M. N. pagal BK 149 str. 3 d., 150 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-79/2013

Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00145-2009-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.7.1.2.2; 1.2.7.2.2.2; 1.2.20.3; 2.1.7.4. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Antano Klimavičiaus ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. N. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams, 150 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams šešiems mėnesiams, 233 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams; vadovaujantis 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Iš M. N. solidariai su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu nuteistais V. A., V. L., T. V. priteista V. V. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 29 d. nutartimi nuteistojo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,

n u s t a t ė :

M. N. nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. kovo 23 d. 21.00 val. iki kovo 24 d. 1.00 val. bute Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų, veikdamas bendrininkų grupe su V. L., T. V., V. A. ir asmeniu, kurio byla atskirta, panaudodami fizinį ir psichinį smurtą, atimdami galimybę priešintis, lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja nepilnamete V. V. prieš jos valią: neišleido jos iš užrakinto buto, vertė vartoti psichotropines medžiagas ir gerti alkoholį, M. N. grasino nepykdyti ir liepė lytiškai santykiauti su kiekvienu, nes kitaip blogai baigsis ir nebus išleista iš buto, taip sukėlė nukentėjusiosios baimę patirti fizinį smurtą ir leido suprasti apie nusikalstamus ketinimus; V. L. miegamajame, nurengęs ir dar panaudojęs fizinį smurtą, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąją prieš jos valią; po to, nukentėjusiajai apsirengus ir nuėjus į kitą kambarį, V. A. demonstravo savo lytinį organą bendrininkų ir nukentėjusiosios akivaizdoje, kalbėjo apie oralinį santykiavimo būdą, o asmuo, kurio byla atskirta, lenkė nukentėjusiosios galvą prie V. A. lytinio organo, sudavė ranka jai per galvą ir vertė tenkinti šio lytinę aistrą oraliniu būdu; V. A. nutempė ją už plaukų į miegamąjį ir nurengęs, tampydamas už plaukų, vėl vertė tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu ir pasikėsino išžaginti; po to, miegamajame V. A., T. V. ir asmuo, kurio byla atskirta, tampė už plaukų, V. A. pagrasino išmušti dantis, tada V. A. ir T. V. toliau tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią oraliniu būdu ne mažiau kaip penkis kartus; po to, T. V. atnešė sidro su psichotropine medžiaga, kurio išgėrusi nukentėjusioji užmigo dėl šios medžiagos poveikio.

M. N. nuteistas ir už tai, kad 2009 m. gegužės 18 d., apie 18 val., stadione Panevėžyje, Pilėnų g. 35, siūlydamas pinigus ir prašydamas ikiteisminio tyrimo metu neatpažinti V. A., siekė paveikti nukentėjusiąją V. V.

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 29 d. nutartį ir bylą jam nutraukti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasatorius nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne kartą yra pažymėjęs, jog nekaltumo prezumpcija, ginama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia, kad baudžiamojoje byloje kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant jokių abejonių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagristos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja nusikaltimo padarymu įtariamo asmens įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo turi pripažinti teismas. Kasatoriaus manymu, teismai pažeidė nekaltumo prezumpciją, nes byloje esančių ir bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintų abejonių bei prieštaravimų nevertino jo naudai.

Kasatorius pažymi, kad reiškė nušalinimą pirmosios instancijos teismo teisėjui, būdamas įsitikinęs, jog vieną kartą išnagrinėjęs bylą dėl to paties įvykio, įvertinęs nukentėjusiosios parodymus, dėl nusikalstamos veikos ir kaltų ją padariusių asmenų, tarp jų ir kasatoriaus, pasisakęs Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 5 d. apkaltinamajame nuosprendyje V. L., V. A. ir T. V., teisėjas negali priimti kitokio sprendimo. Teisėjui nenusišalinus ir nepatenkinus prašymo dėl teisėjo nušalinimo, buvo pažeista kasatoriaus teisė į teisingą teismą. Apeliacinės instancijos teisme jo gynėjas reiškė nušalinimą teisėjams T. Zdanavičiui ir B. Vidzėnienei, kurie nagrinėjo minėtą bylą apeliacine tvarka ir paliko galioti nepakeistą apylinkės teismo nuosprendį, taigi jau buvo išsakę nuomonę dėl nusikalstamos veikos ir ją padariusių asmenų, todėl buvo susaistyti savo ankstesnio sprendimo. Kasatoriaus manymu, nors ir nėra nušalinimo pagrindų, išvardytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 58 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose, 2 dalyje, bet gynėjas motyvuotai nurodė aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjų nešališkumu (BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nenusišalinę abiejų instancijų teismų teisėjai ir apeliacinės instancijos teismas, nepanaikinęs šališko pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, aiškiai buvo šališki, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ginamą kasatoriaus teisę į teisingą teismą, įtvirtintą ir BPK 22 straipsnio 3 dalyje, taip padarė esminį BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-287/2003, 2K-738/2004, 2K-340/2008, 2K-243/2009 ir kt.).

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tik pakartojo kaltinime pateiktus įrodymus, nukentėjusiosios parodymus besąlygiškai įvertino kaip patikimus, o jo parodymų nevertino. Apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai nurodė, kad nuosprendyje įrodymų vertinimas atliktas tinkamai. Šis teismas ignoravo apeliacinio skundo argumentus, kad nenustatyti jo tariamai padarytos veikos subjektyvieji požymiai, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie kitų asmenų ketinimus tenkinti lytinę aistrą su nukentėjusiąją, nes tokių kalbų tarp jo ir kitų bute buvusių asmenų nebuvo; kad jokiais veiksmais, siekdamas padėti kitiems asmenims tenkinti savo lytinę aistrą, jis neprisidėjo; kad jokių duomenų apie skaitmeninio atvaizdo padarymo datos pakeitimą byloje nėra. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė jokių motyvų ir dėl apeliacinio skundo argumentų apie tai, jog susitikime su V. V. 2009 m. gegužės 18 d. metu dalyvę A. K., S. D. ir D. T. nepatvirtino, jog jis kokiu nors būdu darė poveikį nukentėjusiajai, priešingai, liudytoja S. D. parodė, jog su V. V. kalbėjo tik A. K. Teismas rėmėsi tyrėjos A. Č. parodymais, kad jis neva nuolatos darė poveikį nukentėjusiajai, tačiau tokie kaltinimai kasatoriui nebuvo pareikšti. Taigi byloje įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsakyti ne į dalį, o į visus apeliacinio skundo argumentus, tačiau to nepadarė, todėl laikytina, kad jo skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Kasatorius pažymi, kad, išnagrinėjus nuteistojo E. G. apeliacinį skundą, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 10 d. nuosprendžiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nuosprendis, priimtas dėl E. G., buvo pakeistas pašalinant nusikalstamos veikos faktinę aplinkybę, kad E. G. pasikėsinimą išžaginti ir seksualinį prievartavimą padarė veikdamas bendrininkų grupe su V. L. ir asmeniu, kurio byla atskirta. Iš bylos aplinkybių akivaizdu, jog minėtame nuosprendyje nurodytas asmuo, kurio byla atskirta, yra jis (kasatorius). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe su V. L., T. V., V. A. ir asmeniu, kurio byla atskirta, t. y. su E. G., todėl net ir tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas manė, jog jis padarė nusikalstamą veiką, veikos aprašymas turėjo būti tikslinamas, atsižvelgiant į to paties teismo ankstesnį sprendimą kitam asmeniui dėl to paties įvykio. Tokiu atveju, kasatoriaus manymu, turėjo būti švelninama ir jam paskirta bausmė, nes jis jokio fizinio smurto prieš nukentėjusiąją nenaudojo. Todėl, palyginus su E. G. paskirta bausme, jam (kasatoriui) paskirta bausmė yra per griežta, neatitinkanti BK 54 straipsnio reikalavimų.

Atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad teisinis M. N. veiksmų vertinimas pagrįstas teismo ištirtų įrodymų visuma: nukentėjusiosios, liudytojų, nuteistojo parodymais, parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros, akistatų protokolais, specialistų išvadomis ir kita rašytine bylos medžiaga, įvertinta laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų. Prokurorė pažymi, kad kasatorius nebuvo kaltinamas žaginimo ir seksualinio prievartavimo veiksmų atlikimu, o tik tuo, kad grasino nukentėjusiajai jo nepykdyti ir liepė lytiškai santykiauti su kiekvienu, nes kitaip blogai baigsis ir ji nebus išleista iš buto, taip sukeldamas nukentėjusiosios baimę patirti fizinį smurtą ir supratimą apie nusikalstamus ketinimus, po to nusikalstamus veiksmus atliko kiti nusikalstamos veikos bendrininkai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad dėl šių M. N. inkriminuotų veiksmų nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė, kad nukentėjusioji, pagailėjusi jo kaip buvusio draugo, pirminiuose parodymuose nutylėjo apie savanoriškus lytinius santykius su juo įvykio vakarą, bet kai jis paprašė ikiteisminio tyrimo metu neatpažinti V. A., ji nutarė sakyti tiesą.

Prokurorė pažymi, kad teisminio nagrinėjimo metu kasatoriaus gynėjo pateikti argumentai dėl teisėjų (taip pat ir apeliacinės instancijos teisme) nešališkumo (BPK 58 straipsnio l dalies 4 punktas), siejami vien su faktu, jog pirmosios instancijos teismo teisėjas nagrinėjo M. N. bendrininkų bylas, tačiau įstatymas nedraudžia tiems patiems teisėjams nagrinėti dėl kokių nors priežasčių išskirtas atskirų bendrininkų bylas. Teismo nešališkumo principo turinį sudaro garantijos, jog bylą nagrinėjantis teismas nėra suinteresuotas bylos baigtimi vienos iš šalių naudai ir dėl to nekyla pagrįstų abejonių (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk4LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-198/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-198/2009">2K-198/2009</a>, 2K-50/2009, 2K-230/2009). Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad šios bylos proceso dalyviai būtų galėję susidaryti įspūdį apie bylą nagrinėjančio teismo šališkumą.

Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu. Nutartyje nurodyta, kad, nors M. N. pats neatliko žaginimo ir seksualinio prievartavimo veiksmų, tačiau grasino panaudoti fizinį smurtą, jei nukentėjusioji nesutiks su jo reikalavimu lytiškai santykiauti su jo draugais. Šios aplinkybės rodo M. N. ir kitų kaltinime nurodytų asmenų bendrą suvokimą, kad jie kėsinasi į tą patį objektą — žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, kiekvienas iš jų suprato bendrai darantys nusikaltimus, todėl kasatorius yra išžaginimo bei seksualinio prievartavimo vykdytojas su kitais kaltinime nurodytais asmenimis ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, o ne kasaciniame skunde akcentuojamą tik dalį liudytojos S. D. parodymų, taip pat konstatavo, kad, siūlydamas pinigus, M. N. siekė paveikti nukentėjusiąją, todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 233 straipsnio 1 dalį.

Prokurorė pažymi, kad M. N. veikė nekonkretizuota tyčia, t. y. suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį (kad grasindamas padeda palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą), numatė padarinius (kad prieš nukentėjusiąją bus atliekami smurtinio pobūdžio seksualiniai veiksmai), tačiau jų neindividualizavo (t. y. nenumatė kurie konkrečiai asmenys ir kiek jų pasinaudos tuo, kad palaužtas nukentėjusiosios pasipriešinimas). Todėl šiuo atveju M. N. turi atsakyti pagal faktines pasekmes, t. y. jis pagrįstai pripažintas veikęs kaip bendrininkas ne tik su V. L., V. A., T. V., bet ir su E. G.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl teismo nešališkumo, įrodymų vertinimo ir M. N. nuteisimo pagrįstumo

Kasaciniu skundu nuteistasis M. N. savo prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą dėl jo nutraukti, nes jis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo požymių, iš esmės argumentuoja tuo, kad, atsižvelgiant į BK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, pirmosios instancijos teismo teisėjas, taip pat ir apeliacinės instancijos teismo teisėjai, turėjo nusišalinti nuo jo bylos nagrinėjimo, nes buvo priėmę sprendimus dėl kitų nuteistųjų ir pasisakę dėl nukentėjusiosios parodymų vertinimo, kad to nepadarius buvo pažeista jo teisė į nešališką teismą, nukentėjusiosios parodymai vertinami suteikiant jiems prioritetą.

Tokie kasatoriaus argumentai atmestini. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismo teisėjo D. Jatužio 2009 m. lapkričio 25 d. nutartimi byla, kurioje M. N., V. L., V. A., T. V. ir E. G. buvo kaltinami padarę nusikaltimus, numatytus BK 149 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje, o M. N. dar ir BK 233 straipsnio 1 dalyje, buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Bylą nagrinėjant teisme M. N. duoti parodymus prieš liudytojų, nukentėjusiosios apklausą atsisakė, t. y. sutiko juos duoti tik po jų apklausos. Tačiau ir po liudytojų bei nukentėjusiosios V. V. apklausos M. N. parodymų nedavė (motyvuodamas tuo, kad po nukentėjusiosios parodymų jam reikia tam pasiruošti), į kitus teismo posėdžius neatvyko ir pasislėpė nuo teismo. Pagal BPK 254 straipsnio 2 dalį, kai byloje yra keli kaltinamieji, bylą galima išskirti ir atidėti dėl vienų kaltinamųjų ir nagrinėti toliau dėl kitų kaltinamųjų. Vadovaujantis šia įstatymo nuostata, byla dėl M. N. buvo išskirta (tai ankstesniu sprendimu buvo padaryta ir dėl anksčiau pasislėpusio E. G.), o dėl V. L., V. A. ir T. V. byla buvo baigta nagrinėti ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. M. N. buvo paskelbta paieška, išduotas Europos arešto orderis, jis buvo sulaikytas Vokietijoje ir 2011 m. balandžio 14 d. perduotas Lietuvai. Dėl M. N. išskirtą bylą išnagrinėjo tas pats teisėjas – D. Jatužis. Iš bylos duomenų matyti, kad, prieš pradedant bylą nagrinėti iš esmės, teisėjui D. Jatužiui buvo pareikštas nušalinimas BPK 58 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytu pagrindu. Šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese ir pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jeigu jis priėmė nuosprendį pirmosios instancijos teisme, negali nagrinėti tą pačią bylą apeliacine ir kasacine tvarka, taip pat iš naujo nagrinėti tą bylą pirmosios instancijos teisme tuo atveju, kai panaikintas jo priimtas nuosprendis. Teisėjas D. Jatužis nuo bylos nagrinėjimo nenusišalino ir tokį sprendimą motyvavo tuo, kad BPK 58 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytų nusišalinimo pagrindų nėra, kad priimant nuosprendį dėl kitų asmenų M. N. kaltės klausimas nebuvo sprendžiamas. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistojo gynėjas prašė spręsti klausimą, ar teisėjų kolegija, kurios sudėtyje yra du teisėjai, nagrinėję bylą pagal nuteistųjų V. A., V. L. ir T. V. apeliacinius skundus bei palikę pirmosios instancijos teismo dėl jų priimtą nuosprendį nepakeistą, gali nagrinėti bylą pagal nuteistojo M. N. apeliacinį skundą dėl jam priimto nuosprendžio, ir pareiškė savo nuomonę, kad, nagrinėjant šią bylą, teisėjų kolegija bus susaistyta jau priimtu sprendimu dėl kitų asmenų, todėl bylą turėtų nagrinėti kita teisėjų kolegija. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apsvarsčiusi prašymą, nuo bylos nagrinėjimo nenusišalino ir tokį sprendimą pagrindė tuo, kad tai, jog teismas apeliacine tvarka nagrinėjo kitų nuteistųjų bylas, nėra pagrindas nusišalinti, kad nagrinėtoje byloje M. N. nebuvo įvardytas kaip asmuo, padaręs nusikalstamas veikas, be to, nėra ir kitų BPK numatytų pagrindų, dėl kurių teisėjų kolegija turėtų nusišalinti.

Kasatorius teigia, kad tiek pirmosios instancijos teismo teisėjas, tiek apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turėjo nusišalinti BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, o to nepadarę pažeidė jo teisę į nešališką teismą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat ir Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šios nuostatos įgyvendinamos ir BPK 58, 59 straipsniuose, pateikiant sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas ar teisėjų kolegija negali būti laikomi nešališki ir galintys konkrečioje byloje vykdyti teisingumą. Aiškinant BPK 58 ir 59 straipsnių nuostatas ir sprendžiant dėl atvejų, kai teisėjas negali vykdyti teisingumo funkcijos byloje ir privalo nusišalinti, pabrėžtina, kad: 1) teisėjas gali būti tik vienos rūšies proceso subjektas byloje ir vienintelėje instancijoje, kai priimamas galutinis procesinis sprendimas, tačiau pakartotinai nesprendžia tos pačios bylos toje pačioje instancijoje, ją grąžinus po peržiūrėjimo apeliacine ar (ir) kasacine tvarka, taip pat nedalyvauja byloje kaip teisėjas, priimantis kitus procesinius sprendimus, jei sprendė klausimus, susijusius su kardomojo kalinimo, jo pratęsimo klausimo sprendimu, procesinių prievartos priemonių sankcionavimu, proceso dalyvių skundais toje byloje; 2) jis negali būti šeimos narys ar giminystės ryšiais susijęs su bet kuriuo iš proceso dalyvių; 3) nei jis, nei jo šeimos nariai ar giminaičiai neturi būti asmeniškai suinteresuoti bylos baigtimi. BPK 58 straipsnio 1 dalyje nurodytas nebaigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms egzistuojant teisėjas negalėtų būti laikomas nešališku ir privalėtų nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jei proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nušalinimo instituto esmė yra ta, jog procese turi būti akivaizdu, kad nagrinėjant bylą įtakos sprendimo priėmimui negalės daryti suinteresuoti bylos baigtimi proceso dalyviai. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia tiems patiems teisėjams nagrinėti bylas tais atvejais, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių dėl atskirų bendrininkų jos buvo išskirtos. BPK 58 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose ir 2 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių teisėjai būtų negalėję dalyvauti M. N. bylos nagrinėjimo procese, nėra, to neginčija ir pats kasatorius. Teisėjams pareikšto nušalinimo motyvas, t. y. kad jie bus saistomi dėl kitų asmenų priimtais sprendimais bei juose pateiktu nukentėjusiosios parodymų vertinimu, nesuponuoja pagrįstos abejonės dėl galimo teisėjų, nagrinėjusių M. N. baudžiamąją bylą, šališkumo. Pagal BPK 7 straipsnį bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, tai reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylos nagrinėjimo metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Nagrinėjamoje byloje iš viso proceso matyti, kad šie įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti, visi nuteistojo bei jo gynėjo prašymai ir keliami klausimai buvo nagrinėjami ir sprendžiami. Kasaciniame skunde akcentuojamas nukentėjusiosios parodymų patikimumo vertinimas, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, nagrinėjant bylą gynyba turėjo visas galimybes įgyvendinti savo teises pateikdama nukentėjusiajai klausimų, ginčydama jos parodymų patikimumą, bei reikšti su tuo susijusius prašymus. Tai, kad įgyvendinus gynybai suteiktas procesines galimybes, buvo priimtas kasatoriui nepalankus sprendimas, negali būti pagrindas kvestionuoti proceso teisingumą. Be to, pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, taip pat ir EŽTT praktiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindimas iš esmės vieno asmens (dažniausiai tai būna nukentėjusysis) parodymais nėra pagrindas kvestionuoti proceso teisingumą, jeigu nuteistasis turėjo tinkamą galimybę įgyvendinti savo gynybos teises dėl šių parodymų. Remiantis šiais argumentais bei byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo M. N. teisė į nešališką teismą nebuvo pažeista.

Kasatorius teigia, kad jis nuteistas nepagrįstai, teismų išvados padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nukentėjusiosios parodymai, kurie buvo prieštaringi ir nenuoseklūs, nepagrįstai pripažinti patikimais, o jo parodymai neįvertinti; kad apeliacinės instancijos teismas jo skundą atmetė nutartyje išdėstęs tik deklaratyvius teiginius ir neatsakęs į visus apeliacinio skundo argumentus.

Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Byloje nustatyta, kad nepilnametė V. V. 2009 m. kovo 23 d. nuo 21.00 val. iki 2009 m. kovo 24 d. 1.00 val. bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), buvo žaginama ir seksualiai prievartaujama grupės asmenų, apsvaigusių nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Būtinas bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas turi konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Išžaginimas ir seksualinis prievartavimas yra laikomi padaryti bendrininkų grupės, kai išžaginant ar seksuliai prievartaujant susitarę dalyvauja keli asmenys, iš kurių bent du yra vykdytojai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad išžaginimo ir prievartavimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo ar netenkino lytinės aistros.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos įrodymus bei įvertinęs jų visumą, pripažino, kad M. N. su kitais nuteistaisiais veikė bendrai, kad jis buvo nukentėjusiosios nepilnametės V. V. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo bendravykdytojas. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, bute, kuriame buvo padarytos nusikalstamos veikos, buvo girtaujama, vartojamos psichotropinės medžiagos; iš šio buto išėjus S. D., nukentėjusioji V. V., pasijutusi nesaugi, prašė išleisti iš buto, tačiau nei M. N., nei kiti jos neišleido, buto durų neatrakino, o M. N. pagrasino, kad „kol neduosi mano draugams, tol neišeisi iš buto“; dėl šių grasinimų nukentėjusioji sutiko lytiškai santykiauti su M. N., manydama, kad po to jis ją išleis iš buto ir jai nereikės santykiauti su kitais, tačiau tuoj pat, būdama įbauginta, panaudojant prieš ją dar ir fizinį smurtą, buvo išžaginta V. L., po to, nuteistiesiems matant ir pritariant vieni kitų veiksmams, toliau iš jos buvo tyčiojamasi, buvo verčiama tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu, kėsinamasi išžaginti tampant už plaukų, grasinant išmušti dantis, buvo seksualiai prievartaujama V. A. ir T. V. lytinę aistrą tenkinant oraliniu būdu.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei pripažinti, kad šis teismas nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumo nepatikrino, kad, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neišnagrinėjo esminių apeliacinio skundo argumentų ir dėl jų priimtoje nutartyje nepasisakė, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys bei kita bylos medžiaga rodo, kad visi esminiai nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo, nukentėjusiosios parodymų patikimumo, jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių bei nuteistojo kaltės buvo analizuojami ir vertinami, dėl jų nutartyje išsamiai pasisakyta, nuteistojo gynybos versija, kad jis jokiais veiksmais nei prie nukentėjusiosios išžaginimo, nei seksualinio prievartavimo neprisidėjo, motyvuotai paneigta. Sutikti su nuteistojo argumentais, kad teismų sprendimai pripažinti jį kaltu dalyvavus nepilnametės nukentėjusiosios išžaginime ir seksualiniame prievartavime nepagrįsti, kad išvados padarytos bylos duomenis ištyrus ir įvertinus pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalį), kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Kasatoriaus argumentai, kad jis nepagrįstai nuteistas ir už tai, jog siekė paveikti nukentėjusiąją, kad ši ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, taip pat atmestini. Byloje nustatyta, kad M. N. prašė nukentėjusiosios V. V. per atpažinimą neatpažinti su ja prievartinius lytinius santykius atlikusio V. A., siūlė jai už tai pinigus. Aplinkybės, kurios pagrįstai pripažintos siekiu paveikti nukentėjusiąją, kad ši ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, nustatytos įvertinus nukentėjusiosios, liudytojų parodymus ir kitus bylos duomenis. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje įrodymai dar kartą išanalizuoti ir aptarti, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados pripažintos pagrįstomis ir atitinkančiomis bylos aplinkybes.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais naikinti dėl M. N. priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti nėra pagrindo.

Keisti teismų sprendimus paskiriant M. N. švelnesnę bausmę taip pat nėra pagrindo. Tai, kad Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 10 d. nuosprendžiu iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo nuteistas E. G., pašalinta dalis veikos faktinių aplinkybių ir jam paskirta švelnesnė bausmė, nėra pagrindas keisti dėl M. N. priimtus teismų sprendimus. Pripažinti, kad iš nuosprendžio turi būti pašalinta dalis M. N. inkriminuotų grupe padarytų nusikalstamų veiksmų, pagrindo nėra, bausmė paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo – BK 54 straipsnio reikalavimų.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. N. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Greičius

Antanas Klimavičius

Aldona Rakauskienė