birželio 25 d. PVM sąskaita–faktūra atkeliavo stelažai (19 vnt. priesienių ir 14 vnt. dvipusių), kuriuos priėmė G. M.. 2006 m. liepos 3 d. pagal PVM sąskaitą–faktūrą 5 vnt. priesienių ir 3 vnt. dvipusių stelažų UAB „VR“ pardavė UAB „AD BALTIC“. Likusi dalis stelažų – 14 vnt. priesienių ir 9 vnt. dvipusių – pagal 2007 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą–faktūrą parduota UAB „Vilniaus monolitas plius“. Apie šiuos sandorius bendrovė tyrimo metu informavo ikiteisminio tyrimo pareigūnus. Ši informacija buvo prieinama ir patiems pareigūnams, nes kratos metu buvo paimti visi bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai, o ir vėliau bendrovė pateikdavo visus pareigūnų reikalaujamus bendrovės dokumentus. UAB „S“ 2004 m. birželio 25 d PVM sąskaita–faktūra ir kitos buvo panaikintos, ir šią dieną, remiantis UAB „VR“ buhalterinės apskaitos dokumentais, bendrovės visa UAB „S“ pervesta pinigų suma fiksuota kaip bendrovės skola įmonei „VR“.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pateikdamas išvadą specialistas A. M. atsakė į klausimus taip, kaip juos suformulavo ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Kasatoriaus nuomone, ikiteisminio tyrimo pareigūnai specialistui nepateikė svarbiausio klausimo – ar iš santykių su UAB „S“ bendrovė „VR“ turėjo kokios naudos ir (ar) buvo veikiama jos interesais. Abiejų bendrovių santykiai tirtini visų pirma šiuo aspektu, nes tai būtina baudžiamosios atsakomybės sąlyga, todėl, pasak kasatoriaus, klausimai specialistui nebuvo suformuluoti tinkamai. Dėl to buvo prašoma iškviesti į teismo posėdį ir apklausti specialistą A. M., tačiau teismas šį prašymą atmetė. Ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai dėmesį sutelkė tik į dešimt UAB „S“ PVM sąskaitų–faktūrų, specialistui neuždavė klausimų, patys netyrė (nepasisakė), pvz., dėl to, ar objektai, nurodyti UAB „S“ PVM sąskaitose–faktūrose, buvo realiai atlikti, ar juos atliko „VR“, jei atliko, kokių sąnaudų patyrė, ar įmonės pervestos lėšos UAB „S“ vertintinos kaip UAB „VR“ patirta žala ir t. t. Kasatoriaus nuomone, dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų suformuluotų klausimų nė nebuvo būtinybės kreiptis į specialistą, į juos atsakyti pakaktų ir elementarių matematinių gebėjimų. Prokuroro ir teismo nuomone, bendrovė siekė sumažinti mokėtiną pelno mokestį nuo visos PVM sąskaitų–faktūrų sumos, nors bendrovės įsigyti stelažai yra pagrindinės priemonės, kurios mažina pelną ne iš karto, o yra amortizuojamos, t. y. sąnaudos kasmet mažinamos amortizacijos suma.

Kasatorius pažymi, kad naudos aspektu bendrovės sumokėtas PVM į valstybės biudžetą ar į UAB „S“ sąskaitą yra lygiavertis. Tik tuo atveju, jei iš UAB „S“ sumokėtų pinigų nors litas „grįžtų“ bendrovei „VR“, ši turėtų iš to naudos. Duomenų, kad pinigai iš išgrynintų UAB „S“ sumų „grįžo“ UAB „VR“, byloje nėra. Vyriausiasis specialistas A. M. 2006 m. vasario 28 d. išvadoje neteigia, kad už UAB „S“ „perleistus“ objektus patirtas sąnaudas bendrovė būtų įtraukusi į patirtas sąnaudas, jis remiasi UAB „S“ išrašytų PVM sąskaitų–faktūrų matematine suma (369 238,20 Lt) bei nuo jos skaičiuoja 55 386 Lt mokėtiną pelno mokestį. Bendrovė pelną už 2004 m. deklaruoti privalėjo iki 2005 m. spalio 1 d. ir, R. Š. esant bendrovės vadovu, „VR“ pelno mokesčio Vilniaus apskrities Valstybinėje mokesčių inspekcijoje nedeklaravo, todėl teigti, kad bendrovė, esant R. Š. įmonės vadovui, „nuslėpė“ pelno mokestį, nėra pagrindo.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad maksimali bendrovės taikyta marža („antkainis“) neviršydavo 20 proc., skaičiuojant nuo atliktų darbų vertės. Vyriausiojo specialisto A. M. duomenimis, bendrovė apmokestinamąjį pelną sumažino 55 386 Lt, skaičiuojant nuo 369 238,20 Lt sumos. Šią sumą dauginant iš 0,2 (maksimalios bendrovės taikytos maržos) gaunama 73 847,64 Lt, iš kurių 15 proc. sudarytų pelno mokestis, t. y. 11 077,15 Lt. Ši suma penkiskart mažesnė už A. M. nurodytąją, nes pelno mokestis mokamas nuo įmonės pelno, o vyriausiasis specialistas A. M. išvadoje pelno mokestį skaičiavo nuo visos PVM sąskaitose–faktūrose nurodytos sumos. Taigi, pasak kasatoriaus, „slėpdama“ pelno mokestį, bendrovė faktiškai į valstybės biudžetą sumokėjo penkiskart didesnį pelno mokestį, nei būtų veikusi kaip su kitomis įmonėmis. Vyriausiasis specialistas A. M. savo išvadoje mokėtiną 55 386 Lt pelno mokestį apskaičiavo nuo bendrovės apyvartos, o ne nuo pelno, t. y. kaip apyvartos mokestį, be to, specialisto išvadoje nurodytos pinigų sumos nėra tikslios. Remiantis specialisto metodika, 2007 m. lapkričio 16 d. bendrovės paaiškinime FNTT nurodyta, kad apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną už 2004 metus UAB „VR“ į apskaitą įtraukė prekes pagal UAB „S“ PVM sąskaitą–faktūrą Nr. 0292759 (su stelažais) kaip ilgalaikį turtą, todėl ši suma nebuvo įtraukta į 2004 m. sąnaudas ir ja nebuvo sumažintas apmokestinamasis pelnas. Į 2004 m. apskaitą buvo įtrauktos šių prekių nusidėvėjimo sąnaudos, kurios sudarė 4972,14 Lt. Dėl to FNTT išvadoje neteisingai apskaičiuotos ir nurodytos bendrovės išlaidos, papildomai buvo priskaičiuota 34 837,86 Lt (39 810,00 – 49 72,14) išlaidų, kurių UAB „VR“ apskaitoje neužfiksavo. Remiantis tos dienos bendrovės buhalteriniais duomenimis, ji 2004 m. padidino išlaidas 334 400,34 Lt (369 238,20 – 34 837,86) ir nesumokėjo į biudžetą 50 160,00 Lt (334 400,34 x 15 proc.) pelno mokesčio. Kasatorius pažymi, kad šis skaičiavimas pateiktas pagal vyriausiojo specialisto A. M. metodiką, t. y. pelnas apskaičiuotas nuo bendrovės apyvartos.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žala yra ir turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, o piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Remiantis įstatymu UAB „VR“ santykių su UAB „S“ balansas buvo toks: UAB „VR“ UAB „S“ pervedė 255 709 Lt. Pagal 9 sąskaitas–faktūras prekių pirko ir darbų savo sąskaita atliko UAB „VR“. Viena faktūra reali – pirkti stelažai, tačiau ir ji panaikinta bei PVM nuo visos pardavimo sumos sumokėtas į valstybės biudžetą. Taigi UAB „VR“ santykiuose su UAB „S“, pasak kasatoriaus, patyrė 255 709 Lt nuostolių. Be to, už tuometį vadovą bendrovė valstybės biudžetui sumokėjo 12 1849 Lt. Iš viso UAB „VR“ iš santykių su „S“ patyrė 377 558 Lt tiesioginių nuostolių, ir tik bendrovės procesinė padėtis neleido pateikti šioje byloje civilinį ieškinį. Į šią 377 558 Lt sumą neįeina nuostoliai, patirti prokurorui nepagrįstai taikius laikiną nuosavybės teisių apribojimą į bendrovės nekilnojamąjį turtą bei lėšas, paėmus visus bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl to bendrovės veikla buvo paralyžiuota. Dėl to prie patirtų tiesioginių nuostolių priskirtinos ir negautos pajamos. Vertinant laikotarpį, per kurį bendrovė negalėjo disponuoti jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu bei lėšomis (skaičiuojant tik kredito įstaigų mokamomis palūkanomis), minimaliais skaičiavimais jos siekia 250 000 Lt. Taigi bendrovės patirti tiesioginiai nuostoliai viršija 600 000 Lt. Po prokuroro veiksmų bendrovės apyvarta smuko keliolika kartų, t. y. iki šios dienos bendrovė negavo pajamų už milijonus litų.

Be to, bendrovė, panaikindama visas dešimt UAB „S“ išrašytų PVM sąskaitų–faktūrų, negalėjo įtraukti realiai patirtų sąnaudų ir pagrįstai bei teisėtai mažinti apmokestinamąjį pelną. Taigi, bendrovė sumokėjo į valstybės biudžetą didesnį pelno mokestį nei turėtų, todėl kaltinimas neva bendrovė „nuslėpė“ mokėtiną pelno mokestį yra be pagrindo. Kasatorius pažymi, kad pagal UAB „S“ išrašytas PVM sąskaitas–faktūras PVM šiai įmonei buvo sumokėtas ir nuo pinigų gavimo momento pareiga pervesti PVM į valstybės biudžetą perėjo UAB „S“. Bendrovės vadovas R. Š. apklausiamas nurodė, kad UAB „S“ buvo pažadėjusi pervesti PVM į valstybės biudžetą. Kasatoriaus teigimu, kaltinimai pasisavinus PVM nesuderinami su elementarios logikos kriterijais, nes negalima pasisavinti mokesčio, kuris jau yra sumokėtas. Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad UAB „S“ PVM sąskaitų–faktūrų pasirašymo faktas automatiškai netampa žalos Lietuvos Respublikos valstybei faktu. UAB „VR“ pelną už 2004 m. deklaruoti privalėjo iki 2005 m. spalio 1 d. ir, R. Š. esant bendrovės vadovu, ji pelno mokesčio Vilniaus apskrities Valstybinėje mokesčių inspekcijoje nedeklaravo. Taigi iki Pelno mokesčio įstatymo 51 straipsnyje įtvirtintos prievolės pasirašytas UAB „S“ PVM sąskaitas–faktūras R. Š. galėjo ir pats anuliuoti. Tačiau, prokurorui prašant, galimybė pačiam ištaisyti klaidas R. Š. nebuvo suteikta.

2004 m. lapkričio 25 d. Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos pažymoje Nr. 7-5-94 nurodoma, kad UAB „VR“ deklaruota 62 000 Lt PVM permoka, t. y. bendrovei grąžintina iš valstybės biudžeto suma beveik prilygsta kaltinamajame akte nurodomai sumai (66 463 Lt), mokėtinai į valstybės biudžetą. Ši permoka susidarė, nes, nors UAB „VR“ nuo 2004 m. sausio 1 d. buvo nustatytas PVM kalendorinis pusmetis, bendrovė kas mėnesį PVM į valstybės biudžetą pervesdavo avansu, kad nesusidarytų didelės mokėtinos šio mokesčio sumos. Šis faktas patvirtina aplinkybę, kad „VR“ neturėjo tikslo išvengti PVM, nors PVM sąskaitos–faktūros ir buvo įtrauktos į bendrovės apskaitą, mokestis buvo mokamas į valstybės biudžetą. Taigi, tuo metu, kai UAB „S“ faktūros buvo atiduotos įmonės buhalterijai, PVM nebuvo pasisavintas, o sumokėtas į valstybės biudžetą. Be to, PVM mokėjimo terminas (2005 m. sausio 25 d.) net nebuvo suėjęs. Kasatorius pažymi, kad naudos aspektu bendrovės sumokėtas PVM į valstybės biudžetą ar į UAB „S“ sąskaitą yra lygiavertis. Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato galimybės mokėti už prekes ir paslaugas pardavėjui, o PVM atskirai pervesti į valstybės biudžetą. Duomenų, kad pinigai iš išgrynintų UAB „S“ sumų „grįžtų“ UAB „VR“, byloje nėra. Pelno mokesčio bendrovė sumokėjo į valstybės biudžetą maždaug penkiskart didesnę sumą nei privalėtų, jei darbų „autorystės“ nebūtų perdavusi UAB „S“. Jokių abejonių, kad UAB „S“ PVM sąskaitose–faktūrose įrašyti darbai ir įrengimai atlikti UAB „VR“, nesukėlė nei prokurorui, nei pirmosios ar apeliacinės instancijos teismams. Kitos, nei pateikta bendrovės atstovų, nuomonės dėl darbų autorystės byloje nėra. Kasatorius nurodo, kad specialisto išvadoje pažymima, jog UAB „VR“ dalį savo jėgomis atliktų statybos montavimo darbų objektuose, PVM sąskaitomis–faktūromis, išrašytomis UAB „S“ vardu, įformino ir įrašė į apskaitos registrus kaip pirktas paslaugas iš UAB „S“ už 301 688,20 Lt, t. y. pasak kasatoriaus, specialistas patvirtino jo poziciją. Kasatorius daro išvadą, kad UAB „VR“ pridėtinės vertės mokestį pagal UAB „S“ išrašytas PVM sąskaitas–faktūras privalėjo pervesti tik į UAB „S“ sąskaitą bei jokios naudos iš to negavo. Dėl UAB „S“ priskirtų objektų bendrovės „VR“ patirtos sąnaudos nebuvo įtrauktos į buhalterinę apskaitą, todėl bendrovė mokėtino pelno mokesčio nesumažino.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad UAB „VR“ įstatų 8 dalyje „Administracija ir administracijos vadovas“ nustatyta bendrovės vadovo kompetencija – vadovas negali veikti priešingai bendrovės interesams ar pažeisti įstatymus. Taigi, santykiai su UAB „S“ – tai UAB „VR“ interesų pažeidimas, nes faktiškai bendrovės atlikti darbų „autorystė“ buvo perduota UAB „S“, o realiai patirtos atliktų darbų sąnaudos teko UAB „VR“. Kasatorius nurodo, kad tuometis bendrovės vadovas R. Š. sąmoningai bendrovės interesus paaukojo trečiųjų asmenų naudai, nors šiame jo sprendime nėra nieko nusikalstamo.

Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad nuo 2004 m. gruodžio 14 d., kada prokuroras V. Kukaitis priėmė nutarimą, kuriuo nustatė visišką bendrovės nuosavybės teisių apribojimą, uždraudžiant valdyti ir disponuoti visu turtu, iki šiol bendrovės nuosavybė yra apribota, t. y. jau nuo 2004 metu UAB „VR“ faktiškai atlieka BK 43 straipsnio 2 punkte numatytą juridinio asmens veiklos apribojimo bausmę. Kita šiame straipsnyje juridiniam asmeniui numatyta bausmė – bauda, įvardijama konkrečia pinigų suma. Prokuroro bendrovei taikyto nuosavybės teisių apribojimo praktinis rezultatas – bendrovės negautos pajamos, kurios taip pat įvardijamos konkrečia pinigų suma. Kasatoriaus teigimu, akivaizdu, kad BK 43 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytas bausmes bendrovė „VR“ atlieka nuo 2004 m. gruodžio 14 d.

Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras Vytautas Kukaitis atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, nepadarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl šių teismų priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Prokuroro nuomone, kasatorių motyvai aiškiai prieštarauja byloje surinktiems duomenims, nes ištirtų įrodymų visuma suteikė apkaltinamąjį nuosprendį priėmusiam teismui pagrindą padaryti kategorišką išvadą, kad visi nuteistieji padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Kasatorių teiginiai dėl BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų yra niekuo nepagrįsti ir prieštarauja objektyviems byloje esantiems duomenims. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo ištirti ir įvertinti visi tyrimo metu surinkti ir nustatyti duomenys. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis nėra pagrindas konstatuoti, jog padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Veikos kvalifikavimui reikšmingas faktines aplinkybes teismai nustatė iš visumos bylos duomenų, gautų apklausiant liudytojus, vertinant specialisto išvadas, ištiriant rašytinius bylos duomenis, kurie įstatymų nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose. Teisiamojo posėdžio protokole esantys duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme žodinio proceso metu buvo tiesiogiai ištirti byloje surinkti tiek kaltinantys, tiek jį teisinantys duomenys, o teismo nuosprendis grindžiamas tik teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis.

Prokuroro nuomone, A. S. nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė ir neanalizavo įrodymų, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą, teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad A. S. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas įvertino A. S. skundo argumentus ir motyvuotai juos atmetė kaip nepagrįstus. Teismas, išanalizavęs byloje surinktų įrodymų visetą, pažymėjo, kad bylą nagrinėja tik dėl teismui atiduotų asmenų, todėl teisėtai ir pagrįstai atmetė kasatoriaus argumentus dėl galimo UAB „V“ direktoriaus R. K. ar kitų asmenų dalyvavimo padarant nusikaltimus. Taip pat tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka patikrino V. G., A. B. ir A. P. parodymus, įvertino jų tarpusavio sąsają bei jų patikimumą kitų byloje esančių įrodymų kontekste bei motyvuotai konstatavo, kad šių kaltinamųjų parodymai papildo vieni kitus, be to, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl A. S. kaltė dėl nusikaltimų padarymo šiais įrodymais grindžiama teisėtai ir pagrįstai. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas patvirtino, jog apylinkės teismas motyvuotai pasisakė, kodėl vadovaujasi vienokiais ar kitokiais minėtų asmenų parodymais. Taip vertindamas V. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad juos atskirais fragmentais patvirtina kitų kaltinamųjų parodymai, taip pat liudytojų parodymai, kurie ikiteisminio tyrimo metu V. G. negalėjo būti žinomi. Be to, V. G. nurodė aplinkybes, kurios tik jam vienam, dalyvaujant šiuose veiksmuose, galėjo būti žinomos. Teismas pagrįstai įvertino ir tą aplinkybę, kad kaltinamieji buvo apklausinėjami po keletą kartų, ikiteisminis tyrimas truko tam tikrą nemažą laiko tarpą, apėmė didelės apimties duomenų analizę ir kelerių metų bendrovių veiklos laikotarpį, kaltinamieji buvo apklausiami fragmentais apie tam tikras bylos aplinkybes, jie davė didelės apimties parodymus, pagal kuriuos, išsiaiškinus kitas bylos aplinkybes, buvo organizuojama gautų duomenų analizė. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai didelį dėmesį skyrė V. G. parodymų analizei, nes jis buvo vienas šios nusikalstamos veikos sumanytojų ir organizatorių. Visi asmenys įsitraukė į nusikalstamą veiką savo noru, turėdami savanaudiškų tikslų. Pats A. S. buvo nurodęs, kad jam buvo žinoma, jog V. G. ir T. L. didelę UAB „V“ reikalingų prekių ir medžiagų dalį gaudavo 13–15 proc. pigiau. Tam buvo iškelta ir sąlyga – veikti pagal nurodytą modelį – 25 procentų nuo sumos, nurodytos UAB „S“, UAB „M“, V. B. firmos išrašytose sąskaitose–faktūrose, turi likti šiose bendrovėse. Taigi, pasak prokuroro, akivaizdu, kad A. S. suvokė, jog dalyvauja nusikalstamoje veikloje, ir tai darė tyčia. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir kitų kaltinamųjų, t. y. A. B., A. P. parodymais, kurie patvirtino, jog būtent A. S., taip pat R. Š. nurodydavo konkrečius objektus, kuriuose reikėdavę įforminti tariamą subrangą UAB „S“, nors ši bendrovė jokių darbų neatliko.

Atsakant į nuteistojo T. L. kasacinį skundą, atsiliepime nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje išsamiai pasisakyta dėl V. G., kitų kaltinamųjų bei liudytojų parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, vertinimo. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai pasisakė, kodėl vadovaujasi vienokiais ar kitokiais šių asmenų, taip pat V. G., R. T., V. S. parodymais. O T. L., nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigęs savo kaltę, ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tik vieną kartą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, pasak prokuroro, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, tinkamai įvertino ne tik kiekvieną byloje esantį įrodymą atskirai, tačiau ir jų visumą, tarpusavio sąsajas bei konstatavo, kad kaltinamųjų parodymai, kuriais buvo vadovaujamasi priimant nuosprendį, papildo vieni kitus, be to, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Tokiu įrodymu laikytinos telefoninių pokalbių išklotinės, patvirtinančios, kad V. G., T. L. bei V. S. nusikalstamų veikų darymo metu nuolat bendravo tarpusavyje. Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai patvirtino šias pirmosios instancijos teismo išvadas.

Atsakant į V. G. skundo argumentus, atsiliepime nurodoma, kad šio nuteistojo argumentas dėl UAB „P“ ūkinės finansinės veiklos dokumentų vertinimo negalimumo nepagrįstas. Byloje esančios specialistų išvados patvirtina, kad tyrimui pateiktų dokumentų užteko teisės aktų, reguliuojančių buhalterinės apskaitos santykius, reikalavimų pažeidimams konstatuoti. Atlikę šių dokumentų tyrimą, specialistai tiek pirminėje, tiek papildomoje išvadose konstatavo, kad dėl tyrimo metu nustatytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „P“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 1998 metų iki 2004 metų imtinai. Atsiliepime pažymima, kad specialistai nebuvo nurodę, jog jiems pateiktų dokumentų trūksta užduotyje nurodytiems klausimams atsakyti, todėl abejoti byloje esančių išvadų teisingumu nėra jokio pagrindo.

Atsiliepime nurodoma, kad skundžiamuose teismų sprendimuose teisėtai ir pagrįstai konstatuota, jog V. G. ir T. L. suorganizavo organizuotą grupę ir koordinavo jos veiklą, organizuota grupė buvo skirta keliems nusikaltimams, iš jų vienam sunkiam nusikaltimui daryti, joje įvairiomis sudėtimis dalyvavo kiti nuteistieji – R. Š., A. S., V. S., A. P., A. B., A. N., L. K. J., eidami bendrovėse (nuteistuose juridiniuose asmenyse) vadovaujančias pareigas, veikdami jų naudai ir interesais, taip pat J. M., R. T., V. B.. Visi jie veikė išankstine tiesiogine tyčia, siekdami įgyvendinti nusikalstamą sumanymą – įgyti didelės vertės svetimą turtą ir išvengti didelės vertės turtinės prievolės. Įgyvendindami šį sumanymą, nuteistieji vykdė nusikalstamus veiksmus – V. G. ir T. L. inicijuojant, J. M., V. S., per J. M. ir V. B. įsteigė juridinius asmenis UAB „M“, V. B. firmą, UAB „S“, naudotus nusikalstamai veiklai nuslėpti, kaltinamieji organizavo klastojimą ir patys suklastojo PVM sąskaitas–faktūras, kuriomis įformino tariamai bendrovių minėtų įmonių atliktus darbus ir parduotas prekes, šias suklastotas PVM sąskaitas–faktūras patys įtraukė ar asmenims, nežinantiems apie jų nusikalstamą veiką, pateikė įtraukti į bendrovių buhalterinę apskaitą, taip pat ir į PVM bei pelno mokesčio deklaracijas, taip melagingai deklaruojant nepatirtą mokėtiną PVM ir nepatirtas sąnaudas, t. y. organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą ir apgaulingai tvarkė bendrovių buhalterinę apskaitą, šiuos melagingus duomenis pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai, taip suformuojant neteisingą mokesčių atskaitą, po to, kai juridiniai asmenys, imituodami atsiskaitymą pagal PVM sąskaitas–faktūras, pervesdavo lėšas, bendrininkai, jas išgryninę, teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytomis proporcijomis jas dalydavosi.

Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, nuosprendyje išsamiai aptarė ir motyvavo, jog aplinkybė, kad dalis kaltinamųjų nepažinojo visų organizuotos grupės narių, teigė nesupratę, jog buvo suburta organizuota grupė, nepaneigia to, kad buvo veikiama organizuota grupe. Kartu teismas pažymėjo, kad, esant tokiai sudėtingai bendrininkavimo su išankstiniu susitarimu formai, kuri šioje byloje inkriminuota nuteistiesiems, t. y. organizuotai grupei, nebūtinai visi bendrininkai turi būti pažįstami, tartis ir derinti veiksmus. Kiekvienas iš nusikalstamos veikos bendrininkų atlieka jam skirtą vaidmenį, funkciją ir gali tiksliai nežinoti apie kitus bendrininkus, tačiau visus bendrininkus, dalyvaujančius tame pačiame nusikaltime, turi jungti toks pats psichinis santykis su bendrai daroma nusikalstama veika bei jos padariniais. Bendrininkavimo subjektyviesiems požymiams būdinga, kad įvairių bendrininkų veiksmų visumą jungia vieninga tyčia. Nuteistieji suvokė, kad dalyvauja su kitais bendrininkais apgaulės būdu įgyjant svetimą turtą bei išvengiant didelės vertės turtinės prievolės, ir savo veiksmais prisideda prie šio nusikaltimo, norėjo taip veikti kartu su kitais bendrininkais ir siekė bendro nusikalstamo rezultato. Prokuroras nurodo, kad skundžiamuose teismų sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog nuteistieji, atlikdami šiuos veiksmus, veikė organizuota grupe, vieninga išankstine tiesiogine tyčia, pagal išankstinį susitarimą, turėdami vieningą nusikalstamą tikslą – apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, išvengti turtinių prievolių – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino pridėtinės vertės ir pelno mokesčių bei savo naudai įgyti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtiną PVM. Dėl šių motyvų prokuroras nepagrįstais laiko ir R. T. gynėjo argumentus dėl jos išteisinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį. Atsiliepime nurodoma, kad, įvertinęs byloje surinktų bei teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog pasitvirtino nuteistiesiems pareikštas kaltinimas dėl, veikiant padidinto pavojingumo bendrininkavimo forma – organizuota grupe, padarytų nusikalstamų veikų (netikrų dokumentų pagaminimo, jų laikymo ir panaudojimo, didelės vertės svetimos turtinės teisės įgijimo ir didelės vertės turtinės prievolės išvengimo), V. G. ir T. L. esant organizatoriais ir vykdytojais, o kitiems nuteistiesiems – vykdytojais. Bylos įrodymais neginčijamai nustatyta, kad nuteistiesiems buvo žinoma apie kitų bendrininkų vykdomas užduotis ir jų dalyvavimą, įgyvendinant bendrą nusikalstamą sumanymą, kiekvieno iš jų veiksmai buvo susiję su kitų veiksmais, visi jie turėjo būti atliekami eilės tvarka ir sąlygoti jų įvykdymą. Prokuroras pažymi, kad organizuota grupė yra viena iš bendrininkavimo formų, o bendrininkavimas – bendra kelių asmenų veikla. Todėl visi dėl veikos atsiradę padariniai inkriminuojami kiekvienam iš bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Esant bendrininkavimui kelių asmenų padarytos veikos kvalifikuojamos pagal tuos pačius BK straipsnius, nepriklausomai nuo kiekvieno bendrininko konkrečių veiksmų ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Skundžiamuose teismų sprendimuose teisėtai ir pagrįstai konstatuota, kad nuteistieji, taip pat ir R. T., suvokė dalyvaujantys su kitais bendrininkais apgaulės būdu įgyjant svetimą turtą bei išvengiant didelės vertės turtinės prievolės ir savo veiksmais prisidedantys prie šio nusikaltimo, norėjo taip veikti kartu su kitais bendrininkais ir siekė bendro nusikalstamo rezultato. Pasak prokuroro, tai, kad kvalifikuodamas R. T. veiksmus, teismas nenurodė BK 24 straipsnio bei konkrečios jo dalies, nelaikytina baudžiamojo įstatymo pažeidimu, nes teismas buvo vienareikšmiškai pasisakęs, jog R. T. dalyvavo organizuotos grupės veikloje kaip vykdytoja bei atsižvelgė į tai priimdamas nuosprendį ir skirdamas jai bausmę.

Atsiliepime pažymima, kad per PVM atskaitą valstybė užtikrina, jog teikėjams už iš jų įsigytas prekes ar gautas paslaugas sumokėtas (mokėtinas) PVM neturėtų įtakos pirkėjo (PVM mokėtojo) gaminamų ir parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų, kurios irgi yra PVM objektas ir už kurias pats PVM mokėtojas taip pat turi mokėti į biudžetą nustatyto dydžio PVM, savikainai. PVM objektas – tai prekių ir paslaugų teikimas, todėl prievolę PVM sumas apskaičiuoti ir už šalies teritorijoje tiekiamas prekes arba teikiamas paslaugas iš įregistruoto PVM mokėtojo – pirkėjo paimti privalo taip pat PVM mokėtoju įregistruotas prekių pardavėjas ar paslaugų teikėjas (šiuo konkrečiu atveju tokią pareigą turėjo UAB „S“, UAB „V“ ir kt.), kuris tokią savo prievolę vykdo išrašydamas PVM sąskaitas–faktūras ir jose įformindamas prekių tiekimą ar paslaugų teikimą su privalomai jam sumokėtinu PVM. PVM – tai suma, kurią įstatymo nustatyta tvarka PVM mokėtojas (prekių pardavėjas ar paslaugų tiekėjas) apskaičiuoja ir iš pirkėjo gauna arba turi apskaičiuoti ir iš pirkėjo už tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas gauti. Būtent prekių pardavėjas ar paslaugų teikėjas (šiuo konkrečiu atveju būtent UAB „S“, V. B. IĮ, UAB „V“ ir kt.) ir buvo atsakingas už iš kitų įmonių gauto PVM sumokėjimą į valstybės biudžetą. Taigi, pasak prokuroro, net ir pasitvirtinus V. G. nurodomoms aplinkybėms dėl realių prekių bei paslaugų teikimo jo nurodytoms įmonėms, tai savaime nereikštų, jog valstybei buvo sumokėtas įstatymo nustatyto dydžio PVM. Teisminio bylos nagrinėjimo metu byloje esančiomis specialisto išvadomis neginčijamai nustatyta, kad UAB „S“, V. B. IĮ, UAB „M“ jokios realios veiklos nevykdė, laikotarpiu nuo 1998 m. iki 2004 m. dėl PVM sukčiavimo valstybei buvo padaryta didelė žala, todėl teigti, jog šios įmonės, gavusios iš V. G. skunde nurodomų juridinių asmenų lėšas, tinkamai įvykdė savo pareigą bei sumokėjo valstybei pirkėjo jiems kartu su prekių kaina pervestą 18 procentų dydžio PVM, ir dėl to reikėtų sumažinti valstybei priteistinos žalos dydį, nėra jokio pagrindo. Prokuroro nuomone, kasatorių argumentai dėl 589 870 Lt priteisimo valstybės turtinei žalai atlyginti, nepagrįsti – skundžiamais teismų sprendimais nustatyta, kad žala padaryta neteisėtais kaltinamųjų V. G., T. L., V. S., R. T., R. Š., A. S. veiksmais, todėl civilinis ieškinys patenkintas teisėtai ir pagrįstai.

Pasisakydamas dėl R. T. gynėjo argumentų, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo, prokuroras nurodo, kad nuteistųjų, taip pat ir R. T., veiksmai teismų buvo pripažinti vieno tęstinio nusikaltimo sudėtinėmis dalimis. Teismų praktikoje susiformavo nuostata, kad tęstinės ir trunkamosios veikos padarymo atveju taikomas įstatymas, galiojęs tuo metu, kai nusikalstama veika pabaigta arba nutraukta. Teisminio bylos nagrinėjimo metu neginčytinai nustatyta, kad R. T. įvykdytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, buvo baigtos 2004 m. gruodžio 15 d., o nusikalstama veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje (dėl apgaulingos UAB „P“ buhalterinės apskaitos tvarkymo) – 2004 m. gegužės 1 d., t. y. jau įsigaliojus 2000 m. BK, todėl, priimdamas skundžiamą nuosprendį, apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusia šio įstatymo 95 straipsnio, numatančio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus, redakcija ir nenutraukė baudžiamojo proceso R. T..

Atsiliepime taip pat nesutinkama su R. T. gynėjo teiginiais, kad baudžiamojoje byloje nėra specialisto išvados ar Valstybinės mokesčių inspecijos patikrinimo akto dėl UAB „P“ ūkinės finansinės veiklos rezultatų. Prokuroras nurodo, kad 2006 m. birželio 30 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus specialistų išvada Nr. 5-1/120 dėl UAB „P“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo pateikiama baudžiamosios bylos 25–36 tomuose. Papildoma specialistų išvada Nr. 5-1/163 yra baudžiamosios bylos 37 tome. Prokuroras pažymi, kad tiek pirminėje, tiek papildomoje specialisto išvadose konstatuota, jog dėl tyrimo metu nustatytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „P“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 1998 iki 2004 metų imtinai. Teisminio bylos nagrinėjimo metu neginčytinai nustatyta, kad UAB „P“, UAB „S“, V. B. firmos buhalterinę apskaitą tvarkė R. T.. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gegužės 1 d. UAB „P“ buhaltere dirbo R. T.. Būtent ji, laikydamasi visų teisės aktų, reguliuojančių buhalterinės apskaitos santykius, reikalavimų, turėjo tinkamai tvarkyti buhalterinę apskaitą, laiku ir teisingai surašyti apskaitos dokumentus. Specialisto išvadomis nustačius, kad R. T. netinkamai atliko savo darbą ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „P“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 1998 iki 2004 metų imtinai, skundžiamuose teismų sprendimuose teisėtai ir pagrįstai konstatuotina, jog nuteistoji kalta, padariusi nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Prokuroras nesutinka ir su R. T. bei jos gynėjo argumentais dėl švelnesnės bausmės nuteistajai skyrimo. Prokuroro nuomone, teismas nepažeidė bausmės paskirties principų, skyrimo pagrindų, numatytų BK 41, 54, 61 straipsniuose, įvertino R. T. įvykdytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistosios vaidmenį darant šias veikas bei atsiradusius padarinius. Pasak prokuroro, R. T. už visas jos įvykdytas veikas paskirta galutinė bausmė yra adekvati, atitinka padarytus nusikaltimus ir jos asmenybę, nėra per griežta ir ją švelninti nėra pagrindo.

Atsakant į UAB „VR“ atstovo kasacinį skundą, atsiliepime nurodoma, kad, nustačius atitinkamų fizinių asmenų kaltę, įvykdžius nusikalstamas veikas, bei esant BK 20 straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms, juridiniams asmenims atsiranda baudžiamoji atsakomybė už tas pačias nusikalstamas veikas, kurias padaro fiziniai asmenys. Atsiliepime nurodoma, kad dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su visų nusikalstamų veikų požymių nebuvimu UAB „VR“ veikoje, išsamiai ir motyvuotai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Teismas konstatavo, kad byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog nusikalstamos veikos padarymo metu R. Š. ėjo UAB „VR“ direktoriaus pareigas, nusikalstamą veiką padarė bendrovės naudai, t. y. atitiko BK 20 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, R. Š. veikiant UAB „VR“ naudai, ši padarė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismas pažymėjo, kad UAB „VR“ inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvo įvykdytos 2004 metais (pateikė deklaracijas 2005 m. rugsėjo 7 d., baigtumas siejamas su deklaracijų pateikimu), t. y. tuo metu, kai šios bendrovės direktoriaus pareigas ėjo R. Š., kurio tyčinė kaltė padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas buvo įrodyta teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais ir apkaltinamasis nuosprendis dėl jo yra įsiteisėjęs. Tą patį teismas nurodė ir dėl argumentų, susijusių su UAB „VR“ nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 2 dalyje, padarymu. Pasak prokuroro, ištyrus byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nustatyta, kad dėl neteisėtų R. Š., veikusio UAB „VR“ naudai, veiksmų valstybė patyrė didelę 121 849 Lt žalą.

Atsiliepime nurodoma, kad UAB „VR“ atstovo argumentai dėl tariamo turtinės naudos ir intereso veikti juridinio asmens naudai nebuvimo, prieštarauja faktiniams bylos duomenims ir įmonės akcininko bei direktoriaus R. Š. atliktiems nusikalstamiems veiksmams, kurie išimtinai buvo vykdomi šios įmonės turtiniais interesais. Pasak prokuroro, kasaciniame skunde minimi matematiniai skaičiavimai dėl tariamos žalos darymo įmonei yra visiškai dirbtini, jais siekiama konstruoti gynybos versiją, prieštaraujančią faktiniams byloje nustatytiems duomenims. Įmonės vadovo pasirinktas nusikalstamas veikos būdas, mechanizmas ir motyvai veikos darymo metu buvo akivaizdžiai materialiai naudingi gaunant nusikalstamu būdu išgrynintas lėšas ir jas neoficialiai naudojant įmonės naudai bei interesams. Prokuroras pažymi, kad visos lėšos, jų pasidalijimo proporcijos tarp nusikaltimo bendrininkų iš esmės byloje nustatytos, ypač pabrėžiant pinigų „susigrąžinimą“ į vadovo R. Š. rankas bei jo galimybę laisvai disponuoti šiomis lėšomis, jas naudojant įmonės veikloje. Nusikalstama veika nuo pat jos pradžios per UAB „V“ sąmoningai buvo tęsiama per naujai įsteigtą UAB „VR“, ir tai buvo padaryta įmonės savininkų – akcininkų sprendimais.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatorių nusikalstamos veikos kvalifikuotos teisingai, jie pagrįstai nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir kitus baudžiamojo įstatymo straipsnius. Nustatyta, kad nuteistieji, bendrai veikdami organizuota grupe, apgaule, t. y. klastodami PVM sąskaitas–faktūras, kasos pajamų orderius, į PVM deklaracijas įrašydami neteisingus įmonės pirkimo PVM duomenis pagal tariamas PVM sąskaitas–faktūras, taip sukurdami tariamo PVM grandinę, išgrynindami į įmonių sąskaitas pervestą Lietuvos Respublikai priklausantį PVM, atitinkamai pateikdami suklastotas PVM deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai, apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės bei įgijo didelės vertės valstybės biudžetui priklausančias lėšas – PVM. Kasatorių veikos buvo kvalifikuotos remiantis baudžiamojoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, baudžiamosios teisės teorija, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato išaiškinimais bei teismų praktika, todėl, prokuroro teigimu, kasatorių skundų argumentai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymių nebuvimo jų veikose atmestini kaip nepagrįsti. Teisės taikymo aspektu visos bylos aplinkybės, reikšmingos kasatoriams inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėtims, išnagrinėtos, teismų priimti sprendimai pagrįsti įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. S., T. L., V. G., R. T. ir UAB „VR“ kaltais bei paskyrė jiems teisingas bausmes, o apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo kasatorių apeliacinius skundus ir pagrįstai juos atmetė. Po itin išsamaus ikiteisminio tyrimo visos tyrimui reikšmingos aplinkybės, galinčios turėti įtakos veikos kvalifikavimui ir bausmės skyrimui, buvo nustatytos ir išnagrinėtos pirmosios instancijos teisme, patikrintos ir pripažintos teisėtomis bei pagrįstomis apeliacinės instancijos teismo, todėl šią bylą, prokuroro nuomone, perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra faktinio ir procesinio pagrindo.

Nuteistosios R. T., jos gynėjo, nuteistųjų V. G., T. L., A. S., nuteisto juridinio asmens UAB „VR“ atstovo ir gynėjo kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistosios R. T. ir jos gynėjo kasacinių skundų

Nuteistoji R. T. pateikė asmeniškai surašytą kasacinį skundą, kuriame teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą, neišryškinti. Kartu kasatorė raštu pareiškė savo valią, kad kasacinį skundą paduotų jos gynėjas. Abiejų kasacinių skundų esmė vienoda, todėl kolegija juos nagrinėja kartu tiek, kiek tai susiję su BPK 376 straipsnyje nustatytomis teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribomis.

Nagrinėjamoje byloje fiziniai asmenys, tarp jų ir R. T., nuteisti kaip organizuota grupė. Jiems organizuota grupė inkriminuota kaip sukčiavimą kvalifikuojantis požymis bei bendrininkavimo forma, darant visus su apgaule išvengiant PVM ir pelno mokesčio susijusius nusikaltimus – PVM sąskaitų–faktūrų, PVM ir pelno mokesčio deklaracijų klastojimą, apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, kai kuriais atvejais ir kitus nusikaltimus.

Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDAzLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-403/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-403/2011">2K-403/2011</a>, 2K-257/2011, 2K-275/2012, 2K-453/2012, 2K-35/2013). Nebūtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Esant organizuotai grupei, visi bendrininkai nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais.

Mokestinio sukčiavimo nusikaltimai susiję su apgalvota paruošiamąja ir organizacine veikla. Nagrinėjamoje byloje šiam tikslui buvo įsteigtos trys fiktyvios įmonės, į nusikalstamą veiklą įtraukta daug fizinių asmenų, kurie, priklausomai nuo einamų pareigų, atliko jiems skirtą vaidmenį. Vienas iš vaidmenų, susijęs su suklastotų ūkinių operacijų apskaitos dokumentų įtraukimu į buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu neteisingų duomenų įrašymu į PVM ir pelno mokesčio deklaracijas bei jų pateikimu VMI, taip suformuojant neteisingą mokesčių atskaitą, buvo skirtas nuteistajai R. T.. Byloje taip pat nustatyta, kad per ją cirkuliavo dalis neteisėtu būdu išgrynintų pinigų.

Nuteistosios R. T. ir jos gynėjo kasaciniai skundai grindžiami tuo, kad esą neįrodyta, jog nuteistoji priklausė organizuotai grupei. Išdėstydamas BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl organizuotos grupės ir BPK 20 straipsnio nuostatas dėl įrodymams keliamų reikalavimų, gynėjas apsiriboja abstrakčiais samprotavimais dėl šių įstatymo nuostatų pažeidimo, nesusiedamas jų su konkrečiais bylos duomenimis.

Kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai. Ginčas, ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme. Įrodymų vertinimo galutinis rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, į posėdį liudytojų nekviečia, neskiria ekspertizių ir neatlieka kitų su įrodymų tikrinimu susijusių veiksmų. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą ir kasacinio teismo praktiką šiame teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai ir ar tinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kasatoriai nepateikia jokių konkrečių duomenų, kad teismai būtų pažeidę įstatymų, reglamentuojančių įrodinėjimą baudžiamajame procese, nuostatas, konkrečiai – BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismų sprendimuose nurodyti aiškūs ir tinkami motyvai, pagrindžiantys organizuotos grupės buvimą. Byloje nustatyta, kad bendrininkai buvo pasiskirstę vaidmenimis ir užduotimis, kiekvienas iš jų žinojo nusikaltimų padarymo mechanizmą, savo vaidmenį, veikė vieningai. Įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales. Teismai pagrįstai rėmėsi ne tik pačių nuteistųjų bei liudytojų parodymais, bet ir nuteistųjų atliktais veiksmais, patvirtinančiais buvus atitinkamą susitarimą. Kasatoriai neteisingai vertina bylos duomenis apie grynųjų pinigų perdavimą nuteistajai R. T. kaip įprastinę buhalterinę operaciją, nes tai susiję ne su jos atliktomis bankinėmis operacijomis, o su kitų nuteistųjų neteisėtai išgrynintų pinigų paskirstymu. Ta aplinkybė, kad, kaip teigia kasatoriai, nuteistoji R. T. pinigų asmeniškai nesisavindavo ir jokios naudos neturėjo, nepaneigia jos bendrininkavimo. Byloje įmonių turto pasisavinimas niekam neinkriminuotas. Minėta, kad visi organizuotos grupės nariai atsako kaip vykdytojai, todėl kasatoriaus gynėjo argumentas, esą, nenurodžius bendrininkavimo rūšies pagal BK 24 straipsnį, nuteistoji R. T. negalėjo būti pripažinta organizuotos grupės nare, yra neteisingas. Konstatavus, kad žemesnės instancijos teismai pripažino nuteistąją R. T. veikus organizuota grupe, nepažeisdami įstatymo reikalavimų, gynėjo kasacinio skundo argumentai, kad ji pati asmeniškai nėra atlikusi visų jai inkriminuotų veiksmų, nuteistosios veikos kvalifikavimo aspektu tampa nereikšmingi.

Gynėjo tvirtinimas, kad esą dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padarinių nėra kompetentingo organo išvados, prieštarauja bylos duomenims. Priešingai negu teigia kasatorius gynėjas, atsakomybei pagal BK 222 straipsnio 1 dalį negali turėti įtakos R. T. ir kitų nuteistųjų išteisinimas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį. Teismas nuteistųjų išteisinimą dėl kaltinimų pagal BK 220 straipsnio 1 dalį argumentavo ne tuo, kad į deklaracijas įrašyti ir VMI pateikti teisingi duomenys, o tuo, kad tokie veiksmai įeina į BK 300 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį ir papildomai nekvalifikuojami. Kita vertus, teismų praktikoje PVM ir pelno mokesčio sukčiavimo bylose neteisingų duomenų įrašymas į deklaraciją ir jos pateikimas VMI traktuojamas kaip apgaulės būdas ir kvalifikuojamas ne pagal BK 220 straipsnį, o pagal BK 182 straipsnį (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-171/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-171/2010">2K-171/2010</a>, 2K-34/2011). Bet kokiu atveju R. T. išteisinimas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį neturi įtakos nustatant jos veiksmuose apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo požymius. Priešingai negu teigia gynėjas, tam tikroms įmonėms išrašytų sąskaitų-faktūrų tikrumo nepagrindžia ta aplinkybe, kad šioje byloje nėra duomenų apie tose įmonėse atliktus patikrinimus ir atsakingų asmenų patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Šioje byloje patrauktų baudžiamojon atsakomybėn asmenų kaltumui nustatyti užtenka bylos duomenų, pagal kuriuos šias sąskaitas išrašiusi įmonė jose nurodė neteisingus duomenis, kurie buvo panaudoti išvengiant mokestinės prievolės.

Kasatorių argumentai dėl nuteistajai paskirtos bausmės prieštaringi. Nuteistajai pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei 300 straipsnio 2 dalį paskirtos šiuose straipsniuose nenumatytos švelnesnės bausmės – baudos, tačiau gynėjo skunde apeliuojama į teisingumo principą ir BK 62 straipsnio bei 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą. Teismas nenustatė BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimo pagrindų ir argumentuotai pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalį bei paskyrė švelnesnę bausmę. Bausmės organizuotos grupės nariams diferencijuotos atsižvelgiant į jų vaidmenį, laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Dauguma gynėjo argumentų pagrįsti aplinkybėmis, kurių teismai nėra nustatę. Kasatorius neteisingai nurodo nusikaltimų, už kuriuos nuteista R. T., sunkumo laipsnį, jie priskirti apysunkių (BK 222 straipsnio 1 dalis, 300 straipsnio 2 dalis) ir sunkių (BK 182 straipsnio 2 dalis) nusikaltimų kategorijoms, jų padarymo metu galiojęs senaties terminas iki nuosprendžio priėmimo dienos nebuvo suėjęs.

Dėl nuteistojo V. G. kasacinio skundo

Nuteistasis V. G. kasacinio skundo įžanginėje dalyje nurodo įstatyme numatytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus, tačiau dauguma konkrečiomis bylos aplinkybėmis paremtų jo samprotavimų susiję su kitokiu, negu žemesnės instancijos teismų, bylos duomenų vertinimu. Kolegija jau atkreipė dėmesį į kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas. Proceso dalyvių nesutikimas su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, savaime nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka.

Priešingai negu teigia kasatorius, jo nuteisimas nėra pagrįstas vien tik kitų nuteistųjų ir liudytojų parodymais, nes jo nusikalstama veika susijusi su jo, kaip UAB „P“ direktoriaus ir akcininko veikla tiek bendrovės viduje, tiek santykiuose su kitomis įmonėmis bei mokesčių administratoriumi. Tokiose bylose itin svarbią įrodomąją reikšmę turi duomenys, kurių šaltinis yra įmonių dokumentai ir jų ūkinės bei finansinės veiklos patikrinimo aktai. Teismų priimti procesiniai dokumentai patvirtina, kad visos išvados pagrįstos įrodymais, kurių vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Kasatorius ginčija jam inkriminuoto apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padarinius, kurie yra būtinas šios nusikalstamos veikos požymis, manydamas, kad teismai be pagrindo atsisakė iškviesti specialistus duoti paaiškinimus šiuo klausimu bei atsisakė iškviesti jo nurodytus liudytojus. Tokiais argumentais keliamas įrodymų pakankamumo klausimas, kuris susijęs su visų bylos duomenų vertinimu. Byloje nustatyta, kad V. G. organizavo trijų fiktyvių įmonių steigimą ir pateikdavo joms duomenis, įrašytinus į fiktyvias sąskaitas–faktūras, kurie būdavo įtraukiami ne tik į kitų įmonių, bet ir į jo vadovaujamos UAB „P“ buhalterinę apskaitą. Apgaulinga buhalterinė apskaita pasireiškė tuo, kad į ją buvo įtraukiamos neįvykusios ūkinės operacijos. Pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222 ir 223 straipsnių taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-11/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-11/2008">2K-11/2008</a>, 2K-426/2013, 2K-16/2014 ir kt.). Įtraukus į UAB „P“ buhalterinę apskaitą neįvykusias ūkines operacijas, pagal tokios apskaitos dokumentus reali įmonės veikla negali būti nustatyta, taigi kyla BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai. Esant tokioms aplinkybėms, visi kiti nustatyti buhalterinės apskaitos pažeidimai, dėl kurių specialistai irgi negalėjo iš dalies nustatyti UAB „P“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, teismams abejonių nekėlė ir papildomo aiškinimosi nereikalavo.

Kasatoriaus argumentai, kad UAB „M“, V. B. firmos ir UAB „S“ sąskaitos–faktūros dėl tam tikrų ūkinių operacijų su šioje byloje nefigūruojančiais ūkio subjektais negali būti įtrauktos į mokesčių nemokėjimu ar jų sumažinimu valstybei padarytos žalos dydį, prieštarauja byloje nustatytam sukčiavimo mechanizmui. Byloje nustatyta, kad šios trys įmonės realiai jokios ūkinės veiklos nevykdė, o pagal jų išrašytas sąskaitas–faktūras su jomis buvo atsiskaitoma, pinigai išgryninami ir perduodami organizuotos grupės nariams. Svetimo turto pasisavinimas ar kitos nusikalstamos veikos, susijusios su disponavimu tokiu būdu išgrynintais pinigais, niekam neinkriminuotas. Byloje pareikšti kaltinimai tik dėl tokiu būdu išvengtų mokesčių, nepagrįstai padidinant veiklos sąnaudas. Šios žalos dydis gali būti nustatomas ir pagal fiktyvių įmonių dokumentus, nes faktas, kad kitos įmonės pagal suklastotas sąskaitas-faktūras pervedė pinigus į fiktyvių įmonių sąskaitas, suponuoja suklastotų sąskaitų-faktūrų apskaitą ir jose esančių duomenų įtraukimą į įmonių veiklos sąnaudas, mažinančias mokestinę prievolę. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis BPK 255 straipsnyje nustatytomis nagrinėjimo teisme ribomis, pagrįstai atmetė apeliacinių skundų argumentus dėl patikrinimų atlikimo kitose įmonėse ir tų įmonių atsakingų asmenų atsakomybės.

Pagal minėtus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka kriterijus nuteistojo V. G. kasacinio skundo argumentai dėl organizuotos grupės, jo paties, kitų nuteistųjų parodymų ikiteisminio tyrimo pareigūnams, ikiteisminio tyrimo teisėjui ir bylą nagrinėjusiam teismui, liudytojų parodymų, telefoninio bendravimo ir kitų bylos duomenų negali būti nagrinėjami, nes susiję vien tik su įrodymų vertinimu. Skundo nuoroda dėl senaties termino praleidimo neparemta jokiais ją pagrindžiančiais apskaičiavimais ir, kaip atsakyta į analogišką nuteistosios R. T. gynėjo kasacinio skundo argumentą, prieštarauja bylos medžiagai.

Dėl nuteistojo T. L. kasacinio skundo

Nuteistojo T. L. kasacinio skundo esmė susijusi su, jo manymu, padarytais įstatymų pažeidimais, vertinant kitų nuteistųjų parodymus. Kasatorius teigia, kad teismai, vertindami prieštaringus nuteistųjų V. G., R. T. ir V. S. parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, ikiteisminio tyrimo teisėjui ir nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje, rėmėsi tik ta jų parodymų dalimi, kuria nurodomas kasatoriaus dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką. Pasak kasatoriaus, teismai neatsižvelgė į tai, kad parodymus prieš jį kiti nuteistieji davė būdami suinteresuoti sumenkinti savo vaidmenį, praėjus ilgam laikui nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, jų parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui yra pažodžiui perkelti iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktų apklausų protokolų, t. y. pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką. Kasatoriaus teigimu, jo nuolatinio telefoninio bendravimo su nuteistaisiais V. G. ir V. S. faktas, neparemtas bendravimo turiniu, negali būti vertinamas kaip jo kaltumo įrodymas. Kasatorius mano, kad jo kaltumą paneigia iš nuteistojo V. G. paimtas buhalterinis sąsiuvinis, kuriam teismai neteikė reikiamo dėmesio. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė ir neatsakė į visus jo apeliacinio skundo argumentus.

Kolegija pažymi, kad nuteistojo T. L. kasacinio skundo argumentai dėl kitų nuteistųjų parodymų įrodomosios vertės neatitinka BPK nuostatų. Iš tikrųjų, dėl didelės ikiteisminio tyrimo apimties ir įtarimų pobūdžio įtariamieji buvo apklausinėjami ne vieną kartą ir dėl savo bei kitų asmenų vaidmens yra davę įvairius parodymus. Tačiau asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Būtent dėl to vienas iš duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltumą, rinkimo būdų yra BPK 189 straipsnyje numatyta ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekama įtariamojo apklausa. Pagal šio straipsnio 3 dalį prokuroro iniciatyva įtariamąjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas tuo atveju, kai manoma, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamasis gali pakeisti savo parodymus arba pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus. Šiame kontekste nuteistojo T. L. kasacinio skundo argumentai, susiję su nuteistųjų V. G., R. T. ir V. S. parodymais ikiteisminio tyrimo pareigūnams vertinimu, prieštarauja BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatoms, pagal kurias tokie parodymai gali būti panaudoti byloje esantiems įrodymams patikrinti, taigi jie patys nėra įrodymai. Ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų panaudojimas apibrėžtas BPK 276 straipsnio 1 dalyje, jie savaime yra įrodymai ir jais teismai turi vadovautis vertindami teisme duodamus parodymus. Būtent šiuo aspektu ir buvo vertinami kasatoriaus ginčijami nuteistųjų V. G., R. T. ir V. S. parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Kolegija sutinka su kasatoriaus argumentais dėl nuteistojo V. G. parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui pažodinio perrašymo iš ikiteisminio tyrimo pareigūno atliktos apklausos protokolo. Iš dalies toks pažeidimas padarytas ir ikiteisminio tyrimo teisėjui antrą kartą apklausiant įtariamąją R. T., tačiau ši apklausos pabaigoje atsakė į prokuroro klausimus, taip pat ir dėl T. L. vaidmens. Įtariamojo V. S. apklausa ikiteisminio tyrimo teisėjo atlikta laisvo pasakojimo ir atsakymų į pateiktus klausimus būdu ir nėra nulemta jo parodymų ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Tačiau kolegija pažymi, kad toks apklausos tvarkos pažeidimas savaime nereiškia, jog abejonės dėl jos metu gautų duomenų patikimumo negali būti pašalintos atliekant kitus BPK numatytus proceso veiksmus. Nagrinėjamoje byloje teismas tokias abejones išsklaidė, vykdydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir analizuodamas ne tik nuteistųjų parodymus, bet ir kitus bylos duomenis, lygindamas juos tarpusavyje bei pateikdamas visų bylos duomenų vertinimą. Ta aplinkybė, kad kitoje kasatoriaus nurodomoje byloje teismas pagal tos bylos duomenis ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos asmenų apklausos nepripažino įrodymu, savaime nėra pagrindas analogiškai išvadai nagrinėjamoje byloje.

Minėta, kad nuteistasis V. S. ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas nepažeidžiant BPK nustatytos tvarkos, o būtent per šį nuteistąjį buvo atliekama didelė dalis fiktyvių ūkinių operacijų. Byloje nustatyta, kad UAB „S“ buvo fiktyvi įmonė, neturėjusi nei materialinių, nei intelektualinių resursų atlikti sąskaitose–faktūrose nurodytus darbus. Pats nuteistasis T. L., duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, pripažino šią įmonę įkūręs drauge su V. S., rekomendavęs R. T. tvarkyti jos buhalterinę apskaitą, pasiūlęs šios įmonės paslaugas UAB „ST“ ir „V“, dažnai būdavęs UAB „S“, jam tekę perduoti sąskaitas–faktūras ir pinigus iš vienos įmonės į kitą. Teismams nekilo abejonių, kad nuteistajam T. L. buvo žinomas fiktyvus UAB „S“ pobūdis ir jos paskirtis, išvada dėl organizuotos grupės bei jo vadovaujančio vaidmens padaryta nepažeidžiant BPK reikalavimų, nuteistųjų parodymus įvertinus visų bylos duomenų kontekste. Kasatoriaus izoliuotai nuo kitų bylos duomenų aptariamas nežinomo turinio telefoninis bendravimas irgi įsikomponuoja į organizuotą grupę patvirtinančių įrodymų visumą. Priešingai negu teigia kasatorius, nuteistojo V. G. užrašai dėl per šį nuteistąjį ėjusio pinigų srauto nepaneigia teismų išnagrinėtų ir įvertintų bylos duomenų, apibūdinančių paties kasatoriaus vaidmenį. Nuteistasis T. L. teisme akcentavo nebuvęs nei UAB „S“ akcininkas, nei direktorius, netvarkęs šios įmonės buhalterijos, neišrašinėjęs sąskaitų-faktūrų, tačiau visos šios aplinkybės nėra būtinos, organizuota grupe darant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Kasatoriaus argumentai dėl atsisakymo atlikti akistatas susiję ne su BPK nuostatų pažeidimais, o su ikiteisminio tyrimo taktika. Toks atsisakymas nesuvaržė jo paties ir gynėjo teisės teisiamajame posėdyje užduoti atitinkamus klausimus kitiems kaltinamiesiems ir išsakyti savo poziciją dėl jų duotų parodymų.

Apeliacinės instancijos teismas, pritaręs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytoms šio teismo išvadoms dėl nuteistojo T. L. kaltumo, atsakė į esminius jo apeliacinio skundo argumentus. Kasatoriaus teiginys dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui, atitinkančiam BPK 332 straipsnio reikalavimus.

Nuteistojo T. L. nuoroda į EŽTT praktiką dėl pernelyg ilgo proceso reikšmės, skiriant bausmę, su nagrinėjama byla susijusi ne šios praktikos nesilaikymo, o jos taikymo aspektu. Būtent tokia praktika vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas paskyrė įstatymo sankcijoje nenumatytą švelnesnę bausmę baudą, o apeliacinės instancijos teismas atmetė prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma paskirti laisvės atėmimo bausmes.

Dėl nuteistojo A. S. kasacinio skundo

Nuteistojo A. S. kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad jis asmeniškai nėra atlikęs daugelio jam inkriminuotų veiksmų, už kuriuos buvo atsakingi kiti darbuotojai, kurie nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Minėta, kad visi nuteistieji, tarp jų ir kasatorius A. S., nuteisti kaip bendrininkai, jų bendrininkavimo forma buvo organizuota grupė, kurios nariai atsako kaip vykdytojai už visus organizuotos grupės narių veiksmus, kuriuos apėmė jų tyčia. Teismai nustatė, kad nuteistojo A. S., kaip UAB „V“ komercijos direktoriaus ir akcininko bei UAB „ST“ akcininko, nurodymu dalis atliktų darbų buvo įforminami kaip fiktyvių įmonių subrangos pagrindais atlikti darbai, pervedant į fiktyvios įmonės sąskaitą atitinkamas pinigų sumas. Išgryninus pinigus bei juos pasidalijus, dalis jų buvo išmokami darbininkams, dalis panaudojami reikalingoms medžiagoms be dokumentų įsigyti, įforminant tai kaip pirkimą iš tos pačios fiktyvios įmonės. Šias fiktyvias operacijas atvaizdavus įmonių buhalterinėje apskaitoje bei jos pagrindu VMI pateiktose deklaracijose, susidarydavo nepagrįsta mokesčių atskaita, kurios dydis nustatytas BPK numatytais proceso veiksmais – specialistų išvadomis ir paaiškinimais.

Kasatoriaus teiginiai, kad šios aplinkybės nustatytos pažeidžiant BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, reikalavimus, yra deklaratyvūs ir prieštarauja žemesnės instancijos teismų priimtų sprendimų turiniui. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir įvertino visus bylos duomenis, taip pat ir paties nuteistojo A. S. parodymus, kurie iš esmės atitinka kitais bylos duomenimis nustatytą sukčiavimo mechanizmą. Nuteistasis nesutiko tik su tuo, kad tokiu būdu buvo išvengiama mokesčių, tačiau teismas išdėstė argumentus, paneigiančius tokią kaltinamojo poziciją. Kasatorius šiuo aspektu žemesnės instancijos teismų sprendimų neskundžia.

Nurodytų bylos duomenų kontekste kasatoriaus teiginys, kad esą apeliacinės instancijos teismas visiškai netyrė ir nesprendė padėties, kai kasatoriaus neįvardyti objektyvūs materialūs bylos įrodymai byloja apie jo nekaltumą, negali būti pripažintas teisiniu argumentu, pagrindžiančiu apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pripažinęs, kad nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, teismas, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 5 dalyje, nutartyje nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Taigi apeliacinės instancijos teismas nėra pažeidęs kasatoriaus nurodomų BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Dėl nuteisto juridinio asmens UAB „VR“ atstovo ir gynėjo kasacinio skundo

Kasatorius, vadovaudamasis teismų praktika dėl juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės, teigia, kad UAB „VR“ nuteista nenustačius, kad tuometis bendrovės vadovas nuteistasis R. Š. padarė nusikalstamas veikas bendrovės naudai arba interesais, ir nesant bendrovės kaltės. Tokie teiginiai prieštarauja bylos duomenims ir žemesnės instancijos teismų sprendimų turiniui.

Byloje nustatyta, kad nuteistieji A. S. ir R. Š., būdami UAB „V“ akcininkais ir darbuotojais, dėl nesutarimų su kitu šios bendrovės akcininku, siekdami nušalinti jį nuo įmonės veiklos klausimų sprendimo ir pelno paskirstymo, nusprendė įkurti ir įkūrė kitą įmonę UAB „VR“. Nuteistasis R. Š. perleido savo turimus 32 procentus UAB „V“ akcijų A. S. ir tapo vieninteliu UAB „VR“ akcininku ir direktoriumi. Kiekvienam iš jų pareikalavus, UAB „V“ akcijos turėjo būti grąžintos R. Š., o 50 procentų UAB „VR“ akcijų perleista A. S.. Pelningiausia veikla buvo vykdoma per UAB „VR“ kaip generalinį rangovą, o darbams atlikti buvo samdoma UAB „V“. Darbus atlikdavo tie patys UAB „V“ darbininkai, jiems kaip neoficialus atlyginimas buvo išmokama ir dalis UAB „VR“ per fiktyvią UAB „S“ išgrynintų pinigų. Praktiškai pasikeitė tik tai, kad didžioji dalis pelno atiteko ne UAB „V“, o UAB „VR“.

Nagrinėjamoje byloje inkriminuotas mokestinis sukčiavimas pasireiškė tuo, kad neteisėto pinigų išgryninimo padarinys buvo mokestinės prievolės sumažėjimas, o tai paneigia kasatoriaus tvirtinimą, jog esą nuteistasis R. Š. padarė nusikalstamą veiką ne UAB „VR“ naudai. Kasatorius vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, kurioje pažymėta, kad, sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės, turi būti atsižvelgta ir į tai, jog, fiziniam asmeniui įgyvendinus savo sumanymą asmeniniais tikslais pasisavinti juridinio asmens turtą, visų jo nusikalstamų veikų (taip pat ir tokių, iš kurių juridinis asmuo objektyviai gavo tam tikros naudos) galutinis padarinys (rezultatas) gali būti turtinės žalos juridiniam asmeniui padarymas. Būtent juridiniam asmeniui atsiradusi turtinė žala gali paneigti tą naudą, kurią juridinis asmuo gavo iš atskirų nusikalstamų veikų, sujungtų fizinio asmens vieningos tyčios pasisavinti juridinio asmens turtą, padarymo (kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-95/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-95/2012">2K-P-95/2012</a>). Nuteistajam R. Š., kaip ir kitiems organizuotos grupės nariams, kaltinimas dėl juridinių asmenų, taip pat ir UAB „VR“ turto pasisavinimo nebuvo pareikštas. Pats R. Š. yra paaiškinęs, kad neteisėtu būdu išgryninti pinigai buvo naudojami neoficialiems darbininkų atlyginimams, gamybos priemonėms įsigyti ir kitoms įmonės reikmėms. Dėl to kasatoriaus pagal civilinėje teisėje apibrėžtą žalos sąvoką pateikti apskaičiavimai dėl R. Š. veiksmais UAB „VR“ padarytos turtinės žalos nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Taip pat nekyla abejonių ir dėl paties juridinio asmens kaltės, nes viename asmenyje susikoncentravo 100 procentų bendrovės akcijų turėtojas ir vadovas, turėjęs teisę atlikti visus BK 20 straipsnio 2 dalyje numatytus veiksmus. Tokiu atveju fizinio ir juridinio asmens kaltė negali skirtis.

Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė yra išvestinė iš fizinio asmens atsakomybės. Juridinio asmens atsakomybei bendrininkavimo institutas netaikomas (BK 24 straipsnio 1 dalis). R. Š. nuteistas už sukčiavimą, kurio mechanizmas analogiškas kitų organizuota grupe veikusių ir padavusių kasacinius skundus nuteistųjų sukčiavimui, dėl kurio kolegija jau pasisakė. Pats nuteistasis R. Š. kasacinio skundo nepadavė, dėl to nuteisto juridinio asmens UAB „VR“ atstovo ir gynėjo kasacinio skundo argumentai, susiję su R. Š. veikos įrodytumu ir kvalifikavimu, atskirai nenagrinėjami. Juos paneigia paties nuteistojo R. Š. parodymai ir kiti teismų išnagrinėti bei įvertinti ir kasatoriaus nutylimi įrodymai (kitų nuteistųjų fizinių asmenų parodymai, dokumentai, specialistų išvados ir paaiškinimai). Kasatoriaus pateikiamas argumentas, kad sandorio su UAB „S“ realumą patvirtina įmonėje rasti sąskaitoje–faktūroje nurodyti stelažai, nepaneigia byloje nustatyto sukčiavimo mechanizmo, pagal kurį per fiktyvią įmonę išgryninti pinigai buvo panaudojami ir reikiamai įrangai įsigyti be dokumentų, įforminant tai kaip pirkimą iš fiktyvios įmonės.

Kasatoriaus teiginys dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo yra deklaratyvus, o dėl teismo procesinių dokumentų neatitikties įstatyme nustatytiems formos ir turinio reikalavimams (išvadų motyvacijos stokos) – pagrįstas subjektyviu vertinimu ir neduoda pagrindo išvadai, kad byloje padaryta esminių BPK pažeidimų, sukliudžiusių teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

Pagal BPK 367 straipsnio 4 dalį, kasatoriaus teiginiai dėl byloje taikyto laikino UAB „VR“ nuosavybės teisės apribojimo nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios R. T., jos gynėjo advokato Mindaugo Paukštės, nuteistųjų V. G., T. L., A. S., nuteisto juridinio asmens UAB „VR“ atstovo ir gynėjo advokato Romo Jonuškos kasacinius skundus.

Teisėjai

Albinas Sirvydis

Viktoras Aidukas

Vladislovas Ranonis