S. U. pagal BK 226 str., 228 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-75/2013

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00512-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.4; 1.2.19.2; 1.2.19.4.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. U. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Ožiūno kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 25 d. nutarties.

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu S. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį šios bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant S. U. per šį laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei skirti baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (1300 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 25 d. nutartimi nuteistojo S. U. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,

n u s t a t ė:

S. U. nuteistas už tai, kad, pasinaudodamas tarnyba, už kyšį pažadėjo paveikti valstybės tarnautojus, kad jie atitinkamai teisėtai veiktų (BK 226 straipsnis 1 dalis). Būdamas valstybės tarnautoju – Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 1-osios valdybos tyrėju, S. U. 2009 m. liepos mėn. Vilniaus miesto 2-uosiuose pataisos namuose, esančiuose Vilniuje, Rasų g. 8, susitikimo su laisvės atėmimo bausmę atliekančiu A. B. metu pažadėjo jam, pasinaudodamas tarnyba, paveikti valstybės tarnautojus - Vilniaus 2-ųjų pataisos namų teikimą dėl A. B. lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos nagrinėsiančius Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo bei Vilniaus apygardos teismo teisėjus, teismo posėdžiuose dalyvausiančius prokurorus, kad šie teisėtai veiktų A. B. naudai, t. y. kad jis būtų lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos; už tokius veiksmus S. U. 2009 m. spalio mėnesį Vilniaus miesto 2-uosiuose pataisos namuose iš A. B. savo naudai tiesiogiai pareikalavo 60 000 Lt kyšio, nurodydamas dalį šio kyšio – 12 000 Lt - duoti nedelsiant. Vykdydamas S. U. reikalavimą A. B. telefonu nurodė savo pažįstamai J. K. susitikti su S. U. ir perduoti jam reikalaujamus 12 000 Lt; tuo tikslu 2009 m. rugpjūčio 12 d., apie 14 val., AB SEB banko skyriuje, esančiame Vilniuje, Europos aikštėje 1A, J. K. susitiko S. U. nurodymu į susitikimą atvykusiu G. U., kuriam perdavė S. U. jo reikalauto kyšio dalį – 12 000 Lt. Taip S. U. netiesiogiai (per J. K.) priėmė iš A. B. reikalauto 60 000 Lt kyšio dalį – 12 000 Lt.

Tęsdamas nusikalstamą veiką S. U. 2010 m. gegužės mėnesį Vilniaus miesto 2-uosiuose pataisos namuose susitikimo su A. B. metu pareikalavo, kad šis duotų kitą dalį reikalauto kyšio - 9000 Lt, teigdamas, kad, pasinaudodamas tarnyba, paveiks valstybės tarnautojus – nuvyks pas prokurorą pakalbėti dėl A. B. paleidimo iš laisvės atėmimo vietos prieš terminą. Vykdydamas S. U. reikalavimą A. B. telefonu nurodė savo pažįstamai V. C. susitikti su S. U. ir perduoti jam reikalaujamus 9000 Lt; tuo tikslu 2010 m. gegužės 10 d., apie 8.30 val., V. C. susitiko su S. U. ir, vykdydama A. B. nurodymą, automobilių stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro „Iki“, esančio Vilniuje, Fabijoniškių g. 2A, perdavė jam 9000 Lt. Taip S. U. per V. C. netiesiogiai priėmė iš A. B. kitą reikalauto 60 000 Lt kyšio dalį – 9000 Lt.

Be to, S. U. nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi (BK 228 straipsnio 2 dalis). Siekdamas asmeninės naudos, gerų santykių palaikymo su laisvės atėmimo bausmę atliekančiu A. B., S. U. pažadėjo jam, kad į Vilniaus 2-uosiuose pataisos namų teritoriją įneš ir perduos pataisos namuose draudžiamus turėti daiktus – mobiliojo telefoninio ryšio aparatus bei abonentines korteles (SIM). Vykdydamas minėtą pažadą S. U. iš A. B. draugės B. S. 2009 m. spalio mėn., tyrimo tiksliau nenustatytą dieną, apie 12 val., prie verslo centro, esančio Vilniuje, Laisvės pr. 3, paėmė ir į Vilniaus miesto 2-uosiuose pataisos namus, esančius Vilniuje, Rasų g. 8, išvengdamas būtinų patikrinimų įeinant į juos, įnešė ir perdavė A. B. pataisos namuose draudžiamą turėti mobiliojo telefoninio ryšio abonentinę kortelę (SIM). Tęsdamas nusikalstamą veiką S. U. 2010 m. kovo mėn., tyrimo tiksliai nenustatytą dieną, prie verslo centro, esančio Vilniuje, Laisvės pr. 3, iš B. S. paėmė ir į tuos pačius pataisos namus, išvengdamas būtinų patikrinimų į juos įeinant, įnešė ir perdavė A. B. pataisos namuose draudžiamą turėti mobiliojo telefoninio ryšio abonentinę kortelę (SIM). S. U. 2010 m. gegužės 10 d., apie 8.30 val., automobilių stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro „Iki“, esančio, Vilniuje, Fabijoniškių g. 2A, paėmė ir 2010 m. gegužės 12 d. į minėtus pataisos namus, išvengdamas būtinų patikrinimų į juos įeinant, įnešė ir perdavė A. B. pataisos namuose draudžiamą turėti mobiliojo telefoninio ryšio aparatą „6303C“. Tęsdamas nusikalstamą veiką S. U. įsigijo ir 2010 m. rugpjūčio mėn., tiksliai nenustatytą dieną, į Vilniaus miesto 2-uosiuose pataisos namus, išvengdamas būtinų patikrinimų į juos įeinant, įnešė ir perdavė A. B. pataisos namuose draudžiamą turėti mobiliojo telefoninio ryšio telefono aparatą „Nokia C5“. 2010 m. rugpjūčio 11 d., prie verslo centro, esančio Vilniuje, Laisvės pr. 3, S. U. iš A. B. žmonos B. S. priėmė 440 Lt už šio telefono perdavimą A. B.. Tokiais veiksmais S. U., būdamas Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuotų nusikaltimų tyrimo 1-osios valdybos tyrėju, pažeidė: Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje 1, 4, 5, 6 punktuose nustatytą valstybės tarnautojų prievolę laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba; Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnį, kuriame nustatytos pagrindinės policijos pareigūnų pareigos; Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintus operatyvinės veiklos teisėtumo, žmogaus ir piliečių teisių bei laisvių užtikrinimo principus, viešojo intereso apsaugos, konspiracijos, konfidencialumo, viešų ir slaptų priemonių bei metodų derinimo principus. Taip S. U. diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinės institucijos – Lietuvos kriminalinės policijos biuro autoritetą, dėl to didelės žalos patyrė valstybė.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. U. ir jo gynėjas K. O. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendį, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 25 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorių teigimu, abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismų išvados dėl S. U. kaltumo neatitinka faktinių bylos aplinkybių, vertinant įrodymus abejonės dėl jų tikrumo nebuvo aiškinamos nuteistojo naudai, o padaryti BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimai sukliudė teismams priimti teisingus sprendimus.

Kasaciniame skunde teigiama, kad S. U. su laisvės atėmimo bausmę atliekančiu A. B. neformaliai bendravo vykdydamas tarnybinę užduotį, jo suinteresuotumą A. B. lygtiniu paleidimu iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos suponavo ne asmeninis, savanaudiškas interesas, o tarnybinės užduoties tikslai bei perspektyvos, nes įkalintasis galėjo tapti operatyvinės informacijos šaltiniu. Tai, kad S. U. pažadėjo A. B. tarpininkauti sprendžiant lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos klausimą, savaime nereiškia BK 226 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, nes jos požymiai turi būti susiję su materialiu ar kitokiu atlygiu (kyšiu) už pažado įvykdymą. Kasatorių manymu, bylos įrodymai, kuriais teismai grindė išvadas apie inkriminuotos nusikalstamos veikos buvimą, iš tiesų nepatvirtina, kad S. U. už kyšį pažadėjo paveikti valstybės tarnautojus (teisėjus, prokurorus), jog šie atitinkamai teisėtai veiktų A. B. interesais. Liudytojoms J. K. ir V. C., patvirtinusioms pinigų perdavimo faktą, nebuvo žinoma tikroji pinigų paskirtis. Šioje byloje reikšminga yra tai, ar pinigų perdavimas buvo susijęs su A. B. lygtinio paleidimo klausimo sprendimu ir ar galima S. U. gautus pinigus vertinti kaip kyšį, apie kurį nurodė tik pats A. B. (jo parodymais teismai rėmėsi kaip teisingais ir patikimais). Kasatorių manymu, įvertinus A. B. parodymų nenuoseklumą, pateiktas interpretacijas, prieštaravimą kitiems įrodymams ir A. B. asmenybę, tokios išvados daryti negalima. Taigi, vertindami A. B. parodymus, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Tuo tarpu patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad S. U. reikalavo iš A. B. 11 000 Lt, byloje nėra.

Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad S. U. argumentai, jog iš A. B. gauti pinigai buvo pasiskolinti, yra paneigti byloje užfiksuoto jų pokalbio garso įrašo suvestine, nes šiuos garso įrašus darė pats A. B.. Kasatoriai pažymi, kad įkalinimo įstaigų vidaus tvarkos taisyklės draudžia kalinamiesiems turėti garsą įrašančią įrangą (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, patvirtintas 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-998; I priedo 6 p.), o tai tolygu ir ja naudotis. Be to, ekspertinis šių įrašų tyrimas nepatvirtino jų vientisumo, todėl neatmestina montažo galimybė, o kitais proceso veiksmais šio įrašo patikrinti neįmanoma; menamas jų autentiškumas nustatytas tik A. B. parodymais, kurie nėra patikimi. Dėl šių priežasčių negalima teigti, kad minėti duomenys yra teisėtu būdu gautas ir patikimas įrodymas (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

Kasaciniame skunde pažymima, kad S. U. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė prašęs A. B. paskolinti pinigų (dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių brolio Giedriaus gyvenime) ir juos gavęs kaip paskolą, kurią ketino grąžinti. Tai patvirtino liudytojai Giedrius ir A. U., o jų parodymai motyvuotai nepaneigti. Tais atvejais, kai S. U. ir A. B. susitikimus bei pokalbius teisėtais būdais kontroliavo ir fiksavo specialiosios tarnybos, nė viename iš jų neužfiksuota, kad lygtinis A. B. paleidimas iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos būtų siejamas su piniginiu atlygiu; priešingai, buvo kalbama apie pinigų grąžinimo galimybes ir S. U. pasirengimą tai padaryti. Iš bylos medžiagos aišku, kad ne A. B. prašymo lygtinai paleisti atmetimas, o šio pareikalavimas grąžinti dalį pinigų lėmė tai, kad S. U. dalį jų (500 Lt) grąžino. Taigi tarp S. U. ir A. B. susiklostė paskoliniai santykiai, kurie galėjo būti įvertinti kaip viešųjų ir privačių interesų konfliktas (etine, drausmine prasme), bet ne kriminalizuoti. Be to, kasatorių manymu, kyla abejonių ir dėl 60 000 Lt pareikalavimo, nes kaip nurodyta aprašant nusikalstamą veiką, S. U. jų pareikalavo 2009 m. spalio mėn., t. y. vėliau, negu gavo 12 000 Lt (2009 m. rugpjūčio mėn.). Apie šias aplinkybes parodė liudytoja J. K. (A. B. prašymu pinigus ji perdavė 2009 m. liepos pabaigoje ar rugsėjo mėn.), tai patvirtina ir duomenys iš banko apie atliktas pinigų operacijas. Kasatoriai teigia, kad teismų sprendimai grindžiami prielaidomis, prieštaringomis ir nelogiškomis išvadomis, kaltinantiems įrodymams suteikiant pranašumą ir nepagrįstai atmetant įrodymus, liudijančius S. U. nekaltumą.

Kasatoriai nesutinka ir su S. U. veiksmų vertinimu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, teigdami, kad nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta nei didelės turtinės, nei neturtinės žalos. Kasatorių teigimu, S. U. „gerų santykių“ palaikymas su A. B. suponuoja ne asmeninę, bet tarnybinę naudą, o nenustačius bei nekonkretizavus asmeninės naudos turinio, formos, jos asmeniškumo, negalima daryti išvados apie nusikalstamos veikos požymio - S. U. siekimo asmeninės naudos – buvimą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nors pranešime apie įtarimą, kaltinamajame akte, pirmosios instancijos nuosprendyje ir apeliacinės instancijos nutartyje nurodomos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos, Policijos veiklos ir Operatyvinės veiklos įstatymų atitinkamos bendro turinio nuostatos, kurias pažeidė S. U., tačiau neaišku, kokias konkrečias teisės normas, draudžiančias perduoti laisvės atėmimo įstaigose laikomiems asmenims telefoninio ryšio įrangą, savo veiksmais pažeidė nuteistasis. Tai, kad S. U. perdavė draudžiamus turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims daiktus pasinaudodamas tuo, jog kaip pareigūnas nebuvo tikrinamas (įeinant į pataisos namus), nepaneigia, kad jis tai padarė vykdydamas tarnybinę užduotį, nors toks perdavimas ir nebuvo nustatyta tvarka įformintas ar sankcionuotas. Kasatorių įsitikinimu, S. U. veiksmai gali būti įvertinti kaip drausminis ar administracinis nusižengimas. Padaryta žala negali būti įvertinta kaip didelė, nes nagrinėjami faktai visuomenėje nesukėlė rezonanso ir nesumenkino valstybinės institucijos, kurioje jis dirbo, autoriteto.

Atsiliepimu į nuteistojo S. U. ir jo gynėjo advokato kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras G. T. prašo jį atmesti.

Prokuroras teigia, kad kasatorių argumentai, kuriais nesutinkama su teismų padarytomis išvadomis, įrodymų vertinimu, yra nepagrįsti. S. U. ir A. B. pokalbių įrašai, A. B. kreipimasis į STT, jo pareiškimas ir parodymai patvirtina, kad S. U. siekė gauti iš jo (A. B.) pinigų, o tai jis suprato kaip kyšio reikalavimą ir perduodamus pinigus laikė kyšiu. Atsiliepime pažymima, kad nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kuriuo momentu J. K. ar V. C. sužinojo apie jų perduotų pinigų paskirtį, nes jų parodymai visiškai atitinka A. B. parodymus. Jau vien šie faktiniai duomenys (juolab esant kitiems įrodymams, kuriuos išsamiai ištyrė ir priimtuose sprendimuose aprašė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai) patvirtina tai, jog pinigų perdavimas buvo tiesiogiai susijęs su A. B. lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos klausimo sprendimu. Taigi, S. U. gauti pinigai negali būti traktuojami kitaip negu kyšis. Faktiniai bylos duomenys taip pat paneigia kasacinio skundo teiginį, kad byloje nėra patikimų ir tikrų įrodymų, jog S. U. reikalavo iš A. B. 11 000 Lt. Priešingai, A. B. pateiktuose pokalbių su S. U. įrašuose aiškiai ir nedviprasmiškai kalbama apie 11 000 Lt sumą. Tai, kad A. B. pats darė įrašus, o tai draudžia įkalinimo įstaigų vidaus tvarkos nuostatos, yra aplinkybė, rodanti šių nuostatų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas nepaneigia įrašo, kaip įrodymų šaltinio, iš kurio gauta informacija apie minėtų pokalbių egzistavimą. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad A. B. kreipimasis į STT yra logiška jo veiksmų seka po S. U. reikalavimo sumokėti 11 000 Lt, o ne poelgis, nulemtas kokių nors kitokių tikslų imtis naujos, papildomos paramos, apie kurią nurodo kasatoriai (iš STT, sprendžiant jo lygtinio paleidimo iš įkalinimo vietos klausimą). Faktinės aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad A. B. pagalbos galėjo tikėtis būtent iš S. U.. Prokuroro manymu, teismai pagrįstai A. B. parodymus įvertino kaip teisingus bei patikimus ir nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Liudytojų G. U. ir A. U. parodymus, kuriais kasatoriai grindžia S. U. nekaltumą, apeliacinės instancijos teismas teisingai ir pagrįstai įvertino kaip nepaneigiančius kyšio paėmimo faktų, nes šie asmenys nežinojo, iš kur S. U. gavo pinigų.

Dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį prokuroras nurodo, kad S. U., palaikydamas gerus santykius su A. B., galėjo siekti ir tarnybinės naudos, tačiau nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad buvo siekiama asmeninės naudos. Kasatorių versiją, jog abonentinių kortelių ir mobiliojo telefoninio ryšio aparatų perdavimas buvo susijęs su tarnybinės užduoties vykdymu, prokuroras laiko tik prielaida. Tyrimo įstaigos, kurioje dirbo S. U., viršininkas G. G. paliudijo, kad jam buvo žinomas S. U. bendravimo su A. B. faktas, jam būdavo pranešinėjama apie susitikimų rezultatus, jo žiniomis, nuteistasis A. B. iki pažinties su S. U. naudojosi skyriaus pareigūnų sankcionuotu telefonu, bet apie S. U. perduodamus telefonus A. B. nieko nežinojo. Tai, kad šiuo atveju nagrinėjami faktai nesusiję su tarnybinės užduoties vykdymu, patvirtina ir tai, jog toks perdavimas nebuvo nustatyta tvarka įformintas ir sankcionuotas. Pažymėtina, kad vertinant S. U. veiksmus būtina atsižvelgti į tai, jog jis nebuvo naujai dirbti pradėjęs, nepatyręs pareigūnas: policijoje jis dirbo 19 metų, o tiriamuoju laikotarpiu dirbo vienoje iš centrinių ikiteisminio tyrimo įstaigų - Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 1-ojoje valdyboje. Taigi S. U. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį dėl piktnaudžiavimo siekiant asmeninės naudos.

Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde nėra pateikta teisinių argumentų, pagrindžiančių netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, be to, kaip pagrindas kasaciniam skundui nurodomos BPK 268 straipsnio 1, 2 dalys, nors šis straipsnis neturi dalių.

Kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnis 1 dalis) konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas.

Dėl BPK 20 straipsnio pažeidimų

Kasaciniame skunde nurodoma apie teismų padarytus BPK 20 straipsnio pažeidimus, kurie argumentuojami tuo, jog A. B. padarytas pokalbio įrašas (jo turinys užfiksuotas byloje esančioje suvestinėje) gautas neteisėtu būdu, todėl negalėjo būti pripažintas įrodymu; A. B. parodymai – nepatikimi, o paties nuteistojo S. U. parodymai yra teisingi, tačiau teismai jų parodymus įvertino netinkamai ir dėl to padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Kasaciniame skunde pateikiamas įrodymų vertinimas neigiant teismų nustatytas teisinę reikšmę turinčias aplinkybes ir tvirtinant, kad bylos įrodymai dėl S. U. kaltumo kelia abejonių, todėl šios turėjo būti aiškinamos jo naudai, t. y. konstatuota, kad nuteistasis, bendraudamas su laisvės atėmimo bausmę atliekančiu A. B., atliko tarnybinę užduotį, o pinigus iš pastarojo paėmė kaip paskolą, kurią ketino grąžinti.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismai, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 2 dalimi, pripažino, kad A. B. padarytas pokalbio su nuteistuoju S. U. įrašas, kuris užfiksuotas bylos dokumentuose, yra įrodymas. Tai, kad A. B., atlikdamas pataisos namuose paskirtą laisvės atėmimo bausmę, darydamas šį įrašą pažeidė įkalinimo įstaigos vidaus tvarkos taisykles (draudžiančias tokiems asmenims turėti garsą įrašančias priemones), nereiškia, kad ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai, gaudami juos iš A. B., tai darė neteisėtai. Kompiuterinė laikmena su minėtu įrašu pateikta pagal protokolą – pareiškimą, apžiūrėta ir procesiškai įforminta kaip daiktas, turintis reikšmės veikai tirti ir nagrinėti vadovaujantis BPK 91-92, 179, 207 straipsnių nuostatomis. Be to, iš minėto šaltinio gauta informacija, jos tikrumas teisme patikrintas BPK numatytais proceso veiksmais. Taigi, aptariamų duomenų pripažinimas įrodymu neprieštarauja BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Svarbu ir tai, kad toks bylos įrodymas nebuvo vienintelis, reikšmingas teisingo sprendimo priėmimui. Aplinkybės dėl S. U. kaltės, padarytų veikų įrodytumo nustatytos daugeliu kitų įrodymų, kurių turinys plačiai išdėstytas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo S. U. apeliacinį skundą, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą - dar kartą vertino bylos įrodymus, jų patikimumą bei pakankamumą. Priimtoje nutartyje teismas pateikė motyvuotas išvadas dėl konkrečių įrodymų bei jų visumos vertinimo, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą jas pagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, kartu nurodydamas, kodėl pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą mano esant tinkamą ir teisingą, o išvadas dėl ginčijamų faktinių aplinkybių nustatymo – pagrįstas. Pažymėtina, kad atmesdamas apeliacinį skundą nuteistojo pateiktas versijas dėl tarnybinės užduoties vykdymo, dėl paskolų iš A. B. ėmimo ir pan. (nurodytas tiek jo apeliaciniame, tiek ir kasaciniame skunduose) apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir argumentuotai, remdamasis įrodymais, paneigė kaip neatitinkančiais tikrovės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų esminių pažeidimų nebuvo padaryta (BPK 369 straipsnis 3 dalis).

Dėl BK 226 straipsnio 1 dalies, 228 straipsnio 2 dalies taikymo.

Pažymėtina, kad kvalifikuodami S. U. veikas teismai taikė BK straipsnius, kurių redakcijos galiojo veikų padarymo metu, t. y. 2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija – BK 226 straipsnio 1 dalis (tarpininko kyšininkavimas) ir 2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija – BK 228 straipsnio 2 dalis (piktnaudžiavimas).

Kasaciniame skunde nurodoma apie netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, kuris grindžiamas daugiausia tuo, kad kasatoriai, kaip minėta, tiesiog neigia teismų sprendimuose nustatytas S. U. inkriminuotas nusikalstamų veikų faktines aplinkybes. Be to, skunde pasisakant dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, atkreipiamas dėmesys, kad reikalavimas iš A. B. 60 000 Lt nurodytas įvykęs vėliau, negu S. U. gavo dalį – 12 000 Lt – reikalauto kyšio. Be to, aprašant BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, jos požymis – asmeninė nauda siekiant palaikyti gerus santykius su A. B., pasak kasatorių, nekonkretizuotas ir esą nenustatytas, o aprašant šią veiką nenurodyta, kokias konkrečias teisės normas atlikdamas inkriminuotus veiksmus S. U. pažeidė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas apie baudžiamojo įstatymo (BK specialiosios dalies normų) taikymo tinkamumą sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. Kaip minėta, teisiniam S. U. veikų vertinimui reikšmingos aplinkybės nustatytos nepažeidžiant BPK normų reikalavimų ir daryti kitokių išvadų (nustatyti kitokius faktus) teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, tarpininko kyšininkavimo (BK 226 straipsnis 1 dalis) ir piktnaudžiavimo tarnyba (BK 228 straipsnis 2 dalis) sudėtis sudarantys požymiai S. U. veikose nustatyti ir teismų sprendimuose atskleisti.

Pagal BK 226 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tarpininkui, už kyšį pažadėjusiam, pasinaudojant tarnyba, įgaliojimais (ar kitais straipsnio dispozicijoje nurodytais būdais), paveikti instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų. Ar duodamas tokį pažadą kaltininkas jau gavo kyšį, ar tik pažadėjo ar susitarė jį priimti, veikos kvalifikavimui pagal BK 226 straipsnį reikšmės neturi. Nustatyta, kad S. U. pažadėjo laisvės atėmimo bausmę atliekančiam A. B., pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi - nes dirbo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuotų nusikaltimų tyrimo 1-osios valdybos tyrėju - paveikti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo bei Vilniaus apygardos teismo teisėjus, nagrinėsiančius Vilniaus miesto 2-ųjų pataisos namų teikimą dėl A. B. lygtinio paleidimo, kad šie priimtų teigiamą sprendimą, taip pat paveikti prokurorus, dalyvausiančius teismo posėdžiuose sprendžiant lygtinio paleidimo klausimą, kad šie veiktų A. B. naudai. Už minėto pažado vykdymą S. U. pareikalavo iš A. B. 60 000 Lt kyšio. Dalį reikalautos pinigų sumos gavo: 12 000 Lt per J. K. ir 9000 Lt – per V. C.. Tai, kad pirmąją pinigų sumą (12 000 Lt) gavo vėliau, negu nurodė reikalaujamo kyšio (60 000 Lt) sumą, S. U. veikos kvalifikavimui esminės reikšmės neturi, nes pirmiausia (2009 m. liepos mėn.) nuteistasis pažadėjo A. B. atitinkamai neteisėtai veikti, po to, būtent už šio pažado vykdymą paėmė dalį kyšio, kurio iš tiesų iš A. B. ir reikalavo. Taigi, teisiškai vertindami bylos aplinkybes teismai teisingai konstatavo, kad S. U. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje.

Pagal BK 228 straipsnį atsako tas, kas būdamas valstybės tarnautoju ar jam prilygintu asmeniu, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. BK 228 straipsnyje numatyti padariniai – didelė žala, gali būti turtinio ar kitokio pobūdžio; didelė žala yra ir tada, kai pažeidžiami valstybės, juridinio ar fizinio asmens neturtiniai interesai, nukenčia valstybės tarnybos, institucijos prestižas, autoritetas ir pan. Paprastai didele žala pripažįstama tokia žala, kai ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kituose teisės aktuose įtvirtintų vertybių pažeidimo piktnaudžiaujant tarnyba.

Iš nustatytų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių aišku, kad S. U., dirbdamas Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuotų nusikaltimų tyrimo 1-osios valdybos tyrėju, pasinaudodamas šia savo tarnybine padėtimi, kurios dėka išvengdavo būtinų patikrinimų įeinant į pataisos namus, kuriuose atliko laisvės atėmimo bausmę A. B., keletą kartų įnešė ir perdavė šiam draudžiamus turėti daiktus – mobiliojo ryšio abonentines korteles (SIM) ir telefonų aparatus. Taip elgdamasis nuteistasis pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo, Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo nuostatas, juose įtvirtintus teisėtumo, valstybės tarnybos etikos ir kitus principus (atitinkamos teisės aktų normos, jų reikalavimai nurodyti teismų sprendimuose) ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė, buvo sumenkintas valstybinės institucijos (Lietuvos kriminalinės policijos biuro) autoritetas, diskredituotas šios institucijos tarnautojo vardas. Taigi, teismai nustatė BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių, kurie atsirado dėl neteisėtų S. U. veiksmų, buvimą, teisingai aiškindami didelės žalos požymį.

Tuo atveju, jei aptariama veika padaryta siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos (jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių), atsakomybė kyla pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Iš skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytų aplinkybių matyti, kad šis požymis – siekimas asmeninės naudos susietas ne tik su S. U. noru palaikyti gerus santykius su A. B., bet ir turtinio pobūdžio nauda, kurią nuteistasis ir turėjo, nes už atliktus neteisėtus veiksmus gavo iš A. B. žmonos B. S. 440 Lt. Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad S. U. veikoje pagrįstai konstatuotas minėtas piktnaudžiavimą kvalifikuojantis požymis. Taigi teismų padarytos išvados dėl BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarančių požymių buvimo S. U. veikoje yra pagrįstos.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kvalifikuodami S. U. veikas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį teismai baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, teismų sprendimai pripažįstami teisėtais (BPK 384 straipsnis 5 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo S. U. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Ožiūno kasacinį skundą.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Valerijus Čiučiulka

Dalia Bajerčiūtė